ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

TARPUKARIO

SPAUDA TAURAGĖJE

Tauragės pašto pastatas. 1914 m. Atvirukas. Iš Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fondų

Daiva Zarankaitė-Kiniulienė

Lietuviškos spaudos reikšmė tautos prisikėlimui ir brendimui visais laikais buvo ypač svarbi. Šiame straipsnyje apžvelgsime tarpukario Lietuvos spaudos padėtį, tiksliau periodinius Tauragėje leistus leidinius. Miesto, kuriame tuo metu gyveno 12 000 gyventojų, pašte buvo galima įsigyti 60 pavadinimų lietuviškų laikraščių, iš jų – 5 dienraščius, 18 savaitraščių, 10 dvisavaitinių ir 29 mėnesinius. Bendras tiražas buvo 3200 egzempliorių.

Daugiausia buvo skaitomi dienraščiai. Spaudos kioske per savaitę būdavo išperkama apie 900 egzempliorių įvairių laikraščių1. Dalis lietuvių skaitydavo užsienio spaudą – lenkiškus ir žydiškus leidinius. Spauda būdavo atvežama traukiniais. Pašto korespondencija Kauno–Šiaulių traukiniu būdavo gaunama apie 9 val. ryto, o iš Pagėgių – vakare, apie 20 val. Tauragės pašte korespondencija būdavo išskirstoma apie 11 val., todėl skaitytojus pasiekdavo pietų metu, 13–14 valandą. Populiariausi buvo „Žemaičių balsas“, „Lietuva“, „Lietuvos keleivis“, „Sargyba“, „Lietuvos ūkininkas“, „Trimitas“, „Vienybė“, „Žiburėlis“2 .

Pažymėtina, kad pirmasis nepriklausomos Lietuvos spaudos įstatymas buvo priimtas 1919 m. lapkričio 30 d. Prieš pradedant leisti naują laikraštį ar žurnalą, steigiant leidyklą, spaustuvę, reikėjo parašyti prašymą apskrities, miesto viršininkui ir gauti jo sutikimą. Lietuvoje tarpukariu šalia valdžios leidžiamų laikraščių pradėjo eiti ir įvairių partijų, sąjungų bei organizacijų leidiniai. Tauragėje savo periodinius leidinius turėjo krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai.

1 Kaip atrodo periodinė spauda Tauragėj. Tauragės aidas, 1935, geg. 26, p. 2. www.epaveldas.lt. 2 Pašte gaunami laikraščiai. Žemaičių balsas, 1925, rugpj. 6, p. 2. www.epaveldas.lt.

MOKSLEIVIŲ IR JAUNIMO LEIDINIAI

Šios spaudos Tauragėje nebuvo gausu. Išlikę pirmieji tų laikraštėlių numeriai. Visi jie dauginti šapirografu. Tai – būsimų žymių autorių pirmieji kūrybiniai bandymai. Nuo 1921 m. rugpjūčio 2 d. mieste veikė dailės draugija „Lyra“, nuo tų pačių metų spalio ji leido laikraštėlį „Ugnelė“. Šio leidinio atsakomasis redaktorius buvo Jonas Bildušas (1895–1966). Jis buvo baigęs mokytojų kursus, 1920–1921 m. buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, dalyvavo Valstiečių liaudininkų sąjungos veikloje, 1925–1927 m. buvo Tauragės miesto burmistras.

Pirmajame 23 puslapių laikraštėlio numeryje pateikta informacija apie dailės draugijos „Lyra“ steigimą, organizaciniai rūpesčiai ieškant patalpų. Skiltyje „Tauragės kronika“ pranešama, kad bendrovės „Jūra“ ir „Rūbas“ prie Jūros upės stato elektros stotį, sužinome, kad pradėjo veikti mokytojų profsąjungos knygynas „Knyga“, o prie mokyklos veikia suaugusiesiems rengiami vakariniai kursai, kurie gausiai lankomi.

