Danse Macabre

2020 M. KONKURSO GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS PREMIJAI LAIMĖTI LAUREATINIS KŪRINYS DANSE MACABRE*

NOVELĖ

Rokas ŠEŠTOKAS, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas

Iš Romo Oranto grafikos ciklo „Ramybės malda“.

Birželis, 1941-ieji metai. Vasaros pradžia. Kaitri raudonskruostė saulė aukštai įkopusi į žydrąsias padanges ir svietą jau visą spėjusi išbudinti. Dienomis kaip ši, kai paukšteliai šoka kadrilį aukštai ore, o žydinčių gėlių kvapas pažeme ritinėjasi, tegali džiaugtis, kad esi, kad kvėpuoji ir trauki visą gyvastį į save. Tik tokią dieną savižudis gali ramia širdimi išbraukti paskutinius gyvenimo argumentus, tik tokią dieną Tristanas ir Izolda gali tarti kits kitam „sudie“.

Diena alsavo kaitra it gerai iškūrenta šeštadieninė pirtis sodžiuje, it duonkepė, stovinti žydo kepykloje Jonavoje. Ten aš ir keliavau. Grįžtu namo. Pagaliau. Po šitiek laiko. Po ilgų mokslo metų, praleistų Kaune. Kračiausi mėlynu autobusu medžių paunksmėje, o už manęs šiltos vieškelio dulkės jaunosios nuometu plaikstėsi lengvabūdiškam vasaros vėjyje. Šįkart kelionė kaip niekad prailgo, o Jonava atrodė nepasiekiama kaip ramybė nelaimių krečiamame pasaulyje. Pagaliau iš už medžių jūros išniro du gulbės grakštumo

* Danse macabre – mirties šokis pranc., prancūziškas alegorinis posakis

švyturiai – mano kelrodės žvaigždės. Ir širdyje iškart pasidarė lengviau – manasis uostas jau čia!

Autobusas sustojo. Iš jo išsiveržė nekantraujančių žmonių minia – žydai, lietuviai ir gretimo Rimkų kaimelio sentikiai, o tarp jų ir aš – Severija. Smagiu žingsniu patraukiau gimtojo sodžiaus link, kur gimė ir augo mano seneliai ir kur aš tėvų meilės atokaitoje skleidžiausi lyg pirmųjų saulės spindulių šildoma snieguolė. Šiandien norėjosi žydėti. Juk sekmadienis – mūsų, katalikų, šventadienis ir ypatinga diena visai bendruomenei – savaitgalinis turgus, kai gatves užlieja svaiginantis šurmulys ir miestiečių klegesys. Tačiau šįkart miestelis atrodė kitaip. Rodės, visas pasaulis staiga būtų aptemęs, lyg iš jo būtų dingę laimė bei džiaugsmas. Gatvės, kadais plyšusios nuo spalvų ir garsų, dabar buvo tuščios, pilkos, niūrios. Vienintelės gyvybės apraiškos tebuvo kur ne kur praeinantys rusų kareiviai, prasilenkiantys su susirūpinusiais jonaviečiais ir pasiklydusiais šunėkais. Kai kurios žydų meistrų krautuvės buvo užkaltais langais ir su antspaudais ant durų, kuriuos išdidžiai puošė „išvaduotojų“ žvaigždės. Aš negalėjau patikėti savo akimis, lyg būčiau kitoje erdvėje, kitame laike. Sutrikusi ir išsigandusi ėjau toliau.

Mūsų namai buvo tarp Jonavos ir Rimkų kaimo, ant nedidelės kalvelės, kuri vasarą pasidabindavo įvairiaspalvių gėlių suknia, o ją pilies mūru kaip karžygiai iš senovinių legendų juosė šimtamečiai ąžuolai. Jų šakose vėjas siūravo paslaptingą sutartinę, jam pritarė gegutės devynbalsė simfonija. Man priėjus arčiau, gegužėlė nutilo. Iš už ąžuolų išniro žirgelių galvos ir saulutė, globojama Rūpintojėlio, žaidžianti spindulių zuikučiais.

