ALERGINĖ

Filmą supa avangardinio meno trijulė, kurios kūrybines aspiracijas, tarytum geru maistu, pataikauja pasirodymams įgyvendinti vietą bei galimybes teikiantis, beribes „kišenes“ turintis sponsorius. Tačiau ar tai yra visa, ko galėtų reikėti menininkui, jeigu jo nestabilius pamatus pamažu trupina nematomas ir labai kantrus „kūjis“?

Kontraversiškojo Berberian Sound Studio režisierius, iš naujo apibrėžia požiūrį į - retai balsą įgyjančius maisto ir organizmo sąmyšius, biologinius konfliktus. Visa tai, žinoma, nagrinėja iš produktų garsą išgaunantys, vienas už kitą įdomesni veikėjai ir subtilios siužeto kryptys.

Flux Gourmet eksperimentuoja žanrais, neretai savo „arthouse“ elementus tempia siaubo ir įtampos link; kūrybiniame sultinyje pažarsto ir kraupaus, tamsaus humoro jausmo. Tonui slenkant nuo komedijos iki kiek siaubingai atžarių garsinių performansų, itin sudėtinga nuspėti kas laukia toliau. Kaip sakoma, „esi tai, ką valgai“ ar „kas tavęs nenužudo“.

Gavę progą susėsti, pakalbinome filmo režisierių ir pasiteiravome jo paties apie filmo kūrybos procesą, neišleidžiamą svajonių projektą „Night Voltage“ bei muzikinį kolektyvą, kuris, kaip ir trupė filme, maistą pavertė muzika mūsų ausims.

DFC : Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai kinuose pasirodė Flux Gourmet. Kaip apie pastarąjį savo filmą galvoji šiandieną? Ar filmavimo procesas buvo sklandus?

PETERIS : Sunku pasakyti. Dauguma mūsų, režisierių, yra itin savikritiški – kas nėra sąžininga kitų žmonių atžvilgiu, nes jie taip pat į projektą įdėjo daug širdies bei pastangų.

Flux Gourmet statymas buvo gan painus, nes, iš esmės, aš kūriau filmą apie gamybos procesą. Nepavadinčiau jo autobiografiniu. Tačiau filmas lengva forma yra paremtas mano išgyvenimais iš dienų, kuomet grojau grupėje. Kai darai kažką panašaus, privalai būti savikritiškas, pasijuokti iš savęs. Antraip, visa tai pavirs į egoistinį siautėjimą.

Dėl kažkokios priežastis, nemažai žmonių filmą palaikė satyra - ko aš iki šiol pats neįžvelgiu. Paprasčiausiai tyrinėjau kolektyvinės kūrybos proceso natūrą. Norėjau patyrinėti kažką, kas filmuose yra sunkiai apčiuopiama – netgi nematoma. Flux Gourmet atveju, tai skrandžio problemos – labai žmogiškas, labai gėdingas dalykas. Tuo pačiu, dažnai perteikiamas juoko forma.

Asmeniškai, vienas labiausiai džiuginančių dalykų buvo, kai koks nors nepažįstamas asmuo po seanso prieidavo prie manęs ir pradėdavo atvirauti ganėtinai asmeniškus dalykus apie virškinimo problemas. Žinoma, tai nepagydys opos. Tačiau kalbėjimas padeda. Bent aš taip manau. Esu pusiau graikas, o graikai mėgsta pasipasakoti.

DFC : Peržiūrėjus Flux Gourmet antrą kartą, pradėjau matyti filmą, lyg savirefleksijos metodą, kuriuo, galbūt bandai atspindėti mylimiausius-nekenčiamiausius režisūros aspektus. Daug besigrumiančių ego, netikėtumų kūrybinio proceso metu...

PETERIS : Žinoma, galima ir taip interpretuoti. Tai gali būti bet kas: nuo tapybos iki muzikos. Tačiau filmų statymas šiuo atveju yra labiau susijęs. Kai esi menininkas, niekas tau nesako, ką turi piešti. Tačiau, kai bandai sukurti filmą – tam reikalingi pinigai. Ir dažniausiai tie pinigai ateina su tam tikrais lūkesčiais, sąlygomis, kurios dažnai įtakoja aktorių atsirinkimą bei filmo klijavimą montavimo kambaryje.

Kiek žinau, finansuotojai Europoje ne taip kišasi į šiuos procesus. Kita vertus, Anglijoje filmų statymo amatas yra neatsiejamas nuo rėmėjų. Tai nebūtinai reiškia, jog negausi įgyvendinti originalios savo vizijos. Bet pirmiau turėsi išgyventi [biurokratinį] procesą, kuris dažnai baigiasi ginčais.

