Vytauto Didžiojo atskiroji pėstininkų kuopa Jonavoje

VYTAUTO DIDŽIOJO ATSKIROJI PĖSTININKŲ KUOPA JONAVOJE

Vytautas VENCKŪNAS

ATSKIROSIOS PĖSTININKŲ KUOPOS ISTORIJOS SANTRAUKA. ATSIRADIMO PRIELAIDOS

1927 m. gruodžio 12 d. slaptuoju įsakymu kariuomenei Nr. 19 prie 2-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko nuo 1927 m. gruodžio 1 d. suformuota Atskiroji pėstininkų kuopa. 1928 m. vasario 18 d. slaptuoju įsakymu kariuomenei Nr. 3 Atskiroji pėstininkų kuopa nuo 1928 m. kovo 1 d. įėjo į 2-ąjį pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulką. 1929 m. birželio 1 d. įsakymu kariuomenei Nr. 45 Atskiroji pėstininkų kuopa nuo 1929 m. liepos 1 d. išskirta iš 2-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko ir tapo atskira kariuomenės dalimi. Atskirosios pėstininkų kuopos vadas tapo pavaldus 2-osios karo apygardos viršininkui. 1930 m. rugsėjo 4 d. Respublikos Prezidento aktu Nr. 385 Atskirajai pėstininkų kuopai leista vadintis Vytauto Didžiojo kuopa. Pirmas įsakymas Vytauto Didžiojo kuopai išleistas 1930 m. rugsėjo 9 d. Vytauto Didžiojo kuopos vadas buvo pavaldus 2-osios karo apygardos viršininkui, nuo 1931 m. sausio 1 d. – 2-osios pėstininkų divizijos vadui. 1935 m. liepos 9 d. slaptuoju įsakymu kariuomenei Nr. 11 nuo 1935 m. gegužės 1 d. Vytauto Didžiojo kuopa įėjo į 2-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko sudėtį. 1935 m. rugsėjo 19 d. Vytauto Didžiojo kuopos vado įsakymu Nr. 40 kuopa nuo 1935 m. rugsėjo 19 d. buvo likviduota.

Blogėjant Lietuvos ir Lenkijos santykiams ir pastarajai pradėjus rengtis karo veiksmams, Generalinio štabo operacijų skyriaus viršininkas, pulkininkas Boleslovas Jakutis parengė tikslų operatyvinį projektą, paremtą to meto mobilizacijos duomenimis. Jį 1927 m. lapkričio 26 d. įteikė Generalinio štabo valdybos viršininkui pulkininkui Petrui Kubiliūnui. Dokumente nurodyta, kad nuo vadinamojo Maišiagalos „snapo“ iki Jonavos esama 40 km (vienos dienos kavalerijos žygis), iki Šventosios linijos tarp Ukmergės ir Jonavos – tik 30 km. Nagrinėjant Jonavos–Kėdainių krypties priedangos klausimą, teko atkreipti dėmesį ir į Lokės upelio ribą, kuri galėjo būti patogi gynybai. Galimo puolimo per Jonavos–Ukmergės tarpą Kėdainių link atveju priešo pėstininkų dalys turėtų įveikti mažiausiai tris etapus. Be to, reikėjo atkreipti ypatingą dėmesį į labai svarbų Jonavos rajoną. Todėl buvo pa-

teikta svarstyti galimybė Lietuvos kariuomenės branduolį sutelkti Kauno, Kėdainių ir Jonavos trikampyje. Išlaikant Jonavos punktą, būtų galima išnaudoti patogias Neries upės pozicijas ir tuo pačiu metu savo rankose išlaikyti labai svarbią geležinkelio liniją. Operacijų skyriaus nuomone, Jonavos punktas net ir taikos laiku turėtų būti saugomas bent jau vieno bataliono, nes pagal tuometį bendrą pajėgų paskirstymą, kilus konfliktui, jis būtų likęs visiškai be apsaugos. Į Jonavos rajoną ir jam priklausančias Neries rajono gynybines pozicijas žiūrėta tik kaip į priedangos dalių veikimo zoną. Kita vertus, vienos divizijos telkimas Jonavos rajone reikštų, kad ji atsiduria pačioje lietuvių strateginės dispozicijos periferijoje, o tai neišvengiamai baigtųsi jos katastrofišku sunaikinimu dalimis.

