Mūsų svečias – kraštietis Alfredas Samerdokas

A. Samerdokas yra inžinierius, istorinės Skarulių parapijos gyventojų genealogijos duomenų bazės sudarytojas, tarptautinių korespondencinių šachmatų meistras.

Gimiau 1958 m. Skaruliuose, kur ir prabėgo mano vaikystė. Tuo metu prasidėjo azotinių trąšų gamyklos statybos, pakeitusios gamtą ir idilišką kaimo ramybę. Pro statybas eidavome į mišką uogauti ir grybauti, didesnė dalis gyventojų tebelaikė gyvulius. Dar nebuvo elektros, tad namuose naudojomės žibalinėmis lempomis. Paleidus pirmąją gamyklos liniją ir Skarulių kaime buvo įvesta elektra.

Mano vaikystės metais Skaruliuose veikė aštuonmetė mokykla. Ji buvo įsikūrusi buvusiame Skarulių dvare. Prie medinio dvaro pastato sumūrytame priestate mokėsi vyresniųjų klasių mokiniai, o senajame, mediniame, buvo pradinės klasės. Mokytis buvo įdomu ir lengva. Prisimenu puikius pedagogus: pirmąją mokytoją Stefaniją Antanavičienę, Aldoną Bigenienę, Vytautą Žuką, Adelę Kanaporienę, Kšivickienę. Prieš 10 metų su seserimi aplankėme savo mokytojas ir užrašėme jų prisiminimus apie jaunystės dienas ir darbą Skarulių mokykloje.

Aštuntoje klasėje susidomėjau šachmatais ir vidurinėje mokykloje jiems skyriau visą savo dėmesį. Mokykloje buvo nemažai šachmatininkų, o stipriausias iš jų – Vytautas Andriulaitis. Viename suole sėdėjau su šachmatininku Juliumi Sabatausku. Tuo metu šachmatų mokyklos treneriu dirbo Richardas Banaitis. Studijų metais Kaune mano dėmesys nukrypo į istoriją. Kartu su žygeiviais keliaudavome po Lietuvą, domėjomės piliakalniais, bažnyčiomis. Kiekvienais metais vis ant kito piliakalnio švęsdavome Rasų šventę. Tarp žygeivių buvo daug puikių dainininkių. Dvi kaunietės, bendraklasės Ida Stankevičiūtė ir Aldona Maslauskaitė, buvo puikios liaudies dainų atlikėjos. Deja, jau abi iškeliavusios Anapilin. Studijų metais teko ir plačiau pakeliauti. Aplankiau Vidurinės Azijos senuosius miestus – Chivą, Bucharą, Samarkandą, sostines Taškentą, Alma-Atą, Frunzę (dabartinį Biškeką). Nukeliauta prie Tian Šanio kalnuose esančio Isyk Kulio ežero, prie didžiojo Baikalo ežero, kopta į Sajanų ir Tian Šanio kalnus.

Baigęs studijas išvykau į Vilnių. Čia įsitraukiau į paminklosaugos klubo „Talka“ veiklą. Tvarkydavome piliakalnius, Vilniaus senamiestį ir kitus objektus. Aktyviai įsijungiau ir į Sąjūdį.

Po 1990 m. ėmiau aktyviai domėtis genealogija. Pradėjau nuo savo giminės, o vėliau išsiplėčiau iki visos istorinės Skarulių parapijos. Esu perfotografavęs 75

Pradinukų klasė su klasės auklėtoja, mokytoja Stefanija Antanavičiene, 1966 m. A. Samerdokas stovi centre.

visas Skarulių metrikų knygas, kurios saugomos Lietuvos valstybės istorijos ir Kauno arkivyskupijos kurijos archyvuose. Dalį šios informacijos esu suvedęs į genealoginę programą. Šiuo metu joje yra apie 30 000 asmenų, gyvenusių Skarulių parapijoje XVIII–XX a. 2010 m. prisidėjau prie albumo „Skaruliai“, kurį parengė fotografas Klaudijus Driskius, dailės istorikė Marija Matušakaitė, Vidmantas Jankauskas. Vėliau kartu su Klaudijumi ir Marija vykome per Minską, Smolenską į Maskvą. Padėjome Marijai rinkti medžiagą knygai „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Marija, būdama garbaus amžiaus (86 m.), puikiai atlaikė ilgą kelionę mikroautobusu į Maskvą ir atgal. Įvažiavę į Smolenską, matėme prieš savaitę įvykusios Lenkijos orlaivio katastrofos žymes. Palei kelią gulėjo nulaužtos medžių viršūnės, toliau – sudarkytas žemės paviršius, daug Lenkijos vėliavėlių, degančių žvakių.

Po to su Klaudijumi ir menotyrininke Ina Dringelyte vykome į Ermitažo muziejų Sankt Peterburge rinkti medžiagos.

