Sausio 13-oji – pilietiškumo pamoka

Valentinas DRANSEIKA, visuomenės veikėjas

1991 m. sausio 12 d. Panevėžio savivaldybės salėje vyko Lietuvos darbininkų sąjungos trečiasis suvažiavimas. Kadangi jau nuo sausio pradžios, o ypač nuo 8 d., buvo bandymų nuversti demokratiškai išrinktą Lietuvos Respublikos valdžią, Panevėžio savivaldybė siuntė autobusus su panevėžiečiais į Vilnių. Suvažiavimo delegatai pertraukų metu ir pasibaigus suvažiavimui savivaldybės fojė matė stalus, prie kurių rinkosi į Vilnių susiruošę panevėžiečiai. Savivaldybės darbuotojai juos registravo sudarydami du sąrašus, vieną autobuso vairuotojui, kitą – sau.

Jonavos darbininkų sąjungos delegacija iš suvažiavimo grižo vėlai, apie 22 val. Kiek užkandęs ir šeimai papasakojęs įspūdžius, nuėjau miegoti kitą dieną ketindamas važiuoti budėti į Vilnių. Dar nespėjus užmigti, paskambino žmonos pusseserė ir pakvietė per televiziją stebėti, kaip sovietinė kariuomenė atakuoja Radijo ir televizijos rūmus. Įjungę televizorių matėme, kaip pranešėja E. Bučelytė iš susijaudinimo trūkčiojančiu balsu komentuoja sovietinės kariuomenės puolimą. Kartais televizija parodydavo ir vaizdų iš Parlamento prieigų, kur daugiatūkstantinė Lietuvos gyventojų minia saugojo Lietuvos širdies – Aukščiausiosios Tarybos pastatą.

Dar nespėjus užimti Lietuvos televizijos, paskambino iš rajono tarybos (berods, sekretorė E. Balsytė) ir pakvietė į Jonavos rajono tarybos posėdį. Tuomet buvau šios tarybos deputatas (taip buvo vadinami dabartiniai savivaldybės tarybos nariai). Pasiūlė atvykti su visa šeima, nes jonaviečiai renkasi saugoti Jonavos įstaigų ir įmonių. Staigiai apsirengėme ir išėjome.

Beeidami prie Lietavos gatvės devynaukščių pamatėme keletą sovietų karių. Matyt, jie ieškojo tarnybos vengiančių šauktinių arba pabėgusių iš sovietinės armijos karių, tačiau prie praeivių nesikabinėjo.

Priartėję prie savivaldybės pastato nustebome, kad čia susirinkę tiek jonaviečių. Žmonių buvo ne tik aikštėje, priešais savivaldybę, bet ir prie pašto, kultūros rūmų.

Savivaldybės pastate darbui vadovavo rajono valdytojas V. Pranevičius. Jis nuolat skambino įmonių ir įstaigų vadovams, klausė, ar nereikia kokios pagalbos, palaikė ryšį su Vilniumi ir kitomis savivaldybėmis. Autobusų parke užsakė autobusų ir pranešė, kad norintieji gali važiuoti į Vilnių. Kadangi mačiau, kokia tvarka išlydimi žmonės Panevėžyje, pasiūliau sudaryti išvykstančiųjų sąrašus. „Aš turiu pakankamai rūpesčių ir be sąrašų, be to, nėra atliekamų žmonių“, – atkirto V. Pranevičius.

Kadangi buvo planuojamas rajono tarybos posėdis, paklausiau, kur rajono tarybos pirmininkas E. Gedvila. V. Pranevičius piktokai atsakė: „Jo pats pasiklausk. Buvo trumpam pasirodęs, bet netrukus dingo. O dėl tarybos posėdžio – vargu ar bus kvorumas ir nelabai yra ką svarstyti. Važiuok geriau į Vilnių. Tave skiriu autobuso vyresniuoju.“

Tai atitiko mano planus. Su šeima grįžome namo, šilčiau apsirengėme, įsidėjome maisto ir gėrimų, pasiėmiau fotoaparatą ir patraukėme atgal prie savivaldybės. Čia stovėjo eilė autobusų, keli jau buvo išvažiavę, žmonės rikiavosi ir tvarkingai lipo į juos.

