Meilė krepšiniui užaugo Jonavoje

DARIUI MASKOLIŪNUI – 50 MEILĖ KREPŠINIUI UŽAUGO JONAVOJE

Kęstutis PUTELIS, sporto apžvalgininkas

Atrodo, visai neseniai sporto mėgėjai džiaugėsi Lietuvos krepšinio aukso amžiumi, didžiausiomis Kauno „Žalgirio“ pergalėmis tiek Europos čempionų taurėje, tiek ir Eurolygoje. Vienas iš auksinės kartos žaidėjų – iš Jonavos kilęs Darius Maskoliūnas neseniai atšventė gražų penkiasdešimties metų jubiliejų. Šiandien jis diriguoja nacionalinei Lietuvos rinktinei ir savo žinias perduoda garsiajai „Barcelonos“ komandai. - 1999 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV l. ordinu; - 2001 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi; - LKL čempionas (1994 m., 1995 m., 1996 m., 1997 m., 1998 m., 1999 m.).

- Europos krepšinio taurių taurės laimėtojas (1998 m.);

- Europos krepšinio lygos čempionas (1999 m.); - 2000 m. Sidnėjaus vasaros olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas; - FIBA Čempionų taurės vicečempionas (2003 m.);

- Lenkijos vicečempionas (2003 m.); - Lenkijos čempionas (2004, 2005 m.); - LKF taurės laimėtojas (2007 m.); - BBL čempionas (2007 m., 2010 m.); - LKL čempionas (2007 m., 2008 m.); - 2019–2020 m. LKL sezono čempionų žiedas.

IŠ PRADŽIŲ – BALETAS

D. Maskoliūnas gimė Jonavoje 1971 m. sausio 6 d. Paūgėjusį berniuką iš pradžių sudomino ne krepšinis, o baletas, į kurį pasiprašė pradėjęs lankyti mokyklą. Tačiau baleto repeticijas D. Maskoliūnas lankė neilgai – supratęs, kad pradedančiųjų grupėje jis tik vienas berniukas tarp mergaičių, jaunasis baleto šokėjas po kelių mėnesių paliko būrelį. „Tiesa, išmokau ir špagatą, ir virvę padaryti. Kai pradinėse klasėse per fizinio lavinimo pamokas padarydavau špagatą, mokytojas iš karto penketą parašydavo“, – apie save yra pasakojęs D. Maskoliūnas. Jis gimė toje vaikų kartoje, kuri imdavosi visų sporto šakų, kokių tik mažame miestelyje buvo galima išmokti, todėl porą metų aktyviai žaidė tinklinį ir tik vėliau – krepšinį.

Irena ir Gediminas Maskoliūnai užaugino tris vaikus: pirmagimį sūnų Egidijų, Darių ir jaunėlę dukrą Ievą. Jei šeimoje auga du broliai, paprastai jaunesnysis „kopijuoja“ savo broliuką. Taip atsitiko ir Maskoliūnams. Darius norėjo daryti viską, kas domino vyresnįjį brolį. O Egidijus muzikos mokykloje grojo fleita, lankė tinklinio treniruotes. Tad ir Darius prašėsi į muzikos mokyklą, joje baigė klarneto klasę, žaidė tinklinį. Tačiau likimas lėmė, kad vieną dieną ėmė lankyti krepšinio treniruotes, nes, anot mamos Irenos, ji savo vaiko laisvės nevaržė, leido rinktis sporto šakas, kurios buvo vaikams prie širdies. Tačiau su viena sąlyga: ką pradėjo, privalo užbaigti.

PIRMOJO TRENERIO PRISIMINIMAI

Tik nuo dvylikos metų D. Maskoliūnas pradėjo lankyti vienos sporto šakos – krepšinio – treniruotes. Jonavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią Darius baigė, buvo skiriamas nemažas dėmesys sportui ir fizinei kultūrai. Sporto ir vidurinė mokyklos –

Jonavos jaunimo komanda (Darius Maskoliūnas – stovi antras iš dešinės). J. Storpirščio asmeninio archyvo nuotr.

du „priekalai“, ant kurių buvo grūdinami jaunuoliai. Kauno „Žalgirio“ krepšinio jaunių rinktinė – pirmoji pakopa, nuo kurios prasidėjo Dariaus, kaip sportininko, karjera.

