Kampelis, kuriame susitinka išėjusiųjų sielos

Prof. dr. Jonas BUTKEVIČIUS. Nuotraukos iš autoriaus albumo

Tėviškė, 2020 m.

Mano Tėviškė – Dumsiškių kaimas (buvęs Dumsių) Šveicarijos seniūnijoje. Per Petrauskų–Butkevičių valdas, kurių plotas siekia 1,7 ha, vinguriuoja Dumsės upelis, ištekantis iš Ežerėlio, esančio maždaug už pusantro kilometro. Matyt, nuo šio upelio pavadinimą bus gavęs ir Dumsių kaimas. Mat anksčiau šioje vietovėje gyvenę skurdūs kaimiečiai, kurie, norėdami užsidirbti bent kiek lėšų, duobėse degindavo medžius ir iš jų gamindavo medžio anglis. Jas pardavę įsimesdavo į kišenę vieną kitą pinigą. Deginimo metu apylinkes užtemdydavo dūmai, kurie ir tapo tokių kaimo bei upelio vardų priežastimi. Dumsė savo vandenį suplukdo į kiek didesnį Varpės upelį, ištekantį iš požeminių šaltinių, esančių miškuose. O Varpė subėga į Nerį šalia senųjų sentikių kapinių, ties Varpių kaimu.

Tai pats brangiausias širdžiai kampelis, kur gali apmąstyti kiekvieną savo gyvenimo pėdą, mintyse pasikalbėti su gentainiais, bičiuliais, menininkais, kaskart pažvelgti į nuotraukas, dešimtis metų kabančias ant kambario sienų. Tokie susitikimai nutraukia širmą nuo įvairių įvykių istorijos ir, regis, atverčia vis naują, iki galo nepažintą praeities puslapį. Tėviškė – tai ir mano mamos Janinos Petrauskaitės, ir mano vaikystė, išbėgiota sode, pievose, Dumsės upelio pakrantėse, tai vieta, kurioje kvepia kiekviena kiemo žolė, skambiau gieda paukščiai, kitaip plaka širdis. Jai atiduodu savo dabartį ir ateitį – saugau, puoselėju, gerbiu ir myliu.

PETRAUSKŲ GIMINĖ

Mano mama Janina Petrauskaitė gimė prieš 100 metų bajoriškų šaknų turinčioje šeimoje. Titulą Petrauskų protėviams patvirtino Vilniaus bajorų deputatų susirinkimas 1804 m. kovo 22 d. Giminė turi ir savo herbą – Vanagą. Istoriniuose šaltiniuose genties ženklas paminėtas dar XIV a., 1386 m.

Apie Petrauskų giminę kiek plačiau. Pirmaisiais jos atstovais istorijos šaltiniai įvardija Joną, gimusį apie 1800 m., ir jo sūnų Dominyką, gim. apie 1825 m., kuris vedė Marijoną Jurevičiūtę ir 1850-ųjų gruodžio 26 d. Laukuvos miestelyje, Žemaitijoje, susilaukė dvynukų. Berniukus pavadino Juozu ir Vincentu. Pastarasis ir buvo giminės tęsėjas.

Petrauskai buvo aktyvūs 1863 m. sukilimo dalyviai, tad caro valdžia juos persekiojo. Siekdami išvengti tremties į Sibirą, jie persikėlė į Jonavos valsčių. Šiame krašte Vincentas sutiko savo mylimąją Zofiją Žukauskaitę ir ją vedė. 1885 m. jauna šeima išsinuomojo žemės iš dvarininkės Popovos Dumsių kaime.

Vincentas ir Zofija susilaukė penkių vaikų: Vladislovo (1877–1965), Antano, gim. 1880, kuris žuvo kare 1918-aisiais, Onos (1886–1960), Michalinos (1891–1978) ir Veronikos (1895–1951). Šios šeimos atšaką tęsė Vladislovas Petrauskas, buvęs šviesus, išsilavinęs, nuoširdus, itin visuomeniškas ir aktyvus žmogus. 1910 m. jis vedė Bronislavą Naudinytę (1891–1978), gyveno Liepojoje ir daug metų dirbo Liepojos metalurgijos gamykloje. Šeima buvo pasiturinti, turėjo savo svečių namus, kuriuose gyveno daugiausia jūrininkai. 1912 m. Petrauskai susilaukė sūnaus Leonardo. Pirmasis pasaulinis karas neaplenkė ramaus Vladislovo ir Bronislavos gyvenimo. Šeimos galva net ketverius metus kariavo fronto linijose, o kartu su

Petrauskų ir Naudinių-Petrusevičių giminė. Iš dešinės sėdi Bronislava Petrauskienė su sūnumi Leonardu ir Vladislavas Petrauskas, 1912 m.

Mamos tėvai Vladislovas ir Bronislava Petrauskai, apie 1911 m.

Vladislovas Petrauskas (buvęs Jonavos vlsč. viršaitis) su Česlava Petrusevičiūte (Karatajiene) tėviškėje Dumsiškių k., Jonavos r., apie 1956 m.

Vladislovu stovėjo ir kaimynas Valatka iš Dumsių kaimo. Abiejų kareivių draugystė nenutrūko ir tuomet, kai sugrįžo į savo kraštą. Būdamas aktyvus, Vladislovas netrukus įsiliejo į Jonavos valsčiaus savivaldos kūrimąsi, o 1920 m. sausį pirmuose Nepriklausomos Lietuvos rinkimuose jis buvo išrinktas į Jonavos valsčiaus tarybą, organizavo Jonavos tilto statybą. Nepriklausomos Lietuvos laikais dešimt metų tarnavo Jonavos valsčiaus viršaičiu, po to – ilgamečiu Dumsių seniūnu, ūkininkavo.

MŪSŲ SODAI

Iš Liepojos į Dumsius sugrįžę Vladislovas ir Bronislava gyveno darniai, gerbė ir mylėjo vienas kitą. Jų šeimoje sukrykštė dvi dukterys – 1921 m. gimė mano mama Janina, o po poros metų į šį pasaulį atėjo jos sesuo Jadvyga (1923–1965). Šių metų spalio 24 dieną mano mamai Janinai Petrauskaitei-Butkevičienei sukaks 100 metų. Deja, šią garbią sukaktį minėsime tyloje, uždegdami žvakelę ant 2010-aisiais jai supilto smėlio kauburėlio.

Abi seserys labai norėjo mokytis, todėl kasdien pėsčiomis eidavo į maždaug už 8 kilometrų esančią mokyklą Jonavoje. Mama pasakodavo, kad tais laikais pamiškėse slankiodavo vilkai, tad, vengdamos susitikti akis į akį su plėšrūnais, keliaudavo su pulku vaikų. Žiemą, kai užšaldavo ir priversdavo sniego, mokinius pavėžėdavo kuris nors iš tėvų.

Vėliau mama pradėjo mokytis Kauno 3-iojoje gimnazijoje, kur dirbo puikūs pedagogai, tarkime, literatūros mokė S. Nėris, o dailės ir tapybos pamokas vedė dailininkas Petras Kalpokas, kiti.

Brolis Leonardas, Miškų pramonės technikume įsigijęs miškininko specialybę, dirbo įvairiose Lietuvos girininkijose girininku, Telšių urėdijos urėdu, Telšių vykdomajame komitete kelininku. Nepaprastai mylėdamas gamtą, žinodamas nemažai jos paslapčių, Leonardas didelį dėmesį skyrė ir Petrauskų sodybai Dumsiuose. Jis pasodino ir užveisė pirmą sodą gimtajame kieme. Medis kaip ir žmogus – laikui bėgant sulinksta ir pasensta. Per septynis dešimtmečius daug obelų sunyko, jų apkerpėjusius ir sutrūnijusius kamienus teko nupjauti. Bet iki šiol pavasariais dar pražysta išlikusios keturios obelys, vedančios labai skanius retų rūšių obuolius. 1957 m. tėvai kartu su manimi pasodino naują sodą, per 20 obelų, kurios puikiausiai veda vaisius ir dabar.

Čia gyvendamas Leonardas vedė Veroniką Pocevičiūtę, baigusią Kauno mokytojų seminariją, paskui dirbusią ne tik pedagoginį, bet ir bibliotekininkės darbą. Jų dukra Liucija Petrauskaitė-Mažeikienė (1947–2018) baigė Kauno politechnikos institutą ir dirbo inžiniere Panevėžyje. Mamos seserį Jadvygą

Viską menantis kelias į tėviškę.

Mūsų sodas, kuriam daugiau nei 60 metų.

Už mūsų sodo ir vandens lelijų kūdros – Dumsės upelis, natūrali gamta.

traukė menas, tad ji žinių siekė Kauno dailiųjų amatų mokykloje. 1954 m. ištekėjo už Kauno autobusų parko tarnautojo Jono Baranausko (1924–2008). O septintą dešimtį einantis Jadvygos sūnus Bronislovas, gim. 1956 m., turintis techniko-mechaniko specialybę, gyvena Kaune.

Netekus daugelio artimų žmonių, sodai yra tarsi lieptas, jungiantis dabartį su praeitimi. Stovėdami prie kadaise pasodintų obelų, jaučiame sielas gyvenusiųjų, vaikščiojusiųjų po kiemą, puoselėjusiųjų sodybą, kurią šiandien aš vadinu tėviške.

KARO METAI

Mama, patyrusi Antrojo pasaulinio karo siaubą, dažnai pasidalydavo prisiminimais apie šį baisų, sunkų ir žiaurų laikmetį, kai naktimis turėdavo sėdėti tamsoje, nes bombonešiai, pastebėję žiburėlį, galėjo visus namus paversti griuvėsiais.

Vieną naktį mamos teta Ona Petrauskaitė užžiebė lempą savo gyvenamajame name, kuris stovėjo bendroje sodyboje su broliu Vladislovu (mamos tėčiu). Praskrisdami vokiečių bombonešiai pažėrė seriją bombų, kurios driokstelėjo maždaug už 50–70 metrų nuo namų. Galbūt vokiečių lakūnai pamanė, kad bombarduoja Gaižiūnų poligoną, esantį už kokių 4–5 kilometrų nuo Petrauskų sodybos. Po karo bombų išmuštas duobes gyventojai pertvarkė ir įsirengė jose rūsius, kuriuose per žiemą laikydavo bulves, burokus, morkas.

Karo metais šalia Petrauskų sodybos ant Dumsės šlaito kerojęs gal kokių 300 metų senumo ąžuolas buvo tapęs giminės slėptuve – po juo artimieji išsikasė bunkerį, kuriame slėpdavosi per bombardavimus ir vokiečių bei tarybinės kariuomenių susišaudymus. Mama prisiminė, kaip ji per plauką vos netapo auka. Vieną pavasario dieną, aprimus abiejų kariaujančių pusių šaudymams, ji išlindo iš slėptuvės įkvėpti gryno oro ir atsirėmė į šimtametį ąžuolą. Tuo metu prie Dumsių geležinkelio pervažos, nuo medžio nutolusios apie 180 m, sprogo atskriejęs sviedinys. Skeveldros išsibarstė po plačią teritoriją, o vienas gabalėlis tiesiog prisegė mamos suknelės kraštą prie ąžuolo kamieno. Tik per stebuklą ji išliko gyva.

ROMANTINĖ DRAMA

Negaliu nepapasakoti apie jau minėtos Onos Petrauskaitės (1886–1960), gyvenusios Petrauskų sodyboje, romantinę meilės dramą.

Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su Barborlaukio dvarininke Popova ji kurį laiką gyveno Sankt Peterburge. Šiame mieste susitiko su jūrų karininku Pavelu. Pora įsimylėjo ir susižiedavo. Įsimylėjėliai prisiekė ištikimybę vienas kitam visam likusiam gyvenimui net ir tuo atveju, jei kuris nors žūtų.

Mirtis pasivijo sužadėtinį jūroje – skęsdamas laivas į gelmes nugramzdino ir Pavelą. Nors Onos rankos siekė ne vienas jaunikis, mergina nesulaužė duotos priesaikos – liko ištikima savo meilei.

Apie 1930-uosius ji pasistatė namą Petrauskų sodyboje, o sulaukusi garbaus amžiaus pastatą su visu turtu (žeme, mišku) užrašė mano mamai Janinai Petrauskaitei-Butkevičienei. Jame ir įsikūrė mano tėvai. Kol tėtis buvo gyvas, rūpinosi jo būkle, 1977 m. puikiai atnaujino, o prieš dešimtmetį namą restauravau aš.

Ona Petrauskaitė (1886–1962). Onos Petrauskaitės sužadėtinis – Rusijos karo laivyno karininkas Pavelas. Peterburgas, 1914–1918 m.

Ir dabar ant sienos pasitinka taurios bajoraitės Onos Petrauskaitės ir jos sužadėtinio Pavelo nuotraukos. O kapinėse prie Onos bei jos tėvų – Vincento ir Zofijos Petrauskų – kapų ramybę ir atmintį saugo mano suprojektuotas kryžius su bajorų giminės herbu.

TĖVAS PRANAS

Mama, karo metais dirbdama geležinkelyje Jonavoje ir Gaižiūnuose, susipažino su būsimuoju vyru, geležinkeliečiu Pranu Butkevičiumi, dirbusiu Kėdainiuose, Palemone, Kaune. Jie susituokė 1947-aisiais Laikinojoje sostinėje, o po metų, lapkričio 27 d., į pasaulį atėjau aš.

Mano senelis Hermanas Nikodemas Butkevičius (1881–1956) taip pat yra kilęs iš bajoriškos šeimos, turėjusios savo giminės herbą. Gyvendamas Angirių kaime, Kėdainių rajone, jis baigė Kauno klasikinę gimnaziją ir sugrįžo ūkininkauti į savo tėviškę, pirmasis Kėdainių valsčiuje pradėjo sėjomainą. Susipažinęs su bajoraite Marija Vilkevičiūte (1882–1975), ją vedė, susilaukė keturių vaikų: Jono (1908–1993), Jadvygos (1912–1999), Juozo (1915–1996) ir Prano (1920–1994).

Tėtis, sėkmingai baigęs Kėdainių gimnaziją, įstojo į Vilniaus geležinkeliečių technikumą, o vėliau iki pensijos (1975 m.) dirbo geležinkelyje dispečeriu-inžinieriumi.

Meniškos sielos Pranas Butkevičius, vėliau tapęs garsiu dailininku, į tapybą palinko jaunystėje, gyvendamas ant gimtosios Šušvės krantų. Jausdamas nepažabojamą polinkį tapyti, jis net buvo įstojęs į Kauno meno mokyklą, tačiau dėl materialinių sunkumų šios įstaigos nebaigė, bet tapybos neatsisakė – teptukas buvo jo palydovu iki pat mirties, 1994-ųjų. Išėjęs į pensiją, tėvas Pranas su mama Janina iš Vilniaus persikėlė gyventi į motinos tėviškę – tuometį Dumsių, o dabar Dumsiškių kaimą.

Man atrodo, jis visą gyvenimą kūrė. Prisimenu, grįžtu iš Vilniaus į sodybą, o tėvas sėdi prie molberto

Prano Butkevičiaus atminimui. Dail. Vladas Karatajus, drobė, aliejus, 120x115, 1995 m.

Janinos Butkevičienės portretas. Dail. Vladas Karatajus (1923–2014), drobė, aliejus, 114x70, 1997 m.

Senasis namas Dumsių sodyboje. Dail. Pranas Butkevičius, kartonas, aliejus, 20,5x25,5, apie 1959 m.

Kluonas Dumsiuose. Dail. Pranas Butkevičius (1920–1994), kartonas, aliejus, 24x29, apie 1953 m.

Senasis Petrauskų namas šiandien dar tebestovi.

ir vis kažką tapo. Dėl medžiagos stygiaus neretai paveikslus tapydavo ant abiejų pusių. Tėvas buvo tiesiog pasišventęs menui – vis daugėjo jo nutapytų natiurmortų, peizažų (nutapė per 300 paveikslų), išdrožtų kryžių, koplytstulpių, bareljefų ir net baldų. 1993-iaisiais Vilniuje, prestižinėje „Vartų“ galerijoje, buvo surengta pirmoji Prano Butkevičiaus kūrinių paroda, o jos autorius pripažintas profesionaliu dailininku. Jo tapybos darbai eksponuoti 15-oje parodų įvairiuose muziejuose bei galerijose.

Tėtis buvo mėgėjas keliauti. Visi trys – mama, aš ir jis esame apkeliavę beveik visą Lietuvą, o drobėse, tarsi spalvotoje nuotraukoje, išryškėdavo matytų bažnyčių, malūnų, koplytstulpių, pakelės kryžių vaizdai. Tėvas man buvo ir brolis, ir tėvas, ir mokytojas, ir draugas, perdavęs savo kūrybinius genus, kuriais naudodamasis tęsiu jo pradėtą darbą, o tėviškėje ir toliau puoselėju abiejų tėvų įrengtą parką, plečiu ir pildau muziejų.

KLEGANTIS KIEMAS

Po vienu stogu gyveno kelios šeimos, tačiau mano prisiminimuose iškyla nuoširdus ir gražus visų kartų susiklausymas ir bendravimas. Mama sodyboje gyvendavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o tėvas, dirbęs pamaininį darbą, parvažiuodavo atostogaudamas ir poilsio dienomis. Aš Dumsiuose atostogaudavau visus tris mėnesius. bėdavo. Dažnai šeimynykščių būrį papildydavo mieli ir laukti svečiai. Čia vasarodavo mamos pusseserė Česlava Petrusevičiūtė-Karatajienė su savo vyru Vladu, vėliau tapusiu Dailės akademijos profesoriumi, ir dukra Viktorija. Smagiausios akimirkos būdavo, kai mes su dėde Vladu eidavome vėžiauti į Varpės upelį. Dėdė traukia iš urvų, iš po kerplėšų vėžius, meta juos ant kranto, o aš renku ir kraunu į maišą. Ne kartą tie niekadėjai yra žnybtelėję man į pirštą, bet juk aš – „kietas“ vaikis, negalėdavau prisipažinti, kad bijau.

O ką sakyti apie Jonines, kai suliepsnodavo laužas, kiemas pakvipdavo moterų pagamintais skanumynais, suskambėdavo dainos... Užkritus rasai ant žolės, visi klegėdami patraukdavome ieškoti paparčio žiedo. Bet jis išsiskleisdavo kiekvieno mūsų širdyje.

Į Anapilį išėjus ne vienam mylimam ir artimam žmogui, namai neištuštėjo. Mama džiaugdavosi, kad jai malonu priimti du profesorius – mano dėdę, tapybos mokytoją Vladą Karatajų, ir skulptorių bajorą Konstantiną Bogdaną. Jie sukurdavo labai jaukią ir malonią atmosferą. O dėdė Vladas pagarbą mūsų šeimai išreiškė nutapydamas mūsų trijų – tėčio, mamos ir mano portretus.

Daug šilumos ir inteligencijos mūsų namuose išspinduliuodavo Lietuvos bajorų vadovė Undinė Nasvytytė su vyru Jonu Mašanausku. Jie dalyvaudavo ir Šveicarijos gyvenvietės šventėse, ir mano bei tėvo parodų atidarymuose.

Senelių namuose gyveno ir mamos sesuo Jadvyga (mano krikšto mama) su savo šeima, senelis Vladislovas ir močiutė Bronislava, nuostabi kulinarė – kepdavo nepaprasto skonio bulvinius blynus ant kopūstų lapų, įvairiausius žemaičių blynus, bulves su spirgučiais, troškindavo kopūstienę, stebindavo kitokiais skaniais patiekalais. Visi vakarieniaudavom prie bendro stalo. Kadangi elektros tais laikais neturėjome, vakarais degdavome žibalinę lempą. Man būdavo patikėtos garbingos „lempininko“ pareigos – turėdavau pripilti į lempą žibalo, apkarpyti bei reguliuoti „knatą“ ir uždegti dagtį. Man toks darbas labai patiko, tad stengdavausi jį atlikti kruopščiai ir sąžiningai.

Savaitgaliai virsdavo pokštų dienomis – visi susirinkdavo po jau mano minėtu ąžuolu, žaisdavo, juokaudavo, o uždainuodavo taip, kad visi slėniai skam-

BENDRAVIMAS PER ŽVAIGŽDES

Po netikėtos tėčio mirties mama nepalūžo, laikėsi tvirtai, nes, anot jos, būtina saugoti brangaus vyro atminimą. Ji buvo katalikė, bet ne dogmatikė – gyveno pilnakraujį gyvenimą taip, kaip liepė širdis. Vieną vakarą, kai ji meldėsi prie vyro Prano išdrožto kryžiaus, atskriejo kamuolinis žaibas ir čirškėdamas pakibo virš jos galvos. Mama sustingo, kol ugnies kamuolys pakilo ir nuskrido.

Ji buvo inteligentė moteris – visada tvarkingai apsirengusi, pasitempusi, pasikvėpinusi savo mėgstamais kvepalais, skaitanti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinę literatūrą, besidominti meno, sporto ir kitais įvy-

MAMA

Prie Prano šiltų drobių, apie 1995 m. Su sūnumi Jonu tėviškėje, 1991 m.

Mama, 1953 m.

Dvi baltos obelėlės. Tėviškėje prie kryžiaus, skirto Sąjūdžiui, apie 1995 m.

kiais. Mamos dėka sodyba skendėjo gėlėse, o kieme nenutildavo paukščių giedamos giesmės. Aš, mėgėjas keliauti, kasmet su draugais išvykdavau į ilgas keliones po įvairias valstybes. Tačiau susisiekti su namiškiais būdavo sudėtinga – mobiliojo ryšio telefonų dar neturėjome. 1992-aisiais, prieš išvykdamas į Nepalą, sugalvojau originalų bendravimo būdą: sutarėme su tėvais kas vakarą, 22 valandą Lietuvos laiku, žiūrėti į Grįžulo Ratus ir tokiu būdu perduoti vieni kitiems linkėjimus. ....................... *** .......................

Ir dabar, praėjus 27-iems metams nuo Tėvo ir 11 metų nuo Mamos mirties, dažnai pakeliu galvą į žvaigždėtą dangų – žinau: ten susitinka mūsų sielos.

Esu dėkingas Jums už tėviškę – dūzgiančias bites, kvepiančius obuolius, meilę menui ir visam gyvenimui. Tų takelių ir kiemo į nieką kita nemainyčiau. Ten yra namai, kuriuose gyvena mano dvasią įkvepiančios mūzos.

Petrauskų ir Butkevičių šeimos koplytstulpis sodyboje Dumsiškėse. Skulptorius Kęstutis Ašmiaga. Projekto autorius J. Butkevičius. Apie 2005 m.