Iš Jonavos pajudėjome apie penktą valandą ryto. Bijodamas, kad tokioje akcijoje gali atsitikti ir nenumatytų, nemalonių dalykų, net sužeidimų bei žūčių, per autobusą pasiunčiau lapą popieriaus, pasiūlęs parašyti važiuojančių pavardes, vardus ir adresus, kad atsitikus nelaimei lengviau būtų informuoti namiškius.

Žmonės, susirinkę Nepriklausomybės aikštėje, atlenkė armatūros strypus ir pradėjo ant jų kabinti sovietinius pasus, karinius bilietus, apdovanojimus ir pažymėjimus. Po kiek laiko ant barikadų atsirado „sovietinį rojų“ pašiepiančių šūkių, piešinių, iškamšų. Ant gelžbetonio barikadų nuo Gedimino prospekto pusės atsirado didelis užrašas „Lietuvos širdis“.

Apie dešimtą valandą ryto Nepriklausomybės aikštėje jau nelabai kur buvo ir obuoliui nukristi. Gynėjai sulipo net ant aplinkinių pastatų stogų ir įdėmiai stebėjo aplinką, informuodami esančiuosius apačioje apie sovietinės kariuomenės judėjimą.

Apie pusę vienuoliktos iš viršaus pasigirdo švilpimas ir riksmai, kad artėja tankų kolona. Nepriklausomybės aikštėje buvusi minia pradžioje sutriko. Dalis žmonių bandė spraustis į statomo viešbučio kiemą, dalis užsilipo ant barikadų, sustatytų prie Parlamento. Tačiau kiti, daugiausia jaunimas, nepuolė į paniką, o draugiškai susikibę už rankų ėmė dainuoti ir šokti aikštės pakraščiuose. Daug žmonių ramiai vaikščiojo Nepriklausomybės aikštėje.

Neprivažiavę prie Aukščiausiosios Tarybos tankai stabtelėjo. Matyt, suprato, kad jei bandys Parlamentą atakuoti, bus šimtai aukų. Juolab kad Nepriklausomybės aikštėje buvo daugybė užsienio žurnalistų, tad žinia apie brutalius veiksmus greitai pasklistų po visą pasaulį. O gal derino savo veiksmus su vadovybe Šiaurės miestelyje? Visgi netrukus tankai pro požeminį tunelį nuvažiavo tolyn nuo Parlamento.

Į Vilnių atvykome prieš brėkštant. Autobusą palikę stovėjimo aikštelėje, patraukėme prie Parlamento. Nustebome pamatę daugybę budėti atvykusių žmonių iš visos Lietuvos. Dauguma buvo su savo miestų simbolika. Jautėsi įtampa, bet nepažįstami asmenys noriai bendravo tarpusavyje, keikė agresorius žudikus.

Žmonės, norėdami kiek sušilti, vaikščiojo po aikštę, bendravo. Man ypač įsiminė epizodas, kai lietuvis JAV kapitonas pro atvirą Aukščiausiosios Tarybos pastato langą parodė miniai medžioklinį šautuvą ir sušuko: „Mes taip pat ginkluoti.“ Tai žmones gerokai pralinksmino.

Savanoriai gynėjai iš netoliese statomo bendrabučio nešė armatūros tinklus ir tvirtino juos į barikadas aplink Parlamentą. Patekti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus buvo paliktas tik vienas įėjimas nuo Neries pusės. Vėliau ši rūmų pusė ir užnugaris dviem ar trimis eilėmis buvo užblokuoti gynėjus atvežusiais autobusais ir įvairia statybine bei automobilių technika. Net ir mūsų autobusas atsidūrė rūmus aptvėrusioje kolonoje.

