2021 04

Balandis | 2021

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Tradicijos: puoselėjamos ir atėjusios neprašytos 1 KARŠTAS KLAUSIMAS

Iššūkiai, atveriantys galimybes. Parengė Vaidenė Grybauskaitė

2

TEMA / LIETUVOS BIBLIOTEKININKŲ DRAUGIJAI – 90

Veržli ir gyvybinga. Emilijos Banionytės, Rimos Gražienės, Petro Zurlio, Vidos Garunkštytės, Alinos Jaskūnienės ir Jolitos Steponaitienės mintys

4

ŠIANDIEN AKTUALU

4

Remigijus Misiūnas. Lietuvos leidybos statistika: tarp gerų siekių ir realybės 9 NAUJI LEIDINIAI

Eglė Baliutavičiūtė. „Skaitymas kaip tikslas“: pasitikrinkime, pasimokykime, veikime 12 TERMINŲ ARUODAS

Violeta Černiauskaitė. Gausėjančios terminijos pokyčiai: apie terminus paieška ir principai

14

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Daiva Zarankaitė-Kiniulienė. Tarpukario spauda Tauragėje 16 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Evaldas Timukas. Mekų centras – giminės meka Biržuose

20

POKALBIS

Genovaitė Dručkutė: „Prancūzų literatūra ir toliau lieka mano viena mėgstamiausių“. Kalbėjosi Dainius Vaitiekūnas

23

20

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Dalia Bredelienė. Prienuose gyvas „mūsų Marcinkevičius“

26

ŽMONĖS IR LAIKAS

Šarūnas Šimkevičius. Kai švyturiai ir jų istorijos tampa didele aistra

30

KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Pagerbti „Metų knygos rinkimų 2020“ laureatai Daina Sutkevičienė. „Ten, kur būta Paserbenčio“ (M. Martinaitis) Vida Levy. Puoselėjamos knygrišystės tradicijos

33 35 37

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

38 40

KRONIKA / AŠ IR BENDRUOMENĖ IN MEMORIAM

Marija Dringelytė [1936 09 24–2021 03 26] Zita Paulauskaitė [1956 05 11–2021 01 08] Netekome kraštiečio Vytauto Mizero [1931 03 27–2021 03 16]

41 41 42

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko balandį. Parengė Asta Stirbytė

PIRMAME VIRŠELYJE

Šešioliktą kartą Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su partneriais rengė Metų knygos rinkimus. Daugiau apie šią akciją skaitykite žurnalo p. 33. Vygaudo Juozaičio nuotr.

KETVIRTAME VIRŠELYJE

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Knygnešys“ (1928).

Fotografas Antanas Lukšėnas. Eksponatas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

26 Birštono viešosios bibliotekos (4), Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos (20), Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos (26) nuotraukos

43

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS

TRADICIJOS: PUOSELĖJAMOS IR ATĖJUSIOS NEPRAŠYTOS Daugeliui mūsų stabilų, suplanuotą ir kartais rutina virstantį gyvenimą staiga supurtė pasaulinės pandemijos tikrovė. Ir pasijutome nesaugūs, nežinantys, ką atneš rytojus. Bet čia pagelbėja tradicijos – užsimezgusios civilizacijos pradžioje, puoselėtos per amžius, o gal tik kelis dešimtmečius, bet atspindinčios gyvenimo tęstinumą, perduodančios kartoms brangias vertybes, suvienijančios bendrai veiklai ir taip suteikiančios stiprybės.

Bib­lio­tekų bendruomenė nestokoja tiek senų, istorijos išbandymus atlaikiusių tradicijų, tiek atsiradusių jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įtraukiančių ir visą skaitančią visuomenę. Tradicija burtis profesinėms bendruomenėms ir veikti kartu.

Tradicija puoselėti literatūros, švietimo, kraštotyros srityse pasižymėjusių kraštiečių atminimą, rūpinantis jų įamžinimo ženklais ar kūrybos sklaida. Tradicija kviesti rinkti populiariausias metų knygas ir surengti šventę pagerbiant jų autorius.

Teisybės dėlei negalime nutylėti ir pastaraisiais metais besiformuojančių nemalonių tradicijų. Rašytojai, negalėdami tiesiogiai susitikti su skaitytojais, netenka gyvo bendravimo džiaugsmo. O parodų eksponatus tyrinėjame per kompiuterio ekraną, nesvarbu, kur jie būtų rodomi – savame mieste ar kokiame megapolyje už tūkstančių kilometrų. Esminiu dažną bib­lio­tekų renginį ar paslaugą apibūdinančiu žodžiu tapo priminimas, kad jis virtualus (-i). Sunku patikėti? Skaitykime toliau... *** Lietuvos bib­lio­t ekininkų draugija, tęsdama ilgametę tradiciją, balandžio 23 d. (specialiai Knygos ir autorių teisių dieną) paskelbė 21-osios nacionalinės Lietuvos bib­lio­tekų savaitės pradžią ir pakvietė šventinį atidarymo renginį stebėti transliuojamą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos „Youtube“ kanalu. Jau antrą kartą dėl tebesitęsiančios pandemijos Lietuvos bib­lio­t ekininkai profesinėje šventėje dalyvavo nuotoliniu būdu, o geriausi šalies bib­lio­tekininkai apdovanoti virtualiai.

„Pandemija darbų nesustabdė ir nesulėtino. Netgi priešingai – buvote ir esate bendruomenei ypač reikalingi.

Esate puikus pavyzdys, kaip galima suderinti šimtmečius skaičiuojančią knygos tradiciją ir inovatyviausias veiklos formas“, – teigė kultūros ministras Simonas Kairys.

Padėkojęs bib­lio­tekų darbuotojams už didžiules pastangas, užsidegimą, motyvaciją, socialinį sąmoningumą ir palinkėjęs toliau energingai judėti pirmyn, S. Kairys pristatė geriausiais 2020 m. tapusius Lietuvos bib­lio­tekininkus.

„Bib­lio­tekos geba kurti įvairius virtualius produktus, informacijos šaltinių portalus, edukacijas, lavinamuosius žaidimus. Mes užtikriname Lietuvos gyventojams galimybę skaityti, lavintis, pramogauti. Tapome visuomenei emocinio stabilumo ir patikimo socialinio partnerio pavyzdžiu, – sveikindamas Nacionalinės bib­lio­tekų savaitės proga sakė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. – Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos bib­lio­tekos net ir pandemijos sąlygomis išliko matomas, veiklus ir drąsus kultūros lauko žaidėjas.“

1

KARŠTAS KLAUSIMAS

IŠŠŪKIAI, ATVERIANTYS GALIMYBES 2020 metų geriausiųjų vardai ir premijos skirtos šiems bibliotekininkams: geriausio bibliotekininko – Daliai Balčytytei; geriausio bibliotekos vadovo – doc. dr. Gintarei Tautkevičienei; geriausio jaunojo bibliotekininko – Gintautui Jazdauskui. „Tarp knygų“ redakcija, sveikindama laureatus, juos pakalbino.

Kokių minčių jums kelia bib­lio­tekų šiandienos situaciją atspindintis Nacionalinės bib­lio­tekų savaitės šūkis „Nauja realybė – naujos formos“ tebesitęsiančios pandemijos, šventinių apdovanojimų ir jūsų asmeninės patirties kontekste?

DALIA BALČYTYTĖ Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacinių išteklių skyriaus vedėja

Šis daugiau kaip metus trunkantis mums visiems sudėtingas laikotarpis parodė, kad, susidūrus su iššūkiais ir sprendžiant iškilusias problemas, atsiveria ir naujos galimybės. Kiekviena duris uždariusi bib­ lio­teka ieškojo būdų, kaip pasiekti savo Liudo Masio nuotr. skaitytoją: pokalbiais telefonu, virtualiais susitikimais, pristatydama knygas į namus. Mūsų bib­lio­teką karantinas, galima sakyti, užaugino. Negalią turintys žmonės dažnai patiria socialinę atskirtį, išgyvena nepritapimo ir atstūmimo jausmus, o pandeminis laikotarpis šiuos jausmus dar labiau paryškino. Todėl turėjome ieškoti kūrybiškų sprendimų, kad pasiektume kuo daugiau savo skaitytojų.

Sklandžiai perėjome į nuotolinį darbą ir virtualų bendravimą. Džiaugiamės, kad mūsų virtuali bib­lio­teka ELVIS (elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema) karantino laikotarpiu tapo 2

tiesiog nepamainomu ištekliu visiems skaitantiems savaip.

Pavyko pasiekti, kad ELVIS vartotojų skaičius išaugtų net kelis kartus. Mes suteikiame galimybę visiems, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, mėgautis literatūra taip pat patogiai kaip ir kiekvienam skaitytojui. Juk visi turime teisę mėgautis knygos turiniu, mokytis, augti ir tobulėti.

Laimėsime visi, jei į negalią žiūrėsime ne kaip į kliūtį, bet kaip į unikalumą, kuris išsiskleidžia, kai sudaromos tinkamos sąlygos ir galimybės.

Net ir gražiausios idėjos užgęsta, neturėdamos palaikymo, todėl labai noriu pasidžiaugti bib­lio­tekos bendradarbiavimu su užsienio šalių ir Lietuvos bib­lio­tekomis, įvairiomis neįgaliųjų organizacijomis, kultūros ir aukštojo mokslo įstaigomis. Kartu mes galime nuveikti daug daugiau.

Bet svarbiausi yra tie, dėl kurių stengiamės, kuriems ir dirbame. Labai gera išgirsti iš vaiko, turinčio disleksiją, mamos, kad įvyko lūžis, ir vaikas su malonumu pradėjo skaityti knygas (jam priimtinu būdu); iš neregio gauti padėką už naują garsinę knygą; iš muziejaus – prašymą pakonsultuoti, kaip pritaikyti ekspoziciją negalią turintiesiems. Tai yra patys brangiausi įvertinimai, patvirtinantys, kad judame teisinga linkme ir prisidedame prie visuomenės pokyčių.

Todėl esu nepaprastai dėkinga už man suteiktą geriausio 2020 m. bib­lio­tekininko vardą. Jis patvirtina, jog mano asmeniškai ir visos mūsų komandos darbai yra matomi ir vertinami. Šis apdovanojimas stiprina mano tikėjimą savimi ir įkvepia tobulėti, dėti dar daugiau pastangų, kad skaityti galėtų visi. Jei per vienus metus padarėme tokią didelę pažangą, pagalvokite, ką galime padaryti per trejus. Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos vardu noriu pasakyti, kad sustoti mes neketiname. Šis sunkus laikas dar nesibaigė, tačiau visiškai neabejoju, kad atkakliai ir išradingai dirbdamos bib­lio­tekos įveiks visus iššūkius. Jos visada bus ta vieta, kur galima gauti patikimos informacijos, profesionalią konsultaciją ir pagalbos. Arba tiesiog ateiti ir ramiai bei saugiai paskaityti.

DOC. DR. GINTARĖ TAUTKEVIČIENĖ Kauno technologijos universiteto bibliotekos direktorė

Bib­lio­tekos jau keletą dešimtmečių gyvena nuolatinių pokyčių sąlygomis, tačiau 2020-aisiais, kaip ir visas pasaulis, jos dirbo karantino sąlygomis.

Palikdamos galimybę skolintis leidinius į namus, visas kitas paslaugas jos galėjo teikti tik perkeldamos jas į virtualiąją erdvę ar nuotoliniu būdu. Tai buvo didelis iššūkis, tačiau kartu pamatėme, kad galime sėkmingai dirbti, Jono Klėmano nuotr. bendrauti tarpusavyje, vartotojams teikti el. išteklių prieigą, vykdyti mokymus, organizuoti renginius, teikti nuotolines konsultacijas bei pagalbą.

Bib­lio­tekų darbuotojai labai greitai sugebėjo prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, tačiau tai nebuvo atsitiktinė sėkmė, tai – ilgamečių pastangų ir tinkamai sudėliotų prioritetų rezultatas.

Bib­lio­tekininkai ne tik nuolat tobulina savo kompetenciją, bet ir ugdo vartotojų technologijų naudojimo ir informacinius gebėjimus. Ši aplinkybė buvo lemiamas veiksnys, kodėl bib­ lio­tekos per karantiną net trumpam nenutraukė darbo. Bib­ lio­tekininkai nuotoliniu būdu tęsė įvairias veiklas ir sulaukė didelio vartotojų susidomėjimo. Taip teikiama pagalba ir konsultacijos tapo reikšmingos visų tipų, ypač akademinių, bib­ lio­tekų vartotojams. 2020 m. žymiai išaugo el. išteklių panauda.

Kad gautum reikiamą šaltinį, nebūtina atvykti į bib­lio­teką, tai galima padaryti iš savo darbo ar namų kompiuterio bet kuriuo paros metu. Esu įsitikinusi, kad ir pasibaigus karantinui dalis paslaugų (ypač mokymai, konsultacijos) ir toliau bus teikiamos virtualiojoje erdvėje.

Geriausio 2020 m. bib­lio­tekos vadovo vardas paskatino pagalvoti, kas yra geras vadovas. Mano nuomone, vadovas turi turėti aiškią viziją ir planą, kaip ją įgyvendinti. Vadovui svarbu gebėti klausytis ir girdėti, gebėti inicijuoti ir skatinti pokyčius, sutelkti darbuotojus bendram tikslui. Tačiau pokyčiams organizacijoje įgyvendinti nepakanka gero vadovo – greta jo turi būti gera, organizacijai atsidavusi ir lojali komanda, kuri būtų pasirengusi keistis, ieškoti naujų sprendimų, tobulėti. Žinios ir kompetencija – gerai, bet dar svarbiau darbuotojų asmeninės savybės, nuostatos ir vertybės, lemiančios požiūrį į darbą ir vartotoją. Labai svarbu optimizmas, kūrybiškumas, pozityvus požiūris į supančią aplinką, svarbu, kad darbuotojai į kylančius sunkumus žvelgtų kaip į naujas galimybes.

Atstovaudama akademinei bib­lio­tekai, noriu pabrėžti, kad mūsų bib­lio­teka yra vienas iš Kauno technologijos universiteto padalinių ir savo tikslus turi derinti su bendrais universiteto tikslais. Akademinės bib­lio­tekos vadovas turi gerai išmanyti ne tik bib­lio­tekos veiklas, bet ir bendruosius organizacijos procesus, suprasti, kas vyksta studijų ir mokslinių tyrimų aplinkoje, ko reikia studentui, dėstytojui, mokslininkui.

Noriu pasidžiaugti, kad 2021 m. pabaigoje Kauno technologijos universiteto studentų miestelyje duris turėtų atverti modernus daugiafunkcis centras su integruota bib­lio­

teka. Individualaus ir grupinio darbo, pristatymų ir laisvalaikio erdvės akademinės bendruomenės nariams bus atviros ištisą parą. Neabejoju, kad naujosios mūsų bib­lio­tekos erdvės taps visos akademinės bendruomenės traukos centru.

Nacionalinės Lietuvos bib­lio­tekų savaitės proga bib­lio­tekų darbuotojams noriu palinkėti būti kūrybingiems, domėtis inovacijomis, nuolat tobulėti ir būti pasirengusiems keistis, o svarbiausia – į kylančius sunkumus žvelgti kaip į galimybes atveriančius iššūkius.

GINTAUTAS JAZDAUSKAS Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovas

Bib­lio­tekoms, kaip ir kitoms kultūros įstaigoms, pandemija metė iššūkį, tačiau lankstumas, kūrybiškumas, dažnai ir projektinis finansavimas leido greitai reaguoti.

Manau, kad bib­lio­tekų sektorius puikiai prisitaikė prie pandemijos padiktuotos naujosios realybės ir parodė sugebantis dirbti labai ribotomis sąlygomis. Žvelgiant į bib­lio­tekų matomumą virtualiojoje erdvėje, paslaugų įvairovę, Gintauto Jazdausko nuotr. mokymų, renginių formatus, nekyla abejonių, kad esame lankstūs. Tai puikus įrodymas, kad pagrindinė bib­lio­tekų misija – tarnauti visuomenės poreikiams ir visapusiškai juos atliepti – sėkmingai vykdoma. Ir nesvarbu, pandemijos metas ar ne.

Bib­lio­tekos visuotinio karantino metu tapo ypač svarbios.

Knygų skaitymas yra viena kultūros vartojimo formų, todėl skaitymo skatinimas, sukuriant saugų knygų išdavimo ir grąžinimo būdą, per karantiną tapo veiksminga bib­lio­tekų prerogatyva. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji bib­ lio­teka mieste įdiegė knygomatų paslaugą, taigi nuo šiol gyventojai gali skolintis knygas visiškai bekontakčiu būdu.

Beje, šią paslaugą jau teikia ne viena šalies viešoji bib­lio­teka.

Asmeninėje profesinėje veikloje darbas nuotoliniu būdu atnešė nemažai iššūkių. Didžiausia kliūtis, be abejonės, buvo nežinomybė dėl ateities – tiek bib­lio­tekų paslaugų prasme, tiek mezgant ar palaikant partnerystes su kitais kultūros ir socialiniais partneriais. Tačiau sugebėjome greitai persiorientuoti. Galėjome atsigręžti į savo aplinką, apmąstyti, kaip dirbsime šiuo sunkiu laikotarpiu, o ir panaikinus tam tikrus ribojimus. To rezultatas, pavyzdžiui, Lietuvos apskrities bib­lio­tekų ir Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos įgyvendintas projektas „Bib­lio­teka visiems“, kuris padėjo viešosioms bib­lio­tekoms tarpti draugiškoms autizmo spektro ir kitų kognityvinių sutrikimų turintiems asmenims.

Neabejoju, kad bib­lio­tekos išliks kultūros ir visuomeninio sektoriaus lyderės. Šios ir kitos transformacijos, darbo su visuomene formų paieška leidžia mums atrasti save iš naujo.

To bib­lio­tekos neturėtų atsisakyti ir ateityje. Taigi toliau kūrybingai judame į priekį ir esame lankstūs!

Parengė Vaidenė Grybauskaitė 3

TEMA / LIETUVOS BIBLIOTEKININKŲ DRAUGIJAI – 90

VERŽLI IR GYVYBINGA Kai profesorius Vaclovas Biržiška kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos bibliotekininkų draugiją (LBD), buvo 1931-ieji. Pasaulio kontekste gal kiek ir vėlokai. Tarkim, Amerikos bibliotekų asociacija įsteigta 1876 m., Lenkijos – 1917 m., o Latvijos – 1923-iaisiais. Kad ir kaip ten būtų, svarbiausia, jog po gero dešimtmečio, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė, bibliotekininkai susibūrė ir draugija 10 metų veikė. Dėl istorinių peripetijų 1941–1989 m. sustabdžiusi veiklą, atsikūrusi draugija šiais laikais sėkmingai vienija kolegas ir partnerius, atstovauja bibliotekoms Lietuvoje ir tarptautinėje bendruomenėje.

Neabejojame, kad LBD 90-osios sukakties proga dar skaitysime ne vieną straipsnį apie jos veiklą ir jos žmones, o šia publikacija siūlome įvairių kadencijų draugijos pirmininkų minčių.

Liūdna, kad savo mintimis jau negalės pasidalinti pirmasis atkurtos draugijos pirmininkas Romualdas Vytautas Rimša (1937–2019), o prof. Domas Kaunas pažadėjo veiklą LBD prisiminti vėliau, kai tik išleis savo rengiamą knygą.

TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO PAMOKOS EMILIJA BANIONYTĖ Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorė LBD pirmininkė 1996–1998 m.

Pirmininkauti LBD buvau išrinkta 1995 m. pasibaigus prof. Domo Kauno kadencijai. Reikia pasakyti, kad nebuvau draugijos naujokė, nes pirmininkaujant D. Kaunui buvau draugijos taryboje ir vadovavau Ryšių su užsieniu darbo grupei. Taigi ir tapus draugijos pirmininke Irmanto Gelūno nuotr. tas darbo baras buvo tęsiamas. Tai buvo laikotarpis, kai sienos jau buvo atvertos, keliauti, pažinti, pamatyti noras buvo didžiulis, bet ryšių buvo dar palyginti nedaug, todėl LBD atliko didžiulį darbą, tuos ryšius megzdama, perduodama visos šalies bib­lio­tekininkams.

Atmintin įstrigo keli dideli projektai, kuriems tinkamai pasiruošti, gauti finansavimą reikėjo iš peties paplušėti.

Didžiausias ir įsimintiniausias projektas buvo II Šiaurės ir Baltijos šalių bib­lio­tekininkų suvažiavi4

LIETUVOS BIBLIOTEKININKŲ DRAUGIJAI VADOVAVO: • Vaclovas Biržiška (1931–1941) • Vytautas Rimša (1989–1992) • Domas Kaunas (1992–1995) • Emilija Banionytė (1996–1998) • Rima Gražienė (1999–2001) • Petras Zurlys (2002–2004) • Vida Garunkštytė (2005–2007) • Petras Zurlys (2008–2010) • Alina Jaskūnienė (2011–2016) • Jolita Steponaitienė (2017– )

mas, vykęs 1997 m. gegužės 15–17 d. Birštone. Šiam renginiui pradėta ruoštis dar 1995 metais. Iš Šiaurės šalių pusės renginio kuratorė buvo Helsinkio miesto bib­lio­tekininkė Kristina Virtanen, ilgainiui tapusi gera drauge, o iš Lietuvos pusės renginio organizatoriai buvo LBD (aš su pavaduotojais Kaziu Mackevičiumi, Povilu Saudargu, sekretore Birute Railiene bei reikalų vedėja Andromeda Žandaravičiene). Prie renginio sėkmės daug prisidėjo Birštono viešosios bib­lio­tekos direktorė Alina Jaskūnienė ir Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis.

Su Kristina nuolat bendravome elektroniniu paštu, bet kartkartėmis ji atskrisdavo patikrinti, kaip vyksta pasiruošimas. Jai rūpėjo viskas: ne tik programa, pranešėjai, bet ir buities reikalai – kur vyks renginys, kur dalyviai gyvens, kur valgys, kokiu transportu atvyks ir išvyks. Dėl K. Virtanen reiklumo Birštono kultūros rūmuose buvo pakeisti sanitariniai mazgai, maitinimą organizavę verslininkai įsigijo naujų indų. Atrodytų, smulkmena, bet visa tai prisidėjo prie renginio sėk­ mės. Mums tai buvo neįkainojama pamoka, kaip reikia organizuoti renginius, į ką atkreipti dėmesį, kad renginys pasisektų.

Išlikusiuose dokumentuose užfiksuota – suvažiavime dalyvavo 167 dalyviai (11 iš Danijos, 25 iš Estijos, 14 iš Suomijos, 28 iš Latvijos, 74 iš Lietuvos, 5 iš Norvegijos ir 10 iš Švedijos). Buvo išleista suvažiavimo medžiaga, tad apie turinį nekalbėsiu, tačiau norėčiau prisiminti į atmintį įstrigusį vieną

epizodą. Į suvažiavimą buvo pakviestas tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis. Tamsi mašina sustojo kiek tolėliau Kultūros centro. Mes – organizacinis komitetas – stovime prie durų ir laukiame, kaip priklauso. Matome, kad tai – ministerijos automobilis, matome, kad ministras sėdi viduje, bet kodėl nelipa? Pradėjome svarstyti: gal reikia nueiti iki automobilio? Gal nežinome protokolo?

Nusprendėme dar palaukti. Po kokių 5 minučių, kurios mums atrodė kaip pusvalandis, pagaliau išlipo ministras su savo padėjėja. Vėliau paaiškėjo delsimo lipti iš automobilio priežastis. S. Šaltenis, pamatęs virš Birštono kultūros centro iškilmingai iškeltas visų Šiaurės ir Baltijos šalių vėliavas ir šventiškai pasipuošusių bib­lio­tekininkų delegaciją, negalėjo patikėti, kad atvyko ten, kur buvo kviečiamas, – į bib­lio­tekininkų renginį. Tad teko skambinti į ministeriją ir aiškintis, ar jis nebus sumaišęs renginio adreso.

Labai šilti ir malonūs prisiminimai likę iš mūsų draugystės su Baltijos šalių bib­lio­tekininkais. Kasmet vis kitoje šalyje organizuodavome Baltijos šalių kongresus, drauge dalyvaudavome kituose tarptautiniuose renginiuose. Mano pirmininkavimo LBD laikotarpiu Estijos bib­lio­tekininkų draugijai vadovavo Anne Valmas (1941–2017), o Latvijos – Silvija Liniņa.

Buvome šauni komanda.

Mes, Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, bib­lio­ tekininkai, kasmet vykdavome į Tarptautinės bib­lio­ tekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) konferencijas. Tai buvo tikra tarptautinė mokykla, padėjusi užmegzti dar daugiau tarptautinių ryšių.

Pagrindinis bib­lio­tekininkų rėmėjas tuo laikotarpiu buvo Atviros Lietuvos fondas (ALF), suteikęs finansavimą ne vienam šalies bib­lio­tekininkui dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, išmokęs ne tik rengti projektus, bet ir už juos atsiskaityti. Pamenu, kiti finansuojantys fondai nereikalaudavo ataskaitų (nors mes, bib­lio­tekininkai, tvarkingai dokumentus rinkdavome), o štai ALF finansinę ataskaitą buvo privalu pateikti cento tikslumu. Gerai prisimenu pasiruošimą ALF programos „Rytai–Rytai: partnerystė be sienų“ finansuotam Rusijos bib­lio­tekininkų vizitui (1999 m. rugsėjo 26–spalio 5 d.) po Lietuvos bib­lio­tekas.

Kaupiant tarptautinę patirtį, didelės reikšmės turėjo 1996 m. gruodį Vilniuje pasirašyta LBD ir Jungtinės Karalystės bib­lio­t ekų ir informacijos profesionalų asociacijos (CILIP) sutartis. Pagal šį ir kitus susitarimus su Šiaurės šalimis vis daugiau Lietuvos bib­lio­tekininkų vykdavo stažuotis į užsienio bib­lio­tekas. Darydavome atrankas, kad vyktų tie, kurie moka užsienio kalbų, o ne tie, kurie slepiasi už kolegų nugarų.

Pirmininkavimo draugijai metai man įsiminė ir kaip artimesnės pažinties su šalies viešosiomis bib­lio­tekomis laikotarpis. Mat viešosios bib­lio­tekos

buvo daug aktyvesnės LBD narės negu akademinės.

Aš pati tuo metu dirbau akademinėje bib­lio­tekoje ir mačiau, kad ne visi šio tipo bib­lio­tekų vadovai pritaria draugijos veiklai, todėl mažai kas ryždavosi steigti LBD skyrius tokiose bib­lio­tekose. Džiugu, kad šiuo metu požiūris yra kardinaliai pasikeitęs. Bent aš nežinau vadovų, kurie skeptiškai būtų nusiteikę LBD atžvilgiu.

Prisimenant LBD veiklą 1996–1998 m., reikėtų paminėti ir tuomet turėtus komunikacijos kanalus.

Gal jaunajai kartai atrodys neįtikėtina, bet tuomet dar nebuvo „Google“, nebuvo ir socialinių tinklų. Kaip mes bendraudavome? Jau turėjome elektroninį paštą, todėl bendravimas buvo gana operatyvus. Pirmąją LBD interneto svetainę, gavusi ALF paramą, draugijai sukūrė Rima Klusovskienė – tai įvyko tik 1998 metais.

Iki tol LBD leisdavo popierinius biuletenius lietuvių ir anglų kalbomis, juos platindavo paštu.

Baigdama noriu prisiminti komandą, be kurios darnaus darbo nebūtų pavykę įgyvendinti daugybės darbų. Kaip žinome, LBD taryboje narių būna nemažai, o dirbantis branduolys – tikroji padėjėjų komanda yra mažesnė. Tarp tokių noriu paminėti: K. Mackevičių, P. Saudargą, B. Railienę, A. Žandaravičienę, Sofiją Ambrazevičienę, Salviniją Kocienę, Danutę Karlienę, Vidą Garunkštytę. Ačiū komandai už darbus ir gražius prisiminimus.

UŽGIMUSI NACIONALINĖS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖS TRADICIJA RIMA GRAŽIENĖ Vilniaus miesto centrinės bibliotekos direktorė LBD pirmininkė 1999–2001 m.

Treji metai nėra ilgas laikotarpis, todėl man vadovaujant buvo svarbu užtikrinti veiklų tęstinumą, atstovauti bib­lio­ tekoms ir jų poreikiams.

Nuolat beldėmės raštais į Kultūros ministeriją dėl lėšų leidiniams įsigyti.

Net su tuomečiu Prezidentu Valdu Adamkumi LBD tarybos atstovai dėl Nuotr. iš Vilniaus centr. bibliotekos to buvo susitikę. Pamearchyvo nu, Prezidentas pajuokavo, kad, jei galėtų, atsisakytų vieno tanko, ir skirtų tas lėšas knygoms nupirkti.

Tai buvo mokymosi ir naujų patirčių metas.

Todėl labai svarbu buvo dalyvauti tarptautinėse konferencijose. Pirmiausia kasmetėse IFLA generalinėse konferencijose. Arba nuo 1994 m. rengiamoje tarptautinėje Krymo konferencijoje, kur buvo tęsiama draugystė su senais partneriais iš Ukrainos, Rusijos ir mezgami nauji ryšiai su Skandinavijos šalių bib­lio­tekomis.

5

Atskirai reikia paminėti bendradarbiavimą su nuolatiniais draugais Baltijos šalių bib­lio­tekininkais ir partneriais – Latvijos ir Estijos draugijomis. 2000 m., grįžusi iš vieno tokio susitikimo, pasiūliau Lietuvoje švęsti Nacionalinę bib­lio­tekų savaitę. 2001-aisiais įvyko pirmoji tokia savaitė. Jos tema buvo „Lietuva be bib­lio­tekų – Lietuva be ateities“. Galiu tik pasidžiaugti, kad ši tradicija gyva. Šalies bib­lio­tekos laukia Nacionalinės savaitės, jai ruošiasi ir aktyviai dalyvauja pasitelkdamos naujas priemones bei technologijas.

PASTANGOS KOVOJANT DĖL BIBLIOTEKININKŲ PRESTIŽO IR MATOMUMO PETRAS ZURLYS Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadovas LBD pirmininkas 2002–2004 m. ir 2008–2010 m.

L i e t u v o s b i b­l i o ­ tekininkų draugijai man teko su pertraukomis vadovauti dvi kadencijas.

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į porą ypač svarbių Lietuvos bib­l io­t ekų politikos veiksnių, kurie turėjo įtakos ir draugijos veik­lai: 2002 m. rugsėjo 17 d.

Lietuvos Respublikos Nuotr. iš Vilniaus apskr. bibliotekos archyvo Seimas patvirtino Bib­ lio­tekų renovacijos ir modernizavimo programą, o 2008 m. pradėtas vykdyti projektas „Bib­lio­tekos pažangai“. Minėta programa ir visas šalies bib­lio­tekas įtraukęs projektas prisidėjo prie spartaus bib­lio­tekų materialinės bazės gerėjimo ir techninės įrangos tobulėjimo, bet to nebuvo galima pasakyti apie bib­lio­tekininko prestižą ir socialinių klausimų sprendimą. Šių reikalų kaip tik ir ėmėsi susibūrusi aktyvi ir darbinga LBD komanda.

Visų pirma stengėmės palaikyti gerus ir konstruktyvius santykius su visų lygių politikais. Aktyviai dalyvavome Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdžiuose, kai buvo svarstomi ne tik profesiniai, bet ir socialiniai bib­lio­tekininkų klausimai. Teko susitikti su visų vyriausybių vadovais sprendžiant bib­lio­tekininkų

1931 m.

Prof. Vaclovas Biržiška su bendraminčiais įkuria LBD.

atlyginimų kėlimo klausimus. Kad buvome iš tikrųjų aktyvūs, rodo ir sparnuota tapusi tuomečio premjero Algirdo Brazausko per skirtingų televizijų žinias transliuota frazė: ,,Reikia kelti atlyginimus kultūros darbuotojams ir bib­lio­tekininkams.“ Ją kartojo ir vėlesni premjerai. Mūsų pastangos nenuėjo veltui. Nors ir pamažu, bet atlyginimai kilo. Daugiau kaip prieš dešimtmetį su profsąjungų veikėjo Aleksandro Posochovo pagalba prie Lietuvos Respublikos trišalės tarybos įsteigėme Kultūros komitetą. Visų mūsų pastangomis reikalai pajudėjo.