Aš su nekantrumu žengiau į gimtąjį kiemą ir pajutau, kaip nugara nuėjo šiurpuliai. Mane užliejo pirmykštė protėvių dvasia. Susigraudinau. Mamyte, tėveli, aš grįžau! Išvydus savo vienturtę dukrelę, motinėlei, kuri į gryčią nešė sklidiną kibirą vandens, pastarasis išslydo iš rankų ir ji pribėgusi apsikabino, atrodo, visą savo begalinės meilės kupiną širdį man dovanojo. Ji bučiavo mano kaktą, pirštus. Verkė. Verkė iš laimės. O aš kartu su ja. Valandėlę mes stovėjome apsikabinusios, nepratardamos nė žodžio ir mūsų širdys plakė it viena. Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga ir mylima. Šią palaimingą akimirką nutraukė prie mūsų kojų besiglaustąs šunelis. Jis amsėjo ir meiliai į mane žiūrėdamas vizgino uodegytę. Mamytė nusišypsojusi tarė: „Eime greičiau į vidų, Saulele. Tu turbūt po tokios ilgos kelionės labai pavargusi ir alkana.“ Ir su didžiu motinišku rūpesčiu pridūrė: „Pažiūrėk, kokia sulysusi. Vieni kaulai ir oda. Kaip tik turiu išvirusi tavo mėgstamos sriubos.“ Tarpduryje mus pasitiko tėvelis. Kaip visad stengėsi išlikti santūrus, tačiau ant jo skruosto it mažytis deimantas saulėje žibėjo ašarėlė. Mes apsikabinome ir jis tarstelėjo: „Kaip gera tave vėl išvysti, žvaigždele mano.“

Tą patį vakarą, kai namiškiai sumigo, o danguje Aukščiausiasis įžiebė milijonus žiburėlių, kuriuos patikėjo sergėti dar visai jaunam mėnuliui, aš išsmukau pro savo kambario langą ir patraukiau miško link. Taip seniai troškau išgirsti jo naktinę serenadą prarastajai mylimajai, užuosti jo tyrą alsavimą. Miškas buvo prie srauniosios Neries ir jį it balta močiutės austa skraistė užklojo stebuklinga migla, kurią draskė eglių, senovinių pagonių šventyklų, bokštai, remiantys skaisčiai mėlyną vasaros dangų. Ant vieno iš bokštelių tupėjo nebyli gegutė ir sekė mane akimis.

Naktis tyki ir nėra vėjo,

Ir miškas skendi paslapty,

Šventą maldą tik drebulė šlamėjo

Pažadindama nerimą širdy.

Einu mišku ir tviska man po kojom, Jaunasis kunigaikštis laisto visa sidabru, Karaliai tiesia į mane rankas ir jie žegnojas, Žemelę skaudžią aš semiu jiems iš delnų.

Sulaistyta krauju ji ir batu suminta, Bet žėri auksu, nors ir pamatyt sunku. Ji buvo bočių, bus ir ainių apkabinta, Tai mano žemė – man ramu.

Apimta ekstazės svaigulio panirau į samanų glėbį ir lyg minkščiausiuose pataluose, nakties lopšinei skambant, užmigau. Prabudau, kai pirmieji saulės spinduliai maloniai glostė mano veidą. Praeitos nakties misterijos nebuvo likę nei ženklo. Ją pakeitė naujos dienos beprasidedantis sujudimas. Namo grįžau dar prieš tėveliams pabundant.

Atsikėliau išpilta šalto prakaito. Jis sruveno mano smilkiniais, kakta, tekėjo nugara. Buvo dar tamsu, nei menkiausių bundančios dienos ženklų nebuvo galima įžiūrėti bekraštėje dangaus prarajoje. Mane pabudino vėl tas pats sapnas, kurį mano vaizduotė be paliovos kartojo lyg užsikirtusi plokštelė. Jis mane kankindavo kas naktį. Man skaudėjo. Verkiau. Bet negalėjau pasipriešinti šioms nevalingoms minties konvulsijoms. Mačiau savo tėvelį ir mamytę, genamus it laukinius žvėris, daužomus buožėmis.