Tauragėje veikė moksleivių draugija „Varpas“. Nuo 1922 iki 1926 m. būsimo kalbininko Petro Joniko (1906–1996) rūpesčiu ji leido varpininkų laikraštėlį „Diegas“. Įvairiu dažnumu ėjusio laikraštėlio paantraštėje (1925 m.) nurodyta, kad tai – Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos „Diego“ kuopos laikraštėlis. Mokykloje diegininkų buvę apie 70 narių. Rinkdavosi kas antrą sekmadienį, rašydavo referatus, skaitydavo paskaitas, gyvai dalyvaudavo diskusijose įvairiais klausimais. Turėjo savišalpos fondą neturtingiems mokiniams remti.

Tauragės aukštesniosios komercinės mokyklos mokinių literatų būrelis 1935 m. leido laikraštėlį „Mūsų mintys“. Jame buvo pateikiamos garsių žmonių mintys apie gyvenimą ir kūrybą, ištraukos iš lietuvių ir

Tauragės paštininkai skirsto gautą korespondenciją. 1938 m. Nuotr. iš Kauno miesto muziejaus fondų

užsienio rašytojų kūrinių, įvairūs mokinių knygų aptarimai – literatūriniai teismai, rašoma apie mokyklos organizuotą kūno kultūros ir dainų šventę. Savo skyrelį turėjo ir skautai. Tauragės gimnazijos religinio auklėjimo būrelis 1937–1938 m. leido sieninį laikraštėlį „Jaunimo balsai“, o Tauragės mokytojų seminarija 1932 m. (žinomi pirmieji du numeriai) – satyrinį laikraštėlį su iliustracijomis „Antiknopkė“3, tačiau apie juos išlikę mažai informacijos. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomoje mokytojo Jono Kirlio kolekcijoje yra išlikęs ir Tauragės mokytojų seminarijos leidinys „Mūsų darbai“, kurį 1925–1926 m. leido literatų sekcija: Teodoras Blinstrubas, Jonas Kruopas, Petras Jonikas ir kt. Šie leidinėliai buvo nedideli, rašyti ranka, padauginti šapirografu. Leidinį iliustruodavo T. Blinstrubas. P. Jonikas aprašydavo literatų, dramos sekcijos, istorijos muziejaus, mokinių veiklą. Skyrelyje „Rinkime folkloro medžiagą“ raginama rinkti liaudies dainas, mįsles, priežodžius, patarles, pasakas. P. Jonikas čia yra pateikęs pluoštelį savo sesers padainuotų dainų, pasakojimą „Prūsų kumelys“, keturias patarles. Beje, P. Jonikas rimtai ruošėsi savo gyvenimą susieti su kūryba. Jis neakivaizdžiai lankė Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ (nuo 1920 m. leistas Kaune) organizuojamus pusmetinius kursus korespondentams ir reporteriams. „Trimito“ redaktorius ir kursų vadovas Matas Šalčius paštu pateikdavo 12 paskaitų, kursų dalyviai turėjo parašyti 20 praktikos darbų. Laikraščio reporterio teorijos ir praktikos kursus baigė 72 asmenys ir gavo pažymėjimus4. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje saugomas P. Joniko 1925 m. spalio 31 d. baigtų Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ korespondentų kursų pažymėjimas Nr. 21, pasirašytas kursų vadovo M. Šalčiaus, „Trimito“ redaktoriaus Kazio Obolevičiaus, „Lietuvos“ redakcijos atstovo Jono Strimaičio, Eltos atstovo Vinco Žurnalo „Trimitas“ rengtų reporterių kursų pažymėjimas, išduotas Petrui Jonikui. 1925 m. Iš Kemežio, Lietuvių rašytojų ir žurnaTauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos fondų listų sąjungos atstovo Adolfo Klimo.

Lietuvoje religinius leidinius leido ir atskiros parapijos. Daugiausia leisti katalikų ir protestantų laikraščiai. Lietuvoje aktyviai darbavosi evangelikų liuteronų šalpos ir kultūrinio švietimo draugija „Sandora“. Ji 1904–1939 m. leido laikraštį „Pagalba“ (vėliau tapusį mėnraščiu). Leidyba iki 1925 m. rūpinosi Mikelis Jurgelaitis (Jurgeleit) iš Pagėgių, Vilius Gaigalaitis iš Vilkyškių ir tauragiškis Mikas Preikšaitis, kuris vėliau pagarsėjo kaip bibliofilas. Tauragės dvare 1928–1935 m. veikė šios draugijos senelių ir našlaičių prieglauda.

