Funny Pages

Režisavo Owen Kline

Vaidina Daniel Zolghadri, Miles Emanuel, Matthew Maher

Išleidimo data Rugpjūčio 26 ra ypatingai svarbu likti savo veikėjų pasaulyje. Įžengus į tą erdvę - tiesiog turi ten likti“. Nežinia, kiek rimtai septyniolikmetis Funny Pages filmo protagonistas Robertas Bleichner’is (vaid. Daniel Zolghadri) priimtų Barry Jenkins’o, Mėnesiena filmo režisieriaus patarimą į širdį, tačiau savęs apsupimas lyg iš „MAD” žurnalo karikatūrų išlipusiais veikėjais neatnešė vaikinui nieko gero. Kitavertus, A24 studijos darbai, ant kurių randami brolių Safdžių pirštų antspaudai ir vienas už kitą ekscentriškesni personažai - niekada neprašauna. Ir Funny Pages nėra išimtis.

Maher) atsitiktinai tampa bernužėlio bilietu į industriją, kad ir kiek antisocialus buvęs komiksų artistas tam priešinasi.

Kadangi kalbame apie filmą, kuriame yra daugiau kraujo spaudimą keliančių scenų bei pieštinių genitalijų, nei kultiniame Superbad, truputis konteksto: Funny Pages yra Owen Kline’o režisūrinis debiutas, vyruko, kurį daugelis galimai atpažins iš Noah Baumbach'o The Squid and the Whale, kuriame jis savo paauglišką nuoskaudą ant išsiskiriančių tėvų išlieja, na, tepliojant sienas sperma.

Nors šiame filme nieko panašaus nėra (išskyrus tą vieną sceną, atsiduodančia komiškai nepatogia The Hills Have Eyes parodija), Funny Pages „gliaudo“ panašias temas. Po to, kai Roberto autoritetas, vidurinės mokytojas ponas Katano sulaukia ne itin dosnios lemties, šiems surengus spontanišką, iš pažiūros nekaltą nuogo kūno piešimo seansą, į alternatyvių komiksų rinką prasimušti svajojantis jauniklis paklauso priešmirtinio sensėjaus patarimo spjauti ant mokslų ir priima krūvą drąsių, tačiau absurdiškų sprendimų. Tėvai nebuvo patenkinti.

Kas seka po to susideda iš susipažinimo su „Fantastiškuoju ketvirtu“, jei jį sudarytų tik areštinėje (ar darbo biržoje, su visa derama pagarba) sutinkami keistuoliai. Vienas iš jų (vaid. seniai ekrane matytas Matthew

Visgi, tai nėra tiek svarbu, kiek pats faktas, jog Funny Pages yra kriptonitas visiems kino industriją ant pavadėlio laikantiems populiariesiems komiksams (ahem, Marvel), dėl kurių old-school’iniai kino režisieriai (prie kurių pastaruoju metu prisijungė ir pats Tarantinas) atrodo prieš laukinį gaisrą kovoja vandens šautuvais. Atvirai, nesu matęs filmo, taikliau atvaizduojančio komiksų nerd’ųnesipraususių, socialiai nerangių, prie vitrinos it polipai prilipusių skaitytojų - kultūrą. Niekam čia nerūpi raudonas skraistes dėvintys superherojai. Pasiteirauk apie „Žmogaus Voro“ komiksus ir galimai būsi sutiktas su pašaipiu atsiprunkštimu bei maitėdiškais nuolatinių lankytojų žvilgsniais. Ir gal Funny Pages neturės tokio užkrečiančio efekto šiai nuostabiai subkultūrai, kokį komiksams padarė Marvel filmai, bet nuo to tik geriau.

Tikriausiai didžiausias filmo nuopelnas yra realistiškas savo vietą po saule išsikovoti bandančio menininko atvaizdavimas. Taip, gal Funny Pages siužetą galėtum sutalpinti ant nosinaitės, o filmas baigiasi tarytum vidury minties pasibaigęs sakinys. Tačiau, kai dabartinis žiūrovas yra maitinamas reguliaria “viskas bus okay, jei tik būsi savimi” dieta, Owen’o filmas yra tas retas, ciniškas saulės spindulėlis, kurį žiūrint rožiniai akiniai yra paliekami už durų.

Kaip koks žymusis Whiplash mokytojas (“Not my tempo!”), Robertas sudirbinėja savo geriausio bei vienintelio draugo Miles’o (vaid. Miles Emanuelis) pastangas, iki kol karti kritika neatsisuka prieš jį patį ir spjauna jam į veidą; pirmieji, jaunatviška nepriklausomybe atsiduodantys namai yra „pakrikštijami“ jo keistųjų, apsibezdėjusių namiokų. O kur dar bandymais bet kokiais būdais įsiteikti ne visus varžtelius turinčiam komiksų autoritetui.

Susipažinusiems su brolių Safdžių kūryba (Good Time), prie kurios šio filmo režisierius prisidėjo būdamas dar paauglys, nebus sunku suvesti galus ir atspėti, kokiu chaoso atspalviu baigiasi ši brandos istorija. Taip pat, kaip ir pastebėti jų akivaizdžią įtaką šiame projekte: nuo 16mm juostos naudojimo iki nejaukių, tačiau veiksmingų stambaus plano kadrų išnaudojimo. Atsidūrus rūsyje su Robertu, atrodo gali užuosti, ar net pajausti prakaito skonį burnoje. O ir patys komiksai filme yra perteikiami su mikroskopiniu atsidavimu, lyg tai būtų rečiausi Etiopijos deimantai Uncut Gems filme - kas juostoje apie estetikos svarbą, kad ir kokia nemaloni kaina už ją sumokama, atsiperka.

Žinant, kaip šis filmas atrodė pirmaisiais savo gyvavimo metais, pasidaro smalsu, ar sprendimas susukti filmą iš savo individualių išgyvenimų (kaip visiems rašymo-režisūros studentams yra patariama) atneš Kline’ui tiek siektą pripažinimą. Pats režisierius teigia, jog tai nėra autobiografinis filmas. Tačiau, kaip ir su The Squid and the Whale ar kitais 30-mečio režisūrinę edukaciją įtakojusiais filmais, nudegusios asmeninės ambicijos ir nuoskaudos čia gan akivaizdžios.

Kas dar akivaizdu? Priklausomai kaip į tai pažiūrėsi, neformali Funny Pages šutvė yra dažnai spuoguota, pretenzinga ar prakaituota (vieninteliai nepaliesti šio efekto filme lieka Roberto tėvai) – toli gražu nuo to, ką išvystum įsijungęs Instagram'ą. Visgi, kaip anuomet rašiau apie P.T. Andersono Licorice Pizza – seniai kino ekrane galėjai išvysti tokius Holivudo nenušlifuotus „aukso grynuolius“. Jie šokiruoja, nes jie yra tikri. Na, taip, gal su jais ir nenorėtum praleisti popietės ar diskutuojant apie superherojų filmus. Tačiau kalbant apie realistišką žmonių atvaizdavimą kine – Funny Pages rodo gyvenimo puslapius kad ir kokie baisiai tikroviški jie bebūtų. Vienu metu ant filmo herojaus yra užrėkiama: „Ne visi gali būti menininkais!“ Kaip filmui, gimusiam iš nenusisekusios karjeros pelenųauch. Tuo pačiu metu: malonu, kai bent vienas filmas iš tūkstančio nebijo išdrėbti bjaurios tiesos. Vien už tai įdomu pamatyti, ką sekantį kartą pristatys jaunasis režisierius.

Ignas Vieversys