2021 05

Gegužė | 2021

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Laisvė skaityti, mąstyti ir kalbėti 1 TEMA / KNYGŲ APŽVALGININKAI INTERNETE

Vaiva Markevičiūtė. Ir virtualus klubas, ir skaitymo dienoraštis 2 PROJEKTAI

Silvija Stankevičiūtė. Knygos viršelio iššūkį priėmė 200 su viršum moksleivių 7 Brigita Sinickienė. Spalvingas ir įtraukus pasaulis dėžutėje 10 ŠIANDIEN AKTUALU

10

Rimalda Kvietkauskienė. Kai kurie bibliotekininkų profesinės etikos aspektai 11 TERMINŲ ARUODAS

Violeta Černiauskaitė. Profesinės terminijos santrumpų registravimo ir norminimo ypatumai 15 NAUJI LEIDINIAI

Ramunė Balčikonienė. Pirmasis Lietuvoje negalių žodynas vaikams 17 SUKAKTYS

Audronė Gendvilienė, Ramunė Balčikonienė. Siekianti, kad skaityti galėtų visi 20 ŽMOGUS IR LAIKAS

Vilija Baublytė. Ignas Šeinius: svajonės ir idėjos 24 GEROJI PATIRTIS

Naktis, virtusi naktimis. Apie skaitymo skatinimo iniciatyvą Prancūzijoje. Parengė Guoda Mankevičiūtė

28

31

KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Temos, svarbios ir knygų mėgėjams, ir profesionalams 31 Austėja Jasaitienė. Įgyvendintos profesionalių architektų idėjos 32 Tobulėti skatinantys apdovanojimai. Parengė Greta Diliūnaitė 34 Robertas Gedrimas. Dešimtyje žurnalo numerių – penkeri bibliotekos metai 36 IN MEMORIAM

Laimė Gabrielė Lukošiūnienė [1934 03 10–2021 04 26] 37 Kęstutis Šapoka. Laimę Lukošiūnienę prisimenant 37 L. Lukošiūnienės mintys iš straipsnių, spausdintų žurnale „Tarp knygų“ 38 Alvina Pučinskaitė [1938 07 30–2021 04 28] 39 KRONIKA / NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ KRONIKA / LIETUVIŲ KALBOS DIENOS

39 42

32

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko gegužę. Parengė Asta Stirbytė

PIRMAME VIRŠELYJE

43

Diorama pagal Astridos Lindgren knygą „Pepė Ilgakojinė“. Autoriai Bernardas (7 m.) ir Gabrielius (4 m.). Daugiau apie Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotą konkursą „Pasaulis dėžutėje: literatūrinis konkursas visai šeimai“ skaitykite p. 10.

KETVIRTAME VIRŠELYJE

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Pavasaris I (Naktis)“ (1933). Fotografas Antanas Lukšėnas. Eksponatas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Konkurso rengėjų (10), Vygaudo Juozaičio (31), Austėjos Jasaitienės (32) nuotraukos

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS

LAISVĖ SKAITYTI, MĄSTYTI IR KALBĖTI Nedaug Lietuvoje yra oficialiai paskelbtų atmintinų dienų, kurios būtų taip visuotinai švenčiamos. Gegužės 7-ąją savo veiklą su lietuvių kalba, knygų pasauliu susieję profesionalai sulaukia sveikinimų, ją mini ir patriotiškai nusiteikę piliečiai, nes 1990-aisiais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tų pačių metų rudenį Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas kaip minėtiną patvirtino Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Jau ne vieni metai ši šventė yra tapusi akstinu rengti populiarias šalyje be knygos ar puoselėjamos kalbos neįsivaizduojamas iniciatyvas. Iki pandeminio karantino tą dieną būdavo apdovanojami Nacionalinio diktanto nugalėtojai. Valstybinė lietuvių kalbos komisija už kalbos puoselėjimą šiemet virtualiai teikė „Sraigės“ apdovanojimus, o Lietuvos leidėjų asociacija kasmet kviečia dalyvauti akcijos „Lietuva skaito“ veiklose. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­ lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, gegužės 7-ąją sveikindamas laisvo žodžio ir minties skleidėjus bei skaitytojus, bib­lio­ tekos vardu kvietė prisiminti visus, kurie „kovojo už laisvą žodį, saugojo ir augino kalbą“. „Prisimenant tai, apima pasididžiavimas ir dėkingumas“, – sakė R. Gudauskas. „Tarp knygų“ redakcija pamėgino pažvelgti, kaip bib­lio­tekų, mokyklų, skaitančiosios visuomenės veik­ loje ar net virtualiojoje erdvėje pasireiškia ši žodžio, minčių ir kalbos laisvė. Daugeliui jaunųjų skaitytojų turbūt sunku įsivaizduoti kitados buvus draudžiamų knygų ar autorių sąrašą arba veikusią valstybinę cenzūrą, vertinusią spaudą, kino filmus, spektaklius. Dabar vienas didžiausių bib­lio­tekų siekių – kad knygas

galėtų skaityti absoliučiai visi skaitytojai, nesvarbu, kokie jų gebėjimai, ir galėtų tai daryti priimtiniausiu būdu ar... bet kuriuo paros metu. Kiekvienas mėgstame turėti savo nuomonę, bet ne kiekvienas drįstame ją reikšti viešai. Ilgus dešimtmečius knygas viešai vertino literatūros kritikai ar recenzentai, o štai visuomenės gyvenime įsigalėjus socialiniams tinklams, tai entuziastingai daro ir knygų vertintojai neprofesionalai. Skaitytojams belieka tik pasirinkti, ar, norint nepasimesti gausioje knygų pasiūloje, vadovautis profesionalų patarimais, ar – tokių „kaip jie patys“, panorusių pasidalyti įspūdžiais apie perskaitytą leidinį. Nuo mažens laisvomis asmenybėmis augantiems vaikams smagu svajoti ir kurti. Tad nenuostabu, kad Nacionalinei bib­lio­tekai pavasario mėnesiais surengus du skaitymą skatinančius konkursus, buvo sulaukta didžiulio skaičiaus jaunųjų dailininkų darbų. Talentingi moksleiviai sukūrė per du šimtus savo mėgstamų knygų viršelių ir tokį pat skaičių scenas iš perskaitytų knygų vaizduojančių dioramų. Šiame numeryje rašome ne vien apie skaitytojų laisves. Po vieno Nacionalinės bib­lio­tekos kartu su apskričių viešosiomis bib­lio­tekomis atlikto tyrimo paaiškėjo, kad bib­lio­tekininkų bendruomenei itin svarbi profesinės etikos tema. Kokios specialistų laisvės ir pareigos akcentuotinos pastaruoju dešimtmečiu, kai bib­lio­tekininkas daugeliu atvejų virtęs „informacijos specialistu“, o biblioteka – visuotinės informacijos prieigos paslaugų teikėja? Kalendoriuje užversdami gegužės mėnesį, žurnalo puslapiuose pasimėgaukite žodžio ir minties laisve, kurią įkūnija šio numerio straipsniuose aprašyti sumanymai, įvykiai ar kūriniai.

1

TEMA / KNYGŲ APŽVALGININKAI INTERNETE

IR VIRTUALUS KLUBAS, IR SKAITYMO DIENORAŠTIS Vaiva Markevičiūtė

Perskaičius gerą knygą, dažnai kyla noras ją rekomenduoti kitiems. Ir priešingai – laukei pasirodant konkrečios knygos, pagaliau ją perskaitei, o ji neišpildė tavo lūkesčių... Norėtum padiskutuoti apie tai, pasidalinti mintimis. Arba tiesiog negali apsispręsti, ką skaityti. Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga marga įvairiausi leidiniai, visų anotacijos – gražios ir įdomios. Kaip pasirinkti? Bent vienoje tokių situacijų tikrai yra atsidūręs kiekvienas knygų skaitytojas. Kai kurie jų rado išeitį socialiniuose tinkluose, daugiausia – instagrame. Žurnalo„Tarp knygų“ redakcija nusprendė pakalbinti šiame tinkle savo nuomonę reiškiančius knygų apžvalgininkus. Kas jie? Kodėl jiems svarbu dalintis knygų apžvalgomis? Kaip pamažu čia susibūrė bendruomenė, susiformavo sekėjų ratas, įsitraukė leidyklos?

Pradedant kalbėti apie bukstagramo (angl. book – knyga, „Instagram“ – socialinio tinklo pavadinimas) bendruomenę, pirmiausia reikėtų išryškinti knygų apžvalgininkų internete ir literatūros kritikų ar recenzentų skirtumus. Internete besireiškiančių knygų apžvalgininkų, kitaip nei kritikų ar recenzentų, tikslas yra ne visapusiškai apžvelgti knygą, išryškinti jos privalumus ir trūkumus, vietą literatūros lauke, o tiesiog pasidalinti įspūdžiais apie knygos turinį ir formą, apipavidalinimą, kartais – vertimo kokybę. Šią nuomonę instagramo platformoje visad lydi meniška knygos nuotrauka – tai ne tik leidinio viršelis, bet ir įvairūs atributai, dažnai sustiprinantys įspūdį, apie ką yra knyga. Komentaruose skaitytojai ir kiti apžvalgininkai dalinasi įspūdžiais apie knygą, dėkoja už rekomendacijas. Taip knyga ne tik pristatoma, bet skatinama apie literatūrą kalbėtis. 2

Paklausta, kas, jos akimis, yra tasai bukstagramas, apžvalgininkė Viktorija Lukoševičienė atsako: „Tai savotiškas virtualus knygų klubas, vieta, kur visi gali dalintis savo mintimis apie skaitytas knygas. Taip pat erdvė kataloguoti savo pastebėjimus, nuomonę, atsiliepimus, kurti tarsi virtualų skaitymo dienoraštį bei lavinti kūrybiškumą (jei tik norisi).“ „Mes ne visi esame humanitarinių mokslų atstovai ar, tarkime, filologai, literatūrologai, filosofai. Bet čia ir visas žavesys – nuomonę apie knygą gali išgirsti iš įvairių profesijų atstovų ir ji bus pateikta paprastais, nesudėtingais sakiniais, suprantamais plačiajai auditorijai“, – teigia savo skaitymo įspūdžiais instagrame besidalinanti Lina Butvidienė. Knygų apžvalgininkų internete ratas yra labai margas – nuo moksleivių iki gydytojų, nuo leidėjų iki bib­lio­tekininkų.

Bukstagramo apžvalgininkams svarbu ne tik knygos apžvalga, bet ir meniška jos nuotrauka, dažnai sufleruojanti, apie ką bus knyga ar kokių jausmų ji sukels. Nuotraukoje – Elžbietos Kmitaitės paskyros „Juoda lentyna“ tinklelio dalis.

Paskyrą „book.duo“ kuria dvi draugės – Patricija Tilvikaitė (kairėje) ir Gabrielė Šilobritaitė. Instagrame jų paskyra turi per 2,9 tūkst. sekėjų. „Book.duo“ nuotraukos

NORAS DALINTIS IR ĮKVĖPTI

Paklausti, kodėl sukūrė knygų apžvalgų paskyrą socialiniame tinkle, kone visi kalbinti apžvalgininkai atsakė taip pat – degė noru pasidalinti savo įspūdžiais, o knygos juos lydi kiekvieną dieną. „Gyvenu knygomis, leidžiu knygas, skaitau knygas, perku knygas, matau jose prasmę. Kartais prasme ar tuo, kad jos neradau, pasidalinu su kitais internete, savo mintis suguldydama į apžvalgą. Neturiu nei formulės, nei taisyklių – sakau, kas ant širdies ir ant seilės, – pasakoja Patricija Tilvikaitė, viena iš dviejų paskyros „book.duo“ kūrėjų. – Pradėjau draugei Gabrielei siųsti svetimas apžvalgas sakydama: o ko mes taip negalėtume? Norėjosi apžvalgų, kurios būtų juokingos, nuoširdžios, ne visada patogios, bet visada iš širdies. Tokių, kuriose nevyniojama į vatą ir neperpasakojamas siužetas.“ Kita šio dueto narė Gabrielė Šilobritaitė teigia, kad sukurti „book.duo“ joms atrodė kaip smagus būdas įamžinti skaitomas knygas ir susirasti bendraminčių. Elžbieta Kmitaitė internete dalintis savo knygų apžvalgomis pradėjo maždaug prieš trejus metus, kai, kaip pati sako, atsigavo po magistro studijų ir pajuto, kad vėl nori skaityti. „Tada išsikėliau tikslą visus metus perskaityti po knygą per savaitę ir feisbuke dalinausi su draugais, kaip man sekasi. Tą puslapį taip ir pavadinau: „Skaitymo iššūkis“. Vėliau, kai perskaityti po knygą per savaitę nebebuvo iššūkis, pervadinau paskyrą į „Juodą lentyną“ – pagal savo knygų lentynos spalvą“, – šypsosi E. Kmitaitė. Mergina teigia, kad apžvalgas skelbti socialiniuose tinkluose yra ir patogu, nes taip galima matyti savo skaitymo retrospektyvą. Panašiu metu internete savo skaitymo įspūdžiais pradėjo dalintis ir V. Lukoševičienė, savo paskyrą pavadinusi „Pelėdos skaitiniais“. „Mano knygų paskyra gimė kaip asmeninis dienoraštis, vieta, kurioje galiu sustabdyti skersvėjų košiamas mintis bei priglobti jausmus, atklydusius perskaičius knygas. „Pelėdos skaitinių“ kelias prasidėjo vieną labai ankstyvą rytą, kai važiuodama traukiniu į darbą pajutau, kad atėjo metas kažkaip žymėtis, ką perskaičiau, o galiausiai tai išaugo į norą įkvėpti skaityti ir kitus. Kodėl „Pelėdos skaitiniai“? Nes nėra gražesnių padarėlių už pelėdas ir apuokėlius, o „skaitiniai“ pabrėžia, kad žaviuosi įvairaus tipo tekstais.“ Dešimt mėnesių apie knygas rašančią L. Butvidienę į instagramą atvedė karantinas. „Kadangi praktiškai išnyko gyvas bendravimas su draugais ir artimaisiais, o norėjosi su kuo nors pasikalbėti apie perskaitytas knygas, nusprendžiau įsilieti į bukstagramo bendruomenę. Savo paskyros pavadinimą „Knygos pjūvis“ tiesiogiai susiejau su savo profesija – esu gydytoja chirurgė. Instagramas man kaip sąsiuvinis, kuriame užfiksuoju savo mintis apie perskaitytą knygą. Tik šį sąsiuvinį

Rekomenduodama Fredriko Backmano romaną „Mes prieš jus“, „book.duo“ narė Patricija rašo: „Galiu suprasti, kodėl Backmanas ir jo rašymo stilius kai kuriuos erzina. Bet glaudžiu šią knygą, laukiamiausią 2021-ųjų knygą, prie širdies ir negaliu atsistebėti, kaip ji priverčia mane kvatotis net tada, kai visas jėgas maniau sukaupusi tam, kad per ašaras tekstą įskaityčiau.“

pasklaidyti gali ir žmonės, besidomintys knygomis ar nesugalvojantys, ką skaityti.“ Nors dažniausiai bukstagrame reiškiasi knygų apžvalgininkės, bendruomenėje yra ir vaikinų. Vienas jų – Laurynas Fokas – įspūdžiais apie knygas ėmė dalintis taip pat per karantiną. Vaikinas tikina, kad norėjosi ne tik pasidalinti nuomone, bet ir padiskutuoti su kitais skaitytojais. Dar vienas pakalbintas apžvalgininkas Tomas Chockevičius įspūdžiais dalinasi nuo 2019-ųjų rudens. Pirmą apžvalgą vaikinas paskelbė asmeninėje anketoje, tačiau ji daug dėmesio nesulaukė, tad Tomas nusprendė susikurti paskyrą tik knygoms. „Pradėjau sekti daugiau apžvalgininkų. Stebėdamas juos, vis daugiau skaičiau, rašiau, fotografavau ir taip atsirado „Knygų kerėtojas“. Antrasis mano paskyros pavadinimo žodis atskleidžia mano mistiškąją pusę ir knygų magiją bei galią“, – šypsosi vaikinas. Tomas tikina, kad bukstagramas tapo jo hobiu bei motyvacija vėl skaityti ir pamilti knygas iš naujo, nes buvo jas primiršęs. „Supratau, kad dalindamasis savo perskaitytų knygų apžvalgomis galbūt ir aš galiu įkvėpti kitus skaityti.“

ĮVAIRIOS ASMENYBĖS Knygų pomėgio vienijami apžvalgininkai rašo skirtingas apžvalgas – vieni įspūdžius perteikia trumpai ir drūtai, kitiems prireikia ne vienos pastraipos. Jie – skirtingo amžiaus, išsilavinimo, skirtingų užsiėmimų ir interesų žmonės. Todėl bukstagramo knygų rekomendacijos tinka labai plačiai auditorijai – čia apžvelgiamos įvairių žanrų knygos. Šios knygų apžvalgos internete – tik pomėgis. Iš ko apžvalgininkai valgo duoną, kada randa laiko tiek skaityti? „Vilniaus universitete dėstau kelis literatūros kursus, esu vertėja. Baigiau skandinavistiką ir intermedialių literatūros studijų magistrą, – prisistato E. Kmitaitė. – Kadangi visą dieną praleidžiu prie vertimų arba akademinių tekstų, vakarais mėgstu skaityti lengvą literatūrą: trilerius, romanus, kartais – rimtąją bei paauglių literatūrą. Dažniausiai renkuosi pagal 3

Viktorija Lukoševičienė dažniausiai skaito šiltus, jaukius romanus, šeimų sagas, dramas. Jos paskyrą „Pelėdos skaitiniai“ seka per 1,7 tūkst. žmonių. „Pelėdos skaitinių“ nuotraukos

Daphne du Maurier romanas „Prancūzo įlanka“ V. Lukoševičienę sužavėjo iki šiurpulių: „Kuomet užverčiau knygą, buvo galima išgirsti ne standartinį „pokšt“, bet jausmingą mano „ach“ – tik dar neišsiaiškinau, ar laimingą, ar vis tik skaudžiai ilgesingą.“

nuovargio lygį: pavargusi nuo darbo nevalioju susikaupti per daug rimtiems skaitiniams. Neskaičiuoju perskaitytų puslapių, neverčiu savęs, jei tingisi“, – atvirauja mergina. Vaikų chirurgė L. Butvidienė labai daug laisvo laiko neturi – sako, kad, pasirinkusi tokią profesiją, pasirinko ir mokslą visam gyvenimui. Be to, su vyru augina du vaikus. „Skaitau vidutiniškai apie 50 knygų suaugusiesiems per metus. Nuolat skaitau ir vaikiškas knygas, nes abu mano vaikai taip pat dievina knygas, mėgsta jas vartyti, skaityti, čiupinėti. Skaitau dažniausiai ryte, kai visi dar miega, beveik visai nežiūriu televizoriaus. Dažniausiai skaitau grožinę literatūrą, patinka socialiniai romanai, trileriai, knygos apie stiprias moteris, biografijos. Nevengiu ir mokslinės literatūros, ji dažnai susijusi su medicina ar vaikų auklėjimu, Lietuvos ir pasaulio istorija.“ Dueto „book.duo“ merginos nuo literatūros nenutolsta ir darbe: P. Tilvikaitė dirba leidybos projektų vadove, o G. Šilobritaitė – laisvai samdoma vertėja. „Baigiau žurnalistiką, gana ilgai dirbau muzikos, aktualijų žurnaliste, išbandžiau save ir radijuje. Magistro studijoms pasirinkau filosofinę kryptį, bandau atspėti: aš įveiksiu kriminologijos magistrą ar jis mane? Dirbu „Svajonių knygų“ leidykloje – leidžiu knygas ir savo darbą dievinu, – pasakoja P. Tilvikaitė. – Kurią knygą skaityti, renkuosi medituodama prie lentynos, jas glostinėdama, parsinešdama į lovą ir kartais nuspręsdama, kad ne šį kartą. O tada procesą kartoju. Retai kada baigdama vieną knygą, jau žinau, kokią skaitysiu kitą.“ Patricijos draugė Gabrielė baigė vertimo studijų bakalaurą, kurį laiką dirbo vertimų biure ir dienas leido su įvairių Europos Sąjungos institucijų dokumentais, o dabar, dirbdama pati sau, derina dokumentų vertimą su ilgamete svajone – versti grožinę literatūrą. „Laiko skaityti randu dažniausiai vakarais, kai norisi atsitraukti nuo kompiuterio, skaitau ir per pietų pertraukas. Apskritai man atrodo, kad norint daug skaityti svarbiausia rasti laiko knygai, nesvarbu – tai būtų dvidešimt minučių ar valanda, – tikina vertėja. – Su didžiausiu malonumu neriu į romanus, mėgstu ir de4

Jauniausio kalbinto knygų apžvalgininko Tomo Chockevičiaus paskyrą „Knygų kerėtojas“ seka puspenkto šimto žmonių, ją vaikinas kuria norėdamas įkvėpti skaityti ir kitus žmones. „Knygų kerėtojo“ nuotr.

tektyvus bei trilerius, nesibaidau fantastikos. Patinka grįžti ir prie vaikų literatūros, nes, kartais vėl skaitant konkretų kūrinį, jis atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Norėdama pailsėti, dažnai griebiu ir kokią jaunimo literatūrą, ypač mėgstu įvairias fantastikos serijas.“ Vytauto Didžiojo universiteto istorijos studijų bakalauro programą ir Vilniaus universiteto paveldosaugos magistrantūrą baigusi V. Lukoševičienė teigia dirbanti svajonių darbą – yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos bib­lio­tekininkė. 2020-aisiais ji perskaitė 70 knygų. „Neskaitančiam žmogui atrodo daug, bet jei sausai statistiškai, tai tėra 67 puslapiai per dieną. Ar tai labai daug? Nemanau, – šypsosi bib­ lio­tekininkė. – Knygas dažniausiai renkuosi pagal nuotaiką bei poreikį, bet dažniausiai patraukia šilti, jaukūs romanai, šeimų sagos, dramos. Mėgstu iš knygų pasiimti teigiamų emocijų, ramybės, jausmą, kad viskas bus gerai. Mėgstu atsiversti ir negrožinės literatūros tekstus, labiausiai – miestų istorija bei jų praeities kasdienybe išpuoštus puslapius.“ Devintą klasę bebaigiantis T. Chockevičius įsitikinęs, kad skaitymas turi būti malonumas ir visai nereikia skubėti perskaityti kuo daugiau, geriau mėgautis akimirka. „Skaitau tikrai įvairias knygas. Dažniausiai tai būna romanai ir lengvo turinio istorijos, leidžiančios atsiriboti nuo visų problemų ir nebaigtų darbų. Knygas renkuosi pagal nuotaiką, apžvalgas, rekomendacijas, nuojautą. Kartais tiesiog duriu pirštu į lentyną ir skaitau tai, ką pasirinkau nežiūrėdamas“, – pasakoja vaikinas. Jam antrina L. Fokas, baigęs transporto inžinerijos studijas ir dirbantis pardavimo srityje, – skaitymas turi būti malonumas, o ne prievarta. Jis skaito daugiausia detektyvus ir trilerius, dažniausiai savo mėgstamų autorių knygas. Niekad nesirenka knygos pagal viršelį ar leidyklą.

INFLUENCERIS VS BUKSTAGRAMERIS

Visuomenėje plačiai žinoma, kad socialiniuose tinkluose klesti nuomonės formuotojai, dar vadinami influenceriais. Neretai su jais tapatinami čia pat apžvalgomis besidalinantys knygiai. Pastarieji neslepia pastebintys viešojoje erdvėje akademinio sluoksnio ar kitų su knygomis dirbančių žmonių kategorišką nusistatymą, esą knygų apžvalgos internete – tik reklama, siekis nukreipti skaitytojus norima linkme, kartais knygos išvis nė neskaičius. Universitete dėstanti E. Kmitaitė pastebėjo, kad žodis bukstagramerė, kuriuo apibūdinamos instagrame apie knygas kalbančios merginos, pastaruoju metu pradeda įgyti neigiamą atspalvį: „Neva tai mergelė, kuri tik nufotografuoja knygą, jos nė neskaičiusi. Ko gero, tokių žmonių instagrame yra, bet aš jų nepažįstu ir neseku. Mano pažįstamos, sekamos bukstagramerės – šaunios, išsilavinusios merginos, skleidžiančios meilę knygoms, inicijuojančios diskusijas, – tikina E. Kmitaitė. – Galbūt

T. Chockevičius tikina, kad Chriso Carterio trileris „Egzekutorius“ gniaužė kvapą, įtraukė ir nestokojo įtampos, o „puslapiai bėgo kaip pašėlę“. „Knygų kerėtojo“ nuotr.

Gydytoja chirurgė Lina Butvidienė savo paskyrą pavadino „Knygos pjūvis“, ją seka daugiau nei 800 žmonių. „Knygos pjūvio“ nuotraukos

yra manoma, jog mums moka pinigus, kad reklamuotume knygas? Kaip suprantu, influenceriais laikomi tie, kurie rodo tam tikras prekes ir gauna už tai pinigų. Įtariu, yra įsivaizduojama, jog mes – tik fyfos, kurios, gavusios dešimt ar šimtą eurų, nufotografuoja knygą ir nusisukusios eina toliau nagų lakuoti. Ko gero, pagieža bukstagramerėms kyla iš to, kad mes viską darome savo malonumui, nesivadovaudamos jokiomis taisyklėmis, nesiremdamos jokiomis mokslo teorijomis. Ir še tau – vis tiek sąlygiškai išpopuliarėjame, įgauname tam tikrą balsą tarp skaitančiųjų. O akademikai ar recenzentai remiasi šimtu teorijų, sunkiai aria ir galų gale dažnai tas jų recenzijas paskaito tik keli žmonės. Puikiai tą žinau, nes ir pati esu akademinio lauko atstovė. Nesuvokiu, kurių galų lyginti žmonių pomėgį kalbėti apie knygas su kitų žmonių darbu. Manau, vertėtų tiesiog pasidžiaugti, kad tiek daug jaunų žmonių skaito. Nematau nieko bendra tarp to, kaip su studentais universitete analizuojame literatūrą, ir to, kaip vakare, paskaičiusi gerą „kruviną“ trilerį, jį parekomenduoju plačiajai visuomenei: „Uch, kaip kraujai tiško! Rekomenduoju ieškantiems šiurpuliukų.“ Ar čia išvis esama konkurencijos?..“ – retoriškai klausia E. Kmitaitė. „Kartais aplinkiniai kreivai žiūri į tai, ką darome. Mano, kad tik gražiai nufotografuojame knygą ir tiek. Bet iš tiesų į apžvalgas įdedame daug savęs ir laiko, o ir tos pačios nuotraukos reikalauja tiek įvairiausių rekvizitų, tiek meninės gyslelės. Niekada nieko nedarome bet kaip, – pasakoja G. Šilobritaitė. – Be to, su Patricija rašydamos mėgstame išsiplėsti, todėl kartais instagrame į vieną įrašą apžvalga nė netelpa. Suprantame, kad tikrai ne visi jas skaito iki galo, kai kurie tik paspokso į nuotraukas, bet viskas atrodo verta vien dėl tų žmonių, kurie nepasivargina pakomentuoti, pasidalinti nuomone, sutikti arba paprieštarauti. Tai tikrai reiškia kur kas daugiau nei širdutės ar „Patinka“ spustelėjimas.“ G. Šilobritaitė sako niekaip nesuprantanti, kodėl visiems, tiek akademiniam pasauliui, tiek bukstagrameriams, negalėtų užtekti vietos po saule. „Bendruomenė, kuriai priklausome, neturi nieko blogo pasakyti apie akademikus, todėl visada keistai atrodo, kai ta kritika ir panieka sklinda tik iš vienos pusės. Dėl to šiek tiek liūdna, bet tikiu, kad dauguma tų žmonių pyksta tik todėl, kad nesupranta. O juk suprasti nėra labai sunku, tik vertėtų nežvelgti vien į paviršių ar pasitikėti vienu matytu pavyzdžiu. Bukstagramas tuo ir nuostabus, kad sau mielus žmones gali atrasti kiekvienas.“ Knygų apžvalgininkė nurodo pagrindinį skirtumą tarp nuomonės formuotojų ir knygų apžvalgininkų: „Influenceriai knygas reklamuoja šalia taip pat reklamuojamos kosmetikos, drabužių ar kokio restorano.

L. Butvidienė rekomenduoja knygas ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Pasak knygų apžvalgininkės, Davido Litchfieldo ir Teresos Heapy pamokanti pasaka „Mėnulio žemėlapis“ „skatina empatijos, draugystės jausmus. Vysto suvokimą, jog draugystė neatsiranda iš niekur, o yra kuriama, auginama.“

Nieko blogo nematau, jei ir taip žinau, kad tas žmogus iš tikrųjų skaito. Tačiau jei knygą jo rankose pirmą kartą pamatau būtent reklamoje, tuomet žiūriu kreivai. Taip, galima sakyti, kad bukstagrameriai irgi reklamuoja knygas, bet mes nesiimame reklamuoti nieko kito. Turime aiškią kryptį ir neplanuojame jos keisti. O reklamuojame nuoširdžiai – nebijome pasakyti, jei nepatiko. Tikime, kad nuoširdžios apžvalgos ne tik pritraukia daugiau susidomėjimo, bet ir atskleidžia mūsų darbo esmę.“ Gabrielei antrina Patricija: „Kas skaitė bent tris mano apžvalgas, tikrai patvirtins, kad tik kokia viena iš trijų bus palanki, nes skaitau daug, normalu, kad patinka ne viskas. Bet kritika – irgi reklama. Yra apžvalgininkų, kurių sukritikuotas knygas su malonumu čiumpu skaityti, nes žinau, kad man patiks. Skonių nesutapimas – irgi puikus rodiklis. O ir leidykloms, manau, visai nenaudingi tie apžvalgininkai, kurie tik giria.“

APŽVALGININKAI IR LEIDYKLOS

Ne paslaptis, kad leidyklos bendrauja su knygų apžvalgininkais ir dovanoja jiems knygų. Kalbinti internautai tikina, kad leidyklų siūlomas knygas akylai renkasi – neima glėbiais vien dėl to, kad dovanos. Be to, jie tikina neįsipareigojantys apie knygą atsiliepti tik gerai. „Leidyklos vis pasiūlo naujienų, parekomenduoja, kas, jų galva, man galėtų patikti. Niekada neprašo girti, dažnai padėkoja ir už neigiamą nuomonę, už iškeltą diskusiją. Viena leidykla net pasiūlė man bendradarbiauti ir versti jai knygas būtent po to, kai „išdergiau“ vieną jų leidinį, – prisimena E. Kmitaitė. – Taip, kartais būna nejauku, kai knyga visai nepatinka ir supranti, kad apžvalgą perskaitys kokia miela moteris, kuri taip tikėjosi, kad knyga mane sužavės ar sukrės. Vis dėlto apžvalgoje išdėstau savo nuomonę, kad ir kokia kartais griežta ji būtų. Esu ne kartą išpeikusi vertėjų darbą, tačiau nepastebėjau, kad leidyklos pultų tuos iškritikuotus darbuotojus atleisti ar kaip nors drausminti. Nemanau, kad apžvalgininkai turi tiek svorio leidybos pasaulyje.“ 5

Laurynas Fokas savo paskyroje „laurynasfok“ dalinasi daugiausia detektyvų ir trilerių apžvalgomis. Jo paskyrą seka 1,4 tūkst. žmonių. „Laurynasfok“ nuotr.

