No Bears EO

Režisavo Jafar Panahi

Vaidina Jafar Panahi, Naser

Hashemi, Bakhtiar Panjei

Išleidimo data Kovo 18

Praversk šiuos puslapius ir greitai pastebėsi, jog tema, apjungianti keletą apžvelgiamų filmų yra protestas. Kol karščiausia praėjusių metų Laura Poitras dokumentika All the Beauty and the Bloodshed seka nenuilstančią fotografę-aktyvistę, stojusią prieš vieną įtakingiausių šeimų pasaulyje; Jafar Panahi No Bears , pirmą kartą išvydęs dienos šviesą Venecijos filmų festivalyje po to, kai režisierius buvo įkalintas už propagandinius akibrokštus prieš Irano valdžią, duria pirštu tiek į save, savo amatą, tiek į protestuose paskendusią gimtinę, su kuria režisierius šoka šį purviną, rizikingą tango nuo pirmosios savo karjeros dienos. Kaip ir pastarieji režisieriaus pseudo-dokumentiniai darbai, No Bears nevedžioja žiūrovo už nosiesnebent priežasties ieškančios valdžios skalikus – bet dažnai prigausi save galvojant, kas tikra, o kas ne. Šį kartą režisierius, vaidinantis pats save, atsiduria miniatiūriniame pasienio kaimelyje, iš kurio prieglobsčio nuotoliu režisuoja filmą apie iraniečių-pabėgėlių porelės Bakhtiyar'o (vaid. Bakhtiyar Panjeei) ir Zara'os (vaid. Mina Kavani) bandymą pasprukti iš Turkijos. Matome, kaip režisierius stebi filmavimą pro savo kompiuterio ekraną, išklauso trupės skundų ir bando pagauti bent padalą interneto, lyg nematomą drugelį, šiam staiga dingus.

Tačiau ramybė, kurios Panahi siekė, iškeisdamas sostinės komfortą į amžinai dulkiną pasienio kaimelį, pradeda blėsti, kuomet, vieną vakarą, jo asistentas Reza pakviečia jį naktiniam pasivažinėjimui. Užlipus ant aukšto kalno, kaimyninio Turkijos miestelio šviesoms gundančiai mirguliuojant tolumoje, režisierius sužino, jog stovi ant plonytės linijos, skiriančios Turkiją ir Iraną. Jis instinktyviai šokteli atgal, kaip atsitrauktų kiekvienas, kuriam „ant galvos“ kabo 6 metai už grotų, ir nupėdina atgal link mašinos. Ironiška, kaip vienam laisvė lyg ranka pasiekiama, kitam –kainuojanti ašaras ir kraują. Režisieriui gesinant „gaisrus“, užsiplieskusius ant filmavimo aikštelės, visai nesusijęs šurmulys pasiekia jo durų slenkstį dėl dalyko, privirusiam šiam autoriui tiek košės – nuotraukos. Užsislėpusių kaimelio įsimylėjėlių nuotraukos, kurią jis galbūt, o galbūt ir ne, padarė vos tik filmui prasidėjus. Visada svetingi, pagarbūs, mandagiai kandūs, kaimelio žmonės, kaip kokie biurokratai, vienas po kito, pradeda kamantinėti Panahi dėl fotografijos, per kurią autorius sužino apie laike užstrigusius kaimelio papročius ir yra priverstas prisiekti Koranu. Vienu momentu, šiam žingsniuojant link trobelės, kur režisieriaus susėdę laukia visi kaimelio senoliai, jaunikliai ir paaugliai, praeivis perspėja, kad toliau einant gali sutikti lokių. Po trumpos arbatos pertraukėlės, režisieriui pasakoja, jog tai tik išsigalvojimas miestiečiams pagąsdinti. „Mūsų baimės suteikia galios kitiems“, – nusijuokia kaimietis. Lokiai ar ne, šis trumpas Platoniškas momentas („Olos alegorija“) yra iškalbingesnis nei 1000 laimės sausainėlių ir priverčia susimąstyti apie mūsų kultūroje egzistuojančius žinduolius, „saugančius“ nuo taisyklių nepaisymo.