Tą naktį, kurios vaizdiniai mane persekiojo net ir sapnų karalystėje, aš ir vėl buvau išsmukusi į stebuklingą miško prieglobstį ir niūniuodama senovinę dainą, kuri mano lūpose skambėjo slaptingai, magiškai, ėjau namo. Mane gaubė nakties palaima. Jau žengiau pro šimtamečių ąžuolų atkeltus vartus, kai tylą sueižėjo kurtinanti šūvio salvė. Tuo pat metu išgirdau sunkvežimio atgrasų urzgimą, kareivių šūksnius ir mamos aimaną. „Greičiau, šunys, greičiau“, – rėkė vienas jų. Pasislėpusi už alyvų krūmo, nejudėdama ir tik retkarčiais įkvėpdama, suakmenėjusi iš baimės, žiūrėjau į kiemą. Mačiau, kaip tėvelius grūda į sunkvežimį, kuriame jau sėdėjo ir mūsų kaimynai kartu su vaikais, klykiančiais iš siaubo. Mažyliai, priešingai nei suaugusieji, neslėpė savo jausmų, kančios. O mano baimės kaustomas protas kaip maldą tekartojo: už ką? Už ką juos, mano tėvelius, kurie niekam blogo nelinkėjo ir nedarė? Jie tik buvo mokytojai gretimo kaimo mokykloje, jie tik Lietuvą mylėjo... Sunkvežimiui tolstant, aš išgirdau iš tėvelio lūpų išsiveržiančius atsisveikinimo žodžius: „Lietuva brangi, mano tėvy...“ Net nespėjusi suplasnoti meilės paukštė buvo užgniaužta raudonos išvaduotojo rankos – tėvužėlis susmuko sunkvežimio priekaboje.

Praėjo devynios dienos. Jau devynias paras aš klaidžiojau tarp rojaus ir pragaro, o prošvaisčių, kad tai kada nors baigsis, nebuvo. Kas dieną mano viltys apie gražų ir laimingą gyvenimą, ryto saulės spinduliuose užgimusios, nakties žudikiškoje tyloje mirdavo. Aš nepajėgiau pasipriešinti, o galiausiai net nebenorėjau priešintis. Skausmo ir abejingumo kupinas dienas leidau besislapstydama Jonavoje, žydo batsiuvio namuose. Jie buvo mūsų geri draugai. Kiekvieną sekmadienį susitikdavome turguje, kuriame prekiaudavome vaisiais, daržovėmis, medumi ir kitais produktais. O po turgaus užeidavom pasisvečiuoti. Tėvelis ilgai šnekėdavo su batsiuviu apie Lietuvos ir pasaulio įvykius, mamytė su batsiuviene aptarinėdavo kultūrinio pasaulio naujienas, poeziją (mat abi labai mėgo skaityti lyriką), dalindavosi receptais bei patarimais ir šiaip jos visada turėjo apie ką pasišnekučiuoti. Na, o aš turėjau draugę. Geriausią draugę. Batsiuvio vienturtė dukra man buvo it sesuo, kurios visada troškau, bet likimas pagailėjo. Mudvi žaisdavome, bėgiodavom, šėldavom, dalindavomės slapčiausiomis svajonėmis ir viltimis. O kartais abi atsigulusios ant žolės po senąja obelim tiesiog svajodavom apie ateitį, meilę, laimę. Tada visa tekėjo sava vaga ir mes šventai tikėjom, kad mūsų svajonėms lemta išsipildyti.

