L. Lukošiūnienė dažnai konsultuodavo Lietuvos bibliotekų darbuotojus, kaip rengti parodų ekspozicijas. Apie 1980-uosius
Su buvusia kolege, Muzikos skyriaus vedėja Egle Marčėniene (dešinėje). 2005 m. Nuotraukos iš „Tarp knygų“ redakcijos archyvo
nio Meno skyriaus reikšmės reikėtų paminėti dar ir Muzikos skyrių, kurio vadove nuo 1976 m. buvo Eglė Marčėnienė). Vėlyvuoju sovietmečiu tuometės Respublikinės bibliotekos Meno skyrius Vilniaus meno pasaulyje garsėjo kaip vieta, kurioje L. Lukošiūnienės pastangomis buvo pristatoma kokybiška, tačiau ne visai į sovietinio oficialaus vaizduojamojo meno kanonus telpanti dailė. Čia priebėgą rasdavo ir nemažai jaunų, kūrybinį kelią pradedančių „nepatogių“ dailininkų, dėl kurių parodų Laimei, jos pačios žodžiais tariant, yra ne kartą tekę aiškintis ir tuometiniams biblioteką „kuravusiems“ prievaizdams iš KBG. Galima sakyti, L. Lukošiūnienės darbas – tai ištisa bibliotekos istorijos epocha, kurią mums šiandien, ko gero, sunku adekvačiai suprasti ir įsivaizduoti. Dar svarbu paminėti faktą, kad XX a. devintajame dešimtmetyje anuometinio Meno skyriaus profesinės literatūros fondai buvo, ko gero, turtingiausi ir profesionaliausi jei ne visoje respublikoje, tai Vilniuje tikrai. Todėl šis L. Lukošiūnienės vadovaujamas skyrius ilgą laiką buvo jaunųjų dailėtyrininkių ir dailėtyrininkų – šiandien profesinėje bendruomenėje gerai žinomų vardų – traukos ir profesinio augimo vieta. Anksčiau nesusimąstydavau apie bėgantį laiką ir jo tėkmėje atsirandančius, ilgėliau ar trumpiau šmėstelinčius žmones. Tačiau dabar, bibliotekoje išdirbus jau dvidešimt šešerius metus, tie žmonės vis dažniau iškyla atmintyje. Laimė Lukošiūnienė yra viena tų, apie kuriuos galvojant, kuriuos prisimenant buvus mano profesiniame gyvenime, širdyje tampa šilta ir gera.
Kęstutis Šapoka
L. LUKOŠIŪNIENĖS MINTYS IŠ STRAIPSNIŲ, SPAUSDINTŲ ŽURNALE „TARP KNYGŲ“ APIE BIBLIOTEKĄ
„Sunku suvokti, kiek laiko turi praeiti, kad galėtum į savo veiklą pažvelgti lyg iš šalies. Pabandyti vertinti padarytus darbus, susumuoti idėjas, vykdytas programas. Visų mūsų gyvenime yra vietų, pripildytų ypatingų dvasinių galių, formuojančių mūsų gyvenimo kryptį. Jei sieksi proto brandos, išlavintos sąmonės, jei norėsi praplėsti kultūrinį akiratį, tai tų vietų nei apeisi, nei lankstu apvažiuosi. Jos traukia ir traukia visam gyvenimui. Noriu tikėti, kad daugeliui žmonių, kaip ir man pačiai, tokia vieta yra Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.<...> Jos Meno skyriuje praleidau didesniąją savo gyvenimo dalį.“ „Prisimenu biblioteką kaip savo antrąją Alma Mater. Prisimenu savąjį Meno skyrių. Dažnai sapnuoju biblioteką, bet kad išėjau, nesigailiu – jau buvo laikas. <...> mūsų biblioteka yra tokia svarbi kultūrinėje erdvėje, <...> ten yra visiškai viskas: muzika, literatūra... Labai myliu savo biblioteką, ji visada bus mano biblioteka. O jos žmonės, manau, – nacionalinė vertybė.“
APIE KNYGŲ MAGIJĄ
Sutuoktinio, buvusio Knygų rūmų direktoriaus Algimanto Lukošiūno (1934–1990) atminimui skirtame renginyje. L. Lukošiūnienė stovi (antra iš kairės) su savo anūke, toliau – bibliotekos direktorius Vladas Bulavas, sūnus Marius su žmona. 1994 m.
38
„Mūsų namų biblioteka buvo įspūdinga, o tais laikais gauti gerą knygą nebuvo taip paprasta. <...> Turiu labai daug mėgstamų knygų, visų neaprašysi. Jos – mano draugės, džiaugsmo ir skausmo palydovai. Bet jei kas nors paklaustų, ką pasiimčiau į negyvenamą salą, sakyčiau, jog Victoro Hugo „Žmogus, kuris juokiasi“ ir Federico Garcios Lorcos eilėraščių tomelį. Cituoju iš atminties: „Keturi kiparisai mano sode. / Paimk mano širdį jauną. / Keturi kiparisai mano sode. / Paimk mano širdį seną. / Mėnuo. Žvaigždės. Ir štai – / Nebėra nei širdies, nei sodo.“