Su valdžia vyko nuolatinė kova dėl nepakankamo lėšų skyrimo spaudiniams įsigyti. Teko skelbti netgi „Bib­lio­tekų skurdo akciją“ – kas beliko daryti, kai 2009 metų biudžete iš bib­lio­tekų fondams papildyti skirtų 8,7 mln. litų buvo nubraukti 5 milijonai. To pasekmes jaučiame iki dabar.

Mums daug pagelbėjo viešumas. To meto bib­lio­tekininkų prob­ lemas nuolat atspindėjo publikacijos žurnale „Veidas“, laikraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Lietuvos žinios“, „Verslo žinios“. Daug dėmesio mūsų veiklai skyrė ir žurnalas „Tarp knygų“. Žinių radijuje netgi turėjome savo nuolatines laidas su žurnalistu Audriu Antanaičiu.

Ne kartą rengėme susitikimus su žurnalistais BNS agentūros spaudos konferencijų salėje. Norėdami, kad mūsų balsas būtų labiau girdimas, rengėme įvairias konferencijas Lietuvos Respublikos Seime.

Puikiai prisimenu LBD 2003 m. balandžio 25 d. organizuotą mitingą prie Lietuvos Nacionalinės bib­lio­tekos ir Seimo. Su plakatais ir balionais, kurie renginio pabaigoje pakilo į dangų, dar nedrąsiai, tačiau organizuotai pirmą kartą viešai pareikalavome, kad valdžia vykdytų įsipareigojimus. Dieną prieš tai Seime vykusioje bib­lio­tekininkų konferencijoje tuometė kultūros ministrė Roma Dovydėnienė primygtinai reikalavo sustabdyti akciją. Vis dėlto kitą dieną iš visos Lietuvos sugužėję kolegos labai aiškiai išsakė savo reikalavimus. Vėlesnes akcijas organizuoti buvo lengviau ir drąsiau.

Ypač įsimintinas buvo 2004 m. balandį Druskininkuose organizuotas Lietuvos bib­lio­tekininkų kongresas „Lietuvos bib­lio­tekos Europoje: keliu ar kelkraščiu“. Jame dalyvavo ne tik gausus būrys bib­lio­tekininkų, bet ir politikų, žymių visuomenės veikėjų bei svečių iš užsienio. Tokio lygio renginiai kėlė mūsų prestižą ir sudarė galimybę klausimų sprendimą pakelti į aukštesnį lygį, didino bib­lio­tekų matomumą.

LBD tarybos nariai aktyviai dalyvavo ir mokslinėje veikloje, skaitė pranešimus įvairiose konferencijose, dalis aktyviai įsitraukė į IFLA veik­ las. Dėjome daug pastangų, kad prie LBD gretų aktyviau prisijungtų aukštųjų mokyklų, kolegijų, mokyklų bib­lio­tekininkai.

Per dvi pirmininkavimo LBD kadencijas teko parengti ne vieną dešimtį raštų, rezoliucijų, kreipimųsi, reikalavimų. Ne visada sulaukdavome teigiamų atsakymų, tačiau neleidome nei partijoms, nei valdžiai užmiršti mūsų reikalų ir problemų.

Aktyviai reikštis visuomeninėje veikloje galėjau tik mane palaikiusio darbštaus Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bib­lio­tekos kolektyvo dėka. Ypač dėkingas esu tuometėms direktoriaus pavaduotojoms Elvydai Skuodytei ir Jelenai Žilinskienei, Metodinio skyriaus

1941 M.

Rugsėjo 4 d. okupacinei valdžiai uždraudus visuomenines organizacijas, LBD nutraukė veiklą.

1936 M.

Sausio 1 d. LBD priimta į Tarptautinę bib­lio­tekininkų sąjungą (dabar – IFLA).

6

1988 M.

1989 M.

Rugpjūčio 31 d. atkūrimo faktas įteisintas juridiškai, LBD vėl pradėjo veiklą.

Gruodžio 1 d. Vilniuje sudaryta LBD atkūrimo iniciatyvinė grupė, į kurią įėjo 17 bib­lio­tekų atstovai.

vedėjai Ritai Paliukaitei, administratorei Danutei Blažuk ir kitiems. Esu be galo dėkingas visiems bendražygiams, visiems be išimties abiejų mano kadencijų LBD tarybų nariams, visiems Lietuvos bib­lio­tekininkams.

Visų mūsų pastangomis atlikome milžinišką darbą. Žvelgdami atgal, dabar galime drąsiai su pasididžiavimu ištarti anais laikais dažnai vartotą posakį: „Kartu mes – jėga!“

MATOMI BIBLIOTEKŲ RENOVACIJOS PROGRAMOS VAISIAI VIDA GARUNKŠTYTĖ

Turėjau garbės draugijos pirmininke būti, sakyčiau, pačiu įdomiausiu laikotarpiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė neseniai buvo patvirtinusi Bib­lio­t ekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 metų programą. Taigi ji jau buvo vykdoma: jos ir savivaldybių lėšomis bib­lio­ tekos remontuojamos, atidaromi nauji jų pastatai.

Tuo pat metu į Lietuvą ėjo Billo ir Melindos Gatesų fondas, kartu su šalies Vyriausybe rėmęs mūsų bib­lio­tekas nuo Laimos Lapinienės nuotr.

2006 iki 2014 metų. Todėl Lietuvos bib­lio­ tekininkų draugijai teko daug iššūkių: telkti bib­lio­tekininkus bendriems darbams, kelti profesijos prestižą ir padaryti bib­lio­tekas patrauklias gyventojams.

Vienas pagrindinių LBD uždavinių buvo bib­lio­tekų darbuotojų atlyginimų didinimas ir viešųjų bib­lio­tekų fondų atnaujinimas (komplektavimo lėšų didinimas). Tam reikėjo ir didžiulio pačių bib­lio­tekininkų palaikymo, pasitikėjimo. Išplėtėme metinių konferencijų geografiją: nuo konferencijos Kaune (2005 m.) iki konferencijos Marijampolėje (2008 m.).

Su bib­lio­tekų veikla susiję renginiai, projektai išgarsėjo visoje Lietuvoje: radijas ir televizijos rengė reportažus apie naujų ar rekonstruotų bib­lio­tekų atidarymus; LBD organizuojama Nacionalinė bib­lio­tekų savaitė reklamuojama per nacionalinį transliuotoją, taip pat ir projekto „Bib­lio­tekos pažangai“, kurio nuolatinis partneris buvo LBD, veikla. Žiniasklaida skelbė, jog politikai jau pradeda suprasti, kad bib­lio­tekos – labai gera investicija į žmonių gerovę.

Nuolatinis LBD partneris buvo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas. Bib­lio­tekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorė, dabar jau šviesaus atminimo profesorė Audronė Glosienė ir Vilniaus universitetas prisidėjo prie bib­lio­tekininkų žinių atnaujinimo programos kūrimo.

IFLA perregistravo LBD kaip visateisį IFLA narį, atstovaujantį Lietuvos bib­lio­tekų interesams.

1990 M.

LBD grįžo į IFLA. Pradžioje registruota kaip asociacija, esanti Sovietų Sąjungos sudėtyje.

KARTU SU BENDRAMINČIAIS – ŠIUOLAIKIŠKOS BIBLIOTEKOS LINK ALINA JASKŪNIENĖ Birštono viešosios bibliotekos direktorė LBD pirmininkė 2011–2016 m.

Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė LBD pirmininkė 2005–2007 m.

1992 M.

Bib­lio­tekininkų rengiamos konferencijos turėjo atgarsį visoje šalyje. Tik bib­lio­tekų darbuotojų atlyginimų didinimas ir toliau liko sunkiai įgyvendinamas uždavinys.

L i e t u v o s b i b­l i o ­ tek ininkų draugijos narė esu nuo 1990 m. gegužės, kai sukviečiau Birštono įvairių žinybų bib­lio­tekininkus ir inicijavau LBD Birštono skyriaus įkūrimą. Šiandien, skaitydama to susirinkimo protokolą ir savo entuziastingą kalbą, kaip mes susitelkę kursime Nuotr. iš Birštono bibliotekos archyvo šiuolaikišką bib­lio­teką, bendrausime, semsimės patirties iš kitų šalių kolegų, galiu pasakyti, kad svajonės pildosi. Nors nedrįsau net pagalvoti, 2011 m. buvau išrinkta LBD pirmininke ir šias pareigas ėjau dvi kadencijas.

Nėra lengva išskirti ryškiausius įvykius, nes tie metai buvo lyg nuostabios kompozicijos mezginys ir, parodžius vieną dalį, negalima susidaryti bendro vaizdo. Ir vis dėlto... Galime pelnytai didžiuotis užsimezgusiu dalykišku, geranorišku bendradarbiavimu tarp Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir LBD. Tapome jos iniciatyva surengtos, knygų bičiulius visoje šalyje sutelkusios akcijos „Knygų Kalėdos“ partneriais. Nuo 2012 m. Prezidentė globojo Nacionalinę bib­lio­tekų savaitę. Jos metu organizuotos veiklos buvo matomos, girdimos, jomis atkreiptas visuomenės dėmesys ne tik į vieną svarbiausių kultūros institucijų – bib­lio­ teką, bet ir į bib­lio­tekininką.

Teko rūpintis ir ne vienerius metus varstyti valdžios duris dėl nepakankamo ir vis mažinamo finansavimo bib­lio­tekų fondams komplektuoti, dėl neadekvačių bib­lio­tekininkų kvalifikacijai ir išsilavinimui atlyginimų. Pagaliau nuo 2014 m. liepos 1 d.

NUO 2010 M.

Kasmet LBD organizuoja Prezidentės Dalios Grybauskaitės pradėtą akciją „Knygų Kalėdos“.

NUO 2001 M.

Kiekvieną pavasarį LBD iniciatyva švenčiama Nacionalinė Lietuvos bib­lio­tekų savaitė.

2020 M.

LBD sudaro 78 skyriai, kurie vienija beveik 2500 narių.

7

atlyginimai buvo padidinti, valdžios institucijos davė pažadą juos laipsniškai didinti kasmet. Siekti šio tikslo padėjo ir Panevėžio apskrities viešosios bib­l io­t ekos kolegų sumanyta „Neužmirštuolių akcija“, pripažinta kaip viena geriausių 2013 m. viešųjų ryšių akcijų, – valdžios atstovams siuntėme atvirukus-priminimus su neužmirštuolėmis ir jų, politikų, pažadais.

Džiaugiuosi, kad pavyko užmegzti stiprų ryšį su kolegomis bib­lio­tekininkais, sutelkti juos bendradarbiauti, siekti bendrų tikslų. Didėjo pasitikėjimas draugija – augo narių skaičius: LBD vienijo daugiau nei 2700 bib­lio­tekininkų, turėjo 80 skyrių įvairių tipų Lietuvos bib­lio­tekose. Siekdami pasitelkti ir jaunystės potencialą, 2014 m. įkūrėme jaunųjų specialistų sekciją.

Nemažai pavyko nuveikti tarptautinėje plotmėje.

Pristačiau draugijos veiklą konferencijose, seminaruose Kroatijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. 2012 m. pirmą kartą Lietuvoje surengta prieš IFLA generalinę konferenciją Klaipėdoje įvykusi lydinčioji konferencija ,,Bib­lio­tekos tinkluose: kuriančios, dalyvaujančios ir bendradarbiaujančios“.

Svarbus tarptautinio pripažinimo įrodymas – IFLA prezidentės Sinikkos Sipilä apsilankymas Lietuvoje 2015-aisiais ir jos dalyvavimas LBD organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Bib­lio­teka: žinios ir informacija – kiekvienam!“.

Atmintyje išliko 2012 m. Lietuvoje startavęs tarptautinis dviračių žygis „Cycling for Libraries“ ir Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bib­ lio­tekos LBD skyriaus organizuotas žygis „Važiuok už bib­lio­tekas“.

Draugiją praturtino, subūrė, naudingų žinių suteikė dalyvavimas IFLA programoje „Bib­lio­tekų asociacijų stiprinimas“ (Building Strong Library Associations). Turėjome nuostabią mokytoją, buvusią IFLA prezidentę (2007–2009) prof. Claudią Lux. Ją sužavėjo mūsų bib­lio­tekininkų imlumas ir entuziastingumas, o aš nuoširdžiai galiu prisipažinti, kad šis projektas labiausiai mane augino kaip LBD vadovę.

Labai svarbu palaikyti ir stiprinti santykius su Baltijos šalių bib­lio­tekininkų draugijomis. 2011 m.

Trakuose sėkmingai surengtas 9-asis Baltijos šalių bib­lio­tekininkų kongresas ,,Skaitymas skaitmeniniame amžiuje: naujos partnerystės ir paslaugos“. Įsiminė 2016 m. Birštone vykusi Šiaurės ir Baltijos šalių bib­lio­tekininkų konferencija „Skaitanti visuomenė: paradigmų kaita XXI amžiuje“, kurioje dalyvavo Latvijos, Estijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Lietuvos specialistai. Ją organizavome kartu su Helsinkio centrine bib­lio­teka, Baltijos šalių bib­lio­tekininkų draugijomis.

Gaila, kad negaliu perduoti jausmų, kurie užplūsdavo jaučiant visų kolegų, bendraminčių pritarimą, paramą, palaikymą. Buvo gera svajoti, siekti, veikti ir kurti šiuolaikišką ir kiekvienam artimą bib­lio­teką, 8

draugiją. Kurti KARTU. Esu dėkinga likimui, savo profesijai už galimybę sutikti, pažinti ir dirbti su daugeliu puikių žmonių, savo srities profesionalų.

LBD jubiliejinės sukakties proga linkiu meilės profesijai ir noro tobulėti, polėkio. Kaip kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, taip ir pokyčiai – nuo vieno svajotojo. Jei daliniesi savo vizija, būtinai rasis žmonių, kurie norės eiti kartu. LBD – puiki vieta ieškoti bendraminčių, pildytis profesinėms svajonėms, tobulėti.

Prieš mus veriasi naujas draugijos dešimtmečio puslapis. Ir jis priklauso kiekvienam.

BENDRUOMENĖS STIPRYBĖ – GEBĖJIMAS NEATSILIKTI NUO LAIKO JOLITA STEPONAITIENĖ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė LBD pirmininkė nuo 2017 m.

Iki tapdama Lietuvos bib­lio­ tekininkų draugijos pirmininke, tris kadencijas buvau jos tarybos narė, todėl aiškiai žinojau, ką turėčiau daryti ir ko siekti vadovaudama draugijai. Mano kadencijos taryba darbą pradėjo įdomiu laiku: pasikeitė Vyriausybė, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ėmėsi „perkrauti kultūrą“, Seime nuo 2016 m. atsirado atskiras Kultūros komitetas.

Todėl nuolat kreipėmės į valdžios Arūno Sartanavičiaus nuotr. institucijas dėl lėšų bib­lio­tekų fondams atnaujinti, infrastruktūros gerinimo. Iššūkiu tapo bib­lio­tekų direktorių kadencijų reglamentavimas. Užsienio kolegos dažnai nusistebi, kad mūsų draugija turi gerus ryšius su Prezidentūra, Seimu ir Kultūros ministerija. Tai – ilgametis įdirbis, svarbu jo neprarasti ir toliau plėsti.

Norėčiau paminėti labai gerus ryšius su IFLA ir jos vadovybe.

LBD, aktyviai dalyvaudama IFLA kampanijose „Kartu mes kuriame ateitį“ ir „Globali vizija“, prisidėjo prie IFLA reorganizacijos ir tobulėjimo, įgijo pasitikėjimą. Todėl federacijos atstovai dalyvauja mūsų renginiuose, apie mūsų veiklas rašoma IFLA naujienose, gauname bendros veiklos pasiūlymų.

Dalyvaudama rinkimuose į LBD pirmininkus, kėliau tikslą burti bendruomenę, nes narystė draugijoje yra personalinė. Labai tikėjausi padidinti skyrių pirmininkų vaidmenį – todėl vis nepaliauju stebėtis, kad LBD tarybos informacija deramai nepasiekia draugijos skyrių narių ir bib­lio­tekų vadovų. Taigi yra dėl ko stengtis.

Labai džiaugiuosi, kad bib­lio­tekininkų bendruomenės vieningumą užtikriname palaikydami glaudžius ryšius su Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų ir Apskričių viešųjų bib­lio­tekų asociacijomis. Tai mums padeda pasiekti gerų rezultatų stengiantis gauti daugiau lėšų leidiniams įsigyti ar netgi parodant bib­lio­tekų svarbą pasaulinės COVID-19 pandemijos sąlygomis, pavyzdžiui, prisidedant prie visuomenės emocinės būklės gerinimo.

Gyvenamasis metas ir nauja realybė diktuoja kitokias sąlygas ir poreikį keistis. Taigi svarbu neiškristi iš veiksmų srauto ir žengti kartu su laiku.

ŠIANDIEN AKTUALU

LIETUVOS LEIDYBOS STATISTIKA: TARP GERŲ SIEKIŲ IR REALYBĖS Dr. Remigijus Misiūnas

Leidybos pasaulyje įprasta, jog einamųjų metų rudenį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleidžia eilinį „Lietuvos spaudos statistikos“ metininką, skirtą praeitų metų leidybos rezultatams. Tik pandemijos akivaizdoje gal nedaug kas atkreipė dėmesį, kad 2020 m. jis buvo pavadintas kitaip – „Lietuvos leidybos statistika 2019 m.“. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko naujo – ta pati panelė, tik kodėl naujas rūbelis: vietoj „spaudos“ – „leidybos statistika“?

Biuletenio rengėjų viešojoje erdvėje pateikiamame pristatyme teigiama, jog jame „skelbiama statistinė informacija apie spausdintinius dokumentus, garsinius, regimuosius ir skaitmeninius dokumentus fizinėse laikmenose, kurie 2019 m. gauti iš šalies leidėjų kaip privalomieji egzemplioriai ir saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje. Į išsamią statistinę apskaitą įtrauktos knygos ir brošiūros, laikraščiai ir žurnalai. Duomenys pateikiami įvairiais aspektais, pavyzdžiui, teksto kalbos, paskirties, teminiu, pagal leidėjus ir kt. Taip pat leidinyje skelbiama statistinė informacija apie disertacijų santraukas, natas, žemėlapius, vaizduojamosios dailės spaudinius, leidinius Brailio raštu ir smulkiąją spaudą.“ Keičiasi leidyba, neišvengiamai turi keistis ir duomenų apie ją rinkimas bei pateikimas. Ir tai nėra koks pirmas pokytis. Pavartę ankstesnius metininkus, pamatysime, kad per metus, kai Nacionalinei bib­ lio­tekai perėjo atsakomybė už spaudos statistiką, kito registruojamų objektų samprata, pateikiamų apibendrintų duomenų lentelių skaičius. Pavyzdžiui, anksčiau į apskaitą buvo įtraukiami neperiodiniai leidiniai, turintys ne mažiau nei 8 puslapius ir didesnį nei 100 egz. tiražą, o nuo 2002 m. užteko ir 7 puslapių bei 50 egz. tiražo.

Kito ir objekto aprėptys. Sakysim, nuo 1997 m. statistikos objektu tapo garso, vaizdo dokumentai bei elektroniniai ištekliai. Taigi dabar į statistikos išskiriamą neperiodinių leidinių grupę patenka knygos ir brošiūros, disertacijų santraukos, vaizduojamojo meno spaudiniai, gaidos, žemėlapiai, garso dokumentai, elektroniniai ištekliai, knygos akliesiems Brailio raštu.

Maždaug nuo 2013 m. matyti ženklesni pokyčiai stengiantis artinti statistiką prie rinkos pokyčių – keičiami analizės pjūviai ir jų pateikimas. Tikrai, menant, kaip sunku keisti tai, kas per dešimtmečius tapo, regis, neliečiama tradicija, reikia pripažinti, jog per keletą pastarųjų metų daug padaryta stengiantis, kad statistika atsilieptų į nuolat kintančios rinkos pokyčius ir kuo išsamiau ją atspindėtų. Tačiau to neužtenka nutildyti kartkartėmis tiek viešojoje erdvėje, tiek leidėjų pasaulyje nuskambančius nepasitenkinimo balsus dėl leidybos statistikos būklės.

Daugiausia strėlių sulaužyta dėl privalomojo egzemplioriaus ir tiražų įvardijimo leidiniuose. Bet teoriniai pamąstymai dėl spaudos statistikos, joje vykdomų pokyčių ir jos atitikties tarptautiniams standartams lieka labai mažo specialistų rato akiratyje. Iš jų bene daugiausia minčių sukelia dr. Nijolės Bliūdžiuvienės 2018 m. mokslo darbų rinkinyje ,,Knygotyra“ paskelbtas straipsnis ,,Lietuvos spaudos statistika: situacija ir perspektyvos“. Iš esmės jis galėtų būti spaudos statistikos pertvarkymo gairėmis, kur link eiti.

Minėtame straipsnyje išsakytomis mintimis remtasi ir keliuose 2019 m. Nacionalinės bib­lio­tekos vidaus pasitarimuose, kuriuose dalyvavo tuometė Informacijos mokslų departamento direktorė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė, tuometė Informacijos mokslų departamento Leidybos produkcijos identifikavimo skyriaus vedėja Diana Šlapšinskienė, dr. Tomas Petreikis, už statistikos duomenų kaupimą atsakingos vyriausioji bib­lio­tekininkė Laima Tamulynienė bei vyresnioji bib­ lio­tekininkė Rita Markevičienė ir šių eilučių autorius.

Pasitarimuose buvo įvertinti pokyčiai, o praėjusių 9

metų rudenį pasirodžiusi ,,Lietuvos leidybos statistika 2019 m.“ – pirma juose aptartų keitimų kregždė.

Tiesa, nedidelė. Yra sutarta dėl naujų duomenų kaupimo, jie pradėti rinkti, tačiau jiems įtraukti į metininkus reikia laiko, o dabar, įvykus Nacionalinės bib­lio­tekos struktūros pokyčiams, matyt, ir naujo aptarimo, kaip tai padaryti.

SVARBIAUSI POKYČIAI IR DIDŽIAUSI KEBLUMAI

Iš to, ką matome 2019-ųjų metininke, svarbiausiu pokyčiu laikyčiau smulkiųjų spaudinių asortimento išskleidimą (jis leidžia knygų rinkos analitikams suprasti, kiek išleidžiama tokių komerciškai patrauklių leidinių kaip pratybų sąsiuviniai, spalvinimo knygelės ir t. t.) ir anksčiau taip paslaptingai atrodžiusios, maždaug 1 000 knygų kasmet apimdavusios rubrikos ,,Literatūra plačiajai skaitytojų auditorijai“ detalizavimą (leidžia įvertinti, kiek išleidžiama populiariųjų saviugdos, atsiminimų ir pan. knygų).

Tačiau to dar nepakanka, būtina judėti toliau, nepamirštant ir statistikos uždavinių, ir senų skaudulių, ko gero, pirmiausia – privalomojo egzemplioriaus problemų. Nacionalinė bib­lio­teka leidėjais laiko visus viešosios informacijos rengėjus, pristatančius jai privalomąjį egzempliorių. Tarp jų yra įmonės, kurioms leidyba – pagrindinė veikla, ir įvairios institucijos bei asmenys, kuriems leidyba yra tik viena iš veiklų arba atsitiktinė, vienkartinė veikla / akcija. Dalis šių leidėjų nepateikia privalomojo egzemplioriaus, gal net nėra girdėję apie tokią prievolę.

Toks leidėjų margumas sukelia ir statistinių duomenų painiavą. Lietuvos statistikos departamentas leidėjus skaičiuoja remdamasis Registrų centro duomenimis ir grupuodamas juos į įmones, užsiimančias ,,Leidybine veikla“ ir ,,Knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla“. Tai užprogramuoja duomenų skirtumą. Nesileidžiant į platesnius aiškinimus, ko gero, išsamesne galima laikyti Nacionalinės bib­lio­tekos pateikiamą spaudos statistiką.

Priminsime, kad jai tenka pagrindinė atsakomybė už leidybos statistiką, nors, kaip minėta, ji gauna toli gražu ne visų Lietuvoje išleistų knygų privalomuosius egzempliorius. Kaip padidinti jų skaičių – atskira ir ilga kalba, bet negalima jo paversti pirminiu tikslu, tik po kurio įgyvendinimo būtų galima galvoti apie statistikos pertvarką.

Tas pat pasakytina ir apie tiražų nustatymo galvosūkį. Viena vertus, turint omenyje šiuolaikinės leidybos įvairovę, kartais tiražo pateikimas yra keblus dalykas, pavyzdžiui, knygą spausdinant pagal poreikį.

Kita vertus, nereikia pamiršti, kad kai kada leidėjai knygose tiražo nenurodo dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Iš dalies šią spragą užpildo Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojai, apklausdami leidėjus ar pasiremdami kitais šaltiniais. Vėlgi, nesileisdami į didesnius svarstymus, kaip šią problemą spręsti, ne visai rimtai pasiūlysime, gal sprendimą galima būtų 10

pasiskolinti iš tarpukario Lietuvos, kai išspausdintų leidinių privalomuosius egzempliorius privalėjo pristatyti spaustuvės.

DUOMENŲ RINKIMO IR PATEIKIMO IŠŠŪKIAI

Ko gero, pirmas kardinalus žingsnis deklaravus, kad spaudos statistika virsta leidybos statistika, būtų informacijos apie leidinių platinimą rinkimas, nes to reikia norint kuo objektyviau analizuoti leidybos rinką ir teikti jos raidos prognozes. Kokie tai būtų duomenys, vėlgi – diskusijos objektas, bet manau, kad privalu galvoti apie sklaidos įvairiais kanalais (knygynai, internetas ir t. t.) rezultatų kaupimą ir jų analizę įvairiais pjūviais (pagal prekybos taškus, paskirtį, tiražą ir t. t.). Nors galima įsivaizduoti, koks tai bus galvos skausmas rengiant tokių duomenų įgyvendinimo metodiką ir ją bandant įgyvendinti.

Tačiau bent dalis tokių duomenų, ko gero, leistų paneigti ne vieną leidybos mitą, tarkim, apie kokių nors knygų fenomenalų populiarumą ir pan.

Sveikintina dr. N. Bliūdžiuvienės mintis tobulinti leidybos pramonės statistinių duomenų pateikimą sisteminant leidėjus pagal bendrą leidėjų skaičių, bendrą darbuotojų skaičių, bendrą pardavimo ir reklamos apyvartą ir bendrą išleistų leidinių pavadinimų skaičių; pateikti duomenis, atsižvelgiant į leidėjų vietą rinkoje, t. y atskiriant leidyklas nuo leidėjų. Duomenis apie pastarųjų leidybinę veiklą buvo galima pateikti suskirsčius juos į tam tikras kategorijas, pavyzdžiui, valstybinės institucijos, švietimo institucijos ir t. t.

Taip pat būtų galima pagalvoti apie kai kurių anksčiau atsisakytų duomenų sugrąžinimą. Pavyzdžiui, grąžinti lentelę ,,Grožinės literatūros leidyba“, kurioje būdavo pateikiamas Lietuvoje išleistų knygų autorių sąrašas, nurodant jų knygų skaičių ir tiražą, taip pat informacija apie lietuvių autorių knygų išleidimą kitose šalyse. Į lentelę ,,Knygos ir brošiūros pagal autorius“ patartina grąžinti informaciją apie leidyklų išleistų knygų tiražus (bendrą ir vidutinį).

Nemažu iššūkiu taps skaitmeninės leidybos rezultatų apskaita. Čia ne tik teks spręsti skaitmeninės leidybos produkto privalomojo egzemplioriaus keliamą galvos skausmą, bet ir kokiais pjūviais pateikti informaciją apie skaitmeninius leidinius.

SIEKINYS – OPERATYVI ANALIZĖ IR PROGNOZĖS

Leidybos statistikai, be kitų, keliamas uždavinys, kad jos sukaupta informacija būtų naudinga vertinant šalies leidybos situaciją ir tai būtų prognozavimo priemonė. Taigi svarbu galvoti ne tik apie duomenų pateikimą, bet ir apie jų analizę. Prieš kurį laiką metininkuose buvo atsisakyta leidybos rezultatų apžvalgos. Aš manau, kad, persvarsčius tokios analizės tikslus ir parengus tam tikrą analizės schemą, kuri leistų pateikti kuo išsamesnį metų leidybos situacijos vaizdą, ją būtina grąžinti.

Vertėtų pagalvoti ir apie informacijos pateikimo operatyvumą: dabartinė tradicija, kai metininkai pasirodo praėjus kone metams po analizuojamųjų metų, nėra labai gera. Gal būtų galima tam tikromis formomis skelbti, pavyzdžiui, pusmečio leidybos rezultatus vėliausiai einamųjų metų rugsėjį, o kitų metų vasarį – antrojo pusmečio ir pradinius visų metų duomenis.

Minėtiems tikslams pasiekti reikia naujų metodikų, nesitikint, kad informacijos kaupimo naštą bus galima pasidalinti su leidėjais. Reikėtų ieškoti būdų, kaip gauti informaciją iš Statistikos departamento, kitų valstybinių ir verslo, pirmiausia užsiimančio leidinių prekyba, institucijų. Kartu reikia suprasti, kad

ne viskas priklauso nuo Nacionalinės bib­lio­tekos, gal reikės rengti šią sferą reglamentuojančius teisės aktus ir juos įgyvendinti.

Taigi laukia sudėtingas uždavinys. Reikia ir toliau vienu metu eiti dviem keliais: planuoti leidybos statistikos pertvarką, rengti reikiamus įstatyminius ir norminius dokumentus, Lietuvos leidybos statistiką artinant prie tarptautinių standartų, ir kartu į kiekvieną naują leidybos statistikos metininką įtraukti vis naujų pakeitimų, atitinkančių siekį paversti jį ne tik informacijos šaltiniu, bet ir leidybos situacijos analizės bei prognozavimo priemone, naudojama ir mokslo, ir reprezentaciniais tikslais. Žodžiu, vis labiau gražinti tą naują rūbą.

KEITĖSI LAIKAI – KEITĖSI RINKĖJAI IR STATISTIKOS RINKIMO BŪDAI

Leidybos statistika yra svarbus duomuo, rodantis šalies intelektinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo lygį, naudojamas ne tik moksliniais, bet ir reprezentaciniais tikslais.

Apie Lietuvos spaudos statistikos raidą rašiusi dr. Jurgita Rudžionienė skiria tris svarbiausius jos etapus: nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.

I pusm.); sovietinės okupacijos (1940 m. II pusm.– 1990 m. kovo 11 d.); atkurtos Lietuvos nepriklausomybės (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šiol). Pirmajame etape oficialioji spaudos statistika skelbta tuometėje valstybinės bibliografijos priemonėje „Bibliografijos žinios“ ir oficialiame bendrosios statistikos leidinyje – rinkinyje „Lietuvos statistikos metraštis“, antrajame ir trečiajame – leistas specialus leidinys „Lietuvos spaudos statistika“.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu statistiniai duomenys buvo renkami keliais būdais: iki 1928 m. tai buvo anketavimas, kai anketas pildydavo vietos valdžios pareigūnai, o nuo 1928 m. statistinė informacija rengta centralizuotai, remiantis Bibliografijos instituto rengiamais valstybinės bibliografijos duomenimis. Į apskaitą buvo įtraukiami tik Lietuvos teritorijoje leisti spaudiniai (iki 1939 m.) be okupuotose srityse leidžiamų leidinių. Sovietinės okupacijos laikotarpiu statistikos organizacinis pagrindas buvo administracinio pobūdžio, reikėjo laikytis centralizuotų metodologijos taisyklių, kurias nustatė tuometiniai Sąjunginiai knygų rūmai Maskvoje.

Lietuvos SSR knygų rūmai (įkurti 1945 m.) tęsė 1924–1943 m. veikusio Bibliografijos instituto veiklą rengiant spaudos statistiką. Valstybinės bibliografijos rengimas yra pagrindinė leidybos statistikos prielaida ir pagrindas, todėl gausūs Knygų rūmų valstybinės bibliografijos leidiniai su-

teikė galimybę sėkmingai rengti spaudos statistiką.