Nesusipažinusiems su šio autoriaus ankstesne kūryba, No Bears gali pasirodyti tiek pat gluminantis, kiek ir Orson Welles'o ar Bergman'o juostos. Jei tektų lyginti, sakyčiau, jog No Bears yra visai kaip ta veidrodžių labirinto scena iš Orson Welles'o klasika The Lady from Shanghai (1947): stebim tris skirtingas dramas, vieną iš jų vidinę, tačiau visos jos tėra pačio režisieriaus atspindys. Tai itin asmeniška bei klaustrofobiška situacija, kurios efektas tampa kur kas aštresnis žinant dabartinę režisieriaus lokaciją (kalėjimas).

Esu girdėjęs apie specialius „NASA“ suprojektuotus objektyvus Kubriko filmui Barry Lyndon Žinau objektyvų pavadinimus, nuo kurių visi Yasujiro Ozu gerbėjams pradeda bėgioti šiurpuliukai. Žinau ir tiek, kad tokių objektyvų, kuriuos išradingai naudoja Jafar Panahi nerasi niekur: savikritiškų, turinčių pakankamai didelį diapazoną, jog ta pati kritika, kaip koks Instagram'o filtras, persmelktų tiek papuolusius į kadrą, tiek jo autorių.

Režisavo Jerzy Skolimowski

Vaidina Sandra Drzymalska, Isabelle Huppert, Lorenzo Zurzolo

Išleidimo data Rugsėjo 30 (Lenkija)

Ar kada buvo smalsu, kaip atrodytų Benji the Hunted , jei jis būtų pastatytas poetiškojo The Tree of Life režisieriaus Terrence Malick'o? Tai pirma mintis, nulydėjusi mane stebint 84-erių lenkų režisieriaus Jerzy Skolimowski'o epinio EO pasakojimo šnopuojantį, pasroviui liuoksintį herojų.

Pirmą kartą susidūrus su naujuoju Skolimowski'o filmu, galėtum pamanyti, jog 2023-ieji bus asiliuko metai, ne triušio: The Banshees of Inisherin , Li Ruijun'o drama Return to Dust ir, žinoma, EO. Tačiau Skolimowski'o asiliukas nuo ekrane matomų kolegų skiriasi tuo, jog šioje istorijoje, įkvėptoje Robert Bresson'o 1966-ųjų tragedijos Au Hasard Balthazar, asiliukas nėra tik siužetinis „pagardas“. Čia šis keturkojis yra visa kino patirtis, kamerai leidžiant pajust kaip glostomas jo kailis ar kaip jis, visai kaip Jake Gyllenhaal'as, jaučia savo nebyliomis, juodo krištolo akimis.

Nesuklyski – EO nėra Jūsų standartinis Disnėjaus filmas visai šeimai. Toli gražu. Taip, jis yra cirko asiliukas ir jis atsiduria toli nuo namų ir savo mylimo šeimininko. Bet taip pat, esam kartu su juo, kai kažkam yra perrėžiama gerklė ar futbolo pacanai, tikrąja to žodžio prasme, nukillina vakarėlio vibe'ą ir vos ne patį asiliuką (gyvūnų mylėtojai pasiruoškit dengtis akis). Asmeniškai įsimintiniausioje EO scenoje, jis atsiduria miško glūdumoje, kur staiga, lyg kokiam Tomo Kruzo trileryje, iš visų kampų įsižiebia nematomų medžiotojų lazeriukai.

Nepamenu, kada tiek kažką jaučiau ekrano peršamam gyvūnui. Iki EO – tiek pat kvapą gniaužiančio, hipnotizuojančio, kiek ir baisaus (ne „PETA“ būdu, labiau The Shining) –nemaniau, kad tiek iš vis įmanoma jausti.

Tár

Režisavo Todd Field

Vaidina Cate Blanchett, Noémie

Merlant, Adam Gopnik

Išleidimo data Sausio 13 (UK)

Tár, kaip ir muzika ar kompozicija, yra daugialypis kūrinys. Pirmoje vietoje, žinoma, tai nepriekaištinga psichologinė drama, režisuota Todd Field‘o (žmogaus, kuris paskutinį kartą režisieriaus kėdėje sėdėjo 2006-aisiais), apie galios žaidimus ir visus prestižiškiausius muzikinius apdovanojimus pelniusią dirigentę Tár, nuostabiai įkūnytą Kate Blanchet.

Apie ją ir jos pasirodymą pradžioje ir norėtųsi daugiausiai pakalbėti. Kiek yra tekę matyti filmų, kuriuose sekamas dirigentas, visada užkliūdavo dirbtinas ir netikras dirigavimo vaizdavimas – Caraxo filme Annete ar TV seriale Mozart in the Jungle.

Neįsivaizduoju, kiek laiko ir pastangų reikėjo žmogui, kuris niekada nėra užsiėmęs šia veikla; daryti įtikinamai, tikroviškai ir profesionaliai. Džiugu, kad dėl šio pasirodymo taip pat jaučiasi ir Kino Akademija, nominavusi Blanchet už geriausią metų kino vaidmenį.

Visi Tár dirigavimo judesiai tikslūs ir profesionalūs, repetavimo scenos – išpildytos. Filme taip pat išspręsta daug smulkių detalių, kurios kitiems gal ir nepasirodys tokios pribloškiančios, bet visiems su muzika diena iš dienos gyvuojančių profesionalų tikrai neliks nepastebėtos: groja tikras orkestras, filmuojamas tikras repeticijų procesas su pačiais muzikantais. Tas daro didelį įspūdį ir rodo filmo kokybę.

Garso takelyje neretai skamba

Mahlerio „Penktosios simfonijos“ motyvai – klasikinė simfonija, kurią gali išgirsti tiek dažnoje Holivudinėje juostoje, tiek Park Chan-wook‘o Decision to Leave (apžvelgiamas kitame puslapyje). Tai lyg filmo leitmotyvas, kuris vystomas visą filmo laiką (3 valandos), o pats koncertas, kuriam dirigentė ruošiasi tiek pat įnirtingai, kiek ir sportininkai Olimpinėms varžyboms, su jo atlikimu – tarytum visos istorijos kulminacija, atomazga. Filmo siužetas stipriai psichologizuotas, pasakojantis ir nusakantis kaip ir kasdieninį dirigentės gyvenimą, bet tuo pačiu leidžiantis pajusti jos trapų ir sužeistą vidinį pasaulį. Tár yra talentinga dirigentė, turinti ryškią tarptautinę karjera bei užimanti įtakingą postą Berlyno filharmonijos orkestre. Ji važinėja ir skraido privačiu lėktuvu diriguoti svetur, esanti vieno žymaus muzikinio fondo vadovė, besirūpinanti jaunų dirigenčių mokslu ir karjera. Tár taip pat yra žmona, kuri su savo gyvenimo partnere dalijasi ne tik motinos pareigomis, bet ir orkestru, kur ji groja „pirmuoju smuiku“.

Iš pažiūros, kaip ir viskas gerai. Žinoma, Tár yra valdinga, aistringa, autokratiška dirigentė, turinti savo braižą ir kylanti karjeros laiptais, lyg nuo to priklausytų, ar po daugelio metų ją prisimins su tokia pagarba, kaip Mozartą ar Bachą – nors šiuolaikinė karta, nevengianti eksperimentuoti, ieškoti naujų žanrų, stilių ir formų, beformuojanti naujas kūrybos tendencijas, ne visada juos jau ir tebevertina. Staiga, gražus fasadas pradeda skilinėti ir pamažu pradeda aiškėti problematiška Tár gyvenimo pusė, kurią ji profesionaliai, lyg su dirigento lazdele bando užtildyti: psichologinis smurtas (mobingas), priekabiavimas, slapti romanai su merginom. Viskas kas buvo sukurta, staiga pradeda griūti, visai kaip Haydno atsisveikinimo simfonijos finalas.

Tai filmas apie galią, apie žmogų galios pozicijoje ir kiek jos galia gali patį žmogų paveikti ir pakreipti viena ar kita linkme. Apie tai kiek toks žmogus gali nulemti ne tik savo, bet ir kitų žmonių likimus. Žiūrint Tár, nori to ar ne, pradedi galvoti apie Harvey Weinstein‘ą, #MeToo kaltininką bei kitus pasaulinio lygio dirigentus, savo galios viršūnėje – pvz., James Levine, Niujorko Metropolitan Operos dirigentą bei Londono Karališkojo filharmonijos orkestro Charles Dutoit‘ą – kuriems Todd Field‘o juosta turėtų būti itin jautri patirtis.

Asmeniškai, man įdomus klausimas: kiek autoritarystės galime turėti šiuolaikinėje visuomenėje? Kiek šiais laikais dirigentas gali būti despotas, o kiek turi veikti drauge su orkestru, bendradarbiauti? Aš pats –už pastarąjį.