ŠIANDIEN AKTUALU

LIETUVOS LEIDYBOS STATISTIKA: TARP GERŲ SIEKIŲ IR REALYBĖS

Dr. Remigijus Misiūnas

Leidybos pasaulyje įprasta, jog einamųjų metų rudenį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleidžia eilinį „Lietuvos spaudos statistikos“ metininką, skirtą praeitų metų leidybos rezultatams. Tik pandemijos akivaizdoje gal nedaug kas atkreipė dėmesį, kad 2020 m. jis buvo pavadintas kitaip – „Lietuvos leidybos statistika 2019 m.“. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko naujo – ta pati panelė, tik kodėl naujas rūbelis: vietoj „spaudos“ – „leidybos statistika“?

Biuletenio rengėjų viešojoje erdvėje pateikiamame pristatyme teigiama, jog jame „skelbiama statistinė informacija apie spausdintinius dokumentus, garsinius, regimuosius ir skaitmeninius dokumentus fizinėse laikmenose, kurie 2019 m. gauti iš šalies leidėjų kaip privalomieji egzemplioriai ir saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Į išsamią statistinę apskaitą įtrauktos knygos ir brošiūros, laikraščiai ir žurnalai. Duomenys pateikiami įvairiais aspektais, pavyzdžiui, teksto kalbos, paskirties, teminiu, pagal leidėjus ir kt. Taip pat leidinyje skelbiama statistinė informacija apie disertacijų santraukas, natas, žemėlapius, vaizduojamosios dailės spaudinius, leidinius Brailio raštu ir smulkiąją spaudą.“

Keičiasi leidyba, neišvengiamai turi keistis ir duomenų apie ją rinkimas bei pateikimas. Ir tai nėra koks pirmas pokytis. Pavartę ankstesnius metininkus, pamatysime, kad per metus, kai Nacionalinei bibliotekai perėjo atsakomybė už spaudos statistiką, kito registruojamų objektų samprata, pateikiamų apibendrintų duomenų lentelių skaičius. Pavyzdžiui, anksčiau į apskaitą buvo įtraukiami neperiodiniai leidiniai, turintys ne mažiau nei 8 puslapius ir didesnį nei 100 egz. tiražą, o nuo 2002 m. užteko ir 7 puslapių bei 50 egz. tiražo.

Kito ir objekto aprėptys. Sakysim, nuo 1997 m. statistikos objektu tapo garso, vaizdo dokumentai bei elektroniniai ištekliai. Taigi dabar į statistikos išskiriamą neperiodinių leidinių grupę patenka knygos ir brošiūros, disertacijų santraukos, vaizduojamojo meno spaudiniai, gaidos, žemėlapiai, garso dokumentai, elektroniniai ištekliai, knygos akliesiems Brailio raštu.

Maždaug nuo 2013 m. matyti ženklesni pokyčiai stengiantis artinti statistiką prie rinkos pokyčių – keičiami analizės pjūviai ir jų pateikimas. Tikrai, menant, kaip sunku keisti tai, kas per dešimtmečius tapo, regis, neliečiama tradicija, reikia pripažinti, jog per keletą pastarųjų metų daug padaryta stengiantis, kad statistika atsilieptų į nuolat kintančios rinkos pokyčius ir kuo išsamiau ją atspindėtų. Tačiau to neužtenka nutildyti kartkartėmis tiek viešojoje erdvėje, tiek leidėjų pasaulyje nuskambančius nepasitenkinimo balsus dėl leidybos statistikos būklės.

Daugiausia strėlių sulaužyta dėl privalomojo egzemplioriaus ir tiražų įvardijimo leidiniuose. Bet teoriniai pamąstymai dėl spaudos statistikos, joje vykdomų pokyčių ir jos atitikties tarptautiniams standartams lieka labai mažo specialistų rato akiratyje. Iš jų bene daugiausia minčių sukelia dr. Nijolės Bliūdžiuvienės 2018 m. mokslo darbų rinkinyje ,,Knygotyra“ paskelbtas straipsnis ,,Lietuvos spaudos statistika: situacija ir perspektyvos“. Iš esmės jis galėtų būti spaudos statistikos pertvarkymo gairėmis, kur link eiti.