Ilgus sovietinio laikotarpio dešimtmečius statistinė informacija buvo skelbiama „Lietuvos TSR spaudos statistikos“ leidiniuose. Pirmasis toks leidinys – „Lietuvos TSR spaudos statistika, 1940–1955“ – buvo išspausdintas 1957 metais. Vėliau buvo parengti ir publikuoti dar keli rinkiniai, apimantys kelerių metų duomenis, keletas leidinių, skirtų atskiriems metams, o nuo 1981 m. imta leisti metinius spaudos statistikos leidinius.

Nepriklausomoje Lietuvoje leidybos statistiką rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka, nuo 1992 m. tęsianti Knygų rūmų veiklą valstybinės bibliografijos bei spaudos statistikos srityse. Metinis leidinys „Lietuvos spaudos statistika“ – svarbiausias ir vienintelis šaltinis, kuriame skelbiami išsamūs spaudos statistikos duomenys.

Nuo 2004 m. leista ir elektroninė „Lietuvos spaudos statistikos“ versija. Kaip spaudinys paskutinį kartą pasirodė „Lietuvos spaudos statistika, 2016“. Nuo 2017-ųjų rengiamas tik elektroninis leidinys.

Pastaraisiais metais pradėjus kaupti ir skelbti daugiau leidybos sektoriaus statistinių duomenų, nuspręsta keisti šio leidinio pavadinimą. Elektroninis leidinys „Lietuvos leidybos statistika, 2019“ tęsia ankstesniųjų statistikos leidinių tradicijas.

Nacionalinėje bib­lio­tekoje parengti leidybos statistiniai duomenys taip pat skelbiami Lietuvos statistikos departamento leidiniuose „Lietuva skaičiais“, „Lietuvos statistikos metraštis“, „Lietuvos švietimas, kultūra ir sportas“ bei Oficialiosios statistikos portale.

Išsami statistinė informacija iliustruoja leidybos Lietuvoje padėtį bei tendencijas, ji gali būti vertinga leidybinės veiklos kokybinio ir kiekybinio vertinimo, prognozavimo priemonė.

Parengė Laima Tamulynienė 11

NAUJI LEIDINIAI

„SKAITYMAS KAIP TIKSLAS“: PASITIKRINKIME, PASIMOKYKIME, VEIKIME Knygos dailininkė Maria Evidon

Eglė Baliutavičiūtė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja-ekspertė

Jono Anderssono pavardę pirmą kartą Lietuvoje išgirdome 2015 metais. Tąkart Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Švedijos instituto ir Švedijos Karalystės ambasados Lietuvoje organizuotoje konferencijoje „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams“ jis skaitė daug smalsumo sukėlusį pranešimą apie skaitymo skatinimo programas Švedijoje. Pranešimas buvo paremtas paties J. Anderssono parengta skaitymo skatinimo apžvalga „Skaitymas kaip tikslas. Apie skaitymo skatinimo metodus ir tyrimus“. Šis darbas atvėrė platų skaitymo skatinimo lauko vaizdą, iškėlė probleminius klausimus ir pateikė gausybę idėjų, ką ir kaip būtų galima patobulinti, kokias užsienyje vykdomas veiklas pritaikyti savo šalyje. Nuo šių metų apžvalgą atskiro leidinio pavidalu jau galime skaityti ir lietuviškai*. Švedijoje vis daugiau dėmesio skiriant skaitymo skatinimui, prieš keletą metų nuspręsta sustoti ir pasitikrinti, kas žinoma apie vykdytus ir tebevykdomus skaitymo skatinimo projektus. Kokių žinių sukaupta apie skaitymo skatinimą, skaitymo motyvaciją ir jos didinimą? Kokie šios srities tarptautinių ir Švedijoje vykdytų tyrimų rezultatai? Atsakymus rasite J. Anderssono apžvalgoje.

PIRMIAUSIA SUTARKIME DĖL TERMINŲ Pirmuosiuose knygos skyriuose gausia tyrimų apžvalga pagrindžiama skaitymo apskritai ir skaitymo skatinimo programų nauda ne tik patiems skaitymo gebėjimams, bet ir asmenybės raidai, visuomeniškumui, kitų kultūrų supratimui, mokymosi pasiekimams bei socialiniam mobilumui. Daug dėmesio skiriama skaitymo skatinimo srities terminams aptarti, apžvelgiama, kaip juos supranta skirtingi tyrinėtojai.

Lietuvoje ir kitose šalyse gana paplitusi sąvoka „skaitymo malonumas“. Tačiau ji knygoje pelnytai kritikuojama, nes „kol malonumas arba pasitenkinimas * Andersson, Jonas. Skaitymas kaip tikslas. Apie skaitymo skatinimo lauko metodus ir tyrimus / iš švedų kalbos vertė Ieva Šakelaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 136, [2] p.: iliustr.

12

yra laikomi pagrindiniais skaitymo tikslais, gali būti sunku argumentuoti, kodėl svarbu skirti laiko būtent skaitymui“ (p. 23), juk vaikams gali būti daug maloniau žaisti videožaidimus arba dūkti su draugais.

Be to, pažymima, kad motyvų skaityti yra kur kas daugiau nei vien malonumas. Todėl studijos autorius, kur tik įmanoma, vartoja terminą „savanoriškas skaitymas“, kurį apibrėžia kaip skaitymą, „vykstantį savo noru arba savo paties labui“ (p. 23).

Būtent savanoriškas skaitymas yra raktas į visas skaitymo naudas, o skaitymo skatinimo iniciatyvomis kaip tik ir siekiama sužadinti ar sustip­rinti motyvaciją skaityti savo noru. Todėl leidinyje plačiai aptariama vidinė ir išorinė motyvacija, įvairūs motyvaciją didinantys ar sekinantys veiksniai, ypatingas dėmesys skiriamas berniukų savarankiško skaitymo motyvacijos stokai. Taip pat pagrindžiama, kodėl toks nepaprastai svarbus yra ankstyvasis skaitymas. Duodama patarimų, kaip bib­lio­teka ar mokykla, taip pat tėvai, aktyviai užsiimantys vaikų skaityba, galėtų padidinti vaikų skaitymo motyvaciją.

Tarp teigiamų savanoriško skaitymo padarinių minima įtaka socia­ liniam mobilumui. Gerai žinoma, kad vaikai, gyvenantys socialinės rizikos aplinkoje ar nepritekliuje, žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių šeimose, dažniau patiria mokymosi sunkumų, mažiau skaito, todėl šiai grupei reikalingas ypatingas dėmesys. Tyrimai rodo, kad „skaitymas savo malonumui laisvalaikiu daro daugiau įtakos pasiekimams moksluose nei tėvų išsilavinimo lygis“ (p. 25).

Taigi nors leidinys pirmiausia skirtas su vaikų skaitymo skatinimu dirbančiai bendruomenei – bib­lio­tekininkams, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų pedagogams, švietimo ir kultūros administratoriams, dirbantiems neformaliojo švietimo srityse, bent jau pirmieji knygos skyriai ir tam tikros vėlesnių skyrių dalys galėtų sudominti ir didesnį skaitytojų ratą – tėvus bei kitus suaugusius vaikų artimuosius.

Verta pabrėžti akademiškai sąžiningą studijos autoriaus elgesį su sukaupta medžiaga. Ne visais klausimais tyrimų pakanka ir užsienyje, todėl studijos autorius nesistengia nugludinti prieštarų, probleminių klausimų, kaip tik juos išryškina, parodydamas, kad tam tikru klausimu absoliutaus mokslinio konsensuso nėra, arba parodo tam tikrų tyrimų trūkumą, ribotumą. Pavyzdžiui, daugybę nesutarimų keliantis klausimas – ar vaikus reikėtų apdovanoti už skaitymą. Knygoje pažymima, jog „yra požymių, rodančių, kad vaikai, kurie skaito tikėdamiesi išorinių skaitymo rezultatų, iš savo skaitymo gauna mažiau. Taip pat esama įrodymų, kad išorinių veiksnių motyvuojami skaitytojai yra labiau linkę skaityti paviršutiniškai nei tie, kurie turi vidinės motyvacijos. Apskritai abu motyvacijos tipai su laiku tapo siejami su skirtingomis mokymosi strategijomis ir mokymosi tipais – vidinė motyvacija siejama su „giliuoju mokymusi“, o išorinė – su „paviršiniu mokymusi“. Kita vertus, tyrimai rodo, kad išorinė motyvacija gali veikti kaip priemonė vidinei motyvacijai pasiekti.“ (p. 26)

KUO MUMS TAI NAUDINGA

Tarptautiniais tyrimais pagrindęs skaitymo ir skaitymo skatinimo naudą, J. Anderssonas pereina prie konkrečių skaitymo skatinimo iniciatyvų tyrimų apžvalgos. Dėmesys skiriamas įvairaus kalibro veikloms, vykdomoms bib­lio­tekų, mokyklų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir kitų organizacijų, bei jų rezultatams. Gali kilti natūralus klausimas, kodėl mums turėtų būti įdomi ir svarbi užsienyje vykdytų skaitymo skatinimo srities tyrimų apžvalga? Priežasčių daugiau nei viena.

TYRIMŲ TRŪKUMAS. Lietuvoje išsamių skaitymo tyrimų labai stinga.

Taip, mes dalyvaujame tarptautiniuose tyrimuose – Tarptautiniame skaitymo gebėjimų tyrime (PIRLS) bei Tarptautinio mokinių (penkiolikmečių) vertinimo programoje (PISA), tačiau nuoseklių visuotinių gyventojų skaitymo įpročių, tendencijų tyrimų labai trūksta. Retkarčiais viešumoje pasirodo žinia apie vieną kitą privačia iniciatyva vykdytą tyrimą, tačiau jie būna riboto masto ir dažnai tyrimo duomenys visuomenei iš esmės neprieinami, jų atskleidžiama tik tiek, kiek pasirenka viešai skelbti tyrimo organizatoriai. Skaitymo skatinimo veiklų ir programų efektyvumo, poveikio tyrimų apskritai labai stinga.

J. Anderssono leidinyje „Skaitymas kaip tikslas. Apie skaitymo skatinimo metodus ir tyrimus“ apžvelgiamas platus skaitymo skatinimo veiklų spektras ir jų tyrimų rezultatai (daugiausia remiamasi Švedijos ir kitų Skandinavijos šalių, taip pat Jungtinėje Karalystėje vykdytais tyrimais). Kai prireikia argumentuoti, kodėl vieną ar kitą veiklą verta vykdyti, tęsti arba pradėti vykdyti, galime remtis šia tarptautine patirtimi, o žinodami, su kokiomis problemomis, sunkumais ar ribojimais susidūrė kolegos užsienyje, galime iš karto ieškoti išeičių, kaip jų išvengti.

IDĖJŲ MAINAI. Dalydamiesi idėjomis, taip jas padauginame ir kartais net pageriname. Tiesa, Lietuvoje jau daugybę metų uoliai domimasi geriausiomis užsienio patirtimis, ne viena skaitymo skatinimo iniciatyvos idėja buvo įkvėpta iš kitų šalių parsivežtų patirčių. Pavyzdžiui, tokie dideli ir prasmingi projektai kaip „Vasara su knyga“ ar „Knygų startas“ pirmiausia buvo pradėti vykdyti Jungtinėje Karalystėje, o vėliau išplito po kitas Europos valstybes ir už jos ribų.

Knygos autoriui koncentruojantis į tyrimus, vis dėlto neįmanoma jų pristatyti nepaminėjus konkrečių skaitymo skatinimo iniciatyvų ir jų tai-

kymo būdų, todėl nemažai kalbama apie įvarius garsinio skaitymo užsiėmimus, bib­lio­tekų ir mokyklų ar vaikų darželių bendradarbiavimą, knygų dovanojimo programas, masinio skaitymo programas, autoritetų įtaką vaikų skaitybai, socialiojo skaitymo formas ir kt.

Apžvelgiamos ir dėl technologinės pažangos atsiradusios naujos skaitymo, knygų pristatymo ir pokalbių apie knygas formos, taip pat kintanti bib­lio­tekos samprata ir knygų prieinamumo didinimo iniciatyvos.

Kai kurios iš knygoje minimų iniciatyvų mums pasirodys puikiai pažįstamos ir jau daugybę metų taikomos Lietuvos bib­lio­tekose, kitos – tokios, apie kurias dar tik svajojame, žengiame pirmuosius žingsnius. Kai kurie sumanymai gali stebinti ir įkvėpti mus pačius ieškoti naujų skaitymo skatinimo ar kitų su skaitymu susijusių vaikų gerovę užtikrinančių galimybių. Iš tokių idėjų pavyzdžių galėtų būti literatūrinio profilio vaikų darželiai, skaitymo skatinimas į pagalbą pasitelkiant sporto trenerius ar sporto žvaigždes. Įkvėpti galėtų ir tokia skaitymo skatinimo ir socialinė inciatyva, kai kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems suteikiama galimybė savo vaikams skaityti pasakas. Vienas tokio Švedijoje vykdyto projekto tikslų buvo „padidinti kalinių galimybes pozityviai prisidėti ir dalyvauti savo vaikų emocinėje, socialinėje ir intelektualinėje raidoje bei pabrėžti istorijų ir pasakojimų svarbą vaiko brandai ir mokymuisi“ (p. 49). ŠALTINIAI. Knygoje rasime itin gausų literatūros šaltinių sąrašą, tad, susidomėję kokia nors programa, tyrimu ar bendresnio pobūdžio knyga apie skaitymą ir skaitymo skatinimą, galėsime lengvai rasti pirminius ar papildomus šaltinius ir praplėsti savo žinias bei padidinti kvalifikaciją. Žinoma, švedų kalba nėra dažna Lietuvoje, tačiau leidinyje nestinga ir nuorodų į angliškus šaltinius, kurie mums gerokai lengviau prieinami.

PRASMINGAI PAPILDYTA KOLEKCIJA

Lietuvoje nėra gausos leidinių, skirtų skaitymui skatinti. Iš jų nemažą dalį yra išleidusi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka: Vivienne Smith „Kaip skaitymą padaryti prasmingą“ (2009); Aidano Chamberso „Skaitymo aplinka: kaip suaugusieji galėtų padėti vaikams mėgautis knygomis“ (2010); Emili Teixidoro „Skaitymas ir gyvenimas: kaip vaikus ir paauglius skatinti skaityti: gairės tėvams ir mokytojams“ (2014); Ingos Mitunevičiūtės, Eglės Baliutavičiūtės „Vaikų ir jaunimo knygų klubai: metodinės gairės“ (2016).

Džiugu, kad Nacionalinė bib­lio­teka ir toliau puoselėja skaitymo skatinimo misiją. Vykdydama Skaitymo skatinimo programą, metų pradžioje ji išleido šiame straipsnyje aptartą knygą. Tikiu, kad naujasis leidinys prasmingai papildys mūsų skaitymo skatinimo lauką, padės sustiprinti jau vykdomas veiklas ir taps įkvėpimu ne vienam naujam projektui.

13

TERMINŲ ARUODAS

GAUSĖJANČIOS TERMINIJOS POKYČIAI: APIE TERMINUS PAIEŠKA IR PRINCIPAI Dr. Violeta Černiauskaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyriausioji tyrėja-ekspertė, Lietuvos standartizacijos departamento technikos komiteto TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ pirmininkė

Bibliotekininkams vis dažniau tenka pirmiesiems identifikuoti ir tiksliai aprašyti naują spausdintinį ar skaitmeninį teksto, garso, vaizdo ar integruotą išteklių, testuoti naujas duomenų bazes ar kitų informacinių sistemų papildomas funkcijas bei įrankius, priimti svarbius su jų įsigijimu ar prenumerata susijusius sprendimus, siūlyti naujas paslaugas. Todėl jiems tenka kurti šios srities terminus, kurie, be abejonės, turi būti aprobuoti kalbininkų ir žinomi bibliotekos paslaugų vartotojams. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, remdamasi gerąja kaimynų patirtimi, parengė leidybai „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodyną“. Apibendrinus daugiau kaip kelių šimtų profesinių standartų, žinynų, žodynų ir kitos, daugiausia anglakalbės, norminės literatūros šaltinių, į žodyno rankraštį įtraukta 10 000 lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba.

Terminologinė veikla plėtojama daugelio valstybių nacionalinėse bib­lio­tekose: Skandinavijos šalių, Slovėnijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Latvijos ir Estijos nacionalinėse bib­lio­tekose. Galime aptikti itin daug istorinių Lietuvos ir Latvijos bib­lio­tekininkų pro­ fesinės terminologijos raidos paralelių1.

Būdama visavertė mokslinės komunikacijos institucija, Lietuvos nacionalinė bib­lio­teka pastebima savo inovatyvia ir rezultatyvia terminologine veikla.

Bib­lio­tekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamente formuodami terminologijos išteklių valdysenos koncepciją, siekiame sukurti profesinės kalbos žinių ir kompetencijų ugdymui reikalingus įrankius. Per pastaruosius kelis dešimtmečius pa1

14

Violeta Černiauskaitė. Atvirieji bibliotekininkystės terminologijos duomenys nacionalinėse bibliotekose: Latvijos, Estijos ir Lietuvos lyginamoji analizė [elektroninis išteklius]. Šiandien aktualu. ISSN 25387316. 2018, Nr. 1 (58), p. 106–131. Prieiga per internetą: https://drive. google.com/file/d/15QsXkUIWn6N1CJdJQg3HVTx5a0utwRBJ/view arba www.lnb.lt/atradimai/leidiniai/kiti-leidiniai/siandien-aktualu

rengti terminų žodynai leidžia pamatyti svarbiausius profesinės terminijos pokyčius2. Žurnalo skaitytojus pirmuosius norime supažindinti su terminijos tvarkymo aktualijomis ir paskatinti domėtis bei dalyvauti platesnėje Nacionalinės bib­lio­t ekos terminologijos darbų programoje3. Matydami terminų su žodžiu paieška aktualumą, šioje publikacijoje pateikiame sunormintų jų pavyzdžių. Nacionalinėje bib­lio­t ekoje administruodami ir kasdien tvarkydami terminologinių duomenų bazę, jau esame sukaupę per Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodynas / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; [redakcinė kolegija: V. Bulavas (vyr. redaktorius)… [et al.]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1990–1999. 4 sąs.; Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas [rankraštis] / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020, 630 p.

3 Terminologijos darbai [interaktyvus] [žiūrėta 2020 m. lapkričio 23 d.]. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/paslaugos/bibliotekoms/ norminiai-ir-teises-dokumentai-bibliotekininkui/terminologijos-darbai 2

šimtą paieškos rūšinių terminų su taisyklingo ir netaisyklingo vartojimo kontekstais.

Tai viena iš sparčiausiai kintančių ir augančių informacijos terminų grupių, todėl, siekiant geriausių, greičiausių ir tiksliausių paieškos rezultatų, pravartu pasidomėti ir informacinių technologijų, kuriomis naudojamės, kalbos ištekliais. Juo labiau kad turime visas galimybes būti ne pasyviais globalių informacinių tinklų vartotojais, bet veikti juose plėtojant ir puoselėjant tautinės terminijos išteklius. paieškà retrieval, search asociatyvióji paieškà associative search, content search autoritètinių į́rašų paieškà authority records search bibliogrãfinė paieškà bibliographic search, bibliographic retrieval detalióji paieškà search by options dokumeñto paieškà document retrieval eilùtinė paieškà string search fragmeñto paieškà masking search globalióji paieškà global search informãcijos paieškà information retrieval, information search intuityvióji paieškà intuit search išplėstnė paieškà advanced search išsamióji tèkstinė paieškà full-text search laisvóji tèkstinė paieškà free-text search lòginė paieškà Boolean search numatýtoji paieškà menu-based search núorodų paieškà reference retrieval paieškà balsù search using voice paieškà bibliogrãfiniame į́raše search in bibliographic record, bibliographic record search paieškà duomen bãzėje database search, search in database paieškà internetè internet search paieškà įrãšant rãdinius saved search

paieškà ir išrinki̇̀mas search and retrieval paieškà pagal aprobúotus kreiptiẽs elemeñtus search by authorized access point paieškà pagal citúojamus dokumentùs search by citation index paieškà pagal grotãžymes search by hashtags paieškà pagal reikšmi̇̀nį žõdį search by keyword, keyword search paieškà pagal saitãžodžius žr. paieškà pagal grotãžymes paieškà saitýne search the Web paieškà srašuose search in lists paieškà sociãliniuose tiñkluose search in social networks pakètinė paieškà batch search, deferred search panaši paieškà similarity search paprastóji paieškà simple search, basic search patkslintoji paieškà advanced search sėkmnga paieškà discovery sparčióji paieškà quick search stráipsnių paieškà articles search tèminė paieškà theme-based search tikimýbinė paieškà probabilistic retrieval vazdo rašų paieškà video search vaizd paieškà images search visatèkstė paieškà žr. išsamióji tèkstinė paieškà ži̇̀nomo vi̇́eneto paieškà known item retrieval

Nuo 2002 m. dalyvaudami Tarptautinės standartizacijos organizacijos 46-ojo technikos komiteto „Information and documentation“ veikloje, Nacionalinės bib­lio­tekos terminologai atlieka išsamią tarptautinės terminijos analizę ir nuosekliai kaupia bei formuoja terminologinių duomenų bazę lietuvių, anglų ir kitomis kalbomis. Šiuo metu yra pavykę susisteminti 186 galiojančių informacijos ir dokumentavimo sričių tarptautinių standartų in-

formaciją. Atlikę daugiau kaip 300 šaltinių analizę ir derindamiesi prie tarptautinių terminijos išteklių, gauname įdomių rezultatų.

Pavyzdžiui, BIK terminų žodyne pavyko suformuoti gana solidžią sunormintų terminų su žodžiu principai grupę, kuri padeda atskleisti esminius bib­lio­tekininkystės turinio dalykus. prncipai principles atvirkštnis prncipas principle of inversion atvirõsios preigos prncipas open access principle atvirùmo prncipas openness principle bibliogrãfinės apskaitõs prncipai principles of bibliographic control bibliogrãfinio sistèminimo prncipai bibliographic filing principles fòndo komplektãvimo prncipai collection acquisitions principles, principles of collection acquisition fòndo sudãrymo prncipai principles of collection building fùnkcinio suderinamùmo prncipas interoperability principle katalogãvimo prncipai cataloguing principles

kilmė̃s prncipas principle of provenance láisvo duomen judjimo prncipas principle of free movement for data pagarbõs fòndui prncipas principle of respect des fonds pagarbõs originãliai tvakai prncipas principle of respect for original order pirmi̇̀nės tvarkõs pri̇̀ncipas principle of original order savitùmo prncipas principle of specificity skrstymo prncipas principle of division tarptautniai katalogãvimo prncipai international cataloguing principles tinkamùmo prncipas principle of pertinence, principle of appropriateness tvakymo prncipas ordering principle

Šiai terminų grupei taip pat priklauso nemaža dalis dokumentinio paveldo institucijoms aktualių dokumentų tvarkymo ir valdymo principus įvardijančių terminų, kurių sandaroje nėra žodžio principas. Pavyzdžiui, neperduotinùmas (inalienability, inviolability) – principas, pagal kurį viešieji dokumentai negali būti perduoti kam nors, kas pagal įstatymus nėra jų savininkas4. Šiuo metu svarstomi ir kiti terminai, susiję su mūsų veik­ los pagrindiniais principais, kurie galėtų būti įtraukti į antrą papildytą BIK žodyno laidą. Pavyzdžiui, manoma, kad derėtų sunorminti terminą aktualizãvimas (actualization) – kaip dar vieną bib­lio­tekų veiklos principą, lemiantį tam tikrų reikšmingų visuomenei profesinių žinių, reiškinių ar praktinės veiklos rezultatų pristatymą. BIK žodyne jau turime vieną aktualumo reikšmę nusakantį terminą fòndo aktualùmas (collection currency), kuriuo apibūdinamas fondų turinio atitikties šiuolaikinėms žinioms lygis.

Pateikdami po kelis ar bent vieną sunormintą tam tikros srities terminą, duodame pavyzdį analogiškų terminų savarankiškai darybai. Akivaizdu, kad norminių dokumentų ir tarptautinių standartų šaltiniuose identifikuotų terminų analizė gali būti naudinga koreguojant ar tikslinant įvairių sričių sampratas. Žurnalo puslapiuose numatome pristatyti ir kitus naujausius Nacionalinės bib­lio­tekos terminologijos darbus, kurie galėtų būti naudingi kuriant ar darninant bendrus projektus. Tikimės, kad šie ilgos ir sudėtingos specialistų kalbininkų kontrolės proceso rezultatai bus vertingi savo tęstinumu ir daugkartiniu panaudojimu.

LST ISO 5127:2019. „Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas (tapatus ISO 5127:2017)“. Information and documentation – Foundation and vocabulary): pakeičia LST ISO 5127:2008. Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2020. 413 p.

4

15

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

TARPUKARIO SPAUDA TAURAGĖJE

Tauragės pašto pastatas. 1914 m. Atvirukas. Iš Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fondų

Daiva Zarankaitė-Kiniulienė

Lietuviškos spaudos reikšmė tautos prisikėlimui ir brendimui visais laikais buvo ypač svarbi. Šiame straipsnyje apžvelgsime tarpukario Lietuvos spaudos padėtį, tiksliau periodinius Tauragėje leistus leidinius. Miesto, kuriame tuo metu gyveno 12 000 gyventojų, pašte buvo galima įsigyti 60 pavadinimų lietuviškų laikraščių, iš jų – 5 dienraščius, 18 savaitraščių, 10 dvisavaitinių ir 29 mėnesinius. Bendras tiražas buvo 3200 egzempliorių.

Daugiausia buvo skaitomi dienraščiai. Spaudos kioske per savaitę būdavo išperkama apie 900 egzempliorių įvairių laikraščių1. Dalis lietuvių skaitydavo užsienio spaudą – lenkiškus ir žydiškus leidinius. Spauda būdavo atvežama traukiniais. Pašto korespondencija Kauno–Šiaulių traukiniu būdavo gaunama apie 9 val. ryto, o iš Pagėgių – vakare, apie 20 val. Tauragės pašte korespondencija būdavo išskirstoma apie 11 val., todėl skaitytojus pasiekdavo pietų metu, 13–14 valandą.

Populiariausi buvo „Žemaičių balsas“, „Lietuva“, „Lietuvos keleivis“, „Sargyba“, „Lietuvos ūkininkas“, „Trimitas“, „Vienybė“, „Žiburėlis“2.

Pažymėtina, kad pirmasis nepriklausomos Lietuvos spaudos įstatymas buvo priimtas 1919 m. lapkričio 30 d. Prieš pradedant leisti naują laikraštį ar žurnalą, steigiant leidyklą, spaustuvę, reikėjo parašyti prašymą apskrities, miesto viršininkui ir gauti jo sutikimą. Lietuvoje tarpukariu šalia valdžios leidžiamų laikraščių pradėjo eiti ir įvairių partijų, sąjungų bei organizacijų leidiniai. Tauragėje savo periodinius leidinius turėjo krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai.

Kaip atrodo periodinė spauda Tauragėj. Tauragės aidas, 1935, geg. 26, p. 2. www.epaveldas.lt.

2 Pašte gaunami laikraščiai. Žemaičių balsas, 1925, rugpj. 6, p. 2. www.epaveldas.lt.

1

16

MOKSLEIVIŲ IR JAUNIMO LEIDINIAI Šios spaudos Tauragėje nebuvo gausu. Išlikę pirmieji tų laikraštėlių numeriai. Visi jie dauginti šapirografu. Tai – būsimų žymių autorių pirmieji kūrybiniai bandymai. Nuo 1921 m. rugpjūčio 2 d. mieste veikė dailės draugija „Lyra“, nuo tų pačių metų spalio ji leido laikraštėlį „Ugnelė“. Šio leidinio atsakomasis redaktorius buvo Jonas Bildušas (1895–1966).

Jis buvo baigęs mokytojų kursus, 1920–1921 m. buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, dalyvavo Valstiečių liaudininkų sąjungos veikloje, 1925–1927 m. buvo Tauragės miesto burmistras.

Pirmajame 23 puslapių laikraštėlio numeryje pateikta informacija apie dailės draugijos „Lyra“ steigimą, organizaciniai rūpesčiai ieškant patalpų. Skiltyje „Tauragės kronika“ pranešama, kad bendrovės „Jūra“ ir „Rūbas“ prie Jūros upės stato elektros stotį, sužinome, kad pradėjo veikti mokytojų profsąjungos knygynas „Knyga“, o prie mokyklos veikia suaugusiesiems rengiami vakariniai kursai, kurie gausiai lankomi.

Tauragėje veikė moksleivių draugija „Varpas“. Nuo 1922 iki 1926 m. būsimo kalbininko Petro Joniko (1906–1996) rūpesčiu ji leido varpininkų laikraštėlį „Diegas“. Įvairiu dažnumu ėjusio laikraštėlio paantraštėje (1925 m.) nurodyta, kad tai – Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos „Diego“ kuopos laikraštėlis. Mokykloje diegininkų buvę apie 70 narių. Rinkdavosi kas antrą sekmadienį, rašydavo referatus, skaitydavo paskaitas, gyvai dalyvaudavo diskusijose įvairiais klausimais.

Turėjo savišalpos fondą neturtingiems mokiniams remti.

Tauragės aukštesniosios komercinės mokyklos mokinių literatų būrelis 1935 m. leido laikraštėlį „Mūsų mintys“. Jame buvo pateikiamos garsių žmonių mintys apie gyvenimą ir kūrybą, ištraukos iš lietuvių ir

RELIGINĖ PERIODIKA

Tauragės paštininkai skirsto gautą korespondenciją. 1938 m. Nuotr. iš Kauno miesto muziejaus fondų

užsienio rašytojų kūrinių, įvairūs mokinių knygų aptarimai – literatūriniai teismai, rašoma apie mokyklos organizuotą kūno kultūros ir dainų šventę. Savo skyrelį turėjo ir skautai.

Tauragės gimnazijos religinio auklėjimo būrelis 1937–1938 m. leido sieninį laikraštėlį „Jaunimo balsai“, o Tauragės mokytojų seminarija 1932 m. (žinomi pirmieji du numeriai) – satyrinį laikraštėlį su iliustracijomis „Antiknopkė“3, tačiau apie juos išlikę mažai informacijos.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje saugomoje mokytojo Jono Kirlio kolekcijoje yra išlikęs ir Tauragės mokytojų seminarijos leidinys „Mūsų darbai“, kurį 1925–1926 m. leido literatų sekcija: Teodoras Blinstrubas, Jonas Kruopas, Petras Jonikas ir kt. Šie leidinėliai buvo nedideli, rašyti ranka, padauginti šapirografu. Leidinį iliustruodavo T. Blinstrubas. P. Jonikas aprašydavo literatų, dramos sekcijos, istorijos muziejaus, mokinių veiklą. Skyrelyje „Rinkime folkloro medžiagą“ raginama rinkti liaudies dainas, mįsles, priežodžius, patarles, pasakas. P. Jonikas čia yra pateikęs pluoštelį savo sesers padainuotų dainų, pasakojimą „Prūsų kumelys“, keturias patarles.

Beje, P. Jonikas rimtai ruošėsi savo gyvenimą susieti su kūryba.

Jis neakivaizdžiai lankė Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ (nuo 1920 m. leistas Kaune) organizuojamus pusmetinius kursus korespondentams ir reporteriams. „Trimito“ redaktorius ir kursų vadovas Matas Šalčius paštu pateikdavo 12 paskaitų, kursų dalyviai turėjo parašyti 20 praktikos darbų. Laikraščio reporterio teorijos ir praktikos kursus baigė 72 asmenys ir gavo pažymėjimus 4 . Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bib­lio­tekoje saugomas P. Joniko 1925 m. spalio 31 d. baigtų Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ korespondentų kursų pažymėjimas Nr. 21, pasirašytas kursų vadovo M. Šalčiaus, „Trimito“ redaktoriaus Kazio Obolevičiaus, „Lietuvos“ redakcijos atstovo Jono Strimaičio, Eltos atstovo Vinco Žurnalo „Trimitas“ rengtų reporterių kursų Kemežio, Lietuvių rašytojų ir žurnapažymėjimas, išduotas Petrui Jonikui. 1925 m. Iš Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos fondų listų sąjungos atstovo Adolfo Klimo.

Narkevičienė, Danguolė. Atradimai, papildantys Lietuvos nacionalinę retrospektyviąją bib­ liografiją. Bibliografija. 2003. 2005., p. 38–44.