Taip sutapo, kad D. Maskoliūnui mokykloje kūno kultūros pamokas vedė krepšinio mohikanas Juozas Storpirštis, kuris perteikė jaunuoliams teorines ir praktines krepšinio žinias. „Kaip ir daugelį mokinių, krepšinis paviliojo ir Darių, – savo prisiminimais dalijosi mokytojas, krepšinio teisėjas, komisaras J. Storpirštis. – Pateko į mano gan gerą krepšininkų treniruojamą grupę. Dauguma berniukų buvo iš tos pačios labai sportiškos klasės, tad ne tik jiems vedžiau kūno kultūros pamokas, bet ir treniravau, dalyvaudavome rajono, respublikos krepšinio čempionatuose. Šie vaikinai buvo pažangūs mokiniai, gero elgesio. Kelerius metus Darius lankė tinklinio treniruotes sporto mokykloje pas trenerį Vytautą Gylį, bet vieną dieną atėjo pas mane klausdamas, ar priimsiu. Aišku, jam sutikimą daviau tik tuo atveju, jei tinklinio treneris leis pakeisti sporto šaką, nes tarp trenerių buvo tokios taisyklės, kad negali grobti vaikų iš kitų grupių. Jei tinklinio specialistas mato, kad vaikas krepšiniui geriau tinka, „atiduoda“ kitam treneriui.“

J. Stopirštis pasakoja, kad D. Maskoliūnas buvo stropus, turintis gerą humoro jausmą, imlus krepšiniui jaunuolis, kuris gerai orientuodavosi žaidimo situacijose, buvo kūrybingas puolimo organizatorius, nestandartinio tipo gynėjas, sėkmingai žaidimo metu darbuodavęsis gynybinėse situacijose. Kovingas, nevengiantis pasiginčyti su teisėjais, užsispyręs ir sumanus žaidėjas, visada buvo atsidavęs rungtynėms. Jis aikštelėje vadovaudavo komandos draugams kaip dešinioji trenerio ranka, laikydamasis jo nurodymų ir žaidimo plano, nestandartinėse situacijose improvizuodavo. Visada pasižymėjo kūrybiškumu rengdamas atakas, o ginantis jam patikėdavo neutralizuoti geriausius priešininkų puolėjus. „Tai žaidėjas – kūrėjas, kuris aikštelėje įgyvendina trenerio paruoštą rungtynių planą. Imlus krepšinio paslaptims, stebėtinai numatantis varžovo užmačias, – teigia treneris J. Storpirštis. – Darių treniravau apie penkerius metus, vėliau, man būnant „Statybos“ treneriu, į komandą pasikvietėme Rimantą Grigą. Taip išėjo, kad jam perdaviau dvi krepšinio grupes, tarp kurių buvo ir Darius. Tad ir Rimantas padėjo lavinti jaunojo žaidėjo krepšinio įgūdžius.“

KAUNO „ŽALGIRIO“ KAPITONAS

Pabaigęs sporto mokyklą, D. Maskoliūnas žaidė Jonavos „Statybos“ ekipoje, tačiau jo talentą greitai pastebėjo garsi ir galinga šalies komanda. 1992 m. patekęs į Kauno „Žalgirį“, 195 cm ūgio gynėjas iškovojo šešis LKL aukso žiedus, 1998 m. laimėjo Europos taurę, o 1999 m. – Eurolygos čempiono titulą.

Aukštas, ilgų rankų gynėjas nebuvo žavus kamuolio žonglierius, labiausiai vertintas už gynybą ir taiklumą – pakankamai staigus metimas beveik neatsiplėšiant nuo grindų leido jam būti pavojingam prie tritaškio linijos. „Žalgiriui“ užkariaujant Europą, D. Maskoliūnui įprastai tekdavo antrojo įžaidėjo vaidmuo, iš pradžių už Enniso Whatley, paskui – už Tyuso Edney. Bet siekdamas žaidimo kontrolės, stabilesnio pozicinio puolimo, treneris Jonas Kazlauskas drąsiai pasitikėdavo komandos kapitonu. „Jaunas, užsispyręs, turintis savo nuomonę, – tokį D. Maskoliūną prisiminė J. Kazlauskas. – Jis buvo atletiškas. Kai reikėdavo, ir aukštai šokdavo, ir greitai bėgdavo. Šios savybės, taip pat ilgos rankos leido jam būti labai geram gynybos specialistui. Didžiausias trūkumas – kairiarankiškumas. Bet buvo įžaidėjas, tad nereikėdavo dažnai atakuoti krepšį – jis gyveno iš kitko. Mesdavo retai, bet nepasakyčiau, kad prastai, tikrai gebėdavo pataikyti.“

