DFCitas #1 (Demo)

Redaktoriaus Laiškas

1976-aisiais rugsėjo 15-tąją, režisierius Francis Ford Coppola, vidury audros, užsiropštė ant aukštų kaip dangus pastolių, jog ten, gulint tarp dangaus ir žemės, lietaus balutėse bandytų nuskandinti savo kančias. Tikriausiai be protiškiausias karinis filmas „Apocalypse Now“ buvo tik įpusėjęs produkciją. Marlon Brando ant scenos pasirodė su viršsvoriu. Taifūno sugriauta filmavimo aikštelėje... Filipinų valdžiai, vis sustabdant filmavimą dėl tebesitęsiančio Vietnamo karo, atgal reikalaujant paskolintų malūnsparnių... „Išleiskit mane, išleiskit mane ir leiskit grįžti namo,“ – tąnakt visiems dievams maldavo Coppola. Suprantu, kaip jis jautėsi – aš ir pats ten buvau, nors ir ne džiunglėse. Nelyginu „DFCitas“ produkcijos su $31 mln. kainavusiu Holivudo gigantu, vienu geriausių visų laikų filmu, režisieriui taip pat kainavusiu santuoką, sveikatą ar vos ne jo sveiką protą. Tačiau, nepaisant kokio didumo yra projektas, kai viskas pastatyta ant kortos, kiekvienas „taifūnas“ – staiga atkritę rašytojai, vėluojanti iliustracija ar didėjančios spausdinimo kainos – verčia klausti savęs: „ar visa tai verta pastangų, santaupų, sveikatos? Ar aš vėl šneku su savim?“

Tuomet pažvelgiu į užbaigtą žurnalą, kurį šiuo metu laikote rankose, su nerealių menininkų piešiniais, puošiančiais tuzino rašytojų tekstus, ir suprantu, jog visgi tie švilpaujantys vėjai piniginėje, visos bemiegės, kofeino kupinos naktys nenuėjo veltui. Jei ne dėl prisidėjimo prie kultūros, kaip žmonės sako, tai bent dėl žurnalų lentynų paįvairinimo.

Kalbant apie kultūrą ir spausdintinius leidinius, žurnalo konstravimo periodu žmonės klausė manęs: „kodėl „DFCitas“? Ar nemanai, na, kad kai kam šis terminas neš ne itin džiuginančias asociacijas?“ Deficitas, kaip ir ta pati kultūra iš didžiosios k, yra platus kaip vandenynas terminas. Man šis žodis toptelna kiekvieną kartą dirstelėjus į lietuviškų žurnalų lentynas (kad ir kaip mums patinka skaityti apie Lietuvos įžymybes, turime tik vieną kino žurnalą ir nei vieno apie video žaidimus, ką jau kalbėti apie iliustruotus). Kitam galbūt tai asocijuojasi su kinu, maisto produktais ar milijonu kitų dalykų. Tad kol bus deficito – bus ir žurnalas. Kai jo nebus – galėsim ilsėtis, džiaugtis geresnėmis dienomis. Kol kas, turim dar daug ką nuveikti.

Ignas Vieversys „DFCitas“ autorius

1979-aisiais žymaus vengrų matematiko Paul Erdős’o draugas iš $500 ($2052 dabartiniais pinigais) susilažino su juo, jog šis nesugebės ištverti nei mėnesio be savo rytinės tabletytės. Matematikas, draugų apibūdinamas kaip „aparatas, iš kavos išgaunantis teoremas“, buvo vienas iš daugelio tuometinių mokslomeno žmonių, įpratusių paaštrinti rytinės kavos teikiamą žvalumo efektą, kas tuo metu atrodė nekaltu vaistu.

Erdős’as, norėdamas įrodyti savo valios tvirtumą ir lengvai užsidirbti papildomų kapeikų - iššūkį priėmė. Pastebėjęs, kad produktyvumas kaipmat smuko, matematikas lažybas nutraukė ir neužilgo jo rytinei kavai kompaniją vėl palaikė baltos, apvalainos, tabletytės, visiems vakaruose geriau žinomos Benzedrino vardu.

Daugiau nei 85 metus ši amfetamino rūšis padėjo įgyvendinti kosminius siekius garaže gyvenantiems vizionieriams, būsimiems Silicio Slėnio valdovams, pernakt pasiruošti egzaminams ar projektams, kuriems turėjai visą savaitę (tačiau įgyvendinimui pasilikai paskutinį vakarą). Kad ir kas Tu bebūtum – muzikantas, profesionalus Counter-Strike’o žaidėjas, rašytojas, diktatorius ar prezidentas – šansai dideli, jog apie šiuos stebuklus darančius medikamentus girdėjai ir išbandei; jei patiko – nesustojai. Kaip ir visi 21 amžiaus vaikiščiai, vidurinėje susipažinau su pirmaisiais narkotiniais terminais – „ratais“ ir „gaidžiais“.

ventai tikiu, kad ne vienas aš nenutuokiau, ką šie kodiniai žodžiai reiškia. O tie, kurie gyrėsi jų nežemiškais efektais, išgirdo apie tai iš savo vyresnių kiemo draugelių (su būsima ašaros tatuiruote po akimi). Neilgai trukus, pirmą kartą perskaičius Keruako „Kelyje“ bei kino teatre peržiūrėjus 2011-ųjų hitą Limitless. Pasidomėjus realiais filme rodomo super narkotiko atitikmenimis – šis trumpas kodinių žodžių sąrašas pasipildė nauju terminu – „speed’as“.

Kai praėjusio dešimtmečio viduryje, kaip ir kiekvienam doram studentui – „apšvitintam“ kelių sezonų vertės, dvigubai metilinintos, „Breaking Bad“ išmonės bei galybės etikos pamokų, kur galėjai rinktis žiūrėti (tuomet) gąsdinantį Requiem for a Dream (2000) ar kažką susijusio su Antruoju pasauliniu – išaušo galimybė susidurti su šiuo, tiek kartų fiktyviuose pasakojimuose perskaitytu bei visuomenės demonizuojamu, preparatu – negalėjau atsisakyti.

Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po matematiko lažybų pralaimėjimo, susitaikymo su priklausomybe, aš savo delne laikiau trečios eilės Benzedrino pusbrolį - Aderolį. Receptinį vaistą, skirtą dėmesio sutrikimu sergantiems asmenims, tačiau naudojamą tiek kasdienio Harvardo studento (Tavo būsimo viršininko), statybininko, bankininko, tiek paprasčiausio sodo prižiūrėtojo.

Nežinojau, ar tai bus puikios sėkmės istorijos pradžia ar nelaimingos pabaiga. Žinojau tik tiek, kad tokios progos iš giedro dangaus nukrenta ne dažnai. Galbūt tai buvo mano vienintelis šansas išbandyti tai, prie ko daugiau gyvenime neprikišiu pirštų. Dabar arba niekada.

1933-aisiais, praėjus 46-eriems metams po to, kai rumunų chemikas vieną lemtingą dieną sintezės būdu išgavo pirmąjį amfetaminą – veidrodinių molekulių levoamfetamino bei dekstroamfetamino mišinį, vaistų kompanija „Smith, Kline & French“, atradusi šį likimo valiai paliktą preparatą (chemikas buvo susidomėjęs aliejais – stimuliantai jam buvo nė motais), jį pradėjo pardavinėti Benzedrino vardu.

Visai nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau, sumanūs žmogeliai šį

priešsloginį sinusitui slopinti skirtą nosies purškalą išardė ir, kaip mums, žmonėms įprasta, pradėjo jį naudoti ne pagal paskirtį. Šiame skystyje išmirkyti vatos kamuoliukai ir smalsumas buvo velniško sandorio pradžia – tarp žmonijos ir stimulianto, atskleidusio dar nematytas žmogaus pajėgumo ribas.

Benzedrinas tuomet buvo pradėtas siųsti į karo lauką kaip „pagalbinė priemonė aštriam budrumui palaikyti“. Prabėgus keliems mėnesiams po siaubingų įvykių Perl Harbore, vaistas, buitiškai kalbant, buvo paverstas ginklu. Generolai, baimindamiesi dar vienos potrauminio streso epidemijos, pakirtusios sąjungininkus Pirmojo pasaulinio karo metu, savo karininkus pradėjo farširuoti optimizmą išlaikyti padėsiančiais, kovinę dvasią sustiprinančiais amfetaminais.

Karo lauko psichiatrai pervadino potrauminį stresą „eksploataciniu nuovargiu“, o karininkai, apsidžiaugę, kad juos kamuoja viso labo vyriškai skambanti negalia, net nedvejodami puolė gydytis – niekieno nuostabai –stebuklus darančiu, naujuoju vaistu. Eilini, marš į karo lauką!

pagarsėjusiame Vietnamo kare 60-aisiais, eiliniams buvo dalinami kaip „Tic-Tac“ saldainiai.

Kariškiams grįžus namo, karo lauke nepriekaištingai pasitarnavusios tabletės, deja, niekur nedingo. Dauguma iš jų grįžo priklausomi nuo šio stebuklingo vaisto tik tam, jog su juo supažindintų ir savo žaviąsias žmoneles. Ta pati karo logika ar disciplina šį kartą buvo pritaikyta visai kitam fronte – kovai su savimi.

Pokarinė lieknėjimo manija (+ depresija) rutuliojosi panašiu greičiu kaip ir stebuklingųjų amfetaminų bumas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, beveik 10 mln. amerikiečių naudojo receptinius amfetaminus, o šimtai tūkstančių nerandančių sau vietos bei numarinančių savo kasdienes baimes bei alkį į „spalvotus saldainius“ panašius medikamentus, tiesiog nebegalėjo be jų normaliai funkcionuoti.

Žinot, kas dar negalėjo be jų įsivaizduoti savo kasdienybės? Dvi ikoninės, savo pareigomis panašios asmenybės – Hitleris ir Kenedis (JFK). Abu mėgo į savo sėdimąją leistis metamfetaminą (stipresnis bei pavojingesnis amfetamino pusbrolis), kol ūsuotasis diktatorius, kartas nuo karto, dar ir kokainą lašindavosi į akis… Ko tik nepadarysi dėl savo mylimos valstybės.

„Karinis dopingas“ pakeitė visas karo žaidimo taisykles: 40-ųjų pėstininkai – pilni energijos, sintetinio patriotizmo, drąsos, sukąstais dantimis bei viską gerokai aiškiau ir greičiau matančiais vyzdžiais, pripumpuoti amfetamino, buvo panašesni į Rembo ar į kovos lauką aklai besiveržiančias kamikadzes. Jie svaidė save į pavojingas situacijas, kurios vaistui neperėmus kontrolės, net ir drąsiausius atbaidytų ar bent priverstų pergalvoti tolimesnius ėjimus.

Rezultatas atperka metodus. Viršininkams patiko, ką jie regėjo karo lauke, tad ir toliau šėrė savo eilinius stimuliantais. Manoma, kad nacių žaibiškuosius blitzkrieg’us pakurstydavo ne kas kitas, o tie patys amfetaminai, kurie liūdnai

Tik 1968-aisiais, po to, kai šis preparatas nužudė sulieknėti besistengiančią dailiosios lyties pilietę, žurnalas „Life“ išleido per visą šalį nuskambėjusį straipsnį, demaskavusį masiškai vartojamą, liekninamąjį, receptinį vaistą. Susanna McBee, skandalingosios antraštės autorė, po galybės susitikimų ir interviu su daktarais, jautėsi lyg būtų grįžusi iš kartelio būstinės reido – sklidini maišai, pilni šių neįkainojamų tabletyčių.

Prieš kelis dešimtmečius, šis medicinos atradimas padėjo eiliniams įveikti karo fronte vyraujančias baimes bei oponentus. Tuomet, taip pačiai pagelbėti ir prisižiūrėti besistengiančioms namų šeimininkėms, kurios, neturėdamos su kuo daugiau tą daryti, kovojo prieš savo kūnus.

Straipsniui praūžus pro visas medicinines įstaigas, reikalai šiek tiek pagerėjo. Lieknėjimo epidemija buvo sugriežtinta, nors aukų skaičius

nesiliovė mažėjęs. Neilgai trukus speed’as, ribojamas naujosiomis reguliacijomis, kaip koks chameleonas adaptavosi prie aplinkos. Kaip ir „eksploatacinis nuovargis“ ar „apkūnus kūnas“ tuometiniame medicininiame pasaulyje buvo laikomas paprasčiausiomis patologijomis (arba: liguista būsena), taip ir dėmesio nesutelkimas greitai stojo į šių gretas ir buvo pavadintas ADHD (angl. Attention and Hyperactivity Disorder ).

Receptinis vaistas (Ritalinas), padėsiantis kovoti su šiuo sutrikimu, pasirodė 90-aisiais. Prabėgo du dešimtmečiai ir štai, 2011-ais, 3.5 milijono išsiblaškiusių Amerikos jaunėlių, neturėdami nei menkiausio nutuokimo apie turtingas šio medikamento ištakas, tęsė savo protėvių tradicijas, padėjusias laimėti karus fronte ar ties namų slenksčiu. Kai kurie iš ADHD medikamentų, skirtų pradinukams, yra apelsinų skonio ir netgi tirpsta burnoje!

Po šios mini istorijos pamokėlės tikriausiai tikitės perskaityti, kaip aš, speed’ui perėmus „vadeles“, pernakt pasiruošiau ir išlaikiau tris svarbius egzaminus. Prigavau save vidury nakties lotyniškai perrašinėjant Bulgakov’o „Meistrą ir Margaritą“ ar užbaiginėjant rašyti skurdą negrįžtamai sunaikinančio apps‘o programinį kodą.

Jūsų nusivylimui, viskas buvo ganėtinai antiklimaksiška. Vietoj to, kad būčiau susifokusavęs ties vieno iš šių pasiekimų atsitiktinio įgyvendinimo, su Londone viešinčiais draugais pėdinau į kino teatrą žiūrėti Džonas Vikas 2, kurio metu Holivudinis kraujas ir Keanu Reeves’o akrobatiniai/koviniai triukai turėjo visą mano smegenų bei receptorių dėmesį.

Visgi sekančią dieną, pakartotinis (bei paskutinis) bandymas buvo išties įdomus. Tas neapsakomas dūzgimas viduje, lyg po geros kavos prasidėjusio veikimo (verta pastebėt, jog kavos ir šio amfetamino efektas smegenims yra panašus; nors kavos, ilgainiui, mažiau kenkiantis sveikatai, tačiau trumpesnio poveikio), šiek tiek prakaituojantys delnai, itin nuožmus susitelkimas į atliekamą veiklą.

Kartais jaučiau, jog turėjau netgi šiek tiek per daug energijos, jog galėčiau valandų valandas sėdėti prie knygos ar namų darbų,

nukreipus dėmesį į kompiuterinius žaidimus, Netflix‘ą, spalvojimo knygeles suaugusiems, „Lego“ – visa, ką vadiname laisvalaikiu. Gali kelioms ilgoms, tačiau ypatingai įdomioms valandoms užsimarinuoti savo pasaulėly tik tam, jog atsipeikėjęs savo kambaryje surastum iš kaladėlių realistiškai atkurtą Laisvės statulą (3000 kaladėlių, jei įdomu), pradėtą rašyti roko operos scenarijų, o jos šone – iš papjė mašė pradėta daryti skulptūrėlė.

Anaiptol, pašnekėjęs su universiteto draugais, kurie taip pat turėjo progų išbandyti šį preparatą, išgirdau jo nežemišką poveikį paliudijančių pasakojimų. Vieni, nuraminę savo įsiaudrinusias smegenis dūmeliu marihuanos ar paprasčiausiai alkoholiu, pasakojo, kaip pernakt įgyvendino ištisus projektus, kuriuos iki tol lengva sąžine atidėliodavo tolesniam laikui. Kiti piešė, tapė, grojo, rašė, mintyse ardė bei bandė analizuoti mėgstamą muziką, pernakt diskutavo su draugais apie įvairiausias temas be jokios rizikos šiek tiek atsipalaidavusiam, alkoholy išmarintam, liežuviui leptelti kokią nesąmonę. Speed’as arba „amfa“, kaip kai kurie tai vadina (tačiau nemaišyk šių receptinių vaistų su kokainu), viso labo paspartina kai kuriuos receptorius, kurie suteikia nemenką ego-boost’ą; priverčia jaustis vienu laipteliu aukščiau globalioje maisto grandinėje (mano dėstytojas < aš < Ariana Grande), suteikiant atliekamiems net ir smulkiems darbams pakylėtą prasmę. Visi monotoniški darbai, fiziniai (namų tvarkymas) ar protiniai (programavimas), staiga tampa žymiai patrauklesni. Jei dėl kažko: darbo pokalbio, egzamino, Globalinio atšilimo, chlamidiozės ar mirtinos epidemijos jaudinaisi, dabar pastebi, jog tai ne pilvą sukantis, blaškantis jaudulys, o paprasčiausias azartas – pradedi laisviau kvėpuoti ir kibti į darbus. Tu ne-su-stab-do-mas.

Galiausiai, vaistų poveikis baigiasi: mažyčiai raumenys, supantys kraujagyslių sieneles atsipalaiduoja, plaučiai įsitempia. Tu pajunti nuovargio, alkio, seksualinio susijaudinimo antplūdį. Tavo ego perpus smunka, o nenumaldomo mirtingumo nuovoka sugrįžta. Jautiesi panašiai kaip tam seriale Living With Yourself (2019),

kurio pagrindinis veikėjas prisiima visus tobulesnės – darbštesnės, linksmesnės, išradingesnės – savo versijos nuopelnus… Išsimiegi, pasimaitini, pamedituoji, perskaitai kelis Jordon Peterson’o „12 Gyvenimo taisyklių“ knygos skyrius ( „Ketvirtoji taisyklė: Lyginkite save su tuo, kas buvote vakar, o ne su tuo, kas esate šiandien“) ir bandai gyventi lyg niekur nieko.

Tačiau kaip gali lyginti save su vakarykšte, jau atgyvenusia, savo versija, kai ji buvo visokeriopai produktyvesnė? Vakarykštis Tu su užsidegimu atliko darbus, kurie Tau atrodė neįdomūs ir įžvelgė juose prasmę. Nepriverstinai, o su tikru, nesuvaidintu susidomėjimu skaitė praėjusio amžiaus klasikas. Pabaigė pildyti visas nebaigtas aplikacijas, atrašinėti į nebaigtus elektroninius laiškus ir netolimoje ateityje Tau iškepė trupininį obuolių pyragą, jog nesijaustum prastai supratus, kad šiandien tiek pat nenuveiksi.

Kokia gi versija – gerojo Samariečio („šiandien paaukojau Maisto Bankui – aš doras pilietis!“), fiziškai aktyvi, o gal kas dvi savaites suabejojanti visais gyvenimo pasirinkimais – gali tai pralenkti?

Jaučiant nenumaldomai artėjančių deadline‘ų dvelksmą, skonio receptoriams vis dar prisimenant tą nepamirštamą kavos kartėlį, normaliam miego režimui mojuojant au revoir!, kaip koks Smygolas pradedi justi stimulianto šauksmą. Gebėjimas be jokių blaškymų sukilti prieš visus socialinius reikalavimus, kurie tavo blaivioms smegenims atrodo kaip neįveikiamas protinis Everestas, o gundo, kaip koks Saurono žiedas. Kam gi po velnių nepatinka jaustis užtikrintai bei nežmoniškai produktyviai?

Nėra amoralu norėti greito (ar bent greitesnio) sprendimo nuo buvimo pernelyg lėtam, išsiblaškiusiam, pervargusiam, per mažai besišypsančiam, ambicingam ar tiesiog, per daug apkūniam – viena iš priežasčių, dėl kurios šiais moderniais laikais Tu būsi laikomas silpnąja grandimi ir galiausiai būsi pašalintas iš darbo (ar jo išvis negausi).

Pažįstu ne vieną, kuris, nepaisant raginimo „nesinešti darbo namo“, beveik 24/7 yra „ant ryšio“. Ištisus metus aš pats taip gyvenau. Nesiliaujantys e-mailai, Slack‘o žinutės – tik tam, jog darbdavių akyse sužibėtum. Turėtum pranašumą prieš savo kolegas, kurie, nors ir žiūri į karjerą atlaidžiau, atrodo, daro viską kaip priklauso. Tačiau šiomis dienomis to nepakanka.

Kada gi paskutinį kartą jautei tikrą Kalėdinę dvasią? Taip – pavalgei, išpakavai dovanas, pagėrei, pažaidei „Alias“ ar „Dixit“. Bet ar visa tai nesijautė kaip dar vienas „To Do“ sąrašo punktas, kuris, kaip ir margučių marginimas ar imbierinių sausainių kepimas, turi būti atliktas? Neapgaudinėkim savęs, tas atlikto darbo- laisvalaikio (gym’as, knygos skaitymas-klausymas, maisto gaminimas, joga) fizinis ar psichologinis išbraukimas iš nesibaigiančio sąrašo yra malonesnis nei pats procesas. Check!

Suaugti, nors niekas tau to nesakė, vis dėl to reiškia, jog veikla, kuri Tau anksčiau teikė malonumą (nieko neveikimas, nebuvimas darbe), praras savo žavesį, nes jausiesi per daug kaltas, jog nedirbi, veikla, kuri anksčiau kėlė šleikštulį (buvimas darbe, joga?!), Tavo nuostabai, pradės teikti daugiau džiaugsmo. Ne tik visų: viršininkų, šeimos, Instagram‘o sekėjų – akyse esi produktyvus, pinigus uždirbi, bet dar ir karjeros sieki.

Visgi, kada tas prieš nosį tabaluojančios morkos vaikymasis baigsis? Kas iš viso yra toji „morka“? Ar tai: stabiliai (bei padoriai) sumokantis darbas pagal profesiją moderniai kietam ofise su stalo fūle ir penktadieniniais Margaritų vakarėliais? O gal „darbas“, kurio tu nevadini darbu, nes žinai, jog tai tavo pašaukimas, nepaisant vos galą su galu suvesti leidžiančios algos ar galimybės siekti karjeros aukštumų?

Jei vargais negalais – po tuzino praleistų valandų pas popamokines mokytojas/us ar karjeros konsultantus, vietoj to, kad bergždžiai lakstytumei kieme su draugais, metų metus praleidai fortepijono pamokose ar prestižiniame universitete, pasiekei savo svajonių profesiją ir vis vien nesijauti užtikrintai savo užtarnauta vieta po saule – kas

tuomet? Ar tėvų giminių, draugų pripažinimas, pensijos kaupimas, gebėjimas išsikraustyti iš tėvų namų bei atsiskaityti su visomis paskolomis (be tėvų pagalbos) yra tai, apie ką svajojai nuo mažens?

Neatliksiu velnio advokato rolės ir nepasakosiu, jog receptinis amfetaminas yra atsakymas, kurio kiekvieną kartą ieškai butelio dugne, Tinder‘io pasimatymuose, meditacijoje ar saviugdos knygose. Kiekvienas renkasi savo „nuodus“, kaip sakant, kaip ir kiekvienas renkasi, kaip prasimušti šiame velniškai nesąžiningame pasaulyje. Nuo muzikantų, tapytojų iki aktorių ar režisierių. Kiekvieną dieną nuaidi žinios, kaip šie – mirę ar gyvi, vardan meno ar publikos malonės, streso numalšinimo ar paprasčiausio „kaifo“ vaikymosi –praleidžia ištisas karjeras pusiau atmerktomis akimis, tačiau galiausiai pasiekiant tai, apie ką svajojame visi.

Legendinis amerikiečių dviratininkas Lance Armstrong‘as, iš kurio 2013 metais, po to, kai jis buvo pripažintas kaltas už dopingo vartojimą, buvo atimtas 2000-ųjų vasaros Sidnėjaus olimpinių žaidynių medalis, atvirai pareiškė, jog jei galėtų atsukti laiką atgal, jis „nieko nekeistų“. Vienas žinomiausias žmonijos prekinis vardas, Steve Jobs’as, yra pasakęs, jog „LSD buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo nutikimų“. Po velnių, Stephen King’as 80-taisiais gėrė skalavimo skystį dėl jame esančio alkoholio tūrio ir šniojo tiek kokaino, jog turėjo krauju sruvančias šnerves užkišti vata, jog šios neapkraujuotų rašomosios mašinėlės.

„Man berašant šiuos žodžius, tai (Aderolis) yra mano kraujyje ir mąstau, jog pats laikas mesti animaciją. Klausyk, tai padeda aiškiau matyti – pasveriant visus faktorius, darančius įtaką tavo siekiams, karjerai, asmeninei laimei, bei bent trumpam nustumiant apribojantį emocinį bagažą ar ego. Kaip ir alkoholis, aišku, tai atima Tavo natūralumą; tačiau priešingai nei alkoholis –padaro Tave ypatingai pastabiu. Lyg pasimatytum su asmeniniu terapeutu. Jis tau duoda taikliausius patarimus, atsakymus; žino raktą į Tavo trokštamą sėkmę

ir suteikia tai, ko Tau šiuo metu reikia“.

– anonimas

„Suprantu, jog tai yra slidi tema, tačiau Aderolis yra dalis mano kasdienio ofiso gyvenimo. Jis sukūrė neapsakomai daug galimybių, kurių pats vargiai ar būčiau siekęs. Aišku, kaip ir su viskuo mano gyvenime, šio stimulianto vartojimui taikau apribojimus. Stengiuosi laikytis plano ir neperlenkti lazdos – tai paprasčiausia savikontrolė. Jei esi tvirtos valios ir nesi linkęs į priklausomybes, manau, jog išpeši iš Aderolio vien tik gerąsias savybes. Tai galingas vaistas, kuris turi būti gerbiamas“.

– anonimas

Perskaičius šių dviejų internautų pasisakymus, negaliu nesugrįžti prie Saurono žiedo metaforos: „Žiedas gundė jį, pamažu ėdant jo užsispyrimą bei sąžinę. Lakiausios fantazijos pradėjo suktis jo galvoje. […] Jam tereikėjo užsimaukšlinti žiedą ir visa tai būtų buvę jo“ (ištrauka iš knygos „Žiedų Valdovas. Karaliaus sugrįžimas“). Vienu metu, jo bendražygis žiedo nešėjas apie savo naštą šnekėjo panašiai, kaip ir antrasis internautas („Tai galingas artefaktas, kurį reikia saugoti ir gerbti “), priduriant, jog nenumano, kur ši atsakomybė juos nuves.

Kuo toliau, tuo labiau esu įsitikinęs, jog antrasis komentaras priklauso Frodui arba dar blogiau –kažkur giliai Tolkieno mitologijoje slypi ta pati, nuo Biblijos laikų mokinama išmonė apie priklausomybės pavojus („Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įgyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė“), demonstruojama per etikos pamokas rodomuose filmuose (kurie yra nei veiksmingi, nei geri).

Ar tai bebūtų aukš čiausi pažymiai, ilgai žadėtas paaukštinimas, netikėtas dėmesys socialiniuose tinkluose, padidėjęs produktyvumas ar seksualinis dėmesys iš priešingos lyties; fiktyvinio žiedo ar receptinių amfetaminų suteikiamos super galios, ar paprasčiausiai velniškai skanus obuolys – teigiami rezultatai,

teikiantys tą saldų saldų dopaminą (laimės hormoną) – kartą paragavęs, norėsi daugiau.

Visgi, visur egzistuoja antroji medalio pusė; “terminai ir sąlygos” (angl. terms and conditions), kuriais kaip ir besikaupiančiomis, per du gyvenimus neišsimokestinamomis paskolomis, besiraukšlėjančiomis tatuiruotėmis ar Jehovos liudytojų tikėjimo naryste, su kuria sutikai tik iš smalsumo – pasirūpinsi, kai išmuš laikas.

Kalbant konkrečiai apie amfetaminus, arba speed’ą, tas laikas ateina ganėtinai greitai. Aderolis, ar bet koks panašaus veikimo stimuliantas (Ritalinas, Concerta, Modafinilas ar Adrafinilas), padvigubina ar patrigubina dopamino gamybą tavo smegenyse. Tas be protiškai aukštas dopamino lygis laikosi pastovus, nes Tu esi, ar bent apgaulės būdu jautiesi, produktyvus, smalsus, ambicingas – gyvenime nueisiantis toli. Piliulės teikiamą išmonę konvertuok į produktyviai išnaudojamą laiką, atliktus darbus, ir Tu jausiesi nuostabiai! „Juk tai nei narkotikas, nei koks dopingas…“ –tikinsi save.

Tačiau net ir be gailesčio „daužant“ ataskaitas, nebaigtus projektus ar Fortnite žaidimo

frag ‘us, Tu paaukoji visa tai: maistą, knygas, savirefleksiją, meilę, poilsį, nuoširdų darbą ar bandymą suprasti gyvenimo prasmę – kas daro Tave žmogumi, dėl galutinio tikslo pasiekimo. Tada suvoki, kad pasiekimai, taip kaip anksčiau, Tavęs nebedžiugina; o tas velnio neštas amfetaminas nebegamina tiek pat dopamino (jei jį išvis tegamina). Buvai pasaulio viršūnėj tik tam, jog sužinotum, kad šalimais yra šiek tiek didesnė viršukalnė… Šalia jos –dar didesnė. Tik po kurio laiko supranti, kad pradinis taškas, iš kurio atkeliavai, nebeegzistuoja, nes lipti žemyn yra per statu. Kito kelio nėra – tik kilti.

Klausiat, kuris tam pasirašytų? Dabartinė ekonomika jaunam piliečiui yra kaip mat intensyvi, esame per plauką nuo Trečiojo pasaulinio karo. Socialiniai tinklai, be perstojo primenantys, jog gali geriau, sparčiai mirštanti planeta (už kurią, atėjus laikui, tikrai neatgausim depozito), iš rankų slystantis potencialas, o kur dar visos egzistencinės dvejonės. Jei pasakyčiau, jog visa tai bent trečdaliui dienos gali pamiršti ir sutelkti dėmesį į tai, kas tave daro laimingu – ar nesutiktum pabandyti?

Adomas juk sutiko; „Žiedų Valdovo“ Frodas taip pat. Abudu nepakluso įsakymams ir už tai skirtingai sumokėjo: vienas iš jų buvo ištremtas iš Rojaus - kitas, paaukojęs savo mažą, bet laimingą, gyvenimėlį („Maisto skonio, vandens prisilietimo, vėjo ūžesio garso, jokio prisiminimo apie medžius ar žolę ar gėles, jokio mėnulio ar žvaigždžių vaizdinio nebepamenu…“) – įleistas į vieną. Tačiau kokia kaina?

FC : Nors mano dainų struktūros gana tiesmukos - ritmais, tekstūromis, vokalo melodijų vingrybėmis, žaidimu žodžiais ir „ilgais“ priedainiais aš visad pabėgu nuo to ką žmonės pas mus laiko „singlu“. Aš esu ieškotojas, skiriu du, tris mėnesius paieškoms, per kurias klaidžioju po savo paties mintis ir dalykus užrašinėju. Per tą laiką menas, kurį suvartojau prieš pusmetį, gyvenimas, kurį patyriau, pokalbiai, meilės ir atsiminimai ima kilti į paviršių. Kažkuriuo metu pajaučiu - užrašiau viską ką norėjau. Jaučiu, kad užrašiau tiek minties, kiek man atrodo prasminga. Tada keliauju į studiją pas Jokūbą, kur toms mintims ieškome muzikinio rūbo. Apdainuotos istorijos pasufleruoja, kiek turime laisvės eksperimentams. Į visa tai įsipina Jokūbo muzikinės patirtys ir išgyvenimai. Mes daug kalbamės, žaidžiame muzika, ieškome formų, kurios mus džiugintų, stebintų.

DFC : 5 dalykai, be kurių negali gyventi?

FC : Muzika. Meilė. Vienatvė. Fantazija. Draugystė.

DFC : Paskutinis vakarėlis, po kurio iki dabar prisiminus šiurpuliukai nubėga?

FC : Mano gyvenimo kontrastai metams bėgant tik ryškėja. Kuo geriau suvokiu vienatvės prasmę dirbant - rašant dainas, repetuojant, montuojant vaizdą ir pan. Tuo labiau vertinu gerą kompaniją ilsintis. Turiu keletą gerų draugų, su kuriais stengiuosi pabūti kai tik turiu laiko ir jėgų. Tie mūsų vakarėliai daugiau mažiau taip ir atrodo - aš ir man artimas žmogus. Kažkoks gėrimas, kažkoks smilkalas, daug gerų pokalbių.

DFC : Kokį vieną patarimą šiandien duotum savo 20-mečio versijai esant 31-erių?

FC : Kad laikytų kumščius pakeltus, o smakrą nuleistą.

DFC : Ar vis dar manai, jog Frankas Oceanas yra geriausias dainų rašytojas?

FC : Ha. Net buvau pamiršęs, kad taip sakiau. Tiesa, dabar susimąsčius nedaug kas lėtą vasaros popietę padaro tokia klampia ir lengva tuo pat metu. Frank’as yra nuostabus, viską įrodęs. Gal dainų žaidimas jam jau kiek pabodęs, bet Frankas, parašęs „Blonde“, yra kažkur ten - tarp geriausiųjų.

DFC : Ar ateityje galime tikėtis, jog Junior-A vėl išbėgs ant scenos?

FC : Junior A scenoje manau tikrai dar atsidurs. Studijojeko gero ne.

Iliustracija: Paulina Ružauskaitė

Kaip dažnai debiutiniam žurnalo numeriui gauni pašnekinti Oskaru nominuotą muzikantą?

Tikriausiai, taip pat dažnai, kaip ir nuraučiausiam 2022 ­ ųjų filmui sukurti garso takelį. Sakyti, jog 44 ­ erių Ryan Lott'ui, Son Lux grupės įkūrėjui šių metų pradžia buvo kupina netikėtumų—būtų per švelniai pasakyta. Kelios dienos prieš mūsų interviu, atlikėjo gyvenimo partnerei sustreikavo sveikata—pokalbis buvo atidėtas vėlesniam laikui. Kelios dienos po galiausiai įvykusio susėdimo su visuomet prie kelių projektų dirbančiu muzikinio architektu, žvarbų sausio trečiadienį, prestižiškiausi Britų akademijos kino apdovanojimai, dar žinomi „BAFTA“ vardu

paskelbė, jog Son Lux yra nominuojamas už geriausią metų filmo garso takelį, kurį Ryan'as su dviem grupės nariais ir visu būriu beprotiškai talentingų muzikantų—

André 3000, Mitski, Randy Newman ir daugeliu kitų— parašė filmui „Everything Everywhere All at Once“. Savaitė po šios naujienos, Oskarai taip pat paskelbė savo nominantų sąrašus: vienuolika „Everything Everywhere All at Once“ filmo nominacijų, iš kurių viena priklauso ir Son Lux.

Nesusipažinusiems su šiuo, klasikinės muzikos ištakas turinčiu kompozitoriumi — dirbančiu tiek su hip ­ hop'o atlikėjais, tiek su orkestrais ar pasaulinio lygio režisieriais — kurio kūryba, kaip ir pats atlikėjas, yra sunkiai apčiuopiama ar apibūdinama žodžiais,

Pokalbis su...

Ryan Lott

Interviu: Ignas Vieversys Iliustracija: Sarah Mari Shaboyan

pakanka apsilankyti "Everything Everywhere All at Once" filmo seanse ar perklausyti grupės paskutinio, trijų dalių albumo "Tomorrows", jog suprastumėte, kodėl nuliūdome sužinojus, jog Son Lux teko atšaukti savo pasirodymą Vilniuje.

Pagaliau gavus progą (virtualiai) pasimatyti su praėjusių metų nuopelnais—įgyvendintu Amerikos turu ("neatšaukėme nei vieno pasirodymo!"), užbaigtu ambicingiausiu, metus su puse trukęs grupės projektu, prisidėjimu prie naujojo Kimbra albumo "A Reckoning" — besidžiaugiančiu muzikantu, nekantravome sužinoti, kas verčia Ryan'ą "tiksėti", kodėl pastarasis grupės turas buvo pats beprotiškiausias ir kodėl vienkartiniai draugų projektai ne visada yra pati geriausia mintis.

„Nekenčiau pianino pamokų. Tuo pat, esu be galo dėkingas, kad tėvai kategoriškai privertė mane jas lankyti.“

DFC : Ar šiam projektui buvot nusibrėžę kokių nors tikslų? Ar jo gamybos metu daug teko eksperimentuoti?

RYAN: „Tomorrows“ yra mūsų ambicingiausias bei labiausiai eksperimentinis projektas iki šiol. Jis atvėrė terpę naujoms idėjoms ir metodams, prie kurių prisiliesim tolimesniuose projektuose. Kalbant apie tikslus, pagrindinis tikslas buvo sukurti itin įtraukiančią patirtį – kaip apibūdinai prieš tai – ne tik atskirų dainų kratinį. Nors mums be galo patinka puikiai sukonstruotos dainos, turinčios neapsakomos galios, tačiau mus kur kas labiau traukia įtraukiančių patirčių formavimas – dėl ko mes taip džiaugėmės galėdami parašyti „Everything Everywhere All at Once“ garso takelį.

DFC : Jei gerai suskaičiuoju, daina

„Come recover“ turi keturias skirtingas versijas, naujausioje šią kompoziciją papildant nuostabia pianino melodija bei naujais vokalais. Ką ši daina turi ypatingo, jei vis prie jos sugrįžti?

RYAN: Daugelis mūsų dainų turi keletą versijų. Šiuo atveju, kas daro „Come recover“ išskirtine yra jos ryšys tarp „Tomorrows“ bei minėtojo filmo, atsiduriant tiek ten, tiek ten. Be to, jaučiu, jog šie žodžiai yra itin svarbūs mūsų civilizacijai, kuriai labiau nei bet kada reikia atsistatyti.

DFC : Atrodo, jog visuomet dirbi prie keleto projektų tuo pačiu metu –neminint lakstymo po turą. Ar tai tavo kūrybinio proceso dalis? Ar buvo laikų, kai susifokusuodavai tik prie vieno projekto?

RYAN: Neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti kitaip. Darbas prie keleto projektų leidžia man žengti žingsnį atgal ir pamatyti projektą iš naujų kampų. Kiekvienas projektas kažkuo papildo kitą.

DFC : Beprotiškiausias įvykis praėjusių metų turo metu?

RYAN: Amerikos turas tikriausiai buvo beprotiškiausias, kokį kada tik turėjome. Turo furgonas partrenkė elnią Montanoje, įrangos furgonas buvo apiplėštas Teksase, o beprotiškos pūgos metu Kolorade - dingo elektra. Tačiau neatšaukėme nei vieno pasirodymo!

DFC : Ar turi laiko žiūrėti filmus? Kokie pastarieji filmai tau visiškai „nurovė stogą“?

RYAN: „Marcel the Shell with Shoes On“ bei „RRR“.

DFC : Ar esi didelis skaitovas? Ką šiuo metu skaitai?

RYAN: Ai Wei Wei’s memuarus pavadinimu „1000 Years of Joys and Sorrows“.

DFC : Kai gyvenimas išsunkia visas jėgas, ką mėgsti veikt ar klausytis, jog sugrįžtum į vėžes?

RYAN: Statyti „Lego“ su sūnumi ar dirbti kartu su žmona, kuri taip pat yra ir nuostabi choreografė. Žinoma, muzikos rašymas visada padeda, kaip ir vaikščiojimas palei Los Andželo Porciúncula upę, kuri turi apokaliptinio žavesio.

DFC : Gal ir įžulu klausti. Bet prie ko šiuo metu darbuojiesi?

RYAN: Dirbame prie TV projekto, kuriuo nekantraujame pasidalinti.

DFC : Gaila nepamatysime jūsų

Vilniuje... Kur Lietuvos gerbėjai gali jus išvysti grojant dabar?

RYAN: Mes taip pat ganėtinai nusivylę, kaip viskas susiklostė. Pažadame, jog anksčiau ar vėliau sugrįšime. Na, o ištikimiausi gerbėjai gali mus pamatyti Varšuvoje, birželio mėnesį. Nėra taip arti, kaip Vilnius, bet galbūt pats laikas pasilepinti savaitgalio išvyka?

Ryan'as su grupės nariais, Ian'u Chang (kairėje) ir Rafiq'u Bhatia (dešinėje)

Vedžiojant šunį Niujorke // Nuotrauka iš asmeninio albumo

Besiruošiant grupės fotosesijai // Nuotrauka iš asmeninio albumo

Iliustracija: Michele Rosenthal

Dr. Strangelove (1964)

Iliustracija:NickTaylor

Keletas izoliacija bei dezinfekantais atsiduodančių metų atgal, kalbėjome (ir net patys ją gaminome) apie duoną, kaip kertinį akmenį viduramžių visuomenėje. Citavome šį „vandens ir miltų sąjungos“ kulinarinį momentą, kaip vieną iš „pirmųjų civilizacijos stebuklų“. Romualdo Granausko apsakyme „Duonos valgytojai“ duona tampa bendro stalo link žmones jungiantis elementas. Medijoje maistas jau ilgą laiką atstovauja visuomenės jausmą, kultūrą ir amatą. Sunku priimti filmą apie mafiją be klasiškos restorano ar maisto gamybos scenos; ant 60-ųjų italų vesternų, taip sakant, net buvo kabinami spagečiai (terminas „spaghetti western“).

Peter’io Strickland’o gastronominis interesas naujausioje juostoje Flux Gourmet pasuko kiek kitokiu keliu. Žengiant į ekscentrišką „Sonic Catering“ muzikos pasaulį, jo sienas dengia įvairių mėsgalių bei blenderyje trintų vaisių viralas, ir kūdikio žingsneliais kulminacijos link tipenanti veikėjų sąjunga. Britas pažindina žiūrovą su alternatyviu mūsų maisto santykiu; negyvuose objektuose slypintį muzikinį elementą garsina ir pateikia jį „performanso“ meno gaire.

ALERGINĖ

Filmą supa avangardinio meno trijulė, kurios kūrybines aspiracijas, tarytum geru maistu, pataikauja pasirodymams įgyvendinti vietą bei galimybes teikiantis, beribes „kišenes“ turintis sponsorius. Tačiau ar tai yra visa, ko galėtų reikėti menininkui, jeigu jo nestabilius pamatus pamažu trupina nematomas ir labai kantrus „kūjis“?

Kontraversiškojo Berberian Sound Studio režisierius, iš naujo apibrėžia požiūrį į - retai balsą įgyjančius maisto ir organizmo sąmyšius, biologinius konfliktus. Visa tai, žinoma, nagrinėja iš produktų garsą išgaunantys, vienas už kitą įdomesni veikėjai ir subtilios siužeto kryptys.

Flux Gourmet eksperimentuoja žanrais, neretai savo „arthouse“ elementus tempia siaubo ir įtampos link; kūrybiniame sultinyje pažarsto ir kraupaus, tamsaus humoro jausmo. Tonui slenkant nuo komedijos iki kiek siaubingai atžarių garsinių performansų, itin sudėtinga nuspėti kas laukia toliau. Kaip sakoma, „esi tai, ką valgai“ ar „kas tavęs nenužudo“.

Gavę progą susėsti, pakalbinome filmo režisierių ir pasiteiravome jo paties apie filmo kūrybos procesą, neišleidžiamą svajonių projektą „Night Voltage“ bei muzikinį kolektyvą, kuris, kaip ir trupė filme, maistą pavertė muzika mūsų ausims.

Pristatymas: Dominykas Pocevičius Interviu: Ignas Vieversys/Dominykas Pocevičius

DFC : Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai kinuose pasirodė Flux Gourmet. Kaip apie pastarąjį savo filmą galvoji šiandieną? Ar filmavimo procesas buvo sklandus?

PETERIS : Sunku pasakyti. Dauguma mūsų, režisierių, yra itin savikritiški – kas nėra sąžininga kitų žmonių atžvilgiu, nes jie taip pat į projektą įdėjo daug širdies bei pastangų.

Flux Gourmet statymas buvo gan painus, nes, iš esmės, aš kūriau filmą apie gamybos procesą. Nepavadinčiau jo autobiografiniu. Tačiau filmas lengva forma yra paremtas mano išgyvenimais iš dienų, kuomet grojau grupėje. Kai darai kažką panašaus, privalai būti savikritiškas, pasijuokti iš savęs. Antraip, visa tai pavirs į egoistinį siautėjimą.

Dėl kažkokios priežastis, nemažai žmonių filmą palaikė satyra - ko aš iki šiol pats neįžvelgiu. Paprasčiausiai tyrinėjau kolektyvinės kūrybos proceso natūrą. Norėjau patyrinėti kažką, kas filmuose yra sunkiai apčiuopiama – netgi nematoma. Flux Gourmet atveju, tai skrandžio problemos – labai žmogiškas, labai gėdingas dalykas. Tuo pačiu, dažnai perteikiamas juoko forma.

Asmeniškai, vienas labiausiai džiuginančių dalykų buvo, kai koks nors nepažįstamas asmuo po seanso prieidavo prie manęs ir pradėdavo atvirauti ganėtinai asmeniškus dalykus apie virškinimo problemas. Žinoma, tai nepagydys opos. Tačiau kalbėjimas padeda. Bent aš taip manau. Esu pusiau graikas, o graikai mėgsta pasipasakoti.

DFC : Peržiūrėjus Flux Gourmet antrą kartą, pradėjau matyti filmą, lyg savirefleksijos metodą, kuriuo, galbūt bandai atspindėti mylimiausius-nekenčiamiausius režisūros aspektus. Daug besigrumiančių ego, netikėtumų kūrybinio proceso metu...

PETERIS : Žinoma, galima ir taip interpretuoti. Tai gali būti bet kas: nuo tapybos iki muzikos. Tačiau filmų statymas šiuo atveju yra labiau susijęs. Kai esi menininkas, niekas tau nesako, ką turi piešti. Tačiau, kai bandai sukurti filmą – tam reikalingi pinigai. Ir dažniausiai tie pinigai ateina su tam tikrais lūkesčiais, sąlygomis, kurios dažnai įtakoja aktorių atsirinkimą bei filmo klijavimą montavimo kambaryje.

Kiek žinau, finansuotojai Europoje ne taip kišasi į šiuos procesus. Kita vertus, Anglijoje filmų statymo amatas yra neatsiejamas nuo rėmėjų. Tai nebūtinai reiškia, jog negausi įgyvendinti originalios savo vizijos. Bet pirmiau turėsi išgyventi [biurokratinį] procesą, kuris dažnai baigiasi ginčais.

Flux Gourmet nebuvo satyrinė ataka prieš finansuotojus. Aš tiesiog nenorėjau leisti žiūrovams suprasti, kurioje barikadų pusėje esu – aš visuomet visas puses stengiuosi pavaizduoti tolygiai netobulas. Jei turėčiau pradėti žiūrovui rodyti, kur žiūrėti ar kuo tikėti – man paprasčiausiai nebebūtų įdomu.

DFC : Vertinu tai. Tai viena priežastis, kodėl didžiosios produkcijos filmai nebėra įdomūs–viskas patiekama „ant lėkštutės“. Yra per daug akivaizdu, ką ekrane turėtum palaikyti, o ko–nekęsti. Bent taip jaučiausi žiūrint naująjį Avatar... Bet kuriuo atveju: minėjai, jog Flux Gourmet yra paremtas grupės, kurioje grojai, išgyvenimais?

PETERIS : Taip. Mūsų grupė vadinosi The Sonic Catering Band. Pradėjome groti 1996-aisiais, kuomet neturėjau santaupų naujo filmo kūrybai, bet norėjau išlikti aktyvus. Darėme būtent tai, ką matei filme: gaminom

maistą ir įrašinėjom garsus. Vienintelis skirtumas – galutinį patiekalą patiekdavom auditorijai. Jei įrašinėdavom studijoj – paskanaudavom patys.

Nutraukėme šią veiklą, nes viską, ką norėjome – pasakėme. Pakankamai pasidarbavome. Tuo pat metu, visi turėjome asmeninius projektus, prie kurių norėjom sugrįžti. Po daugelio metų nesimatymo vėl susibūrėme Flux Gourmet dėka. Tim Kirby, Colin Fletcher’is ir aš, jog įrašytume papildomų garsų filmui. Kaip senais laikais, visi gaminome ir valgėme. Buvo nuostabu.

Kalbant apie pačią grupę, tai buvo gan įdomi patirtis. Niekad į tai nežiūrėjau kaip į muzikavimą. Veikiau, tai buvo tarytum bandymas atrasti ribą tarp [buitinių] garsų, kuriuos mes, vakariečiai, dažnai pamirštam išgirsti, bei jų patalpinimas kitame kontekste. Manau, jog daugelis mano filmų būtent tą ir daro. Pavyzdžiui, kopūsto pjaustymą perkėlus į siaubo filmo „rėmus“. Iš dalies, tą patį daro ir siurrealistai – keičia kontekstą. Paimk ką nors, kas yra gan įprasta vienam kontekste, perkelk jį į kitą – staiga, tai atrodo/skamba keistai.

DFC : Koks buvo pats nuraučiausias dalykas, kurį padarei grojant grupėje?

PETERIS : Kai buvau jaunesnis, mes išdarkydavome maisto trintuvus, tarytum tai būtų koks rokenrolo gestas. Galima tai pavadinti satyra. Bet tai buvo daug pavojingiau, nei laužyt gitaras dėl skysčių ir elektronikos – blenderis dažnai persipildydavo pieno kokteiliu. Na, mes buvome jauni ir mums [niekas] nerūpėjo. Dabar taip nesielgčiau, žinoma. Tačiau kai tau apie dvidešimt – visa tai ganėtinai išlaisvino.

Manau, būtent to ir vaikėmės. Bandau pasiekti tą jausmą ir per režisūrą. Apie tai netgi yra eilutė filme.

Mano mėgstami filmai taip pat turi šį jausmą. Jie turi kažką itin galingo, kas, rodos, tave [dvasiškai] išgano. Panašiai, kaip einant į bažnyčią. Manęs filmo siužetas per daug nedomina – labai retai į tai susikoncentruoju. Bet filmai, prie kurių vis sugrįžtu, jie turi savybių, kurios yra daugiau nei tik energija ar atmosfera.

DFC : Kurie pastarieji filmai privertė tave taip pasijaust?

PETERIS : Gaspar Noé filmai, neabejotinai. Vis dar nemačiau Vortex, bet tiek jo Climax, Irreversible ar Enter the Void. Skambės keistai, bet taip pat ir Chantal Akerman’o Jeanne Dielman (1975). Tai katarsis iš mažosios k, bet vis vien itin galingas pavyzdys.

Nemažai amerikietiškų kino juostų iš 60-ųjų bei 70-ųjų. Stan Brakhage, David Lynch, Jordan Belson, Ernie Gehr. Filmai kaip Serene Velocity (1970).

Siužetiniuose filmuose, mano nuomone, nėra tiek daug režisierių, kas tai supranta. Gaspar Noé supranta. Peter Tscherkassky, su tokiais filmais kaip Outer Space (1999) – irgi. Tikriausiai, didžioji dalis siaubo filmų tą turi. Pavyzdžiui, Texas Chainsaw Massacre (1974). Šis siaubekas turi kažką, ką sunku apsakyti – tame ir slypi visas grožis.

DFC : Grįžtant prie Flux Gourmet, vienas iš esminių siužeto elementų yra vadinamasis flanger’is. Prietaisas, kuriuo Jan Stevens yra lyg apsėsta. Ar už šio prietaiso slypi kokia nors asmeninė patirtis?

PETERIS : Paprasčiausiai norėjau sugalvoti mažmožį, dėl kuriuo jie galėtų ginčytis. Kuo paikesnis ginčas, tuo tai labiau atskleidžia apie besibarančių ego, konkurenciją ir panašiai.

Žinoma, aš myliu flangerį – tai itin galingas garsas. Manau, geriausias pavyzdys, jog suprastumei apie ką šneku yra David Bowie „V-2 Schneider“ dainos pradžia. Skamba, lyg nuo pakilimo tako oran kylantis lėktuvas. Šis efektas turi šiokį tokį keistą siurbimo skambesį. Kai žinai, kaip tai skamba – pradedi dažnai jį pastebėti. Daugelis pop grupių naudoja šį efektą.

Iš tiesų, filme taip pat nemažai teko naudoti flangerį. Vienu momentu pajuokavau, „kadangi flangerį tiek kartų minim filme, davai padarom ‘pastebėk flangerį’ garso takelį“.

Tim’as, [vienas iš buvusios grupės narių], sujungė Jan Stevens telefoną su flangeriu. Tad, kai filme girdi ją šnekant telefonu – jos balsas turi lengvai girdimą aidą. Iš tiesų, nemažai balsų filme turi šį efektą. Plojimai filmo gale, pavyzdžiui, perkošiami flanger‘io. Kitaip sakant, Flux Gourmet taip pat buvo proga atšvęsti garsus bei muzikinius efektus.

DFC : Kitas ganėtinai intriguojantis filmo aspektas yra artimi negyvų objektų kadrai: maisto, elektroninių prietaisų ir t.t. Ar tai buvo tarytum pasąmoninis būdas suteikti šiems objektams gilesnę prasmę?

PETERIS : Flux Gourmet yra tiek pat apie elektroniką, kiek ir apie maistą. Net ir Berberian Sound Studio filmo atveju, jame rasi alchemijos aspektą. Visi šie objektai, gyvi ar negyvi, yra alchemiški: tu paimi kasdienius, įprastus garsus ir juos transformuoji. Tai taip, aš į visa tai žiūriu kaip į alchemiją.

DFC : Iš to ką skaičiau, atrodo, nemaža aktorių dalis atkrito dėl karantino – neminint kitų nesėkmių. Tačiau, COVID-19 sukelti saugumo apribojimai taip pat turėjo paskatinti improvizuoti, ar ne?

PETERIS : Kartais improvizuodavom, tačiau ne dėl apribojimų. Dažniausiai dėl laiko ir biudžeto – dalykų, kurie buvo itin limituoti. Net ir be karantino, filmavimas visą laiką buvo suplanuotas keturiolikai dienų ir ne daugiau.

Kalbant apie vaidybą, scena su šokoladiniais putėsiais buvo ganėtinai suimprovizuota bendradarbiaujant Fatmai [Mohamed] bei Tim Sidell’iui, mūsų kinematografui. Vienintelė mano komanda buvo: „Štai šokoladiniai putėsiai. Tai turi atsidurti ant tavo veido“. Paleidau jai Luigi Nono muzikos, kuri Fatmai sukeldavo keistą nuotaiką. Aš tiesiog pasitikėjau jų asmeniniais metodais. Nuogoji scena, kita vertus, buvo šiek tiek labiau atrepetuota. Mes diskutavome apie kiaules ir karves, kurie yra „atjungiami“ su specifiniu pistoletu [naudojamu fermose].

Pats karantinas nebuvo nei trupučio linksmas. Vien tik kaukės dėvėjimas visą dieną... Negali normaliai kvėpuoti. Daktarai, chirurgai ar seselės tai daro kiekvieną dieną – karantinas ar ne karantinas. Darant tai daugelį valandų per dieną, kiekvieną dieną – tai išties varginantis dalykas.

Bet taip, pradžioje buvo šiokių tokių atkritimų. Jei gerai pamenu, keturis kartus teko atidėti filmavimo pradžią. Vieną kartą buvome labai arti filmavimo starto. Staiga, vienas iš aktorių atkrito iš projekto – turėjome surasti jo pakaitalą. Pradžioje turėjome pradėti filmavimą 2019-ųjų vasarą, prieš pat karantiną. Bet kažkas atkrito ir vėl teko laukti. Iki kol vėl visi susibūrėme, pasiruošę darbui – tam prireikė papildomų metų. Draudimo biurokratijos ir kitokie nesklandumai.

Sunkiausia buvo pasiekti pirmąją filmavimo dieną. Niekada nebuvau susidūręs su niekuo panašaus.

DFC : Gan vieša paslaptis, jog anksčiau su projektų finansavimu turėjai ganėtinai turbulenciškus santykius. Pradedant nuo nepriėmimo į režisūros mokyklą, baigiant Katalin Varga , kurį finansavai iš „savo kišenės“. Ar po šitiek metų paramos suradimas tavo projektams tapo lengvesnis?

O gal su juo vis dar taip pat vargsti, kaip ir pradžioje?

Tikrai žymiai paprasčiau, nei anksčiau. Kažkodėl, rasti finansavimą vėl pasidarė sunku po In Fabric pasirodymo. Manau, daug kas priklauso nuo to, iš kur tie pinigai atkeliauja. Su valstybės parama yra labai sunku: po 3-4 filmų, šios įstaigos nori remti naujus, jaunus režisierius – ką aš visiškai suprantu. Juk jie negali remti tų pačių režisierių dar ir dar kartą.

Žinoma, yra ir kitų priežasčių. Prieš atsikraustant

į Angliją, gyvenau Vengrijoje. Kadangi pragyvenimo kaina yra visokeriopai aukštesnė nei Vengrijoje – aš nebegalėjau dirbti, kaip buvau pratęs. Turėjau susirasti papildomą darbą – aš esu samdomas rašytojas, kuo visai džiaugiuosi. Gali vienu metu rašyti po kelis scenarijus. Bet didesnė problema: tu negali rašyti scenarijų kitiems ir statyti pilno metro filmų. Paroje tiesiog nėra tam pakankamai valandų. Ar man pradėt režisuot mainstream‘inius filmus, kurie išlaikytų mane finansiškai? Ar kelis metus pamiršti režisūrines ambicijas ir vietoj to - rašyti kitiems?

Tikiuosi nesusidaro įspūdis, jog esu nepasiturintis. Esu iš viduriniosios klasės, kaip ir daugelis mūsų. Bet net ir tuomet, visuomet pasąmonėje kirba kažkoks nesaugumo jausmas.

DFC : Kad jau apie tai prakalbai: ar kartais nesigaili, jog prieš daug daug metų neįsigijai to buto Londone?

PETERIS : Dievai, dar ir kaip gailiuosi! Turėjau progą, bet jos pakankamai neapgalvojau. Jo kaina, be abejo, būtų padvigubėjusi ir tuomet būčiau galėjęs jį parduoti ir pusę gautų pinigų išnaudoti filmo statymui. Ką supratau per šiuos metus, tai, jog filmai nesuteiks tau krūvos šlamančių namo įsigijimui. Geriausiu atveju, tik pragyvenimui. Tai nėra kino industrijos kaltė. Tai paprasčiausiai sugedusi būstų infrastruktūros sistema šioje šalyje.

DFC : Ar tavo santykiai su maistu pasikeitė po Flux Gourmet?

PETERIS : Niekas nepasikeitė. Turiu omenyje, jog sugalvojau statyti Flux Gourmet todėl, nes mano santykiai su maistu pasikeitė - atsižvelgimas į žmones su celiakijos sutrikimais ar alergijomis. Kai buvau jaunesnis, man visa tai nerūpėjo. Žinojau apie alergijas, tačiau niekad nenutuokiau, kaip rimta tai gali būti; nežinojau, kaip tai gali apriboti gyvenimą. Kas liečia gliuteną, dauguma galvoja, „Ai, tiesiog nevalgyk duonos, makaronų ar negerk alaus ir bus gerai“. Bet net ir lęšiuose galima jo rasti, dėl to, kaip viskas yra rūšiuojama sandėliuose.

Visuomenėje yra daug neišprusimo. Žmonės neatsižvelgia į paranoją, nervus, sukeliamus alergijų. Pamenu, vieną kartą mano kolegė buvo lėktuve su savo sūnum, kuris yra alergiškas riešutams. Šalia jo sėdėjo vyriškas ir kramsnojo riešutus. Ir jam buvo visiškai nusišvilpt, jog net ir maža dulkelė nuo riešuto berniukui galėjo sukelti rimtą alerginę reakciją. Jis ant tiek buvo arogantiškas, kad pasakytų „tai yra mano, kaip žmogaus teisė, valgyti riešutus, jei užsimanau valgyt riešutus“.

Su Flux Gourmet norėjau atkreipti dėmesį į šias problemas. Visi regėjome filmų, kuriuose kažkas suvalgo riešutą ar krevetę ir staiga jų veidas išsipučia kaip balionas. Tai visuomet pavaizduojama komedijos forma. Asmeniškai, tai nėra juokinga, nes kažkas miršta. Tuo pačiu, nesakau, jog tokius filmus reiktų cancel‘int. Tikrai ne. Tiesiog noriu pasiūlyti alternatyvą.

DFC : Štai ir klausimas, kurio galimai baiminaisi– tik tark žodį ir sustosiu. Kaip sekasi su paslaptinguoju tavo projektu Night Voltage?

PETERIS : Na, popieriai tokie, jog šiuo metu stengiamės išleisti jį knygos formatu. Išleisti jo kaip filmo tiesiog nepavyksta. Praėjo 11 metų ir mes vis dar bendraujame su finansuotojais, kurie mums buvo išties geri. Film4 studija buvo nuostabi. Tiesiog, dabar nėra tinkamas metas tokiam filmui. Tai projektas, kuris reikalauja didelio biudžeto dėl 80-ųjų laikmečio atvaizdavimo.

Žinant, jog filmas neuždirbs tiek, kiek reikalauja lėšų – yra keblu. Apart Top Gun ar Avatar‘o, šiomis dienomis mažai kas atsiperka ar neša pelną.

DFC : Jei tai ne paslaptis, apie ką šis filmas?

PETERIS : Trumpai: viskas vyksta 1980-ųjų Niujorke, kur visi vaidmenys yra atliekami vyrų. Bet taip, šiuo metu planas yra išleisti jį kaip novelę arba knygos pavidalo scenarijų. Bent šiuo būdu jis bus realizuotas ir įvertintas žmonių. Viskas, ką Night Voltage šią dieną veikia, tai renka dulkes mano kietajam diske.

Visi pritaria, jog geriau jį išleisti bent tokiu formatu. Jei ateityje pavyks kažką iš jo pastatyti – puiku. Jei tai neįvyks – tai neįvyks. Šiuo atveju, jis bent pasieks dienos šviesą.

DFC : Iš to ką skaičiau apie projektą, skamba išties intriguojančiai. O žinant, kad Night Voltage cirkuliuoja tavo galvoje metų metus– filmas turėtų būti nerealus.

PETERIS : Patikėk manim, norėčiau, kad jis išvystų dienos šviesą. Aš didžiuojuosi šiuo scenarijumi. Manau, išleidžiant jį knygos pavidalu, taip pat galėsiu pasakojimą prailginti – palikti viską, kaip yra parašyta.

Daug kas to nežinos, bet daugumai mūsų, režisierių, yra ganėtinai sunku pasiekti dviejų valandų trukmės ribą.

DFC : Jei kada ir pavyktų pastatyti šį filmą, ar manai, jog tai būtų pati geriausia tavo kino juosta?

PETERIS : Aš visuomet taip galvoju: „tai yra geriausias mano projektas“. Tuomet pabandai jį įgyvendinti ir susiduri su realybe. Ką noriu pasakyti: niekas niekada neįvyksta taip, kaip įsivaizduoji. Kartais pasiseka geriau, kartais prasčiau. Kartais gauni visai kitą rezultatą, nei tikiesi. Dienos gale, tik tiek gali padaryti. Žinoma, labiau už viską norėčiau pastatyti gerą kino juostą. Tu „iriesi“ toliau ir tikiesi, jog vieną dieną tau pasiseks.

„ Apart Top Gun ar Avatar'o, šiomis dienomis mažai kas atsiperka ar neša pelną.“

Ingredientai

225 g. šviežių grybų

2 valg. šaukštai sviesto

1 svogūnas

1 valg. šaukštas miltų

Česnakinė druska

2 valg. šaukštas

grietinėlės (30%)

Valgomieji krepšeliai

Pipirai

Sauja petražolių

Luigi Nono La Lontananza Nostalgica Utopica Futura simfonija

Šlakelis „ Amaro Nonino “

Pikantiškos grybų užkandėlės

(iš Sonic Catering grupės receptų knygos)

Paruošimas

Ant vidutinės ugnies, į keptuvę įlašinus „ Amaro Nonino “, patroškiname smulkiai supjaustytą svogūną. Tuomet keptuvėje ištirpiname sviestą ir sumetame tinkamai apdorotus, supjaustytus grybus. Jiems lengvai apskrudus bei suminkštėjus, įberti žiupsnelį druskos ir pipirų – viską troškinti dar geras 3 minutes (arba iki kol pasibaigs pirmoji La Lontananza Nostalgica Utopica simfonija). Tuomet įmaišome grietinėlę bei miltus. Ant mažos ugnies 5 minutes viską maišome, neleidžiant garnyrui užvirti. Paruošiame valgomuosius krepšelius, į juos valgomuoju šaukštu įdedame lengvai atvėsusį garnyrą. Užkandėles papuošiame petražolėmis.

White Noise

Režisavo Noah Baumbach

Vaidina Greta Gervig, Adam

Driver, Don Cheadle

Išleidimo data Gruodžio 30 (Lietuva)

Tamsusis metų laikotarpis mūsų gyvenimuose pasireiškia pasikartojančiais kavos puodeliais prie bendro pusryčių stalo; įprastais mūsų nereikšmingų darbų aptarimais, kuriuose visada, be išimties, uždirbame per mažai. Bei smulkiais buitiniais apsižodžiavimais, kurie ilguoju laikotarpiu įtakos turės tiek pat, kiek naujasis Noah Baumbach‘o White Noise kino istorijai.

Šis režisierius į mano ašarų liaukas kėsinosi jau savo praeitame šedevre Marriage Story. Gulėdamas lovoje, susisukęs patalynėje ir stebėdamas vieną iš geriausių kino pasaulyje suregztų dialogų tarp Adam Driver‘io ir Scarlett Johansson, bei išgirdęs rėžiančius, kaip žaizda atvirus žodžius: „Everyday I wake up and hope you‘re dead“, — aš pratrūkau raudoti, lyg Žmogus voras išvydęs mirštantį Geležinį žmogų.

Į White Noise atėjau tikėdamasis daug. Oh boy, oh boy, oh boy , kaip norėtųsi šį pirminį nusistatymą pakeisti į emocijų ir lūkesčių nesužalotą Chuck Norris‘o pokerio veidą. Tačiau, to padaryti buvo neįmanoma. Pirma, kai pamatau Adam‘o Driver‘io veidą— spaudžiu „like“. Antra, patraukliai pavaizduota ir išpildyta aštuoniasdešimtųjų stilistika, kurią sėkmingai išnaudojo kitas Netflix‘o hitas „Stranger Things“. Trečia, po puikaus projekto vėl

į kedus šokantis režisierius. Galiausiai— žanro derinys, maišantis komediją ir siaubą. Riešutų sviestas ir džemas. Kas gali būti geriau nei dviejų stipriausių žmogaus emocinių būsenų kūdikis? Visi elementai aplink šį filmą suka mūsų galvas į saulę bei traukia peržiūrai. Deja, į saulę buvo pakilta per aukštai ir kaip Ikaras sudegino savo sparnus, taip filmas sudaužė besivystančias iliuzijas.

Tiek Marriage Story, tiek čia režisierius ypač aktyviai stengiasi nagrinėti šeimos santykius: jos narių tarpusavio dinamiką, pykčius, barnius bei kitus kasdienybėje kylančius iššūkius. White Noise yra paremtas 1985-aisiais išleistos to pačio pavadinimo postmodernistinės Don DeLillo novelės bei pasakoja istoriją apie keturių vaikų tėvą Jack‘ą, kuris tuometinėje Amerikoje dar yra žinomas kaip ryškiausias Hitlerio — taip, to paties ūsuoto über blogiuko, kuris savo nestabilia psichika bandė „nulaužti“ pasaulį— ekspertas.

White Noise gali būti išdalinamas į tris aktus: įžanginė dalis, supažindinanti mus su pasauliu ir veikėjais; cheminio debesies tragedija bei trečiasis, finalinis aktas, kuriam neturiu žodžių apibūdinti ir, manau, tai darau pagrįstai. Šios struktūros paaiškinimui galime prisiminti labai dažnai pasakose naudojamą trijų brolių sistemą.

Pirmieji du broliai visada puikūs, protingi, gražūs, darbingi. Trečiasis— visuomet lieka kvailelis, naivuolis. Taip ir Baumbacho filme: jei pirmosios dvi dalys mano akių nuo ekrano nelabai norėjo nutraukti, o spragėsius teko iš dėžutės graibstyti nežiūrint, tuomet trečiojoje dalyje buvo galima išeiti gaminti vakarienės ir grįžus suprasi tiek pat mažai, kiek ir sėdint nenuleidus akių.

Filmas taikosi į per platų diapazoną temų, kurias norima aptarti: mirties baimė, konspiracinės teorijos, vartotojiškumas, masių psichologija, neištikimybė, netektis. Tačiau pamirštama, kad tai kino juosta ir ji spraudžiama ne į 300 puslapių teksto mažu šriftu, o į 2 valandas vizualinio, garsinio ir tekstinio vystymo. Toks temų kratinys vargina ir blaško. Filmų gurmanai sakys, jog filme vystoma tik viena tema— šeima. Tačiau, nors ir bandoma viską sukti apie šeimą, „paraštėse“ lieka kitos ypač gilios ir išsamesnio nagrinėjimo reikalaujančios temos.

Kitas ryškus White Noise elementas — dialogas. Ši filmo dalis tikriausiai turės dvi stiprias puses, iš kurių vienoje atsidurs organiško ir realaus dialogo fanai, kitoje — žmonės, norintys girdėti, kas filme kalbama. Aš būsiu neįdomus, neoriginalus ir net šiek tiek bailys, bet pasakysiu, kad stovių šitam mūšio lauke

per patį vidurį, laikydamas ant kreivos lazdos užvilktas baltas trumpikes. Šiuo atveju, manau, nėra teisingo atsakymo. Iš vienos pusės, filme dialogai ypač natūralūs ir atrodo, kad režisierius to ir siekė nuo pat pradžių — perteikti vidutinės amerikiečių šeimos buitį ir bendravimą. Stebėdamas filmą, aš patikėjau šia branduoline šeima. Pagriebus kitą lazdos galą, dialogas momentais tampa vienas didelis chaosas, kuris atvirai šnekant — erzina. Dažnai nesupranti kas vyksta, lengvai pameti mintį. Pripažinsiu, kad pirmąja peržiūra daugelį dialogo eilučių praklausiau ir daugelio iš jų nesupratau, tad jei tikitės, kad komedijos ir siaubo žanro etiketes turintis filmas taps lengvu vakaro užkandžiu — teks stipriai nusivilti. Į filmą reikia eiti su akyse degančia kovos ir koncentracijos ugnele, kitu atveju — tai bus vienas didelis žodžių marmalas, kurį suvartoti bus nelengva. Norisi tikėti, kad White Noise dialogas bando atspindėti savo nagrinėjamą mintį, kad „šeima yra pasaulio dezinformacijos lopšys“, kur mūsų minimas žodžių chaosas tampa nebe minusu, o priemone šiam tikslui pasiekti.

Tačiau, ne viskas taip blogai. Pats Adam‘as Driveris mano nuomone — puikus. Savo rolę jis valdė nuožmiai ir nepaleido savo personažo, kuris iš esmės atrodo būtų sunkus riešutėlis bet kuriam mažesnio kalibro aktoriui. Jack‘as — dvilypis personažas. Namų aplinkoje jis kiek flegmatiškas, neapdairus. Darbe — genijus, vienintelis pasaulyje gebantis taip dinamiškai ir ryškiai kalbėti apie vieną baisiausių žmonių, vaikščiojusių Žemės paviršiumi. Tokia, skirtumuose paskendusi asmenybė, ypač įdomi stebint iš šono. Vienas įsimintiniausių filmo epizodų tikriausiai yra Jack‘o ir Murray‘aus (vaid. Don Cheadle) paskaita, sutapatinanti Elvio Preslio ir Hitlerio asmenybes bei pristatanti jas prieš paauglius, įstelbusius žvitrias akis į du pakvaišusius dėstytojus. Elvis ir Hitleris lyginami per motinos prizmę ir abiem priskiriama tai, kad šie du vyrukai — „mamyčiukai“. Įdomu, kad šiems palyginimams buvo parinktos dvi priešingybės, bet tuo pat metu ir panašios asmenybės. Tiek Elvis, tiek Hitleris savo kalbas/dainas atlikdavo tūkstantinėms minioms bei ten atėję žmonės šiems dviems gigantams bučiavo kojas ir rankas, kad tik į juos būtų atkreiptas dėmesys. Masės ateidavo pasižiūrėti į savo dievukus, savo laiku ir su savomis priežastimis. Elvis ir Hitleris turi bendrą aspektą— žmonės ant pjedestalo. Nesvarbu,

kad vienas ten atsidūrė per baimę, kitas per talentą.

Iš siaubo pusės, filmas nėra ypatingai gąsdinantis ar pripumpuotas širdį stabdančių „jumpscare‘ų“. Vis dėl to, viena scena paliko ryškų įspūdį— Jack‘o sapnas. Ši scena atrodo niekuo ypatinga: Jack‘as atsikelia, lovoje neranda savo žmonos Babettės (vaid. režisieriaus mūza Greta Gervig), tačiau verandoje pamato sėdinčią figūrą. Figūra, deja, ne jo žmonos. Ji juda link tualeto, nusituština, ateina prie lovos ir atsiguldama pilnai užsikloja antklode. Visa ši scena, atvirai— tiesiog šiurpinanti. Pradedant nuo to, kad puikiai išgautas baimės jausmas, kai atsikėlęs naktį pamatai nepažįstamą figūrą; baigiant tuo, kad figūros nėrimasis per ant klodę atrodė taip baisiai, kad norėjosi dėtis pirštus ant veido ir slėptis po lova. Tereikėjo antklodės, žmogaus figūros bei puikaus kinematografinio atlikimo, jog likčiau be žado.

Triangle of Sadness

Režisavo Ruben Östlund

Vaidina Harris Dickinson, Charlbi Dean, Thobias Thorwid

Išleidimo data Spalio 21 (Lietuva)

2017 metais švedų režisierius Rubenas Östlundas, laimėjęs „Auksinę palmės šakelę“ už filmą The Square, šiais metais sugrįžo į kino ekranus su Triangle of Sadness, taip pat nuskynusiu šakelę bei nominuotu net trims Oskarams.

Triangle of Sadness juostos centre – žymių modelių pora Carl (vaid. Harris Dickinson) ir Yaya (vaid. Charlbi Dean). Filmas nukelia į prabangų kruizą turtingiesiems, kur turinuko Instagramui čia daug: prabangos, pasipuikavimo, brangaus maisto... Bet kai visas instagraminis viršelis kartu su jachta pradeda skęsti, o dalis turtuolių atsiduria negyvenamoje saloje, išryškėja tikrieji veidai. Saloje buvusios hierarchijos nebegalioja, čia išsitrina statusai. Milijardierius tu ar influencerė –niekam neberūpi.

Östlundas kalba, kad pradėjęs galvoti apie filmą, pasakė sau, jog nori sukurti laukinius, linksmuosius amerikietiškus kalnelius suaugusiems. Jis teigia, kad grožis yra vienas iš tų dalykų, kaip išsilavinimas ar pinigai, kurie padeda įsilieti į visuomenę, todėl norėjo atskleisti grožį kaip valiutą.

Ši adaptacija ilga, tad kalbėti apie ją būtų galima ir kitus 1000 žodžių. Bet spaudžia laikas, metas grįžti į buitį, atsigerti kavos. White Noise nėra kinematografinis ar režisūrinis stebuklas. Šis filmas yra panašesnis į pokalbį su seniai matytu draugu — susitikus reikia aptarti darbą, šeimą, laisvalaikį, politinę situaciją, orą bei viską sutalpinti į 5 minutes, nes tuoj atvažiuos trūlas. Bet susitikimas vis tiek malonus, kartais kelia šypseną, kartais šiek tiek nejaukus, o kartais— gali išgirsti mintį, kurios nepamirši visą likusį gyvenimą.

Justinas Viskantas

Filmo pavadinimas „Triangle of Sadness“ atėjo iš termino, vartojamo grožio industrijoje, ir momento, kai plastikos chirurgas, pažiūrėjęs į draugės raukšles tarp antakių, pasakė: „Turi gilų liūdesio trikampį, bet botokso pagalba galiu jį panaikinti per 15 minučių“.

Įdomus faktas: kapitono - marksisto bei rusų oligarcho - kapitalisto idėja kilo iš Rubeno vaikystės. Jo mama buvo kairiųjų pažiūrų, brolis dešiniųjų ir jie tarpusavyje ginčydavosi.

Triangle of Sadness – aštrus, nepatogus, galingas kūrinys, atskleidžiantis absoliutų apsėdimą dėl grožio; jaunystės kulto sudievinimą, lyčių, hierarchijos, galios nelygybę ir verčiantis praregėti, kiek tuščios be prasmybės telpa mūsų eroje.

Kornelija Anelauskaitė

All the Beauty and the Bloodshed

Režisavo Laura Poitras

Vaidina Nan Goldin, David Armstrong, Marina Berio

Išleidimo data Kovo 16

Vieniems yra duotas lengvas gyvenimas, kitiems – sunkus. Tokios tos gyvenimo žaidimo taisyklės. „Taip jau yra, nieko nepakeisi“, – kaip pasakytų daugelio mūsų tėvai ar seneliai, pavargę nuo asmeninių karų. Bet jei turėtum progą, ar nepabandytum?

Dokumentinių filmų režisierės Laura Poitras projektai, rodos, visuomet turi vienodą tikslą – sekti ir papasakoti istorijas žmonių, kurie pastato savo gyvenimus, karjerą, saugumą ant ribos vardan teisybės. Pradėjus žiūrėt All The Beauty and the Bloodshed, dokumentaristei pelniusiai pirmąjį Auksinį liūtą (antrą per visą Venecijos kino festivalio gyvavimą išduotą dokumentiniam filmui), turėjau nuojautą, jog tai gali būti ta pati autorė, kuri 2014 metais susprogdino šio apžvalgininko smegenis su tikriausiai įtempčiausia dokumentika, kokią aš buvau iki tol matęs – CITIZENFOUR , Edward'ui Snowden'ui, kontraversiškiausiam praėjusio dešimtmečio informatoriui, „išmėsinėjant“ visą įmanomą elektroniką ankštame Honkongo viešbučio kambarėlyje, jaudinantis, jog bet kada pro duris gali įsiveržti vyrai juodais kostiumais. Iki šiol neturiu žalio suvokimo, kaip Poitras pavyksta atsidurti įvykių sūkuryje, ar gauti prieigą prie žmonių, tiesiogiai dirbančių su bin Laden'u (filmas The Oath). Bet aišku viena: kad ir kokios audros epicentre režisierė pasirinks apsistoti, ji bus elektrifikuojanti, ji bus svarbi ir sunkiai pamirštama.

Turint tai omeny, mintimis ant rankos pradėjau skaičiuoti pažįstamus asmenis, kurie žiūrėdami All The Beauty and the Bloodshed purtys galvą ir darys tą tssk garsą lūpomis, daromą norint kultūringai išreikšti nepasitenkinimą. Suskaičiuoju dvi rankas pirštų. Bet tai vis vien yra niekis, lyginant su tuo, kiek Nan

Goldin, pagrindinis naujosios Poitras dokumentikos subjektas, suskaičiuoja artimųjų, kuriuos teko palaidoti dėl visuotinės neteisybės – tiek dėl AIDS epidemijos, ant kurios tuomet valdžiai buvo taip pat nusišvilpt, kaip ir Vatikanui ant berniukus nešvankiose vietose liečiančių kunigėlių; tiek dėl „kruvinus pinigus“ plaunančios filantropų šeimynos.

Kaip ir praėjusiuose Poitras projektuose, All The Beauty and the Bloodshed seka atgarsius kovos, didesnės už paprastą mirtingąjį. Kovos, kuri įrodo, jog visi turim amunicijos, tik ne visi ryžtamės ja pasinaudoti. Amerikiečių fotografės-aktyvistės Nan Goldin pasakojimas, lyginant su Snowden'o ar Julian Assange (Risk), skandalingojo „WikiLeaks“ portalo autoriaus, galbūt nėra toks kriminalistiškai dramatiškas, lyg žiūrėtum realaus pasaulio Mr. Robot. Bet Goldin istorija yra ne ką mažiau svarbi bei įnešanti į Poitras filmografiją taip reikalingo gaivaus oro (kad ir kaip man patiktų stebėti nuo teisėsaugos besislaps tančius hacker'ius).

Šį kartą stebim, kaip pasaulinio lygio menininkė, įkvėpta asmeninės akistatos su mirtimi alsuojančia priklausomybe oksikodonui, atsigręžia prieš Sackler'ių šeimyną, parėmusią tiek žymiausius muziejus, kuriuose puikuojasi fotografės darbai, tiek pačią opioidų epidemiją. Tik kaip parklupdyti $14 mlrd. sveriančią dinastiją, kurios vardas puikuojasi ant kiekvienos save gerbiančios meno galerijos durų? Paprasta: protestas. Žodis nuo kurio žmonės valdžioje prakaituoja, o stabiliais, sveikais gyvenimais besidžiaugiantys civiliai su lizingais vengia, lyg pasiutligės.

69-erių Nan Goldin nėra Jūsų kasdienė aktyvistė. Atrodo, visas jos turbulentiškas, nukvakęs gyvenimas vedė link šio momento: vyresniosios, „nekrikščioniškos“ orientacijos sesės savižudybė, pastūmėta konformistų tėvų neapdairumo; šokinėjimas tarp globos ir globėjų namų; susipažinimas su berniukais dailiais veidais, kurie padėjo atrasti savo balsą bei įsilieti į pogrindinį Niujorko pasaulį, atsiduodantį skandalingaisiais, literatūroje aprašytais Andy Warhol'o vakarėliais. Žiurint All The Beauty and the Bloodshed, kuris vienu metu yra ir nuogų, kaip emocija Goldin darbų paroda – fotografija, kuri buvo laikoma per daug radikali net ir 80-ųjų Niujorke – ir aktyvistinis reiškinys, pamatysi moterų juodais paakiais, nuogut nuogutėlių erekcijų bei teisinių Zoom'o skambučių.

Jei ne spalvingas Goldin gyvenimas,

iš kurio galėtum išspausti kelis pašėlusius memuarus, Poitras filmas būtų panašus į praėjusius režisierės darbus. Tačiau tokie intarpai, kaip susipažinimas su ankstyvųjų režisieriaus John Waters'o (Pink Flamingos) juostų diva Cookie Mueller (mirė nuo AIDS, kaip ir daugelis Goldin kolegų) ar mini anekdotas, kaip ji kartą „atsidėkojo“ taksistui oraliniu už jos „skrynios dydžio“ portfolio pervežimą per pusę Niujorko – palaiko pagrindinę istoriją gyvą ir duoda jai natūralaus šarmo. Net jei tai ir kainuoja kelių krikščionių mamų aiktelėjimą kino salėse. Net jei didžiausias Mr. Robot momentas filme yra mašinos šešėlyje lūkuriuojantys šnipai, pasamdyti fotografės taikiklyje atsidūrusi, pamažu prakaituoti pradedanti šeimynėlė.

Tikriausiai didžiausias All The Beauty and the Bloodshed žygdarbis –nekalbant apie mitologinių proporcijų fotografės pergalę – yra gebėjimas visas potekstes suvesti į vieną pergalingą finišo tiesiąją. Nuo pat pirmos minutės žinojau, kuo viskas baigsis. Nereikia skaityti naujienų ar būti ekstrasensu, jog tai nuspėtum. Bet net ir paskutinėmis filmo minutėmis tokie saldžiai kartūs kadrai, kaip Goldin tėvų šokis namuose ar sesės diagnozės archyvų skaitymas (iš kur ir kilo filmo pavadinimas), neleido atsipalaiduoti.

Nuo tos dienos, kai pirmą kartą susipažinau su Laura Poitras dokumentika – pasauliui vis dar rusenant nuo gaisro, kurio liepsnose režisierė su savo miniatiūrine komanda fiksavo dramatiškiausią vieno viešbučio kambario istoriją nuo 1408 (2007) išleidimo – mačiau daug intriguojančios dokumentikos. Tickled (2016), The Act of Killing (2012) ar Icarus (2017) yra tik keletas iš jų. Kuo nuo jų išsiskiria All The Beauty and the Bloodshed, klausiat? Tai pirmas dokumentinis filmas, kurį bėgau žiūrėti antrą kartą. Nežinau ar dėl priminimo, kad kiekvieno mūsų balsas yra reikšmingas, kiekvienas randas – pasakojimas. Ar dėl to, nes negaliu atsispirti kadrams iš tuometinio pogrindinio Niujorko. Bet kuriuo atveju: net jei tavo susidomėjimas svarbiais aktyvistiniais judėjimais neina toliau, nei petition.org ar pasibėdavojimais tarp draugų, padaryk sau paslaugą ir sudalyvauk šitame.

Ignas Vieversys

1968-aisiais, visų mylimi Bitlai buvo visiškoje sumaištyje. Tą patį pavasarį vyrukai pradėjo "lipinti" devintąjį, asmeniškai įdomiausią grupės albumą

– The White Album. Staiga mirus Bitlų vadybininkui, tarp ketveriukės užvirė kūrybiniai nesutarimai. Niekas nenorėjo dirbti kartu, tad visi grupės nariai tuo pačiu metu dirbo ir prie asmeninių projektų. Viskas buvo taip blogai, jog vienu momentu Ringo Starr'as paliko grupę, kuomet Paul McCartney'is, momentais, turėjo perimti būgnų lazdeles.

Kodėl aš tai pasakoju? Nes TM yra Brockhampton'ų The White Album periodas, kuomet visi nori pėdinti savais keliais, išpildžius velniško, kūrybines sultis šiaudeliu išsiurbusio kontrakto sąlygas. Vienintelis skirtumas – The White Album yra tyras, „nefiltruotas“ rokenrolas, geriausias Bitlų projektas po Revolver (1966); albumas, kurį iš tokio kalibro grupių gauni tik į vieną liniją susiformavus planetoms. TM, tuo tarpu, tėra neišpildytas projektas, primenantis, jog kartais geriau nežinoti, kaip skambėtų mėgstamų atlikėjų gulbės giesmė (kad ir kaip blogai tai beskambės, iš dalies džiaugiuosi, jog The Cry of Love (1970) buvo Jimi Hendrix'o paskutinis albumas).

Greitai išdegustavus visas 11 albumo dainų, lyg nemokamus sūrių pavyzdėlius „Maximoje“, pirmas dalykas, iš karto patraukęs nuo praėjusios vasaros cypiančią ausį buvo Travis Scott'o poskonis, klausant „Listerine“. Su nuoširdžia nuostaba, lengvai pasikapstinėjus internete, išsiaiškinau, jog albumo įrašinėjimo metu grupės Lennon'as, Kevin'as Abstract, be perstojo klausė Travis Scott'o ir visuomet svajojo apie panašaus skambesio hitą. Fair enough, pagalvojau. Visgi, koks 26-erių reperis nenorėtų turėti gabalo, kurį netyčia išgirdus radijuje pagalvotum, jog tai nauja T. Scott'o daina? Net Vivaldis imitavo kitus kompozitorius. Pagal šiuos kriterijus, „Listerine“ pataiko tiesiai į dešimtuką: nepriekaištingai suprodiusuotas, traškus lo-fi beat'as, o ir Kevin'o bandymas pamėgdžioti teisinėse bylose užsivertusį reperį (ahem, „Astroworld“ incidentas) gan vykęs. Tačiau, geriau įsiklausius, problemas atrandi kitu pavidalu – dainų žodžiais. Kad suprastumėt, apie ką kalbu, štai įsimintinas epizodas iš „Listerine“:

„I pray to a rhythm, turn a venue to the Vatican/ I'm in my fifth element inside this vintage acronym.“

Visų pirma, ši eilutė privertė mane suabejoti mano „akronimas“ žodžio suvokimu. Antra: žinau, kad gyvenam alternatyvioje laiko linijoje, kurioje Taylor Swift muzika pakeitė klausytojo santykį su dainų žodžiais (kitaip sakant: jauni ir kieti jų nebeskaito, viskas remiasi į dainos vibe'ą). Bet vis vien, kaip melomanui ir rašytinio žodžio žmogui, norėčiau, jog modernus 20-mečių reperių hip-hopas neverstų manęs ieškoti akronimų ten, kur jų nėra. (kritikai ir rašytojai vis dar mislija, kodėl vieninteliai vakarėliai į kuriuos yra kviečiami, yra knygų skaitymo-aptarimo vakarai).

Apart „Animal“, antrosios albumo dainos – kuri skamba lyg chebra surado neužbaigtą beat'ą iš Technical Difficulties singlų kolekcijos ir mūsų nemalonei nusprendė jį nupoliruoti ir įkišti tarp TM, kad ištikimi gerbėjai galėtų pasipildyti savo „Hot & Sweaty“ playlist'ą, seniai nemačiusį veiksmo – pirmoji LP pusė yra klasikiniai Brockhampton'ai. Paleisk bet kam „FMG“, skambantį kaip Van Buren Records ir Run the Jewels meilės vaisių, (atlikusį nuo Iridescence albumo) ar „New Shoes“ ir stebėk ar to žmogaus kūnas nepradėjo nerangiai spyruokliuoti, judinti sėdimąją lyg apsėstas muzikinio poltergeisto. Nieko? Vadinasi ne aš vienas lengvai prikurtęs. Jei „New Shoes“ privertė twerkinti klausytoją, prisižadėjusį niekada to nedaryti –ypatingai po to „MERLYN! “ intarpo, privertusio nusišypsoti – vadinasi daina yra gera.

Bet mėnulis turi dvi puses, kaip ir šis albumas. Ir kad ir kaip man patinka tamsioji – ačiū, Pink Floyd'ams – priėjus TM vidurį su daina „Man on The Moon“, kyla noras, jog šis albumas mirtinoje tyloje, „netyčia“ būtų sutraiškytas kosminių dėsnių ir paskęstų absoliučioje tamsoje. Jei muzika turėtų skonį, ši daina būtų buteliukas arbūzų skonio „MIX“. Ir tiems, kas vis dar po šiai dienai geria „Mix“, lyg pagaliau sulaukus legalaus gėrimo amžiaus, nesijautė pakankamai drąsiai naujiems potyriams, todėl visam likusiam dvidešimtmečiui pasiliko prie šio varianto – sorry, bet šiuo atveju skonis nėra subjektyvus dalykas. Žinau, jog nemažai kam ši daina patinka. Tačiau „Man on The Moon“ skamba, kaip takelis iš „Super Meat Boy“ žaidimo su cypiančiais Justin'o Timberlake'o vokalais. Fuj. Nežinau, ką chebra galvojo.

Iki kol visiškai neišprotėjau ir kaip koks lunatikas nepradėjau plėšyti telefonų knygos (ar man vienam keista, kad

Išleidimo data: Lapkričio 18, 2022

anksčiau žmonės filmuose ir Gineso rekordams plėšydavo telefonų knygas? Po šimts, kas per laikai), papasakosiu, kas per paskutines 22 minutes – tiek trunka antroji TM albumo dalis – palaikė mano sąmonę. Pirmasis dalykas –„Crucify Me“. Turintis to Untitled albumo (Kendrick Lamar) šarmo, su visais džiazo „pabarstukais“ ir pianinu, šį gabalą galėtum paleisti savo hip-hop'e neišprususiems protėviams ir nesulaukt nusivylusių, „na va, mūsų berniukas chuliganas“, veidų. Rafinuotas repas baltiesiems, kitaip. Kol „Duct Tape“ skamba kaip daina iš pastarojo Kid Cudi katalogo su sample'ais, pasiskolintais –nepatikėsit – iš Avril Lavigne („Losing Grip“). Nemaniau, kad be Lil Yachty dar kažkas gali priversti auto-tune'ą skambėti ne kaip du besiglamžančius šiukšlių surinkimo sunkvežimius. Kad suprastumėt, kokius atšiaurius jausmus jaučiu TM albumo finalui, siūlau atsidurti su manim hipotetinėje situacijoje: 1912-ieji, balandžio 15-toji, po mano kojomis sudreba žemė, per visą „Titaniką“ pradeda kaukti sirenos. Nustumiu Leo ir Rouzę į šoną (kodėl jie tokie prakaituoti ir įtartinai uždusę?) ir skuodžiu link gelbėjimo valčių. Tik šioje versijoje vietoj smuikų ir graudinančių violončelių, būsimus skenduolius pasitinka Brockhampton'ai ir jie groja finalines šio albumo dainas. Dėl „Goodbye“ stabtelėčiau vien dėl to gudriai įvynioto „Goodbye Horses“ sample'o. Tačiau išgirdus „Better Things“ ir „Always Something“ stumiu visas damas už borto, kūdikius ignoruoju ir neriu į pirmą pasitaikiusią valtį, kad tik paskutinių gyvenimo momentų netektų išsvaistyti klausantis kas vyksta šių dviejų dainų metu. O tiek nedaug trūko iki padoraus atsisveikinimo – su gerbėjais, su pasauliu, su vienas kitu.

BROCKHAMPTON TM

Ignas Vieversys

Išleidimo data: Sausio 20

Jau prieš kokius dvidešimt metų kalbėjo, kad rokas išnyks. Kad su gitara ateityje gros tik paskutinis romantikas valkata ant gatvės kampo. Nes su kompiuteriu galima sumėtyti bet kokią muziką. Geras kompozitorius dabar, pirmiausia yra geras programuotojas.

Bet nors nušaukit mane, aš vis tiek manysiu, jog tikri instrumentai geriau. Gitaros visada geriau. Kompiuteriu taip nepagrosi, kaip gitarų stygomis iki kraujo nutrintais pirštais. Roko muzikoje visada yra kraujo lašelis. Ot, specialistas atsirado, pasakysit. Ramiai – apie gitarą aš žinau, ne iš nuogirdų. Turiu gitarą. Sandėlyje paslėpęs. Nors niekada nemokėjau groti. Ir neišmoksiu, ant jos vos trys stygos belikę… Ji mano tėčio ir saugau ją kaip atminimą. Todėl, kai išgirstu, kai kas nors gerai groja gitaromis, suklūstu. Man atrodo tai išskirtinis instrumentas. Laisvės, maišto simbolis. Ir romantikos. Labiausiai – pašėlusios muzikos simbolis.

Aišku, reikėjo jau šviežio oro pliūpsnio į šį reikalą. Ta senoji karta, gal ir per daug užtruko ant scenos. Nors ir kietai pavaro, iki pusės išsirengti dar geba, bet išsirengę vis tiek atrodo kaip su megztiniais, odos raukšlės ant kūno kaip drabužis banguoja. Reikėjo jau naujos kibirkšties.

Ir kas galėjo pagalvot, kad roko žarijos įsižiebs… Italijoje. Nors, kodėl gi ne? Ten juk dainuoja visi. Dainorėlių giedorėlių kraštas. Estrados meistrai. Bet, kad rokas? Ne, ne...

Jie ten visi dainuoja. Nuo kepėjo iki karabinieriaus. Buvau Italijoje vos kelias dienas per gyvenimą, bet prisiklausiau pakankamai.

Pavyzdžiui, einam gatve Neapolyje, paklausiam vieno praeivio vyrioko, kur metro stotelė. Tas sako, „okay, aš jums parodysiu. Man kaip tik į tą pusę“. Ir mes einame visi kartu, tik staiga – opa, vyrukas užplėšia: Santa Liučija! Amore Mio! Ir taip visą kelią, iš visų plaučių, jaunas apkūnus vyrukas, plėšė dainas iki pat metro. Atrodė Pavarotis eina šalia, o ėjom tai visai netrumpai.

Arba atsisėdam kavinėje, o šalia prie kito stalelio senolis su cigarete, staiga, prieš save pasistato kasetinį magnetofoną, įdeda kasetę iš maišo, kur jų yra visas kalnas ir paleidžia visu garsu. Opera skamba per visą kavinę ir gatvę. Prieina padavėjas, padeda kavą, paplekšnoja man per petį, parodo į senolį šypsodamasis ir irgi uždainuoja, delnu ragindamas prisijungti ir mus… Muzikos rojus.

Italai, atrodo, net kai šnekasi tarpusavyje, dainuoja. Tokia jau jų ta kalba – melodinga. Net kai plūstasi, vis tiek žavingai skamba.

Bet pirmiausia, tai italai – artistai. Didžiausi pasaulyje. Jeigu ne dainuoja, tai vaidina visi, visur ir visada. Tik pastebės, kad kažkas žiūri į juos išplėtęs akis ir truputį išsižiojęs, tuoj spektaklio sulauksi, didesnio ar mažesnio. Jie tokie yra iš prigimties.

Tai kur aš čia lenkiu? Prie ko čia Måneskin? Nes visa tai labai gerai jiems limpa. Artistiškumas, muzikalumas, ir o taip, gi italai rengtis moka, juk dar ir madistai kiečiausi pasaulyje. Måneskin paduoda visa tai kvadratu ir dar su roku ant viršaus.

Ryškūs, žavingi, kaip nužengę tiesiai iš kino ekranų, iš legendinės vampyrų filmų sagos. Gaivališki. Pašėlę. Traukiantys žvilgsnį į save it magnetu. Net merginą gitaristę savo grupėje turi. Svarbiausia – ji čia ne šiaip dėl grožio paimta. Gitaros stygos jai paklūsta be kompromisų.

Mėnesiena – taip išsiverčia Måneskin pavadinimas. Įdomu, kad tai visai ne itališkas žodis, o daniškas. Mergina turi =daniškų šaknų, tad aišku, kam priklauso pavadi nimo autorystė ir ne tik. Victoria De Angelis, būtent ji ir įkūrė šią grupę, su tuo kitu gitaristu Thomasu Raggi, o grupės veidu tapęs vokalistas, Damiano David, atsirado tik vėliau, po metų; būgnininkas Ethan Torchio dar vėliau atėjo. O visiems mums atrodo, kad čia tas Damiano pagrindinis. Aišku, be jo kažin ar gitaristų duetas būtų toli nuėjęs. Žodžiu, gražus pavyzdys, koks svarbus yra komandinis darbas ir chemija, kuri

susimaišo teisingai chebrai suėjus į vieną krūvą. Gal kažkam Damiano primena prisikėlusį Jim Morrison'ą arba jauną Mick‘ą Jagger‘į, savo charizma (ne išvaizda) gal net rokenrolo karalių Elvį Preslį. Man jis panašus į jauną grafą Drakulą, kuriam nusibodo kirmyti savo tamsioj pilyje. Atsikėlė, nusipurtė dulkes, įkalė daug šviežio kraujo ir prisirašė prie kylančio rokerių projekto. „Patriukšmaukim“, - tarė. „Gyvenimą reikia švęsti. Pamiegosim, kai numirsim“. Su tokiu tipu rūsyje ilgai negrosi, turėjo kažkada tai prasimušti.

Rokas itališkai? Beprotybė. O jie tikėjo ir viskas. „YouTube“ platformoje galima peržiūrėt praktiškai visą jų kelią nuo pradžių, kaip jie dar visai vaikai groja – naivoki, gal net šiek tiek juokingi. Bet po truputį viskas pradeda keistis: jie stiprėja, auga. Įgauna pasitikėjimo. Groja visur ir daug: namie, gatvėje, mokykloje. Nors, ilgai niekas jais per daug nesižavėjo, vadino keistuoliais. Ir pasakydavo kokį stipresnį žodį, aišku, juk Italija, čia visi iš karto rėžia, ką mano. Aš galiu įsivaizduoti, kaip jiems turėjo būti skaudu, kai visi aplink tik ir sakydavo: „meskit tą roką! Tai ne itališka. Nebūkit kretinai! Dainuokit „Feličita“, „O Sole Mio“! Kokios dar gitaros? Ką čia džeržgiat? Pagailėkit mūsų senolių. Norit, kad Čelentano nuo infarkto mirtų? Ir iš viso, kas jus rengia? Gal klounas-daltonikas? Eikit pamokų ruošti“.

Ir jie nueidavo. Užsidarydavo kambaryje. Ir ne pamokų ruošti. Paimdavo būgnus, gitaras ir viską pradėdavo iš naujo. Taip, Måneskin‘ai talentingi. Bet pirmiausia buvo daug darbo. Aišku, ir charizma, talentas pradeda anksčiau ar vėliau tau tarnauti.

Naujasis, ilgai lauktas grupės albumas pavadinimu Rush!, kaip ir priklauso rokui, prasideda energingai – daina „Own My Mind“, kuri, tiesa, skamba kiek monotoniškai. Tačiau viskas tvarkoje – apšilimui pats tas. Geras, trankus intro į tolimesnius dalykus. Antroji albumo daina „Gossip“ įrašyta su amerikiečiu Tomu Morrelo yra įdomesnė, iš karto „užkabina“. Smagi, visai išjudina, norisi straksėti. Atrodo, geras senas gabalas, lyg būtų jau girdėtas seniau. O jeigu nauja gera daina atrodo girdėta, vadinasi, tai būsimas hitas.

Kompozicija „Timezone“ prasideda kaip baladė, bet paskui ūmai nutrūksta, kaip pasiutęs šuo nuo grandinės. Labai primena dainininkę Pink. Arba Sia. Jaučiu, „Timezone“

Måneskin Rush!

klausysiu mašinoje, kai nuo kalno varysiu.

Toliau – viskas puikiai. Išlaikoma intriga lyg klausytum senos geros daug metų grojančios grupės. Ne eilinio, bet geriausių hitų albumo. Nei vienos albumo dainos nesinori prasukti.

Labiausiai sudominusios dainos pasirodė antrojoje albumo dalyje. Lėta, labai romantiška, už širdies griebianti „If Not For You“ – tokias paprastai paleidžia vakarėlio pabaigoje, kai visi jau pasiskirstę poromis; lėtas šokis, o tu stovi prie sienos kampe, vienas ir supranti, kad laikas nešdintis. Eini velniop, tiksliau namo, miegot, koridoriuje dar užsidegi cigaretę, bet taip ir nepradėjęs jos – išmeti pro langą. Lauke užsidedi ausinukus, ten išgirsti „Read Your Diary“, vienuoliktą albumo dainą. Po galais, tai stipriausia albumo daina. Maištinga ir stipri, kurią klausant apima pašėlusi nuotaika. Nors sėsk į traukinį ir važiuok į kitą miestą –nesvarbu, kad naktis ir nežinai, kur atvyksi.

Vienuolika dainų suklausyta ir nė žodžio itališkai? Tik ne tai… Jeigu išsižadės savo itališkumo ir varys tik angliškai, Måneskin patys paleis sau sidabrinę kulką į pakaušį. Ačiū Dievui, jie neprarado proto. Albumui sliūkinant link pabaigos, pareina rokas itališkai. Jeigu mano nuomonė jiems būtų svarbi, aš patarčiau turėti angliškų dainų, bet visgi, laikytis labiau prie savo šaknų. Tai – jų savastis.

Reikia pripažinti, Rush!, kaip albumas, yra apgalvotas ir tvirtai „sukaltas“: greitas, energingas kompozicijas keičia jausmingos, lyriškos dainos; tada vėl pašėlusios ir per visas 17-lika albumo dainų taip ir nerandi momento pasnausti.

Sakyčiau, šis albumas nepaneigė tezės, kad „visa muzika jau sugrota, tik ne visi pinigai surinkti“. Måneskin jų pasirinks nemažai. Nes tai, kas atrodė pasenę ir nuzulinta iki skylių, jų rankose vėl sužiba iš naujo. Rush! nėra geriausias grupės projektas, bet kaip albumas – puikus ir vertas dėmesio.

Mac Demarco

Five Easy Hot Dogs

Išleidimo data: Sausio 20

Kelias yra ieškojimas – kaip banaliai tai beskambėtų. Žmonės, atradę save savo kasdienybėje, laimingi, sotūs ir ramūs, neišsiruošia į kelionę po Šiaurės Ameriką, nesimaitina šlamštmaisčiu ir nemiega mašinoj ar pigiuose moteliuose. Jie gyvena savo tingų, patogų gyvenimą. Tad prieš aptardami naują Mac Demarco albumą Five Easy Hot Dogs, įsivaizduokime „naują“ Mac‘ą, tokį, kurio užuomazgas išgirdome jau 2019-aisiais išleistame jo albume Here Comes The Cowboy. Ne tą, su amžina cigarete tarpdantyje ir buteliu rankoje. „Turtingiausias Amerikos valkata“ nebevartoja nei svaigalų, nei tabako, tik, atrodo, vis dar neatranda savęs.

Jei Here Comes The Cowboy jums atrodė fragmentiškas, neišdirbtas, ir, švelniai tariant, belenkoks, laikykitės – here come Five Easy Hot Dogs Keturiolika į albumą sugulusių kompozicijų tarnauja labai paprastai filosofijai: „atvažiavai – įrašei – išvažiavai“. Žaidimo taisyklės paprastos. Laikas nuo pirmo iki paskutinio žingsnio nėra apibrėžtas, bet jei jau sustojai – neturi teisės išvažiuoti be įrašyto kūrinio. Kelionėje sukurti kūriniai pavadinti nepretenzingai, tiesiog pagal miestą, kuriame buvo įrašyti. Verta paminėti, kad paskutinė kelionės stotelė, Utah, kūrinio negavo iš vis – gal tai ženklas, kad Mac Demarco kelionė dar nesibaigė? Nenuostabu, juk šiam nudrengtų Vans‘ų princui vos 32.

Dauguma miestų gavo po du-tris kūrinius, kai kurie vos po vieną, bet tai absoliučiai nesvarbu, nes visi jie skamba daugmaž vienodai, lyg Čikaga niekuo nesiskirtų nuo Vankuverio, o Gualala nuo Portlando. Kita vertus, gal ir nesiskiria. Hotdogai ir moteliai visur panašūs.

kurį kada nors esu gavus, skambėjo maždaug taip: rašyk, o tada ištrink visus nereikalingus žodžius; trink, kol gausi gryną, beveik nuogą tekstą. Man sunku juo vadovautis – per daug myliu žodžius. Bet panašu, kad tokį patarimą yra gavęs ir Mac‘as. Galbūt todėl albume praktiškai nebeliko jo vokalo. Greičiausiai jis atrodė perteklinis, tiesiog nereikalingas.

Tik ar reikėjo pačio albumo? Po pirmos albumo perklausos man atrodė, kad tikrai ne.

Po antros perklausos galvojau įsiūlyti jį „Centro poliklinikai“, kuriai šiandien niekaip neprisiskambinu –jų laukimo muzikėlė erzina žymiai labiau. Five Easy Hot Dogs yra toks easy klausalas, kad net nepastebėtum nei pačios muzikos, nei to, kad jau prabėgo pusdienis, o tu vis dar ant ragelio.

Deimantavičius

Geriausias patarimas apie rašymą,

Po trečios perklausos pradedu galvoti, kad albumas, nors greičiausiai amžinai sugulsiąs į WTF ir KPŠ lentynas, vis dėl to turi teisę egzistuoti. Net jei jo niekas neprašė ir niekam jis nebus reikalingas, gal jis turi terapinę reikšmę pačiam jo kūrėjui? Lyg viešas dienoraštis. Kas nėra tokio turėjęs, lai meta į mane hotdogą.

Pasiimti į kelionę „kilnojamą studiją“ Demarco išmoko jau seniau. Net jei ne visada turėjo laiko ja pasinaudoti, ši galimybė – bet kada pasičiupti mikrofoną ir įrašyti tai, kas skamba galvoje, jam labai patiko. Naujausiuose interviu Mac‘as pasakoja ne tik apie šiuo albumu pasibaigusią kelionę, bet ir naują aistrą motociklams, tad vežiojamą įrangą jis planuoja taip pat sumažinti iki minimumo. Nekantrauju išgirsti, kur jį nuves šitas kelias ir ką dar jis pasiryžęs paaukoti dėl gryno macdemarkiškumo. Gal tą nesuderintą gitarą?

Evelina Bondar

Linas