SUKAKTYS

SIEKIANTI, KAD SKAITYTI GALĖTŲ VISI

Audronė Gendvilienė Ramunė Balčikonienė

Praėjusio amžiaus pradžioje įsteigta Kauno aklųjų instituto bibliotekėlė per keturis dešimtmečius išaugo į Lietuvos aklųjų biblioteką (LAB) – valstybinės reikšmės instituciją, kuri teikia paslaugas visiems, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, ir keičia visuomenės požiūrį į informacijos prieinamumą. Šiuo metu teikiamos galimybės gauti reikiamą informaciją – tai kur kas daugiau nei skaitiniai Brailio raštu ar garsinės knygos, todėl 55 veiklos metų sukaktį mininčios bibliotekos darbuotojai nuolat mokosi ir noriai konsultuoja.

Pastarieji metai LAB buvo vertybinio virsmo laikotarpis. Visa jos bendruomenė ieškojo atsakymų, kaip biblioteka gali tapti dar atviresnė tiems, kuriems skaitymas yra didžiulis iššūkis, ką dar galima padaryti, kad būtų įgyvendinta bibliotekos misija ir skaityti galėtų visi.

Skaitantiems savaip LAB atveria galimybę tobulėti, bendrauti, pažinti pasaulį ir save, o tai reiškia ir kintantį požiūrį į skaitytojų auditoriją. Šiandieninė teisinė aplinka, tarptautiniai Lietuvos susitarimai, šalyje galiojantis Autorių teisių įstatymas įpareigoja informacija aprūpinti visus, kuriems tradiciniai informacijos pateikimo būdai yra neprieinami.

Kryptingai dirbdama su naujomis auditorijomis, biblioteka suteikė kabinetą privačia tėvų iniciatyva įkurtai organizacijai „DYSLEXIA centrui“. Su centru bendradarbiaujama dalinantis garsinėmis knygomis, organizuojami užsiėmimai skaitymo sunkumų patiriantiems vaikams, padedant jiems susidraugauti su knyga. 2020 m. LAB prisijungė prie pasaulinės iniciatyvos „Go Red for Dyslexia“ ir paragino įsitraukti visas šalies mokyklas bei kultūros institucijas, juk disleksiją turinčių žmonių pasaulyje yra apie 10 procentų, o visuomenė, net mokyklų bendruomenės apie šį sutrikimą žino dar labai mažai.

Toliau stiprinamas LAB kompetencijų centro vaidmuo. Siekiant sklandžiai bendradarbiauti su kitomis bibliotekomis, specialistams organizuojami seminarai apie autorių teises, Marakešo sutarties (sutartis dėl geresnės paskelbtų kūrinių prieigos akliesiems, silpnaregiams ir įprasto spausdinto teksto negalintiems skaityti asmenims) įgyvendinimą, viešosios informacinės aplinkos pritaikymą bei lengvai suprantamos kalbos (angl. easy to read) metodą. Bibliotekos parengta nauja tiflotyros koncepcija leis prisidėti prie spartesnių negalią turinčių žmonių integracijos procesų, aprūpinti specialistus naujausia literatūra, vykdyti tyrimus, dalintis aktualia užsienio kolegų patirtimi.

PRADŽIA: AKLŲJŲ INSTITUTAI IR KOKLINĖ KROSNIS

Pirmosios neregintiems moksleiviams bei suaugusiesiems skirtos bibliotekos gimė kartu su neregių švietimo Lietuvoje pradžia ir buvo įsikūrusios tuomečiuose aklųjų institutuose. Kauno aklųjų instituto, įsteigto 1927 m., bibliotekoje saugoti tiflologiniai leidiniai ir Brailio abėcėlės latvių, vokiečių bei esperanto kalbomis. Vėliau Vilniuje įkurta aklųjų mokykla taip pat turėjo biblioteką. Suaugusių aklųjų bibliotekų tinklas sukurtas tik po Antrojo pasaulinio karo (1947–1961 m.). Neilgai trukus, 1962 m. pabaigoje, išleista pirmoji lietuviška garsinė knyga – Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Žmogus“. „Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus kombinato biblioteka pirmiausia buvo įsikūrusi Labdarių gatvėje Nr. 7, antro aukšto kampiniame kambaryje, kuris buvo maždaug 18 kvadratinių metrų ploto. Jame stovėjo lentynos su Brailio rašto knygomis, rašomasis stalas, kelios kėdės, fotelis, kampe – koklinė krosnis. Be abejo, darbo sąlygos bibliotekininkei buvo prastos“, – rašė Valentinas Vytautas Toločka.

Prieš kelis dešimtmečius vieną garsinę knygą sudarė daug magnetinių juostų ričių. Aklųjų bibliotekos fonotekos skyrius, 1976 m. Vladimiro Gulevičiaus nuotr.

Lietuvos aklųjų bibliotekos kolektyvas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje dirba tam, kad skaityti galėtų visi. Eglės Puodžiūnaitės nuotr.

1966 m. sausio 1 d. atskiros Lietuvos aklųjų bibliotekos buvo sujungtos – ši data ir laikoma Lietuvos aklųjų bibliotekos gimimo diena. Pirmuoju bibliotekos direktoriumi tapo jau minėtas V. V. Toločka. „1966 m. pradžioje įvykusi Lietuvos aklųjų bibliotekų centralizacija išsprendė darbo organizavimo, knygų fondų tvarkymo, informacinio aklųjų aprūpinimo sistemos kūrimo, skaitytojų aptarnavimo, metodinio vadovavimo ir kitus klausimus“, – prisimena Jadvyga Kuolienė, ilgametė LAB direktorė.

Per daugiau kaip pusę amžiaus bibliotekai vadovavo penki direktoriai: dr. V. V. Toločka (1930–2019), Stasys Stasiulis (1939–1995), J. Kuolienė (g. 1936), dr. Rasa Januševičienė. 2019 m. pavasarį bibliotekos direktore tapo Inga Davidonienė. 1991 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos taryba nusprendė Lietuvos aklųjų biblioteką perduoti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos žinion ir taip neregių vardu įteikė Lietuvai didžiulę dovaną, kuria iki šiol džiaugiasi visi, negalintys skaityti įprasto spausdinto teksto. 1995 m. LAB priskirta prie valstybinės reikšmės bibliotekų.

INGA DAVIDONIENĖ:

„Kryptis – mažinti informacinę atskirtį“

Kaip Jūsų gyvenime atsirado Lietuvos aklųjų biblioteka?

Visada buvau su knyga, visada mėgau ir tebemėgstu skaityti. Rinkausi bibliotekininkystės ir informacijos studijas, dirbau knygų leidybos, reklamos versle. Man visada buvo sunkiai suvokiama situacija, kai žmogus negali atsiversti norimos knygos, gauti reikiamos informacijos. Galimybė dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekoje sujungė mano pomėgius, studijas ir darbinę patirtį į vieną tikslą. Kaip skaitantis žmogus, esu visa širdimi už lygias galimybes ir teisę skaityti visiems. Beje, apie LAB veiklą bei leidybą prieinamais formatais žinojau – dar studijuodama čia atlikau praktiką.

Koks artimiausias ambicingas darbas?

Augant mūsų skaitytojų gretoms, auga ir bibliotekos reikšmė. Kuo didesnę auditoriją aptarnaujame, tuo labiau matomi, girdimi, reikalingi esame, tuo labiau galime prisidėti prie procesų, skatinančių įtrauktį ir informacijos pritaikomumą. LAB ne tik užsiima specialiųjų formatų leidyba, bet ir bendradarbiauja su kitomis institucijomis tiek valstybiniu, tiek tarptautiniu lygmenimis, tampa stipriu konsultaciniu centru. Bendradarbiaudami su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, užmezgėme glaudesnį dialogą su šalies leidėjais, kad kuo daugiau pritaikytų leidinių rastųsi jau pačiose leidyklose (anglakalbėse valstybėse vartojamas terminas „Born Accessible Publishing“). Leidinys nuo pat kūrimo pradžios turi būti prieinamas – tada nereikės papildomų išlaidų jau atspausdinto leidinio skaitmeninimui. Tai būtų tikrai esminis pokytis, kalbant apie informacijos prieinamumą. Šiuo metu baigiame modernizuoti virtualią

Ką, pradėjus eiti LAB direktoriaus pareigas, labiausiai biblioteką ELVIS – siekiame, kad ši platforma norėjosi keisti? Ar pavyko? taptų patogia priemone ne tik vartotojams, bet

Pagrindinė LAB kryptis visuomet buvo mažinti informacinę atskirtį – kad žmonės, dėl prastos regos ar dėl kitų priežasčių negalintys įprastai skaityti, jos nepatirtų. Juk pritaikytos knygos – tai didelė pagalba ne tik neregiams ir silpnaregiams, bet ir senjorams, ir vaikams, turintiems skaitymo sutrikimą, ir žmonėms, kurie negali skaityti dėl fizinės negalios, ligos ar tam tikrų neuroypatumų. Pradėjus dirbti, labiausiai norėjosi sujungti komandą, kad kalbėtumėme apie bendrą tikslą. Neatsitiktinai 2020-ieji mums buvo vertybių išsigryninimo ir identiteto paieškos metai. Nuosekliai ir kryptingai dirbdami, kartu su savo skaitytojų bendruomene ir šiemet svarstome, kaip galime tapti dar atviresni tiems, kuriems skaitymas yra didžiulis iššūkis. Pirmasis svarbus direktorės Ingos Davidonienės (viduryje) darbas buvo suburti bibliotekos kolektyvą bendrai misijai. Viktoro Kalniko nuotr.