4 Urbonas, Vytas. Lietuvos žurnalistikos istorija: periodinė spauda. Klaipėda, 2002, p. 154.

3

Lietuvoje religinius leidinius leido ir atskiros parapijos. Daugiausia leisti katalikų ir protestantų laikraščiai. Lietuvoje aktyviai darbavosi evangelikų liuteronų šalpos ir kultūrinio švietimo draugija „Sandora“. Ji 1904–1939 m. leido laikraštį „Pagalba“ (vėliau tapusį mėnraščiu). Leidyba iki 1925 m. rūpinosi Mikelis Jurgelaitis (Jurgeleit) iš Pagėgių, Vilius Gaigalaitis iš Vilkyškių ir tauragiškis Mikas Preikšaitis, kuris vėliau pagarsėjo kaip bibliofilas. Tauragės dvare 1928–1935 m. veikė šios draugijos senelių ir našlaičių prieglauda.

Tauragės visuomenės gyvenime svarbią vietą užėmė evangelikai metodistai. 1925 m. gruodžio 20 d. buvo pašventinta Tauragės metodistų bažnyčia, kurioje galėjo melstis apie 300 tikinčiųjų. Šalia bažnyčios tuometinėje Vokiečių gatvėje (dabar Prezidento g. 28) buvo dviejų aukštų parapijos namai, kuriuose gyveno kunigas, bendruomenės salė, kur burdavosi ir dūdų orkestras. Protestantų metodistų mėnesinis laikraštis „Krikščionystės sargas“ ėjo nuo 1923 iki 1932 metų. Pradžioje leistas Tilžėje, Kaune, Rygoje, Biržuose, 1927–1930 m. spausdintas Tauragėje, Mejerio Epelio spaustuvėje. Jo redakcija buvo įsikūrusi Tauragėje, Vokiečių g. 11. Laikraščio „Krikščionystės sargas“ redaktorius buvo Jonas Tautoraitis. Metodistų kunigas, vertėjas, giesmynų kūrėjas J. Tautoraitis apie 1922 m. išleido „95 brangių giesmelių isz kitų bei wokiszkų knygų surinktos, iszwerstos ir czion sutaisytos wisokiam Ezesui Diewui ant garbes ir mieliems lietuwninkams ant amžinos žegnones“.

VALSTIEČIŲ LIAUDININKŲ LEIDINIAI

1922 m. gruodį Lietuvoje susikūrė Valstiečių liaudininkų sąjunga. Tauragėje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo kooperacinis judėjimas. Daugiausia liaudininkų iniciatyva buvo leidžiami rajono laikraščiai. 1924– 1925 m. ėjo liaudininkų pakraipos politikos, mokslo, visuomenės ir literatūros dvisavaitinis laik­raštis „Žemaičių balsas“. Redakcija buvo įsikūrusi Gimnazijos g.

32, turėjo telefoną Nr. 37. Metinė prenumerata kainavo 5 litus. Laikraštį spausdino akcinės bendrovės „Rytas“ Tilžės skyrius Klaipėdoje 1000–2000 egz. tiražu. Leidėjas buvo J. Bildušas, tuometis Tauragės apskrities valdybos narys. Galbūt dėl studijų Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete jis jau 1924 m. balandžio mėnesį atsisakė redaktoriaus pareigų. Laikraštį redagavo Juozas Toliušis, Vincas Augaitis, bet daugiausia Juozas Kazys Beleckas. Tauragės kooperatyvo „Laisvė“ tarybos narys, vėliau šios bendrovės valdybos pirmininkas, J. Toliušis buvo nepriklausomybės kovų dalyvis, karininkas, Tauragės apskrities gydytojas. Spalvinga asmenybė buvo J. K. Beleckas. Po mokslų Jurbarko, Tauragės, Kauno gimnazijose dirbo „Žemaičių balse“.

Vėliau susižavėjo bulvarine spauda. 1930–1934 m. parašė trijų dalių apybraižų knygą „Nuodėmių gatvė“, 1931 m. – „Kostas Olšauskas“.

17

Redaktoriai (iš kairės): Jonas Bildušas, Liudas Jančauskas, Juozas Namajūnas. Nuotraukos iš redakcijos „Tauragės žinios“ archyvo ir portalo „Epaveldas“

Kooperacinė vartotojų bendrovė „Laisvė“ 1925 m. leido informacinį prekybos ir kooperacijos laikraštį „Žemaičių kooperatininkas“, kurio metinė prenumerata kainavo 3 litus. 1924 m. vasario14 d. Tauragės kooperatininkai atidarė parduotuvę Bažnyčių g. 20, kurios pirmuoju pardavėju ir laikraščio redaktoriumi buvo Ladas Serbenta. Jis buvo Tauragės liaudies banko „Savišalpa“ tarybos narys, kaip ir V. Augaitis bei J. Toliušis. 1925 m. liepos 5 d. Tauragėje vyko Kooperacijos šventė – pirmą kartą minėta Kooperacijos diena. Aktyvusis L. Serbenta skaitė pranešimą „Kooperacija ir jos esmė“.

Mėgstantis maištauti, L. Serbenta įstojo į Socialistų liaudininkų partiją, Tauragėje 1926 m. jis leido savait­ raštį „Socialistas liaudininkas“, buvo jo atsakomasis redaktorius. Laikraščio redakcija įsikūrė Bažnyčių g. 22.

Leidinį spausdino M. Epelio ir A. Braudo spaustuvė, metinė prenumerata kainavo 4 litus. Po nepasisekusio Tauragės sukilimo L. Serbenta išvyko studijuoti į Vienos (Austrija) aukštąją pasaulinę prekybos mokyklą. Čia jis ir Bronius Zubrickas susipažino su Salomėja Nėrimi, kuri Vienoje lankė vokiečių kalbos kursus.

Visi trys buvo marijampoliečiai, kartu iškylaudavo, klausydavosi S. Nėries posmų5. Tapęs ekonomistu, L. Serbenta grįžo į Lietuvą, čia dėstytojavo.

VISUOMENINĖ PERIODIKA

Nuo 1933 m. vasario leistas „Tauragės balsas“ ėjo neilgai. Jo atsakomasis redaktorius buvo M. Epelis.

Dvylika šio laikraščio numerių jis išspausdino savo spaustuvėje, įsikūrusioje Bažnyčių g. 44. Vienas laik­ raščio egzempliorius kainavo 20 centų, prenumerata metams – 6 litus. „Tauragės balsas“ spausdino rašinius politikos, ekonomikos ir kultūros klausimais, gilinosi į krašto problemas. Tų pačių metų liepos mėnesį pasirodė visuomeninis savaitraštis „Žemaitijos aidas“.

Jo leidėjas buvo Tomas Norgilas (T. J. Norgell), atsakomasis redaktorius P. Stonys. Pirmasis „Žemaitijos aido“ numeris išėjo 5000 egzempliorių tiražu, tačiau leidinys gyvavo trumpai, žinomi penki numeriai. Laikraščio 5

18

Salomėja Nėris: tarp dainos ir regėjimo: mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 2005, p. 105.

redakcija buvo įsikūrusi Stoties g. 15, turėjo telefoną Nr. 57. Savaitraščio metinė prenumerata kainavo 6 litus.

T. Norgilas buvo turtingas verslininkas. Grįžęs iš JAV, trečiajame dešimtmetyje pasistatė didelį mūrinį namą Tauragėje ant Jūros upės kranto, tebestovintį ir dabar. Stoties ir Vaižganto gatvių sankryžoje mediniame name turėjo šeimos parduotuvę, kurios iškaba skelbė: „Įvairių prekių krautuvė. R. Norgilienė“6.

T. Norgilas 1934 m. išleido penkių poemų leidinį „Poemos: kitoniškos nuo šio svieto raštų“.

Liudo Jančausko (1912–1983) iniciatyva Tauragėje pasirodė keletas vienkartinių laikraščių: 1934 m. rugsėjo mėnesį – „Tauragės ekspresas“ ir „Naujas Tauragės ekspresas“. Po mėnesio – spalį kaip tų leidinių tęsinys pasirodė Antano Šlapaičio redaguotas vienkartinis leidinys „3 Tauragės ekspresas“, kurį išspausdino M. Epelio spaustuvė. Šie laikraščiai išleisti tūkstantiniu tiražu, vieno egzemplioriaus kaina 15–20 ct.

1934 m. rugsėjį „Naujas Tauragės ekspresas“ rašė apie Tauragės mokyklų būklę. Daugelio rajono pradžios mokyklų patalpos buvo nuomojamos iš privačių asmenų, per vienus metus savivaldybei tai kainuodavo 10 000 litų. Iš laikraščio daugiau sužinome apie specializuotas Tauragėje veikusias mokyklas. Štai Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos tėvų komitetas prašo Švietimo ministerijos, kad mokykla taptų klasikine gimnazija, kurioje būtų dėstoma lotynų kalba. Taip pat skaitome apie jau ketverius metus šaltuoju metu (žiemą) Tauragėje veikiančią Žemės ūkio mokyklą. Į ją buvo priimami ne jaunesni kaip 17 metų jaunuoliai. Mokslas nemokamas, jis trukdavo penkis mėnesius, tuomet mokiniai gaudavo mokyklos baigimo pažymėjimą.

Laikraštyje buvo rašoma apie baigiamą mieste statyti jaunalietuvių sporto klubą, Šaulių namus, apskrities ligoninę, „Maisto“ skerdyklą. Įdomi informacija apie Tauragės gatves. Tuomet buvo baigiama grįsti Vytauto gatvė, Antano Smetonos 60-ųjų gimimo metinių proga Vokiečių gatvė 6

Batavičius, Albinas. Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose. Vilnius, 2000, p. 135.

pavadinta Prezidento vardu, o krautuvininkas T. Norgilas badavo protestuodamas, kad savivaldybė nenusausino Stoties gatvės.

Tauragiškiai džiaugėsi, kad 1934 m. spalio 1 d. Vytauto gatvėje buvo atidaryta užkandinė „Pieno centralinė“, kurioje buvo galima įsigyti aukščiausios rūšies pieno produktų.

Paminėtina dar pora L. Jančausko vienkartinių leidinių.

1935 m. kovo 3 d. pasirodžiusiose „Tauragės žiniose“ buvo aprašomos istorinės miesto vietos. Iš leidinio sužinome, kad tuomet Tauragėje stovėjo 870 medinių ir 210 mūrinių namų.

O trumpa žinute pranešta, kad per Klaipėdos uostą anglų prekiniu laivu „Baltallin“ išgabenta 36 894 kg Tauragės „Maisto“ bekonų. Taip pat tų pačių metų pavasarį pasirodžiusiame keturių puslapių „Tauragės aide“ miestelėnai buvo raginami nusidažyti namų fasadus ir tvoras, sodinti medelius. Buvo pranešama, kad Lietuvos banko Tauragės skyrius pradeda statyti modernius trijų aukštų namus. Plačiai aprašyta „Laisvės“ kooperatyvo veikla, Tauragės šaulių teatro spektakliai. Sužinome apie sporto mėgėjų nepasitenkinimą, kad, aptvėrus miesto sodą, norint patekti į renginius, reikia įsigyti bilietą.

1935 m. L. Jančauską pašaukus į kariuomenę, jo periodinės spaudos leidyba nutrūko. Vėliau jis buvo žinomas kaip spaudos leidinių kolekcininkas, tautodailininkas. Didelė L. Jančausko surinkto paveldo dalis – nuotraukos, dokumentai, meno dirbiniai – nuo 1992 m. saugomi Tauragės krašto „Santakos“ muziejuje. O miesto Vasaros estradoje stovi jo medinis stogastulpis, sukurtas 1979 m. pagal pasaką „Vištytė ir gaidelis“.

PATRIOTINIAI PERIODINIAI LEIDINIAI

1919 m. įkurta Lietuvos šaulių sąjunga Kaune leido savo laikraštį „Šaulių vadovas“. Tačiau vietinės šaulių organizacijos taip pat nesnaudė. 1927 m. pasirodė Tauragės apskrities šaulių laikraštis (žurnalas) „Mūsų šaulys“. Redakcija buvo įsikūrusi Bažnyčių g. 2, priešais katalikų bažnyčią, turėjo telefoną Nr. 64. Čia veikė Lietuvos kariuomenės karių savanorių sąjungos Tauragės skyriaus valdyba. Tame pastate dar buvo P. E. Savickienės valgykla ir maisto prekių krautuvė. „Mūsų šaulį“ leido Lietuvos šaulių sąjungos IV rinktinės valdyba, leidinio atsakomasis redaktorius buvo leitenantas Antanas Laugalys, spausdino M. Epelio ir A. Braudo spaustuvė. Mėnesinis leidinys kainavo 0,50 centų, o metinė prenumerata – 6 litus. „Mūsų šaulys“ rašė apie šaulių tikslą auklėti piliečių tautiškumą, tėvynės meilę, lavinti ir stiprinti kūno jėgas, teikė žinių apie karybą, technikos mokslus. Leidinyje buvo įvairenybių, eilėraščių ir feljetonų skiltys. Pirmajame numeryje buvo rašoma apie Tauragės šaulių sodą ant Jūros kranto, kuriame norėta įkurti sporto aikštę, sceną.

1936 m. lapkritį išėjo vienkartinis 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko leidinys (žurnalas) „Butegeidininkas“. Jo redaktorius – šio pulko švietimo vadovas leitenantas Juozas Namajūnas (1909–1968). Jam talkino redakcinė komisija ir bendradarbiai karininkai: Antanas Skrinskis, Zablackas, Mikšys, Ipolitas Razbadauskas, A. Sicila, dailininkas J. Norkus, atsakingas ir už meno reikalus pulke. Spausdino Tauragėje veikusi spaustuvė „Planeta“. „Butegeidininkas“ rašė apie karių kasdienybę, pulko sporto šventes, karių teatro trupę, kurios vadovas buvo tas pats J. Namajūnas, o režisierius – jaunesnysis puskarininkis J. Norkus.

Leidinyje pateikiama savanorių atsiminimų apie pirmąjį Žemai-

čių batalioną, eilėraščių, satyros. Jaunesnysis puskarininkis Zablackas eilėraštyje „Lapkričio 23-ji“ rašė: „Šiandien vorų voros kalba laisvės gandą, / Milijonai guodžias džiugesio žinia... / O anuomet šičia, užsimetęs skrandą, / Žengė savanoris laisvės parsinešt...“7 Aktyvus redaktorius J. Namajūnas, pasitelkęs redakcinę komisiją (Antanas Maksvytis, Petras Šimaitis, Antanas Šlapaitis), 1937 m. pavasarį išleido vienkartinį jubiliejinį Tauragės skautų ir skaučių tuntų leidinį „L. S. S. Tauragės rajono tuntas: 1931. IX. 27–1936.

IX. 27“. Trisdešimt vieno puslapio leidinys kainavo 1,50 lito. Jame plačiai nušviečiama Tauragės rajono tunto kūrimosi ir penkmečio veiklos apžvalga. 1928 m.

Ignas Povilaitis subūrė skautų draugovę, kuri pradžioje nebuvo savarankiška ir priklausė Šiaulių rajono tuntui. Ilgainiui skautų skaičius augo ir 1931 m. rugsėjo 27 d. oficialiai buvo įkurtas Tauragės rajono tuntas.

Zarasiškis J. Namajūnas, dar mokydamasis Karo mokykloje, rašė į nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leidinius. 1933 m. paskirtas į 7-ąjį pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulką Tauragėje, J. Namajūnas įsitraukė į jaunosios kartos ugdymą.

Rašė apie skautų patriotizmą ir rengė tautines skautų stovyklas. 1934 m. jaunesnysis leitenantas J. Namajūnas dėstė karinį rengimą Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos mokiniams. 1936 m. buvo pakeltas į leitenantus. 1938-aisiais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

1939–1940 m. studijavo Vytauto Didžiojo aukštojoje karo mokykloje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo tardomas NKVD, tapo politiniu kaliniu. Įdomu, kad jo proanūkė, JAV gyvenanti Rožė Namajūnaitė (nešiojanti savo prosenelės Rožės Gotšalkaitės-Namajūnienės vardą) 2017 m. lapkričio 4 d. Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje mišrių kovos menų turnyre „UFC 217“ nokautavo varžovę lenkę ir apsijuosė čempiono diržu; čempione ji tapo ir šiemet. *** Tauragėje, paribio krašte, tarpukariu gyveno daugiatautė, bet skaitanti visuomenė. 1925 m. balandį Lietuvos jaunimo sąjungos Tauragės apskrities taryba įsteigė spaudos platinimo biurą, kuriame buvo priimama daugelio Lietuvos laikraščių: „Jaunimas“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, Žemaitis“, Šiaulių naujienos“, „Žemaičių balsas“ ir kt. prenumerata8. Įdomu tai, kad daugumos Tauragės spaudos leidinių redakcijos tuomet buvo susitelkusios judrioje Bažnyčių gatvėje. Spaudos leidiniuose būdavo aptariamos kasdienės aktualijos, mokslo, kultūros reikalai. Dalį tekstų sudarė įvairūs filosofiniai straipsniai tautiškumo, patriotizmo klausimais. Nelengva buvo Lietuvos nepriklausomybės istorijos tėkmėje derinti tautines, socialdemokratines ir krikščioniškąsias pozicijas. Tarpukario spaudos leidybos tradiciją nutraukė Europoje prasidėję neramumai.

7 8

Butegeidininkas, 1936, Nr. 1, p. 2. www.epaveldas.lt. Žemaičių balsas, 1925, geg. 13, p. 2. www.epaveldas.lt.

19

BIBLIOTEKŲ TURTAI

MEKŲ CENTRAS – GIMINĖS MEKA BIRŽUOSE Evaldas Timukas Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresnysis bibliotekininkas

2021 m. Mekų palikimo studijų centrui padovanoti J. ir A. Mekų dėdės Povilo Jašinsko (1889–1982) ir jo žmonos Emilijos Ruplėnaitės-Jašinskienės (1897–1984) dokumentai.

Šių metų kovo 1 d. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras minėjo pirmųjų veiklos metų sukaktį. Viena vertus, vieneri metai institucijai yra visai nedaug, kita vertus – pakankamai laiko iniciatyviems žmonėms imtis ambicingų projektų. Centro tikslas – puoselėti kraštiečių brolių Jono ir Adolfo Mekų, apskritai visos Mekų giminės atminimą ir rūpintis jo sklaida bei įamžinimu. Šiam tikslui pasiekti užmezgami ryšiai su J. ir A. Mekų bičiuliais, tvirtinamos senos draugystės su Mekų giminaičiais. Kviečiame pasižvalgyti, kas nuveikta per pirmuosius metus ir kuo centras džiaugiasi jau šiandien.

2020-ieji prasidėjo knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“*, Baltijos ir Lietuvos knygos meno konkursuose išrinktos gražiausia 2019 m.

Lietuvos knyga, pristatymais. Mekų centro vyr. bib­lio­tekininkė Indra Drevinskaitė kartu su knygos sudarytoju Kęstučiu Pikūnu ir kino režisieriumi Audriumi Stoniu knygą pristatė Biržų rajono bendruomenei Nausėdžių kultūros namuose, Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje ir Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčioje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bib­ lio­tekoje (kartu su audioknyga „Semeniškių idilės“). Taip pat praėjusiais metais bib­lio­teka pradėjo siūlyti ekskursiją „Jono ir Adolfo Mekų keliais Biržuose“, kurią veda gido pažymėjimą turinti I. Drevinskaitė.

2020 m. rugsėjo 30 d. kino režisieriui Adolfui Mekui (1925–2011) būtų sukakę 95-eri metai. Šia proga buvo numatyti renginiai su kino režisieriumi A. Stoniu, bet dėl karantino jubiliejinės datos minėjimas perkeltas į virtualiąją erdvę – centro „Facebook“ paskyrą. Čia nuo rugsėjo 28 d. iki spalio 1 d. buvo galima pažiūrėti iš LRT vienkartiniam naudojimui įsigytą laidą apie A. Meko ir jo žmonos aktorės Polos Chapelle apsilankymą Lietuvoje 2007-aisiais, o per pačią A. Meko gimimo dieną paskelbtas iš Polos gautas filmas „Keliaujant namo“ (Going Home, 1972). Ta pačia proga Biržų krašto laikraštyje „Biržiečių žodis“ spausdintas P. Chapelle įžanginis žodis, publikuotas po A. Meko mirties jos anglų kalba išleistame vyro dienoraštyje. * Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai / sudarytojas Kęstutis Pikūnas. Vilnius: Post scriptum.

Littera, 2019. 159, [1] p.: iliustr., faks., portr.

20

Originalaus Adolfo Meko dienoraščio rankraščio pirmas lapas. Nuotraukos iš Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro archyvo

A. MEKO DIENORAŠČIO RANKRAŠČIAI IR KNYGA

I. Drevinskaitei ilgiau nei metus susirašinėjant su P. Chapelle, prieš pat pirmąsias Mekų centro veiklos metines, šių metų vasario 23 d., centrą pasiekė originalūs A. Meko dienoraščio rankraščiai. Tai trys sąsiuviniai, kurių pirmas įrašas darytas 1941 m. rugsėjo 1 d., taigi Jonui ir Adolfui dar gyvenant Lietuvoje, Semeniškiuose ir Biržuose, o paskutinis – 1951 m. gruodžio 24 d.

Dienoraščiuose – jautrūs A. Meko samprotavimai artėjančio Antrojo pasaulinio karo tema. Tuomet vaikinui kilusi didžioji dilema – išvykti iš Lietuvos ar visgi likti, aprašytos gyvenimo Vokietijos karo belaisvių stovykloje (1944–1949 m.) akimirkos, džiaugsmai, badas, alkis, mokslai, literatūra, ilgesys ir daug kitų minčių, kokios sukasi kiekvienos kartos jaunam žmogui. „Aš žiūriu į save veidrodyje. Greitai man bus 19 metų. Ar aš daug praleidau savo gyvenime? Taip, daug. Kiti daug ką yra patyrę būdami 14–15 metų, ko aš nepatyriau būdamas beveik devyniolikos. Tad man viskas yra dar priekyje. Aš esu priekyje penkių savo gyvenimo metų.

Man tai patinka. Galbūt po visko aš laimėsiu. Dabar aš esu kaip tie nekalti, naivūs vaikai, į pasaulį žiūrintys plačiai atmerktomis akimis“, – mąsto A. Mekas 1944 m. birželio 14 d. įraše. Šie dienoraščiai trimis knygomis (2015, 2016 ir 2018 m.) pavadinimu „The Adolfas Diares“ buvo išleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose P. hapelle iniciatyva. Mekų centro planuose – išleisti juos gimtąja kalba Lietuvoje.

UNIKALŪS IR NETGI LEMTINGI DOKUMENTAI

2021 m. sausio 29 d. Mekų centrą pasiekė pluoštas su Mekų gimine susijusio dokumentinio paveldo. Tai – J. ir A. Mekų dėdės, motinos Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės brolio, ilgamečio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigo Povilo Jašinsko (1889–1982) personalijos: oficialūs išsilavinimo ir mokslo vardo pažymėjimai (1923–1935 m.), išrašai iš bažnytinių metrikų (gimimo, krikšto, jungtuvių) knygų (1930–1940 m.), tarnybinės veiklos dokumentai, patvirtinti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos (1928–1968 m.), paties P. Jašinsko 1959 m. rugpjūčio 19 d. 70-ojo jubiliejaus proga rašyta autobiografija, ikonografinė medžiaga (1922–1984 m.) ir kt. Šiuos dokumentus Mekų centrui padovanojo P. Jašinsko sūnus fizikas, informatikos inžinerijos mokslų daktaras Povilas Algimantas Jašinskas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje.

Ypač unikalus dokumentas – leidimas (rus. Propusk), išrašytas Pirmojo pasaulinio karo metais – 1919 m. rugsėjo 7 d. Tomis dienomis, kada vokiečiai išstūmė rusus iš Biržų, fronto linija ėjo kažkur tarp Biržų ir Papilio, o P. Jašinsko gimtinė Mielaišiai buvo rusų kontroliuojamoje pusėje. P. Jašinskas (kunigu ordinuotas 1929 m. birželio 25 d.) dirbo Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje: vargonavo, mokė konfirmantus katekizmo, Bažnyčios istorijos.

P. A. Jašinskas pasakoja, kad tuomet trisdešimtmetis P. Jašinskas, sugalvojęs aplankyti namus Mielaišiuose, kad būtų greičiau, patraukė tiesiai per laukus, šilus ir taip netyčia perėjo fronto liniją. Parėjęs pas mamą, atsigulė pailsėti. Tuo metu Mielaišiuose (ir kituose kaimuose) pas žmones buvo apgyvendinti rusų kariai. Būsimo kunigo Povilo mama Kotryna Užunarytė-Jašinskienė taip pat glaudė kariškį. Pastarasis, parėjęs nakvoti ir troboje pamatęs nepažįstamą jauną vyrą – Povilą, sutriko ir ilgai netrukęs susisiekė su savo vadais, pranešdamas apie frontą perėjusį galbūt vokiečių šnipą. P. Jašinskas buvo tuoj pat suimtas ir įkištas į areštinę gretimame kaime.

Susiklosčius nepavydėtinai situacijai, P. Jašinsko motina kreipėsi pagalbos į artimiausius gimines ir kaimynus. Buvo ruduo, keliai pa-

Leidimas, P. Jašinskui išrašytas Pirmojo pasaulinio karo metais, 1919 m. rugsėjo 7 d., ir, galima sakyti, dovanojęs antrąjį gyvenimą.

žliugę... P. Jašinsko dėdė ir dar pora kaimynų arkliais nujojo į gretimą kaimą užtarti nekaltai vokiečių šnipu apšaukto jauno vyro. Ten jie sutiko aukštesnio rango pareigūną, spėjama, kulkosvaidininkų vadą, kuriam ėmė aiškinti, kad P. Jašinskas nesąs joks šnipas, o dirba Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje ir jokia politika neužsiima. Laimei, vadas patikėjo ir nusprendė, kad gal tas suimtasis visai ne šnipas. Tuo tarpu P. Jašinskas daržinėje ant šiaudų meldėsi ir manė skaičiuojąs paskutines savo gyvenimo valandas.

Staiga P. Jašinskas mato, kaip atsidaro daržinės durys, o kareivis jam sako: „Jasinskij, vychodi! Svoboden.“ („Jašinskai, eik. Laisvas.“) Suimtasis nesutikęs kur nors judėti, esą tegu veda tiesiai pas viršininką – jis žinojo, kad būna, kai rusai suimtuosius paleidžia, o tada nušauna kaip norėjusius pabėgti. Viršininkas patvirtino, kad P. Jašinskas esąs laisvas, galintis eiti namo. Suimtasis vis dėlto paprašęs dokumento – leidimo, kad, einant namo į Mielaišius, kiti rusų kareiviai jį žinotų esant neutralų ir neįtarinėtų vokiečių parankiniu ar šnipu. Gavęs iš viršininko leidimą, dovanojusį antrąjį gyvenimą, P. Jašinskas nutarė atsidėti Dievui ir Bažnyčiai – tapti kunigu.

P. A. Jašinskas Mekų centrui padovanojo ne tik savo tėvo, bet ir mamos – mokytojos Emilijos Ruplėnaitės-Jašinskienės (1897–1984) rankraštinių dokumentų, apimančių 1919–1974 m. laikotarpį.

Tarp jų – dalykiniai dokumentai: Lietuvos Respub­ likos žemės ūkio ministerijos žemės reformos valdytojo, pirmininko, laikinai einančiojo Žemės

Povilas Jašinskas ir jo žmona Emilija RuplėnaitėJašinskienė sužadėtuvių dieną, 1928 m. gruodis

21

PAVARDĖS ISTORIJOS VINGIAI

reformos departamento direktoriaus ir Žemės tvarkymo departamento direktoriaus, bei Kauno notarinio archyvo vyresniojo notaro padėjėjo 1928 m. gruodžio 29 d. išrašytas žemės perleidimo aktas ir 1939 m. birželio 26 d. statybos inžinieriaus Povilo Viliūno parengtas Povilo ir Emilijos Ruplėnaitės-Jašinskų mūrinio gyvenamojo namo Vilniaus gatvėje Biržuose projektas.

Ėmus domėtis šios šeimos dokumentiniu palikimu, aikštėn iškilo dar niekam nežinomų šeimos „paslapčių“.

Paaiškėjo, kad Emilijos Irenos ir Povilo Algimanto tėvas kunigas Povilas Jašinskas nebuvo... Jašinskas! Paties P. Jašinsko atsekta giminės, tiksliau pavardės, istorija iki XVII amžiaus. Jie buvo Jasinskai. Taip jau nutiko, kad žmonėms buvo lengviau ištarti „Jašinskas“, o ne „Jasinskas“. Daugelyje P. ir E. Jašinskų dokumentų ši pavardė parašyta su raide š, tik mirties liudijimuose (Mekų centras gavo jų kopijas) įrašyta su „s“. Štai ką papasakojo P. A. Jašinskas. 1933 m., krikštijant P. ir E. Jašinskų dukrą Emiliją Ireną, kunigas Adomas Šernas (1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno brolis), rašydamas gimimo liudijimą, ant raidės s uždėjo varnelę. Tėvai ėmė protestuoti – taip negalima! Kunigas atsakė, kad visi žmonės šią šeimą vadiną Jašinskais, todėl „užteks švepliuoti“. Taip ir liko – Emilija Irena ir Povilas Algimantas dokumentuose turi kitokią pavardę nei tėvai...

JAŠINSKŲ ARCHYVAS, SAUGOMAS BIRŽUOSE

BENDRADARBIAVIMAS IR IŠŠŪKIAI

Nuo šiol Biržų bibliotekoje saugomas 1939 m. inžinieriaus Povilo Viliūno parengto P. ir E. Jašinskų mūrinio gyvenamojo namo Biržuose, Vilniaus gatvėje, projekto fragmentas

Mekų centro darbuotojai nuolat bendradarbiauja su brolių J. ir A. Mekų šeimos nariais ir artimaisiais, bendražygiais, kolegomis ir taip kaupia centro archyvinį fondą, neleidžia išskirtiniams dokumentams nugrimzti užmarštin. Pandemijai apribojus gyvą bendravimą, jis persikėlė į elektroninę erdvę.

Pirmasis Mekų centro vyresniojo bib­lio­tekininko Evaldo Timuko el. laiškas P. A. Jašinską – J. ir A. Mekų pusbrolį iš motinos pusės – pasiekė 2021 m. sausio 22 d. Mekų centras buvo sumanęs išleisti Lietuvos evangelikų reformatų kunigo P. Jašinsko biografinį leidinį. Taip užsimezgė susirašinėjimas ir gražus bendradarbiavimas su kunigo sūnumi.

Pasak P. A. Jašinsko, visas jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas Biržuose po tėvo mirties (1982 m. gegužės 19 d.) atiteko jo našlei E. Ruplėnaitei-Jašinskienei. Pastaroji dalį archyvinių dokumentų sunaikino – sudegino, „kad jie nesimėtytų Biržų miesto šiukšlyne“. Kai kurie dokumentai, pavyzdžiui, P. Jašinsko Kauno universiteto baigimo diplomas (1935 m. rugsėjo 11 d.), atiduoti Biržų krašto muziejui „Sėla“, P. A. Jašinsko sūnui Laimiui Jašinskui, Biržų parapijiečiams. Po E. Ruplėnaitės-Jašinskienės mirties (1984 m. birželio 30 d.) tai, kas liko, atiteko vaikams Emilijai Irenai (1933–2018) ir Povilui Algimantui.

P. A. Jašinskas tvirtino turįs tik tėvo nuotraukų albumą su svarbiausiais šeimos gyvenimo įvykiais. Nuotraukose – tėvų sužadėtuvės 1928 m. gruodį, Užgavėnės Mielaišių kaime 1929-aisiais, P. Jašinsko 70 ir 90 metų jubiliejaus iškilmės Biržuose 1959 ir 1979 m., P. Jašinsko sūnėno A. Meko žmona P. Chapelle Vilniuje 1971-aisiais, P. Jašinsko sesers (J. ir A. Mekų motinos) Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės laidotuvės 1983 m. sausio 15 d. ir kt. Visa ikonografinė (79 nuotraukos, apimančios 1922–1994 m. laikotarpį) ir dokumentinė medžiaga Mekų centrą pasiekė paštu 2021 m. sausio ir vasario mėnesiais.

