Tautos ateitį kuria meilė tėvynei

JONAVOS RAJONO GARBĖS PILIEČIUI JONUI SIRVYDŽIUI – 85

Nedaug Lietuvoje rastume tokių žmonių, koks yra Jonavos rajono garbės pilietis, mūsų krašto šviesuolis Jonas Sirvydis, savo gyvenimą susiejęs su „Achemos“ įmone ir daug metų jai vadovavęs. Tai asmenybė, patyrusi tremtį, praradusi gimtuosius namus tėviškėje, bet širdyje išsaugojusi meilę ir pagarbą Lietuvai, o savo nuoširdumu, sąžiningumu, darbštumu ir tolerancija tapusi pavyzdžiu daugeliui šalies žmonių. Vasario mėnesį į sielą atkeliavusio jubiliejinio gimtadienio J. Sirvydis nesureikšmina – tai esanti tik data, užfiksuojanti praeitin nuėjusių metų skaičių, stiprinanti norą susitikti su buvusiais klasės draugais, pabendrauti su kolegomis, pasidžiaugti artimųjų būryje.

TAUTOS ATEITĮ KURIA MEILĖ TĖVYNEI

VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Prisiminimai veda į Rokiškio rajoną, Barkiškio kaimo vienkiemį, kurį 1936-aisiais, mūsų herojaus gimimo metais, pasistatė Grasilda ir Juozapas Sirvydžiai. Platus sodybos kiemas, apsodintas sidabrinėmis eglėmis, didelis gyvenamasis namas su lietuviui įprastomis „gonkomis“, klėtis, klojimas, tvartas, pirtis iki šiol tebeskleidžia šilumą. Tarytum pasakoje ir po tiek metų pasigirsta Barkiškio vyturio virvenimas, atplaukia pelėdos ūksmas, šarkos čakštelėjimas, pakvimpa sode sunokusiais obuoliais.

Motina Grasilda ir tėvas Juozapas Sirvydžiai. J. ir G. Sirvydžių šeima tėviškėje. Stovi iš kairės vaikai: Ona, Antanas, Birutė. Jaunėlis sūnus Jonas sėdi centre.

„Šeimoje augome keturi vaikai – brolis Antanas, seserys Ona, Birutė ir aš, jauniausioji atžala. Tačiau nesipešdavome, gyvenome taikiai, stengėmės palaikyti ir atjausti vieni kitus, labai gerbėme tėvus, kurie neleido nė vienam tinginiauti – tai karves perkelti, tai arklius pakinkyti, tai į laukus šieno grėbti skubėdavome. Apie tokius darbus šių dienų paaugliai žino tik iš knygų. Gyvendamas Barkiškyje, viską dirbti išmokau. Septynerių būdamas, kasdien pėstute į Obelių mokyklą, esančią už penkių kilometrų, pėdindavau. Kol namo grįždavau, žiūrėk, ir vakaras. Pirmūnas nebuvau, bet mokiausi neblogai“, – prisimena J. Sirvydis. 1941 m. prasidėjęs karas sutrikdė ramų sodiečių gyvenimą. Saugantis krintančių bombų ir sprogstančių sviedinių, teko slėptis iškastame bunkeryje, ištempti ausis, kad laiku išgirstum mirtį nešančių lėktuvų ūžimą. „O mums, vaikams, viskas buvo įdomu. Laikėme arklius, be kurių ūkyje negalėjome išsiversti, tai, prasidėjus karui, privalėjome juos atokiai slėpti, kad neatimtų, su broliu prišerdavome juos avižomis – tegul tik nežvengia, neišsiduoda, kad čia, lomoje, ganosi. Prisimenu, traukiantis vokiečiams, jų karininkų štabas kelias dienas gyveno mūsų name. Bet buvo mandagūs, šokoladu vaišindavo, mūsų šeimos neskriaudė. O paskui atėjo sovietų kareiviai, kurių karininkai taip pat pas mus įsikūrė. Šie neatsiklausę pasiskerdė kiaulę, o ir šiaip nepasižymėjo mandagumu. Teko visko matyti“, – dalijasi prisiminimais jubiliatas.