Tauragės visuomenės gyvenime svarbią vietą užėmė evangelikai metodistai. 1925 m. gruodžio 20 d. buvo pašventinta Tauragės metodistų bažnyčia, kurioje galėjo melstis apie 300 tikinčiųjų. Šalia bažnyčios tuometinėje Vokiečių gatvėje (dabar Prezidento g. 28) buvo dviejų aukštų parapijos namai, kuriuose gyveno kunigas, bendruomenės salė, kur burdavosi ir dūdų orkestras. Protestantų metodistų mėnesinis laikraštis „Krikščionystės sargas“ ėjo nuo 1923 iki 1932 metų. Pradžioje leistas Tilžėje, Kaune, Rygoje, Biržuose, 1927–1930 m. spausdintas Tauragėje, Mejerio Epelio spaustuvėje. Jo redakcija buvo įsikūrusi Tauragėje, Vokiečių g. 11. Laikraščio „Krikščionystės sargas“ redaktorius buvo Jonas Tautoraitis. Metodistų kunigas, vertėjas, giesmynų kūrėjas J. Tautoraitis apie 1922 m. išleido „95 brangių giesmelių isz kitų bei wokiszkų knygų surinktos, iszwerstos ir czion sutaisytos wisokiam Ezesui Diewui ant garbes ir mieliems lietuwninkams ant amžinos žegnones“.

VALSTIEČIŲ LIAUDININKŲ LEIDINIAI

1922 m. gruodį Lietuvoje susikūrė Valstiečių liaudininkų sąjunga. Tauragėje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo kooperacinis judėjimas. Daugiausia liaudininkų iniciatyva buvo leidžiami rajono laikraščiai. 1924–1925 m. ėjo liaudininkų pakraipos politikos, mokslo, visuomenės ir literatūros dvisavaitinis laikraštis „Žemaičių balsas“. Redakcija buvo įsikūrusi Gimnazijos g. 32, turėjo telefoną Nr. 37. Metinė prenumerata kainavo 5 litus. Laikraštį spausdino akcinės bendrovės „Rytas“ Tilžės skyrius Klaipėdoje 1000–2000 egz. tiražu. Leidėjas buvo J. Bildušas, tuometis Tauragės apskrities valdybos narys. Galbūt dėl studijų Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete jis jau 1924 m. balandžio mėnesį atsisakė redaktoriaus pareigų. Laikraštį redagavo Juozas Toliušis, Vincas Augaitis, bet daugiausia Juozas Kazys Beleckas. Tauragės kooperatyvo „Laisvė“ tarybos narys, vėliau šios bendrovės valdybos pirmininkas, J. Toliušis buvo nepriklausomybės kovų dalyvis, karininkas, Tauragės apskrities gydytojas. Spalvinga asmenybė buvo J. K. Beleckas. Po mokslų Jurbarko, Tauragės, Kauno gimnazijose dirbo „Žemaičių balse“. Vėliau susižavėjo bulvarine spauda. 1930–1934 m. parašė trijų dalių apybraižų knygą „Nuodėmių gatvė“, 1931 m. – „Kostas Olšauskas“.

Redaktoriai (iš kairės): Jonas Bildušas, Liudas Jančauskas, Juozas Namajūnas. Nuotraukos iš redakcijos „Tauragės žinios“ archyvo ir portalo „Epaveldas“

Kooperacinė vartotojų bendrovė „Laisvė“ 1925 m. leido informacinį prekybos ir kooperacijos laikraštį „Žemaičių kooperatininkas“, kurio metinė prenumerata kainavo 3 litus. 1924 m. vasario14 d. Tauragės kooperatininkai atidarė parduotuvę Bažnyčių g. 20, kurios pirmuoju pardavėju ir laikraščio redaktoriumi buvo Ladas Serbenta. Jis buvo Tauragės liaudies banko „Savišalpa“ tarybos narys, kaip ir V. Augaitis bei J. Toliušis. 1925 m. liepos 5 d. Tauragėje vyko Kooperacijos šventė – pirmą kartą minėta Kooperacijos diena. Aktyvusis L. Serbenta skaitė pranešimą „Kooperacija ir jos esmė“.

