ŠIANDIEN AKTUALU

KAI KURIE

BIBLIOTEKININKŲ PROFESINĖS ETIKOS ASPEKTAI

Iliustr. iš „Pixabay“

Rimalda Kvietkauskienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos procesų skyriaus vyriausioji metodininkė

2020 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos apskričių viešosiomis bibliotekomis atliko tyrimą „Lietuvos viešųjų bibliotekų profesinių kompetencijų ugdymo ir metodinės pagalbos poreikiai“, po kurio išaiškėjo, kad viešųjų bibliotekų specialistus labai domina bibliotekininko etikos tema. Todėl nusprendėme panagrinėti vieną kitą šio klausimo aspektą.

2017 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu buvo patvirtintos Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir elgesio taisyklės1, kurių paskirtis – „apibrėžti nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir elgesio normas. Šiomis Taisyklėmis siekiama skatinti kultūros įstaigų darbuotojų atsakomybę už savo veiksmus, stiprinti sąžiningumą, ugdyti pagarbą bendradarbiams ir kitiems asmenims, tobulinti korupcijos prevenciją, išvengti viešųjų ir privačių interesų konfliktų, didinti kultūros įstaigų socialinę atsakomybę ir autoritetą visuomenėje, saugoti kultūros įstaigų reputaciją.“ Taisyklėse aptariamos kultūros įstaigų vadovų, jų pavaduotojų, struktūrinių padalinių vadovų ir jų pavaduotojų prievolės, viešųjų ir privačių interesų derinimo klausimai ir atsakomybė. „Jeigu kultūros įstaigos darbuotojas pažeidžia šias Taisykles, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir pasekmes, jo atžvilgiu gali būti pradedamas darbo pareigų pažeidimo tyrimas“ – sakoma dokumente. Jis sudaro galimybę kultūros įstaigų darbuotojams, tarp jų ir bibliotekų darbuotojams, kreiptis dėl profesinės etikos pažeidimų ir spręsti iškilusias problemas.

Kitas labai svarbus bibliotekininkų bendruomenei dokumentas yra 1999 m. kovo 30 d. Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos posėdyje priimtas Lietuvos bibliotekininkų profesinės etikos kodeksas2 . Jame glaustai išdėstytos esminės nuostatos, kuriomis turėtų vadovautis bibliotekų darbuotojai atlikdami savo funkcijas.

Nuo kodekso patvirtinimo praėjo 22 metai. Per tą laiką šalyje įvyko daug pokyčių, atitinkamai keitėsi ir bibliotekų veikla. Pribrendo būtinybė atnaujinti ir papildyti Bibliotekininkų profesinės etikos kodeksą. 2012 m. patvirtintas IFLA bibliotekininkų ir kitų informacijos specialistų etikos kodeksas tapo pavyzdžiu rengiant ir tobulinant analogiškus įvairių šalių etikos kodeksus. Vienur jie buvo pervadinti ir tapo bibliotekininkų ir kitų informacijos specialistų kodeksu, kitur – informacijos specialistų etikos kodeksu arba, kaip ir anksčiau, liko bibliotekininkų etikos kodeksu.

IFLA ETIKOS KODEKSO APŽVALGA

Šio dokumento įžangoje sakoma, kad tai – etikos pasiūlymų rinkinys, kurį galima panaudoti kuriant arba tobulinant konkrečių šalių specialistų etikos kodeksus.

Kodekso pirma dalis skirta informacijos prieigos temai. Pažymima, kad pagrindinė bibliotekininkų ir kitų informacijos specialistų misija yra užtikrinti informacijos prieigą saviugdos, švietimo, laisvalaikio, ekonominės veiklos ir sąmoningo dalyvavimo demokratijos stiprinimo procesuose tikslais. Teigiama, kad bibliotekininkai turi priešintis bet kokioms cenzūros apraiškoms, siekti, kad paslaugos vartotojams būtų nemokamos, o jeigu mokesčiai neišvengiami, jie

turi būti kuo mažesni, taip pat turi būti pasirūpinta ir socialiai remtinais žmonėmis. Akcentuojama kolekcijų ir paslaugų reklamos svarba ne tik vartotojus, bet ir potencialius vartotojus informuojant apie bibliotekos paslaugų egzistavimą ir prieinamumą.

