Ryan Lott

pakanka apsilankyti "Everything Everywhere All at Once" filmo seanse ar perklausyti grupės paskutinio, trijų dalių albumo "Tomorrows", jog suprastumėte, kodėl nuliūdome sužinojus, jog Son Lux teko atšaukti savo pasirodymą Vilniuje.

Pagaliau gavus progą (virtualiai) pasimatyti su praėjusių metų nuopelnais—įgyvendintu Amerikos turu ("neatšaukėme nei vieno pasirodymo!"), užbaigtu ambicingiausiu, metus su puse trukęs grupės projektu, prisidėjimu prie naujojo Kimbra albumo "A Reckoning" — besidžiaugiančiu muzikantu, nekantravome sužinoti, kas verčia Ryan'ą "tiksėti", kodėl pastarasis grupės turas buvo pats beprotiškiausias ir kodėl vienkartiniai draugų projektai ne visada yra pati geriausia mintis.

DFC : Ar šiam projektui buvot nusibrėžę kokių nors tikslų? Ar jo gamybos metu daug teko eksperimentuoti?

RYAN: „Tomorrows“ yra mūsų ambicingiausias bei labiausiai eksperimentinis projektas iki šiol. Jis atvėrė terpę naujoms idėjoms ir metodams, prie kurių prisiliesim tolimesniuose projektuose. Kalbant apie tikslus, pagrindinis tikslas buvo sukurti itin įtraukiančią patirtį – kaip apibūdinai prieš tai – ne tik atskirų dainų kratinį. Nors mums be galo patinka puikiai sukonstruotos dainos, turinčios neapsakomos galios, tačiau mus kur kas labiau traukia įtraukiančių patirčių formavimas – dėl ko mes taip džiaugėmės galėdami parašyti „Everything Everywhere All at Once“ garso takelį.

DFC : Jei gerai suskaičiuoju, daina

„Come recover“ turi keturias skirtingas versijas, naujausioje šią kompoziciją papildant nuostabia pianino melodija bei naujais vokalais. Ką ši daina turi ypatingo, jei vis prie jos sugrįžti?

RYAN: Daugelis mūsų dainų turi keletą versijų. Šiuo atveju, kas daro „Come recover“ išskirtine yra jos ryšys tarp „Tomorrows“ bei minėtojo filmo, atsiduriant tiek ten, tiek ten. Be to, jaučiu, jog šie žodžiai yra itin svarbūs mūsų civilizacijai, kuriai labiau nei bet kada reikia atsistatyti.

DFC : Atrodo, jog visuomet dirbi prie keleto projektų tuo pačiu metu –neminint lakstymo po turą. Ar tai tavo kūrybinio proceso dalis? Ar buvo laikų, kai susifokusuodavai tik prie vieno projekto?

RYAN: Neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti kitaip. Darbas prie keleto projektų leidžia man žengti žingsnį atgal ir pamatyti projektą iš naujų kampų. Kiekvienas projektas kažkuo papildo kitą.

DFC : Beprotiškiausias įvykis praėjusių metų turo metu?

RYAN: Amerikos turas tikriausiai buvo beprotiškiausias, kokį kada tik turėjome. Turo furgonas partrenkė elnią Montanoje, įrangos furgonas buvo apiplėštas Teksase, o beprotiškos pūgos metu Kolorade - dingo elektra. Tačiau neatšaukėme nei vieno pasirodymo!

DFC : Ar turi laiko žiūrėti filmus? Kokie pastarieji filmai tau visiškai „nurovė stogą“?

RYAN: „Marcel the Shell with Shoes On“ bei „RRR“.

DFC : Ar esi didelis skaitovas? Ką šiuo metu skaitai?

RYAN: Ai Wei Wei’s memuarus pavadinimu „1000 Years of Joys and Sorrows“.

DFC : Kai gyvenimas išsunkia visas jėgas, ką mėgsti veikt ar klausytis, jog sugrįžtum į vėžes?

RYAN: Statyti „Lego“ su sūnumi ar dirbti kartu su žmona, kuri taip pat yra ir nuostabi choreografė. Žinoma, muzikos rašymas visada padeda, kaip ir vaikščiojimas palei Los Andželo Porciúncula upę, kuri turi apokaliptinio žavesio.

DFC : Gal ir įžulu klausti. Bet prie ko šiuo metu darbuojiesi?

RYAN: Dirbame prie TV projekto, kuriuo nekantraujame pasidalinti.

DFC : Gaila nepamatysime jūsų

Vilniuje... Kur Lietuvos gerbėjai gali jus išvysti grojant dabar?

RYAN: Mes taip pat ganėtinai nusivylę, kaip viskas susiklostė. Pažadame, jog anksčiau ar vėliau sugrįšime. Na, o ištikimiausi gerbėjai gali mus pamatyti Varšuvoje, birželio mėnesį. Nėra taip arti, kaip Vilnius, bet galbūt pats laikas pasilepinti savaitgalio išvyka?

Iliustracija:NickTaylor

Keletas izoliacija bei dezinfekantais atsiduodančių metų atgal, kalbėjome (ir net patys ją gaminome) apie duoną, kaip kertinį akmenį viduramžių visuomenėje. Citavome šį „vandens ir miltų sąjungos“ kulinarinį momentą, kaip vieną iš „pirmųjų civilizacijos stebuklų“. Romualdo Granausko apsakyme „Duonos valgytojai“ duona tampa bendro stalo link žmones jungiantis elementas. Medijoje maistas jau ilgą laiką atstovauja visuomenės jausmą, kultūrą ir amatą. Sunku priimti filmą apie mafiją be klasiškos restorano ar maisto gamybos scenos; ant 60-ųjų italų vesternų, taip sakant, net buvo kabinami spagečiai (terminas „spaghetti western“).

Peter’io Strickland’o gastronominis interesas naujausioje juostoje Flux Gourmet pasuko kiek kitokiu keliu. Žengiant į ekscentrišką „Sonic Catering“ muzikos pasaulį, jo sienas dengia įvairių mėsgalių bei blenderyje trintų vaisių viralas, ir kūdikio žingsneliais kulminacijos link tipenanti veikėjų sąjunga. Britas pažindina žiūrovą su alternatyviu mūsų maisto santykiu; negyvuose objektuose slypintį muzikinį elementą garsina ir pateikia jį „performanso“ meno gaire.