ir kiekvienai šalies bibliotekai, aptarnaujančiai skaitytojus, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto. Naujoje ELVIS platformoje, kuri startuos rudenį, bus atskira skiltis bibliotekoms, o joje – pagrindinė informacija autorių teisių ir vartotojų, negalinčių skaityti įprasto spausdinto teksto, aptarnavimo klausimais.

Kaip LAB atrodo ir veikia šalies bibliotekų kontekste?

Lietuvos bibliotekų bendruomenę matome kaip partnerius, noriai dalyvaujame bendruose projektuose, bendrose veiklose. Mano didžiausia svajonė – kad kiekvienoje šalies bibliotekoje kiekvienas skaitytojas gautų jam reikiamą knygą reikiamu formatu. Todėl konsultuojame, dalinamės patirtimi, mokomės ir iš kitų bibliotekų patirties – visa tai vardan to, kad prieinamo formato knygą bet kuris skaitytojas rastų artimiausioje bibliotekoje, savame miestelyje, arti savo namų.

Bibliotekos atlieka pagrindinį vaidmenį, kad būtų užtikrinta visų žmonių teisė į informaciją ir kuo geresnė prieiga visais kiekvienam skaitytojui reikiamais pritaikytais leidinių formatais. Bendradarbiaujant, kuriant tvarią partnerystę – įmanoma viskas. Kiekvienos bibliotekos skaitytojų gretas gali papildyti žmonės, negalintys skaityti įprasto spausdinto teksto.

SKANDINAVIŠKAS IMPULSAS SKAITMENIZACIJAI

Prieš ketvirtį amžiaus bibliotekos darbuotojus maloniai nustebino dovana iš Švedijos ir Suomijos analogiškų bibliotekų – gautos siuntos su pirmaisiais kompiuteriais. Prasidėjo skaitmenizacijos ir interneto era. Nenuostabu, kad šiuo metu technologiniai pokyčiai labiausiai yra palietę garsines knygas – pagrindinį LAB kuriamą produktą. Garsinių knygų laikmenos ir įrašų formatai per tą laiką pasikeitė neatpažįstamai: nuo knygų, įrašytų magnetinėse juostose, pereita prie garso kasečių, vėliau – kompaktinių plokštelių, po to – skaitmeninių formatų. 2002 m. pasirodė pirmosios garsinės knygos, įrašytos į CD MP3 formatu. Į kompaktinę plokštelę tilpo iki 25 valandų balsu skaitomos informacijos! Skaitytojai, užuot atėję į biblioteką su didžiausiu turimu krepšiu, kad tilptų atostogoms pasirinktos knygos, skaitysimus kūrinius galėjo parsinešti švarko kišenėje ar rankinuke.

Per 55 metus pasikeitė ne tik garsinių knygų formatai, bet ir leidiniai Brailio raštu. Prieš dvidešimt metų lietuviška Brailio abėcėlė buvo reformuota: pakeistos kelios raidės, įvestas aštuonių taškų Brailio raštas. Šiemet Brailio raštas papildytas specialiu ženklu didžiosioms raidėms žymėti. Regintys žmonės net neįtaria, kad neregiai skaitydavo knygas, kuriose po taško nebuvo rašoma didžioji raidė! Tad iškiliojo rašto vartotojams tenka nuolat mokytis, prisitaikyti prie pokyčių, naujovių ir vytis technologinę pažangą.

Prie kompiuterio prijungus prietaisą, vadinamą Brailio eilute, kompiuterio ekrane rodomą tekstinę informaciją galima perskaityti Brailio raštu, taip pat skaityti BRF formato knygas, saugomas virtualioje bibliotekoje ELVIS. Vis dėlto dažnas Brailio rašto vartotojas mieliau renkasi popierinę knygą. Biblioteka yra parengusi sąrašą, iš kurio skaitytojo pasirinktą leidinį atspausdina iškiliuoju raštu ir išsiunčia jam. Tokių knygų grąžinti nereikia.

