TEMA / KNYGŲ APŽVALGININKAI INTERNETE

IR VIRTUALUS

KLUBAS, IR SKAITYMO DIENORAŠTIS

Vaiva Markevičiūtė

Perskaičius gerą knygą, dažnai kyla noras ją rekomenduoti kitiems. Ir priešingai – laukei pasirodant konkrečios knygos, pagaliau ją perskaitei, o ji neišpildė tavo lūkesčių... Norėtum padiskutuoti apie tai, pasidalinti mintimis. Arba tiesiog negali apsispręsti, ką skaityti. Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga marga įvairiausi leidiniai, visų anotacijos – gražios ir įdomios. Kaip pasirinkti? Bent vienoje tokių situacijų tikrai yra atsidūręs kiekvienas knygų skaitytojas. Kai kurie jų rado išeitį socialiniuose tinkluose, daugiausia – instagrame. Žurnalo „Tarp knygų“ redakcija nusprendė pakalbinti šiame tinkle savo nuomonę reiškiančius knygų apžvalgininkus. Kas jie? Kodėl jiems svarbu dalintis knygų apžvalgomis? Kaip pamažu čia susibūrė bendruomenė, susiformavo sekėjų ratas, įsitraukė leidyklos?

Pradedant kalbėti apie bukstagramo (angl. book – knyga, „Instagram“ – socialinio tinklo pavadinimas) bendruomenę, pirmiausia reikėtų išryškinti knygų apžvalgininkų internete ir literatūros kritikų ar recenzentų skirtumus. Internete besireiškiančių knygų apžvalgininkų, kitaip nei kritikų ar recenzentų, tikslas yra ne visapusiškai apžvelgti knygą, išryškinti jos privalumus ir trūkumus, vietą literatūros lauke, o tiesiog pasidalinti įspūdžiais apie knygos turinį ir formą, apipavidalinimą, kartais – vertimo kokybę. Šią nuomonę instagramo platformoje visad lydi meniška knygos nuotrauka – tai ne tik leidinio viršelis, bet ir įvairūs atributai, dažnai sustiprinantys įspūdį, apie ką yra knyga. Komentaruose skaitytojai ir kiti apžvalgininkai dalinasi įspūdžiais apie knygą, dėkoja už rekomendacijas. Taip knyga ne tik pristatoma, bet skatinama apie literatūrą kalbėtis.

Paklausta, kas, jos akimis, yra tasai bukstagramas, apžvalgininkė Viktorija Lukoševičienė atsako: „Tai savotiškas virtualus knygų klubas, vieta, kur visi gali dalintis savo mintimis apie skaitytas knygas. Taip pat erdvė kataloguoti savo pastebėjimus, nuomonę, atsiliepimus, kurti tarsi virtualų skaitymo dienoraštį bei lavinti kūrybiškumą (jei tik norisi).“ „Mes ne visi esame humanitarinių mokslų atstovai ar, tarkime, filologai, literatūrologai, filosofai. Bet čia ir visas žavesys – nuomonę apie knygą gali išgirsti iš įvairių profesijų atstovų ir ji bus pateikta paprastais, nesudėtingais sakiniais, suprantamais plačiajai auditorijai“, – teigia savo skaitymo įspūdžiais instagrame besidalinanti Lina Butvidienė. Knygų apžvalgininkų internete ratas yra labai margas – nuo moksleivių iki gydytojų, nuo leidėjų iki bibliotekininkų.

Bukstagramo apžvalgininkams svarbu ne tik knygos apžvalga, bet ir meniška jos nuotrauka, dažnai sufleruojanti, apie ką bus knyga ar kokių jausmų ji sukels. Nuotraukoje – Elžbietos Kmitaitės paskyros „Juoda lentyna“ tinklelio dalis.