Gyvenime nutinka įvairių netikėtumų. Prieš dvidešimt metų žiniasklaidoje radau pranešimą apie Zarasų kraštotyros muziejui padovanotus įvairius daiktus iš Skarulių dvaro. Taip susipažinau su Skarulių dvaro savininko anūku Brunonu Karuža. Tada paaiškėjo, kad 1974 m. Lietuvos televizijoje buvome susitikę su Brunono sūnumi, su kuriuo po poros metų kartu pradėjome studijas Kauno politechnikos instituto (dabartiniame KTU) Mechanikos fakultete. Jaunesnysis Brunono sūnus Gintaras, dirbdamas gaisrininku, dalyvavo likviduojant 1989 m. avariją „Azoto“ gamykloje. Iš gausaus Karužų nuotraukų archyvo kelias nuotraukas įdėjome į albumą „Skaruliai“. Iš to paties

Su dailės istorike, menotyrininke, hab. m. dr. Marija Matušakaityte (1924–2016) Maskvoje, renkant medžiagą knygoms „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ ir „Skaruliai“, 2010 m.

Su mokyklos suolo draugu, šachmatininku, parlamentaru Juliumi Sabatausku Vilniuje, ICCF kongrese, 2019 m.

Karužų archyvo atrinkau kelias nuotraukas dailininkės Mildos Mildažytės-Kulikauskienės knygai „Sesers rūpestis“ apie M. K. Čiurlionio seserį Valeriją Čiurlionytę-Karužienę. Pastarosios vyras Romanas Karuža ir Brunono Karužos tėvas Vaclovas Karuža buvo broliai.

Svečias mielai atsakė į keletą redakcijos klausimų jonaviečiams aktualia tematika.

Skaruliai – seniausia Jonavos krašto gyvenvietė. 2022 m. sukaks 500 metų, kai paminėta Lipnikų gyvenvietė, 400 metų, kai konsekruota Šv. Onos bažnyčia, ir 50 metų, kai buvo pradėtas naikinti Skarulių kaimas. Kaip turėtume paminėti tas datas? Galėtų būti suorganizuota konferencija, kurioje istorikai skaitytų pranešimus, susijusius su Skarulių (Jonavos) krašto istorija, Skorulskių gimine. Tačiau, jei iki šiol ta kryptimi nebuvo dirbama, tai vargu ar tai pavyks.

Ar nekyla idėja pasiūlyti atstatyti kaimą istorinėje vietoje, kai „Achemos“ sanitarinė zona pasitraukė už kelio į Gaižiūnus? Jau daugiau kaip 40 metų nebegyvenu Skaruliuose (Jonavoje), todėl nesiimu siūlyti tokių idėjų. Įvairias kaimo atstatymo idėjas turėtų siūlyti gyvenantys Jonavoje. Tai aktualu ir pažangu, naujoviška.

Ar chemijos gigantas, nušlavęs kaimą, neturėtų jausti atsakomybės ir prisidėti bent prie bažnyčios šventoriaus sutvarkymo? Be abejo, įmonė (jos savininkai) turėtų jausti atsakomybę dėl nušluoto kaimo. Galėtų paremti Skarulių šv. Onos bažnyčios galimus restauravimo darbus, jubiliejinius renginius.

Apie pomėgius

čiant ėjimus laiškais ir atvirlaiškiais. Šiuo metu žaidimas vyksta naudojant web serverį realiu laiku. ICCF organizuoja Europos, pasaulio čempionatus, olimpiadas ir kitus turnyrus.

Jūsų reitingas šiuo metu aukščiausias nuo 2007 m. Koks šiandienos grafikas? Mano aukščiausias reitingas – 2485. 69-ajame Europos čempionate tapau vicečempionu. Esu vyresnysis tarptautinis meistras SIM. Šiuo metu žaidžiu Lietuvos rinktinėje olimpiados finale, 72-ojo Europos čempionato finale, 43-iojo pasaulio čempionato pusfinalyje ir Aniceto Uogelės memorialiniame turnyre.

Jūs ir Vytautas Andriulaitis – ryškiausios šachmatų sporto žvaigždės Jonavos skliaute. Ko reikia, kad Jūsų keliu pajudėtų gabus jaunimas? Vytautas žaidžia ir korespondencinius šachmatus, ir prie lentos. Aš dalyvauju tik korespondencinių šachmatų turnyruose. Jaunimui jie nelabai tinka, nes korespondencinių šachmatų turnyrai trunka 1–2 metus ar dar ilgiau. Tam reikia kantrybės, kruopštumo ir ištvermės, o šiais bruožais jaunimas nepasižymi.

Kaip šiandien jaučiasi 2020 m. senjorų Europos čempionas, kokių turi ateities planų? Vieną kartą jau esu įvykdęs didmeistrio GM normą. Antrą kartą įvykdžius normą, suteikiamas didmeistrio titulas. Mano tikslas – tapti didmeistriu.

Esate žinomas šachmatų pasaulyje kaip aktyvus daugelio turnyrų, čempionatų dalyvis. Kokie yra korespondencinių šachmatų ypatumai, kokias funkcijas atlieka ICCF? ICCF – tarptautinė korespondencinių šachmatų federacija. Ji įkurta 1951 m., vienija korespondencinių šachmatų žaidėjus. Seniau būdavo žaidžiama siun-