Atvykęs iš Jonavos į Kauno „Žalgirį“, D. Maskoliūnas buvo itin liauno sudėjimo. Juokauti mėgstantys žalgiriečiai jam prilipdė netikėtą pravardę. Dėl pavardės, primenančios žodį „muskulai“ ir tuo metu populiaraus raumeningojo Holivudo aktoriaus Arnoldo Švarcnegerio D. Maskoliūnas gavo Švarco pravardę.

ŠEIMOJE – TRYS VAIKAI

Pirmosios santuokos D. Maskoliūno vaikai Gustas ir Ema jau suaugę. Gustas kurį laiką dirbo NKL rungtyniaujančios „Jonavos“ komandos trenerio Nerijaus Zabarausko asistentu.

Su šeima. Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kartu su sūnumi Gustu. Asmeninio archyvo nuotr. D. Maskoliūnas 1995 metais. Alfredo Pliadžio nuotr.

Dabar su žmona Lina Maskoliūniene, verslininke ir mentore, augina septynerių metų Mariją.

Žurnalui „Žmonės“ D. Maskoliūnas pasakojo, kad lemtinga pažintis įvyko bare, kai jis pakėlė savo būsimosios žmonos švarką. Jie susituokė tyliai, nieko nepasakę draugams ir nustebinę juos žinia per moters 40-ąjį gimtadienį. „Gerai, kad namuose turiu žmoną, kuri krepšiniu nelabai domisi: pasižiūri rungtynes, serga už mane, bet namuose mes nedaug apie tai kalbamės. Turime kitų įdomių temų. Įdomiausioji – mažoji Marija, kuri sugeba pataisyti net pačią blogiausią nuotaiką“, – pasakojo D. Maskoliūnas.

KETURI ČEMPIONATAI LIETUVOS RINKTINĖJE

D. Maskoliūnas neprasimušė į 1996 m. olimpinę sudėtį, bet žaidė Lietuvos rinktinėje kitas keturias vasaras. 1997 m. ir 1999 m. Europos pirmenybėse, 1998 m. pasaulio čempionate jis užėmė atsarginio įžaidėjo poziciją, kaip ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, kuriose pelnė po 1,4 taško, bet padėjo Lietuvos komandai laimėti olimpinę bronzą.

„Nors krepšinio aikštėje be savo pliusų turėjo ir tam tikrų minusų, jau tada matėsi, kad auga labai išmintingas bičas. Tikra asmenybė, – pabrėžė krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis. – Savo protu krepšinio aikštėje jis gebėdavo kai kurias silpnybes paslėpti, o iš stiprybių išpešti daugiau nei bet kuris žaidėjas, mažiau suprantantis krepšinį. Šiame kontekste yra gija, jungianti jį ir Šarą (Šarūną Jasikevičių). Neatsitiktinai jiedu labai gerai sutaria, nes abu pasižymi išskirtiniu krepšinio intelektu.“

L. Kunigėlis pastebi, kad D. Maskoliūnas visada mokėdavo pasakyti reikiamus žodžius „Žalgirio“ rūbinėje: „Buvo matyti, kad turi lyderio savybių, moka suburti žmones į komandą. Tai išryškėjo jam dar žaidžiant rinktinėje. Jei rungtynės nepaeidavo, Darius pasakydavo ir sudėliodavo taip, kaip reikia. Tokiose situacijose svarbu, kad žmonės nešnekėtų bet ko, kaip kovokime ar nekovokime. Tai reikia mokėti pasakyti tam tikru būdu. Darius tą bendravimo jausmą visada turėjo ir turi. O tai būtini trenerio bruožai.“