Paskyrą „book.duo“ kuria dvi draugės – Patricija Tilvikaitė (kairėje) ir Gabrielė Šilobritaitė. Instagrame jų paskyra turi per 2,9 tūkst. sekėjų. „Book.duo“ nuotraukos

NORAS DALINTIS IR ĮKVĖPTI

Paklausti, kodėl sukūrė knygų apžvalgų paskyrą socialiniame tinkle, kone visi kalbinti apžvalgininkai atsakė taip pat – degė noru pasidalinti savo įspūdžiais, o knygos juos lydi kiekvieną dieną. „Gyvenu knygomis, leidžiu knygas, skaitau knygas, perku knygas, matau jose prasmę. Kartais prasme ar tuo, kad jos neradau, pasidalinu su kitais internete, savo mintis suguldydama į apžvalgą. Neturiu nei formulės, nei taisyklių – sakau, kas ant širdies ir ant seilės, – pasakoja Patricija Tilvikaitė, viena iš dviejų paskyros „book.duo“ kūrėjų. – Pradėjau draugei Gabrielei siųsti svetimas apžvalgas sakydama: o ko mes taip negalėtume? Norėjosi apžvalgų, kurios būtų juokingos, nuoširdžios, ne visada patogios, bet visada iš širdies. Tokių, kuriose nevyniojama į vatą ir neperpasakojamas siužetas.“ Kita šio dueto narė Gabrielė Šilobritaitė teigia, kad sukurti „book.duo“ joms atrodė kaip smagus būdas įamžinti skaitomas knygas ir susirasti bendraminčių.

Elžbieta Kmitaitė internete dalintis savo knygų apžvalgomis pradėjo maždaug prieš trejus metus, kai, kaip pati sako, atsigavo po magistro studijų ir pajuto, kad vėl nori skaityti. „Tada išsikėliau tikslą visus metus perskaityti po knygą per savaitę ir feisbuke dalinausi su draugais, kaip man sekasi. Tą puslapį taip ir pavadinau: „Skaitymo iššūkis“. Vėliau, kai perskaityti po knygą per savaitę nebebuvo iššūkis, pervadinau paskyrą į „Juodą lentyną“ – pagal savo knygų lentynos spalvą“, – šypsosi E. Kmitaitė. Mergina teigia, kad apžvalgas skelbti socialiniuose tinkluose yra ir patogu, nes taip galima matyti savo skaitymo retrospektyvą.

Panašiu metu internete savo skaitymo įspūdžiais pradėjo dalintis ir V. Lukoševičienė, savo paskyrą pavadinusi „Pelėdos skaitiniais“. „Mano knygų paskyra gimė kaip asmeninis dienoraštis, vieta, kurioje galiu sustabdyti skersvėjų košiamas mintis bei priglobti jausmus, atklydusius perskaičius knygas. „Pelėdos skaitinių“ kelias prasidėjo vieną labai ankstyvą rytą, kai važiuodama traukiniu į darbą pajutau, kad atėjo metas kažkaip žymėtis, ką perskaičiau, o galiausiai tai išaugo į norą įkvėpti skaityti ir kitus. Kodėl „Pelėdos skaitiniai“? Nes nėra gražesnių padarėlių už pelėdas ir apuokėlius, o „skaitiniai“ pabrėžia, kad žaviuosi įvairaus tipo tekstais.“

Dešimt mėnesių apie knygas rašančią L. Butvidienę į instagramą atvedė karantinas. „Kadangi praktiškai išnyko gyvas bendravimas su draugais ir artimaisiais, o norėjosi su kuo nors pasikalbėti apie perskaitytas knygas, nusprendžiau įsilieti į bukstagramo bendruomenę. Savo paskyros pavadinimą „Knygos pjūvis“ tiesiogiai susiejau su savo profesija – esu gydytoja chirurgė. Instagramas man kaip sąsiuvinis, kuriame užfiksuoju savo mintis apie perskaitytą knygą. Tik šį sąsiuvinį pasklaidyti gali ir žmonės, besidomintys knygomis ar nesugalvojantys, ką skaityti.“