Mėgstantis maištauti, L. Serbenta įstojo į Socialistų liaudininkų partiją, Tauragėje 1926 m. jis leido savaitraštį „Socialistas liaudininkas“, buvo jo atsakomasis redaktorius. Laikraščio redakcija įsikūrė Bažnyčių g. 22. Leidinį spausdino M. Epelio ir A. Braudo spaustuvė, metinė prenumerata kainavo 4 litus. Po nepasisekusio Tauragės sukilimo L. Serbenta išvyko studijuoti į Vienos (Austrija) aukštąją pasaulinę prekybos mokyklą. Čia jis ir Bronius Zubrickas susipažino su Salomėja Nėrimi, kuri Vienoje lankė vokiečių kalbos kursus. Visi trys buvo marijampoliečiai, kartu iškylaudavo, klausydavosi S. Nėries posmų5. Tapęs ekonomistu, L. Serbenta grįžo į Lietuvą, čia dėstytojavo.

VISUOMENINĖ PERIODIKA

Nuo 1933 m. vasario leistas „Tauragės balsas“ ėjo neilgai. Jo atsakomasis redaktorius buvo M. Epelis. Dvylika šio laikraščio numerių jis išspausdino savo spaustuvėje, įsikūrusioje Bažnyčių g. 44. Vienas laikraščio egzempliorius kainavo 20 centų, prenumerata metams – 6 litus. „Tauragės balsas“ spausdino rašinius politikos, ekonomikos ir kultūros klausimais, gilinosi į krašto problemas. Tų pačių metų liepos mėnesį pasirodė visuomeninis savaitraštis „Žemaitijos aidas“. Jo leidėjas buvo Tomas Norgilas (T. J. Norgell), atsakomasis redaktorius P. Stonys. Pirmasis „Žemaitijos aido“ numeris išėjo 5000 egzempliorių tiražu, tačiau leidinys gyvavo trumpai, žinomi penki numeriai. Laikraščio redakcija buvo įsikūrusi Stoties g. 15, turėjo telefoną Nr. 57. Savaitraščio metinė prenumerata kainavo 6 litus.

T. Norgilas buvo turtingas verslininkas. Grįžęs iš JAV, trečiajame dešimtmetyje pasistatė didelį mūrinį namą Tauragėje ant Jūros upės kranto, tebestovintį ir dabar. Stoties ir Vaižganto gatvių sankryžoje mediniame name turėjo šeimos parduotuvę, kurios iškaba skelbė: „Įvairių prekių krautuvė. R. Norgilienė“6 . T. Norgilas 1934 m. išleido penkių poemų leidinį „Poemos: kitoniškos nuo šio svieto raštų“.

Liudo Jančausko (1912–1983) iniciatyva Tauragėje pasirodė keletas vienkartinių laikraščių: 1934 m. rugsėjo mėnesį – „Tauragės ekspresas“ ir „Naujas Tauragės ekspresas“. Po mėnesio – spalį kaip tų leidinių tęsinys pasirodė Antano Šlapaičio redaguotas vienkartinis leidinys „3 Tauragės ekspresas“, kurį išspausdino M. Epelio spaustuvė. Šie laikraščiai išleisti tūkstantiniu tiražu, vieno egzemplioriaus kaina 15–20 ct. 1934 m. rugsėjį „Naujas Tauragės ekspresas“ rašė apie Tauragės mokyklų būklę. Daugelio rajono pradžios mokyklų patalpos buvo nuomojamos iš privačių asmenų, per vienus metus savivaldybei tai kainuodavo 10 000 litų. Iš laikraščio daugiau sužinome apie specializuotas Tauragėje veikusias mokyklas. Štai Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos tėvų komitetas prašo Švietimo ministerijos, kad mokykla taptų klasikine gimnazija, kurioje būtų dėstoma lotynų kalba. Taip pat skaitome apie jau ketverius metus šaltuoju metu (žiemą) Tauragėje veikiančią Žemės ūkio mokyklą. Į ją buvo priimami ne jaunesni kaip 17 metų jaunuoliai. Mokslas nemokamas, jis trukdavo penkis mėnesius, tuomet mokiniai gaudavo mokyklos baigimo pažymėjimą.

