Ryan Lott

Interviu: Ignas Vieversys

Iliustracija: Sarah Mari Shaboyan pakanka apsilankyti "Everything Everywhere All at Once" filmo seanse ar perklausyti grupės paskutinio, trijų dalių albumo "Tomorrows", jog suprastumėte, kodėl nuliūdome sužinojus, jog Son Lux teko atšaukti savo pasirodymą Vilniuje. Pagaliau gavus progą (virtualiai) pasimatyti su praėjusių metų nuopelnais—įgyvendintu Amerikos turu ("neatšaukėme nei vieno pasirodymo!"), užbaigtu ambicingiausiu, metus su puse trukęs grupės projektu, prisidėjimu prie naujojo Kimbra albumo "A Reckoning" — besidžiaugiančiu muzikantu, nekantravome sužinoti, kas verčia Ryan'ą "tiksėti", kodėl pastarasis grupės turas buvo pats beprotiškiausias ir kodėl vienkartiniai draugų projektai ne visada yra pati geriausia mintis.

DFC : Ar šiam projektui buvot nusibrėžę kokių nors tikslų? Ar jo gamybos metu daug teko eksperimentuoti?

RYAN: „Tomorrows“ yra mūsų ambicingiausias bei labiausiai eksperimentinis projektas iki šiol. Jis atvėrė terpę naujoms idėjoms ir metodams, prie kurių prisiliesim tolimesniuose projektuose. Kalbant apie tikslus, pagrindinis tikslas buvo sukurti itin įtraukiančią patirtį – kaip apibūdinai prieš tai – ne tik atskirų dainų kratinį. Nors mums be galo patinka puikiai sukonstruotos dainos, turinčios neapsakomos galios, tačiau mus kur kas labiau traukia įtraukiančių patirčių formavimas – dėl ko mes taip džiaugėmės galėdami parašyti „Everything Everywhere All at Once“ garso takelį.

DFC : Jei gerai suskaičiuoju, daina „Come recover“ turi keturias skirtingas versijas, naujausioje šią kompoziciją papildant nuostabia pianino melodija bei naujais vokalais. Ką ši daina turi ypatingo, jei vis prie jos sugrįžti?

RYAN: Daugelis mūsų dainų turi keletą versijų. Šiuo atveju, kas daro „Come recover“ išskirtine yra jos ryšys tarp „Tomorrows“ bei minėtojo filmo, atsiduriant tiek ten, tiek ten. Be to, jaučiu, jog šie žodžiai yra itin svarbūs mūsų civilizacijai, kuriai labiau nei bet kada reikia atsistatyti.

DFC : Atrodo, jog visuomet dirbi prie keleto projektų tuo pačiu metu –neminint lakstymo po turą. Ar tai tavo kūrybinio proceso dalis? Ar buvo laikų, kai susifokusuodavai tik prie vieno projekto?

RYAN: Neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti kitaip. Darbas prie keleto projektų leidžia man žengti žingsnį atgal ir pamatyti projektą iš naujų kampų. Kiekvienas projektas kažkuo papildo kitą.

DFC : Beprotiškiausias įvykis praėjusių metų turo metu?

RYAN: Amerikos turas tikriausiai buvo beprotiškiausias, kokį kada tik turėjome. Turo furgonas partrenkė elnią Montanoje, įrangos furgonas buvo apiplėštas Teksase, o beprotiškos pūgos metu Kolorade - dingo elektra. Tačiau neatšaukėme nei vieno pasirodymo!

DFC : Ar turi laiko žiūrėti filmus? Kokie pastarieji filmai tau visiškai „nurovė stogą“?

RYAN: „Marcel the Shell with Shoes On“ bei „RRR“.

DFC : Ar esi didelis skaitovas? Ką šiuo metu skaitai?

RYAN: Ai Wei Wei’s memuarus pavadinimu „1000 Years of Joys and Sorrows“.

DFC : Kai gyvenimas išsunkia visas jėgas, ką mėgsti veikt ar klausytis, jog sugrįžtum į vėžes?

RYAN: Statyti „Lego“ su sūnumi ar dirbti kartu su žmona, kuri taip pat yra ir nuostabi choreografė. Žinoma, muzikos rašymas visada padeda, kaip ir vaikščiojimas palei Los Andželo Porciúncula upę, kuri turi apokaliptinio žavesio.

DFC : Gal ir įžulu klausti. Bet prie ko šiuo metu darbuojiesi?

RYAN: Dirbame prie TV projekto, kuriuo nekantraujame pasidalinti.

DFC : Gaila nepamatysime jūsų Vilniuje... Kur Lietuvos gerbėjai gali jus išvysti grojant dabar?

RYAN: Mes taip pat ganėtinai nusivylę, kaip viskas susiklostė. Pažadame, jog anksčiau ar vėliau sugrįšime. Na, o ištikimiausi gerbėjai gali mus pamatyti Varšuvoje, birželio mėnesį. Nėra taip arti, kaip Vilnius, bet galbūt pats laikas pasilepinti savaitgalio išvyka?

Sužinojus, jog tai gali būti paskutinis šansas gyvai išvysti apie karjeros pabaigą kalbantį hip-hop'o karalių Kid Cudi, žurnalistas Ignas Vieversys keliasi į saldžiu marihuanos dūmu atsiduodantį Amsterdamą, jog papasakotų, kaip skamba 14 metų lauktas pasirodymas.

Ar kada nors buvot sau pažadėję nuveikt kažką absurdiško, nes to vieno gyvenimo momento labai karštai troško tavo 18-metė versija? Išsitaškymas su chebra „Tomorrowland“ festivaly (€1100+). Išsitaškymas kažkur giliai Amazonės džiunglėse, žmonių kalba nekalbančiam šamanui mosikuojant milžinišku lapu-vėduokle, kol tavo „besilydantis“ kūnas, lyg iššauti pasiruošęs fejerverkas pradeda pulsuoti po kelių gurkšnių Ajahuaskos (€900-1800). Ar paprasčiausias apsilankymas Disneilende, nes tėvai neturėjo laiko/noro tavęs ten nusivežti. Ne? Tik aš vienas? Na, bet kuriuo atveju...

Kad suprastumėt, kodėl aš sugalvojau vienas trenktis į Europos Las Vegasą, marihuanos dūme paskendusį Amsterdamą, kad gyvai išvysčiau hip-hop'o atlikėją, kurio jau seniausiai nebeklausau, turim versti kelis puslapius atgal (neliteraliai). Kažkur 2016-ais, tarp hentai piešinių, meilės įkvėptų pirmųjų bandymų eiliuoti ir universiteto užrašų pradėjau sąrašą pavadinimu: „Dalykai, kuriuos turiu padaryti per savo nuostabų gyvenimą“. Taip, lėkšta, žinau. Bet kai tau 21-eri ir darai viską, kad tik nereiktų eiti daryti atsiskaitymo rytojaus paskaitai – dar ir ne tokių nesąmonių prisigalvoji.

Į šį „perskaityk ir sudegink“ sąrašą įėjo tokios užmačios, kaip: „pabuvimas festivalyje su draugais, besileidžiant vasaros saulei“, Silent Disco išbandymas; kasdienis rašymas, „pasivaikščiojimas kalnuose šiltu oru, besimėgaujant besileidžiančia saule“. (Okay, galim tiesiog apsimest, kad aš neturiu kažkokio keisto fetišo besileidžiančioms saulėms ir judėt toliau?) Apart pasivaikščiojimo su mylima moterimi Paryžiuje, visai kaip Vudžio Aleno filme „Vidurnaktis

Paryžiuje“ – visi punktai išbraukti raudonu markeriu. Visi, išskyrus vieną: „Pamatyt Kid Cudi gyvai“.