Minėtame straipsnyje išsakytomis mintimis remtasi ir keliuose 2019 m. Nacionalinės bibliotekos vidaus pasitarimuose, kuriuose dalyvavo tuometė Informacijos mokslų departamento direktorė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė, tuometė Informacijos mokslų departamento Leidybos produkcijos identifikavimo skyriaus vedėja Diana Šlapšinskienė, dr. Tomas Petreikis, už statistikos duomenų kaupimą atsakingos vyriausioji bibliotekininkė Laima Tamulynienė bei vyresnioji bibliotekininkė Rita Markevičienė ir šių eilučių autorius. Pasitarimuose buvo įvertinti pokyčiai, o praėjusių

metų rudenį pasirodžiusi ,,Lietuvos leidybos statistika 2019 m.“ – pirma juose aptartų keitimų kregždė. Tiesa, nedidelė. Yra sutarta dėl naujų duomenų kaupimo, jie pradėti rinkti, tačiau jiems įtraukti į metininkus reikia laiko, o dabar, įvykus Nacionalinės bibliotekos struktūros pokyčiams, matyt, ir naujo aptarimo, kaip tai padaryti.

SVARBIAUSI POKYČIAI IR DIDŽIAUSI KEBLUMAI

Iš to, ką matome 2019-ųjų metininke, svarbiausiu pokyčiu laikyčiau smulkiųjų spaudinių asortimento išskleidimą (jis leidžia knygų rinkos analitikams suprasti, kiek išleidžiama tokių komerciškai patrauklių leidinių kaip pratybų sąsiuviniai, spalvinimo knygelės ir t. t.) ir anksčiau taip paslaptingai atrodžiusios, maždaug 1 000 knygų kasmet apimdavusios rubrikos ,,Literatūra plačiajai skaitytojų auditorijai“ detalizavimą (leidžia įvertinti, kiek išleidžiama populiariųjų saviugdos, atsiminimų ir pan. knygų).

Tačiau to dar nepakanka, būtina judėti toliau, nepamirštant ir statistikos uždavinių, ir senų skaudulių, ko gero, pirmiausia – privalomojo egzemplioriaus problemų. Nacionalinė biblioteka leidėjais laiko visus viešosios informacijos rengėjus, pristatančius jai privalomąjį egzempliorių. Tarp jų yra įmonės, kurioms leidyba – pagrindinė veikla, ir įvairios institucijos bei asmenys, kuriems leidyba yra tik viena iš veiklų arba atsitiktinė, vienkartinė veikla / akcija. Dalis šių leidėjų nepateikia privalomojo egzemplioriaus, gal net nėra girdėję apie tokią prievolę.

Toks leidėjų margumas sukelia ir statistinių duomenų painiavą. Lietuvos statistikos departamentas leidėjus skaičiuoja remdamasis Registrų centro duomenimis ir grupuodamas juos į įmones, užsiimančias ,,Leidybine veikla“ ir ,,Knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla“. Tai užprogramuoja duomenų skirtumą. Nesileidžiant į platesnius aiškinimus, ko gero, išsamesne galima laikyti Nacionalinės bibliotekos pateikiamą spaudos statistiką. Priminsime, kad jai tenka pagrindinė atsakomybė už leidybos statistiką, nors, kaip minėta, ji gauna toli gražu ne visų Lietuvoje išleistų knygų privalomuosius egzempliorius. Kaip padidinti jų skaičių – atskira ir ilga kalba, bet negalima jo paversti pirminiu tikslu, tik po kurio įgyvendinimo būtų galima galvoti apie statistikos pertvarką.

Tas pat pasakytina ir apie tiražų nustatymo galvosūkį. Viena vertus, turint omenyje šiuolaikinės leidybos įvairovę, kartais tiražo pateikimas yra keblus dalykas, pavyzdžiui, knygą spausdinant pagal poreikį. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad kai kada leidėjai knygose tiražo nenurodo dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Iš dalies šią spragą užpildo Nacionalinės bibliotekos darbuotojai, apklausdami leidėjus ar pasiremdami kitais šaltiniais. Vėlgi, nesileisdami į didesnius svarstymus, kaip šią problemą spręsti, ne visai rimtai pasiūlysime, gal sprendimą galima būtų