Nors dažniausiai bukstagrame reiškiasi knygų apžvalgininkės, bendruomenėje yra ir vaikinų. Vienas jų – Laurynas Fokas – įspūdžiais apie knygas ėmė dalintis taip pat per karantiną. Vaikinas tikina, kad norėjosi ne tik pasidalinti nuomone, bet ir padiskutuoti su kitais skaitytojais. Dar vienas pakalbintas apžvalgininkas Tomas Chockevičius įspūdžiais dalinasi nuo 2019-ųjų rudens. Pirmą apžvalgą vaikinas paskelbė asmeninėje anketoje, tačiau ji daug dėmesio nesulaukė, tad Tomas nusprendė susikurti paskyrą tik knygoms. „Pradėjau sekti daugiau apžvalgininkų. Stebėdamas juos, vis daugiau skaičiau, rašiau, fotografavau ir taip atsirado „Knygų kerėtojas“. Antrasis mano paskyros pavadinimo žodis atskleidžia mano mistiškąją pusę ir knygų magiją bei galią“, – šypsosi vaikinas. Tomas tikina, kad bukstagramas tapo jo hobiu bei motyvacija vėl skaityti ir pamilti knygas iš naujo, nes buvo jas primiršęs. „Supratau, kad dalindamasis savo perskaitytų knygų apžvalgomis galbūt ir aš galiu įkvėpti kitus skaityti.“

Rekomenduodama Fredriko Backmano romaną „Mes prieš jus“, „book.duo“ narė Patricija rašo: „Galiu suprasti, kodėl Backmanas ir jo rašymo stilius kai kuriuos erzina. Bet glaudžiu šią knygą, laukiamiausią 2021-ųjų knygą, prie širdies ir negaliu atsistebėti, kaip ji priverčia mane kvatotis net tada, kai visas jėgas maniau sukaupusi tam, kad per ašaras tekstą įskaityčiau.“

ĮVAIRIOS ASMENYBĖS

Knygų pomėgio vienijami apžvalgininkai rašo skirtingas apžvalgas – vieni įspūdžius perteikia trumpai ir drūtai, kitiems prireikia ne vienos pastraipos. Jie – skirtingo amžiaus, išsilavinimo, skirtingų užsiėmimų ir interesų žmonės. Todėl bukstagramo knygų rekomendacijos tinka labai plačiai auditorijai – čia apžvelgiamos įvairių žanrų knygos. Šios knygų apžvalgos internete – tik pomėgis. Iš ko apžvalgininkai valgo duoną, kada randa laiko tiek skaityti? „Vilniaus universitete dėstau kelis literatūros kursus, esu vertėja. Baigiau skandinavistiką ir intermedialių literatūros studijų magistrą, – prisistato E. Kmitaitė. – Kadangi visą dieną praleidžiu prie vertimų arba akademinių tekstų, vakarais mėgstu skaityti lengvą literatūrą: trilerius, romanus, kartais – rimtąją bei paauglių literatūrą. Dažniausiai renkuosi pagal

Viktorija Lukoševičienė dažniausiai skaito šiltus, jaukius romanus, šeimų sagas, dramas. Jos paskyrą „Pelėdos skaitiniai“ seka per 1,7 tūkst. žmonių. „Pelėdos skaitinių“ nuotraukos Daphne du Maurier romanas „Prancūzo įlanka“ V. Lukoševičienę sužavėjo iki šiurpulių: „Kuomet užverčiau knygą, buvo galima išgirsti ne standartinį „pokšt“, bet jausmingą mano „ach“ – tik dar neišsiaiškinau, ar laimingą, ar vis tik skaudžiai ilgesingą.“ Jauniausio kalbinto knygų apžvalgininko Tomo Chockevičiaus paskyrą „Knygų kerėtojas“ seka puspenkto šimto žmonių, ją vaikinas kuria norėdamas įkvėpti skaityti ir kitus žmones. „Knygų kerėtojo“ nuotr.

nuovargio lygį: pavargusi nuo darbo nevalioju susikaupti per daug rimtiems skaitiniams. Neskaičiuoju perskaitytų puslapių, neverčiu savęs, jei tingisi“, – atvirauja mergina.

Vaikų chirurgė L. Butvidienė labai daug laisvo laiko neturi – sako, kad, pasirinkusi tokią profesiją, pasirinko ir mokslą visam gyvenimui. Be to, su vyru augina du vaikus. „Skaitau vidutiniškai apie 50 knygų suaugusiesiems per metus. Nuolat skaitau ir vaikiškas knygas, nes abu mano vaikai taip pat dievina knygas, mėgsta jas vartyti, skaityti, čiupinėti. Skaitau dažniausiai ryte, kai visi dar miega, beveik visai nežiūriu televizoriaus. Dažniausiai skaitau grožinę literatūrą, patinka socialiniai romanai, trileriai, knygos apie stiprias moteris, biografijos. Nevengiu ir mokslinės literatūros, ji dažnai susijusi su medicina ar vaikų auklėjimu, Lietuvos ir pasaulio istorija.“

Dueto „book.duo“ merginos nuo literatūros nenutolsta ir darbe: P. Tilvikaitė dirba leidybos projektų vadove, o G. Šilobritaitė – laisvai samdoma vertėja. „Baigiau žurnalistiką, gana ilgai dirbau muzikos, aktualijų žurnaliste, išbandžiau save ir radijuje. Magistro studijoms pasirinkau filosofinę kryptį, bandau atspėti: aš įveiksiu kriminologijos magistrą ar jis mane? Dirbu „Svajonių knygų“ leidykloje – leidžiu knygas ir savo darbą dievinu, – pasakoja P. Tilvikaitė. – Kurią knygą skaityti, renkuosi medituodama prie lentynos, jas glostinėdama, parsinešdama į lovą ir kartais nuspręsdama, kad ne šį kartą. O tada procesą kartoju. Retai kada baigdama vieną knygą, jau žinau, kokią skaitysiu kitą.“

Patricijos draugė Gabrielė baigė vertimo studijų bakalaurą, kurį laiką dirbo vertimų biure ir dienas leido su įvairių Europos Sąjungos institucijų dokumentais, o dabar, dirbdama pati sau, derina dokumentų vertimą su ilgamete svajone – versti grožinę literatūrą. „Laiko skaityti randu dažniausiai vakarais, kai norisi atsitraukti nuo kompiuterio, skaitau ir per pietų pertraukas. Apskritai man atrodo, kad norint daug skaityti svarbiausia rasti laiko knygai, nesvarbu – tai būtų dvidešimt minučių ar valanda, – tikina vertėja. – Su didžiausiu malonumu neriu į romanus, mėgstu ir detektyvus bei trilerius, nesibaidau fantastikos. Patinka grįžti ir prie vaikų literatūros, nes, kartais vėl skaitant konkretų kūrinį, jis atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Norėdama pailsėti, dažnai griebiu ir kokią jaunimo literatūrą, ypač mėgstu įvairias fantastikos serijas.“

Vytauto Didžiojo universiteto istorijos studijų bakalauro programą ir Vilniaus universiteto paveldosaugos magistrantūrą baigusi V. Lukoševičienė teigia dirbanti svajonių darbą – yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bibliotekininkė. 2020-aisiais ji perskaitė 70 knygų. „Neskaitančiam žmogui atrodo daug, bet jei sausai statistiškai, tai tėra 67 puslapiai per dieną. Ar tai labai daug? Nemanau, – šypsosi bibliotekininkė. – Knygas dažniausiai renkuosi pagal nuotaiką bei poreikį, bet dažniausiai patraukia šilti, jaukūs romanai, šeimų sagos, dramos. Mėgstu iš knygų pasiimti teigiamų emocijų, ramybės, jausmą, kad viskas bus gerai. Mėgstu atsiversti ir negrožinės literatūros tekstus, labiausiai – miestų istorija bei jų praeities kasdienybe išpuoštus puslapius.“

Devintą klasę bebaigiantis T. Chockevičius įsitikinęs, kad skaitymas turi būti malonumas ir visai nereikia skubėti perskaityti kuo daugiau, geriau mėgautis akimirka. „Skaitau tikrai įvairias knygas. Dažniausiai tai būna romanai ir lengvo turinio istorijos, leidžiančios atsiriboti nuo visų problemų ir nebaigtų darbų. Knygas renkuosi pagal nuotaiką, apžvalgas, rekomendacijas, nuojautą. Kartais tiesiog duriu pirštu į lentyną ir skaitau tai, ką pasirinkau nežiūrėdamas“, – pasakoja vaikinas. Jam antrina L. Fokas, baigęs transporto inžinerijos studijas ir dirbantis pardavimo srityje, – skaitymas turi būti malonumas, o ne prievarta. Jis skaito daugiausia detektyvus ir trilerius, dažniausiai savo mėgstamų autorių knygas. Niekad nesirenka knygos pagal viršelį ar leidyklą.

INFLUENCERIS VS BUKSTAGRAMERIS

Visuomenėje plačiai žinoma, kad socialiniuose tinkluose klesti nuomonės formuotojai, dar vadinami influenceriais. Neretai su jais tapatinami čia pat apžvalgomis besidalinantys knygiai. Pastarieji neslepia pastebintys viešojoje erdvėje akademinio sluoksnio ar kitų su knygomis dirbančių žmonių kategorišką nusistatymą, esą knygų apžvalgos internete – tik reklama, siekis nukreipti skaitytojus norima linkme, kartais knygos išvis nė neskaičius.

Universitete dėstanti E. Kmitaitė pastebėjo, kad žodis bukstagramerė, kuriuo apibūdinamos instagrame apie knygas kalbančios merginos, pastaruoju metu pradeda įgyti neigiamą atspalvį: „Neva tai mergelė, kuri tik nufotografuoja knygą, jos nė neskaičiusi. Ko gero, tokių žmonių instagrame yra, bet aš jų nepažįstu ir neseku. Mano pažįstamos, sekamos bukstagramerės – šaunios, išsilavinusios merginos, skleidžiančios meilę knygoms, inicijuojančios diskusijas, – tikina E. Kmitaitė. – Galbūt

T. Chockevičius tikina, kad Chriso Carterio trileris „Egzekutorius“ gniaužė kvapą, įtraukė ir nestokojo įtampos, o „puslapiai bėgo kaip pašėlę“. „Knygų kerėtojo“ nuotr. Gydytoja chirurgė Lina Butvidienė savo paskyrą pavadino „Knygos pjūvis“, ją seka daugiau nei 800 žmonių. „Knygos pjūvio“ nuotraukos L. Butvidienė rekomenduoja knygas ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Pasak knygų apžvalgininkės, Davido Litchfieldo ir Teresos Heapy pamokanti pasaka „Mėnulio žemėlapis“ „skatina empatijos, draugystės jausmus. Vysto suvokimą, jog draugystė neatsiranda iš niekur, o yra kuriama, auginama.“

yra manoma, jog mums moka pinigus, kad reklamuotume knygas? Kaip suprantu, influenceriais laikomi tie, kurie rodo tam tikras prekes ir gauna už tai pinigų. Įtariu, yra įsivaizduojama, jog mes – tik fyfos, kurios, gavusios dešimt ar šimtą eurų, nufotografuoja knygą ir nusisukusios eina toliau nagų lakuoti. Ko gero, pagieža bukstagramerėms kyla iš to, kad mes viską darome savo malonumui, nesivadovaudamos jokiomis taisyklėmis, nesiremdamos jokiomis mokslo teorijomis. Ir še tau – vis tiek sąlygiškai išpopuliarėjame, įgauname tam tikrą balsą tarp skaitančiųjų. O akademikai ar recenzentai remiasi šimtu teorijų, sunkiai aria ir galų gale dažnai tas jų recenzijas paskaito tik keli žmonės. Puikiai tą žinau, nes ir pati esu akademinio lauko atstovė. Nesuvokiu, kurių galų lyginti žmonių pomėgį kalbėti apie knygas su kitų žmonių darbu. Manau, vertėtų tiesiog pasidžiaugti, kad tiek daug jaunų žmonių skaito. Nematau nieko bendra tarp to, kaip su studentais universitete analizuojame literatūrą, ir to, kaip vakare, paskaičiusi gerą „kruviną“ trilerį, jį parekomenduoju plačiajai visuomenei: „Uch, kaip kraujai tiško! Rekomenduoju ieškantiems šiurpuliukų.“ Ar čia išvis esama konkurencijos?..“ – retoriškai klausia E. Kmitaitė. „Kartais aplinkiniai kreivai žiūri į tai, ką darome. Mano, kad tik gražiai nufotografuojame knygą ir tiek. Bet iš tiesų į apžvalgas įdedame daug savęs ir laiko, o ir tos pačios nuotraukos reikalauja tiek įvairiausių rekvizitų, tiek meninės gyslelės. Niekada nieko nedarome bet kaip, – pasakoja G. Šilobritaitė. – Be to, su Patricija rašydamos mėgstame išsiplėsti, todėl kartais instagrame į vieną įrašą apžvalga nė netelpa. Suprantame, kad tikrai ne visi jas skaito iki galo, kai kurie tik paspokso į nuotraukas, bet viskas atrodo verta vien dėl tų žmonių, kurie nepasivargina pakomentuoti, pasidalinti nuomone, sutikti arba paprieštarauti. Tai tikrai reiškia kur kas daugiau nei širdutės ar „Patinka“ spustelėjimas.“

G. Šilobritaitė sako niekaip nesuprantanti, kodėl visiems, tiek akademiniam pasauliui, tiek bukstagrameriams, negalėtų užtekti vietos po saule. „Bendruomenė, kuriai priklausome, neturi nieko blogo pasakyti apie akademikus, todėl visada keistai atrodo, kai ta kritika ir panieka sklinda tik iš vienos pusės. Dėl to šiek tiek liūdna, bet tikiu, kad dauguma tų žmonių pyksta tik todėl, kad nesupranta. O juk suprasti nėra labai sunku, tik vertėtų nežvelgti vien į paviršių ar pasitikėti vienu matytu pavyzdžiu. Bukstagramas tuo ir nuostabus, kad sau mielus žmones gali atrasti kiekvienas.“

Knygų apžvalgininkė nurodo pagrindinį skirtumą tarp nuomonės formuotojų ir knygų apžvalgininkų: „Influenceriai knygas reklamuoja šalia taip pat reklamuojamos kosmetikos, drabužių ar kokio restorano. Nieko blogo nematau, jei ir taip žinau, kad tas žmogus iš tikrųjų skaito. Tačiau jei knygą jo rankose pirmą kartą pamatau būtent reklamoje, tuomet žiūriu kreivai. Taip, galima sakyti, kad bukstagrameriai irgi reklamuoja knygas, bet mes nesiimame reklamuoti nieko kito. Turime aiškią kryptį ir neplanuojame jos keisti. O reklamuojame nuoširdžiai – nebijome pasakyti, jei nepatiko. Tikime, kad nuoširdžios apžvalgos ne tik pritraukia daugiau susidomėjimo, bet ir atskleidžia mūsų darbo esmę.“ Gabrielei antrina Patricija: „Kas skaitė bent tris mano apžvalgas, tikrai patvirtins, kad tik kokia viena iš trijų bus palanki, nes skaitau daug, normalu, kad patinka ne viskas. Bet kritika – irgi reklama. Yra apžvalgininkų, kurių sukritikuotas knygas su malonumu čiumpu skaityti, nes žinau, kad man patiks. Skonių nesutapimas – irgi puikus rodiklis. O ir leidykloms, manau, visai nenaudingi tie apžvalgininkai, kurie tik giria.“

APŽVALGININKAI IR LEIDYKLOS

Ne paslaptis, kad leidyklos bendrauja su knygų apžvalgininkais ir dovanoja jiems knygų. Kalbinti internautai tikina, kad leidyklų siūlomas knygas akylai renkasi – neima glėbiais vien dėl to, kad dovanos. Be to, jie tikina neįsipareigojantys apie knygą atsiliepti tik gerai. „Leidyklos vis pasiūlo naujienų, parekomenduoja, kas, jų galva, man galėtų patikti. Niekada neprašo girti, dažnai padėkoja ir už neigiamą nuomonę, už iškeltą diskusiją. Viena leidykla net pasiūlė man bendradarbiauti ir versti jai knygas būtent po to, kai „išdergiau“ vieną jų leidinį, – prisimena E. Kmitaitė. – Taip, kartais būna nejauku, kai knyga visai nepatinka ir supranti, kad apžvalgą perskaitys kokia miela moteris, kuri taip tikėjosi, kad knyga mane sužavės ar sukrės. Vis dėlto apžvalgoje išdėstau savo nuomonę, kad ir kokia kartais griežta ji būtų. Esu ne kartą išpeikusi vertėjų darbą, tačiau nepastebėjau, kad leidyklos pultų tuos iškritikuotus darbuotojus atleisti ar kaip nors drausminti. Nemanau, kad apžvalgininkai turi tiek svorio leidybos pasaulyje.“

Laurynas Fokas savo paskyroje „laurynasfok“ dalinasi daugiausia detektyvų ir trilerių apžvalgomis. Jo paskyrą seka 1,4 tūkst. žmonių. „Laurynasfok“ nuotr. Elžbietos Kmitaitės paskyrą „Juoda lentyna“ stebi kiek daugiau nei 1,5 tūkst. sekėjų. Vertėja dirbanti mergina dažnai negaili kritikos prastiems vertimams ir pagyrų ypač geroms knygoms. „Juodos lentynos“ nuotraukos 2020 m. žiemą E. Kmitaitė subūrė bukstagramo bendruomenę bei leidyklas ir surinko šimtus pozityvių knygų Vilniaus ir Kauno psichiatrijos ligoninėms, kuriose pacientai praleidžia savaites ir net mėnesius, o karantino metu – be lankytojų.

L. Butvidienė teigia, kad jos perskaitytų knygų sąraše tik apie 10–20 proc. yra leidyklų dovanos. „Leidykla leidžia išsirinkti knygas pačiai. Jei manęs knyga nedomina, aš jos ir neimu, man nereikia knygų tik dėl skaičiaus ar grožio. Gyvenimas per trumpas, kad skaityčiau neįdomias, manęs neįtraukiančias knygas, – šypsosi pašnekovė. – Imdama jas iš leidyklos niekam neįsipareigoju. Dar nė viena leidykla manęs neprašė parašyti tik gerą atsiliepimą. Visada rašau nuoširdžiai – kadangi pati renkuosi, ką skaityti, dažnai ir atsiliepimas būna labiau teigiamas. Bet kritiką išsakau atvirai, nebijau. Tikriausiai šį bruožą įgavau dirbdama ligoninėje, kur tenka kalbėti aiškiai, be užuolankų, kartais tenka pranešti ir nemalonias žinias.“

Bibliotekoje dirbanti V. Lukoševičienė sako atsisakiusi ne vienos knygos, nes skaitymas pirmiausia yra malonumas, tad kam kankintis skaitant jai neįdomias knygas. Dirbdama bibliotekoje ji be vargo gali gauti pačių naujausių leidinių, tad apžvalgas sako rašanti tikrai ne dėl dovanų. „Kritikuoti nemėgstu. Nesu literatūros kritikė, nesimokiau ja būti, be to, manau, kad tai, kas man pasirodė minusas, kitam galbūt yra riebiausias pliusas. Todėl kiekvienoje apžvalgoje stengiuosi nurodyti, kam tą knygą rekomenduoju, o kam – ne.“

Dovanotų knygų kritikuoti nebijanti P. Tilvikaitė prisimena smagią istoriją: „Gabrielė pakritikavo pirmąją Kristijono Kaikario knygą „Nėra vietos dviem“, o tada autorius į mus kreipėsi prašydamas pagalbos rašant antrą knygą „Rozmarinas“. Su džiaugsmu skaičiau jo rankraštį, rekomendavau, ką pakeisti. Kristijonas labai geranoriškai priėmė pasiūlymus, o padėkose paminėjo ir mudvi. Žinoma, ne visi pavyzdžiai tokie, toli gražu. Yra buvę atvejų, kai sukritikuotas vertėjas atėjo aiškintis, daužėsi kumščiu į krūtinę, dievagojosi, įžeidinėjo. Visko būna. Pati nemokėčiau būti tokia geranoriška kaip Kristijonas ar kaip Dovydas Pancerovas, kurio knygai „Medžiojant tėvą“ nepagailėjau kritikos. Dėl to jaučiausi taip blogai, jog net puoliau atsiprašinėti, kad nepatiko. Dovydas labai maloniai man atleido“, – šypsosi knygų apžvalgininkė.

Leidykloje projektų vadove dirbanti P. Tilvikaitė teigia, kad apie knygas internete diskutuojantys skaitytojai leidykloms vis dėlto daro įtaką. „Akylai seku, kas apie knygas yra kalbama, kaip kalbama, kas mėgstama. Knygų apžvalgininkai tarsi kempinės sugeria į save komentarus, norus, prašymus. Mes pačios visada pagiriame knygas, kurios vertos dėmesio, autorius, kurių knygų lietuviškai norėtųsi daugiau. Ir pasakome, jei vertimas būna blogas. Juk kartais reikia tai išgirsti iš šono, ypač didžiosioms leidykloms, kurių projektų vadovas tikrai visų naujienų neperskaito. Seku perpardavinėtojų rinką, todėl yra buvę, kai leidykla parašo apie savo naujienas, atsakydama jai, pridedu: „P. S. Ei, knyga X svetainėje sena.lt perkama po 15–20 eurų, kasdien, mėnesis po mėnesio. Perleiskit.“ Visada visoms leidykloms linkiu tik gero. Na, beveik visoms. Toms, kurių obuolys nuo sąžinės medžio netoli rieda“, – mirkteli akį Patricija.

PASISEKUSI KALĖDINĖ AKCIJA

2020 m. lapkričio 16 d. E. Kmitaitė savo paskyrose „Juoda lentyna“ instagrame ir feisbuke paskelbė įrašą: „Mieli draugai! Turiu tokią mintį įkurti Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bibliotekėlę, nes ten žmonėms labai trūksta knygų, skyriuose yra po kelias, bet neužtenkamai, o pacientai ten praleidžia savaites ir net mėnesius (karantino metu – be lankytojų). Taigi planuoju peržiūrėti savo lentynas ir knygas, kurių ne(be)skaitysiu, padovanoti ligoninei. Esu tikra, ir jūs savo lentynose turit vieną kitą tokią.“ Elžbietos idėja buvo išgirsta ir apskriejo bukstagramą – pavyko surengti nemažą kalėdinę knygų akciją psichiatrijos ligoninių bibliotekoms atnaujinti.

Paklausta, kaip kilo ši mintis, E. Kmitaitė atvirauja: „Iš vieno artimo žmogaus, gulėjusio Vilniaus psichikos sveikatos centre, sužinojau, kad pacientai visiškai neturi ko skaityti – tik kelias senas, apdulkėjusias sovietinio leidimo knygas. Nutariau surinkti dėžę iš savo asmeninės bibliotekos, o, paskelbus apie tai bukstagrame, atsirado dešimtys norinčiųjų pasidalinti naujo leidimo, geros būklės, vos vienąsyk skaitytomis knygomis. Prisidėjo ir leidyklos: „Svajonių knygos“, „Balto“, „Alma littera“ padovanojo dėžes visiškai naujų knygų.“

Surinkę šimtus knygų ir dėlionių, knygiai jas padalino keliems Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro skyriams, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikai, Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei (tiesa, dėl karantino jų dėžės vis dar guli E. Kmitaitės namuose, bet netrukus keliaus į ligoninę), dalį paskirstė į senelių namus. „Ligoninių administracija be proto džiūgavo. Pažįstamas gydytojas pasakojo, kad ne tik pacientai, bet ir gydytojai skolinasi knygas iš naujutėlaičių bukstagramo bibliotekėlių, o pacientų poilsio kambaryje dabar dažnas sėdi su knyga. Planuoju kartoti šią akciją kiekvieną žiemą – skaitytojų bendruomenė dalinsis knygomis su įvairiausiomis Lietuvos ligoninėmis, dienos centrais, senelių namais“, – planais dalinasi E. Kmitaitė.