Daina Sutkevičienė. „Ten, kur būta Paserbenčio“ (M. Martinaitis

„TEN, KUR BŪTA PASERBENČIO“ (M. MARTINAITIS)

Raseinių rajono viešoji biblioteka, pasitikdama savo veiklos šimtmetį, sumanė plačiai paminėti kraštiečio Marcelijaus Martinaičio, kurio vardu didžiuojasi nuo 2014-ųjų, 85-mečio sukaktį. Balandžio 1-ąją, poeto gimimo dieną, norėta sukviesti svečius į didelę šventę, surengti iškilmes. Nors dėl karantino suvaržymų tokių planų teko atsisakyti, viešosios bibliotekos, rajono kultūros bendruomenės, aktyvių vietos gyventojų bendromis pastangomis užsibrėžtas tikslas buvo pasiektas – nepaisant prastų orų, šlapdribos ir pažliugusių kelių, poeto gimtajame Paserbenčio kaime balandžio 1 d. iškilo koplystulpis ir pastatytas lauko akmuo su buvusios Martinaičių sodybos planu.

2013 m. balandžio 5-ąją netikėtai išėjęs anapilin, savo kūryba Raseinių garbės pilietis M. Martinaitis visada yra su mumis. Jo Kukutis keliauja po pasaulį. 2014 m. gavę garbę vadintis kraštiečio poeto vardu, stengiamės deramai nešti šį vardą ir kasmet minėti mielo Marcelijaus gimimo dieną, lankytojams pristatyti jo memorialinį kambarį, rengti knygų apie poetą pristatymus. Bibliotekos leidžiamo krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Rasupis“ numeriuose vis prisimename M. Martinaitį, žurnale yra ir atskira rubrika „Kukučio baladžių paraštėse“.

Šie metai bibliotekai išskirtiniai. Jie paženklinti ne tik poeto M. Martinaičio 85-mečio sukaktimi – rudenį minėsime ir bibliotekos veiklos šimtmetį, todėl nusprendėme, kad šią sukaktį turime pasitikti plačiau paminėdami poeto gimtadienį. Nepamiršome ir pernai savo 70-mečio jubiliejų šventusio jo brolio – kompozitoriaus Algirdo Martinaičio. Tad bibliotekos bendruomenė, pasitelkusi daug geradarių ir kultūros puoselėtojų, išsikėlė tikslą – atgaivinti atmintį ir į istoriją įrašyti beišnykstančio Paserbenčio, iš kurio į pasaulį išėjo du iškilūs mūsų krašto vyrai, vardą. Tuo labiau kad akademinė bendruomenė, Prigimtinės kultūros instituto nariai, rajono kultūros žmonės jau kuris laikas dalijosi mintimis, kad „visi rašytojai, žymūs kultūros ir visuomenės veikėjai turi išsaugotas ištakas – gimtinės ar tėviškės namus, bent jau pažymėtas vietas. O brolių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Marcelijaus ir Algirdo Martinaičių gimtinės kontūrai susiliejo su dirbamosios žemės plotais, neliko nei akmens, ant kurio galėtum po kelionės atsisėsti, nei medžio nuo lietaus pasislėpti ar paukščiui prisiminimo giesmei sugiedoti.“

Po koplytstulpio atidengimo: sveikinimo kalbą sako VšĮ „Atrask Raseiniu“ direktorius Arnas Zmitra, gėles deda (iš kairės) Raseinių r. savivaldybės administracijos direktorius Edmundas Jonyla, bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė ir Kalnujų žemės ūkio bendrovės savininkas Rimantas Čeičius. Samantos Klapatauskaitės nuotraukos Ant lauko riedulio perkeltas A. Martinaičio nupaišytas gimtosios sodybos planas. Dainos Sutkevičienės nuotr.

Mintis turi didžiulę galią – paleista savo virpesiais ji paliečia tuos, kurie yra pajėgūs ją įgyvendinti. Taigi bendraminčių dėka ši Martinaičių giminės ir poeto gimtinės vieta šių metų pavasarį buvo įamžinta. O pagrindiniai iniciatoriai, be bibliotekos vadovų, – Kalnujų žemės ūkio bendrovės direktorius Edmundas Pėčia, Kalnujų seniūnė Regina Čepurnovienė, VšĮ „Atrask Raseinius“ vadovas Arnas Zmitra.

