Infinity Pool

Režisavo Brandon Cronenberg

Vaidina Alexander Skarsgård, Mia Goth, Cleopatra Coleman

Išleidimo data Sausio 27 (Kanada)

Ar kada esat bijoję, jog kad ir ką bedarytumėt, kad ir kokius kalnus nuverstumėt, visada liksit savo tėvų ar vyresniųjų brolių/seserų šešėlyje? Visi turi savo firmas, visi gerbiami savo srities specialistai, „kala“ pinigus ir t.t. Nors apie tai stengiuosi nesukti savo pavargusios galvos, manau, jog apie tai (bent kartais) nepagalvoti yra taip pat neišvengiama, kaip internetinėse erdvėse išvysti globalinio atšilimo aktyvistus, svaidančius dažų kibirėlius ant Monė ar van Gogo paveikslų. Tikriausiai tam yra koks nors prašmatnus psichologinis terminas…

Kai atsiduriu šiose minčių pinklėse, mėgstu pagalvoti apie Brandon’ą Cronenberg’ą, legendinio siaubo filmų autoriaus David Cronenberg’o sūnų, kuris seka kruvinomis tėčio pėdomis ir bando įrodyti tėvuliui, jog yra vertas jo „Kraujo barono“ titulo. Mes savo besididžiuojantiems gimdytojams rodom diplomus ir riebius kalėdinius bonusus. Augintiniai šeimininkams atneša šviežiai sumedžiotų kūnelių. Dabar pabandykit įsivaizduoti, kaip toje pačioje arenoje turėtų būt sunku konkuruoti su žmogumi, atsakingu už „kūniško siaubo“ (angl. body horror) žanro sukūrimą, vienus geriausių kino juostos sukeltų košmarų?

Praėjus metams po paskutiniosios kūniško siaubo tėvelio juostos

Crimes of the Future pasirodymo, B. Cronenberg’as taip pat sugrįžo į ekranus su dviem „karščiausiais“

Holivudo veikėjais – tiesiai iš Vikingo kostiumo iššokęs Alexander’is

Skarsgård’as, kartu su kruvinąja

Ti West’o ( X bei Pearl ) mūza Mia Goth – jog įrodytų, kad obuolys visgi netoli nuo obels nusirito. Žinoma, turint omeny, jog tarp tėvo ir sūnaus yra vos ne 40-ies metų skirtumas, lyginti abiejų kūrinius nėra prasmės: vyresniojo Cronenberg’o filmai yra tarytum lėtas, rafinuotas siaubas intelektualams, tiems, kuriems patinka kino juostas lyginti su literatūra ir aptarti potekstes prie taurės raudonojo. Jaunėlio siaubekai tuo tarpu, yra labiau paremti „žemiškais“ siaubais – siaubais, kurie galbūt ne taip „giliai kapsto“, bet pažada, jog bus keista ir bus nejauku – kaip mums ir patinka.

Šį kartą Cronenberg’as mus nukelia į fiktyvinį La Torqa kurortą, kur n metų kūrybinį bloką išgyvenantis rašytojas Džeimsas Foster’is (vaid. Alexander Skarsgård), kartu su savo pinigais aptekusia žmonele Em (vaid. Cleopatra Coleman), bando atgauti savo mojo. Jie maudosi krištolo skaidrumo jūroje, valgo jūros gėrybes, užsigeriant mimozomis, miega po šilkiniais patalais. Jei geriau nežinotum, galėtum pamanyt, jog žiūri epizodą iš naujojo White Lotus sezono.

Nemanau, jog Džeimsas bus matęs pastaruosius Ti West’o filmus: netikėtai susipažinus su knygos gerbėja (vaid. Mia Goth), nešykštinčia gražių žodžių apie jo talentą dėlioti žodžius ant popieriaus, filmo porelė yra pakviečiama vakarienei, kurios metu Em pajuokauja, jog po šitiek laiko be naujos knygos horizonte jų santykiai pradeda panašėti į labdaros fondą. Auch? Tuomet, pasivažinėjimui po turistams neleistinas apylinkes, kuris baigiasi nelaimingu atsitikimu, suteikiančiam „po-orgazminiam nušvitimui“ (angl. post-nut clarity) naują, komišką apibrėžimą – lyg būtų reikėję dar vieno kinematinio įrodymo, jog nemokamas handjob’as iš Mia Goth niekuomet nesibaigia gerai.