Krašto apsaugos ministro generolo leitenanto Teodoro Daukanto ir laikinai einančio Generalinio štabo viršininko pareigas pulkininko Petro Kubiliūno rengiamos operatyvinės direktyvos Nr. 22140 tekstas buvo išplėstas 1928 m. rugpjūčio 8 d. Jame plačiai apžvelgta priedangos dalių veiklos antroji fazė, papildant ir patikslinant kai kuriuos teiginius. Aiškiai išskirta Jonavos kuopos užduotis – ginti Jonavos tiltus per Nerį, saugant artimiausias geležinkelio prieigas išilgai Neries Kauno link.1

1928 m. vasario 24 d. Karo technikos skyriaus viršininkas pasirašė įsakymą Inžinerijos bataliono vadui apskaičiuoti reikalingos sprogstamosios medžiagos kiekį tiltams per pagrindines Lietuvos upes sprogdinti, tarp jų ir tiltams per Nerį prie Jonavos.2

1928 m. rugsėjo 5 d. Atskirosios pėstininkų kuopos kapitonas Viktoras Kazlauskas pateikė pastabų dėl Jonavos gynybos. Dokumente rašoma, kad Jonavos tiltų gynybą sunkina tai, jog geležinkelio Kaišiadorys–Jonava prieigos ir Neries pakrantės slėnis yra apaugę miškais, todėl priešai galėtų nepastebėti priartėti prie tiltų. Lenkijos kariuomenės kavalerija nuo demarkacinės linijos Jonavą galėjo pasiekti per 6–8 valandas. Dar didesnį pavojų tiltams kėlė priešo aviacija, juolab

1 V. Lesčius. Lietuvos gynybos planai ir priemonės galimai lenkų agresijai atremti 1921–1937 m. Karo archyvas, t. 28, Vilnius, 2013. 2 1928 m. rugsėjo 5 d. kapitono V. Kazlausko raportas. LCVA, f. 1364, ap. 1, b. 185. kad mieste nebuvo priešlėktuvinės gynybos priemonių. Nepakankamos apsaugai skirtos pajėgos ribotų galimos kovos veiksmus. 130-ies karių kuopa ginti tiltus galėjo tik pačiame tiltų rajone. Kad priešai nors trumpam būtų sulaikyti senųjų apkasų linijoje, įrengta kuopos dengiamoji pozicija pagal atsparos postų formą. Iš viso suformuoti keturi tokie postai, turintys po vieną kulkosvaidininkų grandį: 1) dešinėje kelio Skaruliai–Rukla pusėje; 2) aukštumoje 74 (į šiaurę nuo Kamšalų kaimo); 3) į šiaurę nuo Konstantinavos kaimo; 4) į pietus nuo Gaižiūnų kaimo.

VYTAUTO DIDŽIOJO PĖSTININKŲ KUOPA JONAVOJE

Įsakymo kuopai fragmentas. LCVA, f. 1371, ap. 1, b. 4.

Jonavos miestas – vienintelis valsčiaus centras Kauno apskrityje, turėjęs miesto teises, atskirą nuo valsčiaus savivaldos struktūrą. Atskirosios pėstininkų kuopos dislokacija Jonavoje davė miestui ekonominės naudos. Verslininkai ir ūkininkai tiekė maisto produktų, kasmet buvo sudaromos paslaugų sutartys dėl kareivių aprangos skalbimo, maisto likučių išvežimo ir kt. Kuopos štabui buvo nuomojamas Vlado Petrusevičiaus namas netoli kareivinių, Birutės g. 4. Taip

Atskirosios pėstininkų kuopos kulkosvaidininkų būrys, 1929 m., Jonava. A. Dabužinsko nuotrauka.

