GYVASŽODIS

LAISVĖ SKAITYTI, MĄSTYTI IR KALBĖTI

Nedaug Lietuvoje yra oficialiai paskelbtų atmintinų dienų, kurios būtų taip visuotinai švenčiamos. Gegužės 7-ąją savo veiklą su lietuvių kalba, knygų pasauliu susieję profesionalai sulaukia sveikinimų, ją mini ir patriotiškai nusiteikę piliečiai, nes 1990-aisiais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tų pačių metų rudenį Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas kaip minėtiną patvirtino Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Jau ne vieni metai ši šventė yra tapusi akstinu rengti populiarias šalyje be knygos ar puoselėjamos kalbos neįsivaizduojamas iniciatyvas. Iki pandeminio karantino tą dieną būdavo apdovanojami Nacionalinio diktanto nugalėtojai. Valstybinė lietuvių kalbos komisija už kalbos puoselėjimą šiemet virtualiai teikė „Sraigės“ apdovanojimus, o Lietuvos leidėjų asociacija kasmet kviečia dalyvauti akcijos „Lietuva skaito“ veiklose.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, gegužės 7-ąją sveikindamas laisvo žodžio ir minties skleidėjus bei skaitytojus, bibliotekos vardu kvietė prisiminti visus, kurie „kovojo už laisvą žodį, saugojo ir augino kalbą“. „Prisimenant tai, apima pasididžiavimas ir dėkingumas“, – sakė R. Gudauskas. „Tarp knygų“ redakcija pamėgino pažvelgti, kaip bibliotekų, mokyklų, skaitančiosios visuomenės veikloje ar net virtualiojoje erdvėje pasireiškia ši žodžio, minčių ir kalbos laisvė. Daugeliui jaunųjų skaitytojų turbūt sunku įsivaizduoti kitados buvus draudžiamų knygų ar autorių sąrašą arba veikusią valstybinę cenzūrą, vertinusią spaudą, kino filmus, spektaklius. Dabar vienas didžiausių bibliotekų siekių – kad knygas galėtų skaityti absoliučiai visi skaitytojai, nesvarbu, kokie jų gebėjimai, ir galėtų tai daryti priimtiniausiu būdu ar... bet kuriuo paros metu.

Kiekvienas mėgstame turėti savo nuomonę, bet ne kiekvienas drįstame ją reikšti viešai. Ilgus dešimtmečius knygas viešai vertino literatūros kritikai ar recenzentai, o štai visuomenės gyvenime įsigalėjus socialiniams tinklams, tai entuziastingai daro ir knygų vertintojai neprofesionalai. Skaitytojams belieka tik pasirinkti, ar, norint nepasimesti gausioje knygų pasiūloje, vadovautis profesionalų patarimais, ar – tokių „kaip jie patys“, panorusių pasidalyti įspūdžiais apie perskaitytą leidinį.

Nuo mažens laisvomis asmenybėmis augantiems vaikams smagu svajoti ir kurti. Tad nenuostabu, kad Nacionalinei bibliotekai pavasario mėnesiais surengus du skaitymą skatinančius konkursus, buvo sulaukta didžiulio skaičiaus jaunųjų dailininkų darbų. Talentingi moksleiviai sukūrė per du šimtus savo mėgstamų knygų viršelių ir tokį pat skaičių scenas iš perskaitytų knygų vaizduojančių dioramų.

Šiame numeryje rašome ne vien apie skaitytojų laisves. Po vieno Nacionalinės bibliotekos kartu su apskričių viešosiomis bibliotekomis atlikto tyrimo paaiškėjo, kad bibliotekininkų bendruomenei itin svarbi profesinės etikos tema. Kokios specialistų laisvės ir pareigos akcentuotinos pastaruoju dešimtmečiu, kai bibliotekininkas daugeliu atvejų virtęs „informacijos specialistu“, o biblioteka – visuotinės informacijos prieigos paslaugų teikėja?

Kalendoriuje užversdami gegužės mėnesį, žurnalo puslapiuose pasimėgaukite žodžio ir minties laisve, kurią įkūnija šio numerio straipsniuose aprašyti sumanymai, įvykiai ar kūriniai.