KRONIKA
„TEN, KUR BŪTA PASERBENČIO“ (M. MARTINAITIS) Raseinių rajono viešoji biblioteka, pasitikdama savo veiklos šimtmetį, sumanė plačiai paminėti kraštiečio Marcelijaus Martinaičio, kurio vardu didžiuojasi nuo 2014-ųjų, 85-mečio sukaktį. Balandžio 1-ąją, poeto gimimo dieną, norėta sukviesti svečius į didelę šventę, surengti iškilmes. Nors dėl karantino suvaržymų tokių planų teko atsisakyti, viešosios bibliotekos, rajono kultūros bendruomenės, aktyvių vietos gyventojų bendromis pastangomis užsibrėžtas tikslas buvo pasiektas – nepaisant prastų orų, šlapdribos ir pažliugusių kelių, poeto gimtajame Paserbenčio kaime balandžio 1 d. iškilo koplystulpis ir pastatytas lauko akmuo su buvusios Martinaičių sodybos planu. 2013 m. balandžio 5-ąją netikėtai išėjęs anapilin, savo kūryba Raseinių garbės pilietis M. Martinaitis visada yra su mumis. Jo Kukutis keliauja po pasaulį. 2014 m. gavę garbę vadintis kraštiečio poeto vardu, stengiamės deramai nešti šį vardą ir kasmet minėti mielo Marcelijaus gimimo dieną, lankytojams pristatyti jo memorialinį kambarį, rengti knygų apie poetą pristatymus. Bibliotekos leidžiamo krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Rasupis“ numeriuose vis prisimename M. Martinaitį, žurnale yra ir atskira rubrika „Kukučio baladžių paraštėse“. Šie metai bibliotekai išskirtiniai. Jie paženklinti ne tik poeto M. Martinaičio 85-mečio sukaktimi – rudenį minėsime ir bibliotekos veiklos šimtmetį, todėl nusprendėme, kad šią sukaktį turime pasitikti plačiau paminėdami poeto gimtadienį. Nepamiršome ir pernai savo 70-mečio jubiliejų šventusio jo
Tautodailininkas Ričardas Ramanauskas, kurdamas koplytstulpį, įkvėpimo ieškojo Martinaičių šeimos istorijoje.
brolio – kompozitoriaus Algirdo Martinaičio. Tad bibliotekos bendruomenė, pasitelkusi daug geradarių ir kultūros puoselėtojų, išsikėlė tikslą – atgaivinti atmintį ir į istoriją įrašyti beišnykstančio Paserbenčio, iš kurio į pasaulį išėjo du iškilūs mūsų krašto vyrai, vardą. Tuo labiau kad akademinė bendruomenė, Prigimtinės kultūros instituto nariai, rajono kultūros žmonės jau kuris laikas dalijosi mintimis, kad „visi rašytojai, žymūs kultūros ir visuomenės veikėjai turi išsaugotas ištakas – gimtinės ar tėviškės namus, bent jau pažymėtas vietas. O brolių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Marcelijaus ir Algirdo Martinaičių gimtinės kontūrai susiliejo su dirbamosios žemės plotais, neliko nei akmens, ant kurio galėtum po kelionės atsisėsti, nei medžio nuo lietaus pasislėpti ar paukščiui prisiminimo giesmei sugiedoti.“
Pažliugusioje pavasario žemėje Kalnujų žemės ūkio bendrovės žmonės koplytstulpį stato taip, kad rūpintojėlis žvelgtų nuo Martinaičių gimtųjų namų į tą pusę, kur Kalnujai ir bažnyčia. Dainos Sutkevičienės nuotraukos
35