Kuopos pėstininkų būrys prie kareivinių pastato,1929 m. A. Dabužinsko nuotrauka.

Vytauto Didžiojo pėstininkų kuopa Jonavoje, prie geležinkelio tilto pylimo, 1930 m. E. Miniachmetovos nuotrauka.

Vytauto Didžiojo kuopos vadovybė. Pirmoje eilėje iš kairės antras – kuopos viršila P. Šopa, toliau kapitonas J. Jankus, majoras V. Kazlauskas, leitenantas Č. Meškauskas su grupe karių, apdovanotų Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliais,1928 m. E. Miniachmetovos nuotrauka.

Karių laisvalaikis kuopos parkelyje, apie 1931 m. Eleonoros Miniachmetovos nuotrauka.

pat iš šio asmens buvo nuomojamas 43,6 ha žemės sklypas Liepų kaime kariniams mokymams ir aerodromui (į rytus nuo Darbininkų gatvės, už sankirtos su Ukmergės g.). Kuopai reikalingi baldai buvo gaminami Ignatavičiaus baldų dirbtuvėse Žvejų gatvėje, o malkos kurui perkamos iš I. Buršteino degtukų fabriko. Kuopos sanitariniam punktui patalpas nuomojo Jadvyga Kazlauskienė. Kuopa turėjo savo parduotuvę, kuriai prekes pristatydavo vietos prekeiviai. Čia pat, turgavietėje, miestiečiai prekiavo tuo, ką pirkdavo kareiviai: limonadu, vaisiais ir uogomis.

Draugiški kuopos santykiai ir su vietos valdžia, ir su Jonavos šaulių kuopa gyvino miesto kultūrinį gyvenimą. Šokių vakarai, vaidinimai, loterijos, kurias organizuodavo jaunalietuviai, šauliai, neapsieidavo be kariškių dalyvavimo. Visas tautines, kariuomenės ir religines šventes pagyvindavo paradai, rengiami aikštėje, priešais vartus į Šv. Jokūbo bažnyčios šventorių, ir mieste jausdavosi šventinis sujudimas.

Vienas pagrindinių kuopos uždavinių – saugoti abu tiltus per Nerį. Įsakyme kuopai rašoma:

Tikslas. Sargyba statoma apsaugoti tiltus, kad piktadariai jų nesugadintų ar susprogdintų. Priešai gerai supranta, kad šie tiltai mūsų valstybei labai svarbūs: juos sunaikinus sustotų vaikščioję traukiniai, didesnė pusė valstybės teritorijos būtų atskirta nuo Laikinosios sostinės, daug pinigų ir laiko reikėtų sutaisymui.3

1930 m. sausio 1 d. metinės inventorizacijos, kurią atliko Artilerijos tiekimo skyrius, komisijos akte nurodyta ginkluotė: 168 angliški, 3 vokiški, 3 prancūziški šautuvai, 4 sunkieji vokiški ir 1 lengvasis, 9 LB „Brno“ tipo kulkosvaidžiai. 1929 m. Atskirosios pėstininkų kuopos etatų skaičių ne karo metu sudarė 170 asmenų, kurie priklausė trims pėstininkų būriams, vienam kulkosvaidininkų būriui ir pagalbiniam skyriui.

Kuopai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas tapo jos kruopštaus kasdienio darbo įvertinimu – jau 1930 m.

3 LCVA, f. 1371, ap. 1, b. 27

Lietuvos karininko priesaika.

1929 m. vasario 21 d. patvirtintas etatų sąrašas. LCVA, f. 1371, ap. 1, b. 14.

kuopa buvo vadinama pavyzdine, parodomąja. Naujokams taikyti ūgio (ne mažiau 1,75 cm) ir išsilavinimo (ne žemesnis nei pradinis) reikalavimai. 1930 m. statistika byloja, kad 70 proc. naujokų buvo pradinio išsilavinimo, 12 proc. aukštesnio nei pradinis ir 5 proc. beraščių, kurių daugiausia buvo iš „lenkiškos“ Trakų apskrities. Kuopoje visu jos gyvavimo laikotarpiu tarnavo apie 98 proc. lietuvių, apie 2 proc. lenkų ir rusų.