Flux Gourmet nebuvo satyrinė ataka prieš finansuotojus. Aš tiesiog nenorėjau leisti žiūrovams suprasti, kurioje barikadų pusėje esu – aš visuomet visas puses stengiuosi pavaizduoti tolygiai netobulas. Jei turėčiau pradėti žiūrovui rodyti, kur žiūrėti ar kuo tikėti – man paprasčiausiai nebebūtų įdomu.

DFC : Vertinu tai. Tai viena priežastis, kodėl didžiosios produkcijos filmai nebėra įdomūs–viskas patiekama „ant lėkštutės“. Yra per daug akivaizdu, ką ekrane turėtum palaikyti, o ko–nekęsti. Bent taip jaučiausi žiūrint naująjį Avatar... Bet kuriuo atveju: minėjai, jog Flux Gourmet yra paremtas grupės, kurioje grojai, išgyvenimais?

PETERIS : Taip. Mūsų grupė vadinosi The Sonic Catering Band. Pradėjome groti 1996-aisiais, kuomet neturėjau santaupų naujo filmo kūrybai, bet norėjau išlikti aktyvus. Darėme būtent tai, ką matei filme: gaminom maistą ir įrašinėjom garsus. Vienintelis skirtumas – galutinį patiekalą patiekdavom auditorijai. Jei įrašinėdavom studijoj – paskanaudavom patys.

Nutraukėme šią veiklą, nes viską, ką norėjome – pasakėme. Pakankamai pasidarbavome. Tuo pat metu, visi turėjome asmeninius projektus, prie kurių norėjom sugrįžti. Po daugelio metų nesimatymo vėl susibūrėme Flux Gourmet dėka. Tim Kirby, Colin Fletcher’is ir aš, jog įrašytume papildomų garsų filmui. Kaip senais laikais, visi gaminome ir valgėme. Buvo nuostabu.

Kalbant apie pačią grupę, tai buvo gan įdomi patirtis. Niekad į tai nežiūrėjau kaip į muzikavimą. Veikiau, tai buvo tarytum bandymas atrasti ribą tarp [buitinių] garsų, kuriuos mes, vakariečiai, dažnai pamirštam išgirsti, bei jų patalpinimas kitame kontekste. Manau, jog daugelis mano filmų būtent tą ir daro. Pavyzdžiui, kopūsto pjaustymą perkėlus į siaubo filmo „rėmus“. Iš dalies, tą patį daro ir siurrealistai – keičia kontekstą. Paimk ką nors, kas yra gan įprasta vienam kontekste, perkelk jį į kitą – staiga, tai atrodo/skamba keistai.

DFC : Koks buvo pats nuraučiausias dalykas, kurį padarei grojant grupėje?

PETERIS : Kai buvau jaunesnis, mes išdarkydavome maisto trintuvus, tarytum tai būtų koks rokenrolo gestas. Galima tai pavadinti satyra. Bet tai buvo daug pavojingiau, nei laužyt gitaras dėl skysčių ir elektronikos – blenderis dažnai persipildydavo pieno kokteiliu. Na, mes buvome jauni ir mums [niekas] nerūpėjo. Dabar taip nesielgčiau, žinoma. Tačiau kai tau apie dvidešimt – visa tai ganėtinai išlaisvino.

Manau, būtent to ir vaikėmės. Bandau pasiekti tą jausmą ir per režisūrą. Apie tai netgi yra eilutė filme.

Mano mėgstami filmai taip pat turi šį jausmą. Jie turi kažką itin galingo, kas, rodos, tave [dvasiškai] išgano. Panašiai, kaip einant į bažnyčią. Manęs filmo siužetas per daug nedomina – labai retai į tai susikoncentruoju. Bet filmai, prie kurių vis sugrįžtu, jie turi savybių, kurios yra daugiau nei tik energija ar atmosfera.

DFC : Kurie pastarieji filmai privertė tave taip pasijaust?

PETERIS : Gaspar Noé filmai, neabejotinai. Vis dar nemačiau Vortex, bet tiek jo Climax, Irreversible ar Enter the Void. Skambės keistai, bet taip pat ir Chantal Akerman’o Jeanne Dielman (1975). Tai katarsis iš mažosios k, bet vis vien itin galingas pavyzdys.

Nemažai amerikietiškų kino juostų iš 60-ųjų bei 70-ųjų. Stan Brakhage, David Lynch, Jordan Belson, Ernie Gehr. Filmai kaip Serene Velocity (1970).

Siužetiniuose filmuose, mano nuomone, nėra tiek daug režisierių, kas tai supranta. Gaspar Noé supranta. Peter Tscherkassky, su tokiais filmais kaip Outer Space (1999) – irgi. Tikriausiai, didžioji dalis siaubo filmų tą turi. Pavyzdžiui, Texas Chainsaw Massacre (1974). Šis siaubekas turi kažką, ką sunku apsakyti – tame ir slypi visas grožis.

DFC : Grįžtant prie Flux Gourmet, vienas iš esminių siužeto elementų yra vadinamasis flanger’is. Prietaisas, kuriuo Jan Stevens yra lyg apsėsta. Ar už šio prietaiso slypi kokia nors asmeninė patirtis?

PETERIS : Paprasčiausiai norėjau sugalvoti mažmožį, dėl kuriuo jie galėtų ginčytis. Kuo paikesnis ginčas, tuo tai labiau atskleidžia apie besibarančių ego, konkurenciją ir panašiai.

Žinoma, aš myliu flangerį – tai itin galingas garsas. Manau, geriausias pavyzdys, jog suprastumei apie ką šneku yra David Bowie „V-2 Schneider“ dainos pradžia. Skamba, lyg nuo pakilimo tako oran kylantis lėktuvas. Šis efektas turi šiokį tokį keistą siurbimo skambesį. Kai žinai, kaip tai skamba – pradedi dažnai jį pastebėti. Daugelis pop grupių naudoja šį efektą.

Iš tiesų, filme taip pat nemažai teko naudoti flangerį. Vienu momentu pajuokavau, „kadangi flangerį tiek kartų minim filme, davai padarom ‘pastebėk flangerį’ garso takelį“.

Tim’as, [vienas iš buvusios grupės narių], sujungė Jan Stevens telefoną su flangeriu. Tad, kai filme girdi ją šnekant telefonu – jos balsas turi lengvai girdimą aidą. Iš tiesų, nemažai balsų filme turi šį efektą. Plojimai filmo gale, pavyzdžiui, perkošiami flanger‘io. Kitaip sakant, Flux Gourmet taip pat buvo proga atšvęsti garsus bei muzikinius efektus.

DFC : Kitas ganėtinai intriguojantis filmo aspektas yra artimi negyvų objektų kadrai: maisto, elektroninių prietaisų ir t.t. Ar tai buvo tarytum pasąmoninis būdas suteikti šiems objektams gilesnę prasmę?

PETERIS : Flux Gourmet yra tiek pat apie elektroniką, kiek ir apie maistą. Net ir Berberian Sound Studio filmo atveju, jame rasi alchemijos aspektą. Visi šie objektai, gyvi ar negyvi, yra alchemiški: tu paimi kasdienius, įprastus garsus ir juos transformuoji. Tai taip, aš į visa tai žiūriu kaip į alchemiją.

DFC : Iš to ką skaičiau, atrodo, nemaža aktorių dalis atkrito dėl karantino – neminint kitų nesėkmių. Tačiau, COVID-19 sukelti saugumo apribojimai taip pat turėjo paskatinti improvizuoti, ar ne?

PETERIS : Kartais improvizuodavom, tačiau ne dėl apribojimų. Dažniausiai dėl laiko ir biudžeto – dalykų, kurie buvo itin limituoti. Net ir be karantino, filmavimas visą laiką buvo suplanuotas keturiolikai dienų ir ne daugiau.

Kalbant apie vaidybą, scena su šokoladiniais putėsiais buvo ganėtinai suimprovizuota bendradarbiaujant Fatmai [Mohamed] bei Tim Sidell’iui, mūsų kinematografui. Vienintelė mano komanda buvo: „Štai šokoladiniai putėsiai. Tai turi atsidurti ant tavo veido“. Paleidau jai Luigi Nono muzikos, kuri Fatmai sukeldavo keistą nuotaiką. Aš tiesiog pasitikėjau jų asmeniniais metodais. Nuogoji scena, kita vertus, buvo šiek tiek labiau atrepetuota. Mes diskutavome apie kiaules ir karves, kurie yra „atjungiami“ su specifiniu pistoletu [naudojamu fermose].

Pats karantinas nebuvo nei trupučio linksmas. Vien tik kaukės dėvėjimas visą dieną... Negali normaliai kvėpuoti. Daktarai, chirurgai ar seselės tai daro kiekvieną dieną – karantinas ar ne karantinas. Darant tai daugelį valandų per dieną, kiekvieną dieną – tai išties varginantis dalykas.

Bet taip, pradžioje buvo šiokių tokių atkritimų. Jei gerai pamenu, keturis kartus teko atidėti filmavimo pradžią. Vieną kartą buvome labai arti filmavimo starto. Staiga, vienas iš aktorių atkrito iš projekto – turėjome surasti jo pakaitalą. Pradžioje turėjome pradėti filmavimą 2019-ųjų vasarą, prieš pat karantiną. Bet kažkas atkrito ir vėl teko laukti. Iki kol vėl visi susibūrėme, pasiruošę darbui – tam prireikė papildomų metų. Draudimo biurokratijos ir kitokie nesklandumai.

Sunkiausia buvo pasiekti pirmąją filmavimo dieną. Niekada nebuvau susidūręs su niekuo panašaus.

DFC : Gan vieša paslaptis, jog anksčiau su projektų finansavimu turėjai ganėtinai turbulenciškus santykius. Pradedant nuo nepriėmimo į režisūros mokyklą, baigiant Katalin Varga , kurį finansavai iš „savo kišenės“. Ar po šitiek metų paramos suradimas tavo projektams tapo lengvesnis?

O gal su juo vis dar taip pat vargsti, kaip ir pradžioje?

Tikrai žymiai paprasčiau, nei anksčiau. Kažkodėl, rasti finansavimą vėl pasidarė sunku po In Fabric pasirodymo. Manau, daug kas priklauso nuo to, iš kur tie pinigai atkeliauja. Su valstybės parama yra labai sunku: po 3-4 filmų, šios įstaigos nori remti naujus, jaunus režisierius – ką aš visiškai suprantu. Juk jie negali remti tų pačių režisierių dar ir dar kartą.

Žinoma, yra ir kitų priežasčių. Prieš atsikraustant į Angliją, gyvenau Vengrijoje. Kadangi pragyvenimo kaina yra visokeriopai aukštesnė nei Vengrijoje – aš nebegalėjau dirbti, kaip buvau pratęs. Turėjau susirasti papildomą darbą – aš esu samdomas rašytojas, kuo visai džiaugiuosi. Gali vienu metu rašyti po kelis scenarijus. Bet didesnė problema: tu negali rašyti scenarijų kitiems ir statyti pilno metro filmų. Paroje tiesiog nėra tam pakankamai valandų. Ar man pradėt režisuot mainstream‘inius filmus, kurie išlaikytų mane finansiškai? Ar kelis metus pamiršti režisūrines ambicijas ir vietoj to - rašyti kitiems?

Tikiuosi nesusidaro įspūdis, jog esu nepasiturintis. Esu iš viduriniosios klasės, kaip ir daugelis mūsų. Bet net ir tuomet, visuomet pasąmonėje kirba kažkoks nesaugumo jausmas.

DFC : Kad jau apie tai prakalbai: ar kartais nesigaili, jog prieš daug daug metų neįsigijai to buto Londone?

PETERIS : Dievai, dar ir kaip gailiuosi! Turėjau progą, bet jos pakankamai neapgalvojau. Jo kaina, be abejo, būtų padvigubėjusi ir tuomet būčiau galėjęs jį parduoti ir pusę gautų pinigų išnaudoti filmo statymui. Ką supratau per šiuos metus, tai, jog filmai nesuteiks tau krūvos šlamančių namo įsigijimui. Geriausiu atveju, tik pragyvenimui. Tai nėra kino industrijos kaltė. Tai paprasčiausiai sugedusi būstų infrastruktūros sistema šioje šalyje.

DFC : Ar tavo santykiai su maistu pasikeitė po Flux Gourmet?

PETERIS : Niekas nepasikeitė. Turiu omenyje, jog sugalvojau statyti Flux Gourmet todėl, nes mano santykiai su maistu pasikeitė - atsižvelgimas į žmones su celiakijos sutrikimais ar alergijomis. Kai buvau jaunesnis, man visa tai nerūpėjo. Žinojau apie alergijas, tačiau niekad nenutuokiau, kaip rimta tai gali būti; nežinojau, kaip tai gali apriboti gyvenimą. Kas liečia gliuteną, dauguma galvoja, „Ai, tiesiog nevalgyk duonos, makaronų ar negerk alaus ir bus gerai“. Bet net ir lęšiuose galima jo rasti, dėl to, kaip viskas yra rūšiuojama sandėliuose.

Visuomenėje yra daug neišprusimo. Žmonės neatsižvelgia į paranoją, nervus, sukeliamus alergijų. Pamenu, vieną kartą mano kolegė buvo lėktuve su savo sūnum, kuris yra alergiškas riešutams. Šalia jo sėdėjo vyriškas ir kramsnojo riešutus. Ir jam buvo visiškai nusišvilpt, jog net ir maža dulkelė nuo riešuto berniukui galėjo sukelti rimtą alerginę reakciją. Jis ant tiek buvo arogantiškas, kad pasakytų „tai yra mano, kaip žmogaus teisė, valgyti riešutus, jei užsimanau valgyt riešutus“.

Su Flux Gourmet norėjau atkreipti dėmesį į šias problemas. Visi regėjome filmų, kuriuose kažkas suvalgo riešutą ar krevetę ir staiga jų veidas išsipučia kaip balionas. Tai visuomet pavaizduojama komedijos forma. Asmeniškai, tai nėra juokinga, nes kažkas miršta. Tuo pačiu, nesakau, jog tokius filmus reiktų cancel‘int. Tikrai ne. Tiesiog noriu pasiūlyti alternatyvą.

DFC : Štai ir klausimas, kurio galimai baiminaisi– tik tark žodį ir sustosiu. Kaip sekasi su paslaptinguoju tavo projektu Night Voltage?

PETERIS : Na, popieriai tokie, jog šiuo metu stengiamės išleisti jį knygos formatu. Išleisti jo kaip filmo tiesiog nepavyksta. Praėjo 11 metų ir mes vis dar bendraujame su finansuotojais, kurie mums buvo išties geri. Film4 studija buvo nuostabi. Tiesiog, dabar nėra tinkamas metas tokiam filmui. Tai projektas, kuris reikalauja didelio biudžeto dėl 80-ųjų laikmečio atvaizdavimo.

Žinant, jog filmas neuždirbs tiek, kiek reikalauja lėšų – yra keblu. Apart Top Gun ar Avatar‘o, šiomis dienomis mažai kas atsiperka ar neša pelną.

DFC : Jei tai ne paslaptis, apie ką šis filmas?

PETERIS : Trumpai: viskas vyksta 1980-ųjų Niujorke, kur visi vaidmenys yra atliekami vyrų. Bet taip, šiuo metu planas yra išleisti jį kaip novelę arba knygos pavidalo scenarijų. Bent šiuo būdu jis bus realizuotas ir įvertintas žmonių. Viskas, ką Night Voltage šią dieną veikia, tai renka dulkes mano kietajam diske.

Visi pritaria, jog geriau jį išleisti bent tokiu formatu. Jei ateityje pavyks kažką iš jo pastatyti – puiku. Jei tai neįvyks – tai neįvyks. Šiuo atveju, jis bent pasieks dienos šviesą.

DFC : Iš to ką skaičiau apie projektą, skamba išties intriguojančiai. O žinant, kad Night Voltage cirkuliuoja tavo galvoje metų metus– filmas turėtų būti nerealus.

PETERIS : Patikėk manim, norėčiau, kad jis išvystų dienos šviesą. Aš didžiuojuosi šiuo scenarijumi. Manau, išleidžiant jį knygos pavidalu, taip pat galėsiu pasakojimą prailginti – palikti viską, kaip yra parašyta.

Daug kas to nežinos, bet daugumai mūsų, režisierių, yra ganėtinai sunku pasiekti dviejų valandų trukmės ribą.

DFC : Jei kada ir pavyktų pastatyti šį filmą, ar manai, jog tai būtų pati geriausia tavo kino juosta?

PETERIS : Aš visuomet taip galvoju: „tai yra geriausias mano projektas“. Tuomet pabandai jį įgyvendinti ir susiduri su realybe. Ką noriu pasakyti: niekas niekada neįvyksta taip, kaip įsivaizduoji. Kartais pasiseka geriau, kartais prasčiau. Kartais gauni visai kitą rezultatą, nei tikiesi. Dienos gale, tik tiek gali padaryti. Žinoma, labiau už viską norėčiau pastatyti gerą kino juostą. Tu „iriesi“ toliau ir tikiesi, jog vieną dieną tau pasiseks.

Ingredientai

225 g. šviežių grybų

2 valg. šaukštai sviesto

1 svogūnas

1 valg. šaukštas miltų

Česnakinė druska

2 valg. šaukštas grietinėlės (30%)

Valgomieji krepšeliai

Pipirai

Sauja petražolių

Luigi Nono La Lontananza Nostalgica Utopica Futura simfonija

Šlakelis „ Amaro Nonino “