Antroje dalyje kalbama apie specialistų atsakomybę žmonėms ir visuomenei. Specialistai turėtų užtikrinti teisę į informacijos prieigą lygiomis teisėmis visiems, nepaisant amžiaus, pilietybės, politinių įsitikinimų, fizinių ar protinių gebėjimų, lyties, išsilavinimo, pajamų, imigranto ar pabėgėlio statuso, šeiminės padėties, kilmės, rasės, religijos ar lytinės orientacijos. Primenama, kad reikėtų užtikrinti tautinių mažumų teisę gauti informaciją jų gimtąja kalba. Informacija turi būti pateikiama taip, kad kiekvienas asmuo galėtų savarankiškai ją susirasti, o esant reikalui, suteikti pagalbą jos ieškant. Turėtų būti siūlomos paslaugos skaitymo ir informacinio raštingumo įgūdžiams gerinti, skatinamas etiškas informacijos naudojimas – kovojama su plagiatu ir kitomis piktnaudžiavimo informacija formomis.

Trečioje kodekso dalyje aptariami konfidencialumo, privatumo ir skaidrumo klausimai. Kalbama apie pagarbą asmens gyvenimo privatumui ir būtinybę apsaugoti asmens duomenis, kuriuos jis pateikė bibliotekai. Darbuotojai turi imtis atitinkamų priemonių užtikrinti, kad pateiktais vartotojo duomenimis nebūtų dalijamasi. Tačiau, vadovaujantis viešuoju interesu, gali būti svarbu padėti atskleisti netinkamus veiksmus, korupcinius nusikaltimus, tuomet konfidencialumo pažeidimas yra pateisinamas.

Ketvirta dalis skirta atvirosios prieigos ir intelektinės nuosavybės klausimams. Pažymima, kad specialistai siekia suteikti lygiateisę, greitą, ekonomišką ir veiksmingą prieigą prie bet kokios laikmenos ir formato duomenų ir informacijos. Gerbiant autorių ir kitų kūrėjų intelektinės nuosavybės teisę ir stengiantis ją užtikrinti, vartotojų vardu deramasi dėl palankiausių sąlygų naudotis kūriniais, kad prieiga nebūtų be reikalo trukdoma ar apsunkinama pasiremiant intelektinės autorių nuosavybės įstatymais. Turi būti siekiama, kad būtų laikomasi teisių turėtojų ir asmenų bei institucijų, pavyzdžiui, bibliotekų, kurios teikia paslaugas, interesų pusiausvyros.

Penkta dalis skirta neutralumo, nuoseklumo ir profesionalumo klausimams. Kalbama apie specialistų pareigą griežtai laikytis nešališkumo ir objektyvumo fondo komplektavimo, prieigos ir aptarnavimo srityse, nes tik šios nuostatos leidžia suformuoti tinkamą dokumentų fondą ir subalansuotą informacijos prieigą. Pažymima, kad specialistai turi atskirti asmeninius įsitikinimus ir profesines pareigas. Nurodoma specialistų prievolė kovoti su korupcija, būtinybė tobulinti profesines žinias, siekti aukščiausių paslaugų kokybės standartų ir taip prisidėti prie pozityvios profesijos reputacijos.

Kodekso šeštoje dalyje aptariami santykių su kolegomis klausimai. Specialistai vieni su kitais turėtų būti sąžiningi, elgtis pagarbiai, dalintis profesine patirtimi, padėti naujiems specialistams, siekti įgyti reputaciją ir statusą, pagrįstą profesionalumu ir etišku elgesiu, nekonkuruoti su kolegomis nesąžiningais metodais. Taip pat jie turėtų priešintis diskriminacijai įsidarbinant, siekti, kad būtų užtikrinamas vienodas darbo užmokestis vyrams ir moterims, einantiems tokias pat ar tolygias pareigas.