Vieta Atskirajai pėstininkų kuopai įsikurti buvo parinkta Jonavos dvarvietėje, dabartiniame Panerių gyvenamajame kvartale. Šį parceliuojamo Jonavos dvaro sklypą Nr. 31 Švietimo ministerija skyrė Jonavos vidurinei mokyklai, kurią reikėjo perkelti iš nuomojamų patalpų. Mokykla buvo įsikūrusi buvusiame vienuolyne, vėliau Jonavos ligoninės, kuriai vadovavo J. Ralys, pastate. Pastatas priklausė Jonavos bažnyčiai, tad 1921 m. rugsėjo 21 d. buvo pasirašyta sutartis su Jonavos bažnyčios kuratu ir tos pačios mokyklos kapelionu S. Irtmanu vieneriems metams. Sutartis periodiškai buvo tęsiama iki pat 1941 m.

Pastatas, kuriame turėjo įsikurti vidurinė mokykla (pav. 3, poz. 1), tapo amunicijos ir kt. sandėliu. Pastato galas buvo atitvertas arklidei, iš galo pristatyta medinė daržinė. Arklidėje buvo laikomi penki kuopai priklausantys arkliai ir

Nuotrauka atminimui su karininkais ir kuopos vadu majoru V. Kazlausku karių parke, apie 1930 m. E. Miniachmetovos nuotrauka.

Kuopos karininkai ir puskarininkiai prie geležinkelio tilto per Neries upę, 1928 m. Priekyje iš kairės: kuopos viršila, vyr. puskarininkis P. Šopa, būrio vadas kapitonas J. Jankus, kuopos vadas majoras V. Kazlauskas, būrio vadas leitenantas Č. Meškauskas. E. Miniachmetovos nuotrauka. Kuopos kariai rikiuojasi žygiui į Gaižiūnų poligoną ant automobilių tilto per Neries upę, apie 1934 m. Nuotrauka iš H. Kebeikio kolekcijos.

Kuopos vadas majoras V. Kazlauskas su būrių vadais – leitenantu Č. Meškausku (kairėje), kapitonu J. Jankumi ir žmonomis Jonavoje, apie 1928 m. A. Dabužinsko nuotrauka.

Kiekvieną žiemą įrengiama ledo čiuožykla prie kareivinių buvo ir karių, ir miestelėnų mėgstama vieta. Nuotrauka iš LCVA parodos stendo.

Pavasarinė talka kuopos skvere. Priekyje kairėje – vyr. puskarininkis, viršila P. Šopa. E. Miniachmetovos nuotrauka.

Vytauto Didžiojo kuopos įrengta vasaros lagerio koplyčia Rukloje. A. Černiausko nuotrauka.

Kauno valstybės teatro trupė Jonavoje su Vytauto Didžiojo kuopos karininkais ir kariais. 1930 m. birželį, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias metines, buvo suvaidinta Maironio istorinė drama „Kęstučio mirtis“. Centre stovi Jonavos parapijos klebonas P. Vaitiekūnas. E. Miniachmetovos nuotrauka.

Vytauto Didžiojo pėstininkų kuopos kariai ir karininkai prie savanorių P. Petkūno, M. Rasalo, M. Jaro, M. Songailos kapų Jonavos miesto kapinėse. Nuotrauka iš LCVA, P-01231.

Pav. 1. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Lipniako dvaro sklypų Nr. 25 ir 26, paskirtų Jonavos miestui praplatinti, planas, sudarytas 1923 m. Tvarkymo departamento. Fragmentas – sklypas Nr. 31. LCVA, f. 1250, ap. 4, b. 3/235.

vežimai. Matyt, nuo tų laikų išliko senasis pavadinimas – arklidė, vietos gyventojų vadinama „koniušne“, nors toje vietoje vėliau buvo įrengti kultūros namai. Pokario metais sandėliai buvo paversti gyvenamosiomis patalpomis, o šalia, prie Neries, kur prieškaryje buvo kasamas žvyras miesto reikmėms, įrengta kulkinio šaudymo šaudykla.

Buvusios Vytauto Didžiojo kuopos kareivinės, kurios buvo pastatytos (rekonstruotos) (pav. 1, poz. 2 ir poz. 6), vokiečiams okupavus Lietuvą buvo paverstos Jonavos žydų getu. Po karo tai buvo gyvenamosios patalpos. Miesto stadionas, įrengtas tarp minimo vienaaukščio pastato (pav. 1, poz. 1) ir buvusių kareivinių, ilgą laiką buvo Jonavos sportininkų pagrindine treniruočių ir rungtynių baze. Stadionas ir buvusios kareivinės nugriautos pradėjus Panerio kvartalo daugiaaukščių namų statybas apie 1970 m. Statinys, kurį, manoma, A. Diadelevas mini straipsnyje „Miestečko Janovo“ (1894 m. leidinys „Pamiatnaja knižka Kovenskoi guberniji“), yra ant upės kranto. Nors buvo daugelį kartų remontuotas, išliko kaip ir buvusio kumetyno pastato rūsys (pav. 3, poz. 3), kuris mena, kad kadaise tai buvo Vytauto Didžiojo kuopos virtuvė ir maisto rūsiai, o po 1935-ųjų policijos (vėliau – milicijos) areštinė, dar vėliau – gyvenamas namas. Nūnai tai restoranas „Arma“.

Kuopos vadovybė. Iš kairės: pėstininkų būrio vadas leitenantas Č. Meškauskas, kuopos vadas majoras V. Kazlauskas, kulkosvaidininkų būrio vadas kapitonas J. Jankus, administracijos leitenantas, raštininkas P. Čeponis. Nuotrauka iš LCVA, A73-P515.

VYTAUTO DIDŽIOJO KUOPOS KARININKAI

Nuo Atskirosios pėstininkų kuopos sukūrimo iki 1934 m. rugpjūčio 1 d. kuopai vadovavo majoras Viktoras Kazlauskas, kurio tragiškas likimas atkartojo visos Lietuvos kariuomenės karininkų likimą. Kuopos vado įsakymu Nr. 1 pėstininkų būrio vadu paskirtas leitenantas Česlovas Meškauskas, kulkosvaidininkų būrio vadu – kapitonas Jonas Jankus, raštvedžiu – administracijos leitenantas Petras Čeponis.

PLK. LTNT. KAZLAUSKAS VIKTORAS, STASIO

Gimė 1888 m. spalio 6 d. Antanapolio palivarke, Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Mokėsi mokykloje prie Šv. Kotrynos bažnyčios. 1909 m. liepos 30 d. buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę, kur 1914 m. rugpjūčio 25 d. baigė praporščikų mokyklą. I pasaulinio karo metu kovojo Austrijos–Vengrijos fronte, 1915 m. liepos 3 d. buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, kur išbuvo iki karo pabaigos. 1919 m. balandžio 28 d. grįžo į Lietuvą. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais Suvalkijoje. 1921 m. sausio 14 d. įsakymu kariuomenei Nr. 9 už narsą ir sumanumą 10-ojo pėstininkų Marijampolės pulko vyr. leitenantas apdovanotas Vyčio Kryžiumi – aukščiausiu to meto kariniu apdovanojimu. Turėdamas kapitono laipsnį, 1927 m. gruodžio 22 d. buvo paskirtas Atskirosios pėstininkų kuopos prie 2-ojo pėstininkų pulko, saugojusio strateginius objektus Jonavoje, vadu. 1931 m. rugpjūčio 29 d. baigė aukštesniuosius karininkų kursus, o 1934 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas Kauno kalėjimo ir drausmės dalies viršininku. 1935 m. liepos 20 d. perkeltas į Kauno komendantūrą ir paskirtas Karo kalėjimo viršininku, jau turinčiu pulkininko leitenanto karinį laipsnį. Okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 25 d. buvo atleistas iš kariuomenės. Grįžo atgal į Jonavą ir dirbo draudimo vyr. inspektoriumi. 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Rešotų lagerį. 1942 m. rugsėjo 19 d. NKVD ypatingojo pasitarimo nuteistas mirties bausme „už aktyvią kovą prieš revoliucinį judėjimą“. 1942 m. lapkričio 5 d. sušaudytas Kanske, Krasnojarsko krašte.

Šeima, 1941 m. ištremta į Altajaus kraštą, vėliau – į Jakutiją, grįžo į Lietuvą 1956 m. Tačiau dėl saugumo kliudymų apsigyventi tėvynėje išvyko į atgal į Sverdlovsko miestą. Į Lietuvą pakartotinai sugrįžo tik 1978 m.

KPT. JANKUS JONAS

Gimė 1899 m. gruodžio 13 d. Budrių kaime, Garliavos valsčiuje, Kauno apskrityje. Stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. liepos 6 d., baigęs Karo mokyklą ir įgijęs karužo laipsnį, paskirtas į Suvalkų komendantūrą. 1919 m. rugsėjo 13 d. karužo laipsnis pakeistas į leitenanto. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais, du kartus buvo patekęs į nelaisvę. 1923 m. dalyvavo sukilime vaduojant Klaipėdą. 1925 m. baigė Aukštųjų karininkų kursus ir tęsė tarnybą Šarvuočių rinktinėje. 1928 m. lapkričio 23 d. pakeltas į kapitonus ir paskirtas į Atskirąją pėstininkų kuopą Jonavoje. 1933 m. spalio 4 d. perkeltas į intendantūrą. Okupavus Lietuvą, pasitraukė iš kariuomenės, dirbo Kaune. Karo metais įstojo į Lietuvos savisaugos dalinį. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Brukline, JAV. Mirė 1988 m.

VYR. LTNT. MEŠKAUSKAS ČESLOVAS, JUOZO

Gimė 1904 m. spalio 25 d. Raseinių mieste. Baigė šešias gimnazijos klases. 1923–1925 m. mokėsi Kauno karo mokykloje, įgijo pėstininkų leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į 5-ąjį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų pulką. 1926 m. paskirtas į 3-iąją oro eskadrilę. Jau būdamas lakūnu, per 1926 m. antrąjį pusmetį pilotavo per 20 valandų. 1928 m. sausio 6 d. perkeltas į Atskirąją pėstininkų kuopą jausnesniuoju karininku. Pagal 1929 m. įsakymą kariuomenei Nr. 45/3 Atskiroji pėstininkų kuopa išskirta iš Algirdo pulko sudėties, o Č. Meškauskas išbrauktas iš karininkų sąrašo. 1929 m. liepos 1 d. paskirtas Atskirosios pėstininkų kuopos pėstininkų būrio vadu ir komandos viršininku.

1929 m. rugsėjo 7 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1934 m., pradėjus veikti Gaižiūnų poligonui, Vytauto Didžiojo pėstininkų kuopa vykdė kariuomenės stovyklavietės paruošiamuosius darbus. 1928 m. apdovanotas Nepriklausomybės 10-mečio atminimo medaliu, o 1930 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. 1935 m. rugsėjo 3 d. perkeltas į Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką. Nuo 1937 m. tarnavo Panevėžio komendantūroje karininku šaulių reikalams. 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos kariuomenės kapitonas Č. Meškauskas areštuotas okupacinės sovietų valdžios, nuteistas aštuoneriems metams lagerio. 1942 m. birželio 22 d. mirė Pečiorlage, Komijoje.

KPT. SAMUOLIS ZENONAS VLADAS, ANTANO

Jaunesnysis leitenantas, kulkosvaidininkų būrio vadas komandos viršininko teisėmis.

Gimė 1919 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės apskrityje ir valsčiuje, Tarpaičių kaime.

Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklos XIII laidos absolventas, gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1931 m. spalio 25 d. atvyko į Vytauto Didžiojo kuopą (įsakymas kariuomenei Nr. 57/14). 1932 m. vadovavo kuopos švietimui, o nuo 1933 m. gavo papildomas pareigas – buvo kuopos karių krautuvės vedėju.

Likvidavus Vytauto Didžiojo pėstininkų kuopą, 1935 m. rugsėjo 9 d. perkeltas į Kauno miesto ir apskrities komendantūrą. 1940 m. balandį, jau būdamas

kapitonu, įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, Vytauto Kalno būrį. Okupavus Lietuvą, su šeima pasitraukė į Vakarus. Mirė Čikagoje, JAV, 1991 m. kovo 2 d.

PUSK. NENORTA JONAS

Gimė 1891 m. rugpjūčio 18 d. Noreikų kaime, Paežerėlių valsčiuje, Šakių apskrityje. Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas. 1928 m. Kauno mokytojų draugijos rusų gimnazijoje išlaikė aukštesniosios mokyklos keturių klasių egzaminus. Tarnavo daugelyje karinių dalinių ūkio dalies, maisto sandėlių atsakinguoju karininku.

Baigęs Vytauto Didžiojo karininkų kursus, nuo 1933 m. rugsėjo 1 d. iki 1935 rugsėjo 19 d. tarnavo Vytauto Didžiojo kuopoje administracijos karininku raštvedžiu ir iždininku. Likvidavus šią kuopą, išvyko į priešlėktuvinės apsaugos rinktinę Kaune.

VYR. PUSK. ŠOPA PETRAS

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje Panevėžio batalione, 1919–1920 m. dalyvavo kautynėse su lenkais ir bermontininkais. Apdovanotas Nepriklausomybės 10-mečio medaliu, Vytauto Didžiojo ordino medaliu. Vytauto Didžiojo pėstininkų kuopoje tarnavo nuo jos įkūrimo iki likvidavimo, buvo jos viršila.

MJR. ŠURNA JULIUS

Gimė 1898 m. vasario 13 d. Miliukiškio kaime, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Baigęs Panevėžio „Saulės“ gimnazijos keturias klases, pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1919 m. liepos 31 d. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė 1919 m. gruodžio 16 d. ir buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į 4-ąjį pėstininkų pulką. 1920 m. pabaigoje dalyvavo mūšiuose su lenkais. 1926 m. paskirtas kuopos vadu.

Vytauto Didžiojo kuopos vadu paskirtas 1934 m. rugpjūčio 1 d., išvykus majorui V. Kazlauskui. Likvidavus šią kuopą, 1935 m. liepos 20 d. perkeltas į 1-ąjį pėstininkų pulką kaip bataliono vadas. 1939 m. lapkričio 29 d. paleistas į pėstininkų karininkų atsargą, gyveno Ukmergėje

LTNT. GABRIŪNAS KAZYS, ANUPRO

Gimė 1911 m. kovo 14 d. Pasvalyje. Tėvai gyveno Pleirų dvaro Pabiržės valsčiuje, Biržų apskrityje. 1931 m. baigė Biržų valdžios gimnaziją ir išvyko į Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklą, buvo įtrauktas į VII aspirantų laidos sąrašus.

Atvykęs į Vytauto Didžiojo kuopą, paskirtas pėstininkų būrio jaunesniuoju karininku (įsakymas kariuomenei Nr. 65/4, 1933 m. rugsėjo 17 d.). 1934 m. buvo paskirtas į Ginklavimosi valdybą susipažinti su automatiniais priešlėktuviniais pabūklais. Tais pačiais metais lankė priešlėktuvinės apsaugos dalinių vadų kursus, o 1935 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu kariuomenei Nr. 49/48 perkeltas į Priešlėktuvinės gynybos rinktinę.