Jei svarstot, kodėl Londone studijuojančiam piliečiui ši svajonė nebuvo ranka pasiekiama – žinant, kad Londonas, kaip ir Niujorkas, yra gyvų pasirodymų Meka – štai kur šuo pakastas: dėl niekam nesuprantamos priežasties, 38-erių amerikiečių reperis Scott Ramon Seguro Mescudi, dar žinomas Kid Cudi vardu, ties

2011 metais nustojo lankytis šiame Žemės pusrutulyje. 2008-aisiais, šiam hip-hop'o atlikėjui pamažu kylant populiarumo stratosferos link, jis sugrojo pirmąjį koncertą už gimtosios Amerikos slenksčio, Mančesterio

Arenoje (kur beveik po 10 metų stebėsiu Coldplay). 2009-ieji, koncertas Švedijoje, Belgijoje. Ir taip iki 2011-ųjų, kuomet, pakoncertavus Coca-Cola'os festivaly kaimyninėje Lenkijoje, Cudis iki pat praėjusių metų apleido gerbėjus šioje Atlanto pusėje. Net ir šešiolikos, šansai, jog mylimą moterį pavedžiosiu po Île de la Cité šviečiant mėnesienai buvo didesni, nei išvysti paauglystės demonus apdainavusį muzikantą. Tuomet įvyko nuostabus dalykas: kolektyviai išgyvenus COVID-19 – ne tik mums, žmonėms, bet ir muzikos industrijai, kurios gerovė priklauso ne nuo Spotify perklausų, bet nuo „šlamančių“, uždirbamų koncertų metu– muzikos pramonė pamažu išlindo iš amžino sąstingio ir mu zikantai vėl (nors ir su erzinančiais atidėliojimais) pradėjo lipti ant scenų. Kiti – skelbti koncertinius turus, tarp kurių, mano nuostabai, buvo ir Kid Cudi 2020-ųjų albumo „Man on the Moon III: The Chosen“ pasaulinis turas „To the Moon“ (liet. į mėnulį ). Žinant, jog šiomis dienomis niekas nėra garantuota, karui ir mirtinai pandemijai lūkuriuojant kažkur fone, negalėjau praleisti šios progos. Svilinančiai karštą liepos mėnesį bilietai jau buvo mano kišenėje.

Sekmadienį, lapkričio 13 dienos vakarą, su į Saharos dykumą panašia gerkle, kažkur pusę aštuonių atsibasčiau prie AFAS Live arenos, apie kurios egzistenciją, nepaisant keturių praėjusių apsilankymų Amsterdame, nenutuokiau. Atsistojus į pirmos pasitaikiusios eilės galą, man nukrito žandikaulis kažkam draugiškai parodžius pirštu, jog įprastų bilietų eilė yra anam gale... Žinot tuos momentus filmuose, kai veikėjui kickina narkotikai ir koridorius staiga nusidriekia it futbolo stadionas, užsirietęs, be matomos pabaigos? Būtent taip ir atrodė koncertui pasiruošusių gerbėjų eilė, kurioje praleidau ištisą valandą. Nenustebčiau, jei eilės galas būtų nusidriekęs iki pat Hagos.

Būna atvejų, kai laukimas eilėje yra pakenčiamas. Kai trypčioji iš jaudulio, kažkas palaikyti ugnelei atsineša milžinišką speaker 'į, o priešais tave stovinti mergina neprašant parodo savo krūtis su auskaruotais speneliais (real story, bro). Na, šį kartą taip nebuvo. Nepaisant to, jog po visų tik šioje Dievo pamirštoje žemėje suvartotų legalių bei nelegalių substancijų– 2 bokalai alaus, sauja vidutiniškai stiprių magiškųjų grybukų, 3 suktinės hašišo – mano smegenys buvo panašesnės į vaikišką košytę, kelionės bendrininkai, studijų dienų geriausias draugas, su kuriuo patyriau įsimintiniausius gyvenimo koncertus (Tame Impala, Mac Demarco, Justice), bei mergina – vienas po kito atkrito. Diena, kurią turėjau sutikti su vienais įspūdingiausių mano pažįstamų piliečių, buvo sutikta su lengvomis, vienišomis pagiriomis ir keistu hostelio kambarioku iš Ghanos, kuris norėjo, jog palaikyčiau draugiją ieškant jo nėščiai žmonai krūties pieno pompos...

Praėjus valandai, išnykau minioje, kaip koks Džeisonas Bornas. Praėjus dar aštuonioms – išsausėjusiom akim ir gerkle stebėjau, kaip iš užkulisių išnyra mano šešiolikmečio aš muzikinis dievaitis.

Nežinantiems apie kokį personažą eina kalba, yra keli būdai pristatyti poną Mescudį. Vienas iš jų: jei buvai gyvas ir (beveik) legalaus gėrimo amžiaus 2012-ais, pasileisk Pursuit of Happiness (Steve Aoki versija) ir leisk nešamas nostalgiškų vasaros prisiminimų šokant-trinantis „Lizde“ ar „Opiume“, tekilos šotus užsigeriant sambuka, bandant atkartoti „Project X“ filmo atgarsius. Nieko? O gal tuomet David Guetta'os 2009ųjų hitas Memories kažką išjudino tavo hip-hop'ocampus'e?

Nepaisant to, jog žmogus dalinasi „Rolling Stone“ žurnalo 500 visų laikų geriausių albumų sąrašą su tokiomis hip-hop'o legendomis, kaip Snoop-Dog'as, Eminem'as, MF DOOM ar Notorious B.I.G., vienas iš jų, socialinėse medijose cunamius keliantis Kanye West'as (dar žinomas Ye vardu) kaip mat pastūmėjo Cudį žvaigždės statuso link. Galiausiai, pačiam muzikiniam sensėjui-reperiui-prodiuseriui-drabužių dizaineriui kišant sau koją – net ir pralenkti patį save.

Praėjusiais metais, dėl itin nejaukių aplinkybių apie kurias galit pasiskaityt internete, Cudis išvadino Ye „dinozauru“ ir viso interneto akivaizdoje nutraukė ilgametę partnerystę. Panašiu metu vykusiame „Rolling Loud“ festivalyje Majamyje, Mescudžiui pakeitus ant scenos paskutinę minutę nelipti nusprendusį Kanye „nebe draugą“ West'ą, vos po kelių dainų jis baigė pasirodymą dėl nusiminusios, daiktus svaidančius minios. Melomanai, kaip sakant, ištikimi savo dievams.

Tačiau tai tik mažmožis lyginant su tuo, kokius muzikinius Everestus muzikantas užkariavo visos šios bereikšmės dramos metu. Po 12 metų pertraukos, Cudis ir hip-hop'o ikona Jay-Z sujungė pajėgas, jog susuktų parako nestingantį gabalą (Guns Go

Bang) 2021-ųjų Netflix'o vesternui

„The Harder They Fall“. Tais pačiais metais jis dalinosi scena bei objektyvo dėmesiu su viena brangiausių bei talentingiausių aktorių trupe politinėje satyroje „Don't Look Up“.

Šią dieną, tame pačiame Netflix'e gali rasti atlikėjo režisūrinį debiutą

„Entergalactic“, kuris išėjo kartu su šviežiausiu, to pačio pavadinimo albumu, o kaimyniniame Amazon

Prime – dokumentinį filmą „A Man

Named Scott“, kuriame tokios visiems gerai žinomos personos, kaip Shia LaBeouf, A$AP Rocky, Travis Scott ar Timothée Chalamet (kaip ir kiekvienoje hip-hop'o dokumentikoje) saldžialiežuvauja apie atlikėjo genialumą, gebėjimą su gerbėjais dalintis tamsiausiais demonais, tarytum gotai pasakotų apie Kurtą Cobainą (R.I.P.). Ar reikia primint, jog lapkričio mėnesį jis užbaigė didžiausią, pirmąjį savo arenų turą, namo parsivežant virš $17.2 milijonų?

Aklina tamsa. Kūnas reikalauja vandens, bet viskas, ką jam galiu pasiūlyti šiuo ilgai lauktu momentu tėra pigus alus arba kaimynės siūlomas „kasekas“. Kažkur tolumoj atsiveria „2001 m. kosminė odisėja“ primemantis portalas-durys, sklidinos akinamai balta šviesa ir iš jos išnyra Balenciaga garderobu apsišarvavęs hip-hop'o atlikėjas. Minia šaukia „Cudi! Cudi!“. Staiga prabyla dieviškas balsas (įgarsintas saldžiabalsio aktoriaus Keith David) ir pasveikina Cudį įžengus į savo pasąmonės gilumas.

Tame Impala turi psichodelinius vizualus bei milijoną lazerių. Kanye West'as levituojančią sceną. Travis Scott'as amerikietiškus kalnelius, o Kid Cudi pasąmonės balsą – cute Nesitikėjau jokios programos, bet gal šiek tiek daugiau nei suvaidinto monologo. Atvirai, apie šį šou elementą iki pradedant rašyt buvau visai pamiršęs... Nežinau ar dėl to, kad jis buvo įdomus pirmas penkias minutes, ar dėl to, nes savaitgalio nualintos smegenys darė siestą.

Visa tai pasidarė nebesvarbu muzikantui pradėjus savo pasirodymą su gabalu iš jo debiutinės kasetės „A Kid named Cudi“ Down & Out. Minios reakcija į pirmąją koncerto dainą prilygo pranešimui, jog rytoj nereiks į mokyklą/darbą: visų rankos ore, kažkas kuriasi pirmąją vakaro suktinę, strykčioja iš negalėjimo patikėt, kad mūsų gretos yra palaimintos atlikėjo esybe. Norėčiau pasakyt, jog šios dainos pasirinkimas atidarymui man „ištaškė smegenis“ kaip sako jaunimas, bet negaliu – ją girdėjau pirmą kartą...

Klausykit: nesu toks didelis Cudi fanas, kad žinočiau apie ką jis repavo dar iki man jį atrandant. Tuo momentu, tarp žiopčiojimo ir bandymo neišsiduoti, jog esu vienintelis čia nežinantis ką visi religingai skanduoja, vyliausi, jog tolimesnis set-list 'as susideda iš visiems žinomų klasikų.

Mano didžiam nusivylimui, Cudis nėra Coldplay, Ye ar G&G ir tolimesnis jo pasirodymas reikalavo namų darbų, kurių žinoma aš buvau nepadaręs. Užgrojus Tequila Shots – vienai labiausiai „kabinančių“ „Man on The Moon“ albumo dainų bei vienai iš keleto, kurioms nuoširdžiai daviau daugiau nei 15 sekundžių mane įtikinti – pirmosios dainos energija šiek tiek nuslopo, metamorfozavosi į kažką labiau tinkamo Mescudi koncerto atmosferai (paaugliškai niūri, lyg sėdėtum grupinėje psilocibino terapijoje tarp cigarečių dūmo fone rodant "Apocalypse Now“). She Knows This ir Dive - dar dvi dainos iš repertuaro, apie kurių egzistenciją sužinojau 30 minučių prieš koncertą belaukiant eilėje – pasirūpino, jog per greitai neužkelčiau lūkesčių, pirmajai vakaro pirotechnikai signalizuojant, jog susirinkom, blemba, linksmintis, o ne kontempliuot apie gyvenimo sunkumus.

Pagaliau užgrojus pirmajai dainai, kurią iš tiesų galėjau dainuot, ne tik žiopčiot, kartu su muzikantu - Ghost! iš nenuginčijamai geriausio trilogijos albumo (The Legend of Mr. Rager) –reikalai kaip mat pradėjo įsivažiuoti. Staiga nebesijaučiau kaip vienišas tėtis, prižiūrintis keistus garsus leidžiančius jauniklius Flying Saucer Gang mošpite, o ir balso stygos tapo pajėgios akomponuoti reperiui, papsint kažkieno papasuotą el marihuano . Tuomet ant scenos prie muzikanto prisijungė niekam neatpažįstamas objektas, kurį tik po Just What I Am ir Hyyerr duetų atpažinau, kaip šių klasikinių hitų bendrasavininkį, reperį King Chip (prieš tai žinomą Chip Tha Ripper sceniniu vardu). Atvirai, nesitikėjau, jog Cudis turi pakankamai plačią, pinigais aptekusią burtininko kepurę, jog iš užkulisių ištrauktų Denzel Curry, Playboi Carti ar kolegą, kuris „spjaudo“ rimus lyg tuoj kažkas iš jo(s) bandytų atimti mikrofoną (tuo tarpu, muzikantas Londone nustebino Ty Dolla $ign kompanija). King Chip pasirodymas vakarui nei pridėjo papildomų taškų, nei juos atėmė. Bet kaip jokių svečių nelaukusiam dalyviui – skųstis per daug irgi negaliu.

Apdainavus tokias klasikas kaip

Mr. Rager ar turo pavadinimui dedikuotą Man on the Moon, dėl kurių čia šį vakarą ir susirinkom, šen bei ten įterpiant dainų iš pastarųjų albumų (net ir „Entergalactic“), išaušo momentas, kurį galėjai nuspėti, net jei ir nesi susipažinęs su viešu muzikanto meilės prisipažinimu „merei džeinei“: kažkas iš užkulisių ponui Mescudžiui atnešė storą suktinę; jis paklausė minios ar esam patys pasiruošę vieną po ranka, užtraukė kelis gardžius dūmus, nusišypsojo savo milijono dolerių vertės šypsena ir tęsė šou su Marijuana. Jei iki tol salė atsidavė kaip coffeeshop'o vidus, po šios gan užsitęsusios pasirodymo dalies visas likęs deguonis (dūmo pavidalu) išgaravo ir net lūpoms neturint kontakto su magiškosiomis žolelėmis pradėjau svajot apie „Cheetos“ traškučius bei patogią sofą su TV.

Ties šiuo momentu atrodė nesvarbu, ką muzikantas gros toliau. Ne todėl, kad visi buvom linksmai „apsidaužę“. Bet todėl, nes nesvarbu, kad ir ką Cudis grotų toliau, minios reakcija kiekvieną kartą sėkmingai išmušdavo mano apsauginius ausų kamštukus. Visas segmentas po Marijuana, dedikuotas trilogiją startavusiam albumui, buvo per daug indica-iškas (skaityti: chill ) tuometinei mano nuotaikai. Tačiau po jo sekė Memories ir Pursuit of Happiness, ir energijos lygis vėl siekė lubas. Kažkas moshpit inant nugriuvo, kažkas apsipylė alum... Mano 16-mečiui „aš“ tai būtų patikę, o kad Mescudis klajonėse po pasąmonę pamiršo tokius atmintin įsirėžusius hitus kaip Day 'n' Nite ar Mojo So Dope – ne itin.

Koncertui pasibaigus (grynas oras!), vieni ėjo pasipildyti savo magiškųjų žolelių atsargas – nes, žinoma, paėjus du žingsnius nuo milžiniškos arenos įėjimo ir ten rasi cofeeshop'ą – kiti plūdo vienintelę, vis dar veikiančią maisto krautuvę, lyg nuo to priklausytų jų išgyvenimas.

Mintimis perbėgant kaseko dūmu apsiblaususius koncerto momentus, svarstau, ar visa ši kelionė buvo verta vargo ir pinigų. Dėl manęs? Buvę ir geriau. Dėl trečdalį krūties mačiusio, apie muziką menkai tenusimanančio studijų dienų „aš“? Mielai pakartočiau.

(Redaktoriaus žinutė: „ DFCitas “ jokiu būdu nepropaguoja nelegalių medžiagų vartojimo — nebent randiesi Amsterdame)

Vieni jį prisimins, kaip emociškai sutrikusį vaikį iš Noah Baumbach'o The Squid and the Whale . Kiti — kaip naujojo A24 filmo Funny Pages režisierių. Gavus progą susėsti su Owen'u Kline, jaunuoju režisieriumi, iškeitusiu karikatūrines ambicijas į kino amatą — negalėjom atsisakyti.

DFC : Ar tiesa, jog Funny Pages pradėjai rašyti būdamas dvidešimties? Papasakok, koks jausmas išleisti filmą po šitiek metų.

OWENAS : Prilyginčiau tai milžiniškam palengvėjimui, nes ketverius metus nežinojau ar filmas išvis bus pabaigtas. Tokie projektai yra labai įnoringi ir kainuoja didelius pinigus. Daugelį metų nebuvau užtikrintas ar filmas pasieks dienos šviesą.

Ir taip, pradėjau rašyti Funny Pages kažkur dvidešimties. Baigiau dailės akademiją ir ieškojau savęs. Tuo pačiu metu rašiau ir bandžiau suprasti, kokį filmą noriu kurti ir koks bus jo herojus. Pradžioje, tai buvo vaikėzas, naktimis dirbantis automobilių stovėjimo garaže ir vaikštantis po Kemdene, Naujajame Džersyje

– keista „niekieno žemė “, kuri atrodo mirusi einant pro ją. Tai buvo panašiau į Eraserhead filmą, kur visas veiksmas neegzistuoja šiame pasaulyje. Vėliau pasakojimas pradėjo darytis vis labiau ir labiau asmeniškesnis. Per tolimesnius 10 metų projektas visiškai transformavosi.

DFC : Regis, originali filmo trukmė buvo 2 valandos. Kur dingo likusi dalis?

OWENAS: Turėjome apie 50 minučių Funny Pages (vykusios) juostos. Tuomet pradėjau į visa tai žiūrėti, lyg į „found footage“ filmą. Nufilmavau naujas scenas, [chirurgiškai] praplėčiau turimos valandos vidų ir naują filmuotą medžiagą užpildžiau į turimos tarpus. Bandžiau viską apjungti kuo įdomiau.

Dėkui Dievui į kontraktą įėjo parama nenumatytiems atvejams. Prireikus, ji garantuoja 7 dienų perfilmavimą. Buvau parašęs 45 naujus puslapius scenarijaus, kurį nufilmavom per 12 dienų. Tai gana trumpa laiko trukmė, turint omeny, kad 3-4 puslapiai per dieną yra norma.

Nuo paskutinio filmavimo praėjo 4 metai. Žinoma, visi aktoriai atrodė kitaip. Todėl norint, jog viskas filme atrodytų vientisa, turėjome prisigalvoti įvairiausių filmavimo technikų.

DFC : Ar manai, jog tavo aktorinė patirtis prieš kamerą, nors ir trumpa, bet nepriekaištinga padėjo „išspausti“ viską iš savo aktorių?

OWENAS: Be abejo. Daugelį metų nevaidinau, tad pasirodžius ant scenos, stengiausi susitapatinti su aktoriais, išklausyti juos. Tačiau mano smegenys buvo tiek prisirišusios prie scenarijaus. Tu žinai, kas, kaip ir kur turi skambėti, pajudėti. Tu įsivaizduoji esąs vienintelis medžiagos šaltinis, nes prie jo praleidai daugiausiai laiko iš visų. Visgi, šioje produkcijos stadijoje, svarbi ir kitų žmonių scenarijaus interpretacija, ne tik tavo.

Per šias savaites man labai įstrigo tai, jog vaidinti aš galiu, tačiau neturiu tinkamo žodyno, kuris man leistų išreikšti, ko noriu iš aktoriaus. Todėl užsirašiau vaidybos pamokoms pas legendinę aktorę Louise Lasser. Ji taip mane įkvėpė, jog paskyriau jai rolę filme.

DFC : Vienas įdomiausių Funny Pages aspektų yra jame vaidinančių keistuolių personažų šutvė. Gal gali papsakoti, kaip subūrei šią „A komandą“ ?

OWENAS: Aš visuomet stengiuosi atrasti žmones be vaidybos įgūdžių. Žmones su išskirtinėmis asmenybėmis bei pakankamai organišku stiliumi, kuris užtikrins, jog jie prieš kamerą neperlenks lazdos. Žinoma, norint, kad jie atrodytų, taip kaip filme, turėjome juos vizualiai pakoreguoti: prakaitas, spuogai ir visa kita. Galiausiai, samdžiau žmones, kurie atrodė kitaip, vaidino ne taip ritmiškai - koks ir yra pats Funny Pages

DFC : Esi sakęs, jog Funny Pages filme nėra „bajerių“. Anaiptol, filmas kupinas juokingų elementų, nors jie ir nėra brukami žiūrovui per prievartą. Ar gali papasakoti, kaip tau pavyko išlaikyti šio netiesioginio humoro harmoniją filme?

OWENAS: Buvo nelengva! Yra labai nejauku, kai parašai juokelį, vyksta scenarijaus skaitymas ir niekas nesijuokia.

Manau, didžioji dalis humoro kyla iš žmogiškos elgsenos. Pavyzdžiui, žiūrint filmą tu atsiriboji nuo Roberto, nors jis ir yra Funny Pages protagonistas. Tuo pat metu, mes jį gauname stebėti, kaip musės ant sienos. Mes nesusitapatiname su juo, jam leidžiantis į rūsyje esantį kambarėlį, besišypsant sulig kiekvienu siaubo elementu.

Gal visa ši situacija juokinga, nes visi mes galim suprasti Roberto mąstyseną, kaip yra sunku, kai tu esi vos išsilaikantis menininkas. Mano galva, kalbant apie šią sceną, čia ir slypi humoras.

DFC : Tik nedidelė dalis žmonių patikėjo tavo scenarijumi ir suteikė jam šansą. Tie kas perskaitė - likdavo įsižeidę. Kaip galvoji, kur šuo pakastas?

OWENAS: Žmonės tiesiog nesuprasdavo. Niekas per daug neįsižeidė, bet daugelis tikrai liko suglumę, kodėl šis vaikėzas buvo toks, koks yra, ar kodėl jis darė tokius pasirinkimus gyvenime.

Asmeniškai, manau, kad daugelis tiesiog nemoka skaityti scenarijų. Jie pasiryžę pakloti pinigus, jei filme yra kokia nors garsenybė. Funny Pages atveju, nebuvo nei sekso, nei krūtų, nei bjaurių plaukuotų „vietelių“ (nebent pieštinės). Nebuvo nieko, už ko finansuotojai galėtų „užkibti“.

DFC : Bet situacija pagerėjo prie projekto prisijungus broliams Josh’ui ir Benny Safdžiams?

OWENAS: Dar ir kaip. Kartu su Ronaldu Bronstein’u [ilgamečiu brolių kolega], jie padėjo išgryninti Funny Pages ir pastatyti pasakojimą į vietą. Taip pat išsiaiškinti, kaip būtų galima pridėti papildomo „svorio“ veikėjų problemoms bei jų asmenybėms.

Iki jų prodiusinio prisijungimo, Funny Pages buvo panašesnis į grandiozinį nuotykį. Tad jų pagalba buvo tikrai vertinga - ne tik susiaurinant pasakojimo proporcijas.

DFC : Geriau įsižiūrėjus lengvai galima pastebėti brolių Safdžių „pirštų antspaudus“ – vien tik iš to, kaip žaibiškai ir natūraliai situacija filme gali tapti super nepatogia. Ką dar jie įnešė į tavo filmą?

OWENAS: Siužetui trūko dramos. Jie ne tik padėjo atrasti keistų, dramatiškų elementų, bet tuo pačiu ir išvengti standartinių filmo, kuriuose veikėjai išgyvena brandą klišių. Kaip ir mokytojas filmo pradžioje, taip ir broliai yra nepriekaištingai geri skatinant tave atidžiau įsižiūrėti į užduotį ir į viską pažiūrėti iš kito kampo. Arba kitaip, net ir dalykuose, kurie jų įprastai nejaudina, atrasti, kaip visa tai apversti aukštyn kojom.

„Ar mums reikalinga [nuodėmių] išpirkimo arka?“ Oj, ne, tikrai ne. Daug įdomiau šiems vaikėzams tiek iškankinti Wallace’ą, jog jis netyčia vienam iš jų praskels galvą!

Pradžioje, ši siužeto arka egzistavo. Vėliau aš ją išplėšiau lauk, nes filmas turėjo pasibaigti piešimo pamoka – taip kaip ir prasidėjo. Tačiau visiškai kitokia piešimo pamoka. Panašiai kaip filme Vertigo: protagonistas, paprašo kito vyruko padaryti jam paslaugą, bet „Pelenės kurpaitė“ netinka.

DFC : Viena iš filme slypinčių „pamokų“, bent kaip aš tai intererpretavau, yra „niekuomet nesusidraugauk su savo herojais“. Kai rašei scenarijų, ar turėjai tai galvoje?

OWENAS: Iš tiesų netaikiau scenarijuje pritaikyti užslėptų žinučių, bent tikrai ne morališkai pamokančių. Visgi, per metus esu sutikęs ir nusivylęs visa galybe asmeninių autoritetų.

Manau, jog didžiausia pamoka, kurią gali išmokti žiūrint Funny Pages, slypi mokytojo žodžiuose filmo pradžioje: „pirmiausia turi patenkinti save“. Robertui praradus mokytoją, jis bando surasti kažką, kas užpildytų jo vietą, nes jis nebepasitiki savimi bei savo instinktais.

DFC : Ar šis pasakojimas yra paremtas tavo asmeninėmis patirtimis? Juk kažkuriuo gyvenimo periodu svajojai tapti karikatūristu.

OWENAS: Tikrai nepavadinčiau to autobiografiniu filmu. Tačiau, žinoma, istorija yra nupinta iš asmeninių patirčių bei žmonių, su kuriais bendravau per visus tuos metus – vaikiščių, kurie pasirinko ne tipinį gyvenimo kelią.

DFC : Kada pirmą kartą galvon toptelėjo mintis pastatyti filmą apie šešiolikmetį, svajojantį piešti komiksus?

OWENAS: Skambės įdomiai, bet pirmaisiais scenarijaus juodraščio etapais Robertas iš viso nepiešė. Jis buvo per daug susiparinęs, jog tai darytų. Tai buvo panašiau į vaikėzą, kurio piešinius tu matai filmo metu, tačiau jo piešiančio – ne. Pirmas dalykas, kuris funkcionavo, kaip pasakojimo „kelrodis“, buvo to pirmojo [nejaukaus] pokalbio rūsyje komikso„skeletas“.

Per šiuos metus pastačiau nemažai trumpametražių filmų su keistuolių trupėmis. Tarp jų niekuomet nebuvo jaunų veikėjų. Visuomet tik seni ir keisti personažai. Prisimenu, kai koledže norėjau susukti filmą apie daugiabutį pilną keisčiausių gyventojų, (nes tuo metu aš pats gyvenau panašiomis sąlygomis). Mano režisūros instituto profesorius tuomet užklausė manęs: „Kur tu esi šiame pasakojime?“ Tai buvo pirmoji [būsimojo] Funny Pages sėkla.

DFC : Gal gali plačiau papasakoti apie savo karikatūrines ambicijas?

OWENAS : Iš pradžių, norėjau piešti laikraščių komiksus. Norėjau turėti mylimą personažą, kurį kiekvieną dieną aplankai skaitant laikraštį – kaip Garfildą, „Peanuts“ ir t.t. Tuomet bandžiau prasimušti į superherojų komiksus, akivaizdus tolimesnis žingsnis. Tačiau niekaip negalėjau į tai įsijausti. Tiesiog per daug buvau susidomėjęs nepriklausomais „balsais“. Aišku, ir superherojų komiksuose jų yra, kaip Alan Moore‘as. Bet jų labai labai nedaug...

Nepriklausomi komiksai ir nepriklausomi filmai buvo du dalykai, kurie man būnant 13-15 metų varžėsi tarpusavy. Galima sakyt, abiejoms veikloms skyriau vienodai laiko. Nusprendžiau stoti į menų koledžą su karikatūristo portfolio, galiausiai apsistojau ties kinu.

Baiminausi, jog turėsiu užsiimti pretenzingais (režisūros studentams būdingais) projektais, nes pats visuomet buvau labiau susidomėjęs sena animacija, nurautais prieš cenzūrinių dienų monstrų epais ir tiesiog paikomis juostomis. Ir tai, kad aš į režisūrą atėjau iš visai kito „lauko“ nei daugumakarikatūristo, tai labai padėjo.

DFC : Šaunu, jog vis tik gavai progą prisidėti prie komiksų pasaulio iš režisūrinio kampo. Tarsi Funny Pages būtų tavo meilės laiškas metams, praleistiems tarp „Rocketship“ komiksų parduotuvės lentynų ar žavintis legendiniu Robertu Crumb’u.

OWENAS: Tikrai taip. Visas šis periodas buvo tarytum žvelgimas į specifinį gyvenimo epizodą prisimerkus ir bandymas sutalpinti visa, ko nematai priešais kamerą. Žmonės, objektai–viskas. Galiausiai, tu tiesiog stengiesi išreikšti dalykus, kurie iki tavęs nebuvo išreikšti. Visa kita – nesvarbu.

DFC : Ar per ateinančius 10 metų galime tikėtis kito tavo filmo?

OWENAS: Kažką tikrai susuksiu, anksčiau ar vėliau. Tikiuosi. Jei tik jie leis man vėl sėsti ant režisieriaus kėdės, filmą išvysit per ateinančius 2-3 metus.

DFC : Žinoma, jei pasaulis iki tol nesubyrės į šipulius.

OWENAS: Kodėl gi ne? Turim įsivaizduot, jog nuo dabar ateiviai, neskaitę nei vieno komikso, po 100 metų žiūrės šiuos filmus. Ar esi matęs The Omega Man (1971)? Šis premijų medžiotojas visiškai suniokotame mieste, pasauliui einant link pabaigos, sėdi tuščiame kino teatre ir žiūri Woodstock (1970). Sėdi ir juokiasi... Turėjo būti keista, kai Woodstock tik išėjo kino teatruose. Manau, tai buvo kultūros pabaiga – bent hipiams. Pažiūrėk, kaip toli mes nuėjome.

I l i u s lehciM:ajicartl e arrU

Visi esam girdėję gandus apiedriežažmogius, kontroliuoj an čius žiniasklaidą, soc tinklus,muzikosindustriją. Esamgirdėj ę ir ap ie suvaidintą Tupaco mirtį Šį kartąišinternetogelmiųDominykas Pocev i čius atgabena pasakojimą, aprėpiantįnetikkeliavimąlaiku, trag i škus meilės interesus, bet ir nuraučiausiąmuzikinękonspiracijos teor i j ą, kokiąbūsitegirdėję.

Kai vieną rytą jaunojo

Jozefo K. durimis nuaidėjo bildesys, jo rutina pasuko kiek netikėta linkme. O kasdieniai pusryčiai, įgijo metalo ir nelaisvės skonį. Šio neeilinio naratyvo sąmokslininkas, austrų rašytojas Francas Kafka, ko gero pats net nenutuokė, kodėl Jozefas tapo biurokratiniu kaliniu. Tačiau šis samprotavimas nebuvo aktualus absurdiškai idėjai. Taip pat kaip ir kitame Kafkos darbe „Metamorfozė“, žmogumi-vabalu pavirtusio protagonisto pasauliui, kone sugriuvus po kojomis, be aiškios išvados ar tikslo.

Kafkos įtaka literatūrai ir rašytinei medijai yra neapčiuopiama, bet itin akivaizdi. Nusivylusio prozininko, esminius savo darbus sudeginti patikėjusio draugui istorija, visuomeninėje sąmonėje yra įsišaknijusi tarytum ant antkapio išraižytas palydėjimas anapilin.

Ruston’e, Luizianoje susiformavusio kolektyvo Neutral Milk Hotel lyriniame pasaulyje, šis absurdas vaizduojamas dar abstrakčiau. Nuo dvigalvių berniukų, į kurių atrankią dietą įeina pomidorai bei radijo imtuvo vielos iki mergaitės, kurios staigią lyties transformaciją seka muzikinis pasirodymas su liepsnose skęstančiu pianinu. Kitaip sakantHeavy stuff

Visgi, šio muzikinio kvarteto, kurio palikimą antram kvėpavimui prikėlė neretai sunkiai apčiuopiama interneto kultūra bei dainos sudarytos iš atvirų, pirmoje gitaros klasėje dėstomų akordų, istoriją supa dar keistesnė ir racionalumo vengianti konspiracinė teorija.

Nors susiformavusi kiek ankščiau, kultinė Neutral Milk Hotel legenda oficialiai buvo užvesta 1996-aisiais. Po „On Avery Island“ išleidimo, vaikinai savo išskirtiniu psichodelinės folk muzikos garsu įsitvirtino devyniasdešimtųjų art roko judėjime, kurio priešakyje dominavo Radiohead‘ai. Įrašas rado vietą kelių, nišinę mediją mėgstančių muzikos klausytojų namuose. Tačiau iki kritinio pripažinimo NMH reikėjo dar luktelti. Šis galiausiai, bangomis atplaukė 1998-aisiais, su albumo „In The Aeroplane Over The Sea“ išleidimu. apie jaunosios Frank likimą, keletą dienų praleido ašarose. „Kiekvieną naktį lovoje sapnavau, kaip laiko mašina, be trikdžių, keliauju laiku, erdve ir kažkokiu būdu išgelbėju Aną Frank. Ar tai skamba gėdingai?“ – interviu metu atviravo Mangum’as.

Atsisakę vieną funkciją teturinčių „distortion“ gitaros pedalų, muzikantai pilna galva nėrė į dar gilesnius abstrakčios jūros vandenis. Su savo primytivia aranžuote ir kas antrą eilutę trūkinėjančiomis balso stygomis, antrasis grupės įrašas tarytum vėliava plėvesavo nedovanotino unikalumo kalno viršūnėje. 200 metų atgal, fliugelhorno ir būgno ritmu kariškiai buvo drąsinami žvelgti mirčiai į akis. „In The Aeroplane Over The Sea“ atveju, įvykių eigoje šie instrumentai, visu savo tragišku pajėgumu įgarsino individualių gyvenimų detales ir tik po to, kai grupės nariai jau kurį laiką buvo sudėję instrumentus į šalį – pelnė kritikų nuolankumą.

Dauguma „In The Aeroplane Over The Sea“ garso takelių, kaip paaiškėjo po beveik dvidešimt penkių albumo gyvavimo metų, turi bent menką užuominą į jaunosios žydaitės gyvenimą. Dainos, kaip Oh Comely ar Holland, 1945 liguistas istorijos detales, tarytum atvira ranka, guldo tiesiai ant stalo. Mangumo fantazijos pakeisti istoriją ir ištrinti kraupius jos padarinius, retkarčiais, net primena vaikišką naivumą, kuris galiausiai persmelkia pasakojamą istoriją dar stipresniais melancholijos pojūčiais.

Kol fone valhornu aidi meistriška Scott’o Spillane’o atmosfera, Mažasis scenos princas ieško atsakymo į prieš penkiasdešimt metų užduotą klausimą, kuris jau nuo pat pradžios nebuvo užduotas iš racionalios perspektyvos. Tik paklausykit:

Kankinamas itin prasto miego ir kitų komplikacijų, vokalistas Jeff’as Mangum’as didžiąją savo laiko dalį paskyrė kūrybai. Poilsio deprivacija ir bendras nerimas balta pieno, o gal ir raudona kraujo banga atplukdė itin vaizdingus ir intensyvius sapnus, kurie formavo pagrindines įrašo naratyvo idėjas. Nors tai tik dalinai paaiškina įspūdingo ekscentriškumo vaizdinius, tikrasis projekto subjektas pasirodo buvo įsišaknijęs realybėje.

Pats muzikantas, „Puncture“ žurnalo interviu metu, pasakojo, jog vieną dieną, prieš pradedant rašyti, visiems laikams grupę Valhaloje „užcementavusį“ albumą, jis užklydo į knygyną ir netyčiomis aptiko Anos Frank „Jaunos merginos dienoraščio“ kopiją. Knyga jį įtraukė, o ją baigęs ir sužinojęs

„ I know they buried her body with others. Her sister and mother and five hundred families

And will she remember me fifty years later

I wished I could save her in some sort of time machine “

Tačiau kiekvienai, akis drėkinančiai retrospektyvai, kolektyvas siūlo šiltą prošvaistę juodų debesų pilname danguje. Tituliniame takelyje In The Aeroplane Over The Sea apdainuojamas gyvybės trapumas ir su laiku į erdvę besisklaidantys palaikų pelenai. Mangumas ragina, kol sveikata leidžia, mylimųjų glėbyje mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, (ir kol į tavo gimtojo krašto pasienio duris nesibeldžia visiškai pasaulio dominacijai pasišventę antisemitiški lunatikai).

„And one day we will die And our ashes will fly from the aeroplane over the sea But for now we are young Let us lay in the sun

And count every beautiful thing we can see Love to be

In the arms of all I’m keepin’ here with me“

Pamažu kultinis Neutral Milk Hotel kokonas susilaukė vis daugiau alternatyvios medijos ištroškusio dėmesio. Antrasis kolektyvo įrašas paprasčiausiai buvo kažkas nepakartojamo. Maišant jau minėtas idėjas su ganėtinai archaišku 1900-ųjų metų susižavėjimu, nedėkingai individualiu ekcentriškumu bei keistu albumo viršeliu, kurio centre, sename atviruke puikuojasi būgną (pasak kitus - bulvę) vietoj galvos įsitaisiusi moteris. Muzikinis beprotiškosios „Infinite Jest“ novelės ekvivalentas, skambantis tarytum mariači ansamblis transliuojamas pro sugedusį stiprintuvą. Kas baidė populiariosios muzikos sąrašus, viliojo įvairaus plauko smalsuolius. Vėlyvaisiais devyniasdešimtaisiais ir ankstyvais du tūkstantaisiais, nišinėse muzikos platinimo platformose, kolektyvai kaip The Microphones, Mountain Goats, Mount Eerie, ar tie patys Neutral Milk Hotel tūnojo šiltuose klausytojų smegenų vingiuose ir šildė šaltus vakarus. Šių grupių užuominos gamtai, dvasingumui ir absoliučiai izoliacijai nuo didmiesčio šurmulio buvo jaukus priešnuodis jų vienišumo keliamiems neramumams.

Jeigu „In The Aeroplane Over The Sea“ buvo kartu sudėliotas Luizianos pelkių apsuptyje, ankstyvieji interneto vartotojai buvo jų artimoje aplinkoje kurkiančios varlės. O, kaip žinome, atsidavimas lojalumą užsidirbusiam menininkui kartais gali būti itin aršus ir retkarčiais logika neaprėpiamas dalykas.

Viena tokia komunalinė laužo ugnis buvo kontraversiškos socialinės medijos „4chan“ forumas / mu/. Šiuo metu jame apsilankęs dar gali pradiniame puslapyje išvysti figūrą, tarsi animuotą būgną dėvinčią vietoj galvos. Tai, ko gero, yra puikiausiai išlikęs Neutral Milk Hotel įtakos simbolis. Ir nors į akis visų pirma krenta jos rankose laikomas šautuvas ar nuorodos į kitas interneto kultūros persunktas grupes, kaip Animal Collective ar Death Grips, figūra puikiai reprezentuoja atsidavimą kultiniam indie fenomenui.

Šiomis dienomis, Neutral Milk Hotel šturmas yra kiek aprimęs. Tačiau forumas yra

Jeffui Mangum’ui pavyko pastatyti laiko mašiną, laiku ir erdve nukeliauti atgal į 1945-uosius.“ matęs ganėtinai nemažai audros. Albumo publikacijos metais, buvo tvirtinama kad 4chan pavieniui išgelbėjo grupę nuo absoliučios nežinios. Nors tai yra ganėtinai nemenkai išpūstas burbulas, dauguma įrašo diskusijų vyko būtent ten – kur ir gimė ko gero viena žinomiausių grupę supančių konspiracinių teorijų.

2012-aisiais, „Mangum-Gat“ pramintoje sagoje, keletas mirtinai atsidavusių fanų sumąstė, jog galbūt Mangum’o nuorodos į laiko mašinas, jaunosios Frank gelbėjimo naratyvą ir dviprasmiškas merginos mirties detalės buvo kažkas daugiau, nei tiesiog keistoko ir (nuoširdžiai) jautraus indie roko grupės vokalisto poezija.

Atkapsčius atlikėjo klasės nuotraukų albumą, paaiškėjo, jog viena mergina, tarytum du vandens lašai, panaši į prieš daugiau nei septyniasdešimt metų žuvusią autorę. Kritiniam mąstymui nepalankus sutapimas metė teoretikams dar vieną nelemtą „kabliuką“, albume esančios merginos vardas buvo Karolina Mangum. Šis momentas susilaukė dar daugiau kruopštaus nagrinėjimo ir analizė perėjo nuo morfologijos iki vizualių pa lyginimų. Karolina, daugumos nuostabai, turėjo įtartinai daug veido bruožų panašumų su jaunaja žydaite. Smulkesnės detalės, kaip

Neutral Milk Hotel estetinis stilius dažnai asocijuojamas su pirmojo pasaulinio karo (1920ųjų eros) periodu. Retkarčiais vadinama „europietiška“ meno saviraiška, ji vaizduoja tam tikrą emocinį atitolimą nuo kraupių to meto aktualijų ir yra lengvai atpažįstama savo taikliais periodo mados ypatumais, vulgaresniu kasdienybės vaizdavimu ir turi šiokį tokį hedonizmo poskonį.

„Auksiniai dvidešimtieji“ (vokiškai: Die Goldenen Zwanziger ) yra puiki šios estetikos gairė, o grupės kaip Beirut ar Arcade Fire ­ sunkiai atsiejamos nuo jau minėto ekcentriško meninio momento. Antikiniai, periodui aktualūs atvirukai du tūkstantųjų nepriklausomos muzikos scenoje tapo dažnu indie kolektyvų įkvėpimu. Viešumą kiek palikusi bendros nuotraukos fone kabanti Dovydo žvaigždė (simbolizuojanti Izraelio vėliavą) ar iš menkiausių lyrinių aliuzijų šiam fenomenui traukiama šaknis pamažu gimdė beprotiškos teorijos pamatus.

„hipsterių“ kultūra būtent dėl šio fenomeno tapo asocijuojama su pokarinio laikotarpio susižavėjimu ir iki ankstyvųjų 2010­ųjų metų savo saviraišką tuo rėmė, kol galiausiai ji nuslopo.

Viename iš daugelio vadinamųjų thread’ų atsidūrusi Mangum’o žmonos Astros Taylor nuotrauka, šiai konspiracinei liepsnai buvo kaip žibalas. Sunku paneigti, visos trys minėtos merginos buvo pakankamai panašios. Galiausiai, griaučiai tapo kažkuo išsamesniu, o palaidos gijos suėjo į vieną patrakusią ir 2010-ųjų interneto kultūrai būdingą konspiracinę teoriją: Jeffui Mangum’ui pavyko pastatyti laiko mašiną, laiku ir erdve nukeliauti atgal į 1945uosius, išgelbėti Aną Frank, ją 1970-aisiais paslėpti po savo sesės Karolinos Mangum vardu, ir baigus mokyklą padėti jai pasikeisti vardą į Astra Taylor.

Ši teorija tebuvo vienas iš pirštais nesuskaičiuojamų albumo įtakos forume mito požymių. Nuo meme’ais tapusių klišių, kaip „semen stains the mountain tops“ (fuj) ar titulinio bugno klijavimo įvairaus plauko medijoje diskusija, ką tokie aspektai reiškia pačio įrašo palikimui yra dar vienas mistinis kulto statusą įgijusio albumo labirintas.

Panardžius po moderniame kontekste iš šešėlių nosyje kyšančias albumo užuominas, panašu, kad dauguma egzistavusios obsesijos virto nuoširdžiu atsidavimu ir meile šiam keistam meno kūriniui. Klišės yra pašiepiamos, o konspiracinės teorijos tėra įdomus momentas muzikos ir interneto kultūros istorijoje. Nesunku pastebėti ir tai, jog tikrai daug žalos albumo palikimui jau yra padaryta. Nors įrašas yra itin svarbus ir nuoširdžiai kokybiškas muzikinis projektas, dauguma jo nuorodų veda atgal į 4chan’ą, kuriame be filtro dar dabar tebeverda kontroversiškos diskusijos apie muziką.

Tačiau ne visi mitai turi antgamtinę ar racionaliai neapčiuopiamą kilmę. Tikriausiai yra tekę girdėti apie muzikantus, kurie pasak tam tikrų žmonių yra tikrosios personos duplikantai. Kanadiečių emo ir pop-punk dievaitės Avril Lavigne atveju, internete iki šių dienų plaukioja pletkai, jog šlovę 2000-aisiais lengvai prieinama muzika užsidirbusi Lavigne po „mirties“ (kuri, žinoma, yra slepiama nuo visuomenės, visai kaip kokioje „Inside Job“ animacijoje) buvo sukeista klonu.

Šis mitas galioja ir garsiajam Paul Mccartney’iui. Yra tikima, jog vienas iš keturių Bitlų įkūrėjų neišgyveno 1969-aisiais vykusios autoavarijos ir buvo pakeistas pernelyg panašiu vyriškiu. Klausytojai tikina, jog dainos „Strawberry Fields Forever“ pabaigoje, vėlyvasis John’as Lennon’as neaiškiai burba žodžius „I buried Paul“, kai pastarasis iš tikrųjų neaiškiai murma „Cranberry sauce“.

Šios istorijos retkarčiais materializuojasi ir iš kiek nelaimingesnių aplinkybių. 1997-iais įvykusi legendinio reperio Tupac‘o žmogžudystė pasėjo begalę realistiškų ir kartu sunkiai aprėpiamų paaiškinimų, atlikėjo mirčiai paaiškinti. Vieni tvirtino, jog reperis suklastojo savo mirtį ir paspruko gyventi į Kubą. Kiti - įvykį siejo su be gobtuvų neįsivaizduojama „Illuminati“ grupuote ar Centrinės Žvalgybos Valdyba (nors pastarieji keletą metų atgal šią galimybę atmetė).

Buvusio grupės Iron Butterfly bosisto Phillip Taylor Kramer mirties aplinkybės nėra aiškios dar iki šių dienų, o fanų ir artimųjų netenkina savižudybės teorija. 1999-aisiais metais rasto muzikanto palaikai buvo didelė nuostaba, ypatingai žinant tai, jog vyriškis prieš tai buvo dingęs ketverius metus.Muzikinę karjerą baigęs prieš keturiasdešimt metų, Kramer’is grįžo atgal į aukštąją mokyklą ir baigė aviacijos inžinerijos studijas. Nors paskutiniai pranešimai šeimos nariams aidėjo tarytum atsisveikinimai, giminės su lakesne vaizduote ir aliuminio folijos kepurėlėmis teigia, jog projektas, žadantis informaciją ir objektus transportuoti erdve, prie kurio dirbo buvęs muzikantasbuvo sėkmingas. Nesėkmingos kelionės laiku implikacija, visgi, skamba kiek absurdiškai.

Konspiracinės teorijos ir vidiniai grupių fanų juokeliai, gluminantys pašaliečius, tikrai nėra naujiena. Atsidavimas medijai ar specifiškam jos reiškiniui dažnai persisunkia į klausytojų kasdienį gyvenimą, o dėmesys šiam reiškiniui nustoja ribotis ties pačia meno išraiška. Tokiu būdu materializuojasi legendos, tam tikrose socialinėse kategorijose talpinančios fanus. Frazės, kaip „Radiohead klausytojas“ , reiškia daugiau, nei tiesiog fakto patvirtinimas. Kol „fibonačio skaičiaus seką“ pirmame pokalbyje gerklėn grūdantis grupės Tool entuziastas (nors ganėtinai ironiška ir perdėta forma) yra pašiepiamas tiek socialinėje medijoje, tiek muzikos platinimo ir diskusijos platformose.

Iš tiesų, sunku nuspręsti, kokią įtaką menui daro kritinis, nišinis (ar atvirkščiai) pripažinimas. Kai menas tampa kažkuo daugiau nei tiesiog menu. Kai linijos tarp meilės ir ironijos vis blunka. 2022-aisias kritinio dėmesio sulaukiusiems muzikantams, kaip Steve Lacy tenka taikstytis su Mido prisilietimą suteikusia TikTok‘o platforma. Arba: kai dauguma tavo meninio katalogo yra ignoruojama, nes esi žinomas tik dėl vieno aspekto, o klausytojai nenori ieškoti kompromisų.

Vargu ar galima būtų nuspėti kiek klausytojų iš tikrųjų nuoširdžiai myli „In The Aeroplane Over The Sea“ albumą, o kiek tiesiog dalyvauja bendrame, socialiniame judėjime. Paskutiniame takelyje Two Headed Boy Pt. 2, Mangum’as sukoncentruoja didžiąją savo magnum opuso dalį gilioje melancholijoje, kreipdamasis tiesiogiai į dar vieną svarbų šios abstrakčios pasakos veikėją, dvigalvį berniuką:

„Two headed boy, she is all you could need

She will feed you tomatoes and radio wires

And retire to sheets safe and clean

But don’t hate her when she gets up to leave“

Tiksint paskutinėms albumo sekundėms girdima, kaip Mangum’as ant žemės padeda gitarą ir nueina, ko gero pripažindamas (ir to pasekoje subręsdamas) skaudžią tiesą, jog tai, ką jis labiausiai myli ir brangina nebesugrąžins. Paleisdamas metaforinę ranką, nuo savęs nusimeta šią didžią naštą, kuri netyčia jį aplankė atsitiktinai užklydus į knygyną.

Su „In The Aeroplane Over The Sea“ išleidimu, Neutral Milk Hotel grupės nariai pasuko savais keliais. Mangum’as, nors retkarčiais atliekantis keletą gyvų pasirodymų, kartu su savo žmona Astra Taylor gyvena atokų ir ramų gyvenimą. Nepaisant to, jog dauguma albumo dainų sugroti gali dauguma gitaros pradinukų, retam pavyksta atkartoti kažką panašaus į „In The Aeroplane Over The Sea“. Galbūt tai buvo tinkamoje vietoje, tinkamu laiku sudėta nuostabių idėjų akumuliacija. Viena aišku –individualumas vilioja ir, nepaisant kokybės, pilkoje masėje visad išsiskirs švelniu atspalviu.

Iliustracija:NickTaylor

Keletas izoliacija bei dezinfekantais atsiduodančių metų atgal, kalbėjome (ir net patys ją gaminome) apie duoną, kaip kertinį akmenį viduramžių visuomenėje. Citavome šį „vandens ir miltų sąjungos“ kulinarinį momentą, kaip vieną iš „pirmųjų civilizacijos stebuklų“. Romualdo Granausko apsakyme „Duonos valgytojai“ duona tampa bendro stalo link žmones jungiantis elementas. Medijoje maistas jau ilgą laiką atstovauja visuomenės jausmą, kultūrą ir amatą. Sunku priimti filmą apie mafiją be klasiškos restorano ar maisto gamybos scenos; ant 60-ųjų italų vesternų, taip sakant, net buvo kabinami spagečiai (terminas „spaghetti western“).

Peter’io Strickland’o gastronominis interesas naujausioje juostoje Flux Gourmet pasuko kiek kitokiu keliu. Žengiant į ekscentrišką

„Sonic Catering“ muzikos pasaulį, jo sienas dengia įvairių mėsgalių bei blenderyje trintų vaisių viralas, ir kūdikio žingsneliais kulminacijos link tipenanti veikėjų sąjunga. Britas pažindina žiūrovą su alternatyviu mūsų maisto santykiu; negyvuose objektuose slypintį muzikinį elementą garsina ir pateikia jį „performanso“ meno gaire.