PROFESINĖS DILEMOS IR KAIP JAS SPRĘSTI

2011 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Ligita Mikulėnienė tyrinėjo profesinės etikos dilemas3. 2018 m. analogišką tyrimą atliko Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Rasa Milerienė. Tyrimų rezultatų palyginimas parodė, kad bibliotekininkų etikos kodekso aktualumas sparčiai mažėja. Štai į 2011 m. tyrimo klausimą „Ar dažnai tenka naudotis profesinės etikos kodeksu?“ atsakymą „niekada“ nurodė tik 19 proc. respondentų, o 2018 m. rezultatai parodė, jog etikos kodeksu nesinaudoja net 75 proc. apklaustųjų. Kaip ir anksčiau, spręsdami konfliktines situacijas, bibliotekininkai dažniausiai veikia pagal situacijos aplinkybes (2011 m. – 44 proc., 2018 m. – 45 proc.), kiti tiesiog vadovaujasi bendromis moralės normomis (2011 m. – 30 proc., 2018 m. – 29 proc.), šiek tiek rečiau pasitelkiama profesinė etika (2011 m. – 21 proc., o 2018 m. – 16 proc.)4 .

Darytina išvada, kad, nesikeičiant situacijai, tikėtina, jog Bibliotekininkų profesinės etikos kodeksas bus pamirštas. Reikšminga ir tai, kad 2018 m. tyrime identifikuoti bibliotekininkų etikos dilemų pokyčiai, įvykę per septynerius metus. Sritys, kuriose dažniausiai susidurta su dilemomis, yra autorių teisių apsauga, skaitytojų konfidencialumas ir laisva informacijos prieiga (2011 m. tyrime dažniausiai spręstos laisvos prieigos, skaitytojų lygiateisiškumo ir konfidencialumo problemos5).

Kodėl taip atsitiko? Kodėl bibliotekininkai savo praktinėje veikloje beveik nesinaudoja pagrindiniais jų profesinę etiką apibrėžiančiais dokumentais?

Reikėtų suvokti du dalykus: pirma, bibliotekininkai tarnauja visuomenei, kuri juos vertina pagal teikiamų paslaugų kokybę; antra, vien intelektinių gebėjimų ir profesinių žinių nepakanka – jos turi būti paremtos etišku elgesiu. Teorinė kompetencija negarantuoja etiško elgesio profesinėje veikloje, tačiau leidžia apsispręsti dėl savo veiksmų ir suvokti savo atsakomybę. Daug lemia profesinė savigarba, profesinės veiklos vertingumo ir indėlio į visuomenės ugdymo procesus suvokimas. Svarbu kelti profesijos prestižą visuomenėje ir kertiniais

3 Mikulėnienė, Ligita. Profesinės etikos dilemų Lietuvos bibliotekose tyrimas.

Prieiga per internetą: www.lituanistika.lt/content/73080 4 Milerienė, Rasa. Apie etines dilemas bibliotekininkų darbe [žiūrėta 202104-09]. Prieiga per internetą: www.klavb.lt/images/galerijos/veikla/ tyrimai_apklausos/apie_etines_dilemas.pdf 5 Ten pat.

veiksniais čia tampa nuolatinis profesinis tobulėjimas bei profesinė reputacija.

Kodėl mes kreipiamės į vieną ar kitą konkretų gydytoją, į vieną ar kitą kitos profesijos atstovą? Kreipiamės būtent į tą specialistą, iš kurio tikimės, kad jis padarys viską, ką gali, sąžiningai ir profesionaliai atliks savo profesinę pareigą. To paties tikimasi ir iš bibliotekininko. Pažymėtina ir tai, kad labai svarbu visada laikytis rašytinių ir žodinių susitarimų bei įsipareigojimų. Bibliotekininkai tiek darbo, tiek ne darbo metu turėtų elgtis taip, kad jų elgesys nepakenktų jų profesiniam orumui, kolegoms ar jų atstovaujamos bibliotekos įvaizdžiui (įskaitant ir bendravimą socialinėje žiniasklaidoje).

Kitas reikšmingas aspektas – profesinis solidarumas. Visi bibliotekininkai yra vienos profesinės bendruomenės nariai ir siekia tų pačių tikslų. Todėl reikėtų mąstyti plačiau nei vienos bibliotekos veiklos ribose. Reikėtų atvirai ir geranoriškai dalytis gerąja patirtimi, profesinėmis įžvalgomis ir nekonkuruoti nesąžiningais metodais. Profesinės stiprybės pagrindas yra ne konkuravimas, o bendradarbiavimas. Bendravimas su bendradarbiais ir kitais profesinės bendruomenės nariais turėtų būti grindžiamas pagarba, atvirumu ir geranoriškumu, vengiant išankstinio nusistatymo. Nuomonių skirtumas neturėtų išaugti į asmeninius kivirčus. Kiekvienas turi teisę pareikšti savo nuomonę. Tik diskutuojant ir svarstant įvairius požiūrius galima rasti teisingiausius sprendimus.