KELIONĖ Į NEŽINIĄ

Pasibaigus karui, rodės, visi galėjo lengviau atsikvėpti, tačiau sklandė kalbos apie prasidėjusius trėmimus į Sibirą. Sirvydžiai taip pat nerimavo dėl nelaukiamų svečių, tačiau tvirto charakterio mama tik ranka numodavo: „Baikite, už ką mus veš?“

Bet 1951-ųjų spalio 2-osios naktį sodybą apsupo ginkluoti vyrai, liepė skubiai pasiimti tik būtiniausius daiktus. „Maniau, kad sapnuoju, negalėjau patikėti tuo, ką matau. Tėvą, ganiusį arklius ganykloje, parvarė į namus, jis dar mėgino švelninti situaciją, tačiau niekas nė girdėti nenorėjo. Tėvus, mane ir seserį Birutę suvarė į sunkvežimį. Kita sesuo, Ona, jau buvo ištekėjusi, turėjo kitą pavardę, tai jos nepaėmė. Brolis Antanas tada buvo pašauktas į kariuomenę, tad ir jo neišvežė, bet po metų vis tiek atsidūrė ten pat, kur ir mes“, – prisimena J. Sirvydis.

Neįmanoma žodžiais apsakyti to skausmo, kai, būdamas penkiolikos metų, netenki savo tėviškės ir gimtųjų namų, kai už nugaros lieka mokykla, draugiški bendraklasiai, mokytojai – visa aplinka, alsavusi meile, šiluma ir troškimu kurti gyvenimą. „Labai skaudėjo širdį, pirmą kartą taip graudžiai pravirkau, negalėdamas suvaldyti netekčių skausmo. Tai labai sunkus, pilnas sielvarto atsisveikinimas su tuo, kas tau yra brangiausia gyvenime. Juk sovietai privertė tėvuką pasirašyti, kad, norėdami išlikti gyvi, iš Lietuvos esame ištremiami visam laikui. Tai nesuvokiama beprotybė, kurią gesino viltis kada nors sugrįžti į Lietuvą. Žmogus, nepatyręs tremties, nepajutęs to skausmo, vargu ar gali suprasti meilę ir ilgesį Tėvynei“, – priduria pašnekovas.

Broliai Antanas ir Jonas Sirvydžiai.

Tremtyje pakluso įvairi technika, teko dirbti visus vyriškus darbus.

TIKSLAS – IŠGYVENTI

Kelionė traukiniu iš Rokiškio geležinkelio stoties baigėsi tą patį mėnesį Tomsko stotyje, o iš čia į sovietų suplanuotą tremties vietą Kuzurove teko plaukti laivu „Bogdan Chmielnickij“. Tėvus ir Joną paliko šioje gyvenvietėje, o seserį Birutę išvežė dirbti miško darbų į Kuroliną, į taigą už 44 kilometrų.

Gyvenimas tremtyje vaikiną grūdino fiziškai ir dvasiškai. Sapnai, kuriuose pasirodydavo gaivūs ir raminantys tėviškės vaizdai, tik dar labiau stiprino viltį apie kada nors pasibaigsiantį košmarą.

Kartą, vaikinams čiuožinėjant ant ledo, vienas paauglys pavadino lietuvį fašistu. Jonas nesusivaldė ir gerokai jį apkūlė. Paauglio tėvas, Kuzurovo gyvenvietės komendantas, tremtinį iš Rokiškio krašto šiurkščiai nubaudė – už tokį sūnaus „paauklėjimą“ atskyrė nuo tėvų ir žiemos metu, spiginant apie 30 laipsnių šalčiui, vieną, nepažįstantį apylinkių, išvarė pėsčiomis į Kuroliną, kur už 44 kilometrų dirbo jo sesuo. Ir tai dar ne viskas – jaunam lietuviui buvo įsakyta nurodytą vietovę pasiekti iki ryto. Komendantas patikrino, kaip vykdoma jo žiauri užduotis – paryčiais raitas pasivijo J. Sirvydį jau Kurolino prieigose.

