Gamtos stebuklų pakylėta

NAUJI VEIDAI GAMTOS STEBUKLŲ PAKYLĖTA

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Giedrė Adomaitytė – želdynų dizainerė, turinti ir ornitologės kvalifikaciją, beveik dešimt metų puoselėja savo sodybą Naujasodžio kaime, Žeimių seniūnijoje.

Meilę gamtai, gyvūnijai ir augalams įskiepijo girininku dirbęs tėtis ir agronomė mama. Dar vaikystėje mergaitė klausydavosi giedančių paukščių ir stengėsi juos pažinti.

Giedrė – gamtos dalelė, kuriai net vėjo šlamesys skamba kaip muzikos gaida, o paukščių balsai primena mišrųjį chorą. Jaudinanti ir svaiginanti aplinka jai yra įkvėpimo šaltinis, viliojantis žodžiais išreikšti žmogaus būtį, gyvenimo prasmę ar pasikalbėti su tuo, kurio nėra šalia. Taip eilėraščiais prabyla gamtos stebuklų pakylėta moters dvasia, kartais paliekanti spaudą ant drobės nutapytuose rožių ir kitų gėlių žieduose.

TAU, MIELAS ŽMOGAU

Jei kada nors rytą bridai per pievą basas, Tai pajautei gyvybę bundančios žolės Ir rytmečio rasotą aromatą Alsuodamas krūtinėj pajutai.

Jei kada nors bandei pagauti vėją baltą, Skrajojantį išplaukusiais rugiais Ir apsisiautusį spalvotu vasaros apsiaustu, Pakvipusiu liepų medaus žiedais.

Gal kada nors bandei su medžiais pakalbėti, Negarsiai, tyliai, tyliai…. širdimi… O daug, oi daug jie pasakyti gali, Tylėjimas pasako daug daugiau, nei žodžiai ištarti.

Jei nebandei, tai pabandyk. O patikėk! Kaip gera bėgti basomis rasota pieva, Vėjeliui glostant tavo veidą ir akis. Kaip gera įsileist krūtinėn medžių tylą Ir širdimi pajaust, koksai gyvenimas iš tikro nuostabus!

TAUROSTA AŠ ATEISIU...

Gelsvo rudenio vakaras ilgas, Ir lietus dar barbens ant stogų, Niekada jis nebuvo užklydęs Taip svaiginančiu laimės jausmu.

Tarp pakvipusių žvakių vaškinių Sklaidant knygos sutrintus lapus, Aš ateisiu, gal tau net nežinant, Tyliai, tyliai pravėrus duris.

Aš ateisiu kaip saulėtas vėjas, Lengvas, lengvas su gūsiu gaiviu, Su švelniom tarsi pūkas svajonėm Apkabinti tavosios širdies.

Tik, prašau, neužverk širdies durų, Nerakinki jų spynom tvirtom, Kad neklausus galėčiau užeiti, Prisiglausti prie tavo širdies.

ŽMOGUS PO SAULE

Žmogus po saule artimas ir tolimas… ir jo alsavimą girdi, o tyloje išnyksta toliai belieka savastis trapi.

Ta savastis įaugus sieloje su medžiais, paukščiais ir laukais, ta savastis išblyškus žemėje lyg rūko skaromis draikais.

Taip artima, kad prisirištum, prisijaukintumei ilgam. Taip tolima, kad nepasiektum net mintimis ir amžinam.

Ir taip kaskart po saulę saujoje tai dalini, tai pamiršti, kad jis vis šviečia ir be saujos, ir be dalinimo – širdy.

Žmogus po saule artimas ir tolimas... su saule saujoje ir begalybėje... tavy.

NAMAI ŠIRDIES

Man primena namus žiogų smuikavimas Ir rūkas, besileidžiantis laukuos, Visa esybės krūtine gyvybė veržiasi Tenai, giliai vidun nepaprastos šviesos.

Namai širdies – Dievulis kryžium nešinas, Laukai, griežlės skardenimo pilni, Su gervių mostais, klyksmo veriančiais, Pavasarinio žemės kvapo kupini.

Namai širdies, kur beržas tyliai rymantis Neiškalbėtom maldomis vis oš. Man reikia būti ten, dažniau vis reikia Išjausti, išdainuot, išbūti tai.

Kad gyslomis tekėt gyvybės syvai Gyvenimo širdies namų dvasia, Kad parsineščiau tikrą pajautimą Į sielos būstinę šventa šviesa.

Ir nebestigtų saulės mėnesienoj, Nesiilgėčiau rytmečio aušros… Ne danguje… krūtinėj savo. Pareik dažniau, pareik, širdie, namo!

MAMA, TAVO MEILĖ

Tavo meilė – tai angelas sargas, Visada ji kartu ir šalia. Tarsi ašarą rankoj ant delno Ją laikau... Ji lengva ir tyra.

Ji ore ir bekrintančioj snaigėj, Vėjo gūsy ir saulės žaisme. Ir dar mano širdy ji išaugo Besiskleidžiančia rože trapia.

Tavo meilė – tai pasakos grožis Nerašytom eilutėm tekste. Ją jaučiu, ją matau, ją užuodžiu Ir kvėpuoju visa krūtine.

TAUROSTA DĖKINGUMAS

Už vakaro tylėjimą širdy, persmelktą žiogų smuikavimo, Kurio galiu klausytis jau be galo, Už tą didžiulę Dievo dovaną – malonę jo beribę, Kurią lyg fakelą iškėlus – širdį šviečiančią palaimintu gyvenimu einu. Gėlių žydėjimą, jų kvapo ilgesį ir tą sparnuotą sielos įkvėpimo virpesį Su ašarom ir laimės stygom aidinčiom Dėkingumu pražydo jau širdis.

PAVASARIS ŠIRDY

Krūtinė kupina šviesos, tylėjimo, alsavimo. Kaip žemė bunda šilumoj pavasarį gyvavimui, Ir apkabinčiau aš akis, bespindinčias švytėjimu, Priglausčiau paukštį prie širdies lakštingalų čiulbėjime.

Pasauly daug kelių, takų be galo, O širdyje turiu takelį savo. Jis veda link šviesos – į Dievo viltį –Taip tyliai, taip švelniai, kad nieks negirdi...

MEILĖS ŠVIESA

Su meile pateka saulė, Su meile atguls vakaruos, Atėjom ir mes į pasaulį Iš meilės, su meile, mylėt.

Ir turim kiekvienas po saulę –Mažytę, mažytę širdį, Lyg gėlę, pražydusią rytą Rasotoj stebuklų šaly.

Tad švieskim, žydėkim, mylėkim Lyg gėlės, lyg gėlės laukų. Tešviečia, tespindi pasaulis Nuo mūsų saulelių širdžių.

X X X

Esu aš lauko akmenėlio kieto, Rugiagėlės rugių, aguonos pakely, Paukštelio čiulbančio, rasos lašelio Ir vėjo dvelkiančio gyvybėje esu...