Šiuolaikinis vadovas turi ne slopinti įvairius požiūrius kolektyve, o juos skatinti, nes tokia organizacija lengviau prisitaiko prie kintančių sąlygų. Vadovo etika grindžiama pagarba kiekvienam žmogui. Taip pat būtinas reiklumas sau, gebėjimas bendrauti su darbuotojais vadovaujantis tarpusavio supratimo siekiu. Sėkmingą vadovavimo stilių galima išreikšti schema: iškelkite problemą–informuokite apie tai komandą–pateikite konkrečias užduotis–įvardykite laukiamus galutinius rezultatus. Bene žalingiausias vadovavimo metodas „pagal užgaidą“ ir frazė „patys galėjote susiprotėti“ itin nepriimtini.

SVARBIAUSIA – OBJEKTYVUMAS IR SKAIDRUMAS

Dar viena bibliotekininko prievolė – lojalumas bibliotekai, kurioje dirba. O tai apima ir aktyvų siekį šviesti visuomenę supažindinant ją su savo profesiniais tikslais, nes plačiajai visuomenei dažniausiai matoma bibliotekų veikla – tai renginiai. Šiuo metu daugiausia bibliotekininkų dėmesio skiriama su informacijos etikos principais susijusiems dalykams: informacijos prieinamumo užtikrinimui, autorių teisių apsaugai, vartotojų asmens duomenų konfidencialumui, cenzūros minimizavimui.

Bibliotekos socialinė atsakomybė susijusi su visų žmonių teisės į informaciją gynimu. Bibliotekų specialistai kovoja su bet kokiomis cenzūros apraiškomis. Jokia cenzūra neleistina nei komplektuojant dokumentų fondus, nei teikiant informacines paslaugas, išskyrus teisės aktais nustatytų išimčių atvejus. Pati biblioteka neturi vykdyti vadinamosios „neformalios cenzūros“, pavyzdžiui, šalindama dokumentus iš fondų dėl politinių, religinių ar kitų subjektyvių motyvų. Dokumentai komplektuojami laikantis objektyvumo, nešališkumo ir profesionalumo principų, atsiribojant nuo savo politinių, ideologinių, religinių ir kitų pažiūrų.

Renkant ir kataloguojant išteklius, be abejonės, reikėtų vadovautis aptarnaujamos bendruomenės poreikiais, pirmenybę teikiant aukščiausios kokybės medžiagoms, taikyti įvairius išteklių vertinimo metodus. Siekiant kuo didesnio dokumentų atrankos objektyvumo, bibliotekoje turėtų būti parengti komplektavimo nuostatai ir griežtai laikomasi juose nustatytų komplektavimo kriterijų. Ši informacija turėtų būti prieinama ir bibliotekos aptarnaujamai bendruomenei. Taip būtų pasiekta didesnio skaidrumo, nekiltų konfliktinių situacijų dėl vienų ar kitų dokumentų buvimo ar nebuvimo bibliotekos fonduose. Kiekvienas skaitytojas žinotų, kokius informacijos išteklius gali rasti bibliotekoje.

Biblioteka, teikdama informaciją, yra išskirtinė; tarkim, žiniasklaida kartais primeta savo požiūrį, o bibliotekoje kiekvienas pats renkasi reikiamą medžiagą. Todėl, tiek komplektuojant dokumentus, tiek kuriant duomenų bazes, tiek atsakant į užklausas, laikomasi nešališkumo principų, o visa informacijos paieškos sistema organizuojama taip, kad kiekvienas asmuo galėtų savarankiškai susirasti informaciją. Informacijos išteklių prieigos priemonės turi būti patikimos, pateikiamas turinys suprantamas ir tikslus.