Bet tai buvo seniai. Svajones sutraiškė karo vikšrai, o pirmas šūvis perskrodė ir nepataisomai suluošino mūsų ateitį. Dabar aš niekuo nebetikėjau ir nieko nebesitikėjau. Mano jaunystė buvo nulaužta tarsi medžio šaka, veržlumas tapo pražūtingas ir vienintelis dalykas, kuris laikė mane gyvą, buvo instinktas kvėpuoti. Nepaskęsti laiko tėkmėje, nepasiduoti viską naikinančiam karui. Juk kada nors jis baigsis. Kada nors juk turi baigtis. Išmirs dabartiniai dievai, jų vietas užims nauji. Gal jie bus sąmoningesni, protingesni. Gal supras? O jei nesupras? Supras. Laikas privers juos suprasti. Jei ne laikas, tai gal Dievas? Bet Dievas juk tenai, ir tenai juos teis, o čia galioja žemės teismas. Jie dievai, jie teisia kitus. Čia teisia. Bet save pamiršta teisti. Sveikas protas – priešas, baimė – pamatas, instinktas – viskas, kas liko. Tegyvuoja absurdas! Tegyvuoja abejingumas! Vive la mort!

Pro apsitrynusių melsvų durų plyšį pasirodė batsiuvio žmona. Jos rudos akys greit apžvelgė kambarį. Galiausiai susmigo į mano išblyškusį veidą. Jis buvo nutviekstas saulės ruoželio, kuris veržėsi į kambarį pro plyšį užuolaidose. Spindulyje vangiai judėjo nė menkiausio vėjelio neblaškomos dulkelės. Už lango buvo graži vasaros diena, saulė tviskėjo kaip visad ir paukšteliai suokė savas giesmes. Atrodė, jiems nė motais prieš kelias dienas griaudėję sprogimai Gaižiūnuose, nė motais ir gatvėmis marširuojantys vyrai baltais raiščiais ant rankovių ir žydai, skubantys gatvėmis. O kambaryje buvo tvanku ir tylu, tik sieninis laikrodis aidėjo: tik tak, tik tak... „Gal nori su mumis pavalgyti?“ – pasiūlė ji. Aš nebuvau alkana, tačiau iš mandagumo sutikau. Virtuvėje sėdėjo batsiuvys su dukra. Jų veidai buvo sunerimę, perkreipti baimės. Virtuvėje buvo tamsu. Nežinia, ko-

dėl visos užuolaidos užtrauktos. Mes susėdome valgyti. Maisto buvo ne itin daug, nes po bombardavimo ir žinių, kad vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą, visi suprato, kad karas neišvengiamai ateis ir į Jonavą, o su juo ir keturi apokalipsės raiteliai pasirodys. Visi rūpinosi savimi, maisto likučiai seko. Prekyba sustojo. Nemažai Jonavos žydų pasitraukė gilyn į Rusiją su viltimi, kad pavyks išvengti likimo, kuris ištiko jų brolius ir seseris Vakaruose. Bet batsiuvio šeima nebėgo. Jie sakė, kad čia gimė, čia ir mirs. Vis tiek tėvynės nepamatys. Be to, ir seni tėvai čia, jų vienų nepaliksi. – Vakar siuvėjas su šeima pabėgo iš Jonavos. Tikiuosi, jiems viskas bus gerai, – lyg sau tarė batsiuvys. – Jiems tai viskas bus gerai, jie tolsta nuo vokiečių, o kaip mes? – su nerimu paklausė jo žmona. – Mums irgi viskas bus gerai, – su jam būdingu optimizmu atsakė. – Ne pirmas kartas, kai tokia neganda tenka mūsų tautai. Bet, tikiuosi, paskutinis. Anksčiau Jahvė visada mums parodydavo kelią nuo pat Egipto laikų. Parodys ir dabar. Aš tikiu. Tokia jau mūsų dalia šioj žemėj – klajoti, vargti. Be namų, be šventyklų. Bet išauš kada nors diena, kai visi mes gyvensime taikiai Pažadėtoje žemėje, savo namuose, ir niekas mums nebegrės. Nemanau, kad tai būsim mes, – jis pažvelgė į žmoną, – gal net ne jūs, – meilės kupinu žvilgsniu paglostė dukterį, – bet jūsų vaikai, aš tikiu, sugrįš į Kanaaną – Edeno sodą žemėje. Viskas bus gerai, aš tikiu.