Reikia pagirti ir Parlamento apsaugos organizatorius. Nepriklausomybės aikštėje buvo pastatytos kariškos lauko virtuvės, dalijusios gynėjams karštą arbatą ir bandeles, degė laužai sušalusiems pasišildyti. Vilniaus gyventojai nešė gynėjams karštos sriubos, kavos, arbatos. Jautėsi tikras broliavimasis. Aikštėje, užsimetę baltas skraistes su kryžiumi, vaikščiojo sanitarai. Buvo įrengtas ir medicinos punktas su budinčiu personalu ir visomis pagalbos priemonėmis, įskaitant ir neštuvus, jei tektų evakuoti sužeistuosius.

Sutikti jonaviečiai V. Bačiauskas ir A. Gurevičius mane gerokai pabarė. Atseit tu, seni, su žmona (man tuomet buvo 41, o žmonai 39) daryk, kaip nori, bet kam tu rizikuoji dukros sveikata ir gyvybe. Nors dukrai iki 17-os trūko dešimties dienų, ji buvo visiškai savarankiška ir niekas jos namuose nebūtų sulaikę.

Aikštėje plevėsavo aplinkinių valstybių tautinės vėliavos. Aiškiai Parlamentą saugojo ne tik lietuviai, bet ir daugelio tautų atstovai. Kai Jonavos ukrainiečių bendrijos pirmininkui J. Volyckiui prireikė kažkur pasitraukti iš Nepriklausomybės aikštės, jis man įpiršo panešioti Ukrainos tautinę vėliavą. Per tą pusvalandį prie manęs prieidavo žmonės ir kalbindavo ukrainietiškai. Tekdavo jiems rusiškai aiškinti, kad palauktų po pusvalandžio grįšiančio tikrojo ukrainiečio.

Apie pietus prie improvizuoto altoriaus pro atvirą rūmų langą prasidėjo šv. Mišios. Jas aukojo kunigai R. Grigas ir A. Keina. Tikintieji nuoširdžiai meldėsi,

Jonaviečio dailininko A. Rimkevičiaus nuotraukos.

netikintieji pagarbiai klausėsi. Po mišių minia sugiedojo giesmę „Marija, Marija“, lange pasirodė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis ir miniai parodė pergalės ženklą.

Kadangi Spaudos rūmai bei Radijo ir televizijos komitetas buvo užimti sovietų kariuomenės, po pietų į aikštę atvežė ir Aukščiausiosios Tarybos gynėjams išdalijo tūkstančius vienintelio tą dieną išėjusio lietuviško laikraščio „Respublika“ egzempliorių. Pirmajame puslapyje buvo sovietų agresijos veiksmų nuotrauka ir užrašas didelėmis raidėmis: „Kruvinasis sekmadienis“. Jame buvo aprašomi sovietų nusikaltimai ir žudynės Vilniuje. Žmonės skaitė ir piktinosi prievartos aktais. pyragaičiais ir aptarinėjome, apie ką kalbėsime su svečiais iš Maskvos.

Apie vidurnaktį paskambino Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir valstybės kontrolierius K. Uoka ir pakvietė atvykti į Valstybės kontrolės departamento salę. Vietoj Maskvos delegacijos atvyko neseniai išrinktas ministras pirmininkas G. Vagnorius bei Aukščiausiosios Tarybos nariai K. Uoka, E. Klumbys ir dar vienas, kurio pavardės jau nepamenu. Jie papasakojo, kad kvietė SSSR AT deputatus atvykti į susitikimą su Lietuvos darbininkija, tačiau šie pareiškė turintys savo planų ir išvyko susitikti su „Jedinstvos“ (prosovietinė organizacija, skirta sugriauti Lietuvos nepriklausomybę) atstovais.

Vakare, apie 21 val., pro langą į žmones kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis. Jis padėkojo daugiatūkstantinei miniai už Parlamento gynybą, už nuoširdų atsidavimą Lietuvos Nepriklausomybei. Sakė, kad sovietų kariškiai pažadėjo naktį Aukščiausios Tarybos neatakuoti, gynėjams pasiūlė važiuoti namo, kadangi daugelio rytoj laukė nauja darbo diena.