Bibliotekų praktikoje informacijos prieinamumo užtikrinimas glaudžiai siejasi su autorių teisių normomis, ypač su bibliotekos fondo panaudojimu kopijuojant dokumentus skaitytojams, suteikiant elektroninius dokumentus, įvairiuose renginiuose naudojant konkrečią medžiagą ir pan. Bibliotekų specialistai turėtų ne tik laikytis teisės aktuose numatytų autorių teisių reikalavimų, bet ir to paties reikalauti iš savo vartotojų. Taigi bibliotekų veiklos dokumentai turėtų būti parengti atsižvelgiant į autorių teises, juose nurodyti teisės aktais draudžiami veiksmai. Bibliotekos taisyklės turėtų būti papildytos punktais, reglamentuojančiais skaitytojų teises ir pareigas naudojantis kūriniais, pavyzdžiui, kopijavimo apimčių ribojimu arba naudojimosi internetu bibliotekoje tvarka.

Tačiau tuo pat metu svarbu siekti teisės aktų pakeitimų, kad bibliotekos galėtų tenkinti aptarnaujamos bendruomenės informacinius poreikius ir kokybiškai atlikti joms pavestas funkcijas.

PAGARBUS SANTYKIS IR LYGIOS TEISĖS

Bibliotekininkai gal nepagalvoja, kad jie turi tam tikrą galią ir kartais net nesąmoningai gali ja pasinaudoti. Tas, kuris teikia informaciją, išmano jos paiešką, visada yra pranašesnis informacijos prašančio asmens

atžvilgiu, todėl reikėtų stengtis atsiriboti nuo asmeninių interesų, savo požiūrio į aptarnaujamą asmenį, t. y. atsisakyti bet kokios asmeninės cenzūros tenkinant užklausas.

Bibliotekų paslaugos teikiamos nediskriminuojant vartotojų, sudarant visiems lygias informacijos prieigos galimybes. Išimtinės sąlygos sudaromos tik tiems asmenims, kurie turi sunkumų naudodamiesi biblioteka arba turi specialiųjų poreikių, pvz., asmenys, turintys regos sutrikimų, judėjimo sunkumų ir kt. Neetiška suteikti prioritetą asmenims dėl užimamų pareigų, giminystės ryšių ir pan. Be abejonės, gali būti teikiamos tam tikros paslaugos kuriai nors vartotojų grupei, tačiau visiems tos pačios grupės nariams jos turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis.

Aptarnaujant vartotojus, laikomasi konfidencialumo principo – saugomi skaitytojų duomenys. Vartotojai turi teisę į privatumą ir anonimiškumą. Bibliotekos specialistai negali atskleisti skaitytojų asmens duomenų, informacijos apie jų informacinius interesus bei skaitymą trečiajai šaliai, išskyrus valstybės įstatymuose numatytais atvejais. Susidarius aplinkybėms, kai prašoma skaitytojo telefono ar adreso, bibliotekininkas turėtų susisiekti su ieškomu asmeniu ir paprašyti jo leidimo teikti informaciją konkrečiam asmeniui. Informaciją apie vaikų iki 14 metų skaitymą galima teikti tik jų tėvams ar globėjams, nes šie asmenys yra atsakingi už vaikus.

Nors bibliotekininkas nėra atsakingas už skaitytojo skaitymo bei informacijos panaudojimo pasekmes, jis privalo jausti moralinę atsakomybę, kai yra prašoma pagalbos ieškant valstybės įstatymais draudžiamos literatūros ar žalingos informacijos, galėsiančios turėti neigiamų pasekmių (smurtas, ginklų gamyba, narkotikų gamyba ir pan.). Tai yra viena iš tipinių etikos dilemų, kai reikia pasirinkti tarp pareigos skaitytojui, konkrečiam asmeniui ir pareigos gerbti visuomenės interesus. Bibliotekos specialistas neturėtų prisidėti ieškant tokios medžiagos. Kitu atveju jis taip pat turėtų jaustis atsakingas už pasekmes. Biblioteka negali būti atsakinga ir už internetinės medžiagos naudojamą bibliotekoje.

Darbuotojai neturėtų nuolat kontroliuoti vartotojų darbo, turėdami aiškų ketinimą sekti neteisėtos ar nešvankios informacijos naudojimą. Tačiau, pastebėję tokį naudojimą, jie turėtų pareikalauti, kad vartotojas nustotų dirbti su neteisėto pobūdžio informacija. Vartotojai yra atsakingi už interneto medžiagos panaudojimo pasekmes. Nepilnamečių asmenų atveju atsakomybė tenka vaikų tėvams ar globėjams. Jeigu bibliotekoje vykdomas interneto informacijos filtravimas, reikėtų pranešti apie tai skaitytojams.