Būdamas rinktinėje, D. Maskoliūnas vieną čempionatą sužaidė su A. Saboniu (1999 m.) ir susibičiuliavo su kitu įžaidėju – Š. Jasikevičiumi. Judviejų duetas aikštėje iširo 2001 m., kai prieš Europos pirmenybes D. Maskoliūnas patyrė traumą ir į Turkiją neišvyko. Taip baigėsi ir žaidėjo karjera rinktinėje – į 2003-iųjų rinktinę jis jau pats nesiveržė pripažinęs, kad atėjo laikas užleisti vietą jaunesniems, ir neliejo ašarų dėl praleistos progos tapti Europos čempionu.

LENKIŠKAI KALBĖJO IR SKAITĖ LAISVAI

Po laimėto Eurolygos titulo su „Žalgiriu“, kaip ir dauguma žalgiriečių, D. Maskoliūnas iškeliavo į užsienį. Jis ilgam (nuo 1999 iki 2005 m. su trumpa pertrauka) tapo Sopoto „Trefl“ komandos žaidėju. Dar iš lenkiškų televizijos programų kaimyninės šalies kalbą pramokęs krepšininkas vėliau ją taip ištobulino, kad galėjo ne tik laisvai šnekėti, bet ir skaityti, rašyti. Lenkijoje D. Maskoliūnas susirado daug draugų ir „Sopoto“ klubui padėjo dusyk laimėti Lenkijos lygos auksą. Beje, vienu jo bendražygių Sopote buvo Tomas Masiulis, kurį D. Maskoliūnas pakvietė savo asistentu į dabartinę rinktinę.

VĖL „ŽALGIRIS“

2005 m., būdamas 34-erių, D. Maskoliūnas baigė krepšininko karjerą ir beveik dvejus metus neturėjo oficialių pareigų. Jis yra pripažinęs, kad tai buvo pats tamsiausias laikotarpis, ieškant savo vietos tolesniame gyvenime. Vienu metu jį į trenerio postą pakvietė Vilniaus mėgėjų lygoje žaidžianti ekipa, bet netrukus D. Maskoliūnas gavo rimtesnį pasiūlymą. Kauno klubo sporto direktorius Ginas Rutkauskas pakvietė stoti prie komandos vairo, bet... išgirdo neigiamą atsakymą – D. Maskoliūnas nesijautė pasirengęs vadovauti legendinei šalies komandai.

Tačiau 2007 m. „Žalgiriui“ vadovavęs Rimantas Grigas pakvietė D. Maskoliūną į savo štabą, kur paskui jis talkino ir Gintarui Krapikui. Kai šis pasitraukė, laikinuoju treneriu buvo paskirtas D. Maskoliūnas, bet jau po savaitės „Žalgiris“ pristatė naują strategą – R. Butautą.

Asistentas dar kartą tapo komandos treneriu 2010 m. vasarį, kai tuometinis klubo savininkas Vladimiras Romanovas į vyriausiojo trenerio pareigas sugrąžino D. Maskoliūną. „Draugams pasakodavau, kad bendravimas su juo buvo toks, kaip matytoje jogurto reklamoje: sėdi žmogus prie stalo, iš jo išsiurbia orą ir jis subliūkšta. Čia būdavo tas pats. V. Romanovas sėdėdavo treniruotėje, o po jos dar važiuodavome pas jį į namus ir kalbėdavome apie nieką. Po to kaip išsiurbtas jogurtas pėdindavau namo“, – Jono Miklovo parašytoje knygoje apie V. Romanovo erą Kauno klube „Aš stebuklas. Jūs nepastebėjote?“ pasakojo D. Maskoliūnas.