DUOMENŲ RINKIMO IR PATEIKIMO IŠŠŪKIAI

Ko gero, pirmas kardinalus žingsnis deklaravus, kad spaudos statistika virsta leidybos statistika, būtų informacijos apie leidinių platinimą rinkimas, nes to reikia norint kuo objektyviau analizuoti leidybos rinką ir teikti jos raidos prognozes. Kokie tai būtų duomenys, vėlgi – diskusijos objektas, bet manau, kad privalu galvoti apie sklaidos įvairiais kanalais (knygynai, internetas ir t. t.) rezultatų kaupimą ir jų analizę įvairiais pjūviais (pagal prekybos taškus, paskirtį, tiražą ir t. t.). Nors galima įsivaizduoti, koks tai bus galvos skausmas rengiant tokių duomenų įgyvendinimo metodiką ir ją bandant įgyvendinti. Tačiau bent dalis tokių duomenų, ko gero, leistų paneigti ne vieną leidybos mitą, tarkim, apie kokių nors knygų fenomenalų populiarumą ir pan.

Sveikintina dr. N. Bliūdžiuvienės mintis tobulinti leidybos pramonės statistinių duomenų pateikimą sisteminant leidėjus pagal bendrą leidėjų skaičių, bendrą darbuotojų skaičių, bendrą pardavimo ir reklamos apyvartą ir bendrą išleistų leidinių pavadinimų skaičių; pateikti duomenis, atsižvelgiant į leidėjų vietą rinkoje, t. y atskiriant leidyklas nuo leidėjų. Duomenis apie pastarųjų leidybinę veiklą buvo galima pateikti suskirsčius juos į tam tikras kategorijas, pavyzdžiui, valstybinės institucijos, švietimo institucijos ir t. t.

Taip pat būtų galima pagalvoti apie kai kurių anksčiau atsisakytų duomenų sugrąžinimą. Pavyzdžiui, grąžinti lentelę ,,Grožinės literatūros leidyba“, kurioje būdavo pateikiamas Lietuvoje išleistų knygų autorių sąrašas, nurodant jų knygų skaičių ir tiražą, taip pat informacija apie lietuvių autorių knygų išleidimą kitose šalyse. Į lentelę ,,Knygos ir brošiūros pagal autorius“ patartina grąžinti informaciją apie leidyklų išleistų knygų tiražus (bendrą ir vidutinį).

Nemažu iššūkiu taps skaitmeninės leidybos rezultatų apskaita. Čia ne tik teks spręsti skaitmeninės leidybos produkto privalomojo egzemplioriaus keliamą galvos skausmą, bet ir kokiais pjūviais pateikti informaciją apie skaitmeninius leidinius.

SIEKINYS – OPERATYVI ANALIZĖ IR PROGNOZĖS

Leidybos statistikai, be kitų, keliamas uždavinys, kad jos sukaupta informacija būtų naudinga vertinant šalies leidybos situaciją ir tai būtų prognozavimo priemonė. Taigi svarbu galvoti ne tik apie duomenų pateikimą, bet ir apie jų analizę. Prieš kurį laiką metininkuose buvo atsisakyta leidybos rezultatų apžvalgos. Aš manau, kad, persvarsčius tokios analizės tikslus ir parengus tam tikrą analizės schemą, kuri leistų pateikti kuo išsamesnį metų leidybos situacijos vaizdą, ją būtina grąžinti.

Vertėtų pagalvoti ir apie informacijos pateikimo operatyvumą: dabartinė tradicija, kai metininkai pasirodo praėjus kone metams po analizuojamųjų metų, nėra labai gera. Gal būtų galima tam tikromis formomis skelbti, pavyzdžiui, pusmečio leidybos rezultatus vėliausiai einamųjų metų rugsėjį, o kitų metų vasarį – antrojo pusmečio ir pradinius visų metų duomenis.

Minėtiems tikslams pasiekti reikia naujų metodikų, nesitikint, kad informacijos kaupimo naštą bus galima pasidalinti su leidėjais. Reikėtų ieškoti būdų, kaip gauti informaciją iš Statistikos departamento, kitų valstybinių ir verslo, pirmiausia užsiimančio leidinių prekyba, institucijų. Kartu reikia suprasti, kad ne viskas priklauso nuo Nacionalinės bibliotekos, gal reikės rengti šią sferą reglamentuojančius teisės aktus ir juos įgyvendinti.

