Aftersun

Vaidina Paul Mescal, Frankie Corio, Celia Rowlson-Hall

Išleidimo data Lapkritis 18 (UK)

Žiūrimiausias filmas „Mubi“ platformoje, „Kritikų savaitės“ Kanuose prizas ir daugiau nei 50 kitų apdovanojimų bei, aišku, „Oskaro“ nominacija vienam pagrindinių aktorių – Paul Mescal. Tai tik dalis debiutinio režisierės Charlotte Wells filmo Aftersun pasiekimų. Filmo aktorius P. Mescal interviu „Vanity Fair“ sakė, kad tai tokio tipo filmas, kuris prasiveržia kiekvienais metais kaip, pavyzdžiui, praeitais metais buvo su The Worst Person in The World (rež. Joachim Trier). „Būti tokio filmo, kurių laukiu labiausiai, dalimi, suteikia išsipildymo jausmą. Tai yra tai, apie ką aš visada svajojau“.

Filmas pasakoja apie vienuolikmetę Sophie (vaid. Frankie Cori) ir jos mylimą tėtį Calumą (vaid. P. Mescal), kurie išvyksta atostogų į Turkiją, kurių metu tėčiui sukanka 31-eri. Jie dar to nežino, bet tai paskutinės jų atostogos kartu. Po dvidešimt metų Sophie pati jau turi vaikelį ir bando suvokti ir atrasti ryšį, su savo tėvu, kurį ji pažinojo ir kurio – ne. Filmas, tai stiprus ir kartu jautrus ir skausmingai paliečiantis jų santykių portretas. Kartu jis ir apie praradimo jausmą, prisiminimus, vaikystę ir depresiją.

Aftersun siužetas vystosi palengva.

Iš pirmo žvilgsnio tarsi nieko nevyksta, bet herojai, ypač tėvas, atsiskleidžia per mažas, subtilias detales. Matome personažus ką tik atvykusius: bejuokaujančius autobuse, tamsą pro autobuso langą, per ją prasiskverbiančias mažų miestelių šviesas, o atvykus į ne tokį prabangų kaip tikėtasi „viskas įskaičiuota“ viešbutį, mergaitei užmigus, tėvo išėjimą parūkyti į balkoną ir bandymą jo metu šokti, protarpiais žvelgiant į tamsą... Mergaitei pabudus žiūrėjimą į miegantį tėvą, jų akimirkas prie viešbučio baseino, maudynes jūroje, parasparnių danguje stebėjimą, biliardo žaidimą, vakarienes, nardymo ekskursiją ir kt. Tuo metu per pokalbių atkarpas, suprantame, kad Calumui gyvenime viskas susiklostė galbūt ne taip kaip jis tikėjosi – su mergaitės mama po išsiskyrimo sutaria gerai, tačiau pastovios draugės susirasti nepavyksta, o ir verslo planai su kažkuo vardu Keithas atrodo migloti. Sophie laiku nepagavus jo jai mestų nardymo akinių, nors jis ir nieko nesako, ji atsiprašinėja, nes žino, kad jie kainavę brangiai. Jų tarpusavio ryšys intymus, tačiau ir su tam tikru nedrąsumu. Matome mergaitę su susidomėjimu stebinčią ir tyrinėjančią tėtį, suprantame, kad ji bando ir jį pažinti, kartais neišvengiant abipusio susvetimėjimo, pažįstamo tikriausiai kiekvienam asmeniui, išgyvenusiam tėvų skyrybas. Visas filmas tarsi prisiminimas. Tik juostai prasidėjus girdime video kameros atsukimo garsą – kameros, kurią tėtis atsiveža į atostogas ir ja filmuoja retų atostogų momentus. Tai tarsi nėrimo į prisiminimą pradžia. Palengva į juos kaip ir į filmo siužetą bei herojų vidinius pasaulius neriama vis giliau. Prisiminimo jausmą sustiprina ir operatoriaus Gregory Oke kameros darbas. Filmas nufilmuotas juosta, kuri suteikia tam tikrą nostalgijos jausmą. Tai sustiprina ir operatoriaus darbas su šviesa ir detalių fiksavimas, padedantis P. Mescal atskleisti Calumo personažą ir jo bei dukros santykį. Labai dažnai, kai filmuojama iš Sophie žiūrėjimo taško, nematome jo viso – matome jį iš nugaros, tam tikras kūno dalis, ar jo atspindį televizoriuje. Filmas nirsta vis giliau į prisiminimus ir Sophie kyla vis daugiau klausimų, kas yra jos tėtis, ji vis ryškiau mato jo kančią. Tas pat filme matome intarpus, kuriame jau suaugusi Sophie yra abstrakčioje erdvėje, kurioje tarsi vyksta vakarėlis, kuriame žmonių kūnus matome tik nušvintant stroboskopinėms šviesoms. Čia Sophie bando jį pamatyti šokantį, tačiau negali įžiūrėti vaizdo iki galo. montažas – kartais kadrai laikomi kiek per ilgai, kad darosi net nepatogu. Tai taip pat kuria prasmės ir tam tikrą amžinybės ir žmogišką pasaulio patyrimo universalumo jausmą.