22

Įgijęs Mekų giminaičių ir P. A. Jašinsko pasitikėjimą Mekų centras, gavęs šią vertingą šeimos istorijos ir archyvinę medžiagą, turi galimybę išsaugoti ir skleisti atminimą – organizuoti ir plėtoti kultūrinę ir meninę, šviečiamąją ir mokslinę veiklas: kino seansus, parodas, konferencijas, edukacijas, kūrybines dirbtuves, kitus renginius, rūpintis turimų rankraščių leidyba.

Nauji Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro veiklos metai, paženklinti Archyvų metais, dovanoja veiklos iššūkių bendradarbiaujant su šalies ir regioninėmis atminties institucijomis (bib­lio­tekomis, muziejais, archyvais), kartu užtikrinant deramą dokumentinio paveldo kaupimą, sisteminimą ir skaitmeninimą. Šiais ir kitais Mekų centrui rūpimais klausimais talkina Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka – jos Regioniniam skaitmeninimo skyriui skaitmeninimo darbams centras iš kūrėjo Jono Meko archyvo yra pristatęs 574 dokumentus: laiškus, kvietimus, skelbimus, vizitines korteles, J. Mekui adresuotus sveikinimų atvirukus, paties menininko laiškus ir straipsnių apie menininką iškarpas iš Lietuvos bei JAV periodinių leidinių. Aktyviai bendradarbiaujama su šios bib­lio­tekos Juozo Miltinio palikimo studijų centru (centro vadovė vyr. bib­lio­tekininkė Angelė Mikelinskaitė), Rokiškio bib­lio­tekos Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centru Rokiškyje (centro pirmininkė Alicija Matiukienė) – keičiamasi gerąja profesine patirtimi, puoselėjamos bendros veiklos idėjos.

Artimiausi ir kol kas svarbiausi Mekų centro planai – tai 2022 m. minėsimos Jono Meko (1922–2019) 100-osios gimimo metinės. Ruoštis pradedama jau dabar, nes, panašu, Biržai turi visas galimybes tapti Jono Meko jubiliejinių metų epicentru.

POKALBIS

GENOVAITĖ DRUČKUTĖ: „Prancūzų literatūra ir toliau lieka mano viena mėgstamiausių“

Prof. dr. Genovaitė Dručkutė. Nuotr. iš Vilniaus universiteto archyvo

Kovo 20-ąją – Tarptautinę frankofonijos dieną Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, buvo organizuota dėmesį traukiančių su prancūzų kalba susijusių renginių. Tradiciškai prie šios šventės ir per kalbą patiriamos kultūrinės bendrystės prisideda ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Ir šiemet ji paruošė turiningą, tiesa, dėl pandemijos ribojimų nuotolinių renginių programą, kurią įgyvendinant buvo parengti pokalbiai „Tarp Lietuvos ir Prancūzijos“. Vienas tokių – pašnekesys su literatūrologe, vertėja prof. dr. Genovaite Dručkute apie lietuvių ir prancūzų literatūrinius ryšius, prancūzų literatūros žavesį bei šios literatūros vertimus, priartinančius prancūziškas knygas prie lietuvių skaitytojų ir atveriančius, ką apie Lietuvą mano prancūzai. Su Vilniaus universiteto profesore kalbėjosi Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovas literatūrologas dr. Dainius Vaitiekūnas.

Dainius Vaitiekūnas: Atrodo, kad jus ypač domina kultūrų ribas įveikusios asmenybės, tokios kaip Vilniaus universiteto profesorius gydytojas Jozefas Frankas, kurio didžiulės apimties atsiminimus apie XIX a. pr. Vilnių išvertėte į lietuvių kalbą. Arba prancūziškai rašęs lietuvių poetas Oskaras Milašius, daug prisidėjęs, kad XX a. I pusėje būtų užmegzti Lietuvos Respublikos ir Prancūzijos diplomatiniai santykiai. Daug apie jį rašėte, vertėte jo kūrybos, laiškų, straipsnių. Drįsčiau sakyti, kad ir jus būtų galima laikyti tokia kultūrų ribas peržengusia asmenybe, todėl pirmiausia norėčiau paklausti, kaip pasirinkote prancūzų kalbą, o gal tai ji pasirinko jus? Kas apskritai jus atvedė į Prancūzijos kultūros aplinką?

Genovaitė Dručkutė: Manyčiau, kad mes, lietuviai, vienais ar kitais aspektais tiriantys prancūzų literatūrą ir kultūrą, savaime atsiduriame ribinėje situacijoje. Dėmesys natūraliai krypsta įtakų, kontekstų, ryšių link. Kažin ar galėtume apie

prancūzų literatūrą pasakyti ką nors iš esmės naujo, nebent išryškinti mums svarbius su kontekstais, ryšiais ir įtakomis susijusius aspektus. Naujumas ir įdomumas gali rastis tik iš buvimo būtent paribyje – galime tyrinėti, kokie mes atrodome prancūzams, kokie jie atrodo mums, nagrinėti literatūros ir kultūros recepciją kitos šalies lauke.

Prancūzų kalbos pradėjau mokytis vidurinės mokyklos penktoje klasėje. Ir, man regis, jau septintoje tikrai žinojau, kad, baigusi mokyklą, noriu studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą (sąvokos „filologija“ tuo metu dar nebuvo mano akiratyje). Žinojau, kad noriu mokytis Vilniaus universitete. Baigusi mokyklą, įstojau ir savo svajonę pamažu pradėjau įgyvendinti. Šiandien neįsivaizduoju savęs kitur.

D. V.: Kas prancūzų literatūroje jus patraukė ir traukia iki šiol? Ar galėtumėte įvardyti, kurie rašytojai sudaro jums artimiausių prancūzų autorių ratą?

23

G. D.: Turbūt kaip dauguma filologų nuo pat vaikystės buvau knygų rijikė. Vos pramokusi skaičiau iškart labai daug – ir vaikiškas knygas, ir suaugusiųjų, nedarydama tarp jų skirties. Be abejo, skaičiau daug vertimų. Sovietiniais laikais buvo verčiama nemažai klasikos, taip pat – ir iš prancūzų kalbos. Taigi su prancūzų literatūra susipažinau gana anksti.

Klausimas apie autorius platus ir sudėtingas, nes jų labai daug ir būtų sunku išskirti vieną ar kelis. Mano disertacija ir nemažai straipsnių susiję su Oskaru Milašiumi, šis autorius nuolat mano dėmesio centre, galima sakyti – nepraeinanti mano meilė (juokiasi). Sakyčiau, jau atmintinai moku jo tekstus, bet vis pastebiu ar atrandu ką nors naujo. O mano autorių ratas tikrai labai didelis, susiformavo natūraliai ir yra susijęs su mano dėstomais kursais Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedroje.

D. V.: Dėstote ir viduramžių prancūzų literatūrą.

G. D.: Man pradėjus dirbti anuometėje Visuotinės literatūros katedroje, jos vedėja prof. dr. Galina Baužytė man tiesiog paskyrė dėstyti senąją literatūrą. Iš pradžių kiek sutrikau: viduramžiai, tokie tolimi laikai, reikės papildomai gilintis, XIX ir XX a. literatūra tada man atrodė artimesnė. Tačiau pradėjau dirbti su senaisiais tekstais ir pajutau profesorei, kuri, beje, buvo ir mano disertacijos vadovė, didelį dėkingumą, nes atradau fantastišką prancūzų literatūrą – nepaprastai turtingą ir įvairią. Kai ėmiau gilintis, tai, atrodo, net už galvos susiimk, kiek daug tekstų, kokie visi įdomūs!

Prancūzų literatūra ir toliau lieka mano bene viena mėgstamiausių. Neišskiriant ir jos viduramžių tekstų, tarp kurių – ne tik „Rolando giesmė“, kurią turbūt žino visi, bet ir kiti herojiniai epai, kurtuazinė literatūra, poezija, teatras, istorinės kronikos. Iš kiekvienos epochos galėčiau išsirinkti ne po vieną man artimą autorių. Vieni Lietuvoje žinomi daugiau, kiti – mažiau. Per pastaruosius metus galbūt šiek tiek nutolau nuo XX a. literatūros ir nuo pačios naujausios, dabartinės.

D. V.: Užsiminėte apie rašytojus, kurie Lietuvoje žinomi mažiau. Mūsų pokalbis būtų puiki proga rekomenduoti jais pasidomėti.

G. D.: Kiekvienas prancūzų literatūros dėstytojas ir vertėjas turėtų ką pasiūlyti. Štai XIX a. literatūra, kurios didžiuosius kūrėjus lietuvių skaitytojai daugiau ar mažiau pažįsta.

Tarp jų – ir George Sand, vienas kitas jos romanas išverstas į lietuvių kalbą. Bet šios rašytojos jaunystės novelės, matyt, nelabai kam girdėtos, 24

o jos išties įdomios, su feministiniu užtaisu, nagrinėjančios asmens tapatybės problemas.

Literatūros vertimas – tai nesibaigiantis procesas.

D. V.: Kuriuos mėgstamus XX a. prancūzų rašytojus galėtumėte išskirti?

G. D.: Be jokios abejonės, Marcelį Proustą, François Mauriacą, André Gide’ą, Charles’į Péguy, Georges’ą Bernanosą, Paulį Claudelį, Guillaume’ą Apollinaire’ą, André Bretoną, Albert’ą Camus, absurdo dramaturgus, Marguerite’ą Duras, Marguerite’ą Yourcenar, Michelį Tournier, naujojo romano kūrėjus, Louis-Ferdinand’ą Céline’ą, Julieną Gracqą, Patricką Modiano...

Iš XX–XXI a. sandūros išskirčiau Jonathaną Littelą, kurio romanas „Geranorės“ (Les Bienveillantes) 2006 m. pelnė Goncourt’ų premiją. Ko gero, iš dabar kuriamos literatūros tai yra man didžiausią įspūdį padaręs autorius, ir kol kas tas įspūdis nepranoktas.

D. V.: Užsiminėt apie savo „didžiąją meilę“ – Oskarą Milašių. Kodėl jis? Ar jau viską apie jį žinome? Ar jis sulaukė Lietuvoje tinkamo įvertinimo?

G. D.: Didelį darbą atlieka Paryžiuje veikianti Oskaro Milašiaus bičiulių draugija, kuri vis atranda ir savo leidžiamuose sąsiuviniuose paskelbia kokį nors naują dokumentą ar laišką, taip pat publikuoja tyrimus. Taip ir turtėja mūsų žinios apie šį poetą. Galimas dalykas, kad viename ar kitame archyve dar slypi nežinomų O. Milašiaus gyvenimo ir kūrybos faktų.

Kuo jis mane patraukė? Dėl tos mūsų jau paminėtos priežasties: O. Milašius viena koja stovi Lietuvoje, kita – Prancūzijoje. Man buvo ir tebėra įdomi ši ribinė situacija. Disertaciją rašiau pačioje atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Siekiau įsigilinti į visą jo kūrybą: ne tik grožinę – poeziją, dramas, romanus, bet ir metafizinius veikalus, publicistiką. Juk O. Milašius savo pirmuosius politinius straipsnius paskelbė dar 1917–1918 m. – Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Sąsajos tarp ano meto – pirmosios nepriklausomybės – ir mano gyvento laiko – atgautos nepriklausomybės – buvo visiškai akivaizdžios, uždegančios.

D. V.: Dabar verčiate Jeano Mauclère’o kelionės po tarpukario Lietuvą įspūdžius Sous le ciel pâle de Lithuanie. Gal papasakotumėte apie šią apybraižą?

G. D.: Jeanas Mauclère’as Lietuvoje nėra visiškai negirdėtas. Su šia pavarde man teko susidurti dar sovietiniais laikais. Besirausdama Vilniaus universiteto bib­lio­tekos popieriniuose kataloguose, aptikau kelias korteles su jo knygų pavadinimais.

Jeano Mauclère’o kelionės po tarpukario Lietuvą įspūdžiai Paryžiuje išleisti knyga „Sous le ciel pâle de Lithuanie“ (1926). Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondo

Nuostabu, kad tos knygos nebuvo uždarytos specialiuose fonduose, o paliktos atvirajame. Gal cenzoriai nebuvo jo skaitę?.. (šypsosi) Apie J. Mauclère’ą žinojo tie mūsų inteligentai šviesuoliai, kurie prieškariu buvo studijavę Prancūzijoje, domėjosi prancūzų kultūra ir literatūra. Vienas iš tokių – Juozas Keliuotis, pažinojęs J. Mauclère’ą asmeniškai. J. Mauclère’as pirmą kartą po Lietuvą keliavo 1925-ųjų vasarą, praleido maždaug pusantro mėnesio. Visus įspūdžius sudėjo į knygą, kurią išleido 1926 m. Ją jau esu baigusi versti, knyga beveik parengta.

Nepaprastai smagu skaityti kone prieš šimtą metų parašytą knygą ir atrasti sąsajų tarp anuometės ir šiandienos Lietuvos. Kita kelionių po Lietuvą knyga išleista po kelerių metų.

J. Mauclère’as yra parašęs ir romanų, kai kurių veiksmas vyksta Lietuvoje.

D. V.: Esate minėjusi, kad J. Mauclère’u buvo susidomėjęs Jonas Basanavičius.

G. D.: Esu aptikusi užuominą, kad pirmoji J. Mauclère’o kelionių knyga, kurios pavadinimas lietuvių kalba – „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ (beje, tai yra O. Milašiaus eilutės fragmentas), buvo ir Jono Basanavičiaus bib­lio­tekoje. Šią informaciją, žinoma, reikėtų patikrinti. J. Mauclère’as buvo užsukęs ir į Vilnių ir, tarp kita ko, apsilankė pas J. Basanavičių.

Deja, prancūzų autorius tik pamini šį faktą ir neaprašo, apie ką buvo kalbėtasi.

D. V.: Kokią Lietuvą jūsų verčiamoje knygoje jis mato?

G. D.: Lietuva J. Mauclère’ui atrodo gyva ir labai įdomi šalis, mūsų skaitytojai dėl to galėtų maloniai nustebti. Lietuvą jis mato archajišką

gerąja prasme – išsaugojusią tradicijas ir papročius. Jis žavisi lietuvių dainomis, kai kurių tekstus savo knygoje pateikia išverstus į prancūzų kalbą. Jam patinka liaudiški šokiai. J. Mauclère’as gėrėte gėrisi gryna, nepaliesta Lietuvos gamta: šimtamečiais miškais, ežerais, upėmis. Gamtos aprašymai vaizdingi, lyg kokie impresionistiniai paveikslai. Jis pastebi, kad lietuviai yra darbštūs, protingi, mylintys savo tėvynę. Mato ir daug Lietuvos modernėjimo ženklų.

D. V.: Ar toks požiūris į Lietuvą ir lietuvius prancūzų literatūroje yra tipiškas?

G. D.: Prancūzai Lietuvą ir lietuvius matė (ir tebemato) įvairiai. Jeigu žvelgtume istoriškai, lietuviškų (ar baltiškų) nuorodų aptinkame jau senojoje prancūzų literatūroje. Lietuvos ir lietuvio įvaizdžiui skirta Nijolės VaičiulėnaitėsKašelionienės knyga. Lietuvis – tai barbaras, žinoma, skirtinguose tekstuose pateikiamas nevienareikšmiškai: vienur teigiamai, kitur – neigiamai.

Kaip mato dabarties prancūzai, sunku tiksliai pasakyti. Lietuvių literatūros vertimų į prancūzų kalbą yra labai mažai. Vienas iš tokių vertimų – Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“. Prancūzijoje ji sulaukė bent kelių leidimų, yra išėjusi ir kišeniniu formatu – tai reiškia, kad prancūzams šis kūrinys įdomus. Manau, kad mes, gerai žinantys J. Baltušio romano siužetą, galėtume paklausti: ar jo pavaizduotoji Lietuva labai toli nuo J. Mauclère’o kuriamo įspūdžio?..

D. V.: Labai ačiū už pokalbį. Manau, išryškinome nemažai lietuvių ir prancūzų sąsajų, nors tai – tik ledkalnio viršūnė.

25

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

PRIENUOSE GYVAS „MŪSŲ MARCINKEVIČIUS“ Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka, 2016 m. Onutės Valkauskienės nuotr.

Dalia Bredelienė Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos metodininkė

„Aš dėkingas, kad likimas lėmė gimti Prienų rajone, kur žmonės kalba tokia sodria ir taisyklinga lietuvių kalba“, – yra sakęs Justinas Marcinkevičius (1930–2011). Šiemet sukanka dešimt metų, kai Prienų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas šio poeto vardas. Viena ryškiausių šio dešimtmečio bibliotekos veiklos krypčių – aktualizuoti žymaus kraštiečio asmenybės, kūrybinio palikimo, kultūrinės ir visuomeninės veiklos reikšmę lietuvių literatūros ir kultūros istorijos raidai.

Prienų rajone gyvenantys žmonės visada didžiavosi, kad yra Just. Marcinkevičiaus kraštiečiai, buvo ir yra linkę jį savintis, pabrėždami fraze „mūsų Marcinkevičius“. Tas žinojimas, kad turi savo poetą, prieniškiams suteikdavo stiprybės, nes Just. Marcinkevičius visada buvo moralinė ir dvasinė atrama ne tik krašto kultūros, bet ir didžiuose lietuvybės puoselėjimo ir valstybės atkūrimo darbuose.

Kartu su poetu prieniškiai prikėlė sovietmečiu Prienuose nugriautą paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui (skulptorius Gintaras Kamarauskas, architektas Kęstutis Lupeikis), įamžino Prienų „Žiburio“ gimnazijos ir partizanų atminimą, atidengė paminklą kitam žymiam kraštiečiui Antanui Maceinai (autorius Alfonsas Ambraziūnas), atidarė Prienų krašto muziejų. Kiekvieną rugpjūčio 1-ąją, Matiešonyse minint kalbininko prof. Jono Kazlausko gimtadienį, skambėdavo profesoriaus bendraklasio ir bendrakursio Just. Marcinkevičiaus žodis. Prieniškiai su didžiule meile ir dėkingumu prisimena, kad juos pirmuosius Just.

Marcinkevičius pakviesdavo į savo knygų sutiktuves ir jie vieni pirmųjų išgirdavo paties poeto skaitomus naujausius eilėraščius, kurių gražiau neskaitė niekas...

26

Justinas Marcinkevičius Birštono restorane „Seklytėlė“ viešnagės Prienų krašte metu, 2010 m. Rimvydo Strikausko nuotr.

Paskutinį kartą su „savo Marcinkevičiumi“ prieniškiai susitiko 2010-ųjų gegužę, minint poeto 80-metį (tų pačių metų gruodžio 7-ąją jis patyrė sunkią traumą, po kurios jau nepasveiko). Tąkart, kaip ir visą gyvenimą, jis ypač jautriai kalbėjo apie savo tėviškę. Poetas ne kartą yra sakęs: „Tėviškėje prasideda žmogus.“ Šiuose žodžiuose tilpo viskas – gyvenimo upė Nemunas, Alksniakiemio pradinė mokykla su pirmuoju

mokytoju Antanu Garmumi (jam ir eilėraštį yra skyręs), Prienų „Žiburio“ gimnazija, tragiško pokario likimo klasės draugai (eil. „Šešiolikmečiai“), kartu su tėvu gimtojoje sodyboje Važatkiemyje pasodintas maumedis, šimtametė obelis, kuriuos poetas dar aplankė, tų pačių metų rugpjūtį atvykęs į giminės susibūrimą.

Po pusmečio poeto netekome. Liko jo kūryba, prasmingas ir santūrus gyvenimas, iš kurių mokėmės ir vis dar mokomės mylėti savo namus, savo kraštą, savo kalbą, žmones ir Lietuvą.

Aiškiai juntamas poeto ryšys su gimtine prieniškius tarsi įpareigojo – Just. Marcinkevičiaus atminimas turi būti įamžintas gimtajame krašte. Čia turi būti saugoma atmintis ne tik apie šį poetą, bet ir apie sudėtingą jo gyventą laiką, kūryboje užkoduotus tautos istorijos ir kultūros ženklus.

MEMORIALINIS KAMBARYS SU ASMENINE BIB­LIO­TEKA

Just. Marcinkevičius buvo knygos žmogus, todėl sprendimas prisiimti atsakomybę nešti jo vardą Prienų rajono viešajai bib­lio­tekai buvo labai organiškas. Poeto našlė Genovaitė Marcinkevičienė (1934–2014) pritarė Prienų bib­lio­tekos bendruomenės iniciatyvai ir 2011 m. liepos 28 d. Prienų rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą suteikti bib­lio­tekai kraštiečio poeto Justino Marcinkevičiaus vardą.

2012 m. buvo baigta bib­lio­tekos pastato renovacija. Tais pačiais metais rugsėjo 28 d. atidarytas Just. Marcinkevičiaus memorialinis kambarys, kuriame įkurdinta G. Marcinkevičienės padovanota didžioji poeto asmeninės bib­lio­tekos dalis drauge su lentynomis iš jo darbo kambario Mildos gatvėje Vilniuje (lentynas kadaise „sumeistravo“ pats Just. Marcinkevičius) ir knygomis, sustatytomis taip, kaip ir jų savininkui gyvam esant – tose pačiose lentynose, ta pačia tvarka.

Memorialinio kambario įrengimo ir asmeninės bib­lio­tekos perkėlimo darbai prasidėjo dar 2012 m. pavasarį. Tuomet Prienų rajono laikraščio „Gyvenimas“ žurnalistė, susitikusi su poeto našle, pasiteiravo: „Kodėl apsisprendėte dalį poeto asmeninės bib­lio­tekos padovanoti būtent Prienų viešajai bib­lio­tekai?“ G. Marcinkevičienė atsakė: „Apsispręsti buvo labai paprasta, juk Justinui buvo labai brangios dvi vietos: jo tėviškė – Prienai, Važatkiemis – ir Vilniaus universitetas. Todėl jo asmeninę bib­lio­teką norėjau matyti tik Prienuose, Justino Marcinkevičiaus vardu pavadintoje bib­lio­tekoje. Kai vakar atvežėme knygas ir įkurdinome bib­lio­teką, man tai buvo pati didžiausia šventė. Juk Justinui knyga buvo labai svarbi.“1 Just. Marcinkevičiaus bendraklasė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė atsimena dar prieš kelis dešimtmečius su poetu svarsčiusi, kur bus laikoma jo bib­lio­teka. Esą kalbėję, kad knygas reikėtų dovanoti Vilniaus kraštui, tačiau ji paprieštaravusi: „Justinėli, taigi Prienai – tavo jaunystės miestas, į Prienus turi grįžti.“ Justinas parymojo, parymojo, paskui taip lyg tarstelėjo: „O vis dėlto reikėtų gal į Prienus.“2 Didelę Just. Marcinkevičiaus asmeninę bib­lio­teką (apie 3300 spaudinių) dar poeto namuose Vilniuje 2011 m. spalį–2012 m. vasarį išsamiai aprašė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos darbuotojos Daiva Liudavičienė, Dovilė Raginytė ir Ana Venclovienė, o leidinius nufotografavo Egidijus Gotalskis3. Prienams perduota 2454 (vėliau – dar 568) vienetai unikalių dokumentų: knygų, nuotraukų, periodinių leidinių, kitų su įvairiais poeto gyvenimo įvykiais susijusių „Noriu, kad Justino biblioteka būtų gyva. Skaitykim jį...“ Kalbėjosi Dalė Lazauskienė. Gyvenimas, 2012 m. balandžio 11 d.

Jūratė Anilionytė. Prienų bibliotekoje atidarytas J. Marcinkevičiaus memorialinis kambarys.

LRT laida „Panorama“, 2012 m. Prieiga per internetą: www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/5482/ prienu-bibliotekoje-atidarytas-j-marcinkeviciaus-memorialinis-kambarys 3 Daiva Narbutienė. Atidarytas memorialinis poeto, Lietuvos mokslų akademijos nario Justino Marcinkevičiaus kambarys. Prieiga per internetą: www.mab.lt/lt/archyvas/1384/838 1

2

Justino Marcinkevičiaus memorialinio kambario Prienų viešojoje bibliotekoje atidarymas 2012 m. Rimvydo Strikausko nuotr.

smulkių spaudinių, kuriuos jis pagarbiai saugojo tarp savo knygų. Iš viso šiuo metu Just. Marcinkevičiaus asmeninėje bib­lio­tekoje saugomas 3021 dokumentas. Daugelis knygų (apie 1000) – su dedikacijomis, kurios domina tiek poeto kūrybos gerbėjus, tiek jo kūrybinio palikimo ir gyvenimo tyrinėtojus ir, be abejo, jaunuosius bib­lio­tekos lankytojus.

Memorialiniame kambaryje taip pat saugomos G. Marcinkevičienės bib­lio­tekai perduotos tautinės juostos, kurias įvairiomis progomis dovanojo kraštiečiai ir kiti Just. Marcinkevičiaus talento gerbėjai iš visos Lietuvos. Kambaryje nuolat eksponuojamos žymių fotomenininkų Onos Pajėdaitės, Algimanto Žižiūno nuotraukos, kuriose sustabdytos poeto gyvenimo akimirkos tėviškėje, įvairiuose susitikimuose, kituose renginiuose.

Ant kuklios lentynos prisiminimus apie poetą saugo taip pat iš namų Vilniuje atkeliavęs angelas baltais sparnais ir rūpintojėlis. Pastarąjį 50-mečio proga 1980 m. Just. Marcinkevičiui padovanojo tautodailininkas Ipolitas Užkurnys. Memorialiniame kambaryje galima pamatyti ir lietuvių kalbos mokytojos Onos Bleizgienės-Alesiūtės bib­lio­tekai padovanotą tautodailininkės Monikos Lukaševičienės bareljefinį medžio drožybos kūrinį „Angelo giesmė“, kuriame įrašyta: „Poetui ir akademikui Justinui Marcinkevičiui.

Lietuvos kultūros gyvenime tai unikali dermė. Dosni ir maitinanti.“ Prienų bib­lio­teka yra sukaupusi didelį skaitmeninį fotografijų archyvą. Fotografijos – iš poeto dukrų Jurgos ir Ramunės, kitų giminaičių, draugų, bendraklasių asmeninių rinkinių. Dalį šių nuotraukų galima pamatyti bib­lio­tekos parengtoje fotografijų parodoje „...gyvenimas mano ta žemė...“ (Just. Marcinkevičius). Nuotraukose – Just. Marcinkevičius su Prienų „Žiburio“ gimnazijos klasės draugais (1944, 1949 m.), bendrakursiais Vilniaus universitete (1953 m.), susitikimuose su kraštiečiais Prienuose, Birštone, Alksniakiemyje, Matiešonyse. Daug nuotraukų iš klasės susitikimų. Just. Marcinkevičiaus klasę visą gyvenimą siejo glaudus ryšys, nenutrūkęs ir po poeto mirties: 2014 m. bendraklasiai susitiko poeto memorialiniame kambaryje, prie Justinėlio, kaip jį vadindavo klasės seniūnė G. Starkauskaitė, knygų lentynų.

27

LIETUVĄ ĮTRAUKIANTYS RENGINIAI

Jau tapo tradicija kasmet kovo 10-ąją bib­lio­t ekoje minėti Just.

Marcinkevičiaus gimimo dieną, tik šiemet dėl pandemijos suvaržymų nebuvo galima susirinkti ir teko pasitenkinti šiai progai skirta virtualia paroda „Laikas atpažįstamas per Vakaro „...ne sudie tau sakau – iki...“ metu Just. Marcinkevičiaus žodžius“. dukra Ramunė (dešinėje) su Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ 2015 m. konferencijoje „Justinas Marcinkevičius. Laiko negali prezidente Rasa Zdanevičiene. 2014 m. Nuotraukos iš Prienų Just. pasirinkti“ poeto kūrybą, gyvenamąjį metą apžvelgė akad. prof.

2020 m. reikšmingiausi bib­lio­ Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos archyvo habil. dr. Viktorija Daujotytė. tekos renginiai buvo skirti poeto 90-mečio jubiliejui minėti. Kovo mėnesį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje renginyje „Tautos balsą prisimenant“ buvo pristatyta kilnojamoji paroda „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“. Kovo 10 d. poeto talento gerbėjai buvo pakviesti į Poeto 89-ojo gimtadienio minėjimas Just. Marcinkevičiaus memorialiniame kambaryje 2019 m. Aktoriai Dalia Jankauskaitė renginių ciklą „Diena su Justinu“. ir Pijus Ganusauskas bei arfininkė Gabrielė Ašmontaitė atliko Bib­lio­t ekoje vyko garso įrašų – poetinę-muzikinę programą „Devyniabrolė“. Prie mikrofono – Just. Marcinkevičiaus memorialiniame kambaryje eksponuojamos Daiva Čepeliauskienė, Prienų viešosios bibliotekos direktorė. poetui dovanotos juostos. paties poeto skaitomų eilėraščių, dainų pagal jo tekstus klausymai, ir Prienų rajono savivaldybė. Įgyvendindama projektą, bib­lio­teka memorialiniame kambaryje – filmo „Prie rugių ir prie ugnies“ (2010 m., rež. Agnė Marcin- parengė kilnojamąją parodą „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki kevičiūtė) peržiūra. Buvo parengtos dvi teminės Just. šiandienos“. Dešimtyje stendų pasakojama apie Just. Marcinkevičiaus Marcinkevičiaus asmeninėje bib­lio­tekoje saugomų darbinę ir visuomeninę veiklą, bendrystę su Prienų krašto žmonėmis, dokumentų parodos: asmeninių knygų su dedikaci- cituojami jo tekstai, įvairiomis progomis parašyti ar pasakyti žodžiai, jomis paroda „Dedikacija“ ir kūrybos vertimų į užsie- pateikiamos ištraukos iš knygų apie poetą, Prezidentės Dalios Grynio kalbas paroda „Justino Marcinkevičiaus kūrybos bauskaitės, V. Daujotytės, V. Sventicko, monsinjoro Juozapo Užupio, vertimai“. Taip pat parengta publikacijų apie Just. poeto žmonos ir dukros Jurgos mintys. Rodoma daug nuotraukų iš Marcinkevičių Prienų rajono laikraščiuose paroda poeto dukrų, jo klasės draugių G. Starkauskaitės-Kavaliauskienės ir „Prienų rajono laikraščiuose“. Vakare bib­lio­tekos skai- Anarsijos Mikalauskaitės-Adamonienės, poeto sūnėno Justino Jotytojai vyko į poeto 90-mečiui skirtą minėjimą Lietu- nykos asmeninių rinkinių, Prienų krašto muziejaus, Prienų viešosios vos mokslų akademijoje, aplankė Justino ir Genutės bib­lio­tekos archyvų. Tai buvo naujas žvilgsnis į Just. Marcinkevičiaus gyvenimą ir kūrybą.

Marcinkevičių kapus Antakalnio kapinėse Vilniuje. Ši kilnojamoji paroda pristatyta Prienų kultūros ir laisvalaikio centre, Bib­lio­tekos iniciatyva Prienų rajono savivaldybės taryba 2015-uosius buvo paskelbusi Justino Marcin- Prienų rajono savivaldybėje, Veiveriuose, Jiezne, Išlauže, Strielčiuose, kevičiaus metais Prienų rajono savivaldybėje. Šiuos Stakliškėse, Balbieriškyje. Su paroda susipažino Birštono gyventojai, metus bib­lio­teka pradėjo meninio skaitymo konkur- Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio, Alytaus Jurgio Kunčino, su suaugusiesiems „Virš mūsų gyvas žvaigždynas – Pasvalio Mariaus Katiliškio, Kauno apskrities, Kauno rajono, Panevėžio lietuvių kalbos žodynas“. Vyko poezijos ir muzikos rajono, Raseinių Marcelijaus Martinaičio, Biržų rajono savivaldybės valanda „Gyvenimas eina ir eina“. Baigiamasis jubilie- Jurgio Bielinio, Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešųjų jinių poeto metų renginys – bib­lio­tekos organizuota bib­lio­tekų skaitytojai. Paroda pristatyta Lietuvos Respublikos Seime, konferencija „Laiko negali pasirinkti“, kurioje poeto Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje. kūrybą, gyvenamąjį metą apžvelgė akad. prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, literatūros kritikas Valentinas EDUKACINĖS IR INTERAKTYVIOS VEIKLOS – VISIEMS Paveiki, įtrauki ir reikšminga Prienų bib­lio­tekos vykdoma kultūriSventickas, prof. dr. Aušra Linartienė, doc. dr. Marijus Šidlauskas, prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas, poetas nės edukacijos veikla. Ji ypač svarbi aktualizuojant, populiarinant ir Rimvydas Stankevičius, Lietuvos mokslų akademijos atveriant plačiajai visuomenei unikalų bib­lio­tekoje saugomą poeto Vrublevskių bib­lio­tekos darbuotoja Ana Venclovienė, kultūrinį palikimą. Lankytojams ypač patraukli kultūrinės edukacijos žurnalistė Ramutė Šimukauskaitė, mokytoja ekspertė programa suaugusiesiems „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“. Ji apima poeto memorialinio kambario ir asmeninės bib­ Lina Malinauskienė.