Elžbietos Kmitaitės paskyrą „Juoda lentyna“ stebi kiek daugiau nei 1,5 tūkst. sekėjų. Vertėja dirbanti mergina dažnai negaili kritikos prastiems vertimams ir pagyrų ypač geroms knygoms. „Juodos lentynos“ nuotraukos

L. Butvidienė teigia, kad jos perskaitytų knygų sąraše tik apie 10–20 proc. yra leidyklų dovanos. „Leidykla leidžia išsirinkti knygas pačiai. Jei manęs knyga nedomina, aš jos ir neimu, man nereikia knygų tik dėl skaičiaus ar grožio. Gyvenimas per trumpas, kad skaityčiau neįdomias, manęs neįtraukiančias knygas, – šypsosi pašnekovė. – Imdama jas iš leidyklos niekam neįsipareigoju. Dar nė viena leidykla manęs neprašė parašyti tik gerą atsiliepimą. Visada rašau nuoširdžiai – kadangi pati renkuosi, ką skaityti, dažnai ir atsiliepimas būna labiau teigiamas. Bet kritiką išsakau atvirai, nebijau. Tikriausiai šį bruožą įgavau dirbdama ligoninėje, kur tenka kalbėti aiškiai, be užuolankų, kartais tenka pranešti ir nemalonias žinias.“ Bib­lio­tekoje dirbanti V. Lukoševičienė sako atsisakiusi ne vienos knygos, nes skaitymas pirmiausia yra malonumas, tad kam kankintis skaitant jai neįdomias knygas. Dirbdama bib­lio­tekoje ji be vargo gali gauti pačių naujausių leidinių, tad apžvalgas sako rašanti tikrai ne dėl dovanų. „Kritikuoti nemėgstu. Nesu literatūros kritikė, nesimokiau ja būti, be to, manau, kad tai, kas man pasirodė minusas, kitam galbūt yra riebiausias pliusas. Todėl kiekvienoje apžvalgoje stengiuosi nurodyti, kam tą knygą rekomenduoju, o kam – ne.“ Dovanotų knygų kritikuoti nebijanti P. Tilvikaitė prisimena smagią istoriją: „Gabrielė pakritikavo pirmąją Kristijono Kaikario knygą „Nėra vietos dviem“, o tada autorius į mus kreipėsi prašydamas pagalbos rašant antrą knygą „Rozmarinas“. Su džiaugsmu skaičiau jo rankraštį, rekomendavau, ką pakeisti. Kristijonas labai geranoriškai priėmė pasiūlymus, o padėkose paminėjo ir mudvi. Žinoma, ne visi pavyzdžiai tokie, toli gražu. Yra buvę atvejų, kai sukritikuotas vertėjas atėjo aiškintis, daužėsi kumščiu į krūtinę, dievagojosi, įžeidinėjo. Visko būna. Pati nemokėčiau būti tokia geranoriška kaip Kristijonas ar kaip Dovydas Pancerovas, kurio knygai „Medžiojant tėvą“ nepagailėjau kritikos. Dėl to jaučiausi taip blogai, jog net puoliau atsiprašinėti, kad nepatiko. Dovydas labai maloniai man atleido“, – šypsosi knygų apžvalgininkė. Leidykloje projektų vadove dirbanti P. Tilvikaitė teigia, kad apie knygas internete diskutuojantys skaitytojai leidykloms vis dėlto daro įtaką. „Akylai seku, 6

2020 m. žiemą E. Kmitaitė subūrė bukstagramo bendruomenę bei leidyklas ir surinko šimtus pozityvių knygų Vilniaus ir Kauno psichiatrijos ligoninėms, kuriose pacientai praleidžia savaites ir net mėnesius, o karantino metu – be lankytojų.

kas apie knygas yra kalbama, kaip kalbama, kas mėgstama. Knygų apžvalgininkai tarsi kempinės sugeria į save komentarus, norus, prašymus. Mes pačios visada pagiriame knygas, kurios vertos dėmesio, autorius, kurių knygų lietuviškai norėtųsi daugiau. Ir pasakome, jei vertimas būna blogas. Juk kartais reikia tai išgirsti iš šono, ypač didžiosioms leidykloms, kurių projektų vadovas tikrai visų naujienų neperskaito. Seku perpardavinėtojų rinką, todėl yra buvę, kai leidykla parašo apie savo naujienas, atsakydama jai, pridedu: „P. S. Ei, knyga X svetainėje sena.lt perkama po 15–20 eurų, kasdien, mėnesis po mėnesio. Perleiskit.“ Visada visoms leidykloms linkiu tik gero. Na, beveik visoms. Toms, kurių obuolys nuo sąžinės medžio netoli rieda“, – mirkteli akį Patricija.

PASISEKUSI KALĖDINĖ AKCIJA

2020 m. lapkričio 16 d. E. Kmitaitė savo paskyrose „Juoda lentyna“ instagrame ir feisbuke paskelbė įrašą: „Mieli draugai! Turiu tokią mintį įkurti Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bib­lio­tekėlę, nes ten žmonėms labai trūksta knygų, skyriuose yra po kelias, bet neužtenkamai, o pacientai ten praleidžia savaites ir net mėnesius (karantino metu – be lankytojų). Taigi planuoju peržiūrėti savo lentynas ir knygas, kurių ne(be)skaitysiu, padovanoti ligoninei. Esu tikra, ir jūs savo lentynose turit vieną kitą tokią.“ Elžbietos idėja buvo išgirsta ir apskriejo bukstagramą – pavyko surengti nemažą kalėdinę knygų akciją psichia­ trijos ligoninių bib­lio­tekoms atnaujinti. Paklausta, kaip kilo ši mintis, E. Kmitaitė atvirauja: „Iš vieno artimo žmogaus, gulėjusio Vilniaus psichikos sveikatos centre, sužinojau, kad pacientai visiškai neturi ko skaityti – tik kelias senas, apdulkėjusias sovietinio leidimo knygas. Nutariau surinkti dėžę iš savo asmeninės bib­lio­tekos, o, paskelbus apie tai bukstagrame, atsirado dešimtys norinčiųjų pasidalinti naujo leidimo, geros būklės, vos vienąsyk skaitytomis knygomis. Prisidėjo ir leidyklos: „Svajonių knygos“, „Balto“, „Alma littera“ padovanojo dėžes visiškai naujų knygų.“ Surinkę šimtus knygų ir dėlionių, knygiai jas padalino keliems Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro skyriams, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikai, Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei (tiesa, dėl karantino jų dėžės vis dar guli E. Kmitaitės namuose, bet netrukus keliaus į ligoninę), dalį paskirstė į senelių namus. „Ligoninių administracija be proto džiūgavo. Pažįstamas gydytojas pasakojo, kad ne tik pacientai, bet ir gydytojai skolinasi knygas iš naujutėlaičių bukstagramo bib­lio­tekėlių, o pacientų poilsio kambaryje dabar dažnas sėdi su knyga. Planuoju kartoti šią akciją kiek­ vieną žiemą – skaitytojų bendruomenė dalinsis knygomis su įvairiausiomis Lietuvos ligoninėmis, dienos centrais, senelių namais“, – planais dalinasi E. Kmitaitė.

PROJEKTAI

KNYGOS VIRŠELIO IŠŠŪKĮ PRIĖMĖ 200 SU VIRŠUM MOKSLEIVIŲ Silvija Stankevičiūtė

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bendradarbiaudama su viešosiomis bibliotekomis, balandžio pradžioje 5–12 klasių moksleiviams paskelbė kūrybinį iššūkį ir pakvietė sukurti mylimo autoriaus knygos viršelio projektą. Svarbiausiu konkurso „Sukurk knygos viršelį!“ matu tapo dalyvių kūrybiškumas ir originalumas, todėl viršelis galėjo būti pieštas, sukurtas iš nuotraukų, siūtas ar net nulipdytas iš molio. Visą balandį trukusiam konkursui buvo pateikta daugiau nei du šimtai konkurso kriterijus atitinkančių moksleivių darbų. Juos atsiuntė patys moksleiviai, jų tėvai ir mokytojos, bibliotekų darbuotojos. Konkurso komisija vertino darbų meniškumą, viršelio sąsajas su knygos turiniu, kompozicijos darną.

Tomas Kavarskas (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, 11 kl.). Viršelis – Otfried Preußler. „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“

Adrianas Gudkovas (Vievio gimnazija, 9 kl.). Viršelis – Dan Brown. ,,Da Vinčio kodas“

Šis moksleivių konkursas iš dalies atsišakoja nuo Nacionalinės bib­lio­tekos kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu 2020 m. birželio 1 d.–2021 m. gegužės 30 d. įgyvendinant projektą „Rašytojų įamžinimas XIX–XXI a. Lietuvoje“ parengtos parodos „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Juo siekta pamatyti, kaip mėgstamų autorių kūrinius, personažus regi ir interpretuoja, vaizduoja ir įamžina moksleiviai. Konkurso vertinimo komisijos narė ir parodos bendraautorė Nacionalinės bib­lio­tekos

Ūla Norvilaitė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, 11 kl.). Viršelis – John Barth. „Plaukiojanti opera“

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja Valda Budreckaitė mano, kad mintį rengti konkursą netiesiogiai pakišo parodoje eksponuoti tarpukariu išėję sąsiuviniai, skirti literatūros klasikams įamžinti, projekto įgyvendintojus įkvėpę išleisti mokyklinių sąsiuvinių rinkinį. „Mąstant apie šių leidinių dizainą ir moksleivių auditoriją, po truputį grįžo ir galvojimas apie knygas, jų viršelius. Pasirinkome itin liberalią viršelių konkurso koncepciją: norėdami paskatinti dalyvauti, nenubrėžėme 7

Aistė Sidaugaitė (Pakruojo r. Žeimelio gimnazija, 7 kl.). Viršelis – David Baddiel. „Didžioji tėvų agentūra“

Diana Arlauskaitė (Joniškio „Aušros“ gimnazija, 11 kl.). Viršelis – Patrick Ness. „Septynios minutės po vidurnakčio“

griežtų jo gairių. Be to, nutarėme neapsiriboti rašytojais iš parodos, netgi neapsiriboti vien lietuvių literatūra“, – pasakojo V. Budreckaitė. Organizatorių manymu, toks konkursas yra dar vienas originalus būdas paskatinti vaikus atrasti knygą. Konkursu taip pat siekta išlaisvinti jaunųjų kūrėjų kūrybiškumą, pastūmėti visiems žinomus knygų viršelius ir kūrinius pateikti kitaip, atsižvelgiant į savo idėjas, turimą patirtį, knygos keliamas emocijas. Pasirinkę mėgstamo lietuvių arba užsienio autoriaus kūrinį, dalyviai galėjo kurti sau priimtiniausia technika, stiliumi. Be to, jie turėjo laisvę, kurį viršelį – pirmą (priekinį) ar ir ketvirtą (galinį) – kurti. Konkurencija dalyvių gretose buvo milžiniška. Sulaukta 204 jaunųjų autorių darbų: buvo pateikta net 213 konkurso kriterijus atitinkančių 5–12 klasių moksleivių viršelių projektų, nes kai kurie dalyviai sukūrė po kelis skirtingų knygų viršelius. Konkurse dalyvavo vaikai iš Lietuvos bei Europos Sąjungos mokyklos Alikantėje (Ispanija) ir Helsinkio Europos Sąjungos mokyklos (Suomija). Sužavėjo norą kurti parodę ir kito amžiaus, nei skelbta konkurso nuostatuose, suaugę dailės mokyklų, pradinių klasių moksleiviai ir net lopšelių-darželių auklėtiniai, pateikę dar 14 išskirtinių darbų. Ypač aktyvūs buvo jaunesniųjų klasių moksleiviai – jie konkursui pristatė net 144 darbus. Šioje grupėje aktyviausi buvo 5 ir 6 klasių mokiniai: penktokai sukūrė 44, šeštokai – 45 knygų viršelius. Vyresniųjų klasių gretose didžiausią aktyvumą parodė 9 ir 11 klasių moksleiviai, sukūrę atitinkamai 36 ir 22 knygos viršelių projektus. Nacionalinės bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus vadovė Rūta Lazauskaitė pabrėžia tą sėkmingą konkurso aspektą, kad beveik visi darbai buvo atlikti specialiai šiam konkursui ir jie patraukė profesionalų dėmesį: „Teko matyti socialiniuose tinkluose apie konkursą gerai atsiliepiančius rašytojus, iliustruotojus. Labai džiugu, kad konkursantų darbai pasiekė platesnę ir tikslinę auditoriją – kuris rašytojas nenudžiugtų, pamatęs pasirinktą būtent jo knygą?“ V. Budreckaitė, dalydamasi mintimis apie konkurso 8

Gabrielė Gumbelevičiūtė (Pakruojo r. Žeimelio gimnazija, 7 kl.). Viršelis – Tomas Dirgėla. „Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“

populiarumą, pripažino, kad darbų įvairovė ir gausa buvo malonus siurprizas: „Viešojoje erdvėje neretai kalbama apie „dvi Lietuvas“. Konkursas parodė, kad kūrybinio potencialo prasme Lietuva yra viena: talentas vaikams išdalijamas visiškai atsitiktine tvarka, jis niekaip nesusijęs su vieta. Visoje Lietuvoje gyvena savitai, nebanaliai mąstančių moksleivių.“ Viršeliai kurti tiek užsienio, tiek lietuvių rašytojų autoriniams kūriniams, pasakoms, sulaukta ir psichologinių knygų, gamtos, gyvūnijos pažintinių knygų viršelių projektų. Kai kurie kūriniai tapo savotiškais čempionais: net 8 darbai atsiųsti britų rašytojos Joanne Kathleen Rowling fantastinių romanų serijai apie burtininką Harį Poterį, taip pat 8 – lietuvių kilmės rašytojos Rūtos Šepetys romanui „Tarp pilkų debesų“, kuriame regimos į Sibirą ištremtų žmonių kančios ir nepalaužiama žmogaus dvasios prigimtis net didžiausių tragedijų akivaizdoje. Šių knygų viršelių projektus sukūrė abiejų amžiaus grupių moksleiviai. Jaunųjų skaitytojų dėmesį patraukė Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“ (gauti 3 viršeliai), Antoine’o de Saint-Exupery „Mažasis Princas“ (4 viršeliai), Jules’io Verne’o „Aplink pasaulį per 80 dienų“, Ilonos Ežerinytės „Verksnių klubas“, Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“ (sukurta po 2 viršelius). Nemažai dėmesio skirta Astridos Lindgren knygoms: „Broliai Liūtaširdžiai“, „Ronja, plėšiko duktė“, „Emilis iš

Kaja Deltuvaitė (Erudito licėjus Kaune, 5 kl.). Viršelis – pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“

Milda Dulinskaitė (Kalvarijos meno mokykla, 11 kl.). Viršelis – Jobst Bittner. „Tylos uždanga“

Gerda Razminaitė (Joniškio „Aušros“ gimnazija, 11 kl.). Viršelis – William Golding. „Musių valdovas“

Ema Kizinytė (Pakruojo r. Žeimelio gimnazija, 8 kl.). Viršelis – Damijan Šinigoj. „Evos beieškant“

Lionebergos“, „Pepė Ilgakojinė“. Vyresniųjų klasių gretose populiarus buvo noras sukurti viršelį Oscaro Wilde’o šedevrui „Doriano Grėjaus portretas“ (4 viršeliai), Igno Šeiniaus „Kuprelis“ ir Williamo Goldingo „Musių valdovas“ sulaukė po 2 viršelius. Nuostabu, kad kai kurie dailininkai mėgėjai pateikė net savo kūrybos knygas, pristatydami tiek sukurtą viršelį, tiek nuorodą į autorinę istoriją. Nemažai dėmesio sulaukė lietuvių rašytojų – Ignės Zarambaitės, Vytauto Račicko, Dainos Opolskaitės, Tomo Dirgėlos, Vytauto V. Landsbergio, Edmundo Malūko, Vytautės Žilinskaitės, Mariaus Katiliškio, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Kristijono Donelaičio – kūriniai. Konkurso dalyviai dėmesį atkreipė tiek į klasika tapusių, tiek neseniai knygynų lentynas užkariavusių užsienio autorių knygas: Arthuro Conan Doyle’io „Užrašus apie Šerloką Holmsą“, Otfriedo Preußlerio „Vaiduokliuką“, Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“, Clive’o Stapleso Lewisso „Narnijos kronikas“, Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykius“, Davido Walliamso „Blogą tėtį“ bei daugelį kitų. Įgyvendindami kūrybinius sprendimus, dalyviai pasitelkė įvairias technikas: viršelius piešė, tapė ant drobės, naudojo aplikacijos techniką, kompiuterines programas, autorines fotografijas, lipdė iš molio, pasitelkė karpymą, lipdymą, naudodami pačias įvairiausias priemones: gėlių žiedlapius, žoleles, akmenukus ir ne tik. Todėl vertinimo komisijai teko ypač sunki užduotis išrinkti dešimtį geriausių knygų viršelių projektų. Komisija, kurią sudarė knygų dailininkė, iliustruotoja Sigutė Chlebinskaitė, komiksų autorė Miglė Anušauskaitė, Nacionalinės bib­lio­tekos parodos „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamži-

Mantė Budrikytė (Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla, 9 kl.). Viršelis – Oscar Wilde. „Doriano Grėjaus portretas“

nimas“ dizainerė Kotryna Abromaitytė ir V. Budreckaitė, vertino meniškumą, originalumą, drąsą, unikalaus kūrybinio balso paiešką, viršelio sąsajas su knygos turiniu. Tvirtą nuomonę turėjo ir komisijai talkinę konkurso dalyvių bendraamžiai – Nacionalinės bib­ lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Knygų klubo nariai. Be abejonės, kiekvienas komisijos narys turėjo savą žiūros tašką, todėl nestigo diskusijų. Pasak M. Anušauskaitės, pagrindiniai vertinimo kriterijai buvo susiję ne su tuo, kiek darbas gražus, bet kiek jis tinkamas realiam knygos viršeliui. „Viršelis turi būti reprezentatyvus, neklaidinti skaitytojo dėl to, ką jis ras knygoje, o priešingai – užsiminti ir sudominti“, – apie vertinimo kriterijus pasakojo M. Anušauskaitė. Ji prisipažino, jog tikrai skaudėjo širdį neįtraukus kai kurių darbų į laureatų sąrašą – tiesiog jiems trūko vieno ar kito esminio elemento. K. Abromaitytė pažymėjo, jog nustebino tai, kad dalyviai ne tik nebijojo eksperimentuoti ir viršelyje perteikti knygos turinį savitu stiliumi, bet parodė, jog puikiai orientuojasi šiuolaikinėse leidybos tendencijose, moka valdyti kompiuterines programas, žino knygos viršelio sudedamąsias dalis ir drąsiai eksperimentuoja su kaligrafija. Vaikų Knygų klubo narių nuomonę apibendrinusi R. Lazauskaitė atkreipė dėmesį, kad jaunieji komisijos vertintojai Gabija, Matas ir Jokūbas svarbiu kriterijumi taip pat laikė viršelio sąsajas su knygos turiniu ar veikėju, aprašomu objektu. „Vaikams patiko kruopštūs, daugiau darbo pareikalavę ir įdomesne technika atlikti darbai. Labiausiai nepatiko darbai, kuriuose buvo naudojamos nuotraukos iš interneto, filmų kadruotės arba abstraktūs piešiniai“, – vardijo R. Lazauskaitė. 13 konkurso dalyvių bus apdovanoti Nacionalinės bib­lio­tekos įsteigtais prizais. Dėmesio ir komisijos palaikymo sulaukė dar kelios dešimtys moksleivių, kurių darbai eksponuojami Nacionalinės bib­lio­tekos „Facebook“ paskyroje. Konkurso organizatoriai dėkoja visiems dalyviams, mokytojams, tėvams, bib­lio­tekų darbuotojams.

Ugnė Marcinkutė (Šiaulių sanatorinė mokykla, 5 kl.). Viršelis – Henri Charrière. „Drugelis“

Patricija Strumilaitė (Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, 10 kl.). Viršelis – Arthur Conan Doyle „Užrašai apie Šerloką Holmsą“

9

PROJEKTAI

SPALVINGAS IR ĮTRAUKUS PASAULIS DĖŽUTĖJE Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka organizavo skaityti skatinantį konkursą „Pasaulis dėžutėje: literatūrinis konkursas visai šeimai“. Vaikai buvo kviečiami skaityti knygas ir, iš perskaitytos knygos išsirinkus vieną patinkamą sceną, kartu su tėveliais, seneliais ar bičiuliais sukurti miniatiūrinį pasaulį dėžutėje – dioramą. Konkurso rengėjai džiaugiasi sulaukę didelio dalyvių susidomėjimo, o tai reiškia, kad šeimos ar kiti artimi žmonės, kurdami konkurso sąlygas atitinkantį darbą, prasmingai ir kokybiškai praleido laiką kartu. Be aktyviai dalyvavusių šeimų, vaikų dioramas siuntė bib­lio­tekininkės, darželių auklėtojos ir mokytojos iš visos Lietuvos. Organizatoriai iš viso sulaukė 205 dalyvių skirtingomis technikomis sumeistrautų darbų. Jie kurti akvarele, pasitelkiant karpymą, lipdymą, pačias įvairiausias priemones: miško gėrybes, smėlį, putų polistireną, karštus klijus, lego detales ir kita. Vertinimo komisija 10 laimėtojų išrinko pagal šiuos kriterijus: meniškumas, originalumas, medžiagiškumas, kompozicijos darna. Vienas, beje, ne vaikų kurtas darbas pelnė Simpatijų prizą ir buvo įvertintas papildomai.

GERIAUSIOS DIORAMOS IR JŲ AUTORIAI

• Brolio Jauniaus Ąžuolo (6 m.) ir sesers Tautės Liepos (4 m.) diorama pagal Julios Donaldsson knygą „Grufo vaikelis“. Darbas iš kitų išsiskiria tapybiška raiška, žemiškos spalvos kuria jaukią aplinką. • Bernardo (7 m.) ir Gabrieliaus (4 m.) diorama pagal Astridos Lindgren knygą „Pepė Ilgakojinė“. Miniatiūrinėje saloje gyvena tarsi iš knygos nužengę personažai. Dioramos kompozicija – atskiri žemės ir vandens pasauliai. • Simono (9 m.) diorama pagal Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Darbas išsiskiria jautria raiška, kuriama autentiška knygos interpretacija. • Patricijos (10 m.) diorama pagal Tomo Dirgėlos knygą „Domas ir Tomas. Mokyklos vaiduoklio mįslė“. Netikėta perspektyva, kai miniatiūrinis pasaulis konstruojamas iš viršaus, žaismingai ir nauju žvilgsniu atveria knygos siužetą. • Brolių Mato (11 m.) ir Kipro (5 m.) diorama pagal Selemono Paltanavičiaus knygą „Jei tu slieko nepažįsti“. Sukurtas kelių aukštų namukas akį traukia vientisa stilistika, panaudotų priemonių gausa tik įrodo, kad kūrybiškumui ribų nėra! • Džiugo (10 m.) diorama pagal Jules’io Verne’o knygą „Kelionė į Žemės centrą“. Vienas profesionaliausiai atliktų konkurso darbų, kiekviena detalė kruopščiai apgalvota. 10

• Rusnės (11 m.) diorama pagal Josteino Gaarderio knygą „Mergaitė su apelsinais“. Darbas pasižymi minimalistine stilistika, originali struktūra vaizduoja ne tik vidaus sceną, bet ir išorę – kuo tikriausią troleibusą! • Gabijos (12 m.) diorama pagal Astridos Lindgren knygą „Ronja, plėšiko duktė“. Dera tarpusavyje pasirinktos priemonės – pieštą foną papildo karpytos figūros, o žolės kuokštai ir kriauklės suteikia gyvasties. • Fausto (13 m.) diorama pagal Selemono Paltanavičiaus knygą „Sniego žmogelių žiema“. Kruopštus kūrinys puikiai atspindi nuotaikingą ir žaismingą knygos siužetą. • Esmilė (14 m.) sukūrė net tris dioramas: pagal Selmos Lagerlöf knygą „Stebuklingosios Nilso kelionės“; Jules’io Verne’o „Aplink pasaulį per 80 dienų“ ir Katherine’os Paterson „Tiltas į Terabitiją“. Realistiški kūriniai pasižymi sudėtingu komponavimo būdu: suformuotas upės vingis, vandens telkinys ar iš tunelio išnyrantis traukinys. • Simpatijų prizas atiteko Kristinai ir Jolantai iš Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros ir edukacijų skyriaus. Bib­lio­tekininkių darbas sukurtas pagal Tove’ės Jansson knygų seriją „Troliai Mumiai“. Jos įrodė, kad vaikų literatūra neturi amžiaus ribų. Iš konkurso dalyvių atsiųstų laiškų buvo galima įsitikinti, kad dioramų kūrimas suteikė daug pozityvių emocijų. Štai keletas konkurso prizininkų ir dalyvių atsiliepimų: „Labai ačiū už įvertinimą ir tokį gražų projektą. Vaikus tai įkvepia domėtis knygomis ir kurti! Bernardas prašė manęs, kad darytume po vieną dioramą kasmet. Šis projektas moko vaikus motyvacijos, skatina nenuleisti rankų ir darbą padaryti iki galo.“ (Bernardo ir Gabrieliaus mama Ingrida L.); „Esame laimingi laimėję prizinę vietą. Ačiū už puikų konkursą ir smagias akimirkas kuriant dioramą. Lauksime kitų konkursų.“ (Mato ir Kipro mama Lina P.); „Pirmą kartą gyvenime dariau dioramą ir man labai patiko. Buvo smagus ir kūrybiškas darbas.“ (Jakub G., 10 m.). Visus nugalėtojų darbus galima peržiūrėti: www.lnb. lt/vaiku-naujienos/6887-skelbiami-vaiku-knygos-dienoskonkurso-pasaulis-dezuteje-literaturinis-konkursas-visaiseimai-nugaletojai arba IBBY Lietuvos skyriaus „Facebook“ profilyje.

Brigita Sinickienė

ŠIANDIEN AKTUALU

KAI KURIE BIBLIOTEKININKŲ PROFESINĖS ETIKOS ASPEKTAI

Iliustr. iš „Pixabay“

Rimalda Kvietkauskienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos procesų skyriaus vyriausioji metodininkė

2020 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos apskričių viešosiomis bibliotekomis atliko tyrimą „Lietuvos viešųjų bibliotekų profesinių kompetencijų ugdymo ir metodinės pagalbos poreikiai“, po kurio išaiškėjo, kad viešųjų bibliotekų specialistus labai domina bibliotekininko etikos tema. Todėl nusprendėme panagrinėti vieną kitą šio klausimo aspektą. 2017 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu buvo patvirtintos Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir elgesio taisyklės1, kurių paskirtis – „apibrėžti nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir elgesio normas. Šiomis Taisyk­ lėmis siekiama skatinti kultūros įstaigų darbuotojų atsakomybę už savo veiksmus, stiprinti sąžiningumą, ugdyti pagarbą bendradarbiams ir kitiems asmenims, tobulinti korupcijos prevenciją, išvengti viešųjų ir privačių interesų konfliktų, didinti kultūros įstaigų socialinę atsakomybę ir autoritetą visuomenėje, saugoti kultūros įstaigų reputaciją.“ Taisyklėse aptariamos kultūros įstaigų vadovų, jų pavaduotojų, struktūrinių padalinių vadovų ir jų pavaduotojų prievolės, viešųjų ir privačių interesų derinimo klausimai ir atsakomybė. „Jeigu kultūros įstaigos darbuotojas pažeidžia šias Taisykles, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir pasekmes, jo atžvilgiu gali būti pradedamas darbo pareigų pažeidimo tyrimas“ – sakoma dokumente. Jis sudaro galimybę kultūros įstaigų darbuotojams, tarp jų ir bib­lio­tekų darbuotojams, kreiptis dėl profesinės etikos pažeidimų ir spręsti iškilusias problemas. Kitas labai svarbus bib­lio­tekininkų bendruomenei dokumentas yra 1999 m. kovo 30 d. Lietuvos bib­lio­tekininkų draugijos tarybos posėdyje priimtas Lietuvos bib­lio­tekininkų profesinės etikos kodeksas2. 1 2

www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/47ded9d0826e11e7804fae56a3fa17a5 www.lbd.lt/istatai/

Jame glaustai išdėstytos esminės nuostatos, kuriomis turėtų vadovautis bib­lio­tekų darbuotojai atlikdami savo funkcijas. Nuo kodekso patvirtinimo praėjo 22 metai. Per tą laiką šalyje įvyko daug pokyčių, atitinkamai keitėsi ir bib­lio­tekų veikla. Pribrendo būtinybė atnaujinti ir papildyti Bib­lio­tekininkų profesinės etikos kodeksą. 2012 m. patvirtintas IFLA bib­lio­tekininkų ir kitų informacijos specialistų etikos kodeksas tapo pavyzdžiu rengiant ir tobulinant analogiškus įvairių šalių etikos kodeksus. Vienur jie buvo pervadinti ir tapo bib­lio­ tekininkų ir kitų informacijos specialistų kodeksu, kitur – informacijos specialistų etikos kodeksu arba, kaip ir anksčiau, liko bib­lio­tekininkų etikos kodeksu.