Didelė žmonių dalis išvažiavo, tačiau ištikimiausi, budėję nuo sausio 8 d. (jų buvo gana daug), nepatikėjo sovietų pažadu ir liko. Mes nutarėme grįžti namo.

Sausio 14-ąją, pirmadienį, nors darbe buvo radijo taškų, daugelis atsinešė radijo imtuvus ir nuolat klausėsi per Kauno radijo stotį (Vilniaus radijo ir televizijos komitetas ir televizijos bokštas buvo užimti sovietų kariuomenės) transliuojamų naujienų apie Lietuvos įvykius. Prieš darbo dienos pabaigą paskambino Lietuvos darbininkų sąjungos pirmininkė F. Balsienė ir pakvietė skubiai atvažiuoti į Vilnių. Atvykusi SSSR Aukščiausiosios Tarybos delegacija pažadėjo susitikti su Lietuvos darbininkų atstovais. Kadangi tuo metu į „Azotą“ trumpam buvo atvykęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir „Azoto“ generalinis direktorius B. Lubys, nuėjau pas jį ir paaiškinau situaciją. „Imk gamyklos autobusą ir važiuok, būk Vilniuje, kiek reikės“, – pasakė B. Lubys.

Iki Vilniaus nuvažiavome be nuotykių. Sužinojęs, kad transporto Lietuvos darbininkų sąjungai nereikės, vairuotoją paleidau į Jonavą. Vakarėjant į Profsąjungų rūmus susirinko Darbininkų sąjungos pirmininkai iš daugumos Lietuvos rajonų. Sėdėjome, gėrėme kavą su 6 2021 NR. 1 (13)

Apie porą valandų vyko konstruktyvus pokalbis apie situaciją Lietuvoje. G. Vagnorių ypač domino žmonių nuotaikos provincijoje, kiek jie palaiko Lietuvos nepriklausomybės siekius, „Jedinstvos“ veiklą ir akcijas. Ypač premjerą domino sąjunginio pavaldumo įmonių situacija. Jis pareiškė jaučiąs, kad su šiomis įmonėmis Lietuva turės daug problemų. Pabaigoje G. Vagnorius išsitraukė naują užrašų knygelę ir užsirašė rajonų, kur veikia sąjunginio pavaldumo įmonės, Darbininkų sąjungos pirmininkų telefonus. Pirmuoju, žinoma, užrašė Ignalinos atominės elektrinės darbininkų sąjungos pirmininko V. Triševskio telefoną. Tada paprašė maniškio. Aš pajuokavau, kad visas problemas gali spręsti su Aukščiausiosios Tarybos deputatu, „Azoto“ generaliniu direktoriumi B. Lubiu. „Mane domina darbininkų nuotaikos bei jų problemos“, – atsakė premjeras ir užsirašė mano telefoną. Po to to paties paprašė ir Mažeikių „Naftos“ atstovą.

Aukščiausiosios Tarybos deputatai papasakojo apie nuotaikas ir situaciją Parlamente, apsaugininkų ir savanorių didvyrišką veiklą. K. Uoka papasakojo apie iš kitapus Neries esančios cerkvės į V. Landsbergio kabineto langus nukreiptą žalią šviesos spindulėlį. Specialistai įtarė, kad tokiu būdu bandoma pasiklausyti kabinete vykstančių pokalbių.

Buvo jau apie pusę trijų nakties. Laikas skirstytis, bet nutarėm nors valandai užsukti pas Parlamento gynėjus. Nepriklausomybės aikštėje degė laužai. Nors ir vidurnaktis, prie jų šildėsi turbūt per tūkstantį žmonių. Pastebėjau nuo laužo prie laužo vaikštantį Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoją Č. Stan-

Valentino Dranseikos nuotraukos.

Sausio 13 d. ryte vykstančiųjų į Vilnių sąrašo fragmentas. Tada tai buvo dalies jonaviečių, Laisvės ir parlamento gynėjų, sąrašas. Iš V. Dranseikos archyvo. kevičių. Priėjau, užkalbinau, pasiteiravau, ar nerizikinga taip vidurnaktį be apsaugos būti. „Čia visi savi, kabinete gali greičiau nušauti“, – pajuokavo Č. Stankevičius.

Kadangi aš neturėjau transporto priemonės, iki Kauno mane pavėžėti pasisiūlė Klaipėdos darbininkų sąjungos ir laikraščio „Lietuvos darbininkas“ atstovai. Jie buvo atvažiavę autobusiuku „Latvija“. Bevažiuojant prie Gariūnų mus sustabdė sovietų kariškiai. Jie Vilniuje nuo 22 val. iki 6 val. 30 min. buvo paskelbę komendanto valandą. Nors mieste jos realizuoti ir nepavyko, bet užmiestyje savo sprendimą vykdė uoliai. Mašinoje buvę 6 ar 7 vyrai jiems sukėlė įtarimų. Įsakė visiems palikus daiktus išlipti iš autobusiuko į šaltį. Vieni apieškojo, ar neturime ginklų, kiti kratė „Latviją“. Visi važiavome tiesiai iš darbo, todėl nereikalingų daiktų neturėjome. Intrigą sukėlė vairuotojo daiktų dėžutėje rastas lietuvių kalba ranka rašytas sąsiuvinis. Tai buvo vairuotojo žmonos kulinarijos receptai. Kadangi tarp sovietų nebuvo mokančių lietuviškai, jie pradėjo mus po vieną vedžioti atokiau ir pašviesdami žibintuvėliu liepė versti kiekvienam vis kitą puslapį. Įsitikinę, kad šiame sąsiuvinyje nieko įtartino nėra, leido važiuoti toliau.

Sausio 16 d. įvyko Sausio 13-osios aukų laidotuvės. Mūsų šeima nusprendė, kad privalo važiuoti atiduoti pagarbą Lietuvos didvyriams. Laidotuvių dieną į Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti žuvusieji laisvės gynėjai, dėl daugybės lankytojų įeiti buvo neįmanoma. Pavaikščioję aikštėje prie Sporto rūmų, paskui gedulo procesiją patraukėme prie Katedros. Arkikatedroje laikomų gedulingų mišių aikštėje klausėsi minios žmonių. Manau, jų tikrai buvo daugiau nei 100 tūkstančių.

Gedimino prospekto ir T. Vrublevskio gatvės sankirtoje radome kažkokį paaukštinimą, nuo kurio puikiai matėsi aplinka. Ten ir apsistojome. Vieta pasirodė tiesiog puiki. Po mišių gedulinga procesija, dvasininkai, giminės praėjo netoli mūsų. Ypač sužavėjo vienuolių choro atliekamos gedulingos giesmės. Prisijungėme prie procesijos ir patraukėme Antakalnio kapinių link, kur atsisveikinome su laisvės gynėjais.

Manau, kad apie Laisvę, Sausio 13-ąją tėvai ir mokytojai naujajai kartai galės papasakoti tik savimi – savo darbais ir sprendimais, kurie laisvės veiksmai yra prasmingi, reikalingi, kur yra smulkmenos, o kur dar vis trūkumai, likusios baimės ir neišpirktos, neištaisytos klaidos.

Jonas BUTKEVIČIUS, profesorius, technikos mokslų daktaras

Sausio 13-osios prisiminimai kaip aidas nuolat išplaukia mano atmintyje. Tuo metu dirbau docentu Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Iš karto po sausio 13-osios įvykių institutas priėmė sprendimą pristabdyti paskaitas ir ginti Nepriklausomybę. Tad tiek dėstytojai ir kiti darbuotojai, tiek studentai išėjome budėti prie Parlamento. Mes su kolegomis iš Transporto vadybos katedros kasdien 10 val. susirinkdavome katedroje konsultuoti studentus ir po to eidavome į kasdienį budėjimą prie Parlamento. Vėlyvą popietę grįždavome namo, o vakare, apie 20 val., vėl susirinkdavome budėti iki paryčių. Čia susitikdavau ir savo bendraklasių iš Vilniaus Antano Vienuolio mokyklos, kitų draugų. Smagu, kad pilietinę pareigą atliko ir studentai – net dalis neakivaizdininkų, atvažiavusių į sesiją, negrįždavo namo, budėdavo. Žodžiu, buvome didelė, vieninga Laisvės gynėjų komanda, kurios vienintelis ginklas buvo tvirta valia ir laisvės troškimas. O kokia draugiška, šilta (nors naktys tikrai buvo ne iš šiltųjų) vyravo atmosfera! Ir dabar prisimenu tas karštai degančias žmonių akis, moteris, vaišinančias karšta arbata ir sumuštiniais, dainas prie laužo ir tą nuostabų vienybės jausmą.

Vieną pirmųjų dienų, kai dideliu būriu iš instituto Trečiųjų rūmų išėjome į Aušros vartų gatvę keliauti link Parlamento, vienos Rusijos pažangios televizijos komanda ėmė interviu iš praeivių. Aš praeidamas pakėliau ranką ir parodžiau pergalės ženklą. Operatorius, nespėjęs to nufilmuoti, prisivijo ir paprašė pakartoti. Mes visi išdidžiai tai padarėme, o jis mums atsilygino plačia šypsena.

Susidūriau ir su Kremliaus pakalikų televizija, kai grįžtant namo per geležinkelio pėsčiųjų perėją jų filmuotojai sustabdė mane ir paprašė pakomentuoti, ką aš manau apie sovietinės kariuomenės buvimą Lietuvoje. Paaiškinau, kad gerai pažįstu šią kariuomenę, nes baigęs institutą buvau priverstas atitarnauti dvejus metus leitenantu minuotoju Kaliningrade, todėl žinau, kokia ji atsilikusi visomis prasmėmis, o mūsų Tėvynėje ji tiesiog yra okupacinė ir turėtų kuo greičiau išsinešdinti. Mačiau, kaip susiraukė filmuotojų veidai, bet leido viską išsakyti. Pasakiau, kad tikriausiai to nerodys. Atsakė, kad sugadinau jiems didelį gabalą juostelės.

O dabar belieka tik pasidžiaugti, kad esame laisvi, ir palinkėti, kad būtume tokie vieningi kaip tada prie Parlamento.

Danutė Kuliavienė

SKIRIU ŽUVUSIEMS LAISVĖS GYNĖJAMS

Aš pasodinsiu juodą leliją – bekraštį skausmą –

šaknim į žemę, žiedais į Rytus – lai saulė temsta.

Dieną ir naktį, naktį ir dieną prie jos budėsiu –

kruviną auką žvėries siaubūno ašarom liesiu.

Šventąjį rytą dangų užgožė debesys baisūs: kraujuoja širdys – kruvinos rožės – kruvinos vaišės.

Mieloji sese, rūta žalioji, jau nebežaliuosi... Brangus brolelį, laukų artojau, žirgu nejosi...

Dangus užtemo – žuvusių rauda Žemė motulė. Laisvę pamilę, už laisvę kritę žemelėj guli...

1991 m.

Nuotraukos V. Dranseikos

Lygiai prieš trisdešimt metų visi, liudiję Sausio 13-ąją, kalba apie tai, kas visam laikui įsirėžė į atmintį: tai naujos laisvos Lietuvos pilietiškumo pamoka, kurią Lietuvai suteikė Parlamento gynėjai, parodę laisvės siekio ryžtą ir ištikimybę šviesos vizijai. 2021 metų Sausio 13-oji kitokia – be žmonių, be kalbų, bet įsimintina ir nepamiršta pandemijos akivaizdoje.