Taigi laukia sudėtingas uždavinys. Reikia ir toliau vienu metu eiti dviem keliais: planuoti leidybos statistikos pertvarką, rengti reikiamus įstatyminius ir norminius dokumentus, Lietuvos leidybos statistiką artinant prie tarptautinių standartų, ir kartu į kiekvieną naują leidybos statistikos metininką įtraukti vis naujų pakeitimų, atitinkančių siekį paversti jį ne tik informacijos šaltiniu, bet ir leidybos situacijos analizės bei prognozavimo priemone, naudojama ir mokslo, ir reprezentaciniais tikslais. Žodžiu, vis labiau gražinti tą naują rūbą.

KEITĖSI LAIKAI – KEITĖSI RINKĖJAI IR STATISTIKOS RINKIMO BŪDAI

Leidybos statistika yra svarbus duomuo, rodantis šalies intelektinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo lygį, naudojamas ne tik moksliniais, bet ir reprezentaciniais tikslais.

Apie Lietuvos spaudos statistikos raidą rašiusi dr. Jurgita Rudžionienė skiria tris svarbiausius jos etapus: nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m. I pusm.); sovietinės okupacijos (1940 m. II pusm.–1990 m. kovo 11 d.); atkurtos Lietuvos nepriklausomybės (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šiol). Pirmajame etape oficialioji spaudos statistika skelbta tuometėje valstybinės bibliografijos priemonėje „Bibliografijos žinios“ ir oficialiame bendrosios statistikos leidinyje – rinkinyje „Lietuvos statistikos metraštis“, antrajame ir trečiajame – leistas specialus leidinys „Lietuvos spaudos statistika“.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu statistiniai duomenys buvo renkami keliais būdais: iki 1928 m. tai buvo anketavimas, kai anketas pildydavo vietos valdžios pareigūnai, o nuo 1928 m. statistinė informacija rengta centralizuotai, remiantis Bibliografijos instituto rengiamais valstybinės bibliografijos duomenimis. Į apskaitą buvo įtraukiami tik Lietuvos teritorijoje leisti spaudiniai (iki 1939 m.) be okupuotose srityse leidžiamų leidinių. Sovietinės okupacijos laikotarpiu statistikos organizacinis pagrindas buvo administracinio pobūdžio, reikėjo laikytis centralizuotų metodologijos taisyklių, kurias nustatė tuometiniai Sąjunginiai knygų rūmai Maskvoje.

Lietuvos SSR knygų rūmai (įkurti 1945 m.) tęsė 1924–1943 m. veikusio Bibliografijos instituto veiklą rengiant spaudos statistiką. Valstybinės bibliografijos rengimas yra pagrindinė leidybos statistikos prielaida ir pagrindas, todėl gausūs Knygų rūmų valstybinės bibliografijos leidiniai suteikė galimybę sėkmingai rengti spaudos statistiką. Ilgus sovietinio laikotarpio dešimtmečius statistinė informacija buvo skelbiama „Lietuvos TSR spaudos statistikos“ leidiniuose. Pirmasis toks leidinys – „Lietuvos TSR spaudos statistika, 1940–1955“ – buvo išspausdintas 1957 metais. Vėliau buvo parengti ir publikuoti dar keli rinkiniai, apimantys kelerių metų duomenis, keletas leidinių, skirtų atskiriems metams, o nuo 1981 m. imta leisti metinius spaudos statistikos leidinius.

Nepriklausomoje Lietuvoje leidybos statistiką rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, nuo 1992 m. tęsianti Knygų rūmų veiklą valstybinės bibliografijos bei spaudos statistikos srityse. Metinis leidinys „Lietuvos spaudos statistika“ – svarbiausias ir vienintelis šaltinis, kuriame skelbiami išsamūs spaudos statistikos duomenys. Nuo 2004 m. leista ir elektroninė „Lietuvos spaudos statistikos“ versija. Kaip spaudinys paskutinį kartą pasirodė „Lietuvos spaudos statistika, 2016“. Nuo 2017-ųjų rengiamas tik elektroninis leidinys.

Pastaraisiais metais pradėjus kaupti ir skelbti daugiau leidybos sektoriaus statistinių duomenų, nuspręsta keisti šio leidinio pavadinimą. Elektroninis leidinys „Lietuvos leidybos statistika, 2019“ tęsia ankstesniųjų statistikos leidinių tradicijas.

Nacionalinėje bibliotekoje parengti leidybos statistiniai duomenys taip pat skelbiami Lietuvos statistikos departamento leidiniuose „Lietuva skaičiais“, „Lietuvos statistikos metraštis“, „Lietuvos švietimas, kultūra ir sportas“ bei Oficialiosios statistikos portale.

Išsami statistinė informacija iliustruoja leidybos Lietuvoje padėtį bei tendencijas, ji gali būti vertinga leidybinės veiklos kokybinio ir kiekybinio vertinimo, prognozavimo priemonė.

„SKAITYMAS KAIP TIKSLAS“: PASITIKRINKIME, PASIMOKYKIME, VEIKIME

Knygos dailininkė Maria Evidon

Eglė Baliutavičiūtė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja-ekspertė

Jono Anderssono pavardę pirmą kartą Lietuvoje išgirdome 2015 metais. Tąkart Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Švedijos instituto ir Švedijos Karalystės ambasados Lietuvoje organizuotoje konferencijoje „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams“ jis skaitė daug smalsumo sukėlusį pranešimą apie skaitymo skatinimo programas Švedijoje. Pranešimas buvo paremtas paties J. Anderssono parengta skaitymo skatinimo apžvalga „Skaitymas kaip tikslas. Apie skaitymo skatinimo metodus ir tyrimus“. Šis darbas atvėrė platų skaitymo skatinimo lauko vaizdą, iškėlė probleminius klausimus ir pateikė gausybę idėjų, ką ir kaip būtų galima patobulinti, kokias užsienyje vykdomas veiklas pritaikyti savo šalyje. Nuo šių metų apžvalgą atskiro leidinio pavidalu jau galime skaityti ir lietuviškai* .

Švedijoje vis daugiau dėmesio skiriant skaitymo skatinimui, prieš keletą metų nuspręsta sustoti ir pasitikrinti, kas žinoma apie vykdytus ir tebevykdomus skaitymo skatinimo projektus. Kokių žinių sukaupta apie skaitymo skatinimą, skaitymo motyvaciją ir jos didinimą? Kokie šios srities tarptautinių ir Švedijoje vykdytų tyrimų rezultatai? Atsakymus rasite J. Anderssono apžvalgoje.

PIRMIAUSIA SUTARKIME DĖL TERMINŲ

Pirmuosiuose knygos skyriuose gausia tyrimų apžvalga pagrindžiama skaitymo apskritai ir skaitymo skatinimo programų nauda ne tik patiems skaitymo gebėjimams, bet ir asmenybės raidai, visuomeniškumui, kitų kultūrų supratimui, mokymosi pasiekimams bei socialiniam mobilumui. Daug dėmesio skiriama skaitymo skatinimo srities terminams aptarti, apžvelgiama, kaip juos supranta skirtingi tyrinėtojai.

Lietuvoje ir kitose šalyse gana paplitusi sąvoka „skaitymo malonumas“. Tačiau ji knygoje pelnytai kritikuojama, nes „kol malonumas arba pasitenkinimas yra laikomi pagrindiniais skaitymo tikslais, gali būti sunku argumentuoti, kodėl svarbu skirti laiko būtent skaitymui“ (p. 23), juk vaikams gali būti daug maloniau žaisti videožaidimus arba dūkti su draugais. Be to, pažymima, kad motyvų skaityti yra kur kas daugiau nei vien malonumas. Todėl studijos autorius, kur tik įmanoma, vartoja terminą „savanoriškas skaitymas“, kurį apibrėžia kaip skaitymą, „vykstantį savo noru arba savo paties labui“ (p. 23).

Būtent savanoriškas skaitymas yra raktas į visas skaitymo naudas, o skaitymo skatinimo iniciatyvomis kaip tik ir siekiama sužadinti ar sustiprinti motyvaciją skaityti savo noru. Todėl leidinyje plačiai aptariama vidinė ir išorinė motyvacija, įvairūs motyvaciją didinantys ar sekinantys veiksniai, ypatingas dėmesys skiriamas berniukų savarankiško skaitymo motyvacijos stokai. Taip pat pagrindžiama, kodėl toks nepaprastai svarbus yra ankstyvasis skaitymas. Duodama patarimų, kaip biblioteka ar mokykla, taip pat tėvai, aktyviai užsiimantys vaikų skaityba, galėtų padidinti vaikų skaitymo motyvaciją.

Tarp teigiamų savanoriško skaitymo padarinių minima įtaka socialiniam mobilumui. Gerai žinoma, kad vaikai, gyvenantys socialinės rizikos aplinkoje ar nepritekliuje, žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių šeimose, dažniau patiria mokymosi sunkumų, mažiau skaito, todėl šiai grupei reikalingas ypatingas dėmesys. Tyrimai rodo, kad „skaitymas savo malonumui laisvalaikiu daro daugiau įtakos pasiekimams moksluose nei tėvų išsilavinimo lygis“ (p. 25).

Taigi nors leidinys pirmiausia skirtas su vaikų skaitymo skatinimu dirbančiai bendruomenei – bibliotekininkams, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų pedagogams, švietimo ir kultūros administratoriams, dirbantiems neformaliojo švietimo srityse, bent jau pirmieji knygos skyriai ir tam tikros vėlesnių skyrių dalys galėtų sudominti ir didesnį skaitytojų ratą – tėvus bei kitus suaugusius vaikų artimuosius.

Verta pabrėžti akademiškai sąžiningą studijos autoriaus elgesį su sukaupta medžiaga. Ne visais klausimais tyrimų pakanka ir užsienyje, todėl studijos autorius nesistengia nugludinti prieštarų, probleminių klausimų, kaip tik juos išryškina, parodydamas, kad tam tikru klausimu absoliutaus mokslinio konsensuso nėra, arba parodo tam tikrų tyrimų trūkumą, ribotumą. Pavyzdžiui, daugybę nesutarimų keliantis klausimas – ar vaikus reikėtų apdovanoti už skaitymą. Knygoje pažymima, jog „yra požymių, rodančių, kad vaikai, kurie skaito tikėdamiesi išorinių skaitymo rezultatų, iš savo skaitymo gauna mažiau. Taip pat esama įrodymų, kad išorinių veiksnių motyvuojami skaitytojai yra labiau linkę skaityti paviršutiniškai nei tie, kurie turi vidinės motyvacijos. Apskritai abu motyvacijos tipai su laiku tapo siejami su skirtingomis mokymosi strategijomis ir mokymosi tipais – vidinė motyvacija siejama su „giliuoju mokymusi“, o išorinė – su „paviršiniu mokymusi“. Kita vertus, tyrimai rodo, kad išorinė motyvacija gali veikti kaip priemonė vidinei motyvacijai pasiekti.“ (p. 26)

KUO MUMS TAI NAUDINGA

Tarptautiniais tyrimais pagrindęs skaitymo ir skaitymo skatinimo naudą, J. Anderssonas pereina prie konkrečių skaitymo skatinimo iniciatyvų tyrimų apžvalgos. Dėmesys skiriamas įvairaus kalibro veikloms, vykdomoms bibliotekų, mokyklų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir kitų organizacijų, bei jų rezultatams. Gali kilti natūralus klausimas, kodėl mums turėtų būti įdomi ir svarbi užsienyje vykdytų skaitymo skatinimo srities tyrimų apžvalga? Priežasčių daugiau nei viena.

TYRIMŲ TRŪKUMAS. Lietuvoje išsamių skaitymo tyrimų labai stinga. Taip, mes dalyvaujame tarptautiniuose tyrimuose – Tarptautiniame skaitymo gebėjimų tyrime (PIRLS) bei Tarptautinio mokinių (penkiolikmečių) vertinimo programoje (PISA), tačiau nuoseklių visuotinių gyventojų skaitymo įpročių, tendencijų tyrimų labai trūksta. Retkarčiais viešumoje pasirodo žinia apie vieną kitą privačia iniciatyva vykdytą tyrimą, tačiau jie būna riboto masto ir dažnai tyrimo duomenys visuomenei iš esmės neprieinami, jų atskleidžiama tik tiek, kiek pasirenka viešai skelbti tyrimo organizatoriai. Skaitymo skatinimo veiklų ir programų efektyvumo, poveikio tyrimų apskritai labai stinga.

J. Anderssono leidinyje „Skaitymas kaip tikslas. Apie skaitymo skatinimo metodus ir tyrimus“ apžvelgiamas platus skaitymo skatinimo veiklų spektras ir jų tyrimų rezultatai (daugiausia remiamasi Švedijos ir kitų Skandinavijos šalių, taip pat Jungtinėje Karalystėje vykdytais tyrimais). Kai prireikia argumentuoti, kodėl vieną ar kitą veiklą verta vykdyti, tęsti arba pradėti vykdyti, galime remtis šia tarptautine patirtimi, o žinodami, su kokiomis problemomis, sunkumais ar ribojimais susidūrė kolegos užsienyje, galime iš karto ieškoti išeičių, kaip jų išvengti.

IDĖJŲ MAINAI. Dalydamiesi idėjomis, taip jas padauginame ir kartais net pageriname. Tiesa, Lietuvoje jau daugybę metų uoliai domimasi geriausiomis užsienio patirtimis, ne viena skaitymo skatinimo iniciatyvos idėja buvo įkvėpta iš kitų šalių parsivežtų patirčių. Pavyzdžiui, tokie dideli ir prasmingi projektai kaip „Vasara su knyga“ ar „Knygų startas“ pirmiausia buvo pradėti vykdyti Jungtinėje Karalystėje, o vėliau išplito po kitas Europos valstybes ir už jos ribų.

Knygos autoriui koncentruojantis į tyrimus, vis dėlto neįmanoma jų pristatyti nepaminėjus konkrečių skaitymo skatinimo iniciatyvų ir jų taikymo būdų, todėl nemažai kalbama apie įvarius garsinio skaitymo užsiėmimus, bibliotekų ir mokyklų ar vaikų darželių bendradarbiavimą, knygų dovanojimo programas, masinio skaitymo programas, autoritetų įtaką vaikų skaitybai, socialiojo skaitymo formas ir kt. Apžvelgiamos ir dėl technologinės pažangos atsiradusios naujos skaitymo, knygų pristatymo ir pokalbių apie knygas formos, taip pat kintanti bibliotekos samprata ir knygų prieinamumo didinimo iniciatyvos.

Kai kurios iš knygoje minimų iniciatyvų mums pasirodys puikiai pažįstamos ir jau daugybę metų taikomos Lietuvos bibliotekose, kitos – tokios, apie kurias dar tik svajojame, žengiame pirmuosius žingsnius. Kai kurie sumanymai gali stebinti ir įkvėpti mus pačius ieškoti naujų skaitymo skatinimo ar kitų su skaitymu susijusių vaikų gerovę užtikrinančių galimybių. Iš tokių idėjų pavyzdžių galėtų būti literatūrinio profilio vaikų darželiai, skaitymo skatinimas į pagalbą pasitelkiant sporto trenerius ar sporto žvaigždes. Įkvėpti galėtų ir tokia skaitymo skatinimo ir socialinė inciatyva, kai kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems suteikiama galimybė savo vaikams skaityti pasakas. Vienas tokio Švedijoje vykdyto projekto tikslų buvo „padidinti kalinių galimybes pozityviai prisidėti ir dalyvauti savo vaikų emocinėje, socialinėje ir intelektualinėje raidoje bei pabrėžti istorijų ir pasakojimų svarbą vaiko brandai ir mokymuisi“ (p. 49).

ŠALTINIAI. Knygoje rasime itin gausų literatūros šaltinių sąrašą, tad, susidomėję kokia nors programa, tyrimu ar bendresnio pobūdžio knyga apie skaitymą ir skaitymo skatinimą, galėsime lengvai rasti pirminius ar papildomus šaltinius ir praplėsti savo žinias bei padidinti kvalifikaciją. Žinoma, švedų kalba nėra dažna Lietuvoje, tačiau leidinyje nestinga ir nuorodų į angliškus šaltinius, kurie mums gerokai lengviau prieinami.

PRASMINGAI PAPILDYTA KOLEKCIJA

Lietuvoje nėra gausos leidinių, skirtų skaitymui skatinti. Iš jų nemažą dalį yra išleidusi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka: Vivienne Smith „Kaip skaitymą padaryti prasmingą“ (2009); Aidano Chamberso „Skaitymo aplinka: kaip suaugusieji galėtų padėti vaikams mėgautis knygomis“ (2010); Emili Teixidoro „Skaitymas ir gyvenimas: kaip vaikus ir paauglius skatinti skaityti: gairės tėvams ir mokytojams“ (2014); Ingos Mitunevičiūtės, Eglės Baliutavičiūtės „Vaikų ir jaunimo knygų klubai: metodinės gairės“ (2016).

Džiugu, kad Nacionalinė biblioteka ir toliau puoselėja skaitymo skatinimo misiją. Vykdydama Skaitymo skatinimo programą, metų pradžioje ji išleido šiame straipsnyje aptartą knygą. Tikiu, kad naujasis leidinys prasmingai papildys mūsų skaitymo skatinimo lauką, padės sustiprinti jau vykdomas veiklas ir taps įkvėpimu ne vienam naujam projektui.