IFLA ETIKOS KODEKSO APŽVALGA

Šio dokumento įžangoje sakoma, kad tai – etikos pasiūlymų rinkinys, kurį galima panaudoti kuriant arba tobulinant konkrečių šalių specialistų etikos kodeksus. Kodekso pirma dalis skirta informacijos prieigos temai. Pažymima, kad pagrindinė bib­lio­tekininkų ir kitų informacijos specialistų misija yra užtikrinti informacijos prieigą saviugdos, švietimo, laisvalaikio, ekonominės veiklos ir sąmoningo dalyvavimo demok­ratijos stiprinimo procesuose tikslais. Teigiama, kad bib­lio­tekininkai turi priešintis bet kokioms cenzūros apraiškoms, siekti, kad paslaugos vartotojams būtų nemokamos, o jeigu mokesčiai neišvengiami, jie 11

turi būti kuo mažesni, taip pat turi būti pasirūpinta ir socialiai remtinais žmonėmis. Akcentuojama kolekcijų ir paslaugų reklamos svarba ne tik vartotojus, bet ir potencialius vartotojus informuojant apie bib­lio­tekos paslaugų egzistavimą ir prieinamumą. Antroje dalyje kalbama apie specialistų atsakomybę žmonėms ir visuomenei. Specialistai turėtų užtikrinti teisę į informacijos prieigą lygiomis teisėmis visiems, nepaisant amžiaus, pilietybės, politinių įsitikinimų, fizinių ar protinių gebėjimų, lyties, išsilavinimo, pajamų, imigranto ar pabėgėlio statuso, šeiminės padėties, kilmės, rasės, religijos ar lytinės orientacijos. Primenama, kad reikėtų užtikrinti tautinių mažumų teisę gauti informaciją jų gimtąja kalba. Informacija turi būti pateikiama taip, kad kiekvienas asmuo galėtų savarankiškai ją susirasti, o esant reikalui, suteikti pagalbą jos ieškant. Turėtų būti siūlomos paslaugos skaitymo ir informacinio raštingumo įgūdžiams gerinti, skatinamas etiškas informacijos naudojimas – kovojama su plagiatu ir kitomis piktnaudžiavimo informacija formomis. Trečioje kodekso dalyje aptariami konfidencialumo, privatumo ir skaidrumo klausimai. Kalbama apie pagarbą asmens gyvenimo privatumui ir būtinybę apsaugoti asmens duomenis, kuriuos jis pateikė bib­ lio­tekai. Darbuotojai turi imtis atitinkamų priemonių užtikrinti, kad pateiktais vartotojo duomenimis nebūtų dalijamasi. Tačiau, vadovaujantis viešuoju interesu, gali būti svarbu padėti atskleisti netinkamus veiksmus, korupcinius nusikaltimus, tuomet konfidencialumo pažeidimas yra pateisinamas. Ketvirta dalis skirta atvirosios prieigos ir intelektinės nuosavybės klausimams. Pažymima, kad specialistai siekia suteikti lygiateisę, greitą, ekonomišką ir veiksmingą prieigą prie bet kokios laikmenos ir formato duomenų ir informacijos. Gerbiant autorių ir kitų kūrėjų intelektinės nuosavybės teisę ir stengiantis ją užtikrinti, vartotojų vardu deramasi dėl palankiausių sąlygų naudotis kūriniais, kad prieiga nebūtų be reikalo trukdoma ar apsunkinama pasiremiant intelektinės autorių nuosavybės įstatymais. Turi būti siekiama, kad būtų laikomasi teisių turėtojų ir asmenų bei institucijų, pavyzdžiui, bib­lio­tekų, kurios teikia paslaugas, interesų pusiausvyros. Penkta dalis skirta neutralumo, nuoseklumo ir profesionalumo klausimams. Kalbama apie specialistų pa­ reigą griežtai laikytis nešališkumo ir objektyvumo fondo komplektavimo, prieigos ir aptarnavimo srityse, nes tik šios nuostatos leidžia suformuoti tinkamą dokumentų fondą ir subalansuotą informacijos prieigą. Pažymima, kad specialistai turi atskirti asmeninius įsitikinimus ir profesines pareigas. Nurodoma specialistų prievolė kovoti su korupcija, būtinybė tobulinti profesines žinias, siekti aukščiausių paslaugų kokybės standartų ir taip prisidėti prie pozityvios profesijos reputacijos. Kodekso šeštoje dalyje aptariami santykių su kolegomis klausimai. Specialistai vieni su kitais turėtų būti 12

sąžiningi, elgtis pagarbiai, dalintis profesine patirtimi, padėti naujiems specialistams, siekti įgyti reputaciją ir statusą, pagrįstą profesionalumu ir etišku elgesiu, nekonkuruoti su kolegomis nesąžiningais metodais. Taip pat jie turėtų priešintis diskriminacijai įsidarbinant, siekti, kad būtų užtikrinamas vienodas darbo užmokestis vyrams ir moterims, einantiems tokias pat ar tolygias pareigas.

PROFESINĖS DILEMOS IR KAIP JAS SPRĘSTI

2011 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos darbuotoja Ligita Mikulėnienė tyrinėjo profesinės etikos dilemas3. 2018 m. analogišką tyrimą atliko Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib­lio­tekos vyriausioji metodininkė Rasa Milerienė. Tyrimų rezultatų palyginimas parodė, kad bib­lio­tekininkų etikos kodekso aktualumas sparčiai mažėja. Štai į 2011 m. tyrimo klausimą „Ar dažnai tenka naudotis profesinės etikos kodeksu?“ atsakymą „niekada“ nurodė tik 19 proc. respondentų, o 2018 m. rezultatai parodė, jog etikos kodeksu nesinaudoja net 75 proc. apklaustųjų. Kaip ir anksčiau, spręsdami konfliktines situacijas, bib­lio­ tekininkai dažniausiai veikia pagal situacijos aplinkybes (2011 m. – 44 proc., 2018 m. – 45 proc.), kiti tiesiog vadovaujasi bendromis moralės normomis (2011 m. – 30 proc., 2018 m. – 29 proc.), šiek tiek rečiau pasitelkiama profesinė etika (2011 m. – 21 proc., o 2018 m. – 16 proc.)4. Darytina išvada, kad, nesikeičiant situacijai, tikėtina, jog Bib­lio­tekininkų profesinės etikos kodeksas bus pamirštas. Reikšminga ir tai, kad 2018 m. tyrime identifikuoti bib­lio­tekininkų etikos dilemų pokyčiai, įvykę per septynerius metus. Sritys, kuriose dažniausiai susidurta su dilemomis, yra autorių teisių apsauga, skaitytojų konfidencialumas ir laisva informacijos prieiga (2011 m. tyrime dažniausiai spręstos laisvos prieigos, skaitytojų lygiateisiškumo ir konfidencialumo problemos5). Kodėl taip atsitiko? Kodėl bib­lio­tekininkai savo praktinėje veikloje beveik nesinaudoja pagrindiniais jų profesinę etiką apibrėžiančiais dokumentais? Reikėtų suvokti du dalykus: pirma, bib­lio­ tekininkai tarnauja visuomenei, kuri juos vertina pagal teikiamų paslaugų kokybę; antra, vien intelektinių gebėjimų ir profesinių žinių nepakanka – jos turi būti paremtos etišku elgesiu. Teorinė kompetencija negarantuoja etiško elgesio profesinėje veikloje, tačiau leidžia apsispręsti dėl savo veiksmų ir suvokti savo atsakomybę. Daug lemia profesinė savigarba, profesinės veiklos vertingumo ir indėlio į visuomenės ugdymo procesus suvokimas. Svarbu kelti profesijos prestižą visuomenėje ir kertiniais Mikulėnienė, Ligita. Profesinės etikos dilemų Lietuvos bibliotekose tyrimas. Prieiga per internetą: www.lituanistika.lt/content/73080 Milerienė, Rasa. Apie etines dilemas bibliotekininkų darbe [žiūrėta 202104-09]. Prieiga per internetą: www.klavb.lt/images/galerijos/veikla/ tyrimai_apklausos/apie_etines_dilemas.pdf 5 Ten pat. 3

4

veiksniais čia tampa nuolatinis profesinis tobulėjimas bei profesinė reputacija. Kodėl mes kreipiamės į vieną ar kitą konkretų gydytoją, į vieną ar kitą kitos profesijos atstovą? Kreipiamės būtent į tą specialistą, iš kurio tikimės, kad jis padarys viską, ką gali, sąžiningai ir profesionaliai atliks savo profesinę pareigą. To paties tikimasi ir iš bib­lio­tekininko. Pažymėtina ir tai, kad labai svarbu visada laikytis rašytinių ir žodinių susitarimų bei įsipareigojimų. Bib­lio­tekininkai tiek darbo, tiek ne darbo metu turėtų elgtis taip, kad jų elgesys nepakenktų jų profesiniam orumui, kolegoms ar jų atstovaujamos bib­lio­tekos įvaizdžiui (įskaitant ir bendravimą socialinėje žiniasklaidoje). Kitas reikšmingas aspektas – profesinis solidarumas. Visi bib­lio­tekininkai yra vienos profesinės bendruomenės nariai ir siekia tų pačių tikslų. Todėl reikėtų mąstyti plačiau nei vienos bib­lio­tekos veiklos ribose. Reikėtų atvirai ir geranoriškai dalytis gerąja patirtimi, profesinėmis įžvalgomis ir nekonkuruoti nesąžiningais metodais. Profesinės stiprybės pagrindas yra ne konkuravimas, o bendradarbiavimas. Bendravimas su bendradarbiais ir kitais profesinės bendruomenės nariais turėtų būti grindžiamas pagarba, atvirumu ir geranoriškumu, vengiant išankstinio nusistatymo. Nuomonių skirtumas neturėtų išaugti į asmeninius kivirčus. Kiekvienas turi teisę pareikšti savo nuomonę. Tik diskutuojant ir svarstant įvairius požiūrius galima rasti teisingiausius sprendimus. Šiuolaikinis vadovas turi ne slopinti įvairius požiūrius kolektyve, o juos skatinti, nes tokia organizacija lengviau prisitaiko prie kintančių sąlygų. Vadovo etika grindžiama pagarba kiekvienam žmogui. Taip pat būtinas reiklumas sau, gebėjimas bendrauti su darbuotojais vadovaujantis tarpusavio supratimo siekiu. Sėkmingą vadovavimo stilių galima išreikšti schema: iškelkite problemą–informuokite apie tai komandą–pateikite konkrečias užduotis–įvardykite laukiamus galutinius rezultatus. Bene žalingiausias vadovavimo metodas „pagal užgaidą“ ir frazė „patys galėjote susiprotėti“ itin nepriimtini.

SVARBIAUSIA – OBJEKTYVUMAS IR SKAIDRUMAS

Dar viena bib­lio­tekininko prievolė – lojalumas bib­ lio­tekai, kurioje dirba. O tai apima ir aktyvų siekį šviesti visuomenę supažindinant ją su savo profesiniais tikslais, nes plačiajai visuomenei dažniausiai matoma bib­lio­tekų veikla – tai renginiai. Šiuo metu daugiausia bib­lio­tekininkų dėmesio skiriama su informacijos etikos principais susijusiems dalykams: informacijos prieinamumo užtikrinimui, autorių teisių apsaugai, vartotojų asmens duomenų konfidencialumui, cenzūros minimizavimui. Bib­lio­tekos socialinė atsakomybė susijusi su visų žmonių teisės į informaciją gynimu. Bib­lio­tekų specia­ listai kovoja su bet kokiomis cenzūros apraiškomis. Jokia cenzūra neleistina nei komplektuojant doku-

mentų fondus, nei teikiant informacines paslaugas, išskyrus teisės aktais nustatytų išimčių atvejus. Pati bib­lio­teka neturi vykdyti vadinamosios „neformalios cenzūros“, pavyzdžiui, šalindama dokumentus iš fondų dėl politinių, religinių ar kitų subjektyvių motyvų. Dokumentai komplektuojami laikantis objektyvumo, nešališkumo ir profesionalumo principų, atsiribojant nuo savo politinių, ideologinių, religinių ir kitų pažiūrų. Renkant ir kataloguojant išteklius, be abejonės, reikėtų vadovautis aptarnaujamos bendruomenės poreikiais, pirmenybę teikiant aukščiausios kokybės medžiagoms, taikyti įvairius išteklių vertinimo metodus. Siekiant kuo didesnio dokumentų atrankos objektyvumo, bib­lio­tekoje turėtų būti parengti komplektavimo nuostatai ir griežtai laikomasi juose nustatytų komplektavimo kriterijų. Ši informacija turėtų būti prieinama ir bib­lio­tekos aptarnaujamai bendruomenei. Taip būtų pasiekta didesnio skaid­ rumo, nekiltų konfliktinių situacijų dėl vienų ar kitų dokumentų buvimo ar nebuvimo bib­lio­tekos fonduose. Kiekvienas skaitytojas žinotų, kokius informacijos išteklius gali rasti bib­lio­tekoje. Bib­lio­teka, teikdama informaciją, yra išskirtinė; tarkim, žiniasklaida kartais primeta savo požiūrį, o bib­ lio­tekoje kiekvienas pats renkasi reikiamą medžiagą. Todėl, tiek komplektuojant dokumentus, tiek kuriant duomenų bazes, tiek atsakant į užklausas, laikomasi nešališkumo principų, o visa informacijos paieškos sistema organizuojama taip, kad kiekvienas asmuo galėtų savarankiškai susirasti informaciją. Informacijos išteklių prieigos priemonės turi būti patikimos, pateikiamas turinys suprantamas ir tikslus. Bib­lio­tekų praktikoje informacijos prieinamumo užtikrinimas glaudžiai siejasi su autorių teisių normomis, ypač su bib­lio­tekos fondo panaudojimu kopijuojant dokumentus skaitytojams, suteikiant elektroninius dokumentus, įvairiuose renginiuose naudojant konkrečią medžiagą ir pan. Bib­lio­tekų specialistai turėtų ne tik laikytis teisės aktuose numatytų autorių teisių reikalavimų, bet ir to paties reikalauti iš savo vartotojų. Taigi bib­lio­tekų veiklos dokumentai turėtų būti parengti atsižvelgiant į autorių teises, juose nurodyti teisės aktais draudžiami veiksmai. Bib­lio­tekos taisyklės turėtų būti papildytos punktais, reglamentuojančiais skaitytojų teises ir pareigas naudojantis kūriniais, pavyzdžiui, kopijavimo apimčių ribojimu arba naudojimosi internetu bib­lio­tekoje tvarka. Tačiau tuo pat metu svarbu siekti teisės aktų pakeitimų, kad bib­lio­tekos galėtų tenkinti aptarnaujamos bendruomenės informacinius poreikius ir kokybiškai atlikti joms pavestas funkcijas.

PAGARBUS SANTYKIS IR LYGIOS TEISĖS

Bib­lio­tekininkai gal nepagalvoja, kad jie turi tam tikrą galią ir kartais net nesąmoningai gali ja pasinaudoti. Tas, kuris teikia informaciją, išmano jos paiešką, visada yra pranašesnis informacijos prašančio asmens 13

atžvilgiu, todėl reikėtų stengtis atsiriboti nuo asmeninių interesų, savo požiūrio į aptarnaujamą asmenį, t. y. atsisakyti bet kokios asmeninės cenzūros tenkinant užklausas. Bib­lio­tekų paslaugos teikiamos nediskriminuojant vartotojų, sudarant visiems lygias informacijos prieigos galimybes. Išimtinės sąlygos sudaromos tik tiems asmenims, kurie turi sunkumų naudodamiesi bib­lio­teka arba turi specialiųjų poreikių, pvz., asmenys, turintys regos sutrikimų, judėjimo sunkumų ir kt. Neetiška suteikti prioritetą asmenims dėl užimamų pareigų, giminystės ryšių ir pan. Be abejonės, gali būti teikiamos tam tikros paslaugos kuriai nors vartotojų grupei, tačiau visiems tos pačios grupės nariams jos turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis. Aptarnaujant vartotojus, laikomasi konfidencia­ lumo principo – saugomi skaitytojų duomenys. Vartotojai turi teisę į privatumą ir anonimiškumą. Bib­lio­tekos specialistai negali atskleisti skaitytojų asmens duomenų, informacijos apie jų informacinius interesus bei skaitymą trečiajai šaliai, išskyrus valstybės įstatymuose numatytais atvejais. Susidarius aplinkybėms, kai prašoma skaitytojo telefono ar adreso, bib­lio­tekininkas turėtų susisiekti su ieškomu asmeniu ir paprašyti jo leidimo teikti informaciją konkrečiam asmeniui. Informaciją apie vaikų iki 14 metų skaitymą galima teikti tik jų tėvams ar globėjams, nes šie asmenys yra atsakingi už vaikus. Nors bib­lio­tekininkas nėra atsakingas už skaitytojo skaitymo bei informacijos panaudojimo pasekmes, jis privalo jausti moralinę atsakomybę, kai yra prašoma pagalbos ieškant valstybės įstatymais draudžiamos literatūros ar žalingos informacijos, galėsiančios turėti neigiamų pasekmių (smurtas, ginklų gamyba, narkotikų gamyba ir pan.). Tai yra viena iš tipinių etikos dilemų, kai reikia pasirinkti tarp pareigos skaitytojui, konkrečiam asmeniui ir pareigos gerbti visuomenės interesus. Bib­lio­tekos specialistas neturėtų prisidėti ieškant tokios medžiagos. Kitu atveju jis taip pat turėtų jaustis atsakingas už pasekmes. Bib­lio­teka negali būti atsakinga ir už internetinės medžiagos naudojamą bib­lio­tekoje. Darbuotojai neturėtų nuolat kontroliuoti vartotojų darbo, turėdami aiškų ketinimą sekti neteisėtos ar nešvankios informacijos naudojimą. Tačiau, pastebėję tokį naudojimą, jie turėtų pareikalauti, kad vartotojas nustotų dirbti su neteisėto pobūdžio informacija. Vartotojai yra atsakingi už interneto medžiagos panaudojimo pasekmes. Nepilnamečių asmenų atveju atsakomybė tenka vaikų tėvams ar globėjams. Jeigu bib­lio­tekoje vykdomas interneto informacijos filtravimas, reikėtų pranešti apie tai skaitytojams. Skaitytojas nėra tik statistikos vienetas. Vartotojams teikiama sąžininga informacija apie visas paslaugas, fondų ir informacijos išteklių turinį, informacijos šaltinius, naudojamų informacinių priemonių kokybę ir pan. Atsakydamas į užklausas, bib­lio­tekininkas 14

turėtų jausti atsakomybę už pateikiamos medžiagos tikslumą, nepateikti perteklinės informacijos, medžiagos iš abejotinų, nepatikimų šaltinių, t. y. jis turi rasti geriausią įmanomą medžiagą ar informaciją. Tai turi būti daroma aktyviai ir kūrybiškai, naudojant įvairius fizinius ir virtualius kanalus. Nors pripažįstamas skaitytojo savarankiškumas, esant poreikiui, specialistai turėtų padėti atlikti informacijos paiešką, patarti naudoti paieškai tinkamiausią paieškos priemonę, suteikti pagalbą vertinant informacijos patikimumą ir reprezentatyvumą. Vartotojams turi būti suteikiama aiški informacija apie naudojimosi bib­lio­teka taisykles ir vengiama neoficialių sprendimų, kurie sudarytų prielaidas neteisėtoms privilegijoms. Nors specialistai suinteresuoti turėti kuo daugiau skaitytojų, jie privalo drausminti asmenis, kurie naudojasi bib­lio­teka nesilaikydami nustatytų taisyklių ar priverčia kitus vartotojus jaustis nepatogiai, gal net atsisakyti juos aptarnauti. Bib­lio­tekoje kuriama dvasingumo, pasitikėjimo atmosfera, sudaromos saugios ir komfortiškos darbo su informacija sąlygos. Ko labiausiai tikimasi iš bib­lio­ tekininko? Greičiausiai – dėmesingumo. Neužtenka pasisveikinimo nepakeliant galvos nuo savo darbų ir dirbtinės šypsenos – į bib­lio­teką atėjęs žmogus turi visada jaustis laukiamas ir jam turi būti skiriamas visas darbuotojo dėmesys, stengiamasi parodyti, kad skaitytojų interesų tenkinimas ir yra svarbiausia, o visi kiti darbai ir problemos gali palaukti. Bib­lio­tekininkas su skaitytoju turėtų elgtis taip, kaip norėtųsi, kad būtų elgiamasi su juo pačiu. Darbas turėtų būti atliekamas ramiai, be išankstinio nusistatymo skaitytojo atžvilgiu. Visiems lankytojams rodomas vienodas dėmesys, pagarba ir geranoriškumas. Net jeigu skaitytojas yra atgrasus bib­lio­tekininkui, jokiu būdu negalima to parodyti. Reikėtų nuolat rodyti norą padėti asmeniui, tačiau tai daryti neįkyriai. Nepriimtina ir ginčytis su skaitytoju. Kilus konfliktinei situacijai, reikėtų ramiai ir kantriai išklausyti lankytojo pretenzijas, neprieštarauti, stengtis iškilusią problemą išspręsti vietoje. Nereikėtų reaguoti emocingai, racionaliausia argumentuoti savo veiksmus remiantis bib­ lio­tekos veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose išdėstytais reikalavimais. Svarbu visada atsiminti, kad, bendraudamas su skaitytojais, bib­lio­tekininkas atstovauja bib­lio­tekai ir kuria jos įvaizdį. Apibendrinant galima paklausti: tai kaip elgtis teisingai? Standartiškai spręsti problemas padėtų bib­ lio­tekoje patvirtintos veiklos ir elgesio etikos taisyklės, kuriose būtų numatyta, kaip elgtis darbuotojams esant įvairioms situacijoms. Jeigu tokių taisyklių bib­lio­teka neturi, galėtų padėti įsisąmoninimas, kad bendras visų etikos normų vertybinis pagrindas yra žmogaus teisės. Derinant pagarbą žmogaus teisėms ir nepažeidžiant visuomenės interesų, būtų galima lengviau išspręsti daugelį praktinėje veikloje iškylančių dilemų.

TERMINŲ ARUODAS

PROFESINĖS TERMINIJOS SANTRUMPŲ REGISTRAVIMO IR NORMINIMO YPATUMAI Dr. Violeta Černiauskaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos procesų skyriaus vyriausioji tyrėja-ekspertė, Lietuvos standartizacijos departamento technikos komiteto TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ pirmininkė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamente kurdami ir administruodami bibliotekininkystės, informacijos ir gretimų sričių terminologinius duomenis, galime jais remtis ir išmaniai naudoti daugelyje veiklos sričių. Šios publikacijos akiratyje – terminų raidinės santrumpos. Su jomis susiduriame kasdien, vis dažniau tampame ir jų kūrėjais. Kad išmanytume didėjančią santrumpų įvairovę, būtina ne tik profesinė bibliotekininkų kompetencija, bet ir papildomos kalbotyros žinios. Įvairiose mokslo srityse santrumpos sudaro didesnę ar mažesnę terminijos dalį, nes terminija apima visų žymiklių, priklausančių vienai specialiai kalbai, aibę1. Tačiau išsamių šios svarbios terminijos srities tvarkybos taisyklių stokojame, nes kalbininkai ne kartą yra pažymėję, kad vienodų reikalavimų taikymas lietuviškų ir nelietuviškų santrumpų darybai ir klasifikavimui yra sunkiai suderinamas2. Bib­lio­tekoms skirtos norminės žodžių trumpinimo taisyklės yra būtinos darant išteklių aprašą ir juos identifikuojant. Sudarant rekomenduojamus žodžių trumpinių sąrašus, remiamasi tarptautiniais leidinių antraščių ar antraštinių žodžių trumpinimo standartais, rengiamos specialios metodikos3. Tačiau santrumpų vartojimas nėra taip griežtai reglamentuotas, nors jų srautai masiškai kopijuojami ir žaibiškai plinta elektroninėje terpėje4. LST ISO 5127:2019. „Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas (tapatus ISO 5127:2017)“. Information and documentation – Foundation and vocabulary): pakeičia LST ISO 5127:2008. Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2020, p. 28. 2 Vaskelaitė, Ramunė. Santrumpos: sandara ir sintaksinė vartosena. Kalbos kultūra. 2011, Nr. 84, p. 60–97; Vaskelaitė, Ramunė. Santrumpos. Klausimai ir atsakymų paieškos. Gimtoji kalba. 2020, Nr. 5, p. 3–9. 3 Lietuviškų žodžių trumpinimas bibliografiniame apraše / [parengė Nijolė Marinskienė]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2008. 20 p. 4 Miliūnaitė, Rita. Kalbos normos ir jų savireguliacija interneto bendruomenėje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018, p. 141. 1

Būtų įdomu atlikti mūsų profesinėje spaudoje dažniausiai vartojamų santrumpų analizę, o tam jau galime pasinaudoti kompiuterinės lingvistikos įrankiais. Kol kas tegalime spėlioti, ar ir bib­lio­ tekininkystės, informacijos mokslų srities tekstuose galėtų vyrauti internetinėje žiniasklaidoje populiariausios santrumpos IT (informacinės technologijos) ir LR (Lietuvos Respublika). Svarbiausia kliūtis, su kuria, atliekant terminologinę analizę, tenka susidurti, tai identifikacijos problemos, kylančios dėl terminų bei jų santrumpų įvairovės. Situaciją dar apsunkina privalomas šaltinių santrumpų žymėjimas, atsižvelgiant į skirtingus mokslinėms publikacijoms taikomus citavimo reikalavimus. Taip sudaroma gausybė raidinių ir skaitinių santrumpų, kuriomis žymime tą patį išteklių, pavyzdžiui, su Nacionalinės bib­lio­tekos pavadinimu pastaraisiais dešimtmečiais siejamos įvairios raidinės santrumpos (inicializmai – santrumpa, sudaryta iš žymiklio pilnosios formos dėmenų pirmųjų raidžių ir tariama paraidžiui): NB (Nacionalinė bib­lio­teka), LNB (Lietuvos nacionalinė bib­lio­teka), LNMMB (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­ lio­teka), neskaitant istorinių pavadinimų santrumpų. Mūsų profesinė terminija remiasi gausiais ir įvairiakalbiais santrumpų šaltiniais, pavyzdžiui, tam tikros 15

lotyniškos santrumpos vartojamos siekiant palengvinti tarptautinius bibliografinių įrašų mainus ir išvengti būtinybės bibliografijos specialistams kurti tapačius terminus įvairiomis kalbomis. Jie yra svarbūs aprobuotosios kreipties elementai autoritetinių duomenų bazėse. Dauguma jų vienaip ar kitaip atsispindi profesinėje literatūroje, kartais jie sudaro ir privalomąją mokslinių bei metodinių leidinių dalį, tačiau ši svarbi informacija yra nesunorminta, o dažnai ir neaptinkama jokiomis paieškos priemonėmis, jei santrumpų sąrašas nėra įtrauktas į bibliografinę informaciją. Su šia problema susidūrėme rengdami „Bib­lio­ tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodyną“5. Pastebėjome, kad nuolat atnaujinamoje terminologijos duomenų bazėje jau beveik penktadalis iš 12 tūkstančių terminų turi savo santrumpas, o dar didesnės jų dalies dažniau vartojama ir žinoma tik santrumpa. Tarp tokių yra AGATA (Lietuvos gretutinių teisių asocia­ cija), eLABa konsorciumas (Lietuvos akademinių bib­lio­tekų konsorciumas), LIBIS (Lietuvos integrali bib­lio­tekų informacijos sistema), ISBD (tarptautinis standartinis bibliografinis aprašas), TBA (tarpbib­lio­ tekinis abonementas), UDK (universali dešimtainė klasifikacija). Taip pat pastebėjome, kad didžiausia santrumpų kaita mūsų srities terminijoje susijusi su kompiuterijos terminais ir jų trumpinimo ypatybėmis. O kompiuterijos terminija formavosi anglų kalbos terpėje6. Taigi sparčiausiai daugėja terminų, kurie vis dar neturi sklandaus lietuviško pavadinimo, o žinomi tik iš angliškos santrumpos: pavyzdžiui, DjVu failo formatas, ePub formatas, PDF ir gausybė kitų skait­ meninimo formatų. Nemažai yra tokių santrumpų, kurių tikslaus atitikmens jau neprisimename, todėl netaisyklingai pavartojame, pavyzdžiui, CD-ROM (skaitomasis kompaktinis diskas), DVD diskas (skaitmeninis vaizdo diskas), OPAC katalogas (internetinis viešosios prieigos katalogas). Vis dėlto didžiausią problemą terminijoje sukelia gerai žinomų terminų santrumpų variantiškumas: DOI identifikatorius (skaitmeninis objekto identifikatorius), ISLI identifikatorius (tarptautinis standartinis sąsajų identifikatorius), ORCID identifikatorius (atvirasis tyrėjo ir bendraautorio identifikatorius), FRSAR (funkciniai reikalavimai dalykų autoritetiniams įrašams), FRSAD (funkciniai reikalavimai dalykų autoritetiniams duomenims), FRANAR (autoritetinių įrašų funkciniai reikalavimai ir numeravimas), FRBR (funkciniai reikalavimai bib­ liografiniams įrašams). Šių ir kitų naujų terminų santrumpų vertimų sunorminimas ir įtraukimas į BIK terminų žodyną svarbus ir dėl to, kad tai bus Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas [rankraštis] / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020. 630 p. 6 Grigas, Gintautas. Santrumpos terminijoje. Terminologija, t. 13, p. 194– 199; Grigas, Gintautas. Kompiuterijos santrumpos: skolinimasis, vertimas, tarimas. Gimtoji kalba, 2006, Nr. 5, p. 8–13. 5

16

naudinga ne tik profesinei bendruomenei, galinčiai naudotis ir kitais profesiniais pirminės informacijos šaltiniais, t. y. pačiomis publikacijomis ir standartais, bet pravers visiems norintiems geriau susipažinti su visomis bib­lio­tekose teikiamomis paslaugomis bei informacijos įrankiais ir jais naudotis. Žurnalo skaitytojams šį kartą teikiame keletą naudingų paieškai naudojamų termino numeris pavyzdžių su santrumpomis. autoritètinio į́rašo nùmeris authority record number bibliogrãfinio į́rašo nùmeris number of bibliographic entry bibliotèkų internètinių paslaug ceñtro kontròlinis nùmeris, OCLC kontròlinis nùmeris online computer library center control number, OCLC control number siejamàsis tarptautnis standártinis seriãlinio ledinio nùmeris, ISSN-L nùmeris international standard serial number linking, ISSN-L tarptautnis standártinis audiovizuãlinio krinio nùmeris, ISAN nùmeris international standard audiovisual number, ISAN tarptautnis standártinis audiovizuãlinio krinio vesijos nùmeris, V-ISAN nùmeris international standard audiovisual version number, V-ISAN tarptaut̀nis standártinis knỹgos nùmeris, ISBN nùmeris international standard book number, ISBN tarptautnis standártinis mùzikos léidinio nùmeris, ISMN nùmeris international standard music number, ISMN tarptautnis standártinis seriãlinio léidinio nùmeris, ISSN nùmeris international standard serial number, ISSN tarptautnis standártinis skaitmeni̇̀nio objèkto identifikãtoriaus nùmeris, DOI nùmeris digital object identifier number, DOI ID number Raginame plėsti jau turimų santrumpų sąrašą. Tai galima būtų daryti rengiant antrąją papildytą „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių-anglų kalbų terminų žodyno“ laidą ar sudarant atskirą bib­lio­tekininkams rekomenduojamų santrumpų registrą Nacionalinės bib­lio­tekos interneto svetainės rubrikoje „Terminologijos darbai“. Su bib­lio­tekomis susijusių terminų santrumpų yra skelbiama Amerikos bib­lio­tekininkų draugijos interneto svetainėje7, išleista keletas tarptautinių žinynų8. Šiuo metu galime rekomenduoti Tarptautinės bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) interneto svetainėje publikuojamą terminų žodyną anglų kalba su santrumpomis ir naudingomis nuorodomis9. Daug santrumpų yra „Online Dictionary for Library and Information Science“ (ODLIS)10. Library-Related Acronyms and Initialisms. American Library Association. Prieiga per internetą: www.ala.org/tools/topics/acronyms. 8 New international dictionary of acronyms in library and information science and related fields / Henryk Sawoniak, Maria Witt. 2. rev. and enl. ed. München, 1992. 497 p. 9 Glossary of terms and abbreviations and useful links [žiūrėta 2021 m. balandžio 21 d]. Prieiga per internetą: www.ifla.org/node/7756. 10 ODLIS: Online Dictionary for Library and Information Science [interaktyvus] / Joan M. Reitz. [žiūrėta 2021 m. balandžio 21 d.]. Prieiga per internetą: https://products.abc-clio. com/ODLIS/odlis_about.aspx. 7

NAUJI LEIDINIAI

PIRMASIS LIETUVOJE NEGALIŲ ŽODYNAS VAIKAMS Ramunė Balčikonienė Knygos dailininkas Väinö Heinonenas

Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB), aptarnaujanti visus, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto, iš suomių kalbos išvertė ir elektroniniu formatu išleido iliustruotą negalių žodyną vaikams „Žmogus su negalia irgi gali“1. Žodyne ne tik pristatoma 120 su negalia ir neįgalumu susijusių sąvokų, bet ir, pasitelkiant šiltas, smagias iliustracijas, formuojamas šiuolaikiškas, pagarbus požiūris į žmogų, turintį negalią. O metų pradžioje LAB, vadovaudamasi šiame žodyne formuluojamais principais, pristatė savo darbuotojų sukurtą edukaciją 4–5 klasių moksleiviams, kurioje mokoma tinkamai priimti negalią ar sutrikimų turintį asmenį, mažinti atskirtį. „Projekto mintis – visuomenės švietimas apie negalią turinčius žmones“, – teigia Lietuvos kultūros tarybos finansuoto projekto „Renkuosi priimti kitokį“ vadovė Dalia Balčytytė. – Žodynas parengtas vadovaujantis lygiateisiškumo ir lygiavertiškumo principais. Vaikų, turinčių negalią, nereikia gailėtis – tai labai stipri šios knygos žinia, neišsakoma tiesiogiai, bet be galo stipriai juntama tarp eilučių, iliustracijose. Užvertę paskutinį „Žmogus su negalia irgi gali“ puslapį, į pasaulį pažvelgsime kiek kitaip.“ Kodėl šuns vedlio negalima glostyti? Kaip laikrodis gali padėti papietauti? Iliustruotas žodynas apie negalias vaikams yra skirtas visiems, kurie nori daugiau sužinoti apie negalią turinčių žmonių gyvenimą. „Su 1

Heini Saraste, Kalle Könkkölä. Žmogus su negalia irgi gali / iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius, 2020. 59, [1]; iliustr.

negalia susiję daug žodžių, kurie ne visiems žinomi. Įvairios negalios, pagalbinės priemonės ir aplinka turi savo pavadinimus. Kai kurie žodžiai sensta, atsiranda naujų. Žodžiais galima įžeisti arba kalbėti maloniai“, – žodyno pratarmėje rašo viena autorių.