NE TIK GARSINĖS KNYGOS, NE TIK NEREGIAMS, NE TIK LAB

2012 m. bibliotekoje buvo sukurta elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema (ELVIS). Tai yra virtuali biblioteka, kurioje saugomas skaitmenines ir garsines knygas galima atsisiųsti į savo kompiuterį ar išmanųjį telefoną. Pradžioje virtuali biblioteka ELVIS buvo skirta tik regos negalią turintiems asmenims, o joje saugoti tik skaitmeniniai ir garsiniai leidiniai.

Ne taip seniai ELVIS atvėrė savo lobynus kur kas platesnei vartotojų grupei – visiems, kurie negali skaityti įprasto spausdinto teksto. Nuo šiol ELVIS vartotojai gali būti ne tik silpnaregiai ar neregiai, bet ir asmenys, kuriems rega silpsta dėl amžiaus ar ligos (net jei ir neturi oficialiai nustatyto neįgalumo), vaikai, turintys mokymosi ar raidos sutrikimų, vaikai ar suaugusieji, turintys skaitymo sutrikimą (disleksiją), taip pat asmenys, kurie dėl fizinės negalios ar ligos negali laikyti knygos rankose, perversti puslapių, ilgai sėdėti. Būklių sąrašas nėra baigtinis – kiekvieną atvejį ELVIS komanda vertina individualiai.

ELVIS fonduose šalia 13 tūkst. pavadinimų populiarių įgarsintų knygų, žurnalų bei skaitmeninių knygų pritaikytais PDF, BRF ir DAISY formatais pamažu randasi pačios moderniausios prieinamos informacijos formos: saugoma jau 12 filmų su garsiniu vaizdavimu, 5 garso spektakliai, 1 spektaklis su garso vaizdavimu. Virtualioje bibliotekoje taip pat yra pritaikytų leidinių užsienio kalbomis: LAB užmezgus ryšį su tarptautine ABC platforma, lietuviški skaitmeniniai leidiniai tapo prieinami viso pasaulio vartotojams, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, o Lietuvos vartotojai gali džiaugtis analogiškais Poezijos pavasario skaitymai bibliotekos pievelėje. Nuotr. iš LAB archyvo leidiniais užsienio kalbomis. Nenuostabu, kad labiausiai laukiamos yra garsinės knygos rusų, lenkų kalbomis. Tačiau bendradarbiavimas su ABC – tai kur kas platesni vartai į pasaulį: vartotojai gali klausytis angliškų, ispaniškų, prancūziškų garsinių leidinių, gali rinktis bet kurią pasaulio kalbą! 2020 m. LAB pateikė užklausą Lietuvos higienos institutui, siekdama sužinoti, kiek Lietuvoje yra asmenų, negalinčių skaityti įprasto spausdinto teksto. Atsakymas pribloškė – 450 tūkstančių (ir į šį skaičių neįtraukti disleksiją turintys asmenys). „Mes vieni jų niekada nepasieksime, – sako LAB direktorė I. Davidonienė. – Tik veikdami drauge su kitomis šalies bibliotekomis galime padėti šiems žmonėms atrasti skaitymo džiaugsmą. Išplėsti savo teikiamų paslaugų sąrašą ir tapti ELVIS ambasadore gali kiekviena biblioteka. Paradoksalu, bet didžiausias bibliotekų auditorijos augimo potencialas dabar slypi čia – negalinčiųjų įprastai skaityti grupėje.“

ATEITIS – ĮTRAUKIOJI LEIDYBA

Bibliotekai žvelgiant į ateitį, ieškoma glaudesnio dialogo su Lietuvos leidėjais, kad kuo daugiau pritaikytų leidinių rastųsi pačiose leidyklose. Informacijos prieinamumo požiūriu ir siekiant, kad kuo daugiau knygų būtų pritaikytos visiems, tai būtų esminis pokytis. Eiti šia linkme atsakingas institucijas įpareigoja vadinamasis Europos Sąjungos prieinamumo aktas (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų), kuris įsigalios nuo 2025 metų. Dokumentas numato prievolę turintiems negalią žmonėms ES rinkoje užtikrinti prieinamus gaminius ir paslaugas. Prieinamumo reikalavimas keliamas taip pat ir elektroniniams leidiniams bei elektroninėms knygoms.

LAB aktyviai palaiko ir nacionalines iniciatyvas. Ji įsitraukė į autizmui draugiškų viešųjų bibliotekų tinklą, kad nė vienas žmogus nepatirtų atskirties nuo žinių ir knygų. „Tik dirbant išvien galima sukurti esminį pokytį, – pabrėžia I. Davidonienė. – O kuriant ateitį, svarbu atverti bibliotekas, kad bet kokius individualius gebėjimus turintis skaitytojas bet kurioje Lietuvos bibliotekoje gautų jam reikalingą informaciją ir knygą – tokią, kokią jis gali skaityti.“