Poeto jubiliejiniams metams buvo skirtas ir visus lio­tekos pristatymą, minėtą to paties pavadinimo kilnojamąją parodą, metus bib­lio­tekos įgyvendintas projektas „Justino temines Just. Marcinkevičiaus asmeninėje bib­lio­tekoje saugomų doMarcinkevičiaus jubiliejinių metų renginiai jo vardo kumentų ir kitų spaudinių parodas, originalų garsinį (poeto skaitomi bib­lio­tekoje“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba eilėraščiai) bei vaizdinį (filmų fragmentai ir pan.) turinį.

28

POETO KNYGOS IR KNYGOS APIE POETĄ

2020 m. kovo 5 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje pristatyta kilnojamoji paroda „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“. Nuotr. iš Prienų Just. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos archyvo

Vaikams bib­lio­teka yra parengusi ir vykdo edukacines programas „Justinas Marcinkevičius vaikams. Grybų karas“, „Justinas Marcinkevičius vaikams. Voro vestuvės“. Vedamos lietuvių literatūros pamokos netradicinėje erdvėje vyresnių klasių mokiniams. Edukaciniuose užsiėmimuose vaikams dalyvauja ne tik Prienų rajono bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai, atvyksta moksleivių iš Marijampolės, Alytaus, Kauno, Garliavos, kitų Lietuvos vietų.

Bib­lio­tekos darbuotojai itin vertina čia nuolat apsilankančią vyresnio amžiaus auditoriją: šie žmonės atsineša savitas, dažnai prieš kelis dešimtmečius, kitame kultūros lauke susiformavusias kultūrines ir literatūrines nuostatas. Tai – jau subrendusios asmenybės, dažnai – išgyvenusios vertybių virsmą, sukaupusios nemažai gyvenimo patirties, todėl jiems bib­lio­tekoje organizuojamos edukacijos, parengtos remiantis Just. Marcinkevičiaus literatūriniu ir kultūriniu palikimu, labai įdomios. Aktyvios migracijos, kultūrų asimiliacijos procesai verčia naujai įvertinti tautos istorinės ir kultūrinės atminties svarbą moderniame XXI a. pasaulyje, o šiuolaikiškai pristatoma Just. Marcinkevičiaus, šiai auditorijai pažįstamo dar nuo jaunystės, kūryba ir pasaulėjauta suteikia drąsos į globalios kultūros lauką pažvelgti ne kaip į grėsmę suvienodėti, o kaip į galimybę būti išskirtiniams.

Minint poeto 90-metį, plačiajai visuomenei pristatytas bib­lio­tekos parengtas literatūrinės kelionės maršrutas „Justino Marcinkevičiaus keliu: kur pradžia, kur būta, kur bręsta, kurta ir mylėta. Mylėti žmonės ir Lietuva...“4 Į maršrutą įtraukti gamtos, istoriniai, kultūros paveldo objektai, lankytinos vietos suteikia galimybę keliautojui ne tik prisiliesti prie Just. Marcinkevičiaus kūrybos ištakų, bet ir naujai pažvelgti į poetą subrandinusį tautinį, kultūrinį ir istorinį kontekstą, Lietuvos istorijos faktus, minimus jo istorinių dramų trilogijoje, taip pat į Sąjūdžio, Lietuvos teatro istoriją ir kt.

Nutolusiems vartotojams siūloma virtuali ekskursija „Išmanusis kelias. 200 km prieniškių pėdomis“5. Fotografijomis, 360 laipsnių panoramomis, 3D akiniais inovatyviai atskleidžiami Prienų krašto kultūriniai ypatumai, pristatoma poeto tėviškė Važatkiemis, kitos su jo gyvenimu susijusios krašto vietos. „Išmanusis kelias. 200 km prieniškių pėdomis“ – pagalbininkas keliautojui, mokytojui, ekskursijų vadovui, esamam ar būsimam prieniečiui, kiekvienam, susidomėjusiam krašto kultūrine aplinka, pagrindas vykdyti edukacines veiklas, skatinti kultūrinį turizmą, sudaryti sąlygas riboto mobilumo žmonėms keliauti – kad ir virtualiai. O turistams – pasirinkti tinkamus maršrutus susipažįstant su Prienų krašto praeitimi ir dabartimi. www.prienai.lt/go.php/lit/Kulturinio-turizmo-marrutas-justinomarcinkeviciaus-keliu 5 www.prienubiblioteka.lt/prienu_krastas/ 4

Bib­lio­tekoje nuolat vyksta Just. Marcinkevičiaus knygų ir knygų apie jį pristatymai, kurių lankytojai nekantriai laukia. Per šį dešimtmetį, kai bib­lio­tekai suteiktas Just. Marcinkevičiaus vardas, čia buvo pristatyta V. Sventicko monografija „Apie Justiną Marcinkevičių“ ir Just. Marcinkevičiaus knyga „Dienoraščiai ir datos“.

Savo knygą „Justino Marcinkevičiaus žemė“ pristatė lietuvių literatūros tyrinėtoja V. Daujotytė. Pasidalinti mintimis apie leidinį „Justino Marcinkevičiaus pamokos“ atvyko jo sudarytojas Stepas Eitminavičius, aktorė Birutė Mar, atsiminimų autoriai mokytojai Anarsija Adamonienė ir Justinas Jonyka.

Po poeto mirties išleistą jo eilėraščių knygą „Iš natūros“ (2013) ir knygos apie Just. Marcinkevičių tęsinį „Guriniai“ į Prienus atlydėjo pastarosios autorius V. Sventickas, rašytojas kraštietis Vytautas Bubnys ir aktorius Rimantas Bagdzevičius. Just. Marcinkevičiaus poezijos rinktinę „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ skaitytojams pristatė knygos sudarytojas poetas Arnas Ališauskas, poetė, kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė. Politikas Vytenis Povilas Andriukaitis bib­lio­tekoje viešėjo su knyga „Justino Marcinkevičiaus laikas“, vyko knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ pristatymas. V. Sventickas prieniškiams pristatė savo knygą „Dar gurinių: užrašai ir esė“, taip pat savo sudarytą Just. Marcinkevičiaus kūrybos rinktinę „Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos, esė“.

Bib­lio­tekos iniciatyva, stiprinant ir plėtojant akademinės bendruomenės atstovų, Just. Marcinkevičiaus kūrybos tyrinėtojų ir bib­lio­tekos ryšius, užtikrinamas aukštas lygis literatūros ir kultūros sklaidos renginių, kuriais visuomenei primenama Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos reikšmė lietuvių literatūros ir kultūros istorijai, užtikrinama, kad bendruomenę pasiektų profesionalioji kultūra, būtų lavinami bendruomenės kultūros pažinimo įpročiai, kultūrinės ir meninės kompetencijos.

Prienų bib­lio­teka daug dėmesio skiria ir ryšiams su jaunaisiais menininkais plėtoti. Šių specialistų dėka 2019 m. krašto bendruomenę ir bib­lio­tekos svečius pasiekė jaunos fotomenininkės Rasos Didaitės fotografijų paroda „Autoanalizė“, kurioje buvo eksponuojamos Just. Marcinkevičiaus kūrybos įkvėptos autorės fotografijos. Paroda – jaunosios kartos menininkės santykis su nueinančio laikotarpio atspindžiais Just. Marcinkevičiaus kūryboje. *** Dar 2016 m., diskutuojant su krašto bendruomene, buvo nutarta prie Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bib­lio­tekos įrengti kiemelį su meniniais akcentais, įprasminančiais kraštiečio poeto atminimą.

2018 m. buvo parengtas viešosios erdvės sutvarkymo techninis projektas, o atidaryti jį planuojama šiemet, minint poeto vardo suteikimo Prienų viešajai bib­lio­ tekai dešimtmetį.

29

ŽMONĖS IR LAIKAS

KAI ŠVYTURIAI IR JŲ ISTORIJOS TAMPA DIDELE AISTRA Šarūnas Šimkevičius

Farologo Aido Jurkšto tikslas – surinkti ir savo piešiniuose tiksliai užfiksuoti Baltijos jūros švyturius.

Planuojama enciklopedija „Baltijos jūros švyturiai“ – tai didysis jo sumanymas, gyvenimo darbas.

Medžiagos jau sukaupė tiek, kad ją sudarytų bent du tomai. Ne vienas savo bibliotekose turime jo tėvo Jono Jurkšto knygų apie senuosius Vilniaus vietovardžius, gatvėvardžius ar kitomis su sostinės istorija susijusiomis temomis. O kokie likimo vingiai atvedė A. Jurkštą prie švyturių?

Neseniai mane pasiekė A. Jurkšto knyga „Lietuvos švyturių istorija“ (2017) – veikalas apie švyturius ir kitus navigacinius objektus, buvusius ir esančius Lietuvos teritorijoje. Lietuvoje yra septyni švyturiai, jie turi reikšmingą istorinę, architektūrinę vertę. Seniausias jų – Klaipėdos, pastatytas dar 1796 metais. „Lietuvos švyturių istoriją“ autorius skyrė savo tėvo Jono Jurkšto (1929–2007) – filologijos mokslų daktaro ir istoriko atminimui. Skaitytojų dėmesį yra patraukusios J. Jurkšto knygos Vilniaus tematika – „Senojo Vilniaus vandenys“ (1990), „Vilniaus vietovardžiai“ (1985) ar straipsniai sostinės istorijos temomis.

Minėtoje „Lietuvos švyturių istorijoje“ yra nemažai Aido ranka pieštų švyturių. Jis piešia ne tik dar stovinčius švyturius, bet ir tuos, kurių nebėra. Tai jam daryti net daug įdomiau. Naudojasi įvairiais šaltiniais: archyvais, atvirukais, senais piešiniais ir graviūromis. Gyvendamas Lietuvoje, A. Jurkštas nusprendė, kad turi surinkti padriką medžiagą apie Baltijos jūros švyturius – buvusius, išnykusius ir esamus.

Rengdamas Baltijos jūros švyturių istoriją, iš viso jų yra nupiešęs jau pusantro tūkstančio.

Tai – Kaliningrado srities, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir dalies Švedijos švyturiai.

Farologas jau nupiešė apie pusę Baltijos jūros, kuri jungia devynias valstybes, švyturių.

GYVENANT PRIE JŪROS ATSIRADĘS POMĖGIS

Kas atvedė A. Jurkštą prie švyturių? Jo teigimu – gyvenimas nenuspėjamas. Iš Vilniaus į Palangą jis persikraustė pamažu. Čia buvo jo senelio Alfonso Bičkūno namai. Iki XX a. nacionalizavimo jis buvo Palangos verslininkas – turėjo alaus restoraną ir svečių namus „Meilutė“, kurį laiką

Klaipėdos (kairėje) ir Nidos švyturiai. Aido Jurkšto piešiniai

30

vadovavo miesto autobusų stočiai, buvo Palangos skautų organizacijos vadovas. Čia gimė ir Aido mama. Sovietmetis viską pakeitė. Nacionalizacija, tremtis...

A. Jurkštas užaugo sostinėje. Teko studijuoti daug dalykų: žurnalistiką, dailę, dizainą, teisę. Baigė techninės braižybos, radijo aparatūros ir verslo administravimo studijas. Kai, palikęs reklamos verslą Vilniuje, 1995-aisiais kūrėsi Palangoje, netrukus susidomėjo švyturiais. Atsidūręs Palangoje, sumanė atidaryti kavinę. Susidomėjo jūrine tematika. Informacijos šia tema trūkumas ir buvo pagrindinė A. Jurkšto susidomėjimo švyturiais priežastis. Pradėta keliauti, kolekcionuoti, užgimė aistra, kuri taip ir nebepaleido.

Kaupėsi žinios, ryšiai, patirtis, kolekcija, vėliau – noras padaryti šį tą prasmingo. 2010 m. jis išleido atvirukų rinkinį „Senieji Lietuvos švyturiai“. A. Jurkštas ėmė rašyti švyturių tema, 2015 m. pasirodė jo knyga apie Klaipėdos švyturį „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“. Visos Baltijos šalys turi mažesnių ar didesnių veikalų apie švyturius, o Lietuva iki tol neturėjo nė vieno. Radosi dar viena idėja – sudaryti „Baltijos švyturių enciklopediją“. Farologas norėtų šalies švyturius atverti žmonėms. Mąsto apie Baltijos švyturių muziejaus įkūrimą, Baltijos švyturių turizmo žiedo sukūrimą. A. Jurkštas – Pasaulinės švyturių dienos Lietuvoje iniciatorius.

PAGALBOS ŽMONĖMS SIMBOLIS

• Švyturiai jau tris tūkstančius metų yra patikrinta priemonė, leidžianti jūrininkams orientuotis jūroje.

Modernėjant orientavimosi technikai, švyturių mažėja, tačiau svarbiausieji, strateginiai, buvo ir bus.

• Senieji gražuoliai švyturiai nustojo būti vien strateginiais ar net kariniais objektais, jie įtraukiami į kultūros paveldo sąrašus, tampa vis atviresni visuomenei, be abejo, išlaikydami ir navigacinę funkciją.

• Apie švyturius pasakojama daug istorijų, nemažai paslaptingų. Viena keisčiausių istorijų nutiko uolėtoje Flanano salyne, ŠkoLegendomis apipintas švyturys Flanano saloje tijoje. Sakoma, JJM nuotr. kad čia dingo net 3 švyturio prižiūrėtojai, o jų dvasios vaidenasi iki šiol. Ši istorija siekia 1900-uosius, kai prie uolėtos pakrantės priplaukusio laivo „Hesperus“ nepasitiko šviesos signalas, buvo pradingę visi švyturininkai.

Laivo įgula aptiko tik paliktas nepaklotas švyturio prižiūrėtojų lovas, jų lietpalčius. Vienintelis laikrodis švyturyje buvo sustojęs, o virtuvės stalas apverstas. Iki šiol spėliojama – švyturininkus pasiglemžė

audra, o gal įvyko kažkoks mistinis reiškinys. Sakoma, kad švyturyje iki šiol girdėti nerimstančių dvasių šnaresys. Galbūt į savo darbo vietą kaskart grįžta dingusių švyturininkų vėlės...

• Ne visos istorijos būdavo „nekaltos“. Kad ir paplitęs piratavimas uždegant pakrantėje laužą. Jūrininkai manydavo, kad tai – švyturys, o atplaukę į krantą būdavo apiplėšiami. Nes būta įstatymo, pagal kurį kranto šeimininkas esą galįs pasiimti tai, kas išmetama į krantą.

• Lietuvoje pastatyti 4 jūriniai (Klaipėdos, Nidos, Juodkrantės, Šventosios) ir 3 Kuršių marių (Pervalkos, Ventės rago ir Uostadvario) švyturiai.

NĖ KELIONĖS – BE APLANKYTO ŠVYTURIO

Planuodamas keliones, A. Jurkštas maršrutą dėlioja taip, kad galėtų aplankyti kuo daugiau švyturių. Žinoma, nepraleidžia marinistikos, istorijos muziejų, uostų... Dažnai švyturiai stovi sunkiai pasiekiamose vietose: kyšuliuose, salose, karinėse bazėse. Visokių istorijų nutinka... Gruzijoje Abchazijos švyturiai buvo rusų armijos okupuotose teritorijose. Kipre, ieškodamas vieno britų karinėje bazėje stovinčio švyturio, važiavo per druskos ežerą nuomotu automobiliu.

Kol važiavo pirmyn, dar atrodė gana sausa, grįžtant ėmė klimpti. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai, bet antrą kartą šio žygio turbūt nekartotų. „Esu aplankęs nuostabiausių pasaulio vietų, kuriose retai lankosi turistai. Tie atsiminimai nuostabūs ir tampa dideliu tolesnės veiklos stimulu“, – sako farologas.

Balearų salų (Ispanija) švyturys.

Įspūdingų švyturių pasaulyje – daugybė, matyt, gyvenimo neužteks visus įdomiausius aplankyti. Besidomintiems švyturiais A. Jurkštas patartų aplankyti statinį Kepu (Kõpu) pusiasalyje Estijoje, Bengtšero (Bengstkär) saloje Suomijoje, Korduano (Cordouan) Prancūzijoje, Heraklio bokštą (Torre de Hércules) Ispanijoje, Genujos Italijoje, Doverio pilies Anglijoje... Portugalijai priklausiančios autonominės srities centro Ponta Delgados švyturys Azorų salyne kadaise buvo perkeltas iš Lisabonos Beleno tvirtovės bokšto. Pasak 31

A. Jurkštui teko apsilankyti ir prie švyturio Šri Lankoje.

farologo, jis pastatytas unikalioje vietoje: vidurys Atlanto vandenyno, o čia randi klestintį žemės ūkį, ganosi gyvuliai, ūkininkai guminiais batais vietos bariukuose sėdi, viskas taip žalia, gėlės – galvos dydžio...

Ir apima labai keistas pasaulio atskirties jausmas, bet pasaulinės laivybos prasme – tai svarbi vieta.

Aidas – senosios Europos kultūros gerbėjas. Įdomiausi jūrinės kultūros dalykai, jo nuomone, susiję su Viduržemio jūra, tačiau įdomu ir Azijos švyturiai.

A. Jurkštas yra buvęs prie Japonijos, Šri Lankos švyturių. Vietname atrado kolonijinius prancūzų ir anglų laikų švyturius. Šioje Azijos šalyje išplėtotas milžiniškas laivybos tinklas, apimantis daugybę upių ir kanalų. Jame veikia speciali drėkinimo sistema, maitinanti laukus, kuriuose auginami ryžiai. Vietnamiečiai, neišplaukdami į jūrą, gali apiplaukti visą šalį.

SĖKMĖS FORMULĖ: KAI DARAI, TAI IR PADARAI

Tyrinėdamas švyturius, A. Jurkštas susipažino su daugybe įdomių, protingų žmonių. Jau greitai bus dešimt metų, kaip jis, populiarindamas domėjimąsi švyturiais, Lietuvoje organizuoja pasaulinį švyturių savaitgalį. Šventės metu atvertus švyturius lanko tūks-

ORIGINALI STUDIJA

tančiai žmonių. Farologas didžiuojasi šiuo renginiu: „Kai žmonės nusileidžia žemyn iš švyturio, jų akys blizga, būna apimti euforijos. Ir tai yra didžiausias atpildas.

Sutikau daugybę nuostabių žmonių! Nors pritaikyti švyturius turistų lankymui nėra paprastas reikalas.“ A. Jurkštas turi sumanymą Šventojoje įkurti inovatyvų Švyturių muziejų. Rekonstravus Šventosios švyturį, šis taptų saugiai lankomu statiniu, nuo kurio atsivertų nuostabūs pajūrio vaizdai iš beveik 40 metrų aukščio.

Viduje būtų švyturių modelių, monetų, pašto ženklų, atvirukų ir kitų eksponatų kolekcija, kurią sukaupė šis Palangoje gyvenantis švyturių entuziastas. Jis pasakoja, kad iš pradžių, kaip ir kiti kolekcininkai, kaupė daugelį dalykų, dabar apsiriboja švyturių tematika ir Lietuvos laivyba. A. Jurkštas teigia žinąs, jog Lietuvoje yra keli šios tematikos kolekcininkai, bet artimiau susipažinti netekę. Daugiausia šios atributikos kolekcininkų, jo duomenimis, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Farologas norėtų, kad būsimo muziejaus teritoriją papuoštų didelės švyturių kopijos, jie mirksėtų. Užsienyje tokie prie švyturių įrengti centrai, siūlantys pažintines, edukacines programas, sukaupia lėšų šiems navigacijos objektams išlaikyti. Patirties A. Jurkštas sėmėsi Lenkijoje, kurioje labai populiarus švyturių turizmas. Trylikoje šios valstybės švyturių kasmet apsilanko apie 800 tūkstančių žmonių. Aktyviai jūrinę kultūrą puoselėja Gdansko miestas, kuriame įsikūręs Lenkijos nacionalinis jūrų muziejus.

Dar viena A. Jurkšto garsiai išsakyta svajonė – sukurti Baltijos švyturių turizmo žiedą. O kol kas knygos apie Lietuvos švyturius autorius gali tikėtis, kad skaitytojas paskutinį jos puslapį užverstų praplėtęs akiratį, pamėgęs neatsiejamus žmonijos jūrinės kultūros liudytojus – švyturius.

Palangiškis įgyvendino dar vieną su švyturiais susijusį sumanymą – pasistatė švyturio formos namą. „Statybinių iššūkių buvo daug, bet pravertė mano spalvinga patirtis ir žinios“, – pasakoja namo šeimininkas. Statinys originalaus planavimo, patogus, nėra didelis. Bokštas – trijų aukštų, yra apvalių patalpų.

A. Jurkštas sako, kad sunkiausia buvo sumūryti apskritą, į viršų platėjantį žiedą. Baldus pasigamino pats (kadaise išbandė ir šį verslą). Trečiame, viršutiniame, Palangoje gyvenantis farologas, statydamas namą, neišvengė švyturį primenančių aukšte yra jo studija su 12 lanformų. Nuotraukos iš A. Jurkšto asmeninio albumo gų. Čia, teigia Aidas, pradingsta laikas. „Apskritai švyturiai turi neįtikėtinai stiprią aurą. Kas bent kartą apsilanko švyturyje, be abejo, tai patiria“, – pasakoja švyturių kultūros puoselėtojas, apie savo namą girdėjęs įvairiausių atsiliepimų: „Pilis! Observatorija! Nesąmonė!“ 32

KRONIKA

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ apdovanojimų renginys surengtas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

PAGERBTI „METŲ KNYGOS RINKIMŲ 2020“ LAUREATAI Jau 16-ą kartą paskelbti visą Lietuvą įtraukiančios akcijos „Metų knygos rinkimai“ 2020 m. laureatai. Tiesa, balandžio 15 d. vakarą surengta apdovanojimų ceremonija ir patys rinkimai šiemet vyko kitaip: nebuvo įprasto šurmulio, tradicinių rašytojų ir skaitytojų susitikimų pristatant nominuotą kūrinį, nebuvo ir pačios Vilniaus knygų mugės, kurioje būdavo skelbiami laimėtojai... Tačiau iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tiesiogiai per „LRT plius“ kanalą transliuotame Metų knygos apdovanojimų renginyje netrūko nei šventinės nuotaikos, nei žaismės: buvo pakalbinti visi nominuotų knygų autoriai, pristatytos tarp geriausiųjų atrinktos knygos. Sukuriant tam tikrą intrigą ar tiesiog juokais jos pasvertos, išmatuotas kiekvienos ilgis, plotis, storis ir pagaliau laureatams įteikti apdovanojimai.

2020 m. skaitytojų mėgstamiausios tapo šios knygos: suaugusiųjų prozos kategorijoje – Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“ (BALTO leidybos namai); poezijos kategorijoje – Enrikos Striogaitės „Žmonės“ (leidykla „Naujasis lankas“); publicistikos ir dokumentikos knygų kategorijoje – Jono ir Adolfo Mekų „Gyvenimo lai(š)kai“ (sudarytojas Kęstutis Pikūnas; leidykla „Post scriptum. Littera“); knygų vaikams kategorijoje – Vainiaus Bako ir Marijos Smirnovaitės „Ką manė kamanė“ (leidykla „Žalias kalnas“); knygų paaugliams kategorijoje – Ignės Zarambaitės „Juodavandeniai“ (leidykla „Nieko rimto“).

Nuo 2005-ųjų kasmet rengiama iniciatyva populiarėja, tai rodo didėjantis joje dalyvaujančių

skaitytojų skaičius – sulaukta beveik 32 tūkstančių balsuotojų, pareiškusių savo nuomonę Metų knygos rinkimų interneto svetainėje, taip pat elektroniniu ar įprastu paštu. Šiemet dvi ekspertų grupės iš bendro vaikų ir paauglių 184 knygų sąrašo ir daugiau nei 300 suaugusiesiems skirtų leidinių atrinko 21 knygą ir sudarė atitinkamų kategorijų penketukus (knygos vaikams; suaugusiųjų proza; poezijos knygos) ar trejetukus (publicistika ir dokumentika; knygos paaugliams).

Buvo vertinamos knygos, išleistos nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.

Padėkojęs milžinišką darbą atlikusiems ekspertams ir visai knygos bendruomenei kultūros ministras 33

Simonas Kairys džiaugėsi, kad ir pandemijos laikotarpiu literatūrinis gyvenimas yra gyvybingas, o ekspertų įžvalgos ir rekomendacijos yra tarsi kelio ženklai, kurie padeda nepasiklysti, atrasti gilumines vertes, atskirti jas nuo paviršutiniškų.

Pasak ekspertų komisijos pirmininkės, literatūros kritikės Linos Buividavičiūtės, vertinant knygas ieškoma literatūrinės kokybės. Į šią sąvoką įeina ir temos aktualumas, naujumas, galbūt originali interpretacija, pasirinkti netikėti rakursai, gebėjimas kokybiškai žaisti kalbiniais registrais, literatūros pulso pojūtis ir daug kitokių faktorių. „Mes suinteresuoti, kad visi skaitytojai, nuo pačių mažiausių iki pačių vyriausių, turėtų galimybę pasirinkti tai, kas geriausia, – teigė apie akcijos „Metų knygos rinkimai“ svarbą kalbėjęs Lietuvos nacionalinės bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. – Tai tam tikra kultūros panorama, ji leidžia matyti visą kūrėjų, jų rezultatų lauką, skaitytojams parodo pagrindines Tiesiogiai šventiniame renginyje dalyvavo ir jiems skirtus apdovanojimus atsiėmė „Metų knygos rinkimų 2020“ laureatai (iš kairės): Akvilė literatūros kryptis.“ Kavaliauskaitė, Enrika Striogaitė, Ignė Zarambaitė, Marija Smirnovaitė, Vainius Bakas, Kęstutis Pikūnas. Vygaudo Juozaičio nuotraukos Optimistiškai nuteikė poezijos kategorijos laureatė, knygos „Žmonės“ autorė („Stebuklingi senelio batai“) I. Zarambaitė, rašydama E. Striogaitė, pareikšdama, kad „poezija gali būti savo pirmą paaugliams skirtą knygą „Juodavansuprantama visiems, kiekvienas žmogus gali ją at- deniai“, stengėsi kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, rasti, kiekvieno žmogaus gyvenime poezijos yra labai atsižvelgti į aktualijas, o ne dirbtinai formuoti temas. daug“. Tai – trečioji autorės knyga, ji pasirodė net po „Šis apdovanojimas atveria norą rašyti toliau. Svar14 metų pertraukos. Suaugusiųjų prozos kategorijos biausia, kad balsavo Lietuvos skaitytojai, taigi jaučiu laimėtoja Akvilė Kavaliauskaitė atskleidė, kad ant jų palaikymą“, – džiaugėsi autorė. novelių rinktinės „Kūnai“ viršelio yra jos portretas, kurį Apdovanojimų renginyje laureatams atiteko sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Pasak laureatės, diplomai, Kultūros ministerijos penkių šimtų eurų apdovanojimas, žinoma, yra svarbu, tačiau rašant premijos ir studijos „Ekslibris.lt“ pagaminti vardiniai negalima galvoti vien apie įvertinimą, svarbiausia, antspaudai, kurių autorė – grafikė Jūratė Kemeklytėar turi ką pasakyti. „Ką turime brangiausio šiame Bagdonienė. Dėl šalyje paskelbto karantino dauguma gyvenime, tai laiką, ir kai žmonės skiria savo laiką siužetų buvo filmuoti ir transliacijos metu rodyti per skaitydami tai, ką aš parašiau, man yra didžiausias ekraną. Tiesiogiai renginyje dalyvaujančių asmenų įvertinimas“, – teigė A. Kavaliauskaitė. pokalbiai vyko per saugų atstumą. Nieko turbūt jau „Gyvenimo lai(š)kų“ sudarytojas K. Pikūnas pasa- nebestebino pandemijos ribojimų padiktuotas nusikojo apie kitokį – mekiškąjį – kūrybos procesą, kai stovėjęs sveikinimo „etiketas“: be rankų paspaudimų, daug neplanuotų dalykų nutinka savaime. Publicis- bučinių, kai prizai ir gėlės yra ne teikiami, o tiesiog tikos ir dokumentikos knygų kategorijos laureatui laukia padėti, kol juos pasiims geriausios knygos svarbiausia buvo rasti formą, kad pasakojimų knyga autorius... būtų kaip filmas, kuriame susitinka Mekų šeimos Metų knygų rinkimų rengėjai ir partneriai: Lienariai ir jų artimieji. O domėjimasis istorija, gilinantis tuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos į kitų žmonių patirtis, K. Pikūno teigimu, leidžia daug nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka, Skaitymo ką suvokti, įvertinti tuos, kurie yra šalia. ir kultūrinio raštingumo asociacija, Lietuvos nacioVaikams skirtos eilėraščių knygos „Ką manė kama- nalinis radijas ir televizija. Baigiamąjį akcijos renginį nė“ kūrėjams poetui V. Bakui ir dailininkei M. Smir- vedė „LRT klasikos“ vadovas Julijus Grickevičius. novaitei palinkėta toliau skatinti mažuosius kuo Iškilmingame renginyje skambėjo Dainiaus Pulausko daugiau klausti, tyrinėti juos supantį pasaulį, stebėtis. grupės džiazo muzikos kompozicijos.

Ir, žinoma, turėti daug mažų ir smalsių skaitytojų.

Pernykščių rinkimų knygos vaikams laureatė Vaidenė Grybauskaitė 34

KRONIKA

„TEN, KUR BŪTA PASERBENČIO“ (M. MARTINAITIS) Raseinių rajono viešoji biblioteka, pasitikdama savo veiklos šimtmetį, sumanė plačiai paminėti kraštiečio Marcelijaus Martinaičio, kurio vardu didžiuojasi nuo 2014-ųjų, 85-mečio sukaktį. Balandžio 1-ąją, poeto gimimo dieną, norėta sukviesti svečius į didelę šventę, surengti iškilmes. Nors dėl karantino suvaržymų tokių planų teko atsisakyti, viešosios bibliotekos, rajono kultūros bendruomenės, aktyvių vietos gyventojų bendromis pastangomis užsibrėžtas tikslas buvo pasiektas – nepaisant prastų orų, šlapdribos ir pažliugusių kelių, poeto gimtajame Paserbenčio kaime balandžio 1 d. iškilo koplystulpis ir pastatytas lauko akmuo su buvusios Martinaičių sodybos planu.

2013 m. balandžio 5-ąją netikėtai išėjęs anapilin, savo kūryba Raseinių garbės pilietis M. Martinaitis visada yra su mumis.

Jo Kukutis keliauja po pasaulį. 2014 m. gavę garbę vadintis kraštiečio poeto vardu, stengiamės deramai nešti šį vardą ir kasmet minėti mielo Marcelijaus gimimo dieną, lankytojams pristatyti jo memorialinį kambarį, rengti knygų apie poetą pristatymus. Bib­lio­tekos leidžiamo krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Rasupis“ numeriuose vis prisimename M. Martinaitį, žurnale yra ir atskira rubrika „Kukučio baladžių paraštėse“. Šie metai bib­lio­tekai išskirtiniai. Jie paženklinti ne tik poeto M. Martinaičio 85-mečio sukaktimi – rudenį minėsime ir bib­lio­tekos veiklos šimtmetį, todėl nusprendėme, kad šią sukaktį turime pasitikti plačiau paminėdami poeto gimtadienį.