O kas daugiau beliko... Tik tikėti. Pavalgę mes susitvarkėme, apsirengėme šventiniais rūbais ir išėjome visi kartu pasimelsti. Batsiuvio šeima patraukė į sinagogą. Jonavos rabinas nebėgo nuo karo ir pražūties. Jis buvo stiprios dvasios vyras, paskyręs gyvenimą tarnystei. „Kol Jonavoje bus nors viena siela, kuriai galiu padėti, aš čia pasiliksiu“, – kartojo jis. Neprarasdamas vilties dalino ugnelę pražūties akivaizdoje kiekvienam, jos stokojančiam. Aš į bažnyčią nenuėjau, nors buvo šventas Jonas. Nebetikėjau, kad Dievas man padės. Kodėl jis neišgelbėjo mano tėvelių, kurie jį taip mylėjo?

Pažadino ryto ramybę perskrodę sprogimų garsai. Pašokau iš lovos ir nubėgau į virtuvę. Ten jau it voverė rate sukosi batsiuvio šeima, nežinodama, ką daryti, ko griebtis. Jie buvo išpilti prakaito. Kurtino sprogimai. Namo stiklai dužo. Gatvėje lakstė žmonės nežinodami, kur pasidėti, kur pasislėpti nuo šio pragaro. Namai degė. Miestelis degė. Gatvėje mačiau negyvų žmonių kūnus.

Birželio pabaiga, 1941-ieji metai. Naktis. Esu miške, vienintelėj vietoj, kuri dar yra, kuri dar tebeturi dvasios. Aš jos nebeturiu. Ji dingo su blizgančių saulėje patrankų šūviais. Ją nušovė. Ją sutrypė. Artimųjų irgi nebeturiu. Tėvelius ištrėmė, batsiuvio šeimą suėmė. Nieko nebeturiu, net ramios vietos nebegaliu rasti. Visur jaučiuosi persekiojama. Kankina mintys apie karą, apie visų mano pastangų beprasmybę. Manęs neapsaugojo Dievas, neapsaugojo ir namai. Bėgdama į mišką mačiau juos – tuščius ir apleistus, išplėštus. Ąžuolai, šimtamečiai kariai, jų neapsaugojo. Bočių burtai irgi. Mano atramas kažkas nupjovė, o malkomis degina mane. Kuo tikėti, kuo pasikliauti, kai nieko nebėra švento? Viskas persimainę. Viskas netikra. Net ir miškas kitoks. Tylus, liūdnas, net jo alsavimo negirdėti. Šventyklų bokštai dar stovi, bet jie grius. Nieko nėra amžino, viskas laikina. Gamta – laikina, žmogus – laikinas, amžinosios vertybės taip pat laikinos. Mes tik norim tikėti, kad yra dar kas nors, kas niekad nesibaigs. Mes save raminam, bet atidarius pragaro vartus dorybių nebelieka. Jos irgi slepiasi. Lieka tik instinktai – šlykštūs, gyvuliški instinktai. Skandinti kitą – prašau, nušauti – nieko tokio, užmušti brolį – koks skirtumas. Karas – tai pragaras žemėj. Aš noriu į rojų! Kur man pažadėtas ir prarastas Edenas?!

Neris tyliai vilnija, visai kaip ir tą naktį, kai čia pirmą kartą atėjau. Gal ji amžina? Gal ji amžinai plukdys vandenis, savo skausmą ir viltis? Ne! Ji sustos tekėjus, pati išdžius pamačius abejingą pasaulį. Ją užtvenks abejingumas. O kam jai tekėti? Juk stovėti lengviau. Bet ji dar teka. Dar vilgo griūvančių šventyklų bokštus. Ji dar nekruvina. Kraujo nematyti. O vanduo toks melsvas, tyras. Gal jis mane nuplaus? Gal jis pagaliau išlaisvins? Nerie, plukdyk mane į gimtąjį Edeną! Pasvyru, suraibuliuoja vanduo ir aš pranykstu gelmėje.

Tyla. Naktis tamsi it smala. Aušra dar nebrėkšta, o saulės dukra Aušrinė dar slepia skaistųjį veidą. Tik ant smėlio kalnelio netoli upės beržas lėtai šoka vėjo kedenamas. Jame tupi gegutė. Ji nedrąsiai, vos girdimai prabyla: kukū, kukū, kukū...