Koplytstulpio autorius – tautodailininkas Ričardas Ramanauskas, o ąžuolą koplytstulpiui padovanojo ūkininkai Danguolė ir Rimantas Galbuogiai. Kurdamas R. Ramanauskas įkvėpimo ieškojo Martinaičių šeimos istorijoje. Koplytstulpio nišoje įkurdintas šv. Izidorius (aliuzija į brolių tėvą Izidorių), kuris pagal tradiciją vaizduojamas kaimiečio rūbais kaip sėjėjas, o greta eina arba dviem jaučiais už jį aria angelas. Šį siužetą matome kryždirbio iškaltame bareljefe žemiau šv. Izidoriaus skulptūros. Viename koplytstulpio šone iškaltas muzikos raktas, kitame – knyga. Šie simboliai primena čia gimusių brolių profesijas. Koplytstulpio viršuje – varpas, o viršutinė dalis papuošta Lietuvos kalvių kalvio Ričardo Grekavičiaus sukurta metaline saule. Ant statinio perskaitysime žodžius: „Paserbentys – Nacionalinės premijos laureatų Marcelijaus Teodoro ir Algirdo Martinaičių gimtinė“ ir M. Martinaičio eiles: Jauną pavasarį gimiau Serbentos upelėj. / Patiesta drobe parėjau į namus, / susiradau dirbančius tėvą ir motiną, / į rankas įsitvėriau ir ėmiau augti – / nuo pavasario ik pavasario.

Prie koplytstulpio Paserbentyje pastatytas lauko riedulys, ant kurio pritvirtintas buvusios Martinaičių sodybos planas. Jį nupiešė A. Martinaitis, o ant akmens perkėlė Edmundas Kupšys.

Dalį lėšų sumanymui įgyvendinti skyrė Raseinių rajono savivaldybė. Bet jei nebūtų buvę darbščių rankų, šeimininkiškos ir dosnios širdies, ar turimų lėšų būtų pakakę „reikalui“ išspręsti? Greičiausiai ne. Taigi Kalnujų žemės ūkio bendrovė (vadovas E. Pėčia ir savininkas Rimantas Čeičius) dovanojo akmenį, kurį sava galinga technika atgabeno į vietą. Pažliugusioje pavasario žemėje jie padėjo iškilti ir koplytstulpiui, t. y. taip atsistoti į vietą, kad rūpintojėlis žvelgtų nuo Martinaičių gimtųjų namų į tą pusę, kur Kalnujai, bažnyčia, kur dabar verda gyvenimas. Bendrovė „Raseinių komunalinės paslaugos“ padėjo iš Raseinių į Paserbentį atgabenti gražųjį koplytstulpį. Tvarkydami įamžinimo vietą, ištisas dienas per šlapdribą ir darganą triūsė seniūnės R. Čepurnovienės talkon sukviesti kalnujiškiai. Kad rajono gyventojai ir svečiai galėtų, arčiau priėję, pasigrožėti Paserbentyje iškilusiu koplytstulpiu, buvo būtina per melioracijos griovį nutiesti lieptelį. Bibliotekos darbuotojai, ūkininkui Nerijui Sutkevičiui parūpinus reikiamos medienos ir lieptelio pagrindui būtinus stulpus, ėmėsi statybos darbų ir iki numatytos balandžio 1-osios kuo puikiausiai juos atliko. Dėkojame visiems, kurie prisidėjo idėjomis, darbais ir palaikymu.

Tądien, kai atidengtas ir pašventintas koplytstulpis bei paminklinis akmuo (šventino Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios vikaras, kunigas Marius Boreiša), lietus maišėsi su šlapdriba, oras buvo toks, kad, kaip sakoma, geras šeimininkas nė šuns laukan nevaro. Vėliau juokavome, kad tai Marcelijaus Kukutis mus visaip išbandė – ar tikrai turim tiek pasiryžimo ir užsidegimo...

Šiandien džiaugiamės, kad idėja įamžinti M. Martinaičio įkvėpimo šaltinį – tėviškės, kurios motyvas dažnas jo eilėse, vietą – tapo kūnu. „Esu sujaudinta Jūsų ir kolegų ryžto įamžinti Martinaičių sodybą. Pasirinktas puikus planas – niekas negalėtų labiau atitikti Marcelijaus vizijų ir kūrybos. Jūsų atsiųsti vaizdai su suarta žeme, su darbus atliekančiais žmonėmis man yra paminklo dalis. Ačiū, Jūs atlikote nepaprastą ir šiandien jau labai retą darbą“, – taip laiške mums rašė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė.

Nuo šiol kiekvienas, užsukęs į Raseinių žemę ir besidomintis iškiliais mūsų krašto žmonėmis, galės aplankyti Paserbentį ir lengvai rasti vietą, kurioje gimė ir augo du galingi mūsų krašto ąžuolai – Marcelijus Teodoras ir Algirdas Martinaičiai. Pastatytas koplytstulpis – mūsų tikėjimo, apsaugos nuo blogio, vilties, ryšio su praeitimi ir su tuo metu gyvenusiais žmonėmis simbolis.