Nepamiršome ir pernai savo 70-mečio jubiliejų šventusio jo

Tautodailininkas Ričardas Ramanauskas, kurdamas koplytstulpį, įkvėpimo ieškojo Martinaičių šeimos istorijoje.

brolio – kompozitoriaus Algirdo Martinaičio. Tad bib­lio­tekos bendruomenė, pasitelkusi daug geradarių ir kultūros puoselėtojų, išsikėlė tikslą – atgaivinti atmintį ir į istoriją įrašyti beišnykstančio Paserbenčio, iš kurio į pasaulį išėjo du iškilūs mūsų krašto vyrai, vardą. Tuo labiau kad akademinė bendruomenė, Prigimtinės kultūros instituto nariai, rajono kultūros žmonės jau kuris laikas dalijosi mintimis, kad „visi rašytojai, žymūs kultūros ir visuomenės veikėjai turi išsaugotas ištakas – gimtinės ar tėviškės namus, bent jau pažymėtas vietas.

O brolių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Marcelijaus ir Algirdo Martinaičių gimtinės kontūrai susiliejo su dirbamosios žemės plotais, neliko nei akmens, ant kurio galėtum po kelionės atsisėsti, nei medžio nuo lietaus pasislėpti ar paukščiui prisiminimo giesmei sugiedoti.“

Pažliugusioje pavasario žemėje Kalnujų žemės ūkio bendrovės žmonės koplytstulpį stato taip, kad rūpintojėlis žvelgtų nuo Martinaičių gimtųjų namų į tą pusę, kur Kalnujai ir bažnyčia. Dainos Sutkevičienės nuotraukos

35

Po koplytstulpio atidengimo: sveikinimo kalbą sako VšĮ „Atrask Raseiniu“ direktorius Arnas Zmitra, gėles deda (iš kairės) Raseinių r. savivaldybės administracijos direktorius Edmundas Jonyla, bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė ir Kalnujų žemės ūkio bendrovės savininkas Rimantas Čeičius.

Samantos Klapatauskaitės nuotraukos

Mintis turi didžiulę galią – paleista savo virpesiais ji paliečia tuos, kurie yra pajėgūs ją įgyvendinti. Taigi bendraminčių dėka ši Martinaičių giminės ir poeto gimtinės vieta šių metų pavasarį buvo įamžinta. O pagrindiniai iniciatoriai, be bib­lio­ tekos vadovų, – Kalnujų žemės ūkio bendrovės direktorius Edmundas Pėčia, Kalnujų seniūnė Regina Čepurnovienė, VšĮ „Atrask Raseinius“ vadovas Arnas Zmitra.

Koplytstulpio autorius – tautodailininkas Ričardas Ramanauskas, o ąžuolą koplytstulpiui padovanojo ūkininkai Danguolė ir Rimantas Galbuogiai. Kurdamas R. Ramanauskas įkvėpimo ieškojo Martinaičių šeimos istorijoje. Koplytstulpio nišoje įkurdintas šv. Izidorius (aliuzija į brolių tėvą Izidorių), kuris pagal tradiciją vaizduojamas kaimiečio rūbais kaip sėjėjas, o greta eina arba dviem jaučiais už jį aria angelas. Šį siužetą matome kryždirbio iškaltame bareljefe žemiau šv. Izidoriaus skulptūros. Viename koplytstulpio šone iškaltas muzikos raktas, kitame – knyga. Šie simboliai primena čia gimusių brolių profesijas. Koplytstulpio viršuje – varpas, o viršutinė dalis papuošta Lietuvos kalvių kalvio Ričardo Grekavičiaus sukurta metaline saule. Ant statinio perskaitysime žodžius: „Paserbentys – Nacionalinės premijos laureatų Marcelijaus Teodoro ir Algirdo Martinaičių gimtinė“ ir M. Martinaičio eiles: Jauną pavasarį gimiau Serbentos upelėj. / Patiesta drobe parėjau į namus, / susiradau dirbančius tėvą ir motiną, / į rankas įsitvėriau ir ėmiau augti – / nuo pavasario ik pavasario.

Prie koplytstulpio Paserbentyje pastatytas lauko riedulys, ant kurio pritvirtintas buvusios Martinaičių sodybos planas.

Jį nupiešė A. Martinaitis, o ant akmens perkėlė Edmundas Kupšys.

Dalį lėšų sumanymui įgyvendinti skyrė Raseinių rajono savivaldybė. Bet jei nebūtų buvę darbščių rankų, šeimininkiškos ir dosnios širdies, ar turimų lėšų būtų pakakę „reikalui“ išspręsti? Greičiausiai ne. Taigi Kalnujų žemės ūkio bendrovė (vadovas E. Pėčia ir savininkas Rimantas Čeičius) dovanojo akmenį, kurį sava galinga technika atgabeno į vietą. Pažliugusioje pavasario žemėje jie padėjo iškilti ir koplytstulpiui, t. y. taip atsistoti į vietą, kad rūpintojėlis žvelgtų nuo Mar36

Ant lauko riedulio perkeltas A. Martinaičio nupaišytas gimtosios sodybos planas. Dainos Sutkevičienės nuotr.

tinaičių gimtųjų namų į tą pusę, kur Kalnujai, bažnyčia, kur dabar verda gyvenimas. Bendrovė „Raseinių komunalinės paslaugos“ padėjo iš Raseinių į Paserbentį atgabenti gražųjį koplytstulpį. Tvarkydami įamžinimo vietą, ištisas dienas per šlapdribą ir darganą triūsė seniūnės R. Čepurnovienės talkon sukviesti kalnujiškiai. Kad rajono gyventojai ir svečiai galėtų, arčiau priėję, pasigrožėti Paserbentyje iškilusiu koplytstulpiu, buvo būtina per melioracijos griovį nutiesti lieptelį. Bib­lio­ tekos darbuotojai, ūkininkui Nerijui Sutkevičiui parūpinus reikiamos medienos ir lieptelio pagrindui būtinus stulpus, ėmėsi statybos darbų ir iki numatytos balandžio 1-osios kuo puikiausiai juos atliko. Dėkojame visiems, kurie prisidėjo idėjomis, darbais ir palaikymu.

Tądien, kai atidengtas ir pašventintas koplytstulpis bei paminklinis akmuo (šventino Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios vikaras, kunigas Marius Boreiša), lietus maišėsi su šlapdriba, oras buvo toks, kad, kaip sakoma, geras šeimininkas nė šuns laukan nevaro. Vėliau juokavome, kad tai Marcelijaus Kukutis mus visaip išbandė – ar tikrai turim tiek pasiryžimo ir užsidegimo... Šiandien džiaugiamės, kad idėja įamžinti M. Martinaičio įkvėpimo šaltinį – tėviškės, kurios motyvas dažnas jo eilėse, vietą – tapo kūnu. „Esu sujaudinta Jūsų ir kolegų ryžto įamžinti Martinaičių sodybą. Pasirinktas puikus planas – niekas negalėtų labiau atitikti Marcelijaus vizijų ir kūrybos. Jūsų atsiųsti vaizdai su suarta žeme, su darbus atliekančiais žmonėmis man yra paminklo dalis. Ačiū, Jūs atlikote nepaprastą ir šiandien jau labai retą darbą“, – taip laiške mums rašė prof. habil. dr.

Viktorija Daujotytė.

Nuo šiol kiekvienas, užsukęs į Raseinių žemę ir besidomintis iškiliais mūsų krašto žmonėmis, galės aplankyti Paserbentį ir lengvai rasti vietą, kurioje gimė ir augo du galingi mūsų krašto ąžuolai – Marcelijus Teodoras ir Algirdas Martinaičiai.

Pastatytas koplytstulpis – mūsų tikėjimo, apsaugos nuo blogio, vilties, ryšio su praeitimi ir su tuo metu gyvenusiais žmonėmis simbolis.

Daina Sutkevičienė

KRONIKA

PUOSELĖJAMOS KNYGRIŠYSTĖS TRADICIJOS Jau ne vienus metus Lazdijų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, skatindama domėjimąsi senaisiais krašto amatais ir tradicijomis, siekia populiarinti knygrišystės amatą ir kartu telkti vietos bendruomenę. Tuo tikslu vykdomi įvairūs projektai, rengiamos dirbtuvės ir edukacijos, kuriose su knygų rišimo specifika susipažįsta ir įgūdžių įgauna ne tik rajono gyventojai.

Prie to svariai prisideda viešosios bibliotekos Veisiejų padalinys, iš kitų Lietuvos bibliotekų išsiskiriantis tuo, kad jame veikia tvirtas tradicijas turinčio knygrišystės amato edukacijų erdvė.

Knygrišystės tradicija Lietuvoje gana sena, menanti XVI a., o jos istorija susijusi su pačios knygos raida. Mintis plėtoti šio amato tradicijas ir įrengti edukacinę erdvę Veisiejų miestelyje kilo kraštiečiui Vilniaus knygrišių gildijos vadovui Rimui Supranavičiui diskutuojant su viešosios bib­lio­tekos direktore Renata Rudiene. Reikiami baldai, priemonės ir įranga įsigyti 2014 m. įgyvendinus projektą „Senųjų amatų puoselėjimas Veisiejų ir Seirijų bib­lio­tekų kiemeliuose“.

Laikas parodė, kad knygrišystė domina vietos gyventojus, moksleivius.

Su šiuo amatu supažindinami ir į Lazdijų kraštą atvykstantys turistai. Jie džiaugiasi įgydami galimybę įrišti odinę suvenyrinę knygelę ir papuošti ją Žygimanto Augusto vienetiniu spaudu. Nuo šių metų rudens knygų rišimo edukacija bus įtraukta į bib­lio­tekos mokamų paslaugų sąrašą.

Ateityje, jei leis epidemiologinė situacija, numatoma rengti ne vienos dienos knygrišystės stovyklas.

Bib­lio­tekos dirbtuvėse knygrišystės amatą pristato Vilniaus universiteto bib­lio­tekos restauratorius-knygrišys R. Supranavičius ir jo bendraklasė, Veisiejų bib­lio­tekininkė Lina Tumosienė. Darbuotoja, laimėjusi Kultūros tarybos edukacinę stipendiją, stažavosi Vilniaus amatininkų klube „Dvaro meistrai“ ir įgytas žinias sėkmingai panaudoja rengiamose edukacijose.

Kūrybinių mokymų dalyviai turi galimybę susipažinti su knygų įrišimu rankomis, t. y. su visais knygos atsiradimo etapais. Naudodami tradicines natūralių medžiagų (popierius, drobė, linas, oda) knygrišystės priemones, jie išmoksta rišti knygas, puošia jas vienetiniais įspaudais. Dirbtuvėse mokoma knygos įrišimo bradel būdu (kai knygos nugarėlė išlenkta, blokas neįpjautas), taip pat sudėtingesnių XIX a. siuvimo būdų, knygos bloko kraštų pjovimo gobeliu ir kt.

Rajono bib­lio­tekose rengiamos dirbtuvėse sukurtų knygrišystės darbų parodos. Jas organizuoja viešosios bib­lio­tekos bibliografė Gita Lukoševičienė. 2020-aisiais, minint UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metus, didelio susidomėjimo sulaukė Vilniaus knygrišių gildijos virtuali paroda „Archyvinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įrišų interpretacijos“, publikuota viešosios bib­lio­tekos „Facebook“ paskyroje. Joje galima susipažinti su gildijos narių darbais, atspindinčiais amato meistrystę, pristatančiais knygos įrišų meną bei eksperimentus.

Lazdijų rajono viešojoje bib­lio­tekoje organizuojami ir kiti knygrišystei skirti renginiai. Daug įdomaus apie šį amatą buvo galima sužinoti 2019 m.

Veisiejų bibliotekininkė Lina Tumosienė Vilniaus amatininkų klube „Dvaro meistrai“ įgytas žinias perduoda savo mokiniui Eimantui. Eglės Žilionienės nuotr.

bib­lio­tekoje vykusioje konferencijoje „Apie knygas ir knygrišius“. Joje knygrišys R. Supranavičius ir meistras Sigitas Tamulis skaitė pranešimus apie istorinę knygos struktūros raidą IV–XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) XVI–XVIII a. valstybingumo simbolius, LDK istorinio paveldo tęstinumą europiniame kontekste, taip pat apie šiuolaikinę Lietuvos knygrišystę.

Tradiciškai knygrišystės amatas pristatomos bib­lio­ tekos renginio „Prozos ruduo. Knygų mugė Lazdijuose“ metu. Organizuojamos ir tarptautinės stovyklos su kaimyninės šalies Lenkijos jaunimu. Edukacijos rengiamos ne tik Veisiejų ar kitose rajono bib­lio­tekose, mokyklose, bet ir virtualiojoje erdvėje. Tai ypač aktualu šiandien, gyvenant COVID-19 pandemijos sąlygomis.

Visos šios Lazdijų bib­lio­tekos veiklos skatina krašto gyventojų domėjimąsi knygrišystės tradicijomis, šio amato pritaikymo ir interpretacijos galimybėmis, gausina senaisiais amatais besidominčių žmonių bendruomenę. Jomis ypač domisi Veisiejuose atostogaujantys žmonės, grįžę iš užsienio tautiečiai, taip pat turistai iš Lenkijos.

Vida Levy 37

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

mirties metines, pateikė Pagėgių savivaldybės tarybai raštišką pasiūlymą įamžinti šio šviesuolio atminimą, suteikiant V. Bagdonavičiaus vardą Pagėgių miesto gatvei.

KRETINGA

Moderni studija ir naujos galimybės.

Lietuvoje dėl COVID-19 plitimo paskelbus visuotinį karantiną ir uždarius bib­lio­tekas, gauta itin daug užklausų apie Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bib­lio­tekos veiklų tęstinumą. Teko skubiai persiorientuoti ir pradėti teikti paslaugas internetinėje erdvėje. Idėjų vykdant šį procesą netrūko, tačiau stokota technologinių galimybių. Reaguojant į pakitusią situaciją teko ieškoti naujų sprendimų. Vienas jų – 2020 m.

Milda Jašinskaitė-Jasevičienė

PANEVĖŽYS

Pasibaigus pokalbių įrašams – renginių vedėja B. Naujokaitienė, projekto autorė B. Barkauskaitė, laidos viešnia A. Jagelavičiūtė, kompiuterių tinklo inžinierius K. Joskaudas.

rudenį Lietuvos kultūros tarybos finansuotas projektas „Kultūrinių ir edukacinių renginių ciklas taikant šiuolaikines medijas“, kurį įgyvendinant įsigyta profesionalams skirta įrašymo ir transliavimo įranga, įkurta mobilioji vaizdo įrašymo studija, sukurti kultūros ir edukacijos renginių-pokalbių ciklai, kurie transliuoti bib­lio­tekos „Youtube“ kanalu.

Renginiams filmuoti suburta komanda turėjo perprasti ir išmokti daug naujų dalykų, Knygos „Retorika. Retoterapija“ autorius D. Duškinas ir tačiau bib­lio­tekos vaizdo įrašymo studijai bibliotekininkė B. Barkauskaitė. Bibliotekos nuotraukos sutikusio vadovauti kompiuterių tinklo inžinieriaus Kęstučio Joskaudo dėka viskas vyko gana sklandžiai.

Rengiant studijos svečių sąrašą, atsižvelgta į amžiaus grupes, skirtingus skaitytojų poreikius ir jų domėjimosi sritis. Į pokalbius buvo kviečiami populiarių knygų autoriai, rašytojai ir įvairių sričių žinovai (Lina Žutautė, Tomas Dirgėla, Agnė Jagelavičiūtė, Giedrius Drukteinis, Jūratė Bortkevičienė, Šarūnas Jasiukevičius, Donaldas Duškinas), o besidomintiems kultūros paveldu buvo pristatyti Kretingos pranciškonų vienuolyno bib­lio­tekoje saugomi Neformalios lituanistinės mokyklos vadovo Jurgio Pabrėžos ir jo bendražygių rankraščiai. Su jais supažindino ir jų vertę pristatė vienuolyno bib­lio­tekos bib­lio­tekininkė Nijolė Raudytė ir dr. Žavinta Sidabraitė.

Transliuoti pokalbiai pritraukė per 5,5 tūkst. žiūrovų, bendravusių ir tiesioginiame eteryje išgirdusių atsakymus į savos klausimus. Tie, kurie neturėjo galimybės susitikimuose dalyvauti realiu laiku, vaizdo įrašus gali pažiūrėti Kretingos bib­lio­tekos „Youtube“ kanalu.

Sukurta autorinių laidų videoteka užtikrina kultūrinių paslaugų prieinamumą, tai ypač svarbu, kai ribojamas fizinis skaitytojų lankymasis bib­lio­tekoje. Kretingos M. Valančiaus viešoji bib­lio­teka stengiasi tenkinti gyventojų savišvietos ir kūrybiškumo poreikius, teikti šiuolaikines tendencijas atitinkančias, naujausiomis technologijomis paremtas paslaugas.

Brigita Barkauskaitė

PAGĖGIAI

Bib­lio­tekos iniciatyva. Simboliška, kad 2021 m. kovo 22 d., minint Vydūno (tikr. Vilhelmas Storostas) 153-iąsias gimimo metines, minimos ir 2020 m. amžinybėn iškeliavusio Pagėgių krašto garbės piliečio, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojo, ilgamečio Vydūno draugijos vadovo doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus mirties metinės. Šis liūdnas sutapimas, rodos, nėra atsitiktinis – gerbiamas Vaclovas visą savo gyvenimą skyrė rašytojo Vydūno

V. Bagdonavičius dažnai lankydavosi Vydūno viešojoje bibliotekoje.

Bibliotekos nuotr.

38

asmenybei, jo kūrybinio palikimo studijoms ir sklaidai.

V. Bagdonavičius buvo 1991 m. spalio 19 d. vykusio Vydūno palaikų perlaidojimo Bitėnų kapinaitėse iniciatorius. Jo iniciatyva 2018 m. kovo 29 d. Pagėgių savivaldybės viešajai bib­lio­tekai suteiktas Vydūno vardas. Tai – didžiulė garbė ne tik bib­lio­tekai, bet ir visam Pagėgių kraštui.

V. Bagdonavičių visą gyvenimą siejo ypač glaudus ryšys su Pagėgių kraštu. Jis visuomet rasdavo laiko apsilankyti kultūros įstaigų organizuojamuose renginiuose, kraštiečiams pristatydavo naujausius savo leidinius, negailėdavo gražių žodžių ir patarimų organizuojant Vydūno idėjų ir kultūrinio palikimo sklaidą.

2020 m. rugpjūčio 7 d. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bib­lio­tekos organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Vydūno ir doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus atminties ženklai Pagėgių krašte“ kilo idėja įprasminti V. Bagdonavičiaus indėlį į šio krašto kultūrą, pavadinant jo vardu vieną iš Pagėgių miesto gatvių. Tad Vydūno viešosios bib­lio­tekos bendruomenė 2021 m. kovo 22 dieną, minėdama V. Bagdonavičiaus

Poezijos skaitymo akcija. Kovo 22-ąją jaukioje erdvėje prie Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos buvo surengta poezijos skaitymo akcija „Elena Mezginaitė žmonių širdyse”, skirta Pasaulinei poezijos dienai paminėti ir poetės vardo suteikimo (2020 m. gegužės 28 d.) bib­lio­tekai faktui įprasminti.

E. Mezginaitės poeziją skaito viešosios bibliotekos direktorė L. Breskienė. Bibliotekos nuotr.

Laikydamiesi saugaus atstumo, vėjo pagairėje vienas kitą keitė žmonės. Vieni atėjo jau rankose laikydami išsirinktą eilėraštį, kaip palinkėjimą, kiti panoro skaityti iš eilėraščių knygų. Akcijos metu skambėjo kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus albumo „Baltas lino gyvenimas“ dainos pagal E. Mezginaitės eiles.

Norisi pasidžiaugti, kad prie akcijos „Elena Mezginaitė žmonių širdyse“ prisidėjo daug poezijai neabejingų žmonių. Tai ir bib­lio­tekos direktorė Loreta Breskienė, kolegos, mylimi skaitytojai, Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto literatų grupė – iniciatyvios moterys, padovanojusios savo kūrybos almanachą „Kur dega vakarė žara“. Net keletą eilėraščių šiai akcijai skyrė skaitovas Juozas Braidokas. Sulaukėme ir „Minties“ gimnazijos abiturienčių, gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų, kurios džiaugėsi gyvu bendravimu, akimirkomis, sugrąžinusiomis prisiminimus, kai teko klausytis pačios poetės skaitomų eilių.

Nestigo ir žinomų panevėžiečių, entuziastingai prisidėjusių prie akcijos. Tai ir fotomenininkė Marija Čičirkienė, pasirinkusi eilėraštį „Dešimt žingsnių“, visuomenininkė Viktorija Polzunovaitė, išraiškingai, lyg gyvenimo žingsnius dėliodama, skaičiusi eilėraštį „Pastovumas“, istorikė Joana Viga Čiplytė, išsirinkusi eilėraštį „Dėl savęs tik šiek tiek“.

Poezijos skaitymo akcija visus suartino, atgijusios E. Mezginaitės eilės išmintimi ir šviesa nuskaidrino susirinkusiųjų kasdienybę. Kaip teigė pati poetė: „Žmonės man viskas, aš be jų – niekas.“ Kiekvienas toks susitikimas, gyvas bendravimas, išgirstas prasmingas žodis augina sparnus, suteikia naujų vilčių. Poezijos skaitymo akcija „Elena Mezginaitė žmonių širdyse“ – tai tik pirma stotelė artėjant prie poetės 80-mečio.

Inga Matelienė

RADVILIŠKIS

Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Įsibėgėja 2021-ieji, ketvirtieji gyventojų skaitmeninio raštingumo mokymų metai. Šiuos mokymus tęsia ir Radviliškio rajono savivaldybės viešoji bib­lio­ teka bei jos filialai. Rajono bib­lio­tekose šiemet mokymuose jau dalyvavo 64 pradedančiųjų grupės (palyginus su tuo, kiek planuota, įgyvendinta 256 proc.) ir 225 pažengusiųjų grupės (numatytas rodiklis realizuotas 225 proc.). Labai džiugu, kad tiek mūsų krašto gyventojų gavo technologijų amžiuje būtiniausių žinių, įgyti skaitmeniniai įgūdžiai palengvins jų kasdienybę, skatins bendravimą, kurį taip suvaržė pandemija.

Karantino sąlygomis nuotoliniu būdu organizuojami mokymai – naujas iššūkis ir gyventojus mokantiems bib­lio­tekininkams, ir patiems besimokantiesiems. Juk gyvo žmogiško ryšio visiškai atstoti turbūt niekas negali. Vis dėlto daug ką sėkmingai kompensuoja abipusis supratingumas ir geranoriškumas. Ypač puikiai sekasi gyventojus mokyti Saulei Remeikienei (Tyrulių filialas), Viktorijai Golcienei (Baisogalos filialas), Rūtai Vilkaitei ir Astai Tamošiūnienei (Šeduvos miesto filialas), Reginai Klimavičienei (Palonų filialas), Daivai Paulauskienei ir Nijolei Stankuvienei (viešoji bib­ lio­teka) ir toms bib­lio­tekininkėms, kurios vienu metu tiesiogiai mokė net kelias grupes. Visos jos sulaukė nuoširdžių padėkų, teigiamų dalyvių atsiliepimų. Skatiname visus norinčius įsitraukti į šiuos mokymus ir nepamiršti senos patarlės gilios išminties: ką išmoksi – ant pečių nenešiosi.

Vida Marcinkienė

TRAKAI

Vaikų knygos diena. Metų ratas apsisuko ir Rūdiškių bib­lio­tekoje vėl minėjome Tarptautinę vaikų knygos dieną, kuri švenčiama balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną.

Dar kovo viduryje pranešėme apie piešinių konkurso „Mano pasakos herojus“ pradžią, kad balandžio 2-ąją galėtume paskelbti nugalėtoją.

Piešiniai buvo eksponuoti Rūdiškių bib­lio­tekos „Facebook“ paskyroje ir daugiausia patiktukų surinkęs Gabijos piešinys „Draugystė“ tapo piešiniu-nugalėtoju. Jauniausia dalyvė Viktorija ir jos „Pagrandukas“ gavo paskatinamąjį prizą.

Džiaugiamės piešinių gausa ir įvairaus amžiaus dalyviais: jauniausiam buvo 2 metukai, o vyriausiam – 11. Simboliška, kad tarp vaikų piešinių puikuojasi ir „Coliukė“ iš H. Ch. Anderseno to paties pavadinimo pasakos.

VILNIUS

Konkurso „Mano pasakos herojus“ piešiniai. Bibliotekos nuotr.

Tai ne vienintelis renginys, skirtas šiai dienai paminėti. Dar sukūrėme filmuką „Žodžių muzika“, kuriame priminėme, kad už šią šventę turime būti dėkingi vokiečių rašytojai Jellai Lepman, 1967 m. parašiusiai atvirą laišką pasaulio skaitytojams ir paraginusiai šią dieną švęsti. Šventę kasmet remia vis kitos šalies IBBY skyrius – tos šalies rašytojas parašo kreipimąsi, o dailininkas kuria plakatą. Vaikai išgirdo ir šiųmetį JAV poetės Margaritos Engle tekstą „Žodžių muzika“ (2021 m. šventės rėmėjas – JAV IBBY skyrius).

Filmuko linksmoji dalis – virtualios edukacinės dirbtuvės „Knyga iš saldainių“. Paprastai ir smagiai parodėme, kaip pasigaminti knygutę iš dviejų saldainių.

Kartu su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Zita Bartkevičiene ir penktokais „Zoom“ platformoje dalyvavome virtualioje pamokoje, žiūrėjome filmuką, bandėme jėgas bib­lio­tekininkės sukurtoje viktorinoje „H. K. Andersenas – didysis pasakorius“. Antrokai taip pat džiaugėsi filmuku ir dirbtuvėmis, kurias organizavo mokytoja Danguolė Petkelienė. Filmuko peržiūroje „Zoom“ platformoje tiesiogiai dalyvavo 42 vaikai.

Danguolė Paliulienė

Efektyviau populiarins žydų literatūrą.

Bendru Kultūros ministerijos, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo ir Vilniaus žydų viešosios bib­lio­tekų vadovų sutarimu priimtas sprendimas nuo 2022 m. sausio 1 d. Vilniaus žydų viešąją bib­ lio­teką atskiro padalinio teisėmis perduoti Nacio­ nalinei bib­lio­tekai. Teisės aktų nustatyta tvarka Nacionalinei bib­lio­tekai bus perduotas Žydų bib­lio­tekos knygų bei kitų dokumentų fondas ir patalpos Gedimino pr. 24–9 Vilniuje. Čia bus tęsiama Žydų bib­lio­tekos, kaip atskiro padalinio, veikla – minėtos patalpos bus naudojamos kultūrinės įvairovės ir kultūrinio dialogo skatinimo iniciatyvoms – parodoms, kūrinių pristatymams, susitikimams bei kitiems edukaciniams ir kultūriniams renginiams organizuoti.

Nacionalinėje bib­lio­tekoje šiuo metu veikia Judaikos tyrimų centras, kurio veikla orientuota į žydų kultūros ir dokumentinio paveldo pažinimą, išsaugojimą, tyrimų bei tyrimų rezultatais paremtą aktyvią sklaidą visuomenei. Bendra Judaikos tyrimų centro ir Žydų bib­lio­tekos veikla padės efektyviau nacionaliniu ir tarptautiniu mastu populiarinti žydų literatūrą ir skaitymo kultūrą, skatinti Vilniaus bendruomenių tarpkultūrinį bendradarbiavimą bei stip­rinti visuomenės narių sanglaudą.

Be to, toks sprendimas suteiks galimybę Žydų bib­lio­tekai naudoti Nacionalinės bib­lio­tekos technologinę, metodinę ir administravimo infrastruktūrą bei užtikrins paslaugų tęstinumą, ekonomiškumą ir kokybę. Bus sudarytos palankios sąlygos tęsti pirmosios žydų viešosios bib­ lio­tekos tradiciją sudaryti visiems visuomenės nariams sąlygas susipažinti su žydų kultūros vertybėmis bei žiniomis.

„Tarp knygų“ informacija

GALERIJA. Peizažas vaikų akimis

Zinos Černovienės nuotr.

Bibliotekininkė D. Paliulienė ir konkurso nugalėtoja Gabija. Nijolės Vėlyvienės nuotr.

Zarasai. Viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje eksponuojama jau ketvirtoji paroda, atkeliavusi iš Jungtinės Karalystės. Kūrinių autoriai – Bradfordo jaunųjų meistrų meno mokyklos (angl. Young Masters Visual Art School), kuriai vadovauja zarasietė Virginija Kuosaitė Knowles, ugdytiniai. Įkvėpti Jorkšyro grafystės tapytojo Peterio Brooko darbų, jaunieji kūrėjai pastelėmis piešė žiemos peizažus. (Zina Černovienė)

39

KRONIKA / AŠ IR BENDRUOMENĖ KAUNAS

Kaip ir kuo gyvena kaimo bib­lio­teka.

Kauno rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Pagynės padalinys įkurtas dar 1968 m. perkėlus bib­lio­teką iš Užumiškių kaimo į Pagynės kaimą, buvusį Jurevičiaus dvarą. Jei kaimo bib­lio­teka sėkmingai ir aktyviai gyvuoja jau 50 metų, tai parodo jos reikalingumą ir reikšmę vietos žmonėms. Pagynės gyvenvietė, įsikūrusi Kauno rajone, nuo jūros nutolusi beveik du šimtus kilometrų, tačiau joje galite rasti švyturį. Tiesa, ne įprastą, rodantį kelią laivams, o skleidžiantį žinias ir padedantį gyventojams nepasiklysti skaitmeninių technologijų pasaulyje. Vietos gyventojai švyturiu praminė Pagynės bib­lio­teką, kurioje jau penkerius metus aš ir šeimininkauju.

Pagynės bibliotekininkė Gabija Ščiukauskaitė.

2020 m. pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija stipriai paveikė kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Pastangos sustabdyti pandemijos protrūkį lėmė priverstinį perėjimą prie darbo iš namų (laikinai buvo uždarytos bib­lio­tekos), mokymąsi ar kasdienę veiklą organizuoti nuotoliniu būdu. Šis precedento neturintis technologijų naudojimas išryškino tam tikras spragas, paskatino ieškoti naujų galimybių. Juk tam, kad nuotolinis darbas ir mokymasis daugeliui Lietuvos gyventojų taptų įprastu reiškiniu, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar gyvenamosios vietos, itin svarbu stiprinti skaitmeninius gebėjimus.

Pandemijos metu daugelis iš mūsų susidūrė ir vis dar susiduria su naudojimosi įvairiomis programomis, dalyvavimo vaizdo konferencijose iššūkiais. Pavyzdžiui, kaip dirbant ar mokantis nuotoliniu būdu prisijungti prie vaizdo konferencijos (naudojant programas „Zoom“, „Slack“, „Microsoft Teams“ ar pan.), kaip tinkamai bendrauti su kolegomis virtualiuose susitikimuose. Daugeliui teko išmokti internetu užsisakyti maisto į namus, susimokėti už komunalines paslaugas, užpildyti elektroninius dokumentus, e. būdu bendrauti su įvairiomis įstaigomis ir institucijomis.

Siekdami prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų projekto „Prisijungusi Lietuva: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė“ mokymų organizatoriai (esu šių mokymų lektorė) taip pat buvo pri-

40

versti bent laikinai savo veiklas perkelti į nuotolinę erdvę, o dirbantys gyventojai aktyviai mokymuose dalyvavo, nes jiems kaip niekad prisireikė gilinti skaitmeninio raštingumo žinias.

Nuo 2020 m. iš Pagynės bib­lio­tekos nuotoliniu būdu mokiau beveik 1000 dalyvių (88 grupės). Mokymų dalyviai – ne tik Kauno rajono gyventojai, bet ir įvairių Lietuvos valstybinių bei privačių organizacijų darbuotojai, pradedant nuo medicinos personalo, savivaldybių, teismų, kultūros darbuotojų iki pardavėjų, vadybininkų ir mokytojų. Mokymai vyksta virtualiose kla- Bibliotekos kūrybinėse dirbtuvėse pagamintomis žvaigždėmis papuoštas sėse, todėl visai nesvarbu, iš kurios vietos kelias į renginį Pagynėje „Diena Holivude“. jungiamasi ar kokį įrenginį žmogus naudoja mokymams. Šiuo metu projekte yra siūloma vienuolika skirtingų skaitmeninio raštingumo mokymo programų. Pačios populiariausios programos nuotoliniu būdu yra „Skaičiuoklė darbui ir namams“ ir „Dokumentų kūrimas internete ir dalijimasis su kitais“. Dalyviai teigiamai vertina mokymams sukurtą aplinką, gaunamų žinių kokybę, virtualios klasės darbą ir galimybę bendrauti tarpusavyje, užduoti kylančius klausimus, išsakyti problemas. Jie toliau sėkmingai registruojasi ir į kitų temų mokymus.