Laikraštyje buvo rašoma apie baigiamą mieste statyti jaunalietuvių sporto klubą, Šaulių namus, apskrities ligoninę, „Maisto“ skerdyklą.

Įdomi informacija apie Tauragės gatves. Tuomet buvo baigiama grįsti Vytauto gatvė, Antano Smetonos 60-ųjų gimimo metinių proga Vokiečių gatvė

pavadinta Prezidento vardu, o krautuvininkas T. Norgilas badavo protestuodamas, kad savivaldybė nenusausino Stoties gatvės. Tauragiškiai džiaugėsi, kad 1934 m. spalio 1 d. Vytauto gatvėje buvo atidaryta užkandinė „Pieno centralinė“, kurioje buvo galima įsigyti aukščiausios rūšies pieno produktų.

Paminėtina dar pora L. Jančausko vienkartinių leidinių. 1935 m. kovo 3 d. pasirodžiusiose „Tauragės žiniose“ buvo aprašomos istorinės miesto vietos. Iš leidinio sužinome, kad tuomet Tauragėje stovėjo 870 medinių ir 210 mūrinių namų. O trumpa žinute pranešta, kad per Klaipėdos uostą anglų prekiniu laivu „Baltallin“ išgabenta 36 894 kg Tauragės „Maisto“ bekonų. Taip pat tų pačių metų pavasarį pasirodžiusiame keturių puslapių „Tauragės aide“ miestelėnai buvo raginami nusidažyti namų fasadus ir tvoras, sodinti medelius. Buvo pranešama, kad Lietuvos banko Tauragės skyrius pradeda statyti modernius trijų aukštų namus. Plačiai aprašyta „Laisvės“ kooperatyvo veikla, Tauragės šaulių teatro spektakliai. Sužinome apie sporto mėgėjų nepasitenkinimą, kad, aptvėrus miesto sodą, norint patekti į renginius, reikia įsigyti bilietą. 1935 m. L. Jančauską pašaukus į kariuomenę, jo periodinės spaudos leidyba nutrūko. Vėliau jis buvo žinomas kaip spaudos leidinių kolekcininkas, tautodailininkas. Didelė L. Jančausko surinkto paveldo dalis – nuotraukos, dokumentai, meno dirbiniai – nuo 1992 m. saugomi Tauragės krašto „Santakos“ muziejuje. O miesto Vasaros estradoje stovi jo medinis stogastulpis, sukurtas 1979 m. pagal pasaką „Vištytė ir gaidelis“.

PATRIOTINIAI PERIODINIAI LEIDINIAI

1919 m. įkurta Lietuvos šaulių sąjunga Kaune leido savo laikraštį „Šaulių vadovas“. Tačiau vietinės šaulių organizacijos taip pat nesnaudė. 1927 m. pasirodė Tauragės apskrities šaulių laikraštis (žurnalas) „Mūsų šaulys“. Redakcija buvo įsikūrusi Bažnyčių g. 2, priešais katalikų bažnyčią, turėjo telefoną Nr. 64. Čia veikė Lietuvos kariuomenės karių savanorių sąjungos Tauragės skyriaus valdyba. Tame pastate dar buvo P. E. Savickienės valgykla ir maisto prekių krautuvė. „Mūsų šaulį“ leido Lietuvos šaulių sąjungos IV rinktinės valdyba, leidinio atsakomasis redaktorius buvo leitenantas Antanas Laugalys, spausdino M. Epelio ir A. Braudo spaustuvė. Mėnesinis leidinys kainavo 0,50 centų, o metinė prenumerata – 6 litus. „Mūsų šaulys“ rašė apie šaulių tikslą auklėti piliečių tautiškumą, tėvynės meilę, lavinti ir stiprinti kūno jėgas, teikė žinių apie karybą, technikos mokslus. Leidinyje buvo įvairenybių, eilėraščių ir feljetonų skiltys. Pirmajame numeryje buvo rašoma apie Tauragės šaulių sodą ant Jūros kranto, kuriame norėta įkurti sporto aikštę, sceną. 1936 m. lapkritį išėjo vienkartinis 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko leidinys (žurnalas) „Butegeidininkas“. Jo redaktorius – šio pulko švietimo vadovas leitenantas Juozas Namajūnas (1909–1968). Jam talkino redakcinė komisija ir bendradarbiai karininkai: Antanas Skrinskis, Zablackas, Mikšys, Ipolitas Razbadauskas, A. Sicila, dailininkas J. Norkus, atsakingas ir už meno reikalus pulke. Spausdino Tauragėje veikusi spaustuvė „Planeta“. „Butegeidininkas“ rašė apie karių kasdienybę, pulko sporto šventes, karių teatro trupę, kurios vadovas buvo tas pats J. Namajūnas, o režisierius – jaunesnysis puskarininkis J. Norkus. Leidinyje pateikiama savanorių atsiminimų apie pirmąjį Žemaičių batalioną, eilėraščių, satyros. Jaunesnysis puskarininkis Zablackas eilėraštyje „Lapkričio 23-ji“ rašė: „Šiandien vorų voros kalba laisvės gandą, / Milijonai guodžias džiugesio žinia... / O anuomet šičia, užsimetęs skrandą, / Žengė savanoris laisvės parsinešt...“7