Prisiminimus perteikti padeda ir video kamera, kuria filmuoja Sophie. Kartais jos stebimi vaizdai išduoda tai, ką galimai pamirštų protas, jie nemeluoja nei mums, nei personažams. Filme yra scena, kur Calumas viešbučio kambaryje žiūri, ką ji prifilmavusi ir mato, kaip jo dukra mato jį. Aftersun taip pat matome sceną, kur Sophie filmuoja savo tėtį per jo gimtadienį ir žaismingai klausia, ką jis galvojo, kad veiks, kai jam buvo 11. Jis neatsako ir tarsi netgi supyksta. Galiausiai jai išjungus kamerą prisipažįsta, kad jo tėvai pradžioje buvo pamiršę jo gimtadienį. Viskas per detales, tačiau per jas atpažįstame jo iš giliai ateinantį skausmą, kurio taip lengvai neišgydysi.

Pojūčius taip pat padeda kurti ir garso takelis – atmosferiniai aplinkos garsai ir Oliver Coates filmui sukurta muzika. Filmo laikotarpis konkrečiai nenurodytas, tačiau galima nujausti, kad jis vyksta maždaug 1999-aisiais. Aftersun taip pat pripildytas šio laiko muzikos. Jos žodžiai kartais ne tik bando atkartoti to laiko atostogų kurorte patirtį, bet ir atspindi neišsakytas herojų mintis. Sophie karaokėje pasirenka dainuoti grupės R.E.M. dainą „Losing My Religion“. „Oh no I've said too much. I haven't said enough. I thought that I heard you laughing. I thought that I heard you sing. I think I thought I saw you try. But that was just a dream. Try, cry, fly, try. That was just a dream. Just a dream. Just a dream.“ autentiškumas, žaismingumas bei brandus rolės suvokimas tiesiog paperka.

Autorė, taip pat nejučiomis atspindi tėvų vaidmenį mūsų visuomenėje (ji yra sakiusi, kad tai „emociškai autobiografinis“ filmas.) Bent jau Lietuvoje tik neseniai pradėjome mėginti suprasti tėvo vaidmenį šeimoje, bet mūsų kartai (millenialsams) ir ankstesnėms ne iki galo buvo aišku, ko gi tikėtis iš šio žmogaus ir ką gi jis turėtų daryti santykyje su vaiku. Tarsi peršasi mintis, kad galbūt Aftersun taip pat ir gimsta iš bandymo suprasti tėvo rolę.

Galbūt kaip vienintelį filmo minusą įvardinčiau tai, kad jis šiek tiek prailgsta. Kadangi istorija vystosi iš lėto, ilgai jame beveik nėra veiksmo, jis labiau primena amerikietiškiems indie filmams būdingą „slice of life“ žanrą. Tačiau filmas veikia kinematografiškai, o to aš dažnai pasigendu, ypač šiuolaikiniame lietuviškame kine. Dažnai pati kiną, kinematografiškumą nugali noras papasakoti istoriją ir išnagrinėti temą, bet pats „kinas“ tarsi lieka nuošalėje (tikrai ne visais atvejais!). Galbūt pradžioje turėjome išmokti jas pasakoti, o po to galėsime inkorporuoti ir kažką daugiau? Bet čia jau kita kalba. Kyla klausimas, koks yra harmoningas balansas tarp istorijos pasakojimo ir istorijos, kurią gali papasakoti tik kinu, pasakojimas? Panašu, kad Aftersun arti šio balanso. Filmas sukuria tokį stiprų prisiminimo ir tikrai išgyvento laiko, buvimo jame jausmą, kad kyla klausimas, kas stipriau: prisiminimai ar kinas?

Poetikos jausmui padeda ir filmo

Filme taip pat matome ir kostiumus bei daiktus naudotus tame laikmetyje, tačiau jie kaip ir muzika nėra naudojami laikmečiui atspindėti. Tai Aftersun autorei neatrodo svarbu. Jie taip pat netampa fetišu – svarbūs kaip patys objektai, kam tokiame filme gali kilti pagunda. Kartais atrodo, kad istoriniuose ar tam tikrą laikmetį nurodančiuose lietuvių filmuose dažnai šiek tiek per daug užsižaidžiama su laikmečio rekvizitu, daile ar kostiumais, kas tam tikra prasme netgi vargina ir taip pat nukreipia dėmesį nuo istorijos ir emocinio jos išjautimo.

Bet filmo sukuriama laikmečio patirtis taip pat yra vienas dalykų, kuris daro jį tokį atpažįstamą – ne vienas prisimena „Macarena“ šokį, atostogas Turkijoje, turkišką arbatą kilimų parduotuvėje, kasytes, apipintas siūlais ir kasetinius „Walkman“ ausinukus.

Trisdešimt vienerių metų Calumo vaidmeniui pasirinktas airis, serialo Normal People žvaigždė P. Mescal, kuriam vien rašant šį tekstą tėra 27-eri. Toks drąsus pasirinkimas padarytas neveltui ir greičiausiai dėl dviejų dalykų. Dėl aktoriaus talento ir jo gebėjimo pavaizduoti besiblaškančio vyriškumo ir skausmingo pažeidžiamumo derinį. Taip pat gerokai jaunesnis nei personažas, aktorius pasirinktas ir dėl to, kad pabrėžia tai, kad personažai aplinkinių palaikomi broliu ir seserimi. Toks įspūdis kyla ir vos prasidėjus filmui pirmą kartą pamačius personažus, iš savo santykio jie veikiau primena brolį ir sesę.

Sophie įkūnija F. Cori, kurios

Vienas labai gražių dalykų šiame filme, kad mergaitė ir iš vaiko perspektyvos, ir jau suaugusi (kaip ir žiūrovas, nes filmas pasakojamas iš jos perspektyvos) į tėtį žiūri su atjauta, myli jį tokį, koks yra, nors, matyti, jis pats nesijaučia „galintis“ ir „vertas“, o vienu metu filme tikrai gana neapgalvotai su ja pasielgia. Šis momentas filmą taip pat daro išskirtinį šiuolaikinio kino kontekste, nes šiais laikais mes tarsi įpratome viską psichologizuoti ir ieškoti traumų, kurias mums paliko tėvai. Bet į juos galima žiūrėti jautriai ir su atjauta. To taip pat nejučiomis moko Aftersunjuk tėvai irgi gali sirgti, bet tuo pačiu ir mus mylėti.

Artėjant filmo pabaigai filme yra labai iškalbingas kadras. Paskutinės atostogų vakarienės metu juos nufotografuoja su „Polaroid“. Ant stalo gulinti nuotrauka, akimirkos, kurios jau praėjo, ryškėja, o mergaitė klausia, kodėl jie negali čia pasilikti ilgiau arba netgi amžinai. Po šiuo paprastu pokalbiu slepiasi tiek abiejų personažų džiaugsmas ir meilė, tiek nerimas.

Pabaigoje filmas kerta su nesuvokiamu širdgėlos jausmu, kad nežinia, kas nutiks šiam tėčiui ir kad to, kas buvo, jau niekada nebebus. Bet jų išgyventas džiaugsmas išlieka. Ir dėl to taip apvalančiai skauda.