All the Beauty and the Bloodshed

Režisavo Laura Poitras

Vaidina Nan Goldin, David Armstrong, Marina Berio

Išleidimo data Kovo 16

Vieniems yra duotas lengvas gyvenimas, kitiems – sunkus. Tokios tos gyvenimo žaidimo taisyklės. „Taip jau yra, nieko nepakeisi“, – kaip pasakytų daugelio mūsų tėvai ar seneliai, pavargę nuo asmeninių karų. Bet jei turėtum progą, ar nepabandytum?

Dokumentinių filmų režisierės Laura Poitras projektai, rodos, visuomet turi vienodą tikslą – sekti ir papasakoti istorijas žmonių, kurie pastato savo gyvenimus, karjerą, saugumą ant ribos vardan teisybės. Pradėjus žiūrėt All The Beauty and the Bloodshed, dokumentaristei pelniusiai pirmąjį Auksinį liūtą (antrą per visą Venecijos kino festivalio gyvavimą išduotą dokumentiniam filmui), turėjau nuojautą, jog tai gali būti ta pati autorė, kuri 2014 metais susprogdino šio apžvalgininko smegenis su tikriausiai įtempčiausia dokumentika, kokią aš buvau iki tol matęs – CITIZENFOUR , Edward'ui Snowden'ui, kontraversiškiausiam praėjusio dešimtmečio informatoriui, „išmėsinėjant“ visą įmanomą elektroniką ankštame Honkongo viešbučio kambarėlyje, jaudinantis, jog bet kada pro duris gali įsiveržti vyrai juodais kostiumais. Iki šiol neturiu žalio suvokimo, kaip Poitras pavyksta atsidurti įvykių sūkuryje, ar gauti prieigą prie žmonių, tiesiogiai dirbančių su bin Laden'u (filmas The Oath). Bet aišku viena: kad ir kokios audros epicentre režisierė pasirinks apsistoti, ji bus elektrifikuojanti, ji bus svarbi ir sunkiai pamirštama.

Turint tai omeny, mintimis ant rankos pradėjau skaičiuoti pažįstamus asmenis, kurie žiūrėdami All The Beauty and the Bloodshed purtys galvą ir darys tą tssk garsą lūpomis, daromą norint kultūringai išreikšti nepasitenkinimą. Suskaičiuoju dvi rankas pirštų. Bet tai vis vien yra niekis, lyginant su tuo, kiek Nan

Goldin, pagrindinis naujosios Poitras dokumentikos subjektas, suskaičiuoja artimųjų, kuriuos teko palaidoti dėl visuotinės neteisybės – tiek dėl AIDS epidemijos, ant kurios tuomet valdžiai buvo taip pat nusišvilpt, kaip ir Vatikanui ant berniukus nešvankiose vietose liečiančių kunigėlių; tiek dėl „kruvinus pinigus“ plaunančios filantropų šeimynos.

Kaip ir praėjusiuose Poitras projektuose, All The Beauty and the Bloodshed seka atgarsius kovos, didesnės už paprastą mirtingąjį. Kovos, kuri įrodo, jog visi turim amunicijos, tik ne visi ryžtamės ja pasinaudoti. Amerikiečių fotografės-aktyvistės Nan Goldin pasakojimas, lyginant su Snowden'o ar Julian Assange (Risk), skandalingojo „WikiLeaks“ portalo autoriaus, galbūt nėra toks kriminalistiškai dramatiškas, lyg žiūrėtum realaus pasaulio Mr. Robot. Bet Goldin istorija yra ne ką mažiau svarbi bei įnešanti į Poitras filmografiją taip reikalingo gaivaus oro (kad ir kaip man patiktų stebėti nuo teisėsaugos besislaps tančius hacker'ius).

Šį kartą stebim, kaip pasaulinio lygio menininkė, įkvėpta asmeninės akistatos su mirtimi alsuojančia priklausomybe oksikodonui, atsigręžia prieš Sackler'ių šeimyną, parėmusią tiek žymiausius muziejus, kuriuose puikuojasi fotografės darbai, tiek pačią opioidų epidemiją. Tik kaip parklupdyti $14 mlrd. sveriančią dinastiją, kurios vardas puikuojasi ant kiekvienos save gerbiančios meno galerijos durų? Paprasta: protestas. Žodis nuo kurio žmonės valdžioje prakaituoja, o stabiliais, sveikais gyvenimais besidžiaugiantys civiliai su lizingais vengia, lyg pasiutligės.

69-erių Nan Goldin nėra Jūsų kasdienė aktyvistė. Atrodo, visas jos turbulentiškas, nukvakęs gyvenimas vedė link šio momento: vyresniosios, „nekrikščioniškos“ orientacijos sesės savižudybė, pastūmėta konformistų tėvų neapdairumo; šokinėjimas tarp globos ir globėjų namų; susipažinimas su berniukais dailiais veidais, kurie padėjo atrasti savo balsą bei įsilieti į pogrindinį Niujorko pasaulį, atsiduodantį skandalingaisiais, literatūroje aprašytais Andy Warhol'o vakarėliais. Žiurint All The Beauty and the Bloodshed, kuris vienu metu yra ir nuogų, kaip emocija Goldin darbų paroda – fotografija, kuri buvo laikoma per daug radikali net ir 80-ųjų Niujorke – ir aktyvistinis reiškinys, pamatysi moterų juodais paakiais, nuogut nuogutėlių erekcijų bei teisinių Zoom'o skambučių.

Jei ne spalvingas Goldin gyvenimas, iš kurio galėtum išspausti kelis pašėlusius memuarus, Poitras filmas būtų panašus į praėjusius režisierės darbus. Tačiau tokie intarpai, kaip susipažinimas su ankstyvųjų režisieriaus John Waters'o (Pink Flamingos) juostų diva Cookie Mueller (mirė nuo AIDS, kaip ir daugelis Goldin kolegų) ar mini anekdotas, kaip ji kartą „atsidėkojo“ taksistui oraliniu už jos „skrynios dydžio“ portfolio pervežimą per pusę Niujorko – palaiko pagrindinę istoriją gyvą ir duoda jai natūralaus šarmo. Net jei tai ir kainuoja kelių krikščionių mamų aiktelėjimą kino salėse. Net jei didžiausias Mr. Robot momentas filme yra mašinos šešėlyje lūkuriuojantys šnipai, pasamdyti fotografės taikiklyje atsidūrusi, pamažu prakaituoti pradedanti šeimynėlė.

Tikriausiai didžiausias All The Beauty and the Bloodshed žygdarbis –nekalbant apie mitologinių proporcijų fotografės pergalę – yra gebėjimas visas potekstes suvesti į vieną pergalingą finišo tiesiąją. Nuo pat pirmos minutės žinojau, kuo viskas baigsis. Nereikia skaityti naujienų ar būti ekstrasensu, jog tai nuspėtum. Bet net ir paskutinėmis filmo minutėmis tokie saldžiai kartūs kadrai, kaip Goldin tėvų šokis namuose ar sesės diagnozės archyvų skaitymas (iš kur ir kilo filmo pavadinimas), neleido atsipalaiduoti.

Nuo tos dienos, kai pirmą kartą susipažinau su Laura Poitras dokumentika – pasauliui vis dar rusenant nuo gaisro, kurio liepsnose režisierė su savo miniatiūrine komanda fiksavo dramatiškiausią vieno viešbučio kambario istoriją nuo 1408 (2007) išleidimo – mačiau daug intriguojančios dokumentikos. Tickled (2016), The Act of Killing (2012) ar Icarus (2017) yra tik keletas iš jų. Kuo nuo jų išsiskiria All The Beauty and the Bloodshed, klausiat? Tai pirmas dokumentinis filmas, kurį bėgau žiūrėti antrą kartą. Nežinau ar dėl priminimo, kad kiekvieno mūsų balsas yra reikšmingas, kiekvienas randas – pasakojimas. Ar dėl to, nes negaliu atsispirti kadrams iš tuometinio pogrindinio Niujorko. Bet kuriuo atveju: net jei tavo susidomėjimas svarbiais aktyvistiniais judėjimais neina toliau, nei petition.org ar pasibėdavojimais tarp draugų, padaryk sau paslaugą ir sudalyvauk šitame.

Ignas Vieversys

1968-aisiais, visų mylimi Bitlai buvo visiškoje sumaištyje. Tą patį pavasarį vyrukai pradėjo "lipinti" devintąjį, asmeniškai įdomiausią grupės albumą

– The White Album. Staiga mirus Bitlų vadybininkui, tarp ketveriukės užvirė kūrybiniai nesutarimai. Niekas nenorėjo dirbti kartu, tad visi grupės nariai tuo pačiu metu dirbo ir prie asmeninių projektų. Viskas buvo taip blogai, jog vienu momentu Ringo Starr'as paliko grupę, kuomet Paul McCartney'is, momentais, turėjo perimti būgnų lazdeles.

Kodėl aš tai pasakoju? Nes TM yra Brockhampton'ų The White Album periodas, kuomet visi nori pėdinti savais keliais, išpildžius velniško, kūrybines sultis šiaudeliu išsiurbusio kontrakto sąlygas. Vienintelis skirtumas – The White Album yra tyras, „nefiltruotas“ rokenrolas, geriausias Bitlų projektas po Revolver (1966); albumas, kurį iš tokio kalibro grupių gauni tik į vieną liniją susiformavus planetoms. TM, tuo tarpu, tėra neišpildytas projektas, primenantis, jog kartais geriau nežinoti, kaip skambėtų mėgstamų atlikėjų gulbės giesmė (kad ir kaip blogai tai beskambės, iš dalies džiaugiuosi, jog The Cry of Love (1970) buvo Jimi Hendrix'o paskutinis albumas).

Greitai išdegustavus visas 11 albumo dainų, lyg nemokamus sūrių pavyzdėlius „Maximoje“, pirmas dalykas, iš karto patraukęs nuo praėjusios vasaros cypiančią ausį buvo Travis Scott'o poskonis, klausant „Listerine“. Su nuoširdžia nuostaba, lengvai pasikapstinėjus internete, išsiaiškinau, jog albumo įrašinėjimo metu grupės Lennon'as, Kevin'as Abstract, be perstojo klausė Travis Scott'o ir visuomet svajojo apie panašaus skambesio hitą. Fair enough, pagalvojau. Visgi, koks 26-erių reperis nenorėtų turėti gabalo, kurį netyčia išgirdus radijuje pagalvotum, jog tai nauja T. Scott'o daina? Net Vivaldis imitavo kitus kompozitorius. Pagal šiuos kriterijus, „Listerine“ pataiko tiesiai į dešimtuką: nepriekaištingai suprodiusuotas, traškus lo-fi beat'as, o ir Kevin'o bandymas pamėgdžioti teisinėse bylose užsivertusį reperį (ahem, „Astroworld“ incidentas) gan vykęs. Tačiau, geriau įsiklausius, problemas atrandi kitu pavidalu – dainų žodžiais. Kad suprastumėt, apie ką kalbu, štai įsimintinas epizodas iš „Listerine“:

„I pray to a rhythm, turn a venue to the Vatican/ I'm in my fifth element inside this vintage acronym.“

Visų pirma, ši eilutė privertė mane suabejoti mano „akronimas“ žodžio suvokimu. Antra: žinau, kad gyvenam alternatyvioje laiko linijoje, kurioje Taylor Swift muzika pakeitė klausytojo santykį su dainų žodžiais (kitaip sakant: jauni ir kieti jų nebeskaito, viskas remiasi į dainos vibe'ą). Bet vis vien, kaip melomanui ir rašytinio žodžio žmogui, norėčiau, jog modernus 20-mečių reperių hip-hopas neverstų manęs ieškoti akronimų ten, kur jų nėra. (kritikai ir rašytojai vis dar mislija, kodėl vieninteliai vakarėliai į kuriuos yra kviečiami, yra knygų skaitymo-aptarimo vakarai).

Apart „Animal“, antrosios albumo dainos – kuri skamba lyg chebra surado neužbaigtą beat'ą iš Technical Difficulties singlų kolekcijos ir mūsų nemalonei nusprendė jį nupoliruoti ir įkišti tarp TM, kad ištikimi gerbėjai galėtų pasipildyti savo „Hot & Sweaty“ playlist'ą, seniai nemačiusį veiksmo – pirmoji LP pusė yra klasikiniai Brockhampton'ai. Paleisk bet kam „FMG“, skambantį kaip Van Buren Records ir Run the Jewels meilės vaisių, (atlikusį nuo Iridescence albumo) ar „New Shoes“ ir stebėk ar to žmogaus kūnas nepradėjo nerangiai spyruokliuoti, judinti sėdimąją lyg apsėstas muzikinio poltergeisto. Nieko? Vadinasi ne aš vienas lengvai prikurtęs. Jei „New Shoes“ privertė twerkinti klausytoją, prisižadėjusį niekada to nedaryti –ypatingai po to „MERLYN! “ intarpo, privertusio nusišypsoti – vadinasi daina yra gera.

Bet mėnulis turi dvi puses, kaip ir šis albumas. Ir kad ir kaip man patinka tamsioji – ačiū, Pink Floyd'ams – priėjus TM vidurį su daina „Man on The Moon“, kyla noras, jog šis albumas mirtinoje tyloje, „netyčia“ būtų sutraiškytas kosminių dėsnių ir paskęstų absoliučioje tamsoje. Jei muzika turėtų skonį, ši daina būtų buteliukas arbūzų skonio „MIX“. Ir tiems, kas vis dar po šiai dienai geria „Mix“, lyg pagaliau sulaukus legalaus gėrimo amžiaus, nesijautė pakankamai drąsiai naujiems potyriams, todėl visam likusiam dvidešimtmečiui pasiliko prie šio varianto – sorry, bet šiuo atveju skonis nėra subjektyvus dalykas. Žinau, jog nemažai kam ši daina patinka. Tačiau „Man on The Moon“ skamba, kaip takelis iš „Super Meat Boy“ žaidimo su cypiančiais Justin'o Timberlake'o vokalais. Fuj. Nežinau, ką chebra galvojo.

Iki kol visiškai neišprotėjau ir kaip koks lunatikas nepradėjau plėšyti telefonų knygos (ar man vienam keista, kad

Išleidimo data: Lapkričio 18, 2022 anksčiau žmonės filmuose ir Gineso rekordams plėšydavo telefonų knygas? Po šimts, kas per laikai), papasakosiu, kas per paskutines 22 minutes – tiek trunka antroji TM albumo dalis – palaikė mano sąmonę. Pirmasis dalykas –„Crucify Me“. Turintis to Untitled albumo (Kendrick Lamar) šarmo, su visais džiazo „pabarstukais“ ir pianinu, šį gabalą galėtum paleisti savo hip-hop'e neišprususiems protėviams ir nesulaukt nusivylusių, „na va, mūsų berniukas chuliganas“, veidų. Rafinuotas repas baltiesiems, kitaip. Kol „Duct Tape“ skamba kaip daina iš pastarojo Kid Cudi katalogo su sample'ais, pasiskolintais –nepatikėsit – iš Avril Lavigne („Losing Grip“). Nemaniau, kad be Lil Yachty dar kažkas gali priversti auto-tune'ą skambėti ne kaip du besiglamžančius šiukšlių surinkimo sunkvežimius. Kad suprastumėt, kokius atšiaurius jausmus jaučiu TM albumo finalui, siūlau atsidurti su manim hipotetinėje situacijoje: 1912-ieji, balandžio 15-toji, po mano kojomis sudreba žemė, per visą „Titaniką“ pradeda kaukti sirenos. Nustumiu Leo ir Rouzę į šoną (kodėl jie tokie prakaituoti ir įtartinai uždusę?) ir skuodžiu link gelbėjimo valčių. Tik šioje versijoje vietoj smuikų ir graudinančių violončelių, būsimus skenduolius pasitinka Brockhampton'ai ir jie groja finalines šio albumo dainas. Dėl „Goodbye“ stabtelėčiau vien dėl to gudriai įvynioto „Goodbye Horses“ sample'o. Tačiau išgirdus „Better Things“ ir „Always Something“ stumiu visas damas už borto, kūdikius ignoruoju ir neriu į pirmą pasitaikiusią valtį, kad tik paskutinių gyvenimo momentų netektų išsvaistyti klausantis kas vyksta šių dviejų dainų metu. O tiek nedaug trūko iki padoraus atsisveikinimo – su gerbėjais, su pasauliu, su vienas kitu.

Išleidimo data: Sausio 20

Jau prieš kokius dvidešimt metų kalbėjo, kad rokas išnyks. Kad su gitara ateityje gros tik paskutinis romantikas valkata ant gatvės kampo. Nes su kompiuteriu galima sumėtyti bet kokią muziką. Geras kompozitorius dabar, pirmiausia yra geras programuotojas.

Bet nors nušaukit mane, aš vis tiek manysiu, jog tikri instrumentai geriau. Gitaros visada geriau. Kompiuteriu taip nepagrosi, kaip gitarų stygomis iki kraujo nutrintais pirštais. Roko muzikoje visada yra kraujo lašelis. Ot, specialistas atsirado, pasakysit. Ramiai – apie gitarą aš žinau, ne iš nuogirdų. Turiu gitarą. Sandėlyje paslėpęs. Nors niekada nemokėjau groti. Ir neišmoksiu, ant jos vos trys stygos belikę… Ji mano tėčio ir saugau ją kaip atminimą. Todėl, kai išgirstu, kai kas nors gerai groja gitaromis, suklūstu. Man atrodo tai išskirtinis instrumentas. Laisvės, maišto simbolis. Ir romantikos. Labiausiai – pašėlusios muzikos simbolis.

Aišku, reikėjo jau šviežio oro pliūpsnio į šį reikalą. Ta senoji karta, gal ir per daug užtruko ant scenos. Nors ir kietai pavaro, iki pusės išsirengti dar geba, bet išsirengę vis tiek atrodo kaip su megztiniais, odos raukšlės ant kūno kaip drabužis banguoja. Reikėjo jau naujos kibirkšties.

Ir kas galėjo pagalvot, kad roko žarijos įsižiebs… Italijoje. Nors, kodėl gi ne? Ten juk dainuoja visi. Dainorėlių giedorėlių kraštas. Estrados meistrai. Bet, kad rokas? Ne, ne...

Jie ten visi dainuoja. Nuo kepėjo iki karabinieriaus. Buvau Italijoje vos kelias dienas per gyvenimą, bet prisiklausiau pakankamai.

Pavyzdžiui, einam gatve Neapolyje, paklausiam vieno praeivio vyrioko, kur metro stotelė. Tas sako, „okay, aš jums parodysiu. Man kaip tik į tą pusę“. Ir mes einame visi kartu, tik staiga – opa, vyrukas užplėšia: Santa Liučija! Amore Mio! Ir taip visą kelią, iš visų plaučių, jaunas apkūnus vyrukas, plėšė dainas iki pat metro. Atrodė Pavarotis eina šalia, o ėjom tai visai netrumpai.

Arba atsisėdam kavinėje, o šalia prie kito stalelio senolis su cigarete, staiga, prieš save pasistato kasetinį magnetofoną, įdeda kasetę iš maišo, kur jų yra visas kalnas ir paleidžia visu garsu. Opera skamba per visą kavinę ir gatvę. Prieina padavėjas, padeda kavą, paplekšnoja man per petį, parodo į senolį šypsodamasis ir irgi uždainuoja, delnu ragindamas prisijungti ir mus… Muzikos rojus.

Italai, atrodo, net kai šnekasi tarpusavyje, dainuoja. Tokia jau jų ta kalba – melodinga. Net kai plūstasi, vis tiek žavingai skamba.

Bet pirmiausia, tai italai – artistai. Didžiausi pasaulyje. Jeigu ne dainuoja, tai vaidina visi, visur ir visada. Tik pastebės, kad kažkas žiūri į juos išplėtęs akis ir truputį išsižiojęs, tuoj spektaklio sulauksi, didesnio ar mažesnio. Jie tokie yra iš prigimties.

Tai kur aš čia lenkiu? Prie ko čia Måneskin? Nes visa tai labai gerai jiems limpa. Artistiškumas, muzikalumas, ir o taip, gi italai rengtis moka, juk dar ir madistai kiečiausi pasaulyje. Måneskin paduoda visa tai kvadratu ir dar su roku ant viršaus.

Ryškūs, žavingi, kaip nužengę tiesiai iš kino ekranų, iš legendinės vampyrų filmų sagos. Gaivališki. Pašėlę. Traukiantys žvilgsnį į save it magnetu. Net merginą gitaristę savo grupėje turi. Svarbiausia – ji čia ne šiaip dėl grožio paimta. Gitaros stygos jai paklūsta be kompromisų.

Mėnesiena – taip išsiverčia Måneskin pavadinimas. Įdomu, kad tai visai ne itališkas žodis, o daniškas. Mergina turi =daniškų šaknų, tad aišku, kam priklauso pavadi nimo autorystė ir ne tik. Victoria De Angelis, būtent ji ir įkūrė šią grupę, su tuo kitu gitaristu Thomasu Raggi, o grupės veidu tapęs vokalistas, Damiano David, atsirado tik vėliau, po metų; būgnininkas Ethan Torchio dar vėliau atėjo. O visiems mums atrodo, kad čia tas Damiano pagrindinis. Aišku, be jo kažin ar gitaristų duetas būtų toli nuėjęs. Žodžiu, gražus pavyzdys, koks svarbus yra komandinis darbas ir chemija, kuri susimaišo teisingai chebrai suėjus į vieną krūvą. Gal kažkam Damiano primena prisikėlusį Jim Morrison'ą arba jauną Mick‘ą Jagger‘į, savo charizma (ne išvaizda) gal net rokenrolo karalių Elvį Preslį. Man jis panašus į jauną grafą Drakulą, kuriam nusibodo kirmyti savo tamsioj pilyje. Atsikėlė, nusipurtė dulkes, įkalė daug šviežio kraujo ir prisirašė prie kylančio rokerių projekto. „Patriukšmaukim“, - tarė. „Gyvenimą reikia švęsti. Pamiegosim, kai numirsim“. Su tokiu tipu rūsyje ilgai negrosi, turėjo kažkada tai prasimušti.

Rokas itališkai? Beprotybė. O jie tikėjo ir viskas. „YouTube“ platformoje galima peržiūrėt praktiškai visą jų kelią nuo pradžių, kaip jie dar visai vaikai groja – naivoki, gal net šiek tiek juokingi. Bet po truputį viskas pradeda keistis: jie stiprėja, auga. Įgauna pasitikėjimo. Groja visur ir daug: namie, gatvėje, mokykloje. Nors, ilgai niekas jais per daug nesižavėjo, vadino keistuoliais. Ir pasakydavo kokį stipresnį žodį, aišku, juk Italija, čia visi iš karto rėžia, ką mano. Aš galiu įsivaizduoti, kaip jiems turėjo būti skaudu, kai visi aplink tik ir sakydavo: „meskit tą roką! Tai ne itališka. Nebūkit kretinai! Dainuokit „Feličita“, „O Sole Mio“! Kokios dar gitaros? Ką čia džeržgiat? Pagailėkit mūsų senolių. Norit, kad Čelentano nuo infarkto mirtų? Ir iš viso, kas jus rengia? Gal klounas-daltonikas? Eikit pamokų ruošti“.

Ir jie nueidavo. Užsidarydavo kambaryje. Ir ne pamokų ruošti. Paimdavo būgnus, gitaras ir viską pradėdavo iš naujo. Taip, Måneskin‘ai talentingi. Bet pirmiausia buvo daug darbo. Aišku, ir charizma, talentas pradeda anksčiau ar vėliau tau tarnauti.

Naujasis, ilgai lauktas grupės albumas pavadinimu Rush!, kaip ir priklauso rokui, prasideda energingai – daina „Own My Mind“, kuri, tiesa, skamba kiek monotoniškai. Tačiau viskas tvarkoje – apšilimui pats tas. Geras, trankus intro į tolimesnius dalykus. Antroji albumo daina „Gossip“ įrašyta su amerikiečiu Tomu Morrelo yra įdomesnė, iš karto „užkabina“. Smagi, visai išjudina, norisi straksėti. Atrodo, geras senas gabalas, lyg būtų jau girdėtas seniau. O jeigu nauja gera daina atrodo girdėta, vadinasi, tai būsimas hitas.

Kompozicija „Timezone“ prasideda kaip baladė, bet paskui ūmai nutrūksta, kaip pasiutęs šuo nuo grandinės. Labai primena dainininkę Pink. Arba Sia. Jaučiu, „Timezone“ klausysiu mašinoje, kai nuo kalno varysiu.

Toliau – viskas puikiai. Išlaikoma intriga lyg klausytum senos geros daug metų grojančios grupės. Ne eilinio, bet geriausių hitų albumo. Nei vienos albumo dainos nesinori prasukti.

Labiausiai sudominusios dainos pasirodė antrojoje albumo dalyje. Lėta, labai romantiška, už širdies griebianti „If Not For You“ – tokias paprastai paleidžia vakarėlio pabaigoje, kai visi jau pasiskirstę poromis; lėtas šokis, o tu stovi prie sienos kampe, vienas ir supranti, kad laikas nešdintis. Eini velniop, tiksliau namo, miegot, koridoriuje dar užsidegi cigaretę, bet taip ir nepradėjęs jos – išmeti pro langą. Lauke užsidedi ausinukus, ten išgirsti „Read Your Diary“, vienuoliktą albumo dainą. Po galais, tai stipriausia albumo daina. Maištinga ir stipri, kurią klausant apima pašėlusi nuotaika. Nors sėsk į traukinį ir važiuok į kitą miestą –nesvarbu, kad naktis ir nežinai, kur atvyksi.

Vienuolika dainų suklausyta ir nė žodžio itališkai? Tik ne tai… Jeigu išsižadės savo itališkumo ir varys tik angliškai, Måneskin patys paleis sau sidabrinę kulką į pakaušį. Ačiū Dievui, jie neprarado proto. Albumui sliūkinant link pabaigos, pareina rokas itališkai. Jeigu mano nuomonė jiems būtų svarbi, aš patarčiau turėti angliškų dainų, bet visgi, laikytis labiau prie savo šaknų. Tai – jų savastis.

Reikia pripažinti, Rush!, kaip albumas, yra apgalvotas ir tvirtai „sukaltas“: greitas, energingas kompozicijas keičia jausmingos, lyriškos dainos; tada vėl pašėlusios ir per visas 17-lika albumo dainų taip ir nerandi momento pasnausti.

Sakyčiau, šis albumas nepaneigė tezės, kad „visa muzika jau sugrota, tik ne visi pinigai surinkti“. Måneskin jų pasirinks nemažai. Nes tai, kas atrodė pasenę ir nuzulinta iki skylių, jų rankose vėl sužiba iš naujo. Rush! nėra geriausias grupės projektas, bet kaip albumas – puikus ir vertas dėmesio.

Mac Demarco

Five Easy Hot Dogs

Išleidimo data: Sausio 20 kurį kada nors esu gavus, skambėjo maždaug taip: rašyk, o tada ištrink visus nereikalingus žodžius; trink, kol gausi gryną, beveik nuogą tekstą. Man sunku juo vadovautis – per daug myliu žodžius. Bet panašu, kad tokį patarimą yra gavęs ir Mac‘as. Galbūt todėl albume praktiškai nebeliko jo vokalo. Greičiausiai jis atrodė perteklinis, tiesiog nereikalingas.

Kelias yra ieškojimas – kaip banaliai tai beskambėtų. Žmonės, atradę save savo kasdienybėje, laimingi, sotūs ir ramūs, neišsiruošia į kelionę po Šiaurės Ameriką, nesimaitina šlamštmaisčiu ir nemiega mašinoj ar pigiuose moteliuose. Jie gyvena savo tingų, patogų gyvenimą. Tad prieš aptardami naują Mac Demarco albumą Five Easy Hot Dogs, įsivaizduokime „naują“ Mac‘ą, tokį, kurio užuomazgas išgirdome jau 2019-aisiais išleistame jo albume Here Comes The Cowboy. Ne tą, su amžina cigarete tarpdantyje ir buteliu rankoje. „Turtingiausias Amerikos valkata“ nebevartoja nei svaigalų, nei tabako, tik, atrodo, vis dar neatranda savęs.

Jei Here Comes The Cowboy jums atrodė fragmentiškas, neišdirbtas, ir, švelniai tariant, belenkoks, laikykitės – here come Five Easy Hot Dogs Keturiolika į albumą sugulusių kompozicijų tarnauja labai paprastai filosofijai: „atvažiavai – įrašei – išvažiavai“. Žaidimo taisyklės paprastos. Laikas nuo pirmo iki paskutinio žingsnio nėra apibrėžtas, bet jei jau sustojai – neturi teisės išvažiuoti be įrašyto kūrinio. Kelionėje sukurti kūriniai pavadinti nepretenzingai, tiesiog pagal miestą, kuriame buvo įrašyti. Verta paminėti, kad paskutinė kelionės stotelė, Utah, kūrinio negavo iš vis – gal tai ženklas, kad Mac Demarco kelionė dar nesibaigė? Nenuostabu, juk šiam nudrengtų Vans‘ų princui vos 32.

Dauguma miestų gavo po du-tris kūrinius, kai kurie vos po vieną, bet tai absoliučiai nesvarbu, nes visi jie skamba daugmaž vienodai, lyg Čikaga niekuo nesiskirtų nuo Vankuverio, o Gualala nuo Portlando. Kita vertus, gal ir nesiskiria. Hotdogai ir moteliai visur panašūs.

Tik ar reikėjo pačio albumo? Po pirmos albumo perklausos man atrodė, kad tikrai ne.

Po antros perklausos galvojau įsiūlyti jį „Centro poliklinikai“, kuriai šiandien niekaip neprisiskambinu –jų laukimo muzikėlė erzina žymiai labiau. Five Easy Hot Dogs yra toks easy klausalas, kad net nepastebėtum nei pačios muzikos, nei to, kad jau prabėgo pusdienis, o tu vis dar ant ragelio.

Deimantavičius

Geriausias patarimas apie rašymą,

Po trečios perklausos pradedu galvoti, kad albumas, nors greičiausiai amžinai sugulsiąs į WTF ir KPŠ lentynas, vis dėl to turi teisę egzistuoti. Net jei jo niekas neprašė ir niekam jis nebus reikalingas, gal jis turi terapinę reikšmę pačiam jo kūrėjui? Lyg viešas dienoraštis. Kas nėra tokio turėjęs, lai meta į mane hotdogą.

Pasiimti į kelionę „kilnojamą studiją“ Demarco išmoko jau seniau. Net jei ne visada turėjo laiko ja pasinaudoti, ši galimybė – bet kada pasičiupti mikrofoną ir įrašyti tai, kas skamba galvoje, jam labai patiko. Naujausiuose interviu Mac‘as pasakoja ne tik apie šiuo albumu pasibaigusią kelionę, bet ir naują aistrą motociklams, tad vežiojamą įrangą jis planuoja taip pat sumažinti iki minimumo. Nekantrauju išgirsti, kur jį nuves šitas kelias ir ką dar jis pasiryžęs paaukoti dėl gryno macdemarkiškumo. Gal tą nesuderintą gitarą?

Evelina Bondar