Aktyvus redaktorius J. Namajūnas, pasitelkęs redakcinę komisiją (Antanas Maksvytis, Petras Šimaitis, Antanas Šlapaitis), 1937 m. pavasarį išleido vienkartinį jubiliejinį Tauragės skautų ir skaučių tuntų leidinį „L. S. S. Tauragės rajono tuntas: 1931. IX. 27–1936. IX. 27“. Trisdešimt vieno puslapio leidinys kainavo 1,50 lito. Jame plačiai nušviečiama Tauragės rajono tunto kūrimosi ir penkmečio veiklos apžvalga. 1928 m. Ignas Povilaitis subūrė skautų draugovę, kuri pradžioje nebuvo savarankiška ir priklausė Šiaulių rajono tuntui. Ilgainiui skautų skaičius augo ir 1931 m. rugsėjo 27 d. oficialiai buvo įkurtas Tauragės rajono tuntas.

Zarasiškis J. Namajūnas, dar mokydamasis Karo mokykloje, rašė į nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leidinius. 1933 m. paskirtas į 7-ąjį pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulką Tauragėje, J. Namajūnas įsitraukė į jaunosios kartos ugdymą. Rašė apie skautų patriotizmą ir rengė tautines skautų stovyklas. 1934 m. jaunesnysis leitenantas J. Namajūnas dėstė karinį rengimą Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos mokiniams. 1936 m. buvo pakeltas į leitenantus. 1938-aisiais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. 1939–1940 m. studijavo Vytauto Didžiojo aukštojoje karo mokykloje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo tardomas NKVD, tapo politiniu kaliniu. Įdomu, kad jo proanūkė, JAV gyvenanti Rožė Namajūnaitė (nešiojanti savo prosenelės Rožės Gotšalkaitės-Namajūnienės vardą) 2017 m. lapkričio 4 d. Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje mišrių kovos menų turnyre „UFC 217“ nokautavo varžovę lenkę ir apsijuosė čempiono diržu; čempione ji tapo ir šiemet.

* * *

Tauragėje, paribio krašte, tarpukariu gyveno daugiatautė, bet skaitanti visuomenė. 1925 m. balandį Lietuvos jaunimo sąjungos Tauragės apskrities taryba įsteigė spaudos platinimo biurą, kuriame buvo priimama daugelio Lietuvos laikraščių: „Jaunimas“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, Žemaitis“, Šiaulių naujienos“, „Žemaičių balsas“ ir kt. prenumerata8 . Įdomu tai, kad daugumos Tauragės spaudos leidinių redakcijos tuomet buvo susitelkusios judrioje Bažnyčių gatvėje. Spaudos leidiniuose būdavo aptariamos kasdienės aktualijos, mokslo, kultūros reikalai. Dalį tekstų sudarė įvairūs filosofiniai straipsniai tautiškumo, patriotizmo klausimais. Nelengva buvo Lietuvos nepriklausomybės istorijos tėkmėje derinti tautines, socialdemokratines ir krikščioniškąsias pozicijas. Tarpukario spaudos leidybos tradiciją nutraukė Europoje prasidėję neramumai.