Naujieji porelės draugai-turistai ramina, prašo dėl nieko „neprakaituoti“, viskuo pasirūpins jie. Sekantį rytą Džeimso įkvėpimas pasibeldžia į viešbučio duris su milicijos uniforma ir kvietimu iškeisti turimus apartamentus į karcerį.

Atvirai, yra keletas dalykų, dėl kurių leisčiau atjungti savo smegenis ir jas palaikyti nesibaigiančia programa, iki kol iš jų teliks ryžių pudingas, kažkodėl taip mėgstamas kurortuose: A) Ramy TV serialas B) „Internet historian“ Youtube kanalas C) B. Cronenberg’o aktorių reakcija, bandant suvirškinti į kokį Cronenbergišką košmarą jie papuolė. Susipažinus su itin slaptu eksperimentu, prieinamu tik beribes „kišenes“ turintiems turčiams, papuolusiems į teisėsaugos nemalonę, Džeimsas išsisuka nuo mirties bausmės, bet į salą nebegrįžta koks buvęs.

Esu girdėjęs pasakymą „kalėjimas keičia žmones“. Vienas žvilgsnis į žymiausią Anglijos muštuką Čarlzą Bronson’ą su savo absurdiškai juokingais ūsais ar American History X filmo Edward’ą Norton’ą ir viskas pasidaro aišku. Bet nemaniau, jog kelios valandos belangėje ir ligoninės paciento garderobas europietiškoje Balio versijoje gali taip paveikti žmogų. Na, bet kai tavo vieninteliai pasirinkimai yra sutikti su mirties bausme arba iš bankomato išsiimti kalną šlamančių dublikato –„atpirkimo ožio“ sąskaitai padengti – nori nenori keli varžtukai savaime atsilaisvins.

Jei ties šiuo momentu krapštot galvas ir galvojat, jog paskutinis sakinys galimai bus parašytas dirbtinio intelekto – ne, tai tiesiog klasikinis Cronenberg’as. Geriausia dalis? Čia tik pirmosios 30 Infinity Pool filmo minučių. Režisieriui permušus pavarą, šį turistinį košmarą seka kaleidoskopinė orgijos scena, trunkanti ilgiau, nei bet kuris mano rekordinis lytinis aktas bei privertusi režisierių „apipjaustyti“ savo keistą kūdikėlį vardan N-17 reitingo; suvokimas, jog jei esi baltaodis ir turi pinigų, šis kurortas yra „Grand Theft Auto“ realiame gyvenime, su nesibaigiančiomis gyvybėmis, realiu skausmu ir Mia Goth, verčiančia visus vyriškos lyties atstovus nerangiai muistytis sėdynėse. Lažinuos, deimantinę narystę turintys „Hilton“ viešbučio nariai pusę filme matomų beprotysčių galėtų patvirtinti.

Tačiau nereikia Infinity Pool nurašyti kaip filmo, kuris beprotiškumo kartelę stumia tik beprotiškumo labui. Net neabejoju, jog prie šio filmo pavadinimo kiekvienas lietuvaitis apžvalgininkas prikabins „kontraversiškasis“ etiketę, nes, realiai, surask bent vieną Lars von Trier filmo lietuvišką aprašymą be šio skambaus termino. Iš tiesų, po visu krauju ir kitų išskyrų kakofonija slypi visai gilus filmas, kuriame režisierius bando perteikti savo, kaip vieno įtakingiausio siaubo filmų amatininko atžalos nerimą – žinoma, tą darant tėvui-sūnui suprantama kalba. Visai kaip toje Beautiful Boy filmo scenoje užkandinėje, jei žodžius ir emocijos atstotų viena už kitą nurautesnės idėjos sekančiam filmui.

Infinity Pool tik įrodo, jog, be Ari Aster, Robert Eggers ar to pačio Ti West’o, B. Cronenberg’as yra vienas inovatyviausių siaubo filmų autorių, kuriam jaudintis dėl buvimo kažkieno kopija – ar kopijos kopija –nėra reikalo. Tik ne tuomet, kai tavo filme yra plaukus pasileidusi, ginklu ir KFC šlaunelėm mosikuojanti Mia Goth. 3

Bones and All

Režisavo Luca Guadagnino

Vaidina Timothée Chalamet, Taylor Russell, Mark Rylance

Išleidimo data Lapkričio 25 savo kinematinių, amerikietiškųjų herojų – nuo Badlands (1973), Thelma & Louise (1991) iki Easy Rider (1969) – numintų takų atkartojimui.

Jei už kiekvieną iš kino salės patyliukais išsliūkinusį žiūrovą naujasis Luca Guadagnino filmas gautų po balą – Bones and All būtų dešimtukas. Deja, kalbam ne apie Gaspar Noé kino juostą, kur bent vieno žmogaus pasišalinimas iš seanso, tradiciškai, įeina į bilieto kainą (režisieriaus malonumui).

Bones and All, kad ir kaip bebūtų, nėra pirmasis filmas apie kanibalus ir toli gražu nėra pirmas visuomenės šešėlyje gyvenančius „monstrus“ įvilkęs į meilės istoriją. Pradedant nuo anuomet kiekvienos penkiolikmetės sienas puošusio Twilight , baigiant ties Jim Jarmusch’o Only Lovers Left Alive (2013), prisidėjusiu prie aristokratiškų vampyrų iškėlimo į pop kultūros gretas, ar košmarus keliančio Hanibalo Lekterio juostų – galėtum pamatyt, jog šis kino subžanras, gal pastaraisiais metais šiek tiek apdulkėjęs bei pamirštas, yra ne ką mažiau „išmėsinėtas“ mūsų lakios fantazijos malonumui, nei nelaimėliai David Cronenberg’o juostose.

Tačiau prisiminus, jog kalbame apie vieno romantiškiausių praėjusio dešimtmečio filmo Call Me By Your Name autorių, pasidaro įdomu sužinoti, ar režisierius tiek pat pajėgus virpinti žiūrovų širdis, kai jomis bei kitais krauju prisruvusiais organais itin grafiškai minta jaunieji filmo įsimylėjėliai.

Kanibalizmas, kaip pats režisierius teigia vienam interviu, yra „didžiausias išgyvenimo tabu“. Šia nežmogiška praktika užsiima tiek nelaimės prispausti pionieriai-keliautojai, tiek laisvėje vaikštantys, nedėkingus genus paveldėję civiliai, kurie atrodo, kaip aš ir Tu. Kas paaiškina, kodėl silpnesnių nervų žiūrovai galėtų mesti rankšluostį prieš duodant Bones and All šansą: priešingai nei zombiai ar tamsoje žėrintys kraujasiurbiai, kanibalizmas egzistuoja.

Ir vien nuo minties, jog vieną dieną galėtum atsidurti, kaip savęs suvaldyti nesugebėjusių individų pagrindinis patiekalas – pasidaro išties nejauku. Visgi, Bones and All jaunieji „Boni ir Klaidas“, vaidinami Holivudo numylėtinio, Guadagnino mūzos Timothée Chalamet bei ne ką mažiau pajegėsnės Taylor Russell, greitai „nuginkluoja“ žiūrovo pavojaus signalus ir vietoj to, kad į porelę žiūrėtum su išgąsčiu – į juodu žiūri su tėviška baime. Taip, jaunieji kruvinieji balandėliai kikena, prisimenant savo pirmosiomis aukomis tapusias aukles; Lee (Timothée Chalamet) vedami, sugeba numalšinti savo primatišką alkį taktiškai išsirenkant kokį subingalvį. Jei būčiau šalia jų žinant, kaip prasideda filmas – nei prie vieno, nei prie kito nekiščiau pirštų. Tačiau iš žiūrovo sėdynės, į Lee ir Maren žiūriu taip pat, kaip ir į bet kurią kitą paaugliškos romantinės dramos herojus, tik Bones and All atveju – apsuptus vienas už kitą labiau creepy dėdes (iš kurių vieną atpažinę visi Call Me By Your Name mačiusieji – aiktels), kurie eigoje jaunikliams žeria išminties perlus apie jų neišvengiamą likimą bei pastumia filmą į psichologinio siaubo teritoriją. Užuojauta visoms vienišoms žiūrovėms po filmo pėdinančioms namo.

Kaip ir su 2021-ųjų Julia Ducournau hitu Titane, galėtum pamanyt, jog Bones and All tėra Guadagnino bandymas pademonstruoti režisūrinius žongliravimo sugebėjimus – kas puikiai pasireiškia filmui grakščiai peršokant nuo kruvinos, pro pirštus žiūrimos „maitinimosi“ scenos, iki saulės spindulių nubučiuoto momento prie ežero ar porelei jaunatviškai besišnekučiuojant prie pusryčių stalo.

Gal daugeliui tai mažiausiai rūpės, fone skambant dantimis plėšomų arterijų garsams, bet Bones and All yra režisieriaus pagarbos atidavimas Americana žanrui. Ir nieko nėra įdomiau nei stebėti, kaip su Amerika taip pat kaip ir mes (per kiną ir TV) susipažinę elitiniai režisieriai skirtingai, bet tuo pačiu panašiai (užkandinės, karnavalai, „Liepos ketvirtoji“) ją nutapo.

Sujungęs pajėgas su industrijos „šviežiena“, kinematografu Arseni Khachaturan’u, režisierius savo filmui nepagailėjo neaprėpiamų, it nuo atvirutės Amerikos vaizdų, skriejant pro „Jūs išvykstate iš…“ ženklus, lyg žiūrėtum Keruako „Kelyje“ ekranizaciją. Kas iš esmės yra arčiau tinkamesnio palyginimo, nei, tarkim, Let the Right One In (2009), švediškasis Bones and All pirmtakas.

Stebint kaip Lee arti ekstazės esančiam karnavalo vedėjui, besidžiaugiančiam vyrišku „prisilietimu“, be gailesčio perrėžia gerklę ir nei žodžio neištarus prisijungti pakviečia savo dviprasmiškus jausmus maitinimosi procesui jaučiančią simpatiją, negalėjau negalvoti apie Dean’ą Moriartį – (asmeniškai) vieną romantiškiausių literatūros veikėjų, nepaisantį moralės normų vardan kompanijos gerovės. Šiuo atveju, Timothée Chalamet, kaip koks jaunas James Dean’as, daugiau pasakantis žvilgsniu nei žodžiais, buvo tobulas pasirinkimas rolei.

Peržiūrėjus Bones and All ir paėjėjus toliau nuo visų po filmo aikčioti nebaigiančių žiūrovų (kurie, pagal tai ką girdėjau, neaišku ar išvis pilnai žinojo kur eina) prisiminiau Maurice Sendak’o pasakos Where the Wild Things Are (2009) ekranizacijos pabaigos žodžius, berniukui paliekant laukinių gyvūnų salą: „Prašom, nekeliauk – mes tave taip mylime, kad suėstume!“. Jei tai nėra pati romantiškiausia meilės išpažintis – tapimas savo mylimojo dalimi – tai Guadagnino kraupiai miela, analogijomis apsijuosusi juosta pasirūpins, jog šią mintį bent kurį laiką „pavirškintumėte“.

Tačiau, žinant, jog tai pirmasis režisieriaus filmas už gimtosios Europos ribų, visai nenuostabu, jog kaip ir Nabokov’as su „Lolita“, taip ir Guadagnino didžiąją laiko dalį skiria