Jis stojo priešais V. Romanovą, kai „Žalgirio“ komanda, susirinkusi į autobusą, rengėsi išvykti į trečiąsias LKL finalo rungtynes. Klubo savininkas norėjo trenerį čia pat atleisti, bet galiausiai „Žalgiris“ išvažiavo su D. Maskoliūnu į rungtynes Vilniuje, kur pralaimėjo 81:83. Kitą dieną į komandos treniruotę Kaune prisistatė V. Romanovo „Ūkio banko“ apsaugos darbuotojai. „Gerai, tegul šitie du tavo vaikinai paima mane už parankių, užeinu į savo kabinetą, pasiimu daiktus, užeinu į rūbinę, paspaudžiu visiems rankas ir išeinu“, – bandė derėtis D. Maskoliūnas. Banko vadovas nenusileido, todėl netrukus treneris sėdo į automobilį ir išvažiavo namo. V. Romanovas išvadino

D. Maskoliūną „Zuoko kareiviu“ ir bandė įpiršti mintį, kad jis priklauso Vilniaus stovyklai.

A. ZUOKO BENDRAŽYGIS

D. Maskoliūnas iš tiesų nuo 2007 m. priklausė A. Zuoko visuomeniniam judėjimui „TAIP“ ir dviem kadencijoms buvo išrinktas Vilniaus tarybos nariu. Kai jo bičiuliai klausdavo, kodėl dalyvauja politikoje, atsakydavo taip: „Kad taryboje būtų mažiau durnių.“ Iš politikos D. Maskoliūnas pasitraukė 2013 m., parašęs atsistatydinimo raštą. 2010 m. rudenį porą mėnesių treniravęs „Kauno“ ekipą D. Maskoliūnas netrukus priėmė „Lietuvos ryto“ vadovų pasiūlymą pereiti į Vilniaus komandos trenerių štabą. Iš asistento jam dusyk teko šokti į pagrindinio trenerio vietą. 2011 m. vietoj Aleksandro Trifunovičiaus vedė Vilniaus komandą per LKL finalo seriją – joje 1:4 pralaimėta „Žalgiriui“. 2012 m. rudenį D. Maskoliūnas pakeitė atleistą serbą Aleksandrą Džikičių. Beje, 2013 m. pradžioje, vadovaudamas Vilniaus klubui, D. Maskoliūnas į asistentų gretas pasikvietė Dainių Adomaitį – dabartinį „Ryto“ trenerį, kurį pats keičia prie Lietuvos rinktinės vairo. „Darius buvo aukšto lygio įžaidėjas, tai buvo matyti ir jam dirbant treneriu. Mokėdavo ir pajuokauti, ir parėkti, kai reikia, – prisiminė tuo metu Vilniaus klube rungtyniavęs Steponas Babrauskas. – Gaila, bet tuo metu klube vyko daug permainų, treneriai vis keitėsi. Nežinau, kodėl jį pakeitė. Iki šiol galvoju, kad būtų galėjęs ilgiau Vilniuje dirbti. Kiek buvo privažiavę užsieniečių trenerių, už juos D. Maskoliūnas buvo geresnis.“

ETAPAS LENKIJOJE

2013–2015 m. D. Maskoliūnas grįžo į jam artimą Sopotą treniruoti vietos „Trefl“ klubą. Šis nebuvo toks finansiškai stiprus kaip anksčiau, tad 2014 m. užimta trečioji vieta ir laimėta taurė buvo solidūs rezultatai „Trefl“ komandai, kurioje žaidė ir lietuviai Eimantas Bendžius, Šarūnas Vasiliauskas. Iš viso D. Maskoliūnas vadovavo 68 „Sopoto“ klubo mačams, iš kurių laimėjo 39. Jis buvo atleistas 2015 m. vasarį. „Komanda neišnaudoja viso potencialo. Krepšinis – komandinis žaidimas, o mūsų stiliuje to nematyti“, – tada komentavo „Trefl“ vadovas Andrzejus Dolny.

Dar dirbdamas Sopote, 2013 m. D. Maskoliūnas sulaukė savo buvusio trenerio J. Kazlausko kvietimo sugrįžti į Lietuvos rinktinę ir tapti jo asistentu. „Po to, kai sutikau antrą kartą stoti prie rinktinės vairo, ieškojausi asistento. Idėja buvo tokia – reikia rasti jaunų gabių pagalbininkų, kurie ateityje galėtų vadovauti rinktinei. D. Maskoliūnas gerai žinojo, ko nori, netingėjo padirbėti su žaidėjais individualiai, nebijojo išsakyti savo nuomonės. Tai svarbūs dalykai, už ką jį gerbė ir krepšininkai, ir kiti žmonės.“

Su J. Kazlausko vadovaujama rinktine D. Maskoliūnas dusyk laimėjo Europos pirmenybių sidabrą 2013 m. ir 2015 m. Darbas rinktinėje tuo metu baigėsi po 2016 m. olimpinių žaidynių, kai iš posto pasitraukė J. Kazlauskas, o kitu treneriu federacija pasirinko D. Adomaitį.

KARJEROS ŠUOLIS

2019 m. pabaigoje Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) Vykdomojo komiteto posėdyje Kaune buvo apsispręsta dėl naujojo vyrų rinktinės vyriausiojo trenerio, kuriuo tapo D. Maskoliūnas. Posėdžio metu buvo pateiktos dvi kandidatūros. Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos prezidentas Vydas Gedvilas į šias pareigas pasiūlė Antaną Sireiką, o LKF prezidentas Arvydas Sabonis – D. Maskoliūną. Po pasitarimų ir diskusijų LKF Vykdomojo komiteto nariai už A. Sireiką atidavė 1 balsą, už D. Maskoliūną – 13.

D. Maskoliūnas po pasibaigusio sezono turėjo priimti itin sunkų sprendimą. Darbą Lietuvos rinktinėje ir Kauno „Žalgirio“ trenerių štabe sėkmingai galėjęs derinti specialistas, Šarūnui Jasikevičiui palikus laikinąją sostinę, atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje: stoti prie „Žalgirio“ vairo ar vykti su Šaru į „Barcelonos“ ekipą? D. Maskoliūnas pasirinko pastarąjį variantą.

D. Maskoliūnas imasi darbo Lietuvos rinktinėje. Donato Gvildžio fotomontažas.

Tomas Masiulis, Šarūnas Jasikevičius, Darius Maskoliūnas ir Paulius Motiejūnas. „Getty Images“/euroleague.net nuotr.

„Mes buvome susitikę iškart po to, kai buvo paskelbta apie Šarūno išėjimą į „Barcelonos“ komandą. Susitikome su Pauliumi Motiejūnu, pasikalbėjome, daug ką aptarėme, man buvo paliktas laikas apsigalvoti ir priėmiau sprendimą tokį, kokį priėmiau, – sakė D. Maskoliūnas. – Daug galvojau, buvo dvi nemigo naktys, svarsčiau, ką geriau rinktis, ką geriau daryti. Bet nemeluosiu, norėjosi prisiliesti prie paties aukščiausio kalibro klubo, aukščiausio kalibro žaidėjų. Vėlgi, tęsti darbus su treneriu, draugu, su kuriuo mums kartu gerai dirbasi ir gerai sekasi. Tikrai vertinu, kokį man respektą parodė „Žalgirio“ klubas. Esu labai dėkingas už galimybę ir manau, kad viskas yra gerai. Gal kada nors ateityje, jei užsitarnausiu.“

Kaip pasakojo D. Maskoliūnas, derybose su nauja darboviete iškart buvo keliamas ir darbo rinktinėje klausimas. Kadangi nacionalinių komandų atrankų langai ir Eurolygos sezonas kertasi, treneriui teks palikti „Barcelonos“ ekipą ir dalį laiko praleisti su rinktine. „Šitas klausimas iškeltas, pasikalbėjome su dabar jau „Barcos“ vyriausiuoju treneriu, jis sakė, kad viskas gerai“, – juokėsi D. Maskoliūnas.

MUMS SVARBU

Jonavos sporto centro direktorė Regina Stupurienė puikiai prisimena D. Maskoliūną: „Gerai pamenu, kaip kartu su Nerijumi Zabarausku atėjo pas mane. Abu stovėjo išsigandusiomis akimis, turėjo prašymą. Jie tapo jaunimo žaidynių nugalėtojais ir buvo kandidatai į sporto meistrus. Norėjo stoti į institutą, bet nebuvo sutvarkytos kategorijos. Aišku, mes padėjome, sutvarkėme. Jie įstojo į aukštąją mokyklą. Neišskirdama nė vieno, galiu pasakyti, kad šios krepšinio grupės jaunuoliai pasiekė aukščiausių rezultatų. Niekas nenori minkyti molio, o visi nori gauti jau gatavą plytą, todėl labai norėčiau padėkoti jų pirmajam treneriui Juozui Storpirščiui. Jis vienintelis iš trenerių, kaip mes vadiname – antraeilininkų, kuris visada surinkęs grupę išsikeldavo tikslą ir jį pasiekdavo, eidavo iki galo. Kontroliuodavo grupių kaitą, vykdavo į įvairiausio lygio varžybas siekdamas aukščiausių tikslų. Kai Da-

Drauge su Jonavos kūno kultūros ir sporto centro direktore. Kęstučio Putelio nuotr., 2010 m.

