SUKAKTYS
SIEKIANTI, KAD SKAITYTI GALĖTŲ VISI Audronė Gendvilienė Ramunė Balčikonienė
Praėjusio amžiaus pradžioje įsteigta Kauno aklųjų instituto bibliotekėlė per keturis dešimtmečius išaugo į Lietuvos aklųjų biblioteką (LAB) – valstybinės reikšmės instituciją, kuri teikia paslaugas visiems, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, ir keičia visuomenės požiūrį į informacijos prieinamumą. Šiuo metu teikiamos galimybės gauti reikiamą informaciją – tai kur kas daugiau nei skaitiniai Brailio raštu ar garsinės knygos, todėl 55 veiklos metų sukaktį mininčios bibliotekos darbuotojai nuolat mokosi ir noriai konsultuoja. Pastarieji metai LAB buvo vertybinio virsmo laikotarpis. Visa jos bendruomenė ieškojo atsakymų, kaip biblioteka gali tapti dar atviresnė tiems, kuriems skaitymas yra didžiulis iššūkis, ką dar galima padaryti, kad būtų įgyvendinta bibliotekos misija ir skaityti galėtų visi. Skaitantiems savaip LAB atveria galimybę tobulėti, bendrauti, pažinti pasaulį ir save, o tai reiškia ir kintantį požiūrį į skaitytojų auditoriją. Šiandieninė teisinė aplinka, tarptautiniai Lietuvos susitarimai, šalyje galiojantis Autorių teisių įstatymas įpareigoja informacija aprūpinti visus, kuriems tradiciniai informacijos pateikimo būdai yra neprieinami. Kryptingai dirbdama su naujomis auditorijomis, biblioteka suteikė kabinetą privačia tėvų iniciatyva įkurtai organizacijai „DYSLEXIA centrui“. Su centru bendradarbiaujama dalinantis garsinėmis knygomis, organizuojami užsiėmimai skaitymo sunkumų patiriantiems vaikams, padedant jiems susidraugauti su knyga. 2020 m. LAB prisijungė prie pasaulinės iniciatyvos „Go Red for Dyslexia“ ir paragino įsitraukti visas šalies mokyk las bei kultūros institucijas, juk disleksiją turinčių žmonių pasaulyje yra apie 10 procentų, o visuomenė, net mokyklų bendruomenės apie šį sutrikimą žino dar labai mažai. Toliau stiprinamas LAB kompetencijų centro vaidmuo. Siekiant sklandžiai bendradarbiauti su kitomis bibliotekomis, specialistams organizuojami seminarai apie autorių teises, Marakešo sutarties (sutartis dėl geresnės paskelbtų kūrinių prieigos akliesiems, silpnaregiams ir įprasto spausdinto teks20
to negalintiems skaityti asmenims) įgyvendinimą, viešosios informacinės aplinkos pritaikymą bei lengvai suprantamos kalbos (angl. easy to read) metodą. Bibliotekos parengta nauja tiflotyros koncepcija leis prisidėti prie spartesnių negalią turinčių žmonių integracijos procesų, aprūpinti specialistus naujausia literatūra, vykdyti tyrimus, dalintis aktualia užsienio kolegų patirtimi.
PRADŽIA: AKLŲJŲ INSTITUTAI IR KOKLINĖ KROSNIS
Pirmosios neregintiems moksleiviams bei suaugusiesiems skirtos bibliotekos gimė kartu su neregių švietimo Lietuvoje pradžia ir buvo įsikūrusios tuomečiuose aklųjų institutuose. Kauno aklųjų instituto, įsteigto 1927 m., bibliotekoje saugoti tiflologiniai leidiniai ir Brailio abėcėlės latvių, vokiečių bei esperanto kalbomis. Vėliau Vilniuje įkurta aklųjų mokykla taip pat turėjo biblioteką. Suaugusių aklųjų bibliotekų tinklas sukurtas tik po Antrojo pasaulinio karo (1947–1961 m.). Neilgai trukus, 1962 m. pabaigoje, išleista pirmoji lietuviška garsinė knyga – Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Žmogus“. „Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus kombinato biblioteka pirmiausia buvo įsikūrusi Labdarių gatvėje Nr. 7, antro aukšto kampiniame kambaryje, kuris buvo maždaug 18 kvadratinių metrų ploto. Jame stovėjo lentynos su Brailio rašto knygomis, rašomasis stalas, kelios kėdės, fotelis, kampe – koklinė krosnis. Be abejo, darbo sąlygos bibliotekininkei buvo prastos“, – rašė Valentinas Vytautas Toločka.