Skaitytojas nėra tik statistikos vienetas. Vartotojams teikiama sąžininga informacija apie visas paslaugas, fondų ir informacijos išteklių turinį, informacijos šaltinius, naudojamų informacinių priemonių kokybę ir pan. Atsakydamas į užklausas, bibliotekininkas turėtų jausti atsakomybę už pateikiamos medžiagos tikslumą, nepateikti perteklinės informacijos, medžiagos iš abejotinų, nepatikimų šaltinių, t. y. jis turi rasti geriausią įmanomą medžiagą ar informaciją. Tai turi būti daroma aktyviai ir kūrybiškai, naudojant įvairius fizinius ir virtualius kanalus. Nors pripažįstamas skaitytojo savarankiškumas, esant poreikiui, specialistai turėtų padėti atlikti informacijos paiešką, patarti naudoti paieškai tinkamiausią paieškos priemonę, suteikti pagalbą vertinant informacijos patikimumą ir reprezentatyvumą.

Vartotojams turi būti suteikiama aiški informacija apie naudojimosi biblioteka taisykles ir vengiama neoficialių sprendimų, kurie sudarytų prielaidas neteisėtoms privilegijoms. Nors specialistai suinteresuoti turėti kuo daugiau skaitytojų, jie privalo drausminti asmenis, kurie naudojasi biblioteka nesilaikydami nustatytų taisyklių ar priverčia kitus vartotojus jaustis nepatogiai, gal net atsisakyti juos aptarnauti.

Bibliotekoje kuriama dvasingumo, pasitikėjimo atmosfera, sudaromos saugios ir komfortiškos darbo su informacija sąlygos. Ko labiausiai tikimasi iš bibliotekininko? Greičiausiai – dėmesingumo. Neužtenka pasisveikinimo nepakeliant galvos nuo savo darbų ir dirbtinės šypsenos – į biblioteką atėjęs žmogus turi visada jaustis laukiamas ir jam turi būti skiriamas visas darbuotojo dėmesys, stengiamasi parodyti, kad skaitytojų interesų tenkinimas ir yra svarbiausia, o visi kiti darbai ir problemos gali palaukti. Bibliotekininkas su skaitytoju turėtų elgtis taip, kaip norėtųsi, kad būtų elgiamasi su juo pačiu.

Darbas turėtų būti atliekamas ramiai, be išankstinio nusistatymo skaitytojo atžvilgiu. Visiems lankytojams rodomas vienodas dėmesys, pagarba ir geranoriškumas. Net jeigu skaitytojas yra atgrasus bibliotekininkui, jokiu būdu negalima to parodyti. Reikėtų nuolat rodyti norą padėti asmeniui, tačiau tai daryti neįkyriai. Nepriimtina ir ginčytis su skaitytoju. Kilus konfliktinei situacijai, reikėtų ramiai ir kantriai išklausyti lankytojo pretenzijas, neprieštarauti, stengtis iškilusią problemą išspręsti vietoje. Nereikėtų reaguoti emocingai, racionaliausia argumentuoti savo veiksmus remiantis bibliotekos veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose išdėstytais reikalavimais. Svarbu visada atsiminti, kad, bendraudamas su skaitytojais, bibliotekininkas atstovauja bibliotekai ir kuria jos įvaizdį.

Apibendrinant galima paklausti: tai kaip elgtis teisingai? Standartiškai spręsti problemas padėtų bibliotekoje patvirtintos veiklos ir elgesio etikos taisyklės, kuriose būtų numatyta, kaip elgtis darbuotojams esant įvairioms situacijoms. Jeigu tokių taisyklių biblioteka neturi, galėtų padėti įsisąmoninimas, kad bendras visų etikos normų vertybinis pagrindas yra žmogaus teisės. Derinant pagarbą žmogaus teisėms ir nepažeidžiant visuomenės interesų, būtų galima lengviau išspręsti daugelį praktinėje veikloje iškylančių dilemų.