LEIDINIO STRUKTŪRA IR SĄVOKŲ PAIEŠKOS Šis dviejų autorių – Heini Saraste ir Kalle Könkkölä – žodynas unikalus ne tik tuo, kad yra parengtas lengvai suprantama kalba (angl. easy to read), bet ir tuo, kad visas jame vartojamas sąvokas padeda pristatyti šeši pagrindiniai herojai: Vėjas, Karolis, Sara, Jokūbas, Aina ir Leila, patiriantys pačių įvairiausių linksmų ir įdomių nuotykių. O nuotykiai nutinka ir turintiems negalią, ir jos neturintiems. Su vaikais susipažįstame visiškai neakcentuojant jų 17

ILIUSTRACIJOS – TIESIAI Į ŠIRDĮ

Kurčneregiui liečiant nugarą arba ranką perduodama informacija. Kurčneregystė reiškia, kad žmogus negirdi ir nemato arba mato ir girdi prastai. Dėl to kurčneregiui ypač sudėtinga mokytis ir bendrauti. Žodyno iliustr.

Šalia paprasto, lengvai suprantama kalba parašyto teksto ne ką mažesnį vaidmenį atlieka ir iliustracijos (autorius Väinö Heinonenas). Tiesą sakant, gal net didesnį: jos prajuokina, nustebina, priverčia susimąstyti – taiko tiesiai į širdį. Leila piešia širdies simbolį vežimėliu judančiam Vėjui ant nugaros – o mes tik dabar sužinome, kad Vėjas – kurčneregys... Žodyno pradžioje, lape, kuriame pristatomi leidinio veikėjai, apie Vėją skaitome: „Vėjui dažnai nutinka bėdų, nes jis labai aktyvus vyrukas.“ Kurčias, nematantis, ratukais judantis ketvirtokas gali būti aktyvus vyrukas? Gali! O apie Leilą sužinome: „Leilos šeimoje bendraujama gestų kalba, nes Leilos tėvai yra kurtieji. Pati Leila taip pat turi nežymią klausos negalią, todėl ji naudoja klausos aparatą. Leila mažumėlę susižavėjusi Vėju.“ Tokių iliustracijų, pasakančių daugiau nei bet kokie žodžiai ar ilgiausios paskaitos, žodyne apstu. Pavyzdžiui, ties sąvoka „laiptai“ Leila rodo liežuvį pardavėjai, nes laiptukai trukdo Vėjui patekti į parduotuvę ir nusipirkti saldainių; mokykloje vykstančio koncerto metu visi išsilaksto, išgąsdinti Jokūbo pučiamo trimito garso, ir tik kurtieji Leilos tėvai lieka ramiai gurkšnoti kavą; neregiai muziejuje sargo šluotą palaiko eksponatu – ir nuoširdžiai pasijuokia patys iš savęs. Vis dėlto geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti – elektroniniu formatu išleistą žodyną galite pavartyti svetainėje www.labib­lio­teka.lt pasirinkę skiltį „Mūsų leidiniai“.

negalios – kai kurios jų gyvenimo aplinkybės aiškėja tik vartant žodyno puslapius. Ne veltui LAB komanda pasirinko būtent suomių kurtą leidinį – Skandinavijos šalys yra nuėjusios ilgą kelią įtraukties link, jų mąstymas jau visai kitoks. Tarkime, kaip dauguma iš mūsų apibrėžtumėme žmogų su sunkia negalia? Matyt, kaip asmenį, kuris beveik nieko negali. O žodynas apibrėžia taip: „Vaikas ar suaugęs su negalia, kuriam reikia labai daug pagalbos arba pagalbinių priemonių.“ Bus pagalba, bus tinkamos priemonės – ir žmogus galės daugiau! Adaptuojant knygą Lietuvai, LAB komanda turėjo įveikti ne vieną lingvistinį iššūkį ir nuolat konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis. Lietuvos kurčiųjų draugija padėjo tiksliai perteikti gestų kalbos niuansus – ar žinojote, kad gestų kalba yra gimtoji kurčiųjų kalba? Lietuvos paraplegikų asociacija ne kartą tikslino vertimą ir formuluotes – pasirodo, nekorektiška sakyti „žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje“ – juk žmogus neįgaliojo vežimėliu juda! Lietuvos negalios organizacijų forumas talkino ieškant tikslių sąvokų (pavyzdžiui, vežimėliu judantiems žmonėms skirtas užvažiavimas vadinamas ne rampa, o nuožulna) ir aiškiai sudėliojant vertybes (ne „neįgalusis“, o „žmogus, turintis negalią“, arba „žmogus su negalia“ – pirmiausia akcentuojamas asmuo, negalia – antraeilis dalykas). Todėl neturėtų stebinti knygos gale pateikiamas skyrelis „Pasenę žodžiai“. Ar žinojote, kad šiuolaikinėje visuomenėje nekorektiška vartoti tokius žodžius kaip invalidas, liliputas, kurčnebylys ir kt.? Išankstinė nuostata dažniausiai pranyksta, kai susipažįstame. Tokia nuostata nėra negalia, bet ji apsunkina gyvenimą. Žodyno iliustr. 18

Edukatorė Daiva Kavaliauskienė teigia, kad per vieną edukaciją vaikų požiūrio į negalią pakeisti negalime, tačiau priversti juos susimąstyti, tapti tolerantiškesnius ir priimti negalią turintį žmogų kaip lygiavertį draugą tikrai galime. Nuotr. iš asmeninio albumo

ĮSIBĖGĖJA IR POKYTĮ KURIANTI EDUKACIJA

Metų pradžioje, vadovaudamasi esminiais negalių žodyno principais (pagarba, lygybė, žaismingumas, draugystė), LAB edukatorė Daiva Kavaliauskienė parengė edukaciją 4–5 klasių moksleiviams, kurioje vaikai susipažįsta su įvairiomis negaliomis, sužino apie nevartotinus terminus, atranda tinkamus vartoti žodžius. Pavyzdžiui, per edukaciją jie sužino, kodėl terminas „kurčnebylys“ – nevartotinas. Juk kurtieji nėra nebyliai, jie turi gestų kalbą. Rekomenduojama vengti ir tiesmuko žodžio „aklas“, keičiant jį švelnesnio atspalvio terminu „neregys“. O mažaūgiai žmonės negali būti vadinami nei liliputais, nei nykštukais... Edukacijoje pasakojama apie daug pasiekusius žymius žmones, turinčius negalią ar sutrikimą. Diskusijų metu skatinamas atvirumas priimant kitokį. Akivaizdu, kad vaikams to reikia, o visuomenė pasiruošusi keistis, augti ir tapti tolerantiška. „Man šita pamoka buvo turbūt įdomiausia per visus 5 metus“, – sako penktokas iš Vilniaus. „Jei vaikų neklausinėtumėm: „ar tu bijai?“, nepirštumėm savo nuomonės „fui, kaip negražu...“, „nežiūrėk į jį, jis kitoks“, tai vaikas augtų natūraliai, nebijodamas, priimdamas supantį pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra, – sako Daiva. – Kurdama edukaciją pagal iliustruotą negalių žodyną „Žmogus su negalia irgi gali“, stengiausi surasti aukso vidurį, kad negalia neskatintų gailesčio (kurį dauguma vaikų ir suaugusiųjų jaučia pamatę neįgalų žmogų) ir kad žmogus, turintis negalią, nebūtų neadekvačiai išaukštinamas (šitai irgi dažnai pasitaiko). Manau, tai pavyko. Edukacijoje pateikta informacija ir užduotys priverčia vaiką susimąstyti, kad mes visi kažko negalime ir kad mūsų visų gebėjimai skirtingi.“ Šiuo metu LAB edukacijoje „Žmogus su negalia irgi gali“ dirba šešios bib­lio­tekininkės. Edukacija vyksta nuotoliniu būdu visoje Lietuvoje. Per mažiau nei du mėnesius įvyko 116 susitikimų, kuriuose dalyvavo 2765 moksleiviai ir 150 mokytojų.

Vyriausioji bibliotekininkė Henrika Nedzveckienė aktyviai veda edukacijas Vakarų Lietuvos mokyklose. Nuotr. iš asmeninio albumo

STEBINA VAIKŲ SUSIDOMĖJIMAS IR EMPATIJA

„Vaikams labai trūksta žinių apie įvairias negalias, ypač apie tas, kurios yra mažiau matomos. Trūksta informacijos ne tik vaikams, bet ir tėvams, mokyklos bendruomenei, – patirtimi dalinasi LAB vyriausioji bib­lio­tekininkė Henrika Nedzveckienė. – Edukacijoje pateikiami keli pavyzdžiai, kurie nors akimirkai leidžia įsivaizduoti, koks būtų mūsų gyvenimas, jei viską matytumėm lyg per žiūroną arba nei girdėtumėm, nei matytumėm. Pandemijos metu visi pasijutome atskirti vieni nuo kitų, vieniši... Panašiai jaučiasi ir žmogus su negalia – toks palyginimas priverčia vaikus susimąstyti. Buvau nustebinta vaikų susidomėjimo, empatijos, samprotavimų. Turiu vilties ir tikiu, kad tokios edukacijos vaikų širdyse palieka vietos priimti į savo ratą visokius vaikus ir žmones. To mokytis turime visi.“ „Labai gerai, kad žodynas išleistas elektroniniu formatu – tai suteikia galimybę mokytojams jį naudoti pamokų metu, – sako LAB vyriausioji bib­lio­tekininkė Skaidra Grabauskienė, vedanti edukacijas Kauno apskrities mokykloms. – Edukacija „Žmogus su negalia irgi gali“ – tai ne tik galimybė pristatyti leidinį, bet ir būdas kalbėtis su vaikais apie žmones, turinčius negalią. Smagu, kad didžioji dalis vaikų, nors iki edukacijos ir nežinojo daugumos negalių arba tokių asmenų galimybių gyventi, sportuoti ir pan., buvo nusiteikę geranoriškai – norėjo ir padėti negalią turintiems vaikams, ir su jais draugauti.“ Susidomėjimas šia edukacija didelis. „Noriu padėkoti Jums kaip mama, kuri augina dukrą su klausos negalia. Ji su klase dalyvavo Jūsų edukacijoje ir liko sužavėta. Ji sako, kad pagaliau suvokė, kad jos negalia nėra NEGALIU, kad ji tikrai GALI. Ir nors mes šeimoje tai nuolat tvirtiname, bet suvokimas atėjo tik po Jūsų edukacijos. Ačiū Jums labai!“ – sako anonimiška norėjusi išlikti klaipėdietė. Tiek iliustruotą negalių žodyną, tiek jo pagrindu parengtą pokytį kuriančią edukaciją galime drąsiai rekomenduoti visoms šalies mokykloms. Požiūris išties pradeda keistis – ir ateityje tai tik stiprės. 19

SUKAKTYS

SIEKIANTI, KAD SKAITYTI GALĖTŲ VISI Audronė Gendvilienė Ramunė Balčikonienė

Praėjusio amžiaus pradžioje įsteigta Kauno aklųjų instituto bibliotekėlė per keturis dešimtmečius išaugo į Lietuvos aklųjų biblioteką (LAB) – valstybinės reikšmės instituciją, kuri teikia paslaugas visiems, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, ir keičia visuomenės požiūrį į informacijos prieinamumą. Šiuo metu teikiamos galimybės gauti reikiamą informaciją – tai kur kas daugiau nei skaitiniai Brailio raštu ar garsinės knygos, todėl 55 veiklos metų sukaktį mininčios bibliotekos darbuotojai nuolat mokosi ir noriai konsultuoja. Pastarieji metai LAB buvo vertybinio virsmo laikotarpis. Visa jos bendruomenė ieškojo atsakymų, kaip bib­lio­teka gali tapti dar atviresnė tiems, kuriems skaitymas yra didžiulis iššūkis, ką dar galima padaryti, kad būtų įgyvendinta bib­lio­tekos misija ir skaityti galėtų visi. Skaitantiems savaip LAB atveria galimybę tobulėti, bendrauti, pažinti pasaulį ir save, o tai reiškia ir kintantį požiūrį į skaitytojų auditoriją. Šiandieninė teisinė aplinka, tarptautiniai Lietuvos susitarimai, šalyje galiojantis Autorių teisių įstatymas įpareigoja informacija aprūpinti visus, kuriems tradiciniai informacijos pateikimo būdai yra neprieinami. Kryptingai dirbdama su naujomis auditorijomis, bib­lio­teka suteikė kabinetą privačia tėvų iniciatyva įkurtai organizacijai „DYSLEXIA centrui“. Su centru bendradarbiaujama dalinantis garsinėmis knygomis, organizuojami užsiėmimai skaitymo sunkumų patiriantiems vaikams, padedant jiems susidraugauti su knyga. 2020 m. LAB prisijungė prie pasaulinės iniciatyvos „Go Red for Dyslexia“ ir paragino įsitraukti visas šalies mokyk­ las bei kultūros institucijas, juk disleksiją turinčių žmonių pasaulyje yra apie 10 procentų, o visuomenė, net mokyklų bendruomenės apie šį sutrikimą žino dar labai mažai. Toliau stiprinamas LAB kompetencijų centro vaidmuo. Siekiant sklandžiai bendradarbiauti su kitomis bib­lio­tekomis, specialistams organizuojami seminarai apie autorių teises, Marakešo sutarties (sutartis dėl geresnės paskelbtų kūrinių prieigos akliesiems, silpnaregiams ir įprasto spausdinto teks20

to negalintiems skaityti asmenims) įgyvendinimą, viešosios informacinės aplinkos pritaikymą bei lengvai suprantamos kalbos (angl. easy to read) metodą. Bib­lio­tekos parengta nauja tiflotyros koncepcija leis prisidėti prie spartesnių negalią turinčių žmonių integracijos procesų, aprūpinti specialistus naujausia literatūra, vykdyti tyrimus, dalintis aktualia užsienio kolegų patirtimi.

PRADŽIA: AKLŲJŲ INSTITUTAI IR KOKLINĖ KROSNIS

Pirmosios neregintiems moksleiviams bei suaugusiesiems skirtos bib­lio­tekos gimė kartu su neregių švietimo Lietuvoje pradžia ir buvo įsikūrusios tuomečiuose aklųjų institutuose. Kauno aklųjų instituto, įsteigto 1927 m., bib­lio­tekoje saugoti tiflologiniai leidiniai ir Brailio abėcėlės latvių, vokiečių bei esperanto kalbomis. Vėliau Vilniuje įkurta aklųjų mokykla taip pat turėjo bib­lio­teką. Suaugusių aklųjų bib­lio­tekų tinklas sukurtas tik po Antrojo pasaulinio karo (1947–1961 m.). Neilgai trukus, 1962 m. pabaigoje, išleista pirmoji lietuviška garsinė knyga – Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Žmogus“. „Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus kombinato bib­lio­teka pirmiausia buvo įsikūrusi Labdarių gatvėje Nr. 7, antro aukšto kampiniame kambaryje, kuris buvo maždaug 18 kvadratinių metrų ploto. Jame stovėjo lentynos su Brailio rašto knygomis, rašomasis stalas, kelios kėdės, fotelis, kampe – koklinė krosnis. Be abejo, darbo sąlygos bib­lio­tekininkei buvo prastos“, – rašė Valentinas Vytautas Toločka.

Prieš kelis dešimtmečius vieną garsinę knygą sudarė daug magnetinių juostų ričių. Aklųjų bibliotekos fonotekos skyrius, 1976 m. Vladimiro Gulevičiaus nuotr. Lietuvos aklųjų bibliotekos kolektyvas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje dirba tam, kad skaityti galėtų visi. Eglės Puodžiūnaitės nuotr.

1966 m. sausio 1 d. atskiros Lietuvos aklųjų bib­ lio­tekos buvo sujungtos – ši data ir laikoma Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos gimimo diena. Pirmuoju bib­lio­ tekos direktoriumi tapo jau minėtas V. V. Toločka.

INGA DAVIDONIENĖ: „Kryptis – mažinti informacinę atskirtį“ Kaip Jūsų gyvenime atsirado Lietuvos aklųjų bib­lio­teka? Visada buvau su knyga, visada mėgau ir tebemėgstu skaityti. Rinkausi bib­lio­tekininkystės ir informacijos studijas, dirbau knygų leidybos, reklamos versle. Man visada buvo sunkiai suvokiama situacija, kai žmogus negali atsiversti norimos knygos, gauti reikiamos informacijos. Galimybė dirbti Lietuvos aklųjų bib­lio­tekoje sujungė mano pomėgius, studijas ir darbinę patirtį į vieną tikslą. Kaip skaitantis žmogus, esu visa širdimi už lygias galimybes ir teisę skaityti visiems. Beje, apie LAB veiklą bei leidybą prieinamais formatais žinojau – dar studijuodama čia atlikau praktiką.

„1966 m. pradžioje įvykusi Lietuvos aklųjų bib­lio­tekų centralizacija išsprendė darbo organizavimo, knygų fondų tvarkymo, informacinio aklųjų aprūpinimo sistemos kūrimo, skaitytojų aptarnavimo, metodinio vadovavimo ir kitus klausimus“, – prisimena Jadvyga Kuolienė, ilgametė LAB direktorė. Per daugiau kaip pusę amžiaus bib­lio­tekai vadovavo penki direktoriai: dr. V. V. Toločka (1930–2019), Stasys Stasiulis (1939–1995), J. Kuolienė (g. 1936), dr. Rasa Januševičienė. 2019 m. pavasarį bib­lio­tekos direktore tapo Inga Davidonienė. 1991 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos taryba nusprendė Lietuvos aklųjų bib­lio­teką perduoti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos žinion ir taip neregių vardu įteikė Lietuvai didžiulę dovaną, kuria iki šiol džiaugiasi visi, negalintys skaityti įprasto spausdinto teksto. 1995 m. LAB priskirta prie valstybinės reikšmės bib­lio­tekų.

Koks artimiausias ambicingas darbas? Augant mūsų skaitytojų gretoms, auga ir bib­lio­ tekos reikšmė. Kuo didesnę auditoriją aptarnaujame, tuo labiau matomi, girdimi, reikalingi esame, tuo labiau galime prisidėti prie procesų, skatinančių įtrauktį ir informacijos pritaikomumą. LAB ne tik užsiima specialiųjų formatų leidyba, bet ir bendradarbiauja su kitomis institucijomis tiek valstybiniu, tiek tarptautiniu lygmenimis, tampa stipriu konsultaciniu centru. Bendradarbiaudami su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, užmezgėme glaudesnį dialogą su šalies leidėjais, kad kuo daugiau pritaikytų leidinių rastųsi jau pačiose leidyklose (anglakalbėse valstybėse vartojamas terminas „Born Accessible Publishing“). Leidinys nuo pat kūrimo pradžios turi būti prieinamas – tada nereikės papildomų išlaidų jau atspausdinto leidinio skaitmeninimui. Tai būtų tikrai esminis pokytis, kalbant apie informacijos prieinamumą. Šiuo metu baigiame modernizuoti virtualią bib­lio­teką ELVIS – siekiame, kad ši platforma taptų patogia priemone ne tik vartotojams, bet

Ką, pradėjus eiti LAB direktoriaus pareigas, labiausiai norėjosi keisti? Ar pavyko? Pagrindinė LAB kryptis visuomet buvo mažinti informacinę atskirtį – kad žmonės, dėl prastos regos ar dėl kitų priežasčių negalintys įprastai skaityti, jos nepatirtų. Juk pritaikytos knygos – tai didelė pagalba ne tik neregiams ir silpnaregiams, bet ir senjorams, ir vaikams, turintiems skaitymo sutrikimą, ir žmonėms, kurie negali skaityti dėl fizinės negalios, ligos ar tam tikrų neuroypatumų. Pradėjus dirbti, labiausiai norėjosi sujungti komandą, kad kalbėtumėme apie bendrą tikslą. Neatsitiktinai 2020-ieji mums buvo vertybių išsigryninimo ir identiteto paieškos metai. Nuosekliai ir kryptingai dirbdami, kartu su savo skaitytojų bendruomene ir šiemet svarstome, kaip galime tapti dar atviresni tiems, kuriems skaitymas Pirmasis svarbus direktorės Ingos Davidonienės (viduryje) darbas buvo suburti bibliotekos yra didžiulis iššūkis. kolektyvą bendrai misijai. Viktoro Kalniko nuotr.

21

ir kiekvienai šalies bib­lio­tekai, aptarnaujančiai skaitytojus, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto. Naujoje ELVIS platformoje, kuri startuos rudenį, bus atskira skiltis bib­lio­tekoms, o joje – pagrindinė informacija autorių teisių ir vartotojų, negalinčių skaityti įprasto spausdinto teksto, aptarnavimo klausimais. Kaip LAB atrodo ir veikia šalies bib­lio­tekų kontekste? Lietuvos bib­lio­tekų bendruomenę matome kaip partnerius, noriai dalyvaujame bendruose projektuose, bendrose veiklose. Mano didžiausia svajonė – kad kiekvienoje šalies bib­lio­tekoje

SKANDINAVIŠKAS IMPULSAS SKAITMENIZACIJAI

Prieš ketvirtį amžiaus bib­lio­tekos darbuotojus maloniai nustebino dovana iš Švedijos ir Suomijos analogiškų bib­lio­tekų – gautos siuntos su pirmaisiais kompiuteriais. Prasidėjo skaitmenizacijos ir interneto era. Nenuostabu, kad šiuo metu technologiniai pokyčiai labiausiai yra palietę garsines knygas – pagrindinį LAB kuriamą produktą. Garsinių knygų laikmenos ir įrašų formatai per tą laiką pasikeitė neatpažįstamai: nuo knygų, įrašytų magnetinėse juostose, pereita prie garso kasečių, vėliau – kompaktinių plokštelių, po to – skaitmeninių formatų. 2002 m. pasirodė pirmosios garsinės knygos, įrašytos į CD MP3 formatu. Į kompaktinę plokštelę tilpo iki 25 valandų balsu skaitomos informacijos! Skaitytojai, užuot atėję į bib­lio­teką su didžiausiu turimu krepšiu, kad tilptų atostogoms pasirinktos knygos, skaitysimus kūrinius galėjo parsinešti švarko kišenėje ar rankinuke. Per 55 metus pasikeitė ne tik garsinių knygų formatai, bet ir leidiniai Brailio raštu. Prieš dvidešimt metų lietuviška Brailio abėcėlė buvo reformuota: pakeistos kelios raidės, įvestas aštuonių taškų Brailio raštas. Šiemet Brailio raštas papildytas specialiu ženklu didžiosioms raidėms žymėti. Regintys žmonės net neįtaria, kad neregiai skaitydavo knygas, kuriose po taško nebuvo rašoma didžioji raidė! Tad iškiliojo rašto vartotojams tenka nuolat mokytis, prisitaikyti prie pokyčių, naujovių ir vytis technologinę pažangą. Prie kompiuterio prijungus prietaisą, vadinamą Brailio eilute, kompiuterio ekrane rodomą tekstinę informaciją galima perskaityti Brailio raštu, taip pat skaityti BRF formato knygas, saugomas virtualioje bib­lio­tekoje ELVIS. Vis dėlto dažnas Brailio rašto vartotojas mieliau renkasi popierinę knygą. Bib­lio­ teka yra parengusi sąrašą, iš kurio skaitytojo pasirinktą leidinį atspausdina iškiliuoju raštu ir išsiunčia jam. Tokių knygų grąžinti nereikia.

22

kiekvienas skaitytojas gautų jam reikiamą knygą reikiamu formatu. Todėl konsultuojame, dalinamės patirtimi, mokomės ir iš kitų bib­lio­tekų patirties – visa tai vardan to, kad prieinamo formato knygą bet kuris skaitytojas rastų artimiausioje bib­lio­ tekoje, savame miestelyje, arti savo namų. Bib­lio­tekos atlieka pagrindinį vaidmenį, kad būtų užtikrinta visų žmonių teisė į informaciją ir kuo geresnė prieiga visais kiekvienam skaitytojui reikiamais pritaikytais leidinių formatais. Bendradarbiaujant, kuriant tvarią partnerystę – įmanoma viskas. Kiekvienos bib­lio­tekos skaitytojų gretas gali papildyti žmonės, negalintys skaityti įprasto spausdinto teksto.

NE TIK GARSINĖS KNYGOS, NE TIK NEREGIAMS, NE TIK LAB 2012 m. bib­lio­tekoje buvo sukurta elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema (ELVIS). Tai yra virtuali bib­lio­teka, kurioje saugomas skaitmenines ir garsines knygas galima atsisiųsti į savo kompiuterį ar išmanųjį telefoną. Pradžioje virtuali bib­lio­teka ELVIS buvo skirta tik regos negalią turintiems asmenims, o joje saugoti tik skaitmeniniai ir garsiniai leidiniai. Ne taip seniai ELVIS atvėrė savo lobynus kur kas platesnei vartotojų grupei – visiems, kurie negali skaityti įprasto spausdinto teksto. Nuo šiol ELVIS vartotojai gali būti ne tik silpnaregiai ar neregiai, bet ir asmenys, kuriems rega silpsta dėl amžiaus ar ligos (net jei ir neturi oficialiai nustatyto neįgalumo), vaikai, turintys mokymosi ar raidos sutrikimų, vaikai ar suaugusieji, turintys skaitymo sutrikimą (disleksiją), taip pat asmenys, kurie dėl fizinės negalios ar ligos negali laikyti knygos rankose, perversti puslapių, ilgai sėdėti. Būklių sąrašas nėra baigtinis – kiekvieną atvejį ELVIS komanda vertina individualiai.

Nacionalinį diktantą galima rašyti ir taip – kompiuteriu, naudojantis balso sinteze. Viktoro Kalniko nuotr.

ELVIS fonduose šalia 13 tūkst. pavadinimų populiarių įgarsintų knygų, žurnalų bei skaitmeninių knygų pritaikytais PDF, BRF ir DAISY formatais pamažu randasi pačios moderniausios prieinamos informacijos formos: saugoma jau 12 filmų su garsiniu vaizdavimu, 5 garso spektakliai, 1 spektaklis su garso vaizdavimu. Virtualioje bib­lio­tekoje taip pat yra pritaikytų leidinių užsienio kalbomis: LAB užmezgus ryšį su tarptautine ABC platforma, lietuviški skaitmeniniai leidiniai tapo prieinami viso pasaulio vartotojams, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, o LietuPoezijos pavasario skaitymai bibliotekos pievelėje. Nuotr. iš LAB archyvo vos vartotojai gali džiaugtis analogiškais leidiniais užsienio kalbomis. Nenuostabu, kad labiausiai laukiamos yra garsinės knygos rusų, LAB aktyviai palaiko ir nacionalines iniciatyvas. lenkų kalbomis. Tačiau bendradarbiavimas su ABC – Ji įsitraukė į autizmui draugiškų viešųjų bib­lio­tekų tai kur kas platesni vartai į pasaulį: vartotojai gali tinklą, kad nė vienas žmogus nepatirtų atskirties klausytis angliškų, ispaniškų, prancūziškų garsinių nuo žinių ir knygų. „Tik dirbant išvien galima suleidinių, gali rinktis bet kurią pasaulio kalbą! kurti esminį pokytį, – pabrėžia I. Davidonienė. – O 2020 m. LAB pateikė užklausą Lietuvos higienos kuriant ateitį, svarbu atverti bib­lio­tekas, kad bet koinstitutui, siekdama sužinoti, kiek Lietuvoje yra as- kius individualius gebėjimus turintis skaitytojas bet menų, negalinčių skaityti įprasto spausdinto teksto. kurioje Lietuvos bib­lio­tekoje gautų jam reikalingą Atsakymas pribloškė – 450 tūkstančių (ir į šį skaičių informaciją ir knygą – tokią, kokią jis gali skaityti.“ neįtraukti disleksiją turintys asmenys). „Mes vieni jų niekada nepasieksime, – sako LAB direktorė I. Davidonienė. – Tik veikdami drauge su kitomis šalies bib­lio­ tekomis galime padėti šiems žmonėms atrasti skaitymo džiaugsmą. Išplėsti savo teikiamų paslaugų sąrašą ir tapti ELVIS ambasadore gali kiekviena bib­lio­teka. Paradoksalu, bet didžiausias bib­lio­tekų auditorijos augimo potencialas dabar slypi čia – negalinčiųjų įprastai skaityti grupėje.“

ATEITIS – ĮTRAUKIOJI LEIDYBA

Bib­lio­tekai žvelgiant į ateitį, ieškoma glaudesnio dialogo su Lietuvos leidėjais, kad kuo daugiau pritaikytų leidinių rastųsi pačiose leidyklose. Informacijos prieinamumo požiūriu ir siekiant, kad kuo daugiau knygų būtų pritaikytos visiems, tai būtų esminis pokytis. Eiti šia linkme atsakingas institucijas įpareigoja vadinamasis Europos Sąjungos prieinamumo aktas (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų), kuris įsigalios nuo 2025 metų. Dokumentas numato prievolę turintiems negalią žmonėms ES rinkoje užtikrinti prieinamus gaminius ir paslaugas. Prieinamumo reikalavimas keliamas taip pat ir elektroniniams leidiniams bei elektroninėms knygoms.

Komandinė dvasia kuriama įvairiomis priemonėmis – akimirkos iš kūrybinių dirbtuvių, kuriose išgryninta Lietuvos aklųjų bibliotekos misija, vizija ir vertybės. Nuotr. iš LAB archyvo

23

ŽMOGUS IR LAIKAS

IGNAS ŠEINIUS: SVAJONĖS IR IDĖJOS Vilija Baublytė

Pandemijos pristabdytame laike, atsiradus daugiau galimybių skaityti, galima prisiminti arba atrasti lietuvių literatūros klasikus, tarp jų – rašytoją, politiką ir diplomatą Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas; 1889–1959). Klasiko vardą jam atnešė jau pirmasis romanas, išleistas dar studijuojant meno filosofiją – chrestomatinis tapęs „Kuprelis“ (1913, pataisytas leidimas 1932). Proga sugrįžti prie Šeiniaus (ar susipažinti su juo) galėtų būti prieš porą metų perleistas mokslinės fantastikos elementų turintis satyrinis romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (pirmas leidimas 1934), išjuokiantis nacių antisemitinę politiką ir etninio grynumo teorijas. Nuodugniau pasidomėjus Šeiniaus kūrybine biografija, galima pamatyti, kiek daug šio lietuviškai ir švediškai rašiusio autoriaus parašyta ir kiek daug yra (ir taip jau, matyt, liks) mūsų neperskaityta. Sakydama „mūsų“, turiu omenyje skaitančius sau, o ne dėl profesijos. Iš „skaitymo sau“ gimė ir šis straipsnis, kai kilo mintis skaitomus tekstus susieti su gyvenimiškomis ir literatūrinėmis patirtimis lyčių santykių tematika, reikšminga Šeiniaus kūryboje.

MEILĖ

„Visa įgijęs vikrumu, meile ar prievarta, privalai viską atiduoti, išnykti.“ (Gabriele D’Annunzio. „Mirties apmąstymai“1) Jei šiuos italų rašytojo ir politikos veikėjo D’Annunzio žodžius skaitytume kaip skirtingų būdų gyventi ir siekti savo tikslų apibendrinimą, tai galėtume sakyti, kad Šeiniaus literatūriniai veikėjai gyvenimo prasmės siekia per meilę (ne vikrumu ar prievarta). Pradedant „Kupreliu“, daugelį Šeiniaus kūrinių galima skaityti kaip meilės romaną. Iš kūrinio į kūrinį driekiasi tas pats leitmotyvas: „Juk meilė – bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos – vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti.“ Literatūros mokslo lauke Šeiniaus „Kuprelis“ pristatomas ne tik pirmuoju lietuvių moderniuoju 1

24

Cituojama iš: Bachelard, Gaston. Svajonių džiaugsmas. Vilnius: Vaga, 1993.

romanu, bet ir vienu pirmųjų lietuviškų meilės romanų (pačiu pirmuoju laikant Šatrijos Raganos „Viktutę“ (1901)2. Vėliau Šeiniaus temų ir žanrų laukas plėtėsi, tačiau meilės linija liko svarbi: tartum jungianti į visumą skirtingas temines ir siužetines vieno teksto gijas. (Tuo Šeinius artimas kitam rašytojui – prancūzų diplomatui Romainui Gary.) „Svajonių džiaugsmo“ ir „Apmąstymų apie svajones“ autorius, prancūzų mokslininkas, filosofas ir literatūros tyrinėtojas Gastonas Bachelard’as (1884–1962) siūlė skaityti tekstus mąstant apie juos įkvėpusias žmonijos svajones, pasireiškiančias per amžinuosius siužetus ir archetipines patirtis. Taip skaitant, į vieną „svajotojų draugiją“ galima suburti labai skirtingų žanrų, literatūros krypčių ir istorinių laikotarpių autorius. Šeinius pritaptų ten, kur svajojama apie vieną didžiųjų žmogaus troškimų – amžinąją meilę. Bachelard’as skyrė šviesios dienos svajonę ir tamsų nakties sapną (kalbant metaforiškai). Svajonė visada yra džiugi, šviesi, idealizuojama, turinti raminamąjį poveikį. Net jeigu ji nuspalvinta melancholijos, tai raminančios, švelnios melancholijos. Svajonė išgyvenama sąmoningai, todėl svajojimas nėra atotrūkis nuo realybės, tai – idealizavimą ir realybę jungiantis tiltas. Ir priešingai, tamsus ir slogus nakties sapnas gali būti apgaulingas bei klastingas. 2

Žmuida, Eugenijus. Nuo Kuprelio iki Kentauro: mitopoetinės Igno Šeiniaus potekstės. Acta Litteraria Comparativa, 2017, Nr. 8. Prieiga per internetą: www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/61468/1/ISSN2351-7387_2017_N_8. PG_46-61.pdf

„

Paradoksalu – labiausiai nuo grynosios meilės svajonės atrodo nutolusios Šeiniaus „laimingai“ pasibaigusios istorijos.

“

Rašytojas ir diplomatas Ignas Šeinius. Fotografas Adomas Kliučinskis. Iš „Lietuvos albumo“, 1921

Kalbant Bachelard’o terminais, Šeiniui būdinga savuosius veikėjus ir skaitytojus iš meilės svajonės nublokšti į slogų sapną, iš svajonę ir jos objektą idealizuojančios būsenos į galutinį svajonės žlugimą. „Aš esu sulūžęs...<...> Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino“, – apibendrina savo gyvenimo istoriją „Kuprelio“ Olesis. Panaši trauminė būsena išgyvenama „Vasaros vaišėse“ (1914): „Tai visa tai buvo vien mano vaidentuvės išsvajota! Buvo vien mano lūkesių nuaustas sapnas! <...> Bet tegul būt likęs nors tas sapnas <...> kur aš nuo didelio vargo kiekvienoj nelaimėj slėpiaus! <...> Ir dabar šit išdegintas mylimas kampelis. <...> Bus tuščia, žiauru šalta. Taip visuomet, per visą mano gyvenimą!“ Sunkiai rastume literatūrinę meilės istoriją, kurios herojai nepatirtų meilės negandų ir kančių. Jau minėto vieno didžiųjų svajotojų Gary romaną „Liūdnieji klounai“ (1979) apskritai galima skaityti kaip nelaimingos ar neišsipildžiusios meilės formų enciklopedinį rinkinį. Vis dėlto konkretūs nelaimingos meilės Gary siužetai nebūtinai palieka savo veikėjus ir skaitytojus svajonės griuvėsiuose. Kaip sako jau kito šio rašytojo romano veikėjas: „Neverta pasitikėti <...> tuo, ką iš mūsų padaro gyvenimas, kai iš tikrųjų pabando ką nors padaryti. Šitai lieka nepaliesta, šitai visada būna ir tiki toliau.“ Šeiniaus kūriniuose meilės kančia ir neganda dažnai byloja įtaigiau nei nepaliečiamas tikėjimas, tačiau – paradoksalu – labiausiai nuo grynosios meilės svajonės atrodo nutolusios Šeiniaus „laimingai“ pasibaigusios istorijos (pavyzdžiui, novelėje „Pelargonija“, 1938).

MOTERYS IR VYRAI

Gali būti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių Šeiniaus meilės istorijos dažniau lieka slogiame nakties sapne nei šviesioje dienos svajonėje, yra jo kuriami moterų paveikslai bei vyro ir moters santykių samprata. (Vyrų ir moterų interpretavimo modeliai, net jei ir turi giluminių sąsajų su pirmapradėmis svajonėmis, yra jau kita – idėjų ir viešos diskusijos ar ginčo – erdvė.)

VYRIŠKA PERSPEKTYVA: AUKŠTINIMO–MENKINIMO MODELIS

Skaitant Šeiniaus prozą, gali susidaryti įspūdis, kad kažin koks ypatingas dvasingumas, kaip ir gebėjimas besąlygiškai mylėti, yra vyrų savybės. Moterys lyg ir nepatiria tokių pat gilių dvasinių išgyvenimų kaip vyrai. Regis, Šeiniaus moterų dilemos sprendžiamos ne egzistencinėje, o pragmatinėje plotmėje.

Populiari pasaulyje šiuolaikinė norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo, vienoje iš savo knygų aprašydama dviejų rašytojų – vyro ir moters – pašnekesį apie jausmus, herojės moters vardu kalba: „Siela? Ji paskanauja žodį, tarsi niekada anksčiau nebūtų jo girdėjusi. <...> Nemanau, kad apskritai turiu sielą, – atsako ji.“ Žinant Wassmo feministines pažiūras, šioje frazėje galima įžvelgti ir ironišką užuominą į Vakarų kultūros istorijai būdingą tendenciją kalbėti apie moters dvasios struktūrą, kaip esmiškai kitokią nei vyrų: ją aukštinant ar, priešingai, nuvertinant. Moterų vertinimo (aukštinant ar menkinant) motyvai ir pasvarstymai apie moters padėtį visuomenėje Šeiniaus prozoje dažni. „Moterų klausimu“ diskutuota jau vienoje pirmųjų rašytojo apysakų „Bangos siaučia“ (1914): „Nemanyk, brolau, kad moteris gali vyrą pamylėti. Tos meilės, kuri vadinama sielos meile, joje nėra. Gal buvo, bet tai tik kadai. Dabarties „civilizuota“ moteriškė meilės nebepažįsta. Ji pamylės tavo ūsus, plaukus, tavo išvaizdą, tavo pinigus ar garbę, bet tik ne tave patį. Dagi ir motyniškos meilės ji nebeturi. Ji savo vaikuose myli vien save, savo dalį.“ Nesutikdamas su pirmuoju, antrasis pašnekovas prieštarauja: „Prieš moterų lygybę, vadinas. <...> Sakai, kad kultūra moterį ištvirkino, nežmoniška ją padarė; aš matau, kad kultūra ją mums idealu pastatė, prie kurio mes turime siekti.“ Tokie dialogai XX a. pradžios grožinėje literatūroje atkartojo (kartais beveik pažodžiui) to meto lietuvių visuomenines-politines diskusijas ir realijas. Šeinius publikuoti savo kūrinius pradėjo 1909-aisiais (būdamas 20-ies metų)3, o 1907-aisiais vyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. Vytautas Kavolis lietuvių literatūrai skirtame tiriamajame darbe „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992) yra citavęs ir suvažiavimui skirtas mintis. Iš jų matyti, kad moterų įsitraukimo į visuomeninę-politinę veiklą klausimas tarp vyrų inteligentijos (ypač jos konservatyviuosiuose sluoksniuose) dažnai svarstytas būtent vyrų–moterų psichologijos kategorijomis. Pavyzdžiui, konservatyvių pažiūrų Aleksandras Dambrauskas-Jakštas laiške filosofui Stasiui Šalkauskiui moterų suvažiavimo klausimu rašo: „kova – tai vyrų, ne moterų pašaukimas“, o 1914 m., kritikuodamas bičiulio filosofinės literatūros preferencijas, įgelia, kad „prasti filosofai tinka tik moterims“, o ne Šalkauskiui, nes moterys „ex professo neieško tiesos“. Nesutinkantis su bičiuliu Šalkauskis savo atsakyme rėmėsi moterų ir vyrų psichologinių pažinimo skirtumų analize: moteriškąjį (pasak jo – intuityvųjį ir pasižymintį pranašavimo galimybėmis) laikydamas pranašesniu už vyriškąjį (pažinimo būdą protu). Šalkauskiui ir kitiems specifines „moteriškąsias“ savybes adoruojantiems asmenims dabar galėtume atsakyti Simone de Beauvoir žodžiais: „aukštinti moterį dėl jos moteriškumo – tai patikimiausias būdas jai pakenkti“ („Antroji lytis“, 1949). Polemizuodami 3

Šeiniaus literatūriniu debiutu laikomas 1909 m. J. Tumo-Vaižganto redaguojamoje „Viltyje“ slapyvardžiu Margas Genys išspausdintas feljetonas „Ir pasitaikink tu man taip“.

25

tarpusavyje, Dambrauskas-Jakštas ir Šalkauskis mojavo tos pačios lazdos priešingais galais, kurie dar ir labai greitai mainosi vietomis: nuo garbinimo ir aukštinimo iki nuožmaus pasmerkimo neilgai trunka. Panašiai, atrodo, ir nutiko Šalkauskiui. 1929-aisiais jo suformuluotose „Ideologinėse gairėse moterų klausimui spręsti“ apie moteris svarstoma jau kitaip nei 1914 m. laiškuose: toliau tebesilaikoma moteriškojo ir vyriškojo mąstymo perskyros, bet lig tol adoruotų „moteriškų“ mąstymo ir elgesio savybių vertinimas radikaliai pasikeitęs priešinga kryptimi ir, pasak Kavolio, matyti „moterų apvaldymo ir suvaržymo motyvai“. Kultūros tyrėjo manymu, juos lėmė Šalkauskio aplinkoje atsiradusios konkrečios, nebe abstrakčios, o realiai egzistuojančios ir išsilaisvinimo siekiančios moterys, tarp jų ir Salomėja Nėris. Panašiai kaip Šalkauskis moteriškumo menkinimo–garbinimo sūpynėse (tai žemyn, tai aukštyn) supasi ir Šeiniaus Siegfriedas Immerselbe. Vokiečių nacionalsocializmo, rasizmo ir antisemitizmo ideologas iki eksperimentinės atjauninimo procedūros kalba ir mąsto kaip tipiškas moterų menkintojas, o po operacijos, transformavusios jį fiziškai ir dvasiškai, – jau kaip garbintojas. Kitų alternatyvų romane nėra.

„

<...> moterų įsitraukimo į visuomeninę-politinę veiklą klausimas tarp vyrų dažnai svarstytas būtent vyrų–moterų psichologijos kategorijomis.

“

Beauvoir „Antrojoje lytyje“, analizuodama moterų paveikslus klasikiniuose pasaulio literatūros tekstuose – „visus karnavalus, kur moterys paeiliui velkasi raganos, nimfos, aušrinės, sirenos drabužius“, laikėsi požiūrio, kad, „apibrėždamas moterį, kiekvienas rašytojas apibrėžia ir savo bendrą etiką bei konkretų savęs paties supratimą“. (Nežinia, ar Šeiniui teko skaityti Beauvoir, bet žinome, kad jis studijavo ir vertė Friedrichą Nietzsche’ę, kurio kūriniuose, cituojant Bachelard’ą, „mes turime blogu skoniu atsiduodančią panieką moterims“.) Šeiniaus kūrybos ir biografijos tyrėja, jo švediškų tekstų vertėja dr. Sigutė Radzevičienė monografijoje „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“ (2011) atkreipė dėmesį į rašytojo pastangas plėtoti vyro ir moters tapatybės temą savo vėlyvuosiuose romanuose švedų kalba. Į romaną „Kentauras žvengia“ (1952), pasak mokslininkės, galime žiūrėti kaip šmaikštų literatūrinį žaidimą to meto švedų visuomenėje tebevykstančio lyčių ginčo tema. Šiame kūrinyje Radzevičienė įžvelgia Šeiniaus daromą 26

ironišką takoskyrą tarp androcentrinės (teigiančios vyrų pranašumą) ir ginocentrinės (teigiančios moterų pranašumą) perspektyvos. Kalbant apie ironiją, vėl norisi prisiminti Gary – šį kartą kaip (savi)ironijos meistrą, parodantį mums, kad mūsų ironija ir pašaipa yra skirta apsaugoti mums vertingus dalykus, sušvelninti jiems tenkančius smūgius. Skaitydama Šeinių, svarsčiau, ką gi slepia jo ironija, kokias vertes ji saugo ir gina? Kokį tikslą turėjo Šeinius ironizuodamas minėtą takoskyrą tarp vyrų ir moterų pranašumą teigiančių perspektyvų? Ar jo ironija reiškia abejonę dėl tokios takoskyros prasmės ir realumo apskritai? Šeiniaus tekstuose ieškojau lyčių lygiavertiškumo – būtino draugystei, meilei ir bendradarbiavimui – motyvų. Galiu klysti, bet nesu tikra, kad jo mąstyme ir vaizduotėje buvo tokia perspektyva. Turbūt, norint geriau suprasti Šeiniaus etiką, reikėtų įdėmiau pažvelgti į jo veikėjas moteris: jų žodžius ir poelgius.

MOTERIŠKA PERSPEKTYVA: „TAI TAU IR VYRAS!“

„Tai tau ir vyras!“ – tokie pirmieji Šeiniaus apysakos „Vyskupas ir velnias“ (1959) žodžiai. Jais reiškiama žmonos panieka sutuoktiniui (protestantų dvasininkui), jos požiūriu, negebančiam pasiekti deramų karjeros aukštumų. Skelbiamas ir ultimatumas: „<...> Kelinti metai paeiliui jau tris kartus pralaimėjai vyskupo rinkimus. Girdi, daugiau taip nebus! Arba aš tau ne žmona.“ Apysakos veikėjo teologijos profesoriaus Thomo Frosto jaunosios žmonos Margretos atvirai deklaruojamas moters „buržuazinis karjerizmas“4 (savo gyvenimo tikslų siejimas su santuoka ir sutuoktinio karjera) – pasikartojantis Šeiniaus prozos motyvas. Susidaro įspūdis, kad tokia situacija jo tekstuose traktuojama kaip natūrali. Nepanašu, kad veikėjai (moterys ir vyrai) ar pats autorius į tokį tarpusavio santykių ir šeimos modelį žvelgtų kaip į probleminį. Nematyti akivaizdžių nei moterų, nei vyrų išsilaisvinimo iš tokios tradicijos pastangų. Šeiniaus moterys, netgi skelbdamos šitokius ultimatumus (!), ir toliau vyrų mylimos ir garbinamos. Siegfriedo Immerselbe's mylimoji Salomė, nors pati taip pat myli, prieš apsispręsdama tekėti, gana natūraliai svarsto pragmatinius būsimos santuokos aspektus („Viso pasaulio spauda labai ilgai nesiliautų apie mus rašiusi“), o įvertinusi, „kad tokia perspektyva atrodo išties įdomi“, apsisprendžia tekėti: „Tebūnie.“ Ją įkvepia ir galimybė tapti didžių siekių turinčio vyro bendražyge (buvęs rasinių skirtumų teigėjas ir rasinio grynumo idėjos apologetas po eksperimentinės atjauninimo procedūros jau plėtoja priešingas – Pasaulinės susibroliavusių tautų draugijos – idėjas). Savo ruožtu Siegfriedui mylimoji reikalinga ir tam, kad „nuolat galėtų išlikti stiprus savo žygy“. Žmona, atsidavusi vyro žygiui, tarnauja kaip mūza, įkvėpėja 4

Vytauto Kavolio terminas, pavartotas analizuojant Antano Vaičiulaičio romaną „Valentina“ (1936).

(tokia turėjo tapti Salomė) arba sekretorė (žmona-sekretore tampa Elsė, neįvykus vedyboms su Salome). Nė viename iš skaitytų Šeiniaus tekstų neteko užtikti tos pažangios alternatyvos, kurią, žvelgdamas į XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinę tradiciją (tekstuose ir gyvenime), Kavolis matė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kūryboje. Beje, ir jos santuoka su Konstantinu Čiurlioniu buvo dviejų lygiaverčių gyvenimo partnerių sąjunga, kurioje kiekvienas savarankiškai ir savo jėgomis reiškiasi pagal asmeninius polinkius ir pasirinkimą: žmona – rašytoja, vyras – dailininkas ir kompozitorius. Čia nagrinėjamai temai gali būti reikšmingi ir paties Šeiniaus santuokos niuansai, atskleisti Radzevičienės monografijoje. Būsimą žmoną, švedų aukštuomenės vienturtę dukrą Gertrudą Sydoff, Šeinius sutiko ir vedė netrukus po atvykimo į Švediją. Tuo pat metu, per keletą pirmųjų metų, jis ėmė spausdinti savo kūrybą iki tol jam svetima švedų kalba. Prieš sutikdama lietuvį diplomatą, Gertruda dirbo Stokholmo leidykloje, sukosi intelektualiosios bohemos draugijoje, pati bandė rašyti (to meto dar gana konservatyvioje švedų visuomenėje toks aukštuomenės merginos gyvenimo būdas buvo laikomas maištingu). Žinoma, kad įtakingais asmeniniais ryšiais Gertruda nemažai nuveikė, kad Šeinius būtų pastebėtas Švedijos literatūriniuose sluoksniuose. Ji ir redaguodavo jo švediškus tekstus (apie tai viešai kalbėjo ir pats Šeinius). Negana to, Šeiniaus asmeninio rankraštyno archyvus tyrinėjusi Radzevičienė neabejoja, kad Gertrudai galėtų priklausyti ir kai kurių kūrinių bendraautorystė švediškoje Šeiniaus eilėraščių proza rinktinėje „Natt och Sol“ („Naktis ir saulė“, 1918). Tačiau laisvamaniškos, drąsios aukštuomenės merginos ikisantuokinio „maišto putos, matyt, nepasiekė gelmių“ (cituojant Radzevičienę), nes Gertrūdos bei Igno Šeinių šeimoje buvo vienas autorius. Grįždama prie literatūrinių personažų, negaliu nepaminėti Šeiniaus norvegės Anitros iš novelės „Pelargonija“. Išsilavinusi, finansiškai nepriklausoma dailininkė, tapanti politikų ir diplomatų portretus, atrodytų, turi visas galimybes savarankiškai siekti savų gyvenimo tikslų ir palaikyti lygiaverčius (nepagrįstus ekonomine ir socialine priklausomybe) draugystės ir meilės ryšius. Pažinties su ją iš pirmo žvilgsnio pamilusiu ir pasipiršusiu olandų diplomatu Justu van Wijku metu atsiskleidžia ironiškas, netgi ciniškas Anitros būdas. Dailininkė niekina pas ją savo portretus užsakančius valdžios vyrus ir tapomuose paveiksluose palieka tos paniekos ženklus (tik, pasak jos, klientai per buki, kad juos pastebėtų). Apibendrindama savo patirtį, vyrų portretistė sako: „Man dabar aišku, kad vyrų gerosios ypatybės visados perdėtos. Jų pačių, jų draugų, jų žmonų.“ Pripažintas tarptautinių derybų ir konfliktų reguliavimo asas dėl pažinties su Anitra aplinkybių ir planuojamų vedybų mano privaląs atsisakyti diplomato karjeros (nelabai aišku, kodėl). Emancipuotos moters bruožais pasižyminčios Anitros reakcija ne tik (savi)ironiška („dabar ir aš turėsiu tikėti, kad tu esi tikrai nepaprastas vyras“), bet ir netikėtai dogmiška: „Joks vyras neturi atiduoti iškovotos padėties. <...> Vyrai, kurie nežino ką daro dėl moters, neverti gyventi. <....> Esi turtingas, nors šią vyrišką ypatybę turi aiškią. Tik pirma proga turėsi grįžti politikon. Gal man pavyks atitaisyti tavo vardą. Moters, vyrą iš kelio išvedusios, garbė kitaip neleidžia.“ Pasakyta aiškiai: valdžia, pinigai, žūtbūtinis „iškovotų“ pozicijų laikymasis – „tikrą vyrą“ moters akyse apibrėžiančios ir ją „laimėti“ padedančios savybės. Jei kas ir apstulbo dėl šių Anitros žodžių ir jos laikysenos nenuoseklumo, tai tik skaitytoja(s), bet ne jos suža-

dėtinis. Vyro toks moters mąstymas neatgraso, jo meilės neužgesina. O mylimoji meilės nevaidina: „Ar esi man nepamainomas, dar nežinau“ – negudrauja buvusi laisva menininkė ir būsimoji sutuoktinio politinės karjeros vadybininkė. Taip ir knieti, pasitelkus kitos norvegės, rašytojos Wassmo, ironiją, paklausti Šeiniaus, ar jo norvegė Anitra turi sielą?

„

Simone de Beauvoir žodžiais, „aukštinti moterį dėl jos moteriškumo – tai patikimiausias būdas jai pakenkti“.

“

Kam gi Šeiniui reikėjo Anitros „maišto putų“? Kaip ir išoriškai maištaujančios Siegfriedo Salomės paveikslo: jauna žydų kilmės amerikietė viena pati keliauja po pasaulį, drąsiai boikotuoja nacizmo ir rasizmo ideologo kviestinę vakarienę, visu greičiu laksto sportiniu automobiliu, tačiau lemtingą gyvenimo sprendimą (tekėti ar ne už mylimo vyro) priima, atsižvelgdama į tėvo valią. Gal savo moterų paveikslais Šeinius, sąmoningai ar nesąmoningai, gina nuo modernėjančios visuomenės vyro (savo paties?) svajonę apie mylimąją, kaip ramstį ir mūzą (kad, kaip ir Siegfriedas, „nuolat galėtų išlikti stiprus savo žygy“)? Ar neatliepia parodomieji Šeiniaus moterų maištai ir jų butaforinė emancipacija Beauvoir suformuluoto tipinio vakariečio vyro idealo: moteris, laisvai paklūstanti jo viešpatavimui, be diskusijos nepritarianti jo mintims, tačiau nusileidžianti jo argumentams, protingai jam besipriešinanti ir galiausiai leidžianti save įtikinti. Juk kur kas nuostabiau sutramdyti amazonę Pentisilėją nei vesti romią Pelenę.

LITERATŪRA

Šeinius, Ignas. Kuprelis; Vasaros vaišės ir kt. In Raštai. T. 1. Vilnius: Vaga, 1989 Šeinius, Ignas. Siegfried Immerselbe atsijaunina; Siegfried Immerselbe. In Raštai. T. 3: proza: romanai / tomą parengė Eglė Bielskytė; iš švedų k. vertė Sigutė Radzevičienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003 Šeinius, Ignas. Pelargonija ir kt. In Raštai. T. 7: proza: novelės, feljetonai, apysaka / tomą parengė Laima Arnatkevičiūtė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007 Šeinius, Ignas. Vyskupas ir velnias, Kentauras žvengia ir kt. In Raštai. T. 8: proza: novelės, apysakos / tomą parengė Laima Arnatkevičiūtė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008 Šeinius, Ignas. Natt och sol; Naktis ir saulė; kt. In Raštai. T. 9: proza: eilėraščiai, poezija, novelės, feljetonai, apysakos / tomą parengė Laima Arnatkevičiūtė; iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009 Šeinius, Ignas. Bangos siaučia, 1914. Prieiga per internetą: www.epaveldas.lt/ recordDescription/LNB/C1B0003496473 Šeinius, Ignas. Siegfried Immerselbe atsijaunina. Vilnius: Vaga, 2019 Bachelard, Gaston. Svajonių džiaugsmas / vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Galina Baužytė-Čepinskienė. Vilnius: Vaga, 1993 Bachelard, Gaston. Apmąstymai apie svajones. In Grožio kontūrai (autorių kolektyvas) / sudarė Bronius Kuzmickas. Vilnius: Mintis, 1980 Beauvoir, Simone. Antroji lytis / vertė Violeta Tauragienė, Diana Bučiūtė. Vilnius: Pradai, 1996 Kavolis, Vytautas. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius: Apostrofa, 2016 Radzevičienė, Sigutė. Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011

27

GEROJI PATIRTIS

NAKTIS, VIRTUSI NAKTIMIS Apie skaitymo skatinimo iniciatyvą Prancūzijoje Prancūzijoje, kuri žinoma kaip viena didžiausių kultūros skleidėjų Europoje, bibliotekos pripažįstamos kaip svarbi žinių ir kultūros vieta, prisidedanti prie šiuolaikinės visuomenės formavimo. Prancūzijos kultūros ministerijos remiama skaitymo skatinimo ir populiarinimo programa „Skaitymo naktis“ šiais metais visoje šalyje vyko jau penktą kartą. Tik šventė buvo pailginta ir tapo „Skaitymo naktimis“ – nusidriekė per keturis sausio vakarus. Renginio tema „Perskaityti pasaulį iš naujo“ (Relire le Monde) pasirinkta neatsitiktinai – dėl susiklosčiusios pandeminės padėties turime mokytis į viską žiūrėti iš naujo, prisitaikyti prie kitokio gyvenimo. Pirmą kartą 2017 m. sausio 14 d. įgyvendinta iniciatyva kvietė Prancūzijos bib­lio­tekas bei knygynus atverti duris naktį ir raginti žmones patirti skaitymo malonumą. Iki šiol kiekvienais metais bib­ lio­tekos, knygynai, teatrai skirtingo amžiaus grupėms pasiūlydavo įvairių su skaitymo skatinimo populiarinimu susijusių susitikimų, spektaklių, konferencijų. „Skaitymo naktis“ kasmet pritraukia vis daugiau dalyvių ir pasiūlo vis įvairesnių priemonių bei renginių: 2020 m. dalyvavo daugiau nei 650 000 įvairaus amžiaus asmenų, jų laukė per 6000 renginių, kurie driekėsi per visą Prancūziją. Dėl pandemijos 2020–2021 m. buvo pilni iššūkių, taigi labai nukentėjo ir kultūros sritis. Kai buvo atšaukti renginiai, užvertos muziejų bei bib­lio­tekų durys, bib­lio­tekų veikla buvo perkelta į virtualiąją erdvę. O skaitymo mastas pirmojo karantino metu Prancūzijoje išaugo – net 17 proc. pagyvėjo knygų prekyba. Nenuostabu, kad „Skaitymo naktis“ buvo surengta ir karantino sąlygomis. Šiemet ji netgi tapo „Skaitymo naktimis“ – vyko nuo sausio 21 iki 24 dienos. Projektas išliko populiarus, buvo rasta išeičių vykdyti veiklą neįprastomis sąlygomis. 28

2021 m. ,,Skaitymo naktų“ plakatas.

Dauguma 2021 m. „Skaitymo naktų“ renginių buvo perkelta į virtualiąją erdvę, kurioje galėjo susiburti visi skaitymo entuziastai. Beje, virtualus renginys turi ir savų privalumų: paprastai būna neįmanoma dalyvauti visuose dėmesį patraukusiuose renginiuose, ypač kai jie vyksta skirtinguose miestuose, tačiau šiuo atveju atsirado galimybė „persikelti“ į kitus Prancūzijos miestus ir suspėti į skirtingus renginius. Šiemetės „Skaitymo naktų“ programos renginių (muzikinių skaitymų, filmų bei spektaklių, susitikimų su knygų autoriais, įvairių žaidimų bei konkursų) transliacijas buvo galima stebėti internetu, tačiau kai kurie renginiai, laikantis saugumo priemonių, kai taikoma išankstinė registracija, padedanti riboti lankytojų skaičių, vyko ir gyvai.

VISI ATSAKYMAI – PER TRIS PARAS

Viena populiariausių „Skaitymo naktų“ veiklų galima pavadinti pasitelktą „Eurêkoi“ tinklą. Tai vieša klausimų–atsakymų paslauga, į kurią yra įsitraukę daugiau nei 600 bib­lio­tekos darbuotojų iš 49 Prancūzijos ir Belgijos bib­lio­tekų. Kiekviena bendradarbiaujanti bib­lio­teka yra parengusi specialistus, kurie geba pateikti išsamias rekomendacijas pagal individualius vartotojų poreikius. Nuo 2006 m. gyvuojančios paslaugos teikėjas yra Paryžiaus Pompidou centro Informacijos viešoji bib­lio­teka (Bibliothèque Publique d‘Information), partneris – Belgijos Valonijos-Briuselio federacijos bibliotekų tinklas. Abi šios institucijos bendradarbiaudamos pateikia atsakymus į įvairių sričių (istorijos, sociologijos, technologijų ir kt.) klausimus, kartu nurodydamos ir reikiamus šaltinius bei dokumentus, taip pat, atsižvelgiant į skaitytojų norus bei pomėgius, pateikiami knygų pasiūlymai bei rekomendacijos. Pasinaudoti „Eurêkoi“ paslauga galima apsilankant šio tinklo interneto puslapyje (www.eurekoi.org). Atsisiuntęs specialią mobiliąją programą arba apsilankęs „Eurêkoi“ feisbuko puslapyje, klausėjas per 72 valandas gauna bib­lio­tekininko laišką. „Skaitymo naktų“ programos dalyviai taip pat galėjo gauti specialiai jiems parengtas pageidautų knygų konkrečia tema rekomendacijas.

nių, suteikiančių galimybę ir toliau mokytis, atrasti, skaityti tiesiogiai iš namų. Bib­lio­tekos lankytojai iš knygų, žemėlapių, fotografijų, straipsnių gauna informacijos nuo pat antikos iki XX a., ypač daug informacijos šioje kolekcijoje galima rasti apie XIX amžių. Dokumentus galima atsirinkti pagal konkrečią temą ar geografinę vietą, čia prieinami svarbiausi prancūzų literatūros darbai, siekiantys XVIII–XIX amžius. 2004 m. „Galika“ galėjo suteikti atvirąją prieigą prie daugiau nei 100 000 spausdintinių dokumentų, 80 000 vaizdų bei 30 valandų garso įrašų; 2010–2014 m. kolekcija padidėjo nuo 1 iki 3 milijonų dokumentų, o 2021 m. kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, Prancūzijos nacio­nalinė bib­lio­teka džiaugėsi pasiekusi 8 milijonų skaitmenintų dokumentų ribą. Ta proga aštuonias dienas iš eilės bib­lio­teka skelbė su išskirtinėmis moterimis susijusią medžiagą: Marios Sibyllos Merian natūralistines iliustracijas, cenzūruotą Germaine de Staël esė, žymiojo Kotrynos Medici pakabuko vaizdą ir kt. Prancūzijos nacionalinė bib­lio­teka „Galikos“ dokumentų bazę kartu su partnerėmis kasmet papildo daugiau nei 70 000 spaudinių. Prancūzijos nacionalinė bib­lio­teka turi didžiulę mediateką, kurioje sukaupta daugiau nei milijonas vienetų įvairios vaizdo ir garso medžiagos. Kiek­ vieną dieną „Galikos“ tinklaraštis yra papildomas naujausiais įvairių sričių specialistų įrašais. Bib­lio­ teka taip pat siūlo virtualiai aplankyti joje esančiose galerijose rengiamas parodas. „Skaitymo naktyse“ skaitytojams buvo priminta apie „Galikos“ teikiamas paslaugas ir jos visos buvo prieinamos renginio dalyviams.

PAGALVOTA IR APIE JAUNUOSIUS SKAITYTOJUS

„Skaitymo naktų“ metu siūloma daug užsiėmimų vaikams. Tarkim, Prancūzijos nacionalinė bib­lio­teka yra sukūrusi mobiliąją programą mažiesiems „Galikadabra“ (Gallicadabra). Joje – didelis pasakų, lopšinių pasirinkimas. Kadangi programa

SKAITMENINĖ NACIONALINĖS BIB­LIO­TEKOS KOLEKCIJA

Programos „Eurêkoi“ prieiga per mobilųjį telefoną.

„Skaitymo naktų“ metu buvo pristatytas ir Prancūzijos nacionalinės bib­lio­tekos projektas – skaitmeninė bib­lio­teka „Galika“ (Gallica). Šis nuo 1997 m. kuriamas įvairaus tipo dokumentų rinkinys vis labiau plečiamas ir tapo dar labiau prieinamas visuomenei, ypač karantino metu. Prancūzijos nacio­n alinė bib­l io­teka, pastūmėta pandemijos, visiems norintiesiems suteikė prieigą prie milijonų vienetų sukauptų paveldo ir enciklopedinių šaltiSkaitmeninėje ,,Galikos“ bibliotekoje – didelė įvairaus tipo dokumentų pasiūla. www.gallica.bnf.fr

29

ŠALIA VIRTUALIŲ RENGINIŲ SIŪLYTA IR GYVŲ

Programa vaikams „Galikadabra“. http://editions.bnf.fr/gallicadabra

pritaikyta mažiesiems skaitytojams, yra ypač lengvai valdoma. Taip savo ruožtu vaikai pratinami prie skaitymo. Prancūzijoje ypač skatinamas skaitymas tarp mokyklinio amžiaus vaikų. Nacionalinis skaitymo konkursas „Mažieji skaitymo čempionai“ (www.lespetitschampionsdelalecture.fr) – viena iš tokių skaitymo skatinimo iniciatyvų, skirtų ketvirtų klasių mokiniams. Šiais metais pirmas konkurso etapas buvo įtrauktas į „Skaitymo naktų“ programą. Konkurso dalyviams reikėjo viešai raiškiai perskaityti trijų minučių tekstą. Konkursas vyksta keturiais etapais, taip nuo vietos lygmens pereinama iki nacionalinio. Šiemet mokyklose išrinkti vaikai savo miestų bei mokyklų bib­lio­tekose dalyvavo viešojo skaitymo konkurse ir siekė patekti į kitą etapą.

Be virtualių susitikimų, 2021 m. pradžioje vykusiose „Skaitymo naktyse“ organizuota ir tiesioginių renginių. Vienas įspūdingiausių vyko sostinėje Paryžiuje – tai buvo literatūrinis pasivaikščiojimas nuo Forney bib­lio­tekos, įsikūrusios viduramžius menančiame pastate, iki Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Ši bib­lio­teka įdomi ne tik pastato architektūra, bet ir savo meno darbų rinkiniais. Forney bib­lio­tekos darbuotoja su pasivaikščiojimo dalyviais dalijosi įvairiais pasakojimais, o stabtelėjimų metu buvo skaitomos prancūzų klasikų – Victoro Hugo, Jacques’o Prévert’o, Louis Aragono – kūrinių ištraukos. Limožo bib­lio­teka „Skaitymo naktų“ dalyviams pasiūlė originalią veiklą. Bib­lio­tekos „Youtube“ kanale tiesiogiai buvo galima stebėti įstaigos „naktinį gyvenimą“. Per apsaugos kameras buvo galima stebėti bib­lio­tekos užkulisius – atgijusių knygų veikėjų nuotykius. Tuo pat metu vyko konkursas: Limožo bib­lio­teka savo interneto puslapyje buvo paskelbusi klausimus, į kuriuos norint atsakyti reikėjo atidžiai stebėti naktinį veiksmą bib­lio­tekos viduje bei išorėje. Iš teisingus atsakymus pateikusių asmenų buvo išrinkti du laimėtojai, ir dabar jų laukia prizas – kai tik aplinkybės leis, jie galės iš tikrųjų praleisti naktį bib­lio­tekoje.

ŠALTINIAI

1. Des Millions de Ressources Proposées En Ligne Par la BNF [žiūrėta 2021-01-14]. Prieiga per internetą: http://traduction.culture.gouv.fr/ url/Result.aspx?to=en&url=https%3A%2F%2Fnuitdelalecture.culture. gouv.fr%2Fle-numerique-au-service-du-livre-et-de-la-lecture%2Fdesmillions-de-ressources-en-ligne-proposees-par-la-bnf. 2. Présentation de la 5ième édition [žiūrėta 2021-01-14]. Prieiga per inter netą: https://nuitdelalec ture.culture.gouv.fr/ presentation-de-la-5e-edition. 3. Nuit de la Lecture 2021 - le BFM Sous Surveillance [žiūrėta 2021-01-14]. Prieiga per internetą: https://bfm.limoges.fr/video/ nuit-de-la-lecture-2021-la-bfm-sous-surveillance. 4. Balade littéraire de l’Hôtel de Sens à Notre-Dame, Leila Drici [žiūrėta 2021-01-14]. Prieiga per internetą: https://blogs.emi-cfd.coop/ coursdusoir/2021/02/16/balade-litteraire-de-lhotel-de-sens-a-notre-dame/. 5. Nuits de la Lecture 2021: les bons plans de la cinquième édition, Laurence Houot [žiūrėta 2021-01-14]. Prieiga per internetą: www. francetvinfo.fr/culture/livres/nuits-de-la-lecture-2020-les-bons-plansde-la-cinquieme-edition_4263997.html. 6. Spécial Nuits de la Lecture: le numérique, une autre façon de découvrir la lecture [žiūrėta 2021-01-14]. Prieiga per internetą: www.culture.gouv. fr/Actualites/Special-Nuits-de-la-lecture-le-numerique-une-autrefacon-de-decouvrir-la-lecture. 7. BnF Gallica [žiūrėta 2021-01-14]. Prieiga per internetą: https://gallica. bnf.fr/edit/und/a-propos.

Parengė Guoda Mankevičiūtė 30

Skaitymo skatinimo iniciatyvos ,,Mažieji skaitymo čempionai“ plakatas (autorius Thomas Baas)

KRONIKA

TEMOS, SVARBIOS IR KNYGŲ MĖGĖJAMS, IR PROFESIONALAMS Gegužės 6-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtas pirmasis Leidėjų forumas – renginys, skirtas leidybos aktualijoms aptarti. Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanalu transliuotose diskusijose leidyklų atstovai vertino šiandienos situaciją, aptarė leidybos pokyčius ir perspektyvas. Šis forumas – Lietuvos leidėjų asociacijos organizuojamos akcijos „Lietuva skaito“, visoje šalyje vykusios jau septintą kartą, dalis. Nuo balandžio mėnesio trukusi akcija „Lietuva skaito“ šiemet kvietė skaityti vaikams ir kurti skaitymo tradiciją šeimose. Tad ir forume nemažai dėmesio skirta vaikų literatūrai, knygų vaikams pastarųjų penkerių metų leidybos pokyčiams (diskusija „Apie vaikų literatūrą ir skaitymą nuo pirmųjų dienų“; dalyvavo leidyklų „Alma littera“, „Aukso žuvys“ ir „Tikra knyga“ atstovai, moderavo Kristina Savickytė). Konstatuota, kad vaikų literatūra, galima sakyti, išgyvena aukso amžių: temų laukas platėja, formos įvairėja, leidinių kokybė gerėja, vis dažniau leidžiamos lietuvių autorių knygos vaikams, o ne anksčiau dominavusios verstinės. Populiarėja paveikslėlių knygos – kinta vizualumo ir verbalumo santykis, nors Lietuvą galima laikyti tekstinės tradicijos knygų šalimi. Prie šio pokyčio itin prisidėjo lietuvių iliustruotojų (Aušra Kiudulaitė, Monika Vaicenavičienė, Lina Dūdaitė, Rasa Jančiauskaitė, Inga Dagilė ir kt.) sėkmė tarptautiniuose konkursuose, dalyvavimas Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų parodose. Gerai priimama ir skaitymo nuo pat mažų dienų iniciatyva, jos svarbą suvokia ir aktyviai įsitraukia jaunos šeimos. Tačiau valstybė vaikų literatūrai turėtų skirti daugiau dėmesio, ypač skirdama finansavimą mokyklų bib­lio­tekoms, nes „knygų turi būti visur, kur yra vaikų“. Apie kitokius knygų formatus (garsines ir Brailio raštu rašytas knygas), socialinę leidėjų atsakomybę ir specifinių skaitymo poreikių tenkinimą kalbėta diskusijoje „Knygos visiems: apie knygų prieinamumą“ (dalyvavo leidyklų „Verslas ir menas“, „Audioteka“ ir Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos atstovai, moderavo Vincas Grigas). Buvo aptarti universalaus dizaino principai, t. y. galimybė skaityti įvairiais būdais. Pabrėžta, kad kol kas esame tik pradiniame etape, tokių knygų dar trūksta. Tai aktualu galvojant apie ateitį – turint omenyje 2025 m. įsigaliosiančią Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų (populiariai vadinamą Europos prieinamumo

aktu), apimsiančią visas el. paslaugas, ne tik el. knygas. Esminis pokytis bus, kai visi pradės leisti skaitmenines knygas, – tai tas formatas, kurį geriausiai galima pritaikyti įvairių negalių turintiems skaitytojams. Analizuota, kas skatina būti socialiai atsakingais leidėjais, kuo svarbios spausdintos knygos, kurias skaityti arba liesti pirštais gali visi vaikai, ir kodėl tokios knygos yra brangesnės. Pasidžiaugta, kad garsinės knygos tampa tokios pat vertingos kaip ir spausdintinės (ypač kai jas įgarsina pats autorius), nors anksčiau vyravo nuomonė, kad jos skirtos tik neregiams. Tai reikšmingas pastaraisiais metais išryškėjęs pokytis. Leidžiant įvairių formatų knygas, svarbu bendradarbiauti, šviesti visuomenę, valstybės lygmeniu formuoti finansavimo modelį, kuris skatintų partnerystę, o ne konkurenciją. Taip pat svarbu stengtis plėtoti įtraukiąją leidybą, sudaryti galimybes skaityti visiems. Šią tendenciją skatina ir Tarptautinė leidėjų asociacija. Leidėjų forume savo patirtimi, darbo specifika dalijosi ir mažos, nišinės leidyklos (diskusija „Apie ateities leidėją ir ateities skaitytoją“; dalyvavo leidyklų „Odilė“, „Lapas“, „Rara“, „Apostrofa“, „Phi knygos“ atstovai, moderavo Aud­ rius Ožalas). Pabrėžta, kad masinių bestselerių laikais reikalingos mažosios leidyklos, turinčios aiškų braižą, siūlančios profesionaliai parengtas knygas ir buriančios savo bendraminčių ratą. Mažųjų leidyklų tikslas – plėsti skaitytojo akiratį, jį edukuoti, pateikiant specializuotą literatūrą, gilinantis į sudėtingesnes temas. Tokių leidyklų randasi vis daugiau, jų reikšmė ir pasaulyje, ir Lietuvoje didėja. Forume dar vyko dvi vaikų literatūros pokyčiams aptarti ir jaunimui susipažinti su leidybos procesais skirtos diskusijos („Vaikų literatūra pandemijos metais: kas pasikeitė“ ir „Jaunimas kalbina leidėjus“).

Vaidenė Grybauskaitė Leidėjų forumą organizavo Lietuvos leidėjų asociacija kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo bib­lio­teka, IBBY Lietuvos skyriumi, renginį rėmė Lietuvos kultūros taryba.

31

KRONIKA

ĮGYVENDINTOS PROFESIONALIŲ ARCHITEKTŲ IDĖJOS Į bibliotekų skaityklas sugrįžtant lankytojams, Molėtų viešoji biblioteka skaitytojus pasitinka atnaujintomis, geriau pritaikytomis erdvėmis. Daugiau nei pusę metų trukęs bibliotekos erdvių pertvarkymas didžiąją dalį laiko vyko už uždarų durų, kai lankytojai į bibliotekos patalpas nebuvo įleidžiami. Dabar visi numatyti atnaujinimo darbai jau baigti, pagal skaitytojų poreikius individualaus darbo zonos suderintos su bendravimą ir bendradarbiavimą skatinančiomis erdvėmis. Tai padaryta įgyvendinus Architektūros kokybės vystymo asociacijos pasiūlytas idėjas ir transformacijas. Bib­lio­tekos pastatas, kuriame dar įsikūręs Kultūros centras, Turizmo ir verslo informacijos centras, Molėtų krašto muziejus, statytas beveik prieš pusę amžiaus, todėl 2015 m. buvo įgyvendintas bib­lio­tekos renovacijos projektas. „Tuo metu išplėstos erdvės, nauja konferencijų salė buvo didelis žingsnis atsinaujinimo link, – sako Molėtų viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti direktoriaus pareigas, Nijolė Stančikienė. – Architektūros kokybės vystymo asociacija iš naujo pažvelgė į vis labiau besiplečiančias bib­lio­tekos funkcijas ir atskleidė daugiau bib­lio­tekos galimybių.“ Molėtų bib­lio­teka tapo pirmoji Lietuvoje, kurioje imti įgyvendinti socialiniais tyrimais paremti architektūriniai sprendiniai. Architektūros kokybės vystymo asociacijos (AKVA) vykdyto projekto „Architektūros laboratorijos „Meninės bib­lio­tekos transformacijos“ Molėtų viešojoje bib­lio­tekoje pagrindu tapo sociologės, socialinių mokslų daktarės Dalios Čiupailaitės-Višnevskos atliktas tyrimas, kurio metu analizuotos darbuotojų ir lankytojų patirtys bib­lio­tekoje, jos architektūra, santykis su žmonėmis. Atlikusi apibendrinimus, ji pateikė savo įžvalgas, padėjusias geriau suprasti apklaustų asmenų lūkesčius. Remdamosi tyrimo išvadomis, architektų grupės surengtose dirbtuvėse teikė savo pasiūlymus ir jų vizualizacijas – taip buvo sukurta nauja bib­lio­ 32

Užėjusius į biblioteką lankytojus pirmiausia pasitinka daugiafunkcė erdvė – Skaitymo kapsulė, kuriai jaukumo suteikia mediniai baldai ir šviestuvas. Austėjos Jasaitienės nuotraukos

Konferencijų salės erdvėje įkurtas bibliobiuras, skirtas ir individualiam, ir grupiniam darbui. Čia galima pavartyti meno albumus, apžiūrėti eksponuojamas parodas.

Pagrindinis pokytis bibliotekos abonemente – nuo likusios erdvės medinėmis pertvaromis atskirta „sala“. Tai puiki vieta tiems, kurie nori būti netrukdomi ir beveik nepastebimi.

svarbiausia – kuria jaukumą čia laiką leidžiantiems ir ant žemės sėdėti bei žaisti mėgstantiems vaikams. Kaip ir Skaitymo kapsulėje, čia kabo nauji mediniai rankų darbo šviestuvai su daugiaspalve šviesos funkcija. Skaitykloje išskirta nauja erdvė ir vyresniems vaikams, norintiems jaustis patogiai ir išlikti „neDabar Informacijos skaitykloje lankytojams patogiau prieinami periodiniai matomiems“. Į kitą skaityklos leidiniai. Jiems skirtos lentynos ir pati skaitymo erdvė yra prie didelių langų, vietą perkėlus kompiuterius, užtikrinančių natūralų apšvietimą. Vaikų skaitykloje į kitą vietą perkelta ir įrengta kompiuterių erdvė. sukurta susikaupti padedanti darbo erdvė. Bib­l io­t ekos abone mentas taip pat buvo reorganizuotas suteikiant jam naujų funkcijų. Pagrindinis pokytis – nauja „sala“, nuo likusios erdvės atskirta medinėmis pertvaromis. Čia pastatyti minkštasuoliai – puikus sprendimas tiems, kurie ieško ramybės, nori Rankų darbo mediniai šviestuvai su daugiaspalve šviesos funkcija Vaikų būti netrukdomi ir beveik skaitykloje suteikia jaukumo, o patys mažiausieji gali įsitaisyti ir ant Skaitykloje išskirta nauja erdvė ir vyresniems vaikams bei paaugliams, nepastebimi. šviesaus kilimo. norintiems jaustis patogiai. Galiausiai, išnaudodami didžiulę, bet kartu univertekos vizija. Pasak projekto meninės dalies kuratoriaus Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedros vedėjo doc. Roko Kilčiausko ir salią ir lankytojų mėgstamą bib­lio­tekos konferencijų AKVA vadovės, architektūrologės Aidos Štelbienės, skirtingų kartų ar salės erdvę, čia įkūrėme bibliobiurą. Jis, kaip ir kitose poreikių lankytojai bib­lio­tekose turi jaustis patogiai, o tam reikalingos bib­lio­tekos vietose įrengtos panašios zonos, skirtas individualiam ar grupiniam darbui pagal kiekvieno lankyišmaniosios erdvės. Būtent tokios erdvės, remiantis praėjusį rudenį veikusiose architektų tojo poreikį. Bibliobiuro lentynose lankytojai ras meno dirbtuvėse pateiktomis idėjomis ir pasiūlymais, Molėtų bib­lio­tekoje ir albumų, galės apžiūrėti šalia eksponuojamas parodas. Norėtųsi pabrėžti svarbų visoms bib­lio­tekos sukurtos. erdvėms naujai atsiskleisti padedantį pokytį. Pirmą Šiandien į bib­lio­teką užeinančius žmones pasitinka pirmoji kardinakartą po 2015 m. baigtos kapitalinės renovacijos buvo lius pokyčius patyrusi erdvė – Skaitymo kapsulė. Tai – daugiafunkcė erdvė: čia galite atnešti ir palikti savo asmenines perskaitytas knygas, pakeisti visi bib­lio­tekos patalpų šviestuvai, nes apšvieji tinkama atokvėpiui, kavos pertraukėlei, pašnekesiui su draugu. Jau- timas apskritai buvo nelabai tinkamas bib­lio­tekai – kumą čia kuria mediniai architektų suprojektuoti baldai ir šviestuvas, industrinis, šaltas, per aukštai. Naujasis apšvietimo sprendimas bib­lio­tekininkams suteikia palankesnes kurio šviesos spalvą galima reguliuoti pagal nuotaiką. Nuo šiol geriau prie lankytojų poreikių pritaikyta ir Informacijos darbo sąlygas, lankytojams palengvina knygų paiešskaitykla. Dabar žmonėms daug patogiau prieiti prie periodinių kas lentynose ar tiesiog spinduliuoja jaukumą. Kviečiame apsilankyti ir pokyčius įvertinti patiems. leidinių lentynų. Jos, kaip ir skaitymui skirta erdvė, stovi prie didelių langų, užtikrinančių natūralų ir pakankamą apšvietimą. Šioje skaityk­ loje įrengta atskira skaitmeninių kūrybinių dirbtuvių erdvė. Čia rasite įvairios kompiuterinės technikos, skirtos dirbti 3D spausdintuvu, profesionaliai apdoroti nuotraukas, kurti muziką, užsiimti robotika ir t. t. Ateityje numatoma įkurti virtualiosios realybės akinių zoną. Skaitykloje, kaip ir seniau, veikia viešosios interneto prieigos taškas (VIPT) – kompiuterių kambarys. Bene labiausiai laukta pokyčių Vaikų skaitykloje. Architektų patarimu perstumdžius baldus, čia atsirado daugiau erdvės knygas besirenkantiems vaikams, pertvarkytos ir geriau pritaikytos bib­lio­tekininkų darbo vietos. Labiausiai į akis krintantis pokytis – didžiulis šviesus kilimas laisvalaikio erdvėje. Jis atnešė daugiau šviesos, suteikė naują erdvės pojūtį, bet

Architektūros kokybės vystymo asociacijos Molėtų rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje vykdytą projektą „Architektūros laboratorijos „Meninės bib­lio­tekos transformacijos“ rėmė Lietuvos kultūros taryba. Juo buvo siekiama kartu su bib­lio­tekos lankytojais sukurti galimybę plėtoti vaizduotę ir kūrybingumą, kuriant aplinką pakeisti leidžiančias ir naujas sensorines patirtis suteikiančias erdves.

Austėja Jasaitienė 33

KRONIKA

TOBULĖTI SKATINANTYS APDOVANOJIMAI Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos įsteigtu ženklu „Ad astra“ siekiama pagerbti išskirtinius Panevėžio regiono bibliotekų darbuotojus, supažindinti visuomenę su iniciatyviais bibliotekininkais ir jų darbais. Nuo 2017 m. kasmet apdovanojami trijų kategorijų – Panevėžio regiono viešųjų bibliotekų, viešųjų bibliotekų filialų ir mokyklų bibliotekų – laureatai. Šių metų balandžio 16 d. penktą kartą paskelbti apdovanojimų laureatai, o šventinę sveikinimo ceremoniją numatoma organizuoti pasibaigus karantinui.

Šiais metais apdovanojimai jubiliejiniai, tad džiugu, kad vertinimo komisija sulaukė rekordiškai daug kandidatų paraiškų. Siūlymus apdovanoti teikė įvairios įstaigos, bendruomenės ir netgi moksleiviai. Įvertinti reikšmingiausius pastarųjų metų bib­lio­ tekininkų darbus buvo nelengva užduotis – iš dvylikos kandidatų reikėjo išrinkti tris. Derėtų pabrėžti, kad bib­lio­tekininkai sugebėjo prisitaikyti prie pandemijos keliamų iššūkių ir, organizuodami naujų formų veiklas, praturtino skaitytojų laisvalaikį. Laureatai bus apdovanoti menininko Alfrido Pajuodžio iš sidabro ir rodolito sukurtu „Ad astra“ ženklu, simbolizuojančiu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės svarbiausius gyvenimo principus: kilnumą, dvasinio tobulėjimo siekimą padedant kitiems. Pateikiame „Ad astra“ laureačių mintis apie sukauptą patirtį, ateities bib­lio­tekų viziją ir šio apdovanojimo reikšmę.

SAVIVALDYBIŲ VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ KATEGORIJOS LAUREATĖ LAIMA ANDRIJAUSKIENĖ Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Suaugusių vartotojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji bibliotekininkė

Pastebėtos prasmingos iniciatyvos „Bib­lio­tekoje dirbu jau 40 metų. Pasirinkta bib­ lio­tekininko profesija man visada teikė džiaugsmo. Man įdomu dirbti. Bėgantys metai keitė bib­lio­tekų veiklas ir uždavinius, tačiau tradicijas visada papil34

Nuotr. iš Laimos Andrijauskienės albumo

dydavo naujovės. Svarbiausia – tikiu tuo, ką darau. Bib­lio­tekoje turiu galimybę įgyvendinti savo idėjas rengiant projektus ir kultūros renginius, juos organizuojant netradicinėse erdvėse, o šiuo metu – ir virtualiai. Man svarbu savo kasdienėje veikloje matyti prasmę, mėgautis pasiektu rezultatu. Pastarųjų metų projektai kvietė žmones ne tik skaityti, bet ir aktyviai dalyvauti įvairiose veiklose. Tai išties nepamirštamos vaizduotę žadinančios istorijos. Kiekvienas pasisekęs bib­lio­tekos projektas ir įvairiapusė veikla motyvuoja eiti pirmyn. Šis apdovanojimas – tai didelis pripažinimas, svarbus ne tik man, bet ir Ignalinos viešosios bib­lio­tekos kolektyvui, taip pat mūsų skaitytojams. Pastebėtas mūsų visų darbo rezultatas, daug gražių ir prasmingų iniciatyvų buvo įgyvendinta kartu. Didžiausia padėka visiems, kurie prisideda prie bib­lio­tekos projektų ir veiklų. Nors ši nominacija skirta man, segėdama „Ad astra“ ženklą, jausiu mūsų visų bendrystę.“

SAVIVALDYBIŲ VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ FILIALŲ KATEGORIJOS LAUREATĖ INDRA DREVINSKAITĖ Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė

palikimo studijų centras, ir pagaliau 2020 m. kovo 1 d. jis pradėjo oficialią veiklą. O aš toliau tiesiu kelius link Jono ir jo jaunesniojo brolio Adolfo... „Ad astra“ apdovanojimas reiškia tik viena – dar didesnį įsipareigojimą ir atsakomybę. Savo darbu reikia susirgti, pasveikti ir vėl susirgti iš naujo – to bib­lio­tekininkams ir linkiu. Dėkoju komisijai, tariu ačiū Biržų bib­lio­tekos direktorei, savo kolegoms, patiems artimiausiems žmonėms, taip pat A. ir J. Mekų giminaičiams.“

MOKYKLŲ BIBLIOTEKŲ KATEGORIJOS LAUREATĖ JELENA KULŠINSKIENĖ Panevėžio „Vilties“ progimnazijos bibliotekos vedėja

Nuotr. iš Indros Drevinskaitės albumo

Bib­lio­tekininko darbo žavesys „Biržų bib­lio­tekos viename iš kaimo filialų pradėjau dirbti 2013 m., į Biržus grįžusi po darbo turizmo srityje. Man patiko, gal ir dabar ten dirbčiau, jei ne Biržų bib­lio­tekos direktorė Vilmantė Vorienė, kuri pakvietė mane pereiti į pagrindinę bib­lio­teką. Nesu labai gera tikro bib­lio­tekinio darbo išmanytoja, tačiau žaviuosi kolegomis, kurie sistemina, komplektuoja, koduoja, net užsimerkę tarp knygų lentynų randa reikiamą leidinį. Bet bib­lio­teka šiais laikais – ir kaip susitikimų, kultūrinio dialogo erdvė, joje vyksta įvairiausi renginiai. O man, Vytauto Didžiojo universitete baigusiai menotyros studijas, patinka organizuoti. Taip atsirado mano rengti kino sekmadieniai, įvairios akcijos, vasaros skaitymai miesto viešosiose erdvėse. Manau, kad bet koks darbas bib­lio­tekoje yra komandinis, net ir tas, kai aiškiai būna įvardytas projekto vadovas. Be to, bib­lio­tekininko darbas – tai ieškojimų ir atradimų darbas. Jame susikerta viskas: išsilavinimas (darbe naudojuosi per menotyros studijas įgytomis žiniomis), išsiauklėjimas, žmogiškosios savybės, diplomatija, politika, regiono kultūrinė patirtis ir tradicija, jos išmanymas ir kaitos poreikis. Bib­lio­tekininkas privalo būti visoks. Tuo šis darbas ir yra įdomus. Apmaudu tik, kad menkai vertinamas. Artėjant Jono Meko 95-ajam jubiliejui, kuris minėtas 2017 m., 2016 m. pirmą kartą parašiau jam elektroninį laišką. O tada, kaip pasakytų J. Mekas, „viskas buvo parėdyta angelų“. Susirašinėjimai, išnykusio Semeniškių kaimo įprasminimas laukų akmeniu, J. Meko iš Niujorko atsiųstas archyvas, 95-mečio renginys „Sniego ilgesys“, pažintys su jo giminėmis, bičiuliais ir... Jono mirtis. Man ir bib­lio­tekos direktorei buvo aišku: J. Meko atminimas Biržuose padėtu laukų akmeniu neturi baigtis. Teko nemažai pakovoti, įrodinėti, kodėl ir kam bib­lio­tekoje reikalingas Jono ir Adolfo Mekų

Nuotr. iš Jelenos Kulšinskienės albumo

Ateities mokyklos bib­lio­tekos vizija „Mokyklos bib­lio­tekos, kaip ir pati mokykla, nuolat keičiasi, prisitaiko prie naujų iššūkių ir galimybių. Ateities mokyklos bib­lio­teka – tai modernus informacinis centras su naujausiomis technologijomis, puikiai įrengtomis erdvėmis, turintis sensorinę ir virtualiosios realybės įrangą, neribotą nemokamą įvairių medijų prieigą. Tai – vieta, kurioje galima ne tik skaityti ir ieškoti informacijos, bet ir žaisti, tobulinti gebėjimus, tyrinėti, kurti ar tiesiog pailsėti. Vieta, kurioje daug knygų, kurioje šilta ir jauku, kurioje norisi būti ir nesinori išeiti. Mokyklos bib­ lio­tekininkas – greitai prisitaikantis prie pokyčių ir įvairių naujovių, nuolat besimokantis, kūrybingas, nebijantis eksperimentuoti, įkvepiantis mokinius semtis žinių iš įvairių šaltinių, laimingas, mylintis savo darbą, skaitytoją ir knygas. Kiekvienam žmogui svarbu būti įvertintam, pastebėtam. Labai džiugu, kad šį apdovanojimą gavau ypatingais metais, kai švenčiamos švietėjos, kultūros ir visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 160-osios gimimo metinės. Tai – tarsi jos palaiminimas. Esu be galo dėkinga progimnazijos administracijai ir visai bendruomenei už pasitikėjimą ir palaikymą. Kartu jaučiu didelę atsakomybę, įpareigojimą nesustoti, nuolat tobulėti, padėti kitiems, kad skaitymas kiekvienam teiktų džiaugsmą ir malonumą.“

Parengė Greta Diliūnaitė 35

KRONIKA

DEŠIMTYJE ŽURNALO NUMERIŲ – PENKERI BIBLIOTEKOS METAI Per 100 didesnių ar mažesnių straipsnių, daugiau kaip 20 rubrikų. Tiek tilpo prieš penkerius metus Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos pradėtame leisti „Aušros alėjos“ žurnale. Šiemet skaitytojai sulaukė 10-ojo numerio: leidinys ne tik prisideda skleidžiant žinią apie biblioteką, daro ją labiau matomą, bet ir viešina sėkmingus jos projektus, dalinasi gerąja patirtimi. „2016 m. rudenį pirmosios Šiaulių knygų mugės lankytojai į rankas paėmė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos žurnalo „Aušros alėja“ pirmąjį numerį. Žurnalo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – pirmiausia „Aušros“ vardas simboliškai siejamas su judėjimu dėl lietuviško žodžio ir lietuvybės puoselėjimo, be to, bib­lio­teka yra įsikūrusi Aušros alėjoje. Nuo tada naujas numeris pasirodo dukart per metus: pavasarį – per Nacionalinę Lietuvos bib­lio­tekų savaitę ir rudenį – per Šiaulių knygų mugę“, – žurnalo leidimo pradžią prisimena jo redaktorius, bib­lio­tekos direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas. Dabar šį leidinį galime skaityti tarsi bib­lio­tekos metraštį – jo puslapiuose fiksuojami svarbiausi įstaigos įvykiai ir darbai, pristatomi bib­lio­tekos parengti ir išleisti leidiniai. Viena svarbiausių žurnalo paskirčių – skleisti gerąją patirtį, supažindinti kolegas ir visuomenę su įdomiomis ir prasmingomis bib­lio­tekos veiklomis, vykdomais projektais, edukaciniais ir kultūros renginiais. Leidinyje apžvelgiamos svarbiausios bib­lio­tekoje organizuotos nacionalinės ir tarptautinės konferencijos, daug dėmesio skiriama įvairią negalią turinčių bib­lio­tekos lankytojų integracijos temoms, kurioms bib­lio­teka pastaruoju metu teikia prioritetą. Kiekviename numeryje kalbamės su žymiu kultūros, meno ar mokslo atstovu apie knygas, skaitymo įpročius, bib­lio­tekas. Jau tapo tradicija, kad rudeniniame numeryje kalbiname Šiaulių knygų mugės dalyvį. Per penkerius metus žurnale parengta 15 interviu. Naujausiame numeryje savo mintimis su skaitytojais pasidalijo bib­lio­tekos globėja, Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Dešimtyje „Aušros alėjos“ numerių galime suskaičiuoti daugiau kaip 20 rubrikų. Kai kurios jų tapo nuolatinės, tarp tokių yra šios: „Svečias“, „Regiono naujienos“, „Iš saugyklos lobyno“. Kiekvienai bib­lio­tekai maga pasigirti savo fonduose turimais turtais – žurnale pristatome įdomesnius joje saugomus senuosius leidinius. Nepamirštame ir sukakčių. 2020-aisiais bib­lio­tekai 36

Žurnalo „Aušros alėjos“ numerius galima skaityti tarsi bibliotekos metraštį. Ievos Slonksnytės nuotr.

švenčiant įkūrimo 70-metį, nemažai 9-o numerio straipsnių buvo skirta šiai sukakčiai paminėti: spausdinome buvusių bib­lio­tekos darbuotojų atsiminimus, priminėme bib­lio­tekos logotipo sukūrimo istoriją. 5-ame numeryje atsirado rubrika „Bib­lio­teka be sienų“, kurioje pristatomi novatoriški, netradiciniai įvairiose miesto erdvėse organizuojami bib­lio­tekos renginiai. Nemažai dėmesio skiriame menui – bib­lio­tekos Knygos grafikos centro veiklą nušviečiame rubrikoje „Knygos ženklai“, o nuo 8-o numerio turime naują skiltį „Meno kūriniai bib­lio­tekose“. Viršeliui apipavidalinti dažnai pasitelkiame bib­lio­tekoje įkurtame Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde saugomus knygos ženklus, taip suteikdami skaitytojams galimybę susipažinti su mažosios grafikos kūriniais ar jų fragmentais. Straipsnių savo darbo srities temomis žurnale yra paskelbę bib­lio­ tekos darbuotojai Nijolia Kasparavičienė, Tomas Pauliuščenka, Asta Kaktytė, Urtė Vaserienė (Šulskienė), Sigita Vaitkaitytė ir kiti. Mokslinio svorio leidiniui suteikia prof. dr. Džiuljetos Maskuliūnienės literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo įžvalgos, spausdinamos rubrikoje „Žinovas rekomenduoja“, išsamūs doc. dr. Dalios Jakaitės straipsniai apie Povilo Višinskio vardo ir darbų puoselėjimą bib­lio­tekoje. Per penketą metų pasikeitė ir žurnalo apimtis – padidėjo nuo 32 iki 48 puslapių. Pasirodę dešimt „Aušros alėjos“ numerių aiškiai atskleidžia susiformavusias pagrindines leidinio tematikos kryptis. Tikimės, kad ir ateityje skaitytojus džiuginsime prasmingais straipsniais. Žurnalas leidžiamas nedideliu 300 egzempliorių tiražu, bet jį galima skaityti ir internete: www.savb.lt.

Robertas Gedrimas

IN MEMORIAM

LAIMĖ GABRIELĖ LUKOŠIŪNIENĖ [1934 03 10–2021 04 26] Laimė Gabrielė Lukošiūnienė (Butkevičiūtė) gimė 1934 m. kovo 10 d. Pajuostės kaime, Panevėžio rajone. 1952 m. baigė Klaipėdos 1-ąją vidurinę mokyklą. Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultete mokėsi iki 1957 metų: 1952–1953 m. studijavo istoriją, 1954–1957 m. – rusų kalbą ir literatūrą. 1954 m. dar dirbo Vilniaus modelių namuose. 1956 m. ištekėjo ir apsigyveno Kaune. Kurį laiką dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 1962 m. gimė sūnus Marius Aleksas. 1963 m. pradėjo dirbti LTSR respublikinės bib­lio­tekos Meno skyriuje. Tų pačių metų gale perkėlus bib­lio­teką į Vilnių, apsigyveno sostinėje. Bib­lio­tekos Meno ir vaizdinės literatūros skyriuje dirbo vyriausiąja bib­lio­tekininke, nuo 1979 m. paskirta šio skyriaus Skaitytojų aptarnavimo ir masinio darbo sektoriaus vedėja, nuo 1986 m. – skyriaus vedėja. Be atliekamų kasdienių darbų, rengė meno kūrinių ekspozicijas, iškilmingus parodų atidarymus. Taip meno kūriniai atsidurdavo tradicinėje bib­lio­tekos erdvėje. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje darbavosi iki 2001 m. liepos 31 d. Už ilgametį nepriekaištingą darbą, estetinį skaitytojų ugdymą, kultūrinę veiklą propaguojant Lietuvos ir pasaulio meną, meno skyrių organizavimą šalies viešosiose bib­lio­tekose, meno leidinių rengimą, tarptautinių parodų organizavimą ne kartą buvo įvertinta ir apdovanota: bib­lio­tekos 50-mečio proga 1969 m. – Knygos bičiulio ženkleliu, 1984 m. – Lietuvos TSR kultūros žymūno ženklu, 2002 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu. Reiškiame nuoširdžius užuojautos žodžius L. Lukošiūnienės artimiesiems ir visiems ją pažinojusiems. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos bendruomenė

LAIMĘ LUKOŠIŪNIENĘ PRISIMENANT Laimę Lukošiūnienę pirmą kartą sutikau, gal labiau tiktų sakyti – pamačiau, bene 1993 ar 1994 metais. Tuo laiku buvau tiesiog eilinis bib­lio­tekos skaitytojas. Nemažai laiko praleisdavau Meno skaitykloje ir šiek tiek jau pažinojau jos darbuotojas. Atsimenu, sėdėjau su knyga prie stalo. Atsivėrė skaityklos durys, įėjo grupė jaunų žmonių – kaip supratau, ekskursijos dalyviai – ir juos lydinti impozantiška dama. Moteris pradėjo pasakoti apie Meno skyriaus fondus (pamaniau, kad ji ir yra šio skyriaus vedėja), dar apie šį bei tą, o baigė pasakojimą maždaug tokia fraze (cituoju apytikriai, iš atminties): „O šiaip mūsų skaitykla yra vieta, kur žmonės netgi susipažįsta ir įsimyli!“ Atsitiko taip, kad 1995 m. pats tapau bib­lio­tekos darbuotoju, rengdavau joje parodas. Nors buvau kito – parodų rengimo − skyriaus darbuotojas, nemažą dalį parodų inicijuodavo būtent Meno skyrius ir pati Laimė. Taigi su šio skyriaus darbuotojomis ir pačia Laime – šio skyriaus siela – teko bendrauti itin dažnai. Neperdėsiu sakydamas, kad su Meno skyriaus kolektyvu susidraugavome, o pati Laimė mane, tuometinį Vilniaus dailės akademijos pirmų kursų studentą, motiniškai globojo. Iš kolegių sužinojau apie ypatingą Nacionalinės bib­lio­tekos (anuomet – Respublikinės bib­lio­tekos) statusą sovietmečiu, ypač mūsų pusiau oficialios moderniosios dailės terpėje. Būtent dėl L. Lukošiūnienės, anksčiau dirbusios Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Dailės skyriuje ir 1963 m. atėjusios dirbti į bib­lio­teką, iniciatyvumo atsirado tradicija bib­lio­tekoje rengti parodas. Ši praktika šiandien atrodo savaime suprantama, tačiau tam prireikė nemažai pastangų (beje, šalia anuometi37

L. Lukošiūnienė dažnai konsultuodavo Lietuvos bibliotekų darbuotojus, kaip rengti parodų ekspozicijas. Apie 1980-uosius

Su buvusia kolege, Muzikos skyriaus vedėja Egle Marčėniene (dešinėje). 2005 m. Nuotraukos iš „Tarp knygų“ redakcijos archyvo

nio Meno skyriaus reikšmės reikėtų paminėti dar ir Muzikos skyrių, kurio vadove nuo 1976 m. buvo Eglė Marčėnienė). Vėlyvuoju sovietmečiu tuometės Respublikinės bib­lio­tekos Meno skyrius Vilniaus meno pasaulyje garsėjo kaip vieta, kurioje L. Lukošiūnienės pastangomis buvo pristatoma kokybiška, tačiau ne visai į sovietinio oficialaus vaizduojamojo meno kanonus telpanti dailė. Čia priebėgą rasdavo ir nemažai jaunų, kūrybinį kelią pradedančių „nepatogių“ dailininkų, dėl kurių parodų Laimei, jos pačios žodžiais tariant, yra ne kartą tekę aiškintis ir tuometiniams bib­lio­teką „kuravusiems“ prievaizdams iš KBG. Galima sakyti, L. Lukošiūnienės darbas – tai ištisa bib­lio­tekos istorijos epocha, kurią mums šiandien, ko gero, sunku adekvačiai suprasti ir įsivaizduoti. Dar svarbu paminėti faktą, kad XX a. devintajame dešimtmetyje anuometinio Meno skyriaus profesinės literatūros fondai buvo, ko gero, turtingiausi ir profesionaliausi jei ne visoje respublikoje, tai Vilniuje tikrai. Todėl šis L. Lukošiūnienės vadovaujamas skyrius ilgą laiką buvo jaunųjų dailėtyrininkių ir dailėtyrininkų – šiandien profesinėje bendruomenėje gerai žinomų vardų – traukos ir profesinio augimo vieta. Anksčiau nesusimąstydavau apie bėgantį laiką ir jo tėkmėje atsirandančius, ilgėliau ar trumpiau šmėstelinčius žmones. Tačiau dabar, bib­lio­tekoje išdirbus jau dvidešimt šešerius metus, tie žmonės vis dažniau iškyla atmintyje. Laimė Lukošiūnienė yra viena tų, apie kuriuos galvojant, kuriuos prisimenant buvus mano profesiniame gyvenime, širdyje tampa šilta ir gera.

Kęstutis Šapoka

L. LUKOŠIŪNIENĖS MINTYS IŠ STRAIPSNIŲ, SPAUSDINTŲ ŽURNALE „TARP KNYGŲ“ APIE BIBLIOTEKĄ

„Sunku suvokti, kiek laiko turi praeiti, kad galėtum į savo veiklą pažvelgti lyg iš šalies. Pabandyti vertinti padarytus darbus, susumuoti idėjas, vykdytas programas. Visų mūsų gyvenime yra vietų, pripildytų ypatingų dvasinių galių, formuojančių mūsų gyvenimo kryptį. Jei sieksi proto brandos, išlavintos sąmonės, jei norėsi praplėsti kultūrinį akiratį, tai tų vietų nei apeisi, nei lankstu apvažiuosi. Jos traukia ir traukia visam gyvenimui. Noriu tikėti, kad daugeliui žmonių, kaip ir man pačiai, tokia vieta yra Nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka.<...> Jos Meno skyriuje praleidau didesniąją savo gyvenimo dalį.“ „Prisimenu bib­lio­teką kaip savo antrąją Alma Mater. Prisimenu savąjį Meno skyrių. Dažnai sapnuoju bib­lio­teką, bet kad išėjau, nesigailiu – jau buvo laikas. <...> mūsų bib­lio­teka yra tokia svarbi kultūrinėje erdvėje, <...> ten yra visiškai viskas: muzika, literatūra... Labai myliu savo bib­lio­teką, ji visada bus mano bib­lio­teka. O jos žmonės, manau, – nacionalinė vertybė.“

APIE KNYGŲ MAGIJĄ

Sutuoktinio, buvusio Knygų rūmų direktoriaus Algimanto Lukošiūno (1934–1990) atminimui skirtame renginyje. L. Lukošiūnienė stovi (antra iš kairės) su savo anūke, toliau – bibliotekos direktorius Vladas Bulavas, sūnus Marius su žmona. 1994 m.

38

„Mūsų namų bib­lio­teka buvo įspūdinga, o tais laikais gauti gerą knygą nebuvo taip paprasta. <...> Turiu labai daug mėgstamų knygų, visų neaprašysi. Jos – mano draugės, džiaugsmo ir skausmo palydovai. Bet jei kas nors paklaustų, ką pasiimčiau į negyvenamą salą, sakyčiau, jog Victoro Hugo „Žmogus, kuris juokiasi“ ir Federico Garcios Lorcos eilėraščių tomelį. Cituoju iš atminties: „Keturi kiparisai mano sode. / Paimk mano širdį jauną. / Keturi kiparisai mano sode. / Paimk mano širdį seną. / Mėnuo. Žvaigždės. Ir štai – / Nebėra nei širdies, nei sodo.“

IN MEMORIAM

ALVINA PUČINSKAITĖ [1938 07 30–2021 04 28] Šių metų balandžio 28 d. amžinybėn išėjo ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos darbuotoja Alvina Pučinskaitė. A. Pučinskaitė gimė Šeduikiškių kaime, Zarasų rajone. Mokėsi Suvieko septynmetėje mokyk­ loje, po to – Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje. 1965 m. Vilniaus universitete įgijo bib­lio­tekininko specialybę. Baigusi mokslus dirbo Šiaulių m. 2-ojoje bib­lio­tekoje, Respublikinėje mokslinėje techninėje bib­lio­tekoje Vilniuje, o nuo 1976 m. LTSR respublikinėje bib­lio­tekoje ėjo Metodinio skyriaus vedėjo pareigas, buvo mokslinė bendradarbė, vėlesniais metais dirbo Skaitytojų aptarnavimo skyriuje. Profesinės karjeros metais A. Pučinskaitė parašė daugiau nei 40 straipsnių, 7 knygas. Rengė darbo su periodiniais leidiniais, bibliografinio informacinio darbo organizavimo metodines rekomendacijas, medžiagą įvairiems seminarams, rašė tarpbib­lio­tekinio abonemento centralizacijos, centrinių bib­lio­tekų ir jų filialų veiklos klausimais, nagrinėjo skaitymo turinio, skaitytojų telkimo, aptarnavimo ir kitas temas. Buvo reikli, atsakinga, greitai perprantanti naujoves, kritinio mąstymo, mylinti savo darbą ir žmones. Tokia A. Pučinskaitė išliks ją pažinojusių ir kartu dirbusių kolegų atmintyje. Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Vilniuje, amžino poilsio sugrįžo į gimtinę. Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos darbuotojai

KRONIKA / NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ KAUNAS

Rastas knygų lobis. Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­teka nuo 1960-ųjų įsikūrusi Laisvės alėjoje, pastate, kuriame tarpukariu veikė brolių Jono ir Juozo Vailokaičių ūkio bankas. Nuo banko laikų bib­lio­tekos patalpose išlikę du puikiai išsilaikę seifai. Vieno, mažesniojo, seifo keli skyreliai iki šiol buvo užrakinti, o rakto bib­lio­tekininkai neturėjo. Nacionalinės Lietuvos bib­lio­tekų savaitės ir 96-ojo bib­lio­ tekos gimtadienio proga nuspręsta juos atverti. Seifą atidaręs „Centrinio raktų serviso“ meistras Petras Šumila patikino, kad seifas kažkada buvęs atvertas ir vėl užrakintas raktu. Atidarius seifą rasta 70 knygų, daugiausia jų išleista XIX a. prancūzų kalba. Knygas apžiūrėjus kartu su restauratorėmis iš Kauno apskrities viešosios bib­lio­tekos, paaiškėjo, kad jų būklė patenkinama arba gera, seniausia seife rasta veršiuko oda aptrauktais

Atidarius seifą rasta 70 knygų. Bibliotekos nuotr.

mediniais viršeliais knyga, greičiausiai išleista XVI–XVII a., o XVIII a. restauruota. Daugelio knygų viršeliai dekoruoti, kai kurių puslapiai paauksuoti, kelios knygos įrištos ranka. Tyrinėjant knygas ieškoma detalių, kurios galėtų atskleisti, kas ir kada knygas galėjo užrakinti seife. Vienoje knygoje rastas sveikinimas gimtadienio proga, rašytas 1952 m., rodo, kad tai padaryta vėlesniu laikotarpiu. Ateityje tikimasi knygas restauruoti ir parengti jų ekspoziciją. Bib­lio­tekų savaitės proga lankytojai buvo kviečiami pasinerti į vaizdines ir garsines „Bib­ lio­tekos istorijas“, vyko nuotoliniai susitikimai su rašytojais ir knygų pristatymai, bib­lio­tekos padaliniuose taip pat veikė parodos, vyko akcijos, nuotolinės edukacijos moksleiviams.

Monika Straupytė PAGĖGIAI Žaidimai, parodos, viktorinos. Vydūno viešoji bib­lio­t eka šventinę savaitę pasitiko kviesdama lankytojus stebėti nuotolinę Lietuvos bib­lio­tekų savaitės atidarymo ir geriausių bib­l io­t ekininkų apdovanojimų ceremoniją. Mažieji bib­lio­tekos bičiuliai raginti dalyvauti virtualioje kraštotyrinėje viktorinoje „Keliauk su Erda: štai mano ir Tavo Pagėgiai“, bib­lio­tekoje žaisti kraštotyrinį-edukacinį žaidimą „Mažosios Lietuvos širdy: kelionė po Pagėgių kraštą“. Panorusieji pamiklinti ne tik galveles, bet ir kojeles, rungtyniavo orientaciniame lauko žaidime

Vaikai įsitraukė į edukacinius žaidimus. Bibliotekos nuotr.

„Pasakaite, kur slepies?“ Visi žaidėjai apdovanoti, ypatinga padėka už aktyvų dalyvavimą skirta Algimanto Mackaus gimnazijos 3 kl. mokiniams ir jų mokytojai Janetai Vidraitei-Marozienei. Užsukusius į Vydūno viešąją bib­lio­t eką pasitiko Tauragės, Šilalės, Jurbarko rajonų bei Pagėgių savivaldybės dailės ir technologijų mokytojų plenero „Rudenėjančios gamtos etiudai“ kūrybinių darbų paroda. Visų naujų bib­lio­t ekos lankytojų šią savaitę laukė dar viena maloni staigmena – dovanoti skaitytojo pažymėjimai. Bib­lio­tekos „Facebook“ puslapyje, interneto svetainėje www.pagegiusvb.lt bei bib­lio­tekos „Youtube“ kanalu transliuotas pagėgiškės rašytojos Stasės Valužienės penktosios autorinės knygos „Pradžioje buvo ganiava: prieš šimtmetį“ pristatymas. Taip pat čia galima pažiūrėti ir sukurtą vaizdo įrašą, skirtą dr. Vaclovo Bagdonavičiaus atminimo įamžinimui Pagėgiuose.

Sonata Nognienė

39

PANEVĖŽYS

Bib­lio­teka kvietė pasivaikščioti. 21-oji nacionalinė Lietuvos bib­lio­tekų savaitė Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­ tekos filiale „Židinys“ prasidėjo nuo smagaus orientacinio žaidimo-pasimatymo. Kai beveik visus metus dirbame ir mokomės namuose, geriausia renginio forma tampa pasivaikščiojimas. O bib­lio­tekos darbuotojos nusprendė jį paversti smagiu pavasariniu nuotykiu – pasitelkę žemėlapį ir orientavimosi įgūdžius, žaidimo dalyviai turėjo aplankyti visas aštuonias Panevėžio Elenos Mezginaitės viešajai bib­l io­tekai priklausančias bib­l io­tekas. Nors orai tą dieną nelepino – ir snigo, ir lijo, tai neišgąsdino žaidimo dalyvių. Į jį įsitraukė maži ir dideli miesto gyventojai, šeimininkams kompaniją palaikė jų keturkojai draugai, dalyvavo ir specialiai iš Rokiškio atvykusi komanda.

Visi dalyviai grįžo pavargę, bet laimingi, visos užduotys pasirodė smagios ir nesudėtingos. Sugrįžusiųjų laukė karšta arbata bei „laimės šulinys“.

Irena Kartanienė PASVALYS Pasveikinti geriausi darbuotojai ir skaitytojai. Per 21-ąją nacionalinę bib­lio­tekų savaitę Mariaus Katiliškio viešojoje bib­lio­tekoje ir jos padaliniuose surengta per 60 įvairių renginių. Dauguma jų vyko virtualiai, nuotoliniu būdu. Pasvalio bib­lio­tekos „Youtube“ kanale paskelbtame šventiniame interviu bib­lio­tekos direktorę Danguolę Abazoriuvienę kalbino pasvalietis žurnalistas, vyr. bibliografas Sigitas Kanišauskas. Nuotoliniu būdu Pasvalyje surengtas ir Bib­lio­tekų savaitės atidarymas. Rajono bib­lio­tekininkai ir savivaldybės atstovai, kultūros įstaigų ir muziejaus darbuotojai į šventinį renginį jungėsi per „Microsoft Teams“ platformą. Renginio transliacija vyko iš laikinai bib­lio­tekoje įrengtos studijos. Čia geriausiems metų bib­lio­tekos darbuotojams įteikti apdovanojimai – tradicinės „Skruzdės“ skulptūrėlės, teikiamos nuo 2014 m. 2021 metų bib­lio­tekos „Skruzdės“ titulą pelnė direktoriaus pavaduotojas ūkio ir bendriesiems reikalams, edukatorius Dainius Vareika ir informacinių sistemų inžinierius Vid­ mantas Skvireckas. Jie apdovanoti už tai, kad svariai prisidėjo įgyvendinant naujus projektus, diegiant bib­lio­tekoje ir jos padaliniuose naują infrastruktūrą, už pagalbą bib­lio­tekininkams rengiant kompiuterinėmis technologijomis paremtas edukacijas. Geriausi Pasvalio rajono bib­lio­tekų skaitytojai, kuriuos rinko rajono bib­lio­tekininkai, taip pat pasveikinti jiems skirtame renginyje. Buvo išrinkti šeši skaitytojai, po du iš trijų amžiaus

„Skruzdės“ apdovanojimus įteikė bibliotekos direktorė D. Abazoriuvienė. Bibliotekos nuotr.

grupių: suaugusiųjų, jaunimo ir vaikų. Jiems įteikti bib­lio­tekos dailininkės Leonoros Stravinskienės sukurti keraminiai Knygos angelai. Geriausius skaitytojus gyvai iš bib­lio­t ekos studijos sveikino bib­lio­tekininkai ir dėdė Juzė, o tiksliau – šio humoristinio personažo kūrėjas, rajono laikraščio „Darbas“ vyr. redaktorius Viktoras Stanislovaitis. Jis taip pat pristatė dėdės Juzės istorijas, 2021 m. išleistas atskira knyga „Dėdės Juzės godos“. Dar Mariaus Katiliškio bib­lio­tekoje buvo atidaryta meninių fotografijų paroda „Viena Pasvalio diena. 1989-ųjų akimirkos“, parengta iš bib­lio­tekos Rankraštyne saugomų pasvaliečių fotomenininkų darbų. Paroda sudėta į kilnojamus stendus ir skirta eksponuoti lauke, miesto aikštėje, o esant blogam orui – bib­lio­tekos fojė. Lankytojai taip pat galėjo užsisakyti virtualią ekskursiją „Mariaus Katiliškio gyvenimo ir kūrybos keliais“, į įvairius renginius kvietė ir viešosios bib­lio­tekos padaliniai.

Jūratė Genytė

ŠIAULIAI Knygų grąžinimo dėžės. Šiaulių miesto savivaldybės viešoji bib­lio­teka 21-ąją Nacionalinę Lietuvos bib­lio­tekų savaitę pradėjo geromis naujienomis – prie bib­lio­tekos padalinių

GALERIJA. Įgyvendinta bibliotekos iniciatyva

Žaidimo dalyviai turėjo aplankyti visus bibliotekos padalinius. Bibliotekos nuotraukos

Orientacinis žaidimas-pasimatymas tapo puikia pramoga mėgstantiems leisti laiką gryname ore, o kiekvienoje bib­lio­tekoje dar laukė parengtos įvairios užduotys. Viešojoje bib­lio­tekoje buvo tikrinamas žaidimo dalyvių pastabumas: reikėjo atspėti mažiausios ir sunkiausios bib­lio­tekos fonde esančių knygų svorius, pasakyti, kokie E. Mezginaitės knygų pavadinimai užrašyti lauke prie laiptų. Vaikų literatūros skyriuje „Žalioji Pelėda“ reikėjo surasti paslaptingą dėžutę su užrašu „Atidaryk mane“, „Žiburėlio“ bib­lio­tekoje orientacininkai pateko į tikrą mįslių karalystę, Šiaurinėje bib­lio­tekoje jie dalyvavo literatūrinėje akcijoje „Katė maiše“, Parko bib­lio­tekoje laukė intelektinis žaidimas, kuriame reikėjo atrinkti tarptautinių žodžių, prasidedančių biblio-, paaiškinimus.

40

Bibliotekos nuotr.

Pagėgiai. Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė baigta ypatingu Vydūno viešosios bibliotekos renginiu – doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus gatvės mieste atidarymu. Dalyvavo (iš dešinės) Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius, seniūnas Dainius Maciukevičius, Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas Kazys Žutautas, bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė (centre) ir Vydūno viešosios bibliotekos kolektyvas. (Sonata Nognienė)

TAURAGĖ

Prie bibliotekos padalinių pastatytos knygų grąžinimo dėžės. Bibliotekos nuotr.

pastatytos knygų grąžinimo dėžės, tad nuo šiol skaitytojai gali patogiai bei saugiai grąžinti knygas ir bib­lio­tekos nedarbo metu. Pasinaudoti knygų grąžinimo dėžėmis galima prie šių bib­lio­tekos padalinių: „Šaltinėlio“ filialo, Lieporių filialo, „Aido“ filialo ir Skaitytojų aptarnavimo bei Bibliografijos-informacijos skyrių, Vaikų literatūros skyriaus, „Saulės“ filialo. Svarbu, kad į gražinimo dėžę reikia mesti tik tos bib­lio­t ekos knygas, o dovanojamas knygas galima palikti knygų nameliuose (jei yra prie bib­lio­tekos) arba atnešti į bib­lio­teką. Bib­lio­tekos padalinių darbuotojų teigimu, pirmosiomis dienomis, kai tik atsirado ši naujovė, skaitytojai mesti knygų dar neskubėjo, tačiau pamažu susidomėjimas šia paslauga didėja. Tad neabejojama, kad šios grąžinimo dėžės bus pravarčios, suteiks daugiau galimybių skaitytojams grąžinti knygas ir vakarais, savaitgaliais, švenčių dienomis.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bib­ lio­tekos informacija

ŠILALĖ

Medikams – bib­l io­t ekininkų angelai. Balandžio 27-ąją minima Lietuvos medicinos darbuotojų diena, o balandžio 23–29 dienomis bib­lio­tekininkai šventė Nacionalinę bib­lio­tekų savaitę. Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­ lio­teka, organizuodama savaitės renginius ir kviesdama į įvairias parodas, akcijas, konkursus, virtualius susitikimus, kūrybines dirbtuves, nutarė įgyvendinti gražią ir prasmingą iniciatyvą – pasveikinti VšĮ Šilalės rajono ligoninės darbuotojus, padėkoti jiems už atsidavimą profesijai ir nenuilstamą darbą šiuo sunkiu pandemijos laikotarpiu. Ligoninės bendruomenei padovanoti angelai – tarsi simbolis saugoti ir savo, ir kitų sveikatą. Šiuos angelus savo rankomis pagamino Pajūralio filialo bib­lio­t ekininkė Stasė Pūdžemienė, o įteikė bib­lio­t ekos direktorė Astutė Noreikienė.

Išrinkta 2020 metų k ny g a . N o r s m ū s ų įprastiniam gyvenimui dar sunku grįžti į senas vėžes, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji bib­l io­t eka tęsia tradiciją – jau aštuntą kartą surengė konkursą „Tauragės metų knyga 2020“. Kiekvienų metų kovo–balandžio mėnesiais organizuojamo konkurso tikslas – supažindinti bendruomenę su Tauragės krašte gy venančių autorių per metus išleistomis knygomis, skatinti tauragiškių kūrybinę iniciatyvą ir populiarinti vietos autorių leidinius. 2020 m. B. Baltrušaitytės viešosios bib­lio­tekos kraštotyros leidinių fondą papildė 19 knygų, kurias išleido Tauragės krašto žmonės ar rajono organizacijos. Tai kraštui Bibliotekos nuotraukos pažinti skirti leidiniai, poezijos ir prozos knygos suaugusiesiems ir vaikams. Lietuvos bib­lio­tekininkų draugijos (LBD) Tauragės skyriaus ir viešosios bib­lio­tekos organizuojamo konkurso nugalėtojai – Tauragės metų knygos autoriai – paskelbiami Nacionalinės Lietuvos bib­lio­tekų savaitės metu, o apdovanoti jie bus pasibaigus karantinui. Šių metų konkurse buvo išrinktos trijų nominacijų – populiariausios grožinės literatūros knygos, geriausios pažintinės knygos ir gražiausios knygos – nugalėtojos. Geriausią pažintinę ir populiariausią metų knygą rinko skaitytojai balsuodami B. Baltrušaitytės viešosios bib­lio­tekos socialiniame tinkle „Facebook“ (iki balandžio 23 dienos), o 2020 m. gražiausią knygą išrinko specialiai tam sudaryta komisija. Gražiausiąja tapo Ivetos Skurvydienės poezijos knyga „Sraigė ant asfalto“ (iliustracijos – Daivos Jakaitytės-Juodkienės). Skaitytojų išrinkta populiariausia grožinė knyga – Jono Jakštaičio eilės vaikams „Mažas pumpurėli, ar nesušalai?“ Geriausiomis krašto pažinimo knygomis nuspręsta pripažinti dvi knygas: Genovaitės Urmonaitės „Ačiū: Tauragės liaudies teatrui – 60“ ir kraštotyrinė Elenos Bazinienės „Ko neišpustė laiko vėjai“. Padėkas ir liudijimus dar pelnė fotoalbumas „Tauragė“, „Tauragės krašto tautodailė ir amatai“ (sud. Salvinija Žemaitienė) (pažintinės literatūros kategorija); Vlado Čepliausko „Išsvajotasis meilės idealas“, Marijos Maškauskienės „Žvaigždžių šviesa“, Roberto Šimkaus „Kosmoso platybėse: paskutinis erdvėlaivis iš Žemės“, Justinos Trilikauskienės „Kraitė“ (grožinės literatūros kategorija).

Vaiva Keserauskaitė

Laikantis saugumo reikalavimų, angeliukai perduoti ligoninės slaugos administratorei Veronikai Kozlovienei. Tai – ne pirmas ligoninės ir bib­lio­tekos draugystės pavyzdys. Praėjusiais metais bib­lio­teka 3D spausdintuvais pagamino apsauginių veido skydų, kuriuos padovanojo medikams.

Rima Norvilienė VILNIUS

Medikams angelus teikia bibliotekos direktorė A. Noreikienė. Bibliotekos nuotr.

Virtualios parodos ir viktorinos. Jau daugiau kaip metus tenka gyventi naujoje realybėje, mokytis, dirbti ir bendrauti nuotoliniu būdu. Ne išimtis ir Bib­lio­tekų savaitės iniciatyvos. Lietuvos medicinos bib­lio­teka šią savaitę kvietė susitikti virtualiojoje erdvėje – patogiu metu įsijungus kompiuterį ar kitą išmanųjį prietaisą

pasinerti į kvepiančių vaistažolių karalystę, nukeliauti į medicinos istorijos užkulisius ar išbandyti jėgas viktorinose. Parengtos virtualios parodos ir viktorinos „Medicinos istorijos įdomybės“ (I, II dalys) viena su kita susijusios, tad buvo galima savo nuožiūra iš pradžių žinias pasitikrinti viktorinoje, o vėliau visas detales sužinoti parodoje arba atvirkščiai. Geriausiai pasirodžiusių viktorinos dalyvių lauks prizas – „Ekslibrisai Eugenijai Šimkūnaitei: parodos katalogas“. Taip pat siūlėme pokalbį su prof. Vytautu Sirvydžiu apie ilgametę draugystę su Lietuvos medicinos bib­lio­teka, virtualią parodą „Ekslibrisai E. Šimkūnaitei ir ne tik…“, visą savaitę dovanojome LIBIS skaitytojo bilietą ir knygas iš dubletų fondo.

Janina Valančiūtė

41

KRONIKA / LIETUVIŲ KALBOS DIENOS KAUNAS Dailyraščio konkursas. Kauno rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka pirmą kartą visus rajono moksleivius ir suaugusiuosius (nuo vasario 1 d. iki gegužės 7 d.) kvietė dalyvauti dailyraščio konkurse „Lietuva, Tėvyne mūsų!“, skirtame Lietuvių kalbos dienoms ir valstybinėms šventėms paminėti. Visų amžiaus grupių dalyviams buvo skiriamas tas pats tekstas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Šio konkurso tikslas – ugdyti taisyklingo, aiškaus ir estetiško rašymo įgūdžius, puoselėti pilietines ir tautines vertybes. Taip pat bib­lio­teka siekė praskaidrinti užsitęsusį karantino laikotarpį sėdintiems namuose rajono gyventojams.

vaikams, todėl skaitymams parinkta 2020 m. geriausia knyga vaikams – Vainiaus Bako „Ką manė kamanė“. Eilėraščius pradėjo skaityti pats knygos autorius, vėliau tęsė Rokiškio rajono mero pavaduotojas Tadas Barauskas, Komunikaci- Skaitymus pradėjo V. Bakas. Bibliotekos nuotr. jos ir kultūros skyriaus vedėja su svajone ar viltimi. Pasirinktą eilėraštį mokiniai Irena Matelienė, Juozo Keliuočio viešosios bib­ skaitė itin kūrybiškai: po vieną ar grupėmis, po lio­tekos direktorė Alicija Matiukienė, Rokiškio stulpelį ar kelis, kiti eilėraščio paskutines eilutes liaudies teatro aktorė, Bajorų kultūros namų perskaitė garsiai sušukdami. Po susitikimo rašyrežisierė Nijolė Čirūnienė, Panevėžio apskrities tojas V. Bakas dėkojo: „Esu labai jums dėkingas. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­l io­tekos Toks šiltas renginys, tikrai buvo labai malonu. Vaikų literatūros skyriaus vyr. bib­lio­tekininkė Ačiū, kad pasirinkote Kamanę.“ Šarūnė Leikienė. Garsiniuose skaitymuose O bib­lio­tekininkės ragina visus imti į rankas dalyvavo ir gausus būrys mokinių iš Rokiškio lietuvišką knygą ir skaityti – patiems patirti progimnazijų. Skaitovams patiko eilėraščiai, skaitymo malonumą! kurie vieniems priminė vaikystę, kitus susiejo Aušra Žukauskienė

ŠIAULIAI

Laureatai Dovydas Labutis ir Elena Cibulskytė (3–4 kl. grupė). Bibliotekos nuotr.

Savo darbus gausiai siuntė įvairaus amžiaus dalyviai – nuo 6 iki 84 metų, iš viso dalyvavo net 197 moksleiviai ir suaugusieji iš įvairiausių (net 22) rajono gyvenviečių. Visi konkurso dalyviai buvo suskirstyti į penkias grupes pagal amžių ir jų darbai vertinti tos grupės kategorijoje. Sudaryta konkurso vertinimo komisija, kuriai vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto dailyraščio dalyko dėstytoja, Švietimo akademijos profesorė dr. Daiva Jakovonytė-Staškuvienė, išrinko 20 dailiausiai rašančiųjų, jie apdovanoti laureatų diplomais ir prizais. O viešoji bib­lio­teka, kaip renginio organizatorė, nusprendė specialiaisiais paskatinimo prizais už išskirtinę ir aiškią rašyseną apdovanoti dar 20 įdomesnių dailyraščių autorių ir taip nudžiuginti gausiai dalyvavusias klases, atokesnių vietovių gyventojus ar garbaus amžiaus dalyvius. Gegužės 7 d. rajono viešoji bib­lio­teka visus pasveikino su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena ir didžiulio populiarumo sulaukusio dailyraščio konkurso finalu. Bib­lio­tekos „Youtube“ kanale pristatyta darbuotojų parengta virtuali laureatų darbų paroda.

Kristina Vyturytė ROKIŠKIS Lietuva skaitė vaikams. Gegužės 7-ąją, Lietuvai minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo skyriaus darbuotojos pakvietė rajono gyventojus, virtualių garsinių skaitymų „Lietuva skaito“ dalyvius, dalytis skaitymo virusu ir laužyti su skaitymu susijusius stereotipus. Jau septintą kartą rengiama akcija kvietė skaityti

42

Dėmesys lietuvių kalbai ir žodžiui. Šiais metais, atsižvelgiant į situaciją, Lietuvių kalbos dienos buvo minimos vasario–gegužės mėnesiais, tad Šiaulių miesto savivaldybės viešoji bib­lio­teka, prisidėdama prie Lietuvių kalbos dienų tikslo didinti lietuvių kalbos prestižą ir jos mokymosi motyvaciją, kvietė gyventojus į įvairias veiklas. Kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) bib­lio­teka balandžio mėnesį organizavo eilėraščių kūrimo konkursą „Odė gimtajai lietuvių kalbai“. Jame buvo kviečiami dalyvauti miesto gimnazistai, studentai ir suaugusieji. „Džiugu, kad netrūksta kūrybingų, savo kalbą branginančių šiauliečių, kurie nori pasidalinti savo kūryba“, – eilėraščių gausa džiaugėsi konkurso iniciatorė, bib­ lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkė ryšiams su visuomene Jurgita Januševičiūtė-Taralė. Visi gauti kūrybiniai tekstai buvo paskelbti bib­lio­tekos „Facebook“ paskyroje, čia buvo galima balsuoti už Virtualiai bendrauta su VLKK pirmininku A. Antanaičiu. Bibliotekos labiausiai patikusį eilėraštį. Vadovaujantis konkur- nuotraukos so nuostatais, iš viso buvo atrinkta 10 laureatų: 9 eilėraščius (po 3 iš kiekvienos dalyvių kategorijos) atrinko vertinimo komisija, sudaryta iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir bib­lio­tekos atstovų, ir 1 eilėraštis buvo atrinktas atžvelgiant į balsavusius socialiniame tinkle. Visiems laureatams atiteko VLKK ir bib­lio­tekos įsteigti prizai. Balandžio 29 d. surengtas nuotolinis susitikimas su VLKK pirmininku Audriu Antanaičiu, kuriame dalyvavo miesto moksleiviai ir jų mokytojai, taip pat eilėraščių konkurso „Odė gimtajai lietuvių kalbai“ dalyviai – iš viso per 90 asmenų. Komisijos pirmininkas perskaitė pranešimą apie lietuvių kalbos raidą, ją lygino su kitų Europos šalių istoriniu kontekstu, aptarė ryškiausias tendencijas ir ateities prognozes. Diskutuota aktualiais lietuvių kalbos vartojimo klausimais: apie kitų kalbų vartojimą viešojoje erdvėje, įmonių pavadinimų kūrimą ir kt. Į diskusiją, kokia šiandien yra lietuvių kalbos padėtis mokykloje, įsitraukė miesto mokyklų mokytojos. Pasak jų, mokiniai kalbos taisykles laužo neoficialioje aplinkoje, tačiau mokykloje geba kalbėti taisyklingai. Susitikime buvo paskelbti ir pasveikinti eilėraščių konkurso laureatai. Kovo pradžioje skaitytojus, atėjusius į bib­lio­tekos padalinius atsiimti nuotoliniu būdu užsakytų knygų, bib­lio­tekininkės kvietė dalyvauti iniciatyvoje „Atrask lietuviškus žodžius, kurie lydės Tave visus metus“. Reikėjo specialiai paruoštame lape tarp daugybės raidžių rasti kelis lietuviškus žodžius, kurie paskui buvo užrašomi ant skirtuko ir padovanojami skaitytojui. Per savaitę buvo išdalinta apie 100 skirtukų su suaugusiųjų ir vaikų rastais tokiais žodžiais kaip laimė, sėkmė, džiaugsmas, supratimas, šeima, šypsena, išmintis ir t. t. Šios iniciatyvos tikslas – prisidėti prie Lietuvių kalbos dienų minėjimo skatinant skaitytojus didžiuotis ir džiaugtis gražiais lietuviškais žodžiais. Bib­lio­teka į Lietuvių kalbos dienų minėjimą siekė įtraukti ir pradinių klasių mokinius, tad organizavo gimtosios kalbos žinių patikrinimo veiklas – į interaktyvias viktorinas „Atspėk knygą“, „Lietuvių mįslės“, „Rašytojas ir kalba“ moksleivius kvietė Rėkyvos, „Saulės“ ir Lieporių filialai.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO GEGUŽĘ 3 d.

Šią dieną suėjo 230 metų, kai buvo priimta Abiejų Tautų Respublikos (ATR) konstitucija. Ši 1791 m. pasirodžiusi konstitucija buvo pirmoji rašytinė Europoje ir antroji (po Jungtinių Amerikos Valstijų) pasaulyje. Praėjus kelioms dienoms po priėmimo, britų laikraščio „The Times“ ji buvo įvertinta kaip „racionali, praktiška ir liberali“. Tarp svarbiausių dokumente įtvirtintų nuostatų buvo šios: ATR tapo konstitucine monarchija; Katalikų bažnyčia pripažinta Gegužės 3-iosios konstitucijos antraštinis valstybine religija; ATR išliko ba- puslapis. Varšuva: Michało Gröllio spaustuvė, 1791. joriška respublika. Tiesa, antroji pasaulyje Konstitucija, priešingai nei jos pirmtakė JAV, nebuvo ilgaamžė – galiojo tik 15 mėnesių. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šis dokumentas nevienareikšmiškai vertinamas – jame Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip sudėtinė valstybės dalis, neminima. 2015 m. Gegužės 3-iosios konstitucija įtraukta į Europos paveldo ženklų sąrašą. Šiemet, minint Konstitucijos sukaktį, Lietuvos Respublikos ambasados Prahoje iniciatyva Čekijos sostinės centre veikė apie šį reikšmingą Europai dokumentą pasakojanti lauko paroda.

6 d.

Prieš 260 metų gimė Lietuvos gamtininkas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847). Kaupdamas žinias, jis klausė filosofijos, fizikos, chemijos, zoologijos, botanikos paskaitų. 1792–1824 m. dėstė Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų katedroje, nuo 1798 m. jai vadovavo. Jonas Rustemas. Stanislovo Bonifaco Jundzilo Profesorius įkūrė VU bota- portretas. 1822 m. nikos sodą. Keisdamasis augalais su Europos miestų sodais, išpopuliarino lietuviškąjį sodą. Tyrinėjo Vilniaus, Lydos, Gardino apylinkių florą, taip pat paukščius ir vabzdžius. Svarbiausi S. B. Jundzilo darbai: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas (1791), „Taikomoji botanika“ (1799), „Lietuvos augalų aprašymas pagal Linné sistemą“ (1811).

4 d.

Prabėgo 15 metų, kai tą gegužės dieną 2006-aisiais Smiltynėje ties Kiaulės Nugaros sala įvyko gaisras. Vertinama, kad tai buvo didžiausias per šimt­ metį ugnies šėlsmas Kuršių nerijoje – per penkias dienas išdegė 235,66 ha miško tarp Smiltynės ir Alksnynės. Spėjama, kad nelaimė kilo dėl žmogaus veiklos. Gaisrą gesino Neringos, Kaliningrado miškas po gaisro. Neringa, srities ugniagesiai, padėjo Smiltynės 2006 m. kariuomenė, sraigtasparnį atsiuntė ir latviai. Paradoksas, kad miškas užsiliepsnojo per šv. Florijono – gelbėtojo nuo stichinių nelaimių ir gaisrų – dieną.

7 d.

– Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos diena. Ši jau 30 metų Lietuvoje švenčiama diena populiaresnė už kiek anksčiau tą mėnesį – 3 d. – minimą Jungtinių Tautų paskelbtą Pasaulinę spaudos laisvės dieną, primenančią, kad visų pasaulio šalių valstybės priIliustr. iš „Pixabay“ valo užtikrinti spaudos laisvę, laisvę viešai išsakyti savo nuomonę. Lietuviškoji šventė įtraukia žurnalistus, su kalbos ir knygos pasauliu vienaip ar kitaip susijusius žmones, moksleivius ir jų mokytojus. Suprantama, tai – didelė šventė ir bib­lio­tekų bendruomenei: bib­lio­tekose rengiami konkursai, viktorinos, skaitymai, parodos.

9 d.

Jau beveik 20 metų, kai Senajame žemyne plačiai švenčiama Europos diena. Tądien visuomenė supažindinama su Europos Sąjunga (ES), jos siekiais. Nors mė- „Pixabay“ nuotr. ginimų švęsti šią dieną būta jau nuo 1985-ųjų, kai Milane vykusiame Europos Sąjungos Vadovų Tarybos susitikime nuspręsta gegužės 9-ąją minėti kaip taikos, Europos vienybės dieną. Lietuva, tapusi ES nare, nuo 2004 m. tądien taip pat prisijungia prie visuotinio minėjimo. Šventės dieną ES institucijos Briuselyje ir Strasbūre lankytojams rengia atvirų durų dienas. Pasaulį užklupus koronaviruso pandemijai, 2020 ir 2021 m. šios tradicijos teko atsisakyti. Lietuvoje su šia švente susijusi kita tradicija – nuo 2010 m. Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje rengia Europos egzaminą, kuriame galima pasitikrinti žinias apie ES istoriją, jos politiką.

* Atrinktos gegužės datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

43

10 d.

Vo ki e t i joje, Vysbadene, gimusiai pasaulinio masto lietuvių kilmės antropologei, gamtosaugininkei dr. Birutei Galdikas (g. 1946 m.) sukako 75-eri. Pabėgėlių iš Sovietų Sąjungos Antano ir Filomenos Galdikų šeimoje gimusi Birutė tapo žymiausia orangutanų tyrinėtoja. Savo veiklą su šiais B. Galdikas orangutanų tyrinėjimams ir atidavė jau 50 metų. 2011 m. primatais mokslininkė sieja išsaugojimui Simono Fraserio universiteto nuotr. jau pusę amžiaus, kai Indonezijoje 1971 m. įkūrė orangutanų tyrinėjimo centrą. Jos pastangomis orangutanų apsaugos fondai veikia JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Taivane. Apie B. Galdikas veiklą sukurta dokumentinių filmų Indonezijoje, Japonijoje, Australijoje, Prancūzijoje. XX a. paskut. dešimt. jos veikla įvertinta keliais tarptautiniais apdovanojimais, tarp kurių yra Jungtinių Tautų pasaulinė premija (1993 m.), Tylerio apdovanojimas už aplinkosaugos veiklą (1997 m.).

19 d.

16 d.

Tądien prieš 135 metus gimė vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų Stasys Šalkauskis (1886–1941), vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos S. Šalkauskis su žmona Julija Paltarokaite pas vyskupą Kazimierą Paltaroką. 1927 m. Publikuota „Epaveldas“, 1922-aisiais steigėjų. originalas saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Išsilavinimą įgijęs Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Rusijoje, Šveicarijoje, grįžo į Lietuvą. Vytauto Didžiojo universitete dėstė filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką, skleidė tautiškumo idėjas. S. Šalkauskis skyrė tris gyvenimo pakopas: gamta, kul- 10 geriausių esė konkurso darbų papuošė Šiaulių miesto tūra ir religija. Pas- maršrutinių autobusų stoteles. Šiaulių m. bibliotekos nuotr. taroji, pasak filosofo, yra galutinis gyvenimo tikslas. Savo ruožtu religija turi remtis kultūra. Nenuostabu, kad didžiąją gyvenimo dalį Šiauliuose praleidusiam mąstytojui netrūksta čia atminimo ženklų: jo vardu pavadinta gimnazija, gatvė, 1991 m. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba įsteigė S. Šalkauskio premiją. Artėjant filosofo sukakčiai, Šiaulių miesto savivaldybės viešoji bib­lio­teka pakvietė gimnazijų moksleivius dalyvauti esė konkurse „Koks yra lietuvių tautos charakteris“. Komisija atrinko 10 geriausių rašto darbų – gegužę jie eksponuoti Šiaulių miesto maršrutinių autobusų stotelėse.

Šią dieną dainų autorius ir atlikėjas, TV laidų vedėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Kernagis (1951–2008) būtų šventęs 70 metų jubiliejų. Pasak „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“, jis – dainuojamosios poezijos Lietuvoje pradininkas. Savo dainas V. Kernagis sudėjo į dešimtis solinių ir su savo įkurtomis grupėmis įrašytų muzikos albumų. O viešosiose erdvėse aktoriui, režisieriui ir atlikėjui atminti įrengta originalių jo įpaminklinimo vietų. Tarp tokių – skulptūra Nidoje (skulpt. R. Kvintas), kurioje nuo 1994 m. rengtas populiarus muzikos festivalis buvo tapęs neatsiejamas nuo maestro vardo, arba suolelis Vilniuje, Gedimino pr. prie Lukiškių aikštės (skulpt. D. Sodeika) – šioje gatvėje, kaip pats vadino, Brode, jaunas V. Kernagis su draugais praleido daug laiko. Naujausias atlikėjui skirtas pagarbos ženklas – vienintelis Lietuvoje Edvino Stankūno sukurtas lietaus meno kūrinys prie minėtojo suolelio. Lyjant ant šaligatvio išryškėja V. Kernagio dainos „Tai aš“ posmo žodžiai: Suolelis, ant kurio „prisėdęs“ maestro, – Kai iš dangaus staiga nelauktas, / Nors visą dieną saulė švietė, gausiai lankytina Nidos vieta. 2011 m. BY-SA Zygimantaus nuotr. / Pradės lietus tau veidą glostyt, / Nenusigąsk – tai aš...

30 d.

Artėja didelis vieno 1863 m. sukilimo vadų – Zigmanto Sierakausko (1826–1863) – gimimo jubiliejus. Šią gegužę minime jo 195 m. sukaktį. Iš neturtingų bajorų kilęs Zigmantas, studijuodamas Sankt Peterburgo universitete, suartėjo su radikalių pažiūrų jaunuoliais. Pašalintas iš universiteto, buvo išsiųstas tarnauti caro kariuomenėje. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, buvo pakviestas vadovauti – čia entuziastingai būrė jaunimą. Pralaimėjus sukilėliams, po kelių mėnesių caro režimo pakalikų pakartas Vilniaus Lukiškių aikštėje. 2017 m. Gedimino kalne rasti sukilėlių palaikai, tarp jų ir Z. Sierakausko (atpažintas pagal vestuvinį žiedą), po poros metų iškilmingai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinių koplyčioje.

25 d.

Prieš 30 metų tą dieną buvo surengtas pirmasis Žemaičių kultūros draugijos suvažiavimas. Dar atgimimo metais (1988 m.) įsteigta visuomeninė kultūros organizacija, kurios centras – Telšiuose, „Alkos“ muziejuje, bet kuri veikia visoje Lietuvoje, rūpinasi Žemaitijos gyventojų kultūra, istorine savimone, simbolika. Draugijos inciatyva 1994 m. Plungėje, Oginskių rūmuose, atidarytas Žemaičių dailės muziejus. Draugija turi savo leidinius: 1991–1993 m. leido pirmąjį žemaitišką mėnesinį laikraštį „A mon sakaa?“; 1993–2016 m. – žurnalą „Žemaičių žemė“ (abiejų redaktorė D. Mukienė); nuo 1998-ųjų – elektroninį žurnalą „Žemaitija“.

Heraldikos komisija 1994 m. patvirtino Didįjį Žemaitijos herbą.

Z. Sierakauskas kalėjime Vilniuje. 1863 m.

44

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Vaiva Markevičiūtė. Both a Virtual Club and Reading Diary

2

In this publication, Tarp knygų tells about people who love to share online their impressions about books that they have read. They are not professional literary critics, but they can also help readers decide what to read or…not to read. The publication’s author introduces the Bookstagram community, who uses the Instagram platform. This circle of book reviewers is very diverse: from school students to physicians and from publishers to librarians. The publication reveals why they get involved into this activity, how they differ from influencers and how they are viewed by publishers.

Silvija Stankevičiūtė. A Book Cover Challenge Faced by Over 200 School Students

7

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with Lithuania’s public libraries announced a creative challenge by inviting 5th–12th-grade school students to create a project of the cover of a book by their favourite author. The competition “Create a book cover!” triggered great interest. The project’s implementers analyse what works by Lithuanian and foreign authors were most popular among the creators of book covers and what techniques were used by school students. The publication also presents works by the competiton’s winners.

Brigita Sinickienė. An Engaging and Colourful World in a Box

10

The International Children’s Book Day, commemorated worldwide in spring, encourages various initiatives related to reading. This publication is about the competition organised by the Lithuanian Branch of the International Board on Books for young People (IBBY) and the Department of Children’s and Youth Literature at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “A World in a Box: A Literary Competition for the Entire Family”, during which children together with their parents, grandparents and friends crated a miniature world in a box, a diorama, based on the plot of a book that they had read.

Rimalda Kvietkauskienė. Some Aspects of Professional Ethics of Librarians

11

The project “Demands for the Development of Professional Competences and Methodological Aid at Lithuanian Public Libraries”, implemented by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with Lithuania’s county public libraries a year ago, revealed that professionals at public libraries were very much interested in the subject of librarians’ ethics. The undergoing changes in social life inevitably affect library activities. When the time came for updating and supplementing the code of professional ethics for librarians, IFLA endorsed a reference code of ethics for librarians and other information professionals in 2012. In this publication, the senior methodologist at the Information Processes Unit of the National Library’s Information and Communication Sciences Department Rimalda Kvietkauskienė surveys important aspects of the professional ethics of information professionals.

Violeta Černiauskaitė. Peculiarities of the Registration and Standardisation of Abbreviations of the Professional Terminology

15

The senior expert researcher at the Information Processes Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Violeta Černiauskaitė further introduces “The Lithuanian–English Vocabulary of Librarianship, Information and Book Science Terms” prepared by the National Library containing 10,000 terms. This time, she writes about the introduction of abbreviations of new terms into the Dictionary.

Ramunė Balčikonienė. The First Dictionary in Lithuania for Children with Disabilities

17

This publication is about the dictionary for people with disabilities “People with Disabilities Also are Able” (2020) prepared by Finnish professionals, which is now available in Lithuanian. The publication of this easy to read Dictionary by Heini Saraste and Kalle Könkkölä was a task undertaken by the Lithuanian Library for the Blind. In the Dictionary, a significant (if nor the major one) is performed by illustrations by Väinö Heinonen: they make one laugh and reason and they astonish. The publication’s author tells about what linguist encounters were overcome by the team of the Library for the Blind when searching for Lithuanian equivalents for certain terms and introduces an educational tool for 4th–5th-grade children based on the Dictionary’s principles.

Audronė Gendvilienė, Ramunė Balčikonienė. Pursuing the Aim that Everybody Could Read

20

The publication’s authors, staff members of the Lithuanian Library for the Blind commemorating the 55th anniversary of its operation in 2021, survey activities of this institution. Having become a State institution almost three decades ago, it, while performing its mission, provides services to all who cannot read the customary printed text and significantly contributes to the value-related transformation of the Lithuanian society by changing its approach to information access by ensuring that books be adapted for reading by everybody.

Vilija Baublytė. Ignas Šeinius: Dreams and Ideas

24

The publication is for those who love reading “for themselves”, relating texts that they read with life and literary experience and comparing the authors’ approaches to certain issues. The author suggests to recollect, or even discover, the Lithuanian writer, politician and diplomat Ignas Šeinius (the actual name is Jurkūnas, 1889–1959), a significant part of whose creative legacy is in Swedish. The author focuses on how Šeinius elaborates on the subject of gender equality in his creative work; here an aspect related to the approach from the “masculine” and “feminine” perspective would be helpful.

A Night That Turned Out to Be Nights

28

In France as in all modern countries, libraries are considered an important place of knowledge and culture contributing to the development of the modern society. In that country, also very popular are programmes for reading promotion of various content and forms. This publication is about one of such traditional programmes “Reading night”, which was underway on more than one night this year. Events, having spread throughout the entire country and involved cultural institutions, interested thousands of visitors. It is understandable that the majority of this year’s events were virtual. (Prepared by Guoda Mankevičiūtė)

Vaidenė Grybauskaitė. Subjects Important to Both Book Professionals and Amateurs

31

On the eve of the press Restoration, Language and Book Day in Lithuania (7 May), there was the Publishers Forum held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, an event devoted for discussing topical issues of publishing. At these discussions broadcast by the National Library’s YouTube channel, representatives of publishers evaluated today’s situation as well as developments in publishing and its perspectives. Professionals discussed the situation with the children’s literature and accessibility of books to readers with various abilities. Representatives of small publishers shared their arguments why publishers of the niche, i.e. specialised, literature are necessary in the times of massive bestsellers.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Pavasaris I (Naktis)“. Bronzinį bareljefą skulptorius sukūrė 1933 m. Matmenys: aukštis – 49 cm; plotis – 22,5 cm. Fotografas Antanas Lukšėnas. Eksponatas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

2021 Nr. 5 (748) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2021 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2021-05-26 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 460 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 5 (748) 2021 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2021 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt