VIII. Kronika
APIE JONAVĄ PRIEŠ 100 METŲ
MUSŲ MOKSLAVIETĖS 1. Ar per daug raszome apie iszkalas? Tuls gana szviesus lietuvis, skaitąs keletą laikraszcių ir sziek – tiek pažįstas jų dvasią, užmetė mums, kad per daug vietos paskiriamę mokyklų dalykams. Valig jo tatai iszpultu daug mažiaus sielvartuoties apie iszkalas. Nemislyjame, kad daug panaszių iszsirastų, žinome vienok ir tą, kad jisai ne vienas – pats yra nesziotoju panaszių mislių, arba pralenkianczių jas. Isz vienos pusės tadą stovi daugumas – bijanczių ir traukiancziųs nuo ruskų iszkalų; isz antros mažumas – bijanczių, bet vis-gi
kemszanczių vaikus į ruską iszkalą. Mes stovime pirmajame buryje. Dėl musų nėra gyvesnio klausimo, nėra skaudesnės vietos, kaip ruskinimas musų vaikų par popiszkas maldas, o anų neblikus, par giesmes ir dainas, kurias turi praszyti ir nepraszomi giedoti, kaip tik paregi kokį susirinkimėlį. Kokią įtekmę ruska iszkala turi ant jaunų duszių, nebenorime czia pepradėm tvirtinti ir darodynėti; žingeidųs tesikreipia prie senesniųjų NN. „Tėv. Sargo“. Gana sziuokart žinoti, kad kokio raugo statinė prisigeria, tuo jau visuomet atsiduoda; vaikiukszcziai su žaliomis galvomis ir szirdimis greicziaus prisigeria, nekaip augę, su įsirpusiais protais
123