D. Maskoliūnas pasirašo laišką ateities kartoms prieš Jonavos sporto arenos statybų pradžią įkasant kapsulę (kairėje – jo pirmasis treneris Juozas Storpirštis, dešinėje – sporto centro direktorės pavaduotoja Dalia Venckevičienė). Kęstučio Putelio nuotr., 2010 m.

rius pradėjo siekti sporto laimėjimų, labiausiai įsiminė įvykis, susijęs su jo patekimu į olimpinę rinktinę. Paskambino iš sporto departamento ir pasveikino Jonavą bei sporto mokyklą, kad turime olimpietį.“ pasikviesti į marškinėlių pakabinimo šventinį vakarą per Jonavos krepšinio komandos rungtynes Nacionalinėje krepšinio lygoje.

Jonavos sporto centro direktorė dėkinga D. Maskoliūnui, kad nepamiršta savo šaknų, Jonavos, sporto centro, kur buvo išugdytas. „Atsimenu, po olimpinių žaidynių sportininkai gavo premijas ir jiems buvo pasiūlyta padėti sporto mokykloms, kurios juos išugdė. Gavome žinią, kad Darius nupirks krepšinio skyriaus vaikams sportinius batus. Kaip vaikinukai džiaugėsi, gavę tokią dovaną, kurią praminė „Maskoliūno kedais“. Dar prieš pradedant statyti sporto areną, stadiono teritorijoje buvo įkasta kapsulė su laišku ateities kartoms, kuriame savo parašu įsiamžino ir žymusis krepšininkas. Kadangi Dariui penkiasdešimt metų ir jis tapo šalies krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu, tai turiu tokią svajonę, kad rinktinė kokio nors lygio varžybas sužaistų sporto arenoje, gimtojoje Jonavoje. Rašėme raštus į Krepšinio federaciją su prašymu, jog pirmieji marškinėliai, kurie turėtų kabėti arenos palubėje, būtų mūsų Dariaus su tryliktu numeriu“, – planais dalijosi R. Stupurienė.

Sporto centro direktorė labai norėtų pamatyti D. Maskoliūną Jonavoje ne tik kaip trenerį, bet ir kaip žaidėją. Svajoja vėl į krūvą surinkti tą grupę, kad sužaistų rungtynes galbūt su vyresniaisiais sporto centro krepšinio skyriaus žaidėjais. Jei tai neišsipildytų, pasak direktorės, būtų ir atsarginis planas. Norėtų Darių

DARIAUS SPORTINĖ DVASIA SUGRĮŽO

Šv. Velykų išvakarėse krepšininko ir dabartinio Lietuvos rinktinės vyr. trenerio Dariaus Maskoliūno vardas skambėjo Jonavos sporto arenoje Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) finalo ketverto metu. Jonavos sporto arenoje iškilmingai pakelti marškinėliai su tryliktuoju numeriu, taip pat išleistas vienetinis žurnalas, skirtas paminėti Dariaus Maskoliūno 50 metų jubiliejų. Tarp jonaviečių jis yra pirmasis olimpietis, galintis didžiuotis aukščiausiais krepšinio laimėjimais. Jis nusipelnė būti pagerbtas taip, kad jo vardo marškinėliai papuoštų Jonavos sporto areną. Jonavos rajono savivaldybės direktorius Valdas Majauskas šeimai įteikė dovaną – sumažinta marškinėlių kopiją. Jonavos kūno kultūros ir sporto centro direktorė Regina Stupurienė tikisi, kad šis akcentas – Dariaus Maskoliūno marškinėliai bus įkvėpimas kiekvienam jaunam jonaviečiui, krepšinio žaidėjui ar kitos šakos sportininkui siekti aukštumų.