Tremtyje penkiolikmečiui teko vežti malkas iš miško, pasikinkius į roges jautį, kirsti kvartalines, žymėti kirtavietes, genėti nuo rąstų šakas, kapoti kelmus, dirbti rąstų prikabinėtoju prie traktoriaus KT–12, plukdyti upe rąstus, kurie neretai susigrūsdavo. „Man dažnai tekdavo tas sangrūdas išjudinti, kad medžiai vėl ramiai plauktų. O tai būdavo galima padaryti bėgant ir šokinėjant per plaukiančius rąstus tarsi kokiam voveriukui. Tekdavo dirbti po 18–20 valandų per parą, kad neatslūgtų vanduo. Didžiuliai debesys musyčių ir uodų įkyriai lįsdavo po drabužiais, kur neįmanoma apsiginti. Nuo tų kraugerių sukandimų buvau taip ištinęs, kad mama mane vos pažino“, – sako J. Sirvydis.

Gyvendamas Sibire, jis mokėsi vakarinėje mokykloje, lankė traktorininkų, vairuotojų, mašinistų-krani-

ninkų kursus. Anot pašnekovo, troško gauti kokį nors atestatą, antra vertus, traktorininko darbas tremtyje buvo tarytum privilegija. „Viską iškentėjau ir išgyvenau, nes labai norėjau sugrįžti į Tėvynę“, – nusišypso jis.

TIK VIENAS GURKŠNIS

Troškimas vėl atsistoti ant Lietuvos žemės išsipildė 1958 metais. Net kelionė į gimtąjį kraštą pasirodė trumpesnė ir lengvesnė – iš džiaugsmo, rodės, širdis iššoks iš krūtinės. Kur pasukti? Ką daryti? Vidinis balsas šnibždėjo: tebelaukia išbėgiotas, išpuoselėtas kiemas, gimti namai, sodas, tie patys Barkiškio palaukės vėjai ir medžių ošimas.

Bet realybė pasirodė esanti kitokia. „Vargdamas ir kovodamas už išgyvenimą Sibire, neįsileidau į savo širdį pykčio, pagiežos net tada, kai būdavo labai sunku. Grįžęs į Lietuvą, į Tėviškę, pasijutau tarsi apiplėštas: mūsų namuose karaliavo kolūkio kontora. Prašėme leisti prisiglausti bent pirtyje, kuri, matėme, dar nebuvo sunaikinta. Neleido. Ačiū kaimynui Janulioniui, supratusiam mūsų padėtį ir priėmusiam gyventi. Laiko veltui negaišau – pradėjau dirbti tame pačiame kolūkyje, kurio kūrimosi pradžioje buvau ištremtas. Bet dar kojų neapšilęs, gal po kokių poros mėnesių, buvau paimtas į kariuomenę trejiems metams“, – tęsia pasakojimą herojus.

Vairuotojo darbas tarybinėje armijoje nebuvo sunkus – nėra ką lyginti su situacija Sibire. Tačiau dalinio vadovybė sužinojo, kad lietuvis turi kranininko teises. „Mane pakvietė išsiaiškinti, ar tikrai tremtyje dirbau kranininku? Neneigiau, bet sumelavau, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, vos nesibaigęs žmogaus mirtimi, dėl to labai bijau sėsti prie automobilinio krano vairo. Pulkininko būta užsispyrusio – įsodino mane į savo „viliuką“, nuvežė į mišką, liepė lipti į kraną ir pakrauti rąstus į mašiną, – prisimena J. Sirvydis. – Pakėliau tą krūvą rąstų, o į galvą lenda mintis – mesti juos žemėn! Bet sąžinė neleido – pakroviau pilną mašiną, pulkininkas pagyrė ir pasidžiaugė, kad kol kas niekas nėra geriau tai atlikęs. Taip daugiau nei dvejus metus ir dirbau kranininku, per mėnesį gaudamas trijų rublių atlygį“, – iš savęs tarsi pasijuokia pašnekovas.

NEPASITIKĖJIMO ŠEŠĖLIS

Tarnybai kariuomenėje einant į pabaigą, J. Sirvydis parašė pareiškimą stoti į Kauno politechnikumo Automobilių remonto ir eksploatacijos fakulteto neakivaizdinį skyrių ir netrukus gavo kvietimą mokytis. „Nuėjau pas vadą, o šis atostogavo. Jo pavaduotojas, lietuviškai nelabai suprantantis, mane išleido trimis

Vienas kitą papildę nesenkančios energijos bendrovės „Achemos“ vadovai, 2006 m. Nuotrauka iš J. Sirvydžio albumo. Geri santykiai su šalies prezidentu V. Adamkumi išliko visam gyvenimui. Nuotrauka iš J. Sirvydžio albumo.

Su buvusiu ilgamečiu Jonavos parapijos klebonu kun. V. Grigaravičiumi paleidžiant eksploatacijai naujus gamybinius pajėgumus.

Tradicinė veteranų šventė – pasveikinti ir pagerbti žmogų. Nuotrauka iš J. Sirvydžio albumo.

mėnesiais anksčiau. Vėliau lietuviai atsiuntė laišką, kuriame parašė, kad dalinio vadas manęs pasigedęs, atseit, nebėra kam kranininku dirbti...“, – nusijuokia jubiliatas.

Mokydamasis technikume, jis dirbo Rokiškio autotransporto įmonėje vairuotoju, meistru, mechaniku. Tuo metu brolis Antanas, grįžęs iš tremties, gyveno Kamajuose, tad savaitgaliais Jonas dažnai atvažiuodavo paviešėti pas jį, pasišokti organizuojamuose šokių vakaruose, paieškoti naujų draugų. Čia į akį krito Jūratė, po pusmečio, 1964 m., tapusi Jono žmona. Paskui sutuoktinę, gavusią paskyrimą dirbti statomoje Jonavos azotinių trąšų gamykloje, pasuko ir Jonas. Tačiau gyveno atskirai – ji buvo apgyvendinta moterų, o jis – vyrų bendrabutyje. Vėliau buvo skirtas butas su bendra virtuve, o gimus dukrelei suteiktas dviejų kambarių būstas.

Tuo metu gyvenimas nebuvo itin saldus – abu studijavo Kauno politechnikos institute, Jonas dirbo azotinių trąšų gamykloje Transporto skyriaus mechaniku, kartais įmonėje užgaišdamas daugiau nei pusę paros. Jaunas darbuotojas ne tik jautė, bet ir savo kailiu patyrė atsakingų vadovų nepasitikėjimą dėl jo tremties. „Gerai prisimenu, kad manęs nenorėjo skir-

ti oro skaidymo cecho mechaniku motyvuodami tuo, kad galiu susprogdinti cechą ir visokių šunybių iškrėsti. Labai išgyvenau, norėjau spjauti į viską ir išeiti iš gamyklos...“, – prisimena nuoskaudą buvęs įmonės vadovas.

Tačiau laikas viską sudėliojo į vietas. Jo erudicija, žinios, pareigingumas, gebėjimas bendrauti nuo žemiausio karjeros laiptelio atvedė į aukščiausias pareigas – „Achemos“ generalinio direktoriaus postą. Malonu girdėti, kad apie bendrovei vadovavusį J. Sirvydį pavaldiniai atsiliepia tik teigiamai. O pats buvęs direktorius pabrėžia: „Jeigu vadovauji įmonei, turi gerbti ir mylėti darbuotojus. Antraip reikalai nejudės iš vietos. Užsibrėžėme padaryti, tai ir turi būti įvykdyta. Niekada nebuvau išdidus ir autokratas. Atvirai kalbant, man labai sunku priimti sprendimą nubausti žmogų“, – tokios nuostatos laikėsi pašnekovas, pats patyręs daugybę nuoskaudų ir pažeminimų, kuriuos atnešė sovietinis režimas.

JONAVOS GEROVEI

Garbės pilietį J. Sirvydį jonaviečiai žino kaip įvairių renginių mecenatą, jam dėkoja kultūros srities įstaigos, įvairių visuomeninių organizacijų nariai, individualūs asmenys. Jo asmeninės lėšos padėjo įamžinti Vaižganto atminimą Birštone. J. Sirvydis yra Obeliuose pastatyto paminklo mokytojams atminti mecenatas. Kūrinio projektą parengė klasės draugas, architektas Petras Stankevičius. Tuo laiku dviejų bendraklasių sumanytas monumentas buvo pirmas Lietuvoje, įamžinantis pagarbą ir padėką mokytojams. Tai tik menka dalelė to, ką J. Sirvydis yra parėmęs finansiškai ir dvasiškai. Net gyvendamas Jonavoje, jis nepraranda iniciatyvos organizuoti buvusių bendraklasių susitikimus.

Antrą dešimtmetį J. Sirvydžiui patikimos Jonų respublikos prezidento pareigos rodo miesto gyventojų

AB „Achema“ vadovybė pagerbė Jonavos r. garbės pilietį monsinjorą V. Pranckietį 85 metų sukakties proga. Nuotrauka iš Jonavos šv. Jokūbo bažnyčios archyvo, 2008 m.

Likimo brolių, sibiriečių, susitikimas Ariogaloje. J. Sirvydis stovi centre.

Kokios Joninės be Jonų respublikos prezidento J. Sirvydžio. Kartu su Jonavos r. savivaldybės meru M. Sinkevičiumi ir naujai išrinktu Jonų respublikos prezidentu J. Andriulevičiumi.

pagarbą. Jam rūpi žmonių poilsis ir sveikata – būtent J. Sirvydžio iniciatyva miestui padovanoti dviračių takai.

„Visada, kiek tenka bendrauti, išlieka įspūdis, tarsi kalbėčiau su savo šeimos nariu, išmintingu ir kukliu, turinčiu savo nuomonę apie šių dienų Lietuvą, galvojančiu apie šeimos ateitį. Manau, kad tokie žmonės, kaip Jonas Sirvydis, padėjo ir padeda mūsų valstybei išlikti laisvai, turinčiai tvirtus dorovinius visuomenės gyvenimo pamatus“, – akcentuoja Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius. „Jonas Sirvydis – Jonavos krašto šviesuolis, neeilinė asmenybė, galinti derinti savo autoritetą, griežtą reiklumą su labai jautriu, žmogišku požiūriu į savo bendradarbius. Tai išskirtinė savybė. Jis yra labai reiklus, sąžiningas ir pareigingas žmogus“, – sako habilituotas mokslų daktaras, profesorius Andriejus Ancuta.

jie kalti? Keičiasi santvarkos, keičiasi įstatymai. Ir visa mūsų sodybos aplinka pasikeitusi. Buvo skardinis stogas, balkonas, „gonkos“, dabar nieko nebelikę – tik gryčiutė, apdengta šiferiu. Pats namas buvo apkaltas lentomis, turėjo gražias dažytas langines... Ošia tik milžiniškas ąžuolas, kurį pasodino sesuo Birutė. Jis ir primena mūsų šeimą, iš kurios tik aš vienas esu likęs“, – samprotauja J. Sirvydis.

Pasak jo, tremties gal būtų ir išvengta, jei ne atviras tėvo žodis. „Tai buvo kolūkių kūrimosi pradžioje. Į kiemą įsuko „Pobieda“, o iš jos išlipo pats Antanas Sniečkus. Pasižvalgęs po ūkį, pasidžiaugė, kad naujakuriams gera gyventi, jei tokius namus gavo. O tėvukas tiesiai ir metė, kad sodybos jam niekas nedavė, pats namus pasistatė. Sniečkaus veido išraiška pasikeitė, matyt, laukė padėkos žodžių, o tėvas jam šitaip... Netrukus mus ir išvežė į Sibirą. Šiandien jau nieko nebepakeisime“, – analizuoja istoriją J. Sirvydis.

BE PAGIEŽOS

VAIKŲ ŽODIS

Išėjęs, kaip įprasta sakyti, į užtarnautą poilsį, J. Sirvydis neužsidarė savo kambaryje. Pats pastebėjo esąs imlus užsienio kalboms. Tarsi šmaikštaudamas prisipažįsta, kad paauglystėje jau galėjęs būti rusų kalbos vertėju, vėliau neblogai sekėsi bendrauti vokiškai. „Pagalvojau: laiko turiu, tad pravartu būtų patobulinti anglų kalbą, kuri man, mėgstančiam keliauti po užsienio valstybes, padėtų be sunkumų susikalbėti su užsieniečiais. Tad penkerius metus važinėjau į Vilniuje vykstančius anglų kalbos kursus. Gal dar ne viską išmokau, bet bendrauti anglų kalba galiu kur kas geriau nei anksčiau“, – atvirai sako pašnekovas, dalį laisvalaikio skiriantis kryžiažodžių galvosūkiams, literatūrai, pasaulio naujienoms ir t. t.

Pasak jubiliato, gyvenimas esąs puikus dalykas. Jo nuomone, nereikia pykti dėl to, kas buvo negera. Tokia mūsų istorija – keitėsi santvarkos, valdžios vairą savo rankose laikė įvairūs žmonės, kurie taip pat galbūt bijojo dėl savo likimo. „Nepykstu nė ant vieno. Gal taip turėjo pasielgti. O gyvenimas eina į priekį. Ar galima kaltinti žmones, kurie dabar gyvena mūsų namuose ar įsikūrė ant tėvų žemės Barkiškyje? Kuo

„Tėčio gyvenimas tik dar kartą įrodo, kad juodžiausioje naktyje gali atrasti šviesos spindulį, kad svarbiausias gyvenimo akimirkas keičia svaigūs pakilimai. /.../ Dirbdamas, nepaisant užimamų pareigų, visada išliko reiklus sau ir kitiems, tačiau ir labai žmogiškas. Žmogiškumas – tai ta savybė, kurią mes, kaip šeimos nariai, visada vertinome. Nei sovietinė santvarka, nei įsibėgėjusi globalizacija nepaveikė jo pasaulėžiūros. Jis visada išliko didelis patriotas. Lietuva – tai jo įkvėpimo šaltinis“, – apie tėtį atsiliepia sūnus Evaldas.

„Jis nepaprastai įdomus pašnekovas, surandantis temų tiek su jaunu, tiek su vyresniu, mėgsta pajuokauti, kad su jaunesniais jam įdomiau bendrauti, nes jie energingesni, pozityvesni, mažiau skundžiasi. Dažnai pagalvoju, kokį įdomų, aktyvų, kupiną įvykių gyvenimą jis nugyveno ir iki šiol sugeba mėgautis tuo, ką daro. Jis savo pavyzdžiu įrodė, kad amžius nėra kliūtis mokytis, sportuoti ir tiesiog gyventi gyvenimą. Esu pati laimingiausia dukra, nes turiu tokį ypatingą tėtį. Nėra dienos, kad mintyse nepadėkočiau jam ir mamai /.../ už viską, ką jie man davė“, – dėkoja dukra Violeta.

Ramybė ir tvirtybė.

TAUTOS PAMATAI

J. Sirvydis atviras: jam Lietuva – pats brangiausias kampelis, kuriame ošia tėviškės miškai, šildo kiekvieno akmens samanėlė, kur tauta nepamiršta savo papročių. Pats mokantis daug lietuviškų dainų ir mėgstantis dainuoti yra įsitikinęs, kad mūsų tautiečiai niekada neturi pamiršti esą lietuviai. „Prisiminkime dainą: „Ant plataus Europos kelio nepamirškim papročių, / Lietuva – artojų žemė, žemė protėvių darbščių, / Ant plataus Europos kelio nepamirškim papročių...“ Nieko iš Didžiosios Lietuvos ir mūsų lietuvių nebūtų likę per tuos audringus dešimtmečius, jei ne gebėjimas iš praeities pasimokyti, semtis kantrybės ir tolerancijos. Pagarba ilgaamžei senolių išminčiai, tradicijoms, vertybėms – štai mūsų pamatai, atlaikę tūkstantmečio uraganus, nuolat primenantys, kad tauta be istorijos – tauta be ateities.

Būtent tautos ateitį ir kuria meilė Tėvynei, kurią įkūnija ne šūkiai, o kasdienė, galbūt ne visuomet pastebima veikla“, – tokia ir yra rokiškėno J. Sirvydžio, tapusio mūsų kraštiečiu, gyvenimo prasmė.

J. Sirvydis – tautinės kultūros mecenatas. Jonaviečiai sveikina poetę, rašytoją I. Jacevičienę-Žukauskaitę jubiliejaus proga. Kaunas, 2012 m. J. Ivaškevičiaus nuotrauka.