1979-aisiais žymaus vengrų matematiko Paul Erdős’o draugas iš $500 ($2052 dabartiniais pinigais) susilažino su juo, jog šis nesugebės ištverti nei mėnesio be savo rytinės tabletytės. Matematikas, draugų apibūdinamas kaip „aparatas, iš kavos išgaunantis teoremas“, buvo vienas iš daugelio tuometinių mokslomeno žmonių, įpratusių paaštrinti rytinės kavos teikiamą žvalumo efektą, kas tuo metu atrodė nekaltu vaistu.
Erdős’as, norėdamas įrodyti savo valios tvirtumą ir lengvai užsidirbti papildomų kapeikų - iššūkį priėmė. Pastebėjęs, kad produktyvumas kaipmat smuko, matematikas lažybas nutraukė ir neužilgo jo rytinei kavai kompaniją vėl palaikė baltos, apvalainos, tabletytės, visiems vakaruose geriau žinomos Benzedrino vardu.
Daugiau nei 85 metus ši amfetamino rūšis padėjo įgyvendinti kosminius siekius garaže gyvenantiems vizionieriams, būsimiems Silicio Slėnio valdovams, pernakt pasiruošti egzaminams ar projektams, kuriems turėjai visą savaitę (tačiau įgyvendinimui pasilikai paskutinį vakarą). Kad ir kas Tu bebūtum – muzikantas, profesionalus Counter-Strike’o žaidėjas, rašytojas, diktatorius ar prezidentas – šansai dideli, jog apie šiuos stebuklus darančius medikamentus girdėjai ir išbandei; jei patiko – nesustojai.
Kaip ir visi 21 amžiaus vaikiščiai, vidurinėje susipažinau su pirmaisiais narkotiniais terminais – „ratais“ ir „gaidžiais“.
ventai tikiu, kad ne vienas aš nenutuokiau, ką šie kodiniai žodžiai reiškia. O tie, kurie gyrėsi jų nežemiškais efektais, išgirdo apie tai iš savo vyresnių kiemo draugelių (su būsima ašaros tatuiruote po akimi). Neilgai trukus, pirmą kartą perskaičius Keruako „Kelyje“ bei kino teatre peržiūrėjus 2011-ųjų hitą Limitless. Pasidomėjus realiais filme rodomo super narkotiko atitikmenimis – šis trumpas kodinių žodžių sąrašas pasipildė nauju terminu – „speed’as“.
Kai praėjusio dešimtmečio viduryje, kaip ir kiekvienam doram studentui – „apšvitintam“ kelių sezonų vertės, dvigubai metilinintos, „Breaking Bad“ išmonės bei galybės etikos pamokų, kur galėjai rinktis žiūrėti (tuomet) gąsdinantį Requiem for a Dream (2000) ar kažką susijusio su Antruoju pasauliniu – išaušo galimybė susidurti su šiuo, tiek kartų fiktyviuose pasakojimuose perskaitytu bei visuomenės demonizuojamu, preparatu – negalėjau atsisakyti.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po matematiko lažybų pralaimėjimo, susitaikymo su priklausomybe, aš savo delne laikiau trečios eilės Benzedrino pusbrolį - Aderolį. Receptinį vaistą, skirtą dėmesio sutrikimu sergantiems asmenims, tačiau naudojamą tiek kasdienio Harvardo studento (Tavo būsimo viršininko), statybininko, bankininko, tiek paprasčiausio sodo prižiūrėtojo.
Nežinojau, ar tai bus puikios sėkmės istorijos pradžia ar nelaimingos pabaiga. Žinojau tik tiek, kad tokios progos iš giedro dangaus nukrenta ne dažnai. Galbūt tai buvo mano vienintelis šansas išbandyti tai, prie ko daugiau gyvenime neprikišiu pirštų. Dabar arba niekada.
1933-aisiais, praėjus 46-eriems metams po to, kai rumunų chemikas vieną lemtingą dieną sintezės būdu išgavo pirmąjį amfetaminą – veidrodinių molekulių levoamfetamino bei dekstroamfetamino mišinį, vaistų kompanija „Smith, Kline & French“, atradusi šį likimo valiai paliktą preparatą (chemikas buvo susidomėjęs aliejais – stimuliantai jam buvo nė motais), jį pradėjo pardavinėti Benzedrino vardu.
Visai nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau, sumanūs žmogeliai šį
priešsloginį sinusitui slopinti skirtą nosies purškalą išardė ir, kaip mums, žmonėms įprasta, pradėjo jį naudoti ne pagal paskirtį. Šiame skystyje išmirkyti vatos kamuoliukai ir smalsumas buvo velniško sandorio pradžia – tarp žmonijos ir stimulianto, atskleidusio dar nematytas žmogaus pajėgumo ribas.
Benzedrinas tuomet buvo pradėtas siųsti į karo lauką kaip „pagalbinė priemonė aštriam budrumui palaikyti“. Prabėgus keliems mėnesiams po siaubingų įvykių Perl Harbore, vaistas, buitiškai kalbant, buvo paverstas ginklu. Generolai, baimindamiesi dar vienos potrauminio streso epidemijos, pakirtusios sąjungininkus Pirmojo pasaulinio karo metu, savo karininkus pradėjo farširuoti optimizmą išlaikyti padėsiančiais, kovinę dvasią sustiprinančiais amfetaminais.
Karo lauko psichiatrai pervadino potrauminį stresą „eksploataciniu nuovargiu“, o karininkai, apsidžiaugę, kad juos kamuoja viso labo vyriškai skambanti negalia, net nedvejodami puolė gydytis – niekieno nuostabai –stebuklus darančiu, naujuoju vaistu. Eilini, marš į karo lauką!
pagarsėjusiame Vietnamo kare 60-aisiais, eiliniams buvo dalinami kaip „Tic-Tac“ saldainiai.
Kariškiams grįžus namo, karo lauke nepriekaištingai pasitarnavusios tabletės, deja, niekur nedingo. Dauguma iš jų grįžo priklausomi nuo šio stebuklingo vaisto tik tam, jog su juo supažindintų ir savo žaviąsias žmoneles. Ta pati karo logika ar disciplina šį kartą buvo pritaikyta visai kitam fronte – kovai su savimi.
Pokarinė lieknėjimo manija (+ depresija) rutuliojosi panašiu greičiu kaip ir stebuklingųjų amfetaminų bumas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, beveik 10 mln. amerikiečių naudojo receptinius amfetaminus, o šimtai tūkstančių nerandančių sau vietos bei numarinančių savo kasdienes baimes bei alkį į „spalvotus saldainius“ panašius medikamentus, tiesiog nebegalėjo be jų normaliai funkcionuoti.
Žinot, kas dar negalėjo be jų įsivaizduoti savo kasdienybės? Dvi ikoninės, savo pareigomis panašios asmenybės – Hitleris ir Kenedis (JFK). Abu mėgo į savo sėdimąją leistis metamfetaminą (stipresnis bei pavojingesnis amfetamino pusbrolis), kol ūsuotasis diktatorius, kartas nuo karto, dar ir kokainą lašindavosi į akis… Ko tik nepadarysi dėl savo mylimos valstybės.
„Karinis dopingas“ pakeitė visas karo žaidimo taisykles: 40-ųjų pėstininkai – pilni energijos, sintetinio patriotizmo, drąsos, sukąstais dantimis bei viską gerokai aiškiau ir greičiau matančiais vyzdžiais, pripumpuoti amfetamino, buvo panašesni į Rembo ar į kovos lauką aklai besiveržiančias kamikadzes. Jie svaidė save į pavojingas situacijas, kurios vaistui neperėmus kontrolės, net ir drąsiausius atbaidytų ar bent priverstų pergalvoti tolimesnius ėjimus.
Rezultatas atperka metodus. Viršininkams patiko, ką jie regėjo karo lauke, tad ir toliau šėrė savo eilinius stimuliantais. Manoma, kad nacių žaibiškuosius blitzkrieg’us pakurstydavo ne kas kitas, o tie patys amfetaminai, kurie liūdnai
Tik 1968-aisiais, po to, kai šis preparatas nužudė sulieknėti besistengiančią dailiosios lyties pilietę, žurnalas „Life“ išleido per visą šalį nuskambėjusį straipsnį, demaskavusį masiškai vartojamą, liekninamąjį, receptinį vaistą. Susanna McBee, skandalingosios antraštės autorė, po galybės susitikimų ir interviu su daktarais, jautėsi lyg būtų grįžusi iš kartelio būstinės reido – sklidini maišai, pilni šių neįkainojamų tabletyčių.
Prieš kelis dešimtmečius, šis medicinos atradimas padėjo eiliniams įveikti karo fronte vyraujančias baimes bei oponentus. Tuomet, taip pačiai pagelbėti ir prisižiūrėti besistengiančioms namų šeimininkėms, kurios, neturėdamos su kuo daugiau tą daryti, kovojo prieš savo kūnus.
Straipsniui praūžus pro visas medicinines įstaigas, reikalai šiek tiek pagerėjo. Lieknėjimo epidemija buvo sugriežtinta, nors aukų skaičius
nesiliovė mažėjęs. Neilgai trukus speed’as, ribojamas naujosiomis reguliacijomis, kaip koks chameleonas adaptavosi prie aplinkos. Kaip ir „eksploatacinis nuovargis“ ar „apkūnus kūnas“ tuometiniame medicininiame pasaulyje buvo laikomas paprasčiausiomis patologijomis (arba: liguista būsena), taip ir dėmesio nesutelkimas greitai stojo į šių gretas ir buvo pavadintas ADHD (angl. Attention and Hyperactivity Disorder ).
Receptinis vaistas (Ritalinas), padėsiantis kovoti su šiuo sutrikimu, pasirodė 90-aisiais. Prabėgo du dešimtmečiai ir štai, 2011-ais, 3.5 milijono išsiblaškiusių Amerikos jaunėlių, neturėdami nei menkiausio nutuokimo apie turtingas šio medikamento ištakas, tęsė savo protėvių tradicijas, padėjusias laimėti karus fronte ar ties namų slenksčiu. Kai kurie iš ADHD medikamentų, skirtų pradinukams, yra apelsinų skonio ir netgi tirpsta burnoje!
Po šios mini istorijos pamokėlės tikriausiai tikitės perskaityti, kaip aš, speed’ui perėmus „vadeles“, pernakt pasiruošiau ir išlaikiau tris svarbius egzaminus. Prigavau save vidury nakties lotyniškai perrašinėjant Bulgakov’o „Meistrą ir Margaritą“ ar užbaiginėjant rašyti skurdą negrįžtamai sunaikinančio apps‘o programinį kodą.
Jūsų nusivylimui, viskas buvo ganėtinai antiklimaksiška. Vietoj to, kad būčiau susifokusavęs ties vieno iš šių pasiekimų atsitiktinio įgyvendinimo, su Londone viešinčiais draugais pėdinau į kino teatrą žiūrėti Džonas Vikas 2, kurio metu Holivudinis kraujas ir Keanu Reeves’o akrobatiniai/koviniai triukai turėjo visą mano smegenų bei receptorių dėmesį.
Visgi sekančią dieną, pakartotinis (bei paskutinis) bandymas buvo išties įdomus. Tas neapsakomas dūzgimas viduje, lyg po geros kavos prasidėjusio veikimo (verta pastebėt, jog kavos ir šio amfetamino efektas smegenims yra panašus; nors kavos, ilgainiui, mažiau kenkiantis sveikatai, tačiau trumpesnio poveikio), šiek tiek prakaituojantys delnai, itin nuožmus susitelkimas į atliekamą veiklą.
Kartais jaučiau, jog turėjau netgi šiek tiek per daug energijos, jog galėčiau valandų valandas sėdėti prie knygos ar namų darbų,
nukreipus dėmesį į kompiuterinius žaidimus, Netflix‘ą, spalvojimo knygeles suaugusiems, „Lego“ – visa, ką vadiname laisvalaikiu. Gali kelioms ilgoms, tačiau ypatingai įdomioms valandoms užsimarinuoti savo pasaulėly tik tam, jog atsipeikėjęs savo kambaryje surastum iš kaladėlių realistiškai atkurtą Laisvės statulą (3000 kaladėlių, jei įdomu), pradėtą rašyti roko operos scenarijų, o jos šone – iš papjė mašė pradėta daryti skulptūrėlė.
Anaiptol, pašnekėjęs su universiteto draugais, kurie taip pat turėjo progų išbandyti šį preparatą, išgirdau jo nežemišką poveikį paliudijančių pasakojimų. Vieni, nuraminę savo įsiaudrinusias smegenis dūmeliu marihuanos ar paprasčiausiai alkoholiu, pasakojo, kaip pernakt įgyvendino ištisus projektus, kuriuos iki tol lengva sąžine atidėliodavo tolesniam laikui. Kiti piešė, tapė, grojo, rašė, mintyse ardė bei bandė analizuoti mėgstamą muziką, pernakt diskutavo su draugais apie įvairiausias temas be jokios rizikos šiek tiek atsipalaidavusiam, alkoholy išmarintam, liežuviui leptelti kokią nesąmonę. Speed’as arba „amfa“, kaip kai kurie tai vadina (tačiau nemaišyk šių receptinių vaistų su kokainu), viso labo paspartina kai kuriuos receptorius, kurie suteikia nemenką ego-boost’ą; priverčia jaustis vienu laipteliu aukščiau globalioje maisto grandinėje (mano dėstytojas < aš < Ariana Grande), suteikiant atliekamiems net ir smulkiems darbams pakylėtą prasmę. Visi monotoniški darbai, fiziniai (namų tvarkymas) ar protiniai (programavimas), staiga tampa žymiai patrauklesni. Jei dėl kažko: darbo pokalbio, egzamino, Globalinio atšilimo, chlamidiozės ar mirtinos epidemijos jaudinaisi, dabar pastebi, jog tai ne pilvą sukantis, blaškantis jaudulys, o paprasčiausias azartas – pradedi laisviau kvėpuoti ir kibti į darbus. Tu ne-su-stab-do-mas.
Galiausiai, vaistų poveikis baigiasi: mažyčiai raumenys, supantys kraujagyslių sieneles atsipalaiduoja, plaučiai įsitempia. Tu pajunti nuovargio, alkio, seksualinio susijaudinimo antplūdį. Tavo ego perpus smunka, o nenumaldomo mirtingumo nuovoka sugrįžta. Jautiesi panašiai kaip tam seriale Living With Yourself (2019),
kurio pagrindinis veikėjas prisiima visus tobulesnės – darbštesnės, linksmesnės, išradingesnės – savo versijos nuopelnus… Išsimiegi, pasimaitini, pamedituoji, perskaitai kelis Jordon Peterson’o „12 Gyvenimo taisyklių“ knygos skyrius ( „Ketvirtoji taisyklė: Lyginkite save su tuo, kas buvote vakar, o ne su tuo, kas esate šiandien“) ir bandai gyventi lyg niekur nieko.
Tačiau kaip gali lyginti save su vakarykšte, jau atgyvenusia, savo versija, kai ji buvo visokeriopai produktyvesnė? Vakarykštis Tu su užsidegimu atliko darbus, kurie Tau atrodė neįdomūs ir įžvelgė juose prasmę. Nepriverstinai, o su tikru, nesuvaidintu susidomėjimu skaitė praėjusio amžiaus klasikas. Pabaigė pildyti visas nebaigtas aplikacijas, atrašinėti į nebaigtus elektroninius laiškus ir netolimoje ateityje Tau iškepė trupininį obuolių pyragą, jog nesijaustum prastai supratus, kad šiandien tiek pat nenuveiksi.
Kokia gi versija – gerojo Samariečio („šiandien paaukojau Maisto Bankui – aš doras pilietis!“), fiziškai aktyvi, o gal kas dvi savaites suabejojanti visais gyvenimo pasirinkimais – gali tai pralenkti?
Jaučiant nenumaldomai artėjančių deadline‘ų dvelksmą, skonio receptoriams vis dar prisimenant tą nepamirštamą kavos kartėlį, normaliam miego režimui mojuojant au revoir!, kaip koks Smygolas pradedi justi stimulianto šauksmą. Gebėjimas be jokių blaškymų sukilti prieš visus socialinius reikalavimus, kurie tavo blaivioms smegenims atrodo kaip neįveikiamas protinis Everestas, o gundo, kaip koks Saurono žiedas. Kam gi po velnių nepatinka jaustis užtikrintai bei nežmoniškai produktyviai?
Nėra amoralu norėti greito (ar bent greitesnio) sprendimo nuo buvimo pernelyg lėtam, išsiblaškiusiam, pervargusiam, per mažai besišypsančiam, ambicingam ar tiesiog, per daug apkūniam – viena iš priežasčių, dėl kurios šiais moderniais laikais Tu būsi laikomas silpnąja grandimi ir galiausiai būsi pašalintas iš darbo (ar jo išvis negausi).
Pažįstu ne vieną, kuris, nepaisant raginimo „nesinešti darbo namo“, beveik 24/7 yra „ant ryšio“. Ištisus metus aš pats taip gyvenau. Nesiliaujantys e-mailai, Slack‘o žinutės – tik tam, jog darbdavių akyse sužibėtum. Turėtum pranašumą prieš savo kolegas, kurie, nors ir žiūri į karjerą atlaidžiau, atrodo, daro viską kaip priklauso. Tačiau šiomis dienomis to nepakanka.
Kada gi paskutinį kartą jautei tikrą Kalėdinę dvasią? Taip – pavalgei, išpakavai dovanas, pagėrei, pažaidei „Alias“ ar „Dixit“. Bet ar visa tai nesijautė kaip dar vienas „To Do“ sąrašo punktas, kuris, kaip ir margučių marginimas ar imbierinių sausainių kepimas, turi būti atliktas? Neapgaudinėkim savęs, tas atlikto darbo- laisvalaikio (gym’as, knygos skaitymas-klausymas, maisto gaminimas, joga) fizinis ar psichologinis išbraukimas iš nesibaigiančio sąrašo yra malonesnis nei pats procesas. Check!
Suaugti, nors niekas tau to nesakė, vis dėl to reiškia, jog veikla, kuri Tau anksčiau teikė malonumą (nieko neveikimas, nebuvimas darbe), praras savo žavesį, nes jausiesi per daug kaltas, jog nedirbi, veikla, kuri anksčiau kėlė šleikštulį (buvimas darbe, joga?!), Tavo nuostabai, pradės teikti daugiau džiaugsmo. Ne tik visų: viršininkų, šeimos, Instagram‘o sekėjų – akyse esi produktyvus, pinigus uždirbi, bet dar ir karjeros sieki.
Visgi, kada tas prieš nosį tabaluojančios morkos vaikymasis baigsis? Kas iš viso yra toji „morka“? Ar tai: stabiliai (bei padoriai) sumokantis darbas pagal profesiją moderniai kietam ofise su stalo fūle ir penktadieniniais Margaritų vakarėliais? O gal „darbas“, kurio tu nevadini darbu, nes žinai, jog tai tavo pašaukimas, nepaisant vos galą su galu suvesti leidžiančios algos ar galimybės siekti karjeros aukštumų?
Jei vargais negalais – po tuzino praleistų valandų pas popamokines mokytojas/us ar karjeros konsultantus, vietoj to, kad bergždžiai lakstytumei kieme su draugais, metų metus praleidai fortepijono pamokose ar prestižiniame universitete, pasiekei savo svajonių profesiją ir vis vien nesijauti užtikrintai savo užtarnauta vieta po saule – kas
tuomet? Ar tėvų giminių, draugų pripažinimas, pensijos kaupimas, gebėjimas išsikraustyti iš tėvų namų bei atsiskaityti su visomis paskolomis (be tėvų pagalbos) yra tai, apie ką svajojai nuo mažens?
Neatliksiu velnio advokato rolės ir nepasakosiu, jog receptinis amfetaminas yra atsakymas, kurio kiekvieną kartą ieškai butelio dugne, Tinder‘io pasimatymuose, meditacijoje ar saviugdos knygose. Kiekvienas renkasi savo „nuodus“, kaip sakant, kaip ir kiekvienas renkasi, kaip prasimušti šiame velniškai nesąžiningame pasaulyje. Nuo muzikantų, tapytojų iki aktorių ar režisierių. Kiekvieną dieną nuaidi žinios, kaip šie – mirę ar gyvi, vardan meno ar publikos malonės, streso numalšinimo ar paprasčiausio „kaifo“ vaikymosi –praleidžia ištisas karjeras pusiau atmerktomis akimis, tačiau galiausiai pasiekiant tai, apie ką svajojame visi.
Legendinis amerikiečių dviratininkas Lance Armstrong‘as, iš kurio 2013 metais, po to, kai jis buvo pripažintas kaltas už dopingo vartojimą, buvo atimtas 2000-ųjų vasaros Sidnėjaus olimpinių žaidynių medalis, atvirai pareiškė, jog jei galėtų atsukti laiką atgal, jis „nieko nekeistų“. Vienas žinomiausias žmonijos prekinis vardas, Steve Jobs’as, yra pasakęs, jog „LSD buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo nutikimų“. Po velnių, Stephen King’as 80-taisiais gėrė skalavimo skystį dėl jame esančio alkoholio tūrio ir šniojo tiek kokaino, jog turėjo krauju sruvančias šnerves užkišti vata, jog šios neapkraujuotų rašomosios mašinėlės.
„Man berašant šiuos žodžius, tai (Aderolis) yra mano kraujyje ir mąstau, jog pats laikas mesti animaciją. Klausyk, tai padeda aiškiau matyti – pasveriant visus faktorius, darančius įtaką tavo siekiams, karjerai, asmeninei laimei, bei bent trumpam nustumiant apribojantį emocinį bagažą ar ego. Kaip ir alkoholis, aišku, tai atima Tavo natūralumą; tačiau priešingai nei alkoholis –padaro Tave ypatingai pastabiu. Lyg pasimatytum su asmeniniu terapeutu. Jis tau duoda taikliausius patarimus, atsakymus; žino raktą į Tavo trokštamą sėkmę
ir suteikia tai, ko Tau šiuo metu reikia“.
– anonimas
„Suprantu, jog tai yra slidi tema, tačiau Aderolis yra dalis mano kasdienio ofiso gyvenimo. Jis sukūrė neapsakomai daug galimybių, kurių pats vargiai ar būčiau siekęs. Aišku, kaip ir su viskuo mano gyvenime, šio stimulianto vartojimui taikau apribojimus. Stengiuosi laikytis plano ir neperlenkti lazdos – tai paprasčiausia savikontrolė. Jei esi tvirtos valios ir nesi linkęs į priklausomybes, manau, jog išpeši iš Aderolio vien tik gerąsias savybes. Tai galingas vaistas, kuris turi būti gerbiamas“.
– anonimas
Perskaičius šių dviejų internautų pasisakymus, negaliu nesugrįžti prie Saurono žiedo metaforos: „Žiedas gundė jį, pamažu ėdant jo užsispyrimą bei sąžinę. Lakiausios fantazijos pradėjo suktis jo galvoje. […] Jam tereikėjo užsimaukšlinti žiedą ir visa tai būtų buvę jo“ (ištrauka iš knygos „Žiedų Valdovas. Karaliaus sugrįžimas“). Vienu metu, jo bendražygis žiedo nešėjas apie savo naštą šnekėjo panašiai, kaip ir antrasis internautas („Tai galingas artefaktas, kurį reikia saugoti ir gerbti “), priduriant, jog nenumano, kur ši atsakomybė juos nuves.
Kuo toliau, tuo labiau esu įsitikinęs, jog antrasis komentaras priklauso Frodui arba dar blogiau –kažkur giliai Tolkieno mitologijoje slypi ta pati, nuo Biblijos laikų mokinama išmonė apie priklausomybės pavojus („Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įgyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė“), demonstruojama per etikos pamokas rodomuose filmuose (kurie yra nei veiksmingi, nei geri).
Ar tai bebūtų aukš čiausi pažymiai, ilgai žadėtas paaukštinimas, netikėtas dėmesys socialiniuose tinkluose, padidėjęs produktyvumas ar seksualinis dėmesys iš priešingos lyties; fiktyvinio žiedo ar receptinių amfetaminų suteikiamos super galios, ar paprasčiausiai velniškai skanus obuolys – teigiami rezultatai,
teikiantys tą saldų saldų dopaminą (laimės hormoną) – kartą paragavęs, norėsi daugiau.
Visgi, visur egzistuoja antroji medalio pusė; “terminai ir sąlygos” (angl. terms and conditions), kuriais kaip ir besikaupiančiomis, per du gyvenimus neišsimokestinamomis paskolomis, besiraukšlėjančiomis tatuiruotėmis ar Jehovos liudytojų tikėjimo naryste, su kuria sutikai tik iš smalsumo – pasirūpinsi, kai išmuš laikas.
Kalbant konkrečiai apie amfetaminus, arba speed’ą, tas laikas ateina ganėtinai greitai. Aderolis, ar bet koks panašaus veikimo stimuliantas (Ritalinas, Concerta, Modafinilas ar Adrafinilas), padvigubina ar patrigubina dopamino gamybą tavo smegenyse. Tas be protiškai aukštas dopamino lygis laikosi pastovus, nes Tu esi, ar bent apgaulės būdu jautiesi, produktyvus, smalsus, ambicingas – gyvenime nueisiantis toli. Piliulės teikiamą išmonę konvertuok į produktyviai išnaudojamą laiką, atliktus darbus, ir Tu jausiesi nuostabiai! „Juk tai nei narkotikas, nei koks dopingas…“ –tikinsi save.
Tačiau net ir be gailesčio „daužant“ ataskaitas, nebaigtus projektus ar Fortnite žaidimo
frag ‘us, Tu paaukoji visa tai: maistą, knygas, savirefleksiją, meilę, poilsį, nuoširdų darbą ar bandymą suprasti gyvenimo prasmę – kas daro Tave žmogumi, dėl galutinio tikslo pasiekimo. Tada suvoki, kad pasiekimai, taip kaip anksčiau, Tavęs nebedžiugina; o tas velnio neštas amfetaminas nebegamina tiek pat dopamino (jei jį išvis tegamina). Buvai pasaulio viršūnėj tik tam, jog sužinotum, kad šalimais yra šiek tiek didesnė viršukalnė… Šalia jos –dar didesnė. Tik po kurio laiko supranti, kad pradinis taškas, iš kurio atkeliavai, nebeegzistuoja, nes lipti žemyn yra per statu. Kito kelio nėra – tik kilti.
Klausiat, kuris tam pasirašytų? Dabartinė ekonomika jaunam piliečiui yra kaip mat intensyvi, esame per plauką nuo Trečiojo pasaulinio karo. Socialiniai tinklai, be perstojo primenantys, jog gali geriau, sparčiai mirštanti planeta (už kurią, atėjus laikui, tikrai neatgausim depozito), iš rankų slystantis potencialas, o kur dar visos egzistencinės dvejonės. Jei pasakyčiau, jog visa tai bent trečdaliui dienos gali pamiršti ir sutelkti dėmesį į tai, kas tave daro laimingu – ar nesutiktum pabandyti?
Adomas juk sutiko; „Žiedų Valdovo“ Frodas taip pat. Abudu nepakluso įsakymams ir už tai skirtingai sumokėjo: vienas iš jų buvo ištremtas iš Rojaus - kitas, paaukojęs savo mažą, bet laimingą, gyvenimėlį („Maisto skonio, vandens prisilietimo, vėjo ūžesio garso, jokio prisiminimo apie medžius ar žolę ar gėles, jokio mėnulio ar žvaigždžių vaizdinio nebepamenu…“) – įleistas į vieną. Tačiau kokia kaina?
Kai kas jį žino kaip FC Baseball. Kiti, paprasčiausiai kaip Tautvydą. Mes šią spalvingą personą žinom, kaip pirmąjį savo pašnekovą. Išgirdus, jog jaunimo pamiltas muzikantas, anksčiau visiems žinomas Junior A sceniniu vardu, 2020-aisiais prisistatė klausytojams kaip FC Baseball ir pradėjo kurti bei dainuoti gimtąja lietuvių kalba –žinojom, jog Tautvydas turi būti pirmojo numerio svečias. Visgi, tiek mums, tiek jam tai yra naujas, jaudinantis puslapis (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme!). Besiruošiant didžiausiam savo koncertui iki šiol, FC Baseball pasakoja apie nestandartinį albumo „Žvėrynė“ albumo kūrybos procesą, asmeninę brandą bei naujojo alter ego gimimą.
DFC : Kai paskutinį kalbėjome, pakeitei savo sceninį vardą. Gal gali papasakoti, kas pasikeitė, kas įkvėpė ar pastūmėjo tokiems pokyčiams?
FC : Nepakeičiau. Junior A buvo vienas projektas, FC Baseball yra kitas. Ketinau rašyti, kad geriausia paralelė, kurią galiu sugalvoti yra „tas pats aktorius - skirtingi serialai”. Matyt tai irgi nebūtų tiesa. Nes ir aktorius gana pasikeitęs. Gal net visai kitoks. Daug laiko praėjo, nuo tada kai „užbaigiau“ Junior A reikalus, dar daugiau nuo tada, kai juos pradėjau. Junior A terpė buvo chaosas, man chaoso nebesinorėjo - priešingai, ieškojau harmonijos. Natūralu, kad pasukome skirtingais keliais.
DFC : Ne vienas žinomas muzikantas, pradedant nuo David Bowie baigiant Jennifer Lopez ar Princu, eksperimentavo su sceniniais vardais. Gal gali papasakoti, kaip susiformavo tavo dabartinis vardas „FC Baseball“ ir ką jis reiškia tau pačiam?
FC : Buvo tikrai nuostabu rašyti dainą ir nežinoti „po kokiu“ vardu ji bus išleista. Jokių išankstinių lūkesčių - nei iš auditorijos, nei iš savęs paties. Nemanau, kad čia taisyklė, bet tikiu, kad dažnai nutinka taip, kad autoriai save įspendžia į kampą. Taip nutiko ir man. Buvo pridaryta begalė klaidųpradedant nuo emocijos, kuri tą projektą maitino, baigiant žmonėmis aplink. Naujos pradžios momentas visad tyras, čia kaip nauji santykiai, pirmadienis po Naujųjų ir panašiai. FC Baseball užgimė per karantiną, kai visas pasaulis buvo toks chaotiškas, išsigandęs, kupinas nežinomybės - studija buvo saugi vieta. Buvo marios laiko, nes teko atšaukti suplanuotus koncertus - tobulos salygos leistis į naują nuotykį. Taip ir padariau. Šįkart daug aiškiau žinodamas ko vengti, kad apsaugočiau tą tyrumą. Dabar esu labai laimingas.
DFC : Ar vis dar tebegyveni viešbutyje? Kaip žinia, keli itin svarbūs albumai, įskaitant Bob Dylan’o „Blonde on Blonde“, taip pat buvo parašyti gyvenant viešbutyje. Ką išmokai iš šio gyvenimo etapo?
FC : Junior A atrodo žinojo vieną maršrutą miške, kuriame aš „ieškau“ dainų. Nežinau ar čia dėl anglų kalbos, ar dėl to, kad dainas rašiau iš prodiuserio kėdės, ar dėl tuometinio mano gyvenimo būdo. Ilgalaikėse perspektyvose, to personažo horizontuose niekada nebuvo. FC Baseball - visiškai kitoks. Gal dėl to, kad kur kas geriau pažįstu gitarą, nei klavišus, kuriais rašiau Junior A. Gal dėl to, kad gimtąja kalba. Gal dėl to, kad aš ir pats pasikeičiau.
Mano laikas viešbutyje buvo skirtas suprasti FC Baseball „metodą“. Pasinėriau į gitarą, į rašymą. Klausiau audio knygas, bėgiojau ir nuolat rašiau. Dienom, naktim, rytais. Grįždavau ten persirengti, pamiegoti ir išlėkdavau rašyti.
Laisvė nuo buities turi daug žavesio. Grįždavau naktimis, įeidavau pro galines viešbučio duris, kilimine danga išklotais laiptais pakildavau į antrą aukštą. Pirmos durys kairėje - mano „namai“. Pirmus tris mėnesius gyvendamas ten nesutikau nei vieno žmogaus. Visada būdavo tylu, ramu ir šilta. Niekad nepamiršiu to periodo. Gyvenant ten labai daug dalykų susidėliojo į savo vietas man.
DFC : Esi minėjęs, jog po kiekvieno albumo pabaigimo patiri „post-albuminę depresiją“. Kaip tai pasireiškia ir kaip su tuo dorojaisi po „Žvėrynės”?
FC : Albumo gimimas turi daug skirtingų fazių. Viskas prasideda labai žaismingai, o baigiasi juodais paakiais, krentančiu svoriu ir nemiga. Taip būna daugiau mažiau nuolatos. Žinoma, kiek įrašinėjančių - tiek matyt ir metodų. Tačiau toks aš, toks ir mano metodas - intensyvus. Įrašinėjant „LŪNA“, Jokūbas (prodiuseris) vienu metu net atsisakė su manimi dirbti, kol aš nepamiegosiu. Ėjo trečia diena be miego, namie nebesugebėdavau užmigti, tai išsinuomavau butą prie Aušros vartų ir parą tiesiog miegojau. Tada tęsėme darbus. Mano akimis (tikras) rašymas yra magija, sunku apie ją pasakyti kažką tikslaus. Įrašai, kita vertus, turi dvi puses - vieną magišką, o kitą tamsią ir gana pavojingą. Dokumentuojant ir racionalizuojant kas užrašyta, reikia nesugadinti pirmame etape užfiksuotos magijos. Viskas labai trapu, medžiaga, su kuria dirbama - atsiminimai ir svajos. Turi pastebėti menkiausias detales, tuo pat metu būti visiškai atsipalaidavęs.
Po keleto mėnesių tokioje būsenoje sunku grįžti į kažkokį racionalų buvimą. Pamenu baigęs Vorus sėdėjau balkone prie rusų dramos teatro, gėriau šampaną ir mąsčiau apie tai, kad net ne iki galo žinau ar esu ten, ar čia dainos eilutės. Žinau, kad labai dramatiškai skamba, bet tos ribos išties ištirpsta. Čia matyt šalutinis gebėjimo labai susikaupti poveikis.
DFC : Esi sakęs, jog tavo trečiąjį albumą
reikia perklausyti „vienu mauku“ – nuo pradžios iki galo. Pirmą kartą su šiuo patarimu susidūriau klausantis Kendrick Lamar kūrybos, 2015-aisiais. Nuo tada, suvokimas apie muzikos klausymą gan stipriai subrendo. Gal gali papasakoti apie pačio pirmąsias kertines albumų patirtis?
FC : Tos perklausos „vienu mauku“ momentas mano atvejutik dėl to, kad aš nerašau singlų. Man pačiam, tiesa, visada patikdavo pradingti „albumuose“. Pamenu kai dar gyvenau su tėvais, gulėdavau vidury nakties, su ausinėmis klausydavausi The Libertines ar the Strokes albumų su mintim, kad vis tiek tuoj užmigsiu - nėra prasmės išjungti. Taip pragulėdavau iki ryto. Muzika atverdavo duris į kitą vietą. Į laisvę, ramybę ar šurmulį. Čiupdavau albumą kuriame tas pojūtis užkoduotas ir...iškeliaudavau. 1989 metais išleistas The Stone Roses albumas tokiu pat pavadinimu man iškart šauna į galva, kai pagalvoju apie albuminę patirtį. Queens of the Stone Age „Like Clockwork“, Radiohead „In rainbows“. Nuostabūs albumai.
DFC : Kaip gimė idėja iki šiol didžiausiam tavo teminiam koncertui „Žaidimai“? Kaip sumanei paversti šią muzikinę patirtį filmu?
FC : Manau, kad viskas prasidėjo nuo to, kad kai būna visiškai blogai - kartais, kaip žinia, taip būna visiems - bandydamas nusiraminti, aš vis ištardavau „aš vis tiek laimėsiu šitą žaidimą“. Neturiu omeny „gyvenimo žaidimo“ - jį aš senų seniausiai laimėjau. Aš daug myliu, turiu laisvę, o visų svarbiausia - ašį. Tiesiog, kartais tavo paties galva tau priešas, reikia ją apgauti, sugundyti, apžaisti. O ir šiaip - žaidimai labai gražus žodis.
„Žvėrynė“
Dėl filmo labai paprasta: paskambinau Justui (vadybininkui) pasakiau, kad norėčiau įamžinti šitą mūsų pasirodymą. Žinau, kad kursiu toliau - gyva programa keisis. Tai kas dabar vyksta ant scenos - muzikantai, dainos - gražus reikalas. Šitą reikia įamžinti.
DFC : Ar tiesa, jog kuriant savo naujausią EP „Karuselė“ apkurtai dešine ausimi. Gal skambės kiek keistai, bet šią vasarą taip pat dalinai apkurtau - neurosensorinis prikurtimas – tačiau, priešingai nei tau, atstatyti klausos nepavyko. Gal gali papasakoti apie tas dvi baimės pilnas savaites?
FC : Oh fuck. Ir nieko neįmanoma padaryti?
Aš žinojau, kad tik aš pats kaltas dėl to, kas įvyko, dėl to išlikau stebėtinai ramus. Tą naktį rašiau dainą „Karuselė“. Užrašiau žodžius „Baigiasi paraštės su „tamsos čia nebėra“, ištark tai balsu „tikiu tuo kas parašyta““. Mane taip užhipnotizavo tai kas ten vyksta, praleidau su ausinėmis 5-6 valandas sukdamas ta motyvą, griždamas ten vėl ir vėl. Galiausiai išvažiavau namo. Pamenu kitą rytą išlipau iš lovos ir susvirduliavau. Keista už kiek daug „atsakingos“ ausys. Prisėdau, parašiau vadybai, kad padėtų man rasti gydytoją. Į paieškas leidęsis ir pats mąsčiau apie tai, kas būtų jeigu būtų. Tai visi atsakymai, visos mintys buvo gana stipriai pririštos prie realybės.
Aš myliu muziką, daug nuveikiau muzikoje. Muzika daug metų intelektualiai ir emociškai buvo mane visiškai užvaldžiusi. Jaučiu šiai veiklai pagarbą ir dėkingumą. Ir jeigu mūsų keliai čia turėtų išsiskirti - vadinasi taip turi būti. Nuo tada kai supratau, kad muziką „myliu“ - neiššvaisčiau nei dienos. Iš čia matyt ir ramybė. Negali padaryti daugiau, nei gali padaryti. Žinoma, esu labai laimingas, kad viskas galiausiai susitvarkė. Bet jeigu kristi, tai kristi vaikantis vizijos. Taip tąnakt ir buvo.
DFC : Daugelis tavo gerbėjų žino, jog visa tai darai ne dėl pinigų ar šlovės. Visgi, ar dedikuojant savo kūrybą lietuvių kalbai nesijautei, jog “susiaurini” savo galimybes vieną dieną, tarkim, būti nominuotas “Grammy” ar atsidurti Billboards grojamiausių sąraše?
FC : Mano mintys apie sėkmę muzikoje niekada nebuvo susietos su tokiais pasiekimais. Labai nedaug mano mėgstamų atlikėjų buvo nominuoti Grammy. Kurti muzika kuri tau „rūpi“, daryti tai iš visos širdies, siekti tame meistrystės yra ir svarbiausia nominacija, ir apdovanojimas vienu metu. Galimybė tą muziką ant scenos atlikinėti su geriausiais muzikantais, kuriuos pažįstu yra visiška palaima, o tai daryti stovint prieš auditoriją kuriai ta muzika akivaizdžiai reiškia tiek pat ir dar daugiau yra sunkiai žodžiais nusakoma.
DFC : Kokių kriterijų laikaisi rašant muziką? Ar FC Baseball kūryboje yra „gabalų“, kuriuose eksperimentuojama daugiau nei kituose (arba atitrūkstama nuo standartinės dainos struktūros)?
FC : Nors mano dainų struktūros gana tiesmukos - ritmais, tekstūromis, vokalo melodijų vingrybėmis, žaidimu žodžiais ir „ilgais“ priedainiais aš visad pabėgu nuo to ką žmonės pas mus laiko „singlu“. Aš esu ieškotojas, skiriu du, tris mėnesius paieškoms, per kurias klaidžioju po savo paties mintis ir dalykus užrašinėju. Per tą laiką menas, kurį suvartojau prieš pusmetį, gyvenimas, kurį patyriau, pokalbiai, meilės ir atsiminimai ima kilti į paviršių. Kažkuriuo metu pajaučiu - užrašiau viską ką norėjau. Jaučiu, kad užrašiau tiek minties, kiek man atrodo prasminga. Tada keliauju į studiją pas Jokūbą, kur toms mintims ieškome muzikinio rūbo. Apdainuotos istorijos pasufleruoja, kiek turime laisvės eksperimentams. Į visa tai įsipina Jokūbo muzikinės patirtys ir išgyvenimai. Mes daug kalbamės, žaidžiame muzika, ieškome formų, kurios mus džiugintų, stebintų.
DFC : 5 dalykai, be kurių negali gyventi?
FC : Muzika. Meilė. Vienatvė. Fantazija. Draugystė.
DFC : Paskutinis vakarėlis, po kurio iki dabar prisiminus šiurpuliukai nubėga?
FC : Mano gyvenimo kontrastai metams bėgant tik ryškėja. Kuo geriau suvokiu vienatvės prasmę dirbant - rašant dainas, repetuojant, montuojant vaizdą ir pan. Tuo labiau vertinu gerą kompaniją ilsintis. Turiu keletą gerų draugų, su kuriais stengiuosi pabūti kai tik turiu laiko ir jėgų. Tie mūsų vakarėliai daugiau mažiau taip ir atrodo - aš ir man artimas žmogus. Kažkoks gėrimas, kažkoks smilkalas, daug gerų pokalbių.
DFC : Kokį vieną patarimą šiandien duotum savo 20-mečio versijai esant 31-erių?
FC : Kad laikytų kumščius pakeltus, o smakrą nuleistą.
DFC : Ar vis dar manai, jog Frankas Oceanas yra geriausias dainų rašytojas?
FC : Ha. Net buvau pamiršęs, kad taip sakiau. Tiesa, dabar susimąsčius nedaug kas lėtą vasaros popietę padaro tokia klampia ir lengva tuo pat metu. Frank’as yra nuostabus, viską įrodęs. Gal dainų žaidimas jam jau kiek pabodęs, bet Frankas, parašęs „Blonde“, yra kažkur ten - tarp geriausiųjų.
DFC : Ar ateityje galime tikėtis, jog Junior-A vėl išbėgs ant scenos?
FC : Junior A scenoje manau tikrai dar atsidurs. Studijojeko gero ne.
Iliustracija : Paulina Ruzauskaite v
.
Od quam susaero quunt odic tem eturitia que conseque suscienimet eos aut doloribus eossequiame res int.
Cusam es nis et etur aut estiae num eatempos eos coris dolorro represti cum resed etur, que experun ducipsum ut que plant optia vent estions ectatempera exped est, is in cullatus illam atiureperum quis alis excepelent quis debisin pa derfern atiorem si ditaquunt, qui unt veni deles incta vellupt atinus estium, sequo maion prepudit vel es ium nonem quunt vel il molorest, quo molupta pa nullabo rehent.
As sequi omniminvelit voloreperor ature plam inulpa consent eaque aut dolupta sunt, cullaboris ut volorepedi consed mo beatiate vitatis escille ssunt.
Umenis ullab inusdan duciminvel iuntempos
exped mostinu lloribus mil ipsundae nullorio. Por am faccum quid ulla as dolorero blaut quisquis. Bea ditaturit, con etur reptati atibus.
Tatem. Itas moluptisi desti aut fugia ipsa dolupta pratium quunt et magnihi litiur, nonsed eos aut untibea dis recum rerum exerum aut voluptatium nus moluptas ius doluptat et eri corrovid qui reseque.
Lorporeprecti veles et qui officipsa voloribus incto velluptatem. Demquid ut et renderr ovidemod ut ped quunt laccullique vitions editaessequi dis ut volorro inis eum enducipis sanis voluptis maio bla atem que verum etum re nonsedit, quisit, cuptae veruptatia dolo cuscili cipsam, nos aut qui acesentur aute natis et deles etur, sitae nossunt eostis alita elendesci cullis.
Bistendent utatur alictae que enihillupid.
Pokalbis su...
DFC : Ar tiesa, jog Funny Pages pradėjai rašyti būdamas dvidešimties? Papasakok, koks jausmas išleisti filmą po šitiek metų.
OWENAS: Prilyginčiau tai milžiniškam palengvėjimui, nes ketverius metus nežinojau ar filmas išvis bus pabaigtas. Tokie projektai yra labai įnoringi ir kainuoja didelius pinigus. Daugelį metų nebuvau užtikrintas ar filmas pasieks dienos šviesą.
Ir taip, pradėjau rašyti Funny Pages kažkur dvidešimties. Baigiau dailės akademiją ir ieškojau savęs. Tuo pačiu metu rašiau ir bandžiau suprasti, kokį filmą noriu kurti ir koks bus jo herojus. Pradžioje, tai buvo vaikėzas, naktimis dirbantis automobilių stovėjimo garaže ir vaikštantis po Kemdene, Naujajame Džersyje – keista „niekieno žemė “, kuri atrodo mirusi einant pro ją. Tai buvo panašiau į Eraserhead filmą, kur visas veiksmas neegzistuoja šiame pasaulyje. Vėliau pasakojimas pradėjo darytis vis labiau ir labiau asmeniškesnis. Per tolimesnius 10 metų projektas visiškai transformavosi.
DFC : Regis, originali filmo trukmė buvo 2 valandos. Kur dingo likusi dalis?
OWENAS: Turėjome apie 50 minučių Funny Pages (vykusios) juostos. Tuomet pradėjau į visa tai žiūrėti, lyg į „found footage“ filmą. Nufilmavau naujas scenas, [chirurgiškai] praplėčiau turimos valandos vidų ir naują filmuotą medžiagą užpildžiau į turimos tarpus. Bandžiau viską apjungti kuo įdomiau.
Dėkui Dievui į kontraktą įėjo parama nenumatytiems atvejams. Prireikus, ji garantuoja 7 dienų perfilmavimą. Buvau parašęs 45 naujus puslapius scenarijaus, kurį nufilmavom per 12 dienų. Tai gana trumpa laiko trukmė, turint omeny, kad 3-4 puslapiai per dieną yra norma.
Nuo paskutinio filmavimo praėjo 4 metai. Žinoma, visi aktoriai atrodė kitaip. Todėl norint, jog viskas filme atrodytų vientisa, turėjome prisigalvoti įvairiausių filmavimo technikų.
DFC : Ar manai, jog tavo aktorinė patirtis prieš kamerą, nors ir trumpa, bet nepriekaištinga padėjo „išspausti“ viską iš savo aktorių?
OWENAS: Be abejo. Daugelį metų nevaidinau, tad pasirodžius ant scenos, stengiausi susitapatinti su aktoriais, išklausyti juos. Tačiau mano smegenys buvo tiek prisirišusios prie scenarijaus. Tu žinai, kas, kaip ir kur turi skambėti, pajudėti. Tu įsivaizduoji esąs vienintelis medžiagos šaltinis, nes prie jo praleidai daugiausiai laiko iš visų. Visgi, šioje produkcijos stadijoje, svarbi ir kitų žmonių scenarijaus interpretacija, ne tik tavo.
Per šias savaites man labai įstrigo tai, jog vaidinti aš galiu, tačiau neturiu tinkamo žodyno, kuris man leistų išreikšti, ko noriu iš aktoriaus. Todėl užsirašiau vaidybos pamokoms pas legendinę aktorę Louise Lasser. Ji taip mane įkvėpė, jog paskyriau jai rolę filme.
DFC : Vienas įdomiausių Funny Pages aspektų yra jame vaidinančių keistuolių personažų šutvė. Gal gali papsakoti, kaip subūrei šią „A komandą“ ?
OWENAS: Aš visuomet stengiuosi atrasti žmones be vaidybos įgūdžių. Žmones su išskirtinėmis asmenybėmis bei pakankamai organišku stiliumi, kuris užtikrins, jog jie prieš kamerą neperlenks lazdos. Žinoma, norint, kad jie atrodytų, taip kaip filme, turėjome juos vizualiai pakoreguoti: prakaitas, spuogai ir visa kita. Galiausiai, samdžiau žmones, kurie atrodė kitaip, vaidino ne taip ritmiškai - koks ir yra pats Funny Pages.
DFC : Esi sakęs, jog Funny Pages filme nėra „bajerių“. Anaiptol, filmas kupinas juokingų elementų, nors jie ir nėra brukami žiūrovui per prievartą. Ar gali papasakoti, kaip tau pavyko išlaikyti šio netiesioginio humoro harmoniją filme?
OWENAS: Buvo nelengva! Yra labai nejauku, kai parašai juokelį, vyksta scenarijaus skaitymas ir niekas nesijuokia.
Manau, didžioji dalis humoro kyla iš žmogiškos elgsenos. Pavyzdžiui, žiūrint filmą tu atsiriboji nuo Roberto, nors jis ir yra Funny Pages protagonistas. Tuo pat metu, mes jį gauname stebėti, kaip musės ant sienos. Mes nesusitapatiname su juo, jam leidžiantis į rūsyje esantį kambarėlį, besišypsant sulig kiekvienu siaubo elementu.
Gal visa ši situacija juokinga, nes visi mes galim suprasti Roberto mąstyseną, kaip yra sunku, kai tu esi vos išsilaikantis menininkas. Mano galva, kalbant apie šią sceną, čia ir slypi humoras.
DFC : Tik nedidelė dalis žmonių patikėjo tavo scenarijumi ir suteikė jam šansą. Tie kas perskaitė - likdavo įsižeidę. Kaip galvoji, kur šuo pakastas?
OWENAS: Žmonės tiesiog nesuprasdavo. Niekas per daug neįsižeidė, bet daugelis tikrai liko suglumę, kodėl šis vaikėzas buvo toks, koks yra, ar kodėl jis darė tokius pasirinkimus gyvenime.
Asmeniškai, manau, kad daugelis tiesiog nemoka skaityti scenarijų. Jie pasiryžę pakloti pinigus, jei filme yra kokia nors garsenybė. Funny Pages atveju, nebuvo nei sekso, nei krūtų, nei bjaurių plaukuotų „vietelių“ (nebent pieštinės). Nebuvo nieko, už ko finansuotojai galėtų „užkibti“.
DFC : Bet situacija pagerėjo prie projekto prisijungus broliams Josh’ui ir Benny Safdžiams?
OWENAS: Dar ir kaip. Kartu su Ronaldu Bronstein’u [ilgamečiu brolių kolega], jie padėjo išgryninti Funny Pages ir pastatyti pasakojimą į vietą. Taip pat išsiaiškinti, kaip būtų galima pridėti papildomo „svorio“ veikėjų problemoms bei jų asmenybėms.
Iki jų prodiusinio prisijungimo, Funny Pages buvo panašesnis į grandiozinį nuotykį. Tad jų pagalba buvo tikrai vertinga - ne tik susiaurinant pasakojimo proporcijas.
DFC : Geriau įsižiūrėjus lengvai galima pastebėti brolių Safdžių „pirštų antspaudus“ – vien tik iš to, kaip žaibiškai ir natūraliai situacija filme gali tapti super nepatogia. Ką dar jie įnešė į tavo filmą?
OWENAS: Siužetui trūko dramos. Jie ne tik padėjo atrasti keistų, dramatiškų elementų, bet tuo pačiu ir išvengti standartinių filmo, kuriuose veikėjai išgyvena brandą klišių. Kaip ir mokytojas filmo pradžioje, taip ir broliai yra nepriekaištingai geri skatinant tave atidžiau įsižiūrėti į užduotį ir į viską pažiūrėti iš kito kampo. Arba kitaip, net ir dalykuose, kurie jų įprastai nejaudina, atrasti, kaip visa tai apversti aukštyn kojom.
„Ar mums reikalinga [nuodėmių] išpirkimo arka?“ Oj, ne, tikrai ne. Daug įdomiau šiems vaikėzams tiek iškankinti Wallace’ą, jog jis netyčia vienam iš jų praskels galvą!
Pradžioje, ši siužeto arka egzistavo. Vėliau aš ją išplėšiau lauk, nes filmas turėjo pasibaigti piešimo pamoka – taip kaip ir prasidėjo. Tačiau visiškai kitokia piešimo pamoka. Panašiai kaip filme Vertigo: protagonistas, paprašo kito vyruko padaryti jam paslaugą, bet „Pelenės kurpaitė“ netinka.
DFC : Viena iš filme slypinčių „pamokų“, bent kaip aš tai intererpretavau, yra „niekuomet nesusidraugauk su savo herojais“. Kai rašei scenarijų, ar turėjai tai galvoje?
OWENAS: Iš tiesų netaikiau scenarijuje pritaikyti užslėptų žinučių, bent tikrai ne morališkai pamokančių. Visgi, per metus esu sutikęs ir nusivylęs visa galybe asmeninių autoritetų.
Manau, jog didžiausia pamoka, kurią gali išmokti žiūrint Funny Pages, slypi mokytojo žodžiuose filmo pradžioje: „pirmiausia turi patenkinti save“. Robertui praradus mokytoją, jis bando surasti kažką, kas užpildytų jo vietą, nes jis nebepