TAUROSTA
JONAVOS KRAŠTO ŠVIESUOLEI VERONIKAI GABUŽIENEI – 90
VILTIES IR ATGIMIMO METRAŠTININKĖ Marius GLINSKAS, žurnalistas
„Kreipkitės į Veroniką Gabužienę, ji visada atjaus, patars“, – kalbasi seni laisvės kovų bendražygiai, dėl įvairių priežasčių, dažniausiai biurokratinių, uždelsę susitvarkyti dokumentus, negaunantys nukentėjusiojo nuo 1940–1990 m. okupacijos statuso, pasiligojusieji, taip pat turintys teisę gauti svaresnę paramą iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro šalpos fondo. Veronikos kasdienybė neatsiejama nuo Lietuvos sąjūdžio pradžios, tautinio atgimimo metų, kada, tapusi Jonavos skyriaus sekretore, vėliau ir Politinių kalinių, tremtinių sąjungos filialo sekretore, filialo pirmininke, ji ėmė rūpintis rezistentų, laisvės gynėjų atminimo įamžinimu, jų palaikų perkėlimu, aukų nukentėjusiųjų šeimoms rinkimu. Tai jos rūpesčiu 1994 m. Jonavoje įrengtas memorialas su 60 žuvusių už Lietuvos laisvę partizanų vardais, tai ji valstybės švenčių rimtyje susirinkusiems nepašykšti savo skaudžių prisiminimų, tai ji dainuoja politinių kalinių ir tremtinių chore „Viltis“, neatsišlieja nuo patriotinio jaunimo, ypač skautų, šaulių sumanymų, parapijos veiklos. Ne veltui Veronikai pripažintas Laisvės kovų dalyvės statusas, ji apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“, I laipsnio „Partizanų žvaigžde“, Lietuvos apgintos laisvės jubiliejiniu 25-mečio auksiniu ženklu „Lietuvos ąžuolai“, pagaliau 2015 m. jai suteiktas Jonavos krašto šviesuolės vardas.
Šią judrią mąslių akių moterį jonaviečiai gerai pažįsta. Be jos neįsivaizduojame istorinių akimirkų įamžinimo miesto, rajono erdvėse, tautinio, patriotinio aktyvumo ženklais įprasTuos devynis V. Gabužienės gyvenimo dešimtmemintų renginių, švenčių, ji – dažna muziejaus, čius galima būtų sudėti į storą romaną, nors nepabibliotekos, Kultūros centro sumanymų dalyvė. prasto siužeto knygai užtektų ir tų 18 metų, praleistų
38
2021 NR. 1 (13)