Save vadinu mobilia bib­lio­tekininke, nes dirbant tokioje nedidelėje bendruoBendruomenei pristatyta naujausia Pagynės bibliotekos edukacija – „Bitės – menėje kaip Pagynė reikia ne laukti, kol robotai Bee-Bot“. žmonės ateis pasidomėti naujovėmis, o pačiai tas naujoves jiems nešti ir rodyti.

Todėl aktyviai dalyvauju vietos kaimų bendruomenių šventėse, prisidedu prie jų organizavimo, naudojuosi proga renginių metu tiesiogiai pristatyti bib­lio­tekos rengiamas edukacijas.

2020 m. vasarą, kai vėl galėjo vykti renginiai, dalyvavau keliose bendruomenės šventėse, renginiuose. Birželio 23 d. bendruomenės Joninių šventėje siūliau išbandyti naujausią bib­lio­tekos edukaciją „Bites – robotus Bee-Bot“. Dalyvavo 40 vaikų, kurie sužinojo, kad bib­lio­tekoje galima mokytis programavimo ir šifraviMažųjų ypač pamėgta veikla – piešimas guašu ant plėvelės. Gabijos mo pradmenų. Edukacinė bitutė skirta Ščiukauskaitės nuotraukos vaikams nuo 3 metų, siekiant juos išmoToks veiklų organizavimas ir pristatymas, kyti problemų sprendimo būdų ieškoti įsitraukimas į bendruomenės gyvenimą leidžia naudojant programavimą. Liepos mėnesį teko bib­ l io­ t ekai toliau plėtoti draugiškus santykius garbė dalyvauti Lietuvos samariečių bendrijos ir likti vieta, kur žmonėms suteikiama galimybė Kauno rajono skyriaus organizuojamoje meno užeiti ne tik knygų pasiimti, bet ir pasimokyti, terapinėje vaikų vasaros stovykloje bei Panevėpasitarti, kartais tiesiog pasikalbėti, paįvairinti žiuko kaimo bendruomenės kasmet rengiamoje savo kasdienybę.

Kaimynų šventėje. Čia vaikams pristačiau dar 2020 m. pasaulį užklupusi COVID-19 panvieną bib­lio­tekos siūlomą populiarią edukacidemija greitai nedings iš mūsų kasdienybės, ją – tapybą ant vandens (ebru – dažų liejimo todėl negalime sustabdyti gyvenimo ir praant vandens paviršiaus technika; taip sukurtas laukti, kol virusas išnyks, turime naudotis paveikslas vėliau gali būti perkeltas ant popiemenkiausia proga stiprinti ryšį su žmonėmis, riaus lapo). Rugpjūčio 21– 22 d. Pagynėje vyko prisitaikyti prie situacijos ir stengtis siūlyti tai, bendruomenės šventė „Diena Holivude“ – viena kas saugu, įdomu ir naudinga. didžiausių 2020 m. švenčių Babtų seniūnijoje.

Prie šio renginio organizavimo prisidėjo ir Pagynės bib­lio­teka, vaikai aktyviai dalyvavo surengtoje edukacijoje „Piešiniai kino filmams“.

Rezultatas – 150 piešinių, iškabintų beveik šimtametėje Pagynės dvaro liepų alėjoje.

Gabija Ščiukauskaitė, Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Pagynės padalinio vyr. bibliotekininkė

Kviečiame rajonų bibliotekų padalinius pasidalyti sėkminga veikla stiprinant ryšį su vietos bendruomene.

IN MEMORIAM

Marija Dringelytė [1936 09 24–2021 03 26] 2021 m. kovo 26 d. sustojo ilgametės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos darbuotojos Marijos Dringelytės likimo laikrodis.

Marija, kolegų šiltai vadinama Maryte, gimė ir augo gausioje šeimoje tarpukariu Lenkijos okupuotoje pietrytinėje Dzūkijos dalyje, Pabaronės kaime, tuometiniame Varėnos valsčiuje.

Pokariu, 1945 m. žiemą, gausi šeima liko be pastogės – sovietiniai NKVD kariškiai sudegino šeimos trobesius, kuriuose glausdavosi ir Lietuvos partizanai. Bėdos šeimos neaplenkė ir priverstinės kolektyvizacijos metu, kai 1951-aisiais už nesumokėtus nepakeliamus mokesčius buvo konfiskuota dalis šeimos turto. Sunki kaimo vaiko dalia ir nepritekliai nepalaužė įgimto optimizmo, smalsumo, guvumo ir geraširdiškumo. Vos 15 metų Marytė iš tėvų išsiprašo, pasak jos brolių, tiesiog „išsiraudoja“, kad išleistų ją tęsti mokslų Vilniuje – 1952–1954 m. čia baigia vidurinę mokyklą, 1953 m. įsidarbina Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bib­lio­tekoje sekretore-mašininke, nuo 1956 m. toje pačioje bib­lio­tekoje jau sistemina leidinius ir tvarko dalykinį katalogą, dirba metodinį darbą, tuo pat metu (1954–1960 m.) studijuoja bib­lio­ tekininkystę Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete.

Nuo 1964 m. sausio 1 d. pradėjo dirbti Lietuvos TSR valstybinėje respublikinėje bib­lio­tekoje Spaudinių tvarkymo ir katalogų skyriaus vyriausiąja bib­lio­tekininke. 1978–1979 m. dirbo Mokslinių tyrimų skyriuje, 1979–1984 m. buvo Darbo mokslinio organizavimo skyriaus vedėja, 1984 m. vėl tęsė darbą Spaudinių tvarkymo ir katalogų skyriuje, kuriam 1988–1992 m. ir vadovavo.

Bib­lio­tekoje išdirbo kiek daugiau nei 35 metus, už ilgametį ir nepriekaištingą darbą ne kartą buvo apdovanota Lietuvos TSR kultūros ministerijos, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštais.

Privalu paminėti, kad M. Dringelytės vadovavimo Spaudinių tvarkymo ir katalogų skyriui kertiniai principai rėmėsi asmeniniu pareigingumu, darbštumu ir sąžiningumu, reiklumu sau ir darbuotojui, šimtmečiais ugdytu mūsų protėvių dvasingumu. Jos tolerancija, išmintis, jautrumas kitų rūpesčiams ir džiaugsmams, laiku ir vietoje pasakytas taiklus žodis, puikus humoro jausmas buvo palaikymo, padrąsinimo šaltinis kolegoms ir bendradarbiams, o visas jos profesinis kelias – tai tik ilgo mokymosi proceso dalis.

Lai ilsisi ramybėje darbščios rankos, gera širdis…

Buvę bendradarbiai ir kolegos

Zita Paulauskaitė [1956 05 11–2021 01 08] Išėjo Zita – kolegė, bičiulė.

Zita Paulauskaitė gimė 1956 m. gegužės 11 d. Gelgudiškių kaime, Raseinių rajone. 1974 m. baigė Nemakščių vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, vėliau dirbo lietuvių kalbos mokytoja Raseinių krašte. 1980 m. apsigyvenusi Plungėje, Aleksandravo mokykloje mokė vaikus lietuvių kalbos. Čia subūrė vaikų teatriuką „Fata morgana“.

1981 m. pradėjo dirbti Plungės rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje bib­lio­tekininke, nuo 1984 m. – bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja. 2009 m. baigė studijas Klaipėdos universitete, jai suteiktas komunikacijos ir informacijos bakalauro laipsnis.

Z. Paulauskaitė parengė ir įgyvendino daugelį projektų, rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus ir Plungės krašto žydų istoriją, rašė straipsnius. Ne kartą lankėsi savo svajonių šalyje – Izraelyje. Prisidėjo atkuriant kultūros draugiją „Saulutė“ ir nuo 1991 m., pradėjus leisti laikraštį „Saulutė“, vėliau pavadintą „Žemaičių saulute“, publikavo savo straipsnius kultūros ir istorijos temomis.

Uršulės Padagienės nuotr.

Už straipsnių ciklą šiame laikraštyje 2000 m. buvo apdovanota Atviros Lietuvos fondo premija.

Lietuvos atgimimo pradžioje kartu su grupele jaunų idealistų įsitraukė į Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą. Aktyviai dalyvavo įvairių nevyriausybinių organizacijų veikloje. Prisidėjo įkuriant klubą „Oginskių dvaro bičiuliai“, savo veiklą skiriantį kultūros paveldui saugoti ir populiarinti. Kartu su Plungės žaliųjų klubu dalyvavo įvairiose aplinkosaugos akcijose.

Gyvenimas – akimirka – tai, ką mes turim ir nuolat prarandam. Būsi dabar tik mūsų prisiminimų knygose. Ilsėkis ramybėje.

Plungės rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos bendruomenė 41

IN MEMORIAM

NETEKOME KRAŠTIEČIO VYTAUTO MIZERO [1931 03 27–2021 03 16] Kovo 16-ąją – Knygnešių dieną – eidamas 90-uosius anapilin iškeliavo mūsų kraštietis, pedagogas, prozininkas ir poetas Vytautas Mizeras.

V. Mizeras gimė 1931 m. kovo 27 d. Vilkiautinio vienkiemyje, Varėnos rajone. 1937–1941 m. mokėsi Vilkiautinio pradžios mokykloje, 1941–1946 m. – Merkinės, 1947–1948 m. – Leipalingio gimnazijoje. Lietuvių kalbos mokytojo specialybę įsigijo neakivaizdiniu būdu – Šiaulių mokytojų institute (1952–1955), Vilniaus pedagoginiame institute (1962–1966).

Nuo 1971-ųjų V. Mizero gyvenimas ir visa veikla susieta su Elektrėnais. 1971 m. tapo Elektrėnų vidurinės mokyklos direktoriumi. 1975–1991 m. buvo Elektrėnų 1-osios vidurinės (dabar „Ąžuolyno“ pagrindinė) mokyklos direktorius. 1991 m., sulaukęs pensinio amžiaus, V. Mizeras paliko mokyklos direktoriaus postą. Nuo 1991-ųjų iki 2002 m. dėstė lietuvių kalbą ir vadovavo muziejui, kuris netrukus tapo Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejumi.

1978 m. V. Mizerui suteiktas nusipelniusio, 1984 m. – liaudies mokytojo vardai, 1995 m. – lietuvių kalbos mokytojo eksperto kvalifikacija.

Vėliau pedagoginį darbą vis dažniau keičia kūrybinė veik­la. V. Mizeras išleido per 20 grožinės literatūros knygų, jo kūryba publikuota literatūros almanachuose, spausdinta laikraščiuose „Elektrėnų žinios“ bei „Elektrėnų kronika“. Parašė knygelę apie Elektrėnų 1-osios vidurinės mokyklos meno muziejų „Meno muziejus mokykloje, 1977–1997“ (1997), yra vienas iš knygos „Elektrėnai“ (2006) bendraautorių – parašė skyrių apie Elektrėnų seniūniją.

Rašytojo kūryboje svarstomos pedagoginės problemos, beletrizuotais vaizdeliais, didaktiniais apmąstymais, esė bei kitomis formomis perteikiami vaiko brandos pokyčiai, mokyklos atmosfera. Pirmoji knyga – apysaka „Skambutis šaukia“ (1985), kurioje atskleidžiami pradinukų, jų tėvų ir mokytojų santykiai. Vėliau išleido kitas knygas, kuriose taip pat gvildenamos mokyklos, gimtųjų namų, artimųjų tarpusavio problemos. Tarp išleistų V. Mizero knygų yra ir romanas „Visada pateka saulė“ (1995), ir vaikams skirtų eilėraščių („Laisvi“, 2004); eiliuotų pasakaičių („Žalio miško ašara“, 2005). 2009 m.

V. Mizero kūrybinės veiklos 25-mečio proga leidykla „Margi raštai“ išleido rinktinę „Lašo kelionė stiklu: amžiaus šešėliai“.

Joje rašytojas pasakoja apie vaikystės metus, praleistus gimtajame Vilkiautinio kaime, apie pedagoginį darbą Žemaitijoje, o trečiojoje dalyje skelbia esė ir apybraižas. Šią knygą 2011 m. balandžio 5 d. V. Mizeras pristatė Varėnos viešojoje bib­lio­ tekoje. 2012 m. išleista rašytojo apybraižų knyga „Iš savo šu42

Nuotr.iš Varėnos viešosios bibliotekos archyvo

linio“, pasakojanti apie šešiasdešimt vieną senojo Vilkiautinio kaimo šeimą, ji skirta šio Dzūkijos kaimo žmonėms atminti.

Knygoje itin daug dėmesio skiriama žmogui, aprašytas kone kiekvienas kaimo gyventojas. Leidinio viršelyje – senutėlė pušis kaimelio kapinaitėje, čia auganti jau kelis šimtus metų.

Po medžiu įtaisytas vilkas simbolizuoja mylimiausią kampelį – gimtąjį Vilkiautinį. Knygos viršelis – paties autoriaus idėja, nuotrauka taip pat paties daryta.

2013 m. pasirodė dzūkų sakmių rinkinys „Ažarėlių akys“.

Joje ne tik dzūkų tarme parašytos eilės, bet ir įvairių Dzūkijos vietovių (Liškiavos, Vilkiautinio, Merkinės apylinkių) nuotraukos, kad „būtų lengviau įsivaizduoti, apie kokias vietas eilėraščiuose kalbama ir kaip jos atrodo“. Ši knyga taip pat buvo pristatyta Varėnos viešojoje bib­lio­tekoje – V. Mizeras skaitė eilėraščius iš savo knygos, pasakojo, kaip šios eilės gimė, pritariant susirinkusiesiems dzūkų tarme dainavo lietuvių liaudies dainas. „Būkime ištikimi ir naudingi savo kraštui, būkime dzūkai, o drauge ir laimingi“, – tokį priesaką mums paliko V. Mizeras. Šviesus rašytojo Vytauto Mizero atminimas amžinai liks mūsų širdyse.

Laimutė Cibulskienė Varėnos viešosios bib­lio­tekos bibliografė

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO BALANDĮ 1 d.

Pasaulinė paukščių diena. Prieš 115 metų šią dieną buvo pasirašyta Tarptautinė paukščių apsaugos konvencija. Tądien skatinama visuomenę supažindinti su nykstančiais paukščiais, kelti inkilus. Šiuo metu pasaulyje skaičiuojama daugiau kaip 11 tūkst. paukščių rūšių, maždaug 1500 rūšių yra kilęs pavojus išnykti. Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, šalyje gyvena apie 400 rūšių sparnuočių. Iki pandemijos, kai nebuvo ribojimų būriuotis, ta proga Lietuvoje vykdavo inkilų kėlimo šventės, o dabar bendruomenės nustebina kitokiais renginiais. Štai Perekšlių kaimo (Panevėžio r.) bendruomenė sumanė gyvenvietės erdves papuošti dirbtiniais paukščiais. Įvairaus dydžių ir spalvų, jie nutūpė ant pievelių, medžių šakų.

O pagaminti – iš šiaudų, popieriaus, keramikos ar net panaudotų medicinos Katy Long („Unsplash“) nuotr. apsaugos priemonių...

4–5 d.

Velykos – viena svarbiausių krikščionių kilnojamųjų švenčių – šiemet katalikų švęstos šiomis dienomis. Šventė siekia apaštalų laikus, pirmieji krikščionys ją šventė drauge su judėjais.

Tik judėjai mini išvadavimą iš Egipto Romano Odintsovo nelaisvės, o krikščionys – Viešpaties („Pexels“) nuotr.

Prisikėlimą. Šiais laikais ne visi gilinasi į evangelijos tiesas ir iš esmės Velykas sieja su kiaušinių dažymu ir jų valgymu sekmadienio rytą. Margučiai marginami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Čekijoje, bet Latvijoje šios tradicijos nėra.

12 d.

Vytautas Sirijos-Gira. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. Publikuota „Epaveldas“, originalas saugomas Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje

4 d.

Prieš 125 metus Biržų r. gimė dabar prieštaringai vertinamas poetas Julius Janonis (1896–1917). Galimybę mokytis Šiaulių gimnazijoje iš labai skurdžios šeimos kilusiam gabiam jaunuoliui suteikė aušrininkai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su gimnazija jis pasitraukė į Rusiją, ten įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. Vis dėlto J. Janonio politinė veikla nebuvo tokia ryški, kaip jo patirtas socialinės neteisybės jausmas, tapęs ir poezijos pasaulėjautos pamatu. Nors laikomas proletarinės revoliucinės lietuvių poezijos pradininku, vis dėlto jis liko romantiškas svajotojas, kuriam didelę įtaką darė Maironio kūryba. Nevienareikšmis ir poeto atminimo ženklų likimas: atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaune neliko J. Janonio gatvės, o Klaipėdoje ji tebėra ir labai gerai žinoma miesto bib­lio­ tekos meno skyriaus lankytojams. Viena seniausių Lietuvos gimnazijų, Šiauliuose veikiančių nuo 1851 m., nuo 1946 m. taip pat turi šio vos 21 metus gyvenusio Juliaus Janonio kapas Kazanės kapinėse Puškino mieste. Dmitrijaus Kudriašovo nuotr. poeto vardą.

11 d.

Tądien 1931 m. baigtas statyti „Empire State Building“ dangoraižis Niujorke. Oficialiai atidarytas gegužės 1‑ąją. Art deco stiliaus 381 m pastatas daugiau nei 40 metų buvo aukščiausias pasaulyje, kol 1972 m. jį nukonkuravo 417 m aukščio Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai. Tai yra biurų pastatas.

Amerikos architektūros instituto vertinimu, šis dangoraižis pripažintas vienu geriausių architektūros

Tribunolo knyga rusėnų kalba, 1586 m „Empire State Building“ Niujorke.

Samo Valadi nuotr.

pasiekimų JAV istorijoje. Po beveik 80 metų, 2020-aisiais, šis dangoraižis pagal aukštį buvo tik 9-as Jungtinėse Valstijose ir 49-as – pasaulyje.

Prieš 110 metų Vilniuje gimė Vytautas Sirijos Gira (1911–1997) – poeto Liudo Giros sūnus. Kaip pažymi literatūrologė Niujorko vaizdas iš dangoraižio jo atidarymo dieną. 1931 m.

Viktorija Šeina, jis yra „pirmasis mieste užaugęs lietuvių literatas“. V. Sirijos Gira – miestietis ne tik kilme, bet ir kūryba, jos temomis. Pradžioje išleidęs keletą poezijos knygų, vėliau išgarsėjo kaip prozos (daugiausia romanų) kūrėjas. Ne viename jo romane vaizduojamas tarpukario Kaunas. Plačiai nagrinėjamas sovietmečio inteligento gyvenimas itin domino skaitytojus. „Kanarėlės“ (1983) tapo metų romanu, o du romanai – „Buenos Airės“ (1956) ir „Raudonmedžio rojus“ (1972) – buvo ekranizuoti: pagal pirmąjį 1959 m. pastatytas filmas „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. Vytautas Žalakevičius), pagal antrąjį – 1981 m. to paties pavadinimo pirmasis lietuvių serialas (rež. Bronius Talačka). Įdomumo dėlei pridursime – pagal profesiją V. Sirijos Gira buvo medikas.

* Atrinktos balandžio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

43

13 d.

Tądien sukako 150 metų, kai buvusioje Suvalkų gubernijoje, Šunskų valsčiuje, gimė Jurgis Matulaitis (1871–1927). Arkivyskupas, vienuolis (marijonų vienuolyno Lietuvoje atkūrėjas; 1918 m.). Maždaug nuo 1900-ųjų sielovados darbą dirbęs Lenkijoje, dėstęs Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1918 m. Kaune konsekruotas vyskupu, liko dirbti Lietuvoje. 1925 m. pakeltas arkivyskupu. Dėl nuoseklios bažnytinės laikysenos tautinių ir politinių konfliktų atžvilgiu buvo nevienareikšmiškai vertinamas. Perkėlus J. Matulaičio palaikus į Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, žmonės prie jo sarkofago dažnai Malda į Švč. Trejybę arkivyskupo J. Matulaičio beatifikacijai išmelsti. prašydavo užtarimo. Daugėjant raštelių su Vilkaviškis, 1937 m. Publikuota tikinčiųjų padėkomis už gautąsias malo- „Epaveldas“, originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo nes, 1953 m. pradėta beatifikacijos byla. bibliotekoje 1987 m., minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį, popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Iki 2017 m. jis buvo vienintelis palaimintuoju paskelbtas lietuvis.

15 d.

Pasaulinė kultūros diena, paskelbta siekiant paskatinti saugoti žmonijos kultūros vertybes.

1935 m. tą balan- Stounhendžas – megalitinis statinys Didžiojoje Britanijoje – į džio dieną Vašing- UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą įtrauktas nuo 1986 m.

Frédérico Vincent'o nuotr. tone pasirašyta sutartis, pagal kurią įsipareigojama saugoti meno ir istorijos paminklus tiek taikos, tiek karo metu. Dar šis dokumentas vadinamas Rericho paktu (pagal rusų tapytojo Nikolajaus Rericho vardą, nes jis, matydamas grėsmes žmonijos meno kūriniams, kultūros paminklų apsaugos klausimą siūlė kelti valstybiniu lygiu). Šiemet, minint šią dieną, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas sveikino kolegas, partnerius, ištikimus bib­lio­tekos lankytojus, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija 15–17 d. surengė virtualią viktoriną apie lietuvių kalbą, Lietuvos kultūrą ir istoriją. Savo žinias panoro patikrinti apie 400 dalyvių.

14 d.

Šią dieną prieš 170 metų gimė Adalbertas Bezzenbergeris (1851– 1922) – vokiečių kalbininkas, etnografas, reikšmingai prisidėjęs prie Lietuvos mokslo. Jis laikomas baltistikos pradininku – tyrė baltų tautų kalbas, tautosaką, literatūrą, etnografijos ir archeologijos paminklus, nagrinėjo senųjų Adalbertas Bezzenbergeris. Piešinys, darytas pagal Heinricho Wolffo vario lietuvių raštų kalbą. A. Bezzen- raižinį. bergeris – žinomas Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas. Ekspedicijose Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse ištyrė daugiau kaip 30 archeologinių paminklų, įrengė Mažosios Lietuvos lietuvių etnografinę sodybą. 1907 m. paskelbtas Lietuvių mokslo draugijos garbės nariu.

18 d.

Tądien prieš 145 metus Kupiškio rajone gimė Jurgis Šlapelis (1876–1941) – kalbininkas, vertėjas, leidėjas, kultūros veikėjas. Nors Maskvos universitete buvo įgijęs mediko diplomą, gydytoju nedirbo – savo jėgas skyrė lietuvių kalbai, kultūrai ir visuomenės reikalams. Ypač ryškios buvo jo pastangos sulenkėjusiame Vilniuje ir Vilniaus krašte puoselėti ir gryninti lietuvių kalbą.

Lietuvybės „bacila“, tikėtina, užsikrėtė 1892–1896 m. mokydamasis Jelgavos (Mintaujos) gimnazijoje.

Gyvendamas Jono Jablonskio namuose, susipažino su Vincu Kudirka, Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliumi Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Liudvika Didžiuliene. Po 1904 m., kai buvo panaikintas spaudos draudimas, Vilniuje neišeidavo joks reikšmingesnis lietuviškas leidinys, prie kurio J. Šlapelis nebūtų pridėjęs rankos. 1906 m. kartu su žmona Marija Vilniuje atidarė knygyną, kuris be pertraukos veikė 40 metų. Įdomu, kad J. Šlapelis Šlapelis, kai studijavo yra pirmojo lietuviško tarptautinio Jurgis Maskvos universitete. 1907 m. (fot. žodyno („Svetimų ir nesuprantamų K. A. Fišer). Publikuota „Epaveldas“ žodžių žodynėlis“, 1906) autorius.

23 d.

Įkurta Lietuvai pagražinti draugija – visuomeninė organizacija, veikusi 1921–1940 m. Prieš 100 metų ją įkūrė aktyvūs visuomenės veikėjai: miškininkas Povilas Matulionis, zoologas Tadas Ivanauskas, botanikas Liudas Vailionis, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, valstybės veikėjas Stasys Šilingas.

Draugija organizuodavo medelių sodinimo, paukščių globos vajus, rūpinosi istorinių gamtos paminklų, miestelių aikščių, parkų, kapinių priežiūra. Draugijos nariai per radiją skaitė šviečiamąsias paskaitas, rašė straipsnius. Skelbiama, kad ši 1995 m. atkurta draugija šiuo metu turi per 4000 narių.

Draugijos kreipimasis „Piliečiai! Jau pavasaris“, 1923 m. Publikuota „Epaveldas“, originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje

44

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Traditions: They are Being Fostered, or They Come Unasked

1

The Lithuanian librarians community has a tradition to celebrate the National Week of Lithuanian Libraries organised by the Lithuanian Librarians Association. This publication is about the opening of the 21st such Week and presents congratulatory speeches by the Minister of Culture of the Republic of Lithuania Simonas Kairys and the DirectorGeneral of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Prof.

Dr. Renaldas Gudauskas.

Challenges that Bring About Opportunities

2

Every year, the National Week of Lithuanian Libraries begins with the announcing of the winners of the nomination “Best Librarian”.

Tarp knygų asked the winners how they and their libraries managed to overcome challenges of the pandemic. The answers are given by the Best Librarian of 2020 the Head of the Information Resources Department at the Lithuanian Library for the Blind Dalia Balčytytė, the Best Library Chief Executive the Director of the Library of the Kaunas Technological University Assoc. Prof. Dr. Gintarė Tautkevičienė and the cultural projects manager at the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library Gintautas Jazdauskas (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė)

Vigorous and Vital

4

The year 1931, approximately 50 years after a library association was established in America, saw the origination of a librarians’ community in Lithuania. This year is the Lithuanian Librarians Association’s 90th anniversary year. In this publication, former and present (from 1996 up to now) Presidents of the Lithuanian Librarians Association recollect the most significant events and accomplished undertakings during their terms. The reminiscences are shared by Emilija Banionytė, Rima Gražienė, Petras Zurlys, Vida Garunkštytė, Alina Jaskūnienė and Jolita Steponaitienė.

Remigijus Misiūnas. Lithuanian Publishing Statistics: Between Good Intentions and Reality

9

It is common within the publishing sector that in the autumn of the current year, the National Library publishes the yearbook “Lithuanian Publishing Statistics” devoted to the results of the previous year’s publishing. Dr. Remigijus Misiūnas brings to notice the fact that changes in the publishing sector should inevitably be ensued by changes in the collection and presentation of data about it. The author surveys changes in publishing statistics during recent years determined by various reasons: from the publication’s title and the extent of the object to changes triggered by market.

Eglė Baliutavičiūtė. “Reading as an Aim”: Let Us Check Ourselves, Learn and Act

12

In Sweden, one of the major areas of focus having long history is reading promotion, implementation of related projects and research in this field. There is a survey prepared by the Swedish expert Jonas Andersson “Reading as an aim. About methods and research within the field of reading promotion” about what knowledge about reading promotion, motivation to read and strengthening such motivation has been aggregated. In this article, the survey is introduced by the senior expert researcher at the Research and Dissemination Unit of the Children’s and Youth Literature Department of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Eglė Baliutavičiūtė. Now the survey is also available in Lithuanian.

Violeta Černiauskaitė. Changes in the Enriching Terminology: About the Terms “paeiška”and “principai”

14

The article presents “The Lithuanian–English Vocabulary of Librarianship, Information and Book Science Terms”, which has been prepared for publication by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The Vocabulary comprises 10,000 entries. Dr. Violeta Černiauskaitė, by taking into account the importance of terms containing the word paieška (“search”), presents their standardised examples. Terms of another category that allow finding out fundamental aspects of librarianship are those containing the word principai (“principles”).

Daiva Zarankaitė-Kiniulienė. The Interwar Press in Tauragė

16

One cannot overestimate the importance of press for the renaissance and maturation of the Lithuanian nation during various time periods. The article’s author surveys the situation with Lithuania’s press in the first half of the20th century, more specifically serials published in Tauragė. At that time, 60 titles of Lithuanian newspapers were available at the post office of this town in the western Lithuania; most popular were dailies. During the interwar period, in addition to newspapers published by the government, there were publications of various political parties, unions and organisations. There were also people who read foreign press, i.e. Polish and Jewish publications.

Evaldas Timukas. The Mekases Centre: A Mecca of the Family in Biržai

20

More than a year ago, the Biržai District Municipality Jurgis Bielinis Public Library established the Centre for Studies of the Legacy of Jonas and Adolfas Mekases, as an increasing number of documents related to the avant-garde filmmaker Jonas Mekas (1922–2019), who was born in the Biržai Region and later on lived and worked in New York City, and to his family had been finding their way into the Library’s collection. Evaldas Timukas from this Centre surveys its undertakings and accomplishments during the first year of the operation of this structural unit of the Library. Among the documents that were recently acquired by the Centre are manuscripts of a diary of the film director Adolfas Mekas (1925–2011).

Genovaitė Dručkutė: “The French Literature Remains One of My Most Favourite” 23 On the occasion of the International Francophonie Day (the 20th of March), the literature researcher Dr. Dainius Vaitiekūnas interviews the literature researcher, translator and teacher at Vilnius University Prof. Dr. Genovaitė Dručkutė. She speaks about the connections between Lithuanian and French literatures and what qualities of the French literature fascinate her, her most favourite French writers and what book by a French author about the impressions from a travel to Lithuania of the 20ies of the 20th century she is now translating. (Interviewed by Dainius Vaitiekūnas)

Dalia Bredelienė. “Our Marcinkevičius” is Live in Prienai

26

Another publication from the series about how Lithuania’s libraries named after a famous personality foster their memory. The methodologist from the Prienai Public Library Dalia Bredelienė tells about the relation that connected the writer Justinas Marcinkevičius (1930–2011), and the Prienai Region, where he was born, and its people. According to the author, the awareness that they had their own poet provided strength to people of Prienai since Justinas Marcinkevičius always was a moral backbone not only in great pursuits related to the Region’s culture but also to fostering of the Lithuanian national identity and re-establishing Lithuania’s statehood.

Šarūnas Šimkevičius. When Lighthouses and their Stories Become Great Passion 30 One is no longer amazed at various items possessed by collectors. And how could...lighthouses be “collected”? Such passion of Aidas Jurkštas from Palanga expresses itself, in the first place, by his interest in lighthouses of his native region (the outcome of this interest is his book Lietuvos švyturių istorija (“The History of Lithuania’s Lighthouses”) and his selection of postcards Senieji Lietuvos švyturiai (“The Old Lighthouses of Lithuania”) and in lighthouses of the Baltic Sea (he has drawn 1,500 of these lighthouses).

There was not a single travel of this pharologer without visiting the local lighthouse.

Vaidenė Grybauskaitė. Winners of the Election of the Book of the Year 2020 33 There has been announcement of the results of the campaign “Election of the Book of the Year” organised by Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and partners. This year’s campaign was the 16th. In 2020, the most favourite books were the following: Kūnai (“Bodies”) by Akvilė Kavaliauskaitė (adult prose category), Žmonės (“People”) by Enrika Striogaitė (poetry category), Gyvenimo lai(š)kai (“Letters or Times of Life”) by Jonas and Adolfas Mekases (compiled by Kęstutis Pikūnas) (political journalism and documentary book category), Ką manė kamanė (“What did the Bumblee Think?”) by Vainius Bakas and Marija Smirnovaitė (category of children’s books) and Juodavandeniai by Ignė Zarambaitė (“Black Mermons”) (adolescent book category).

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Knygnešys“.

Skulptūrą 1928 m. iš akmens ir bronzos J. Zikaras sukūrė Panevėžyje. Matmenys: aukštis – 40,5 cm; ilgis – 15 cm; plotis – 19 cm. Fotografas Antanas Lukšėnas.

Eksponatas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

2021 Nr. 4 (747) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2021 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2021-04-27 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 460 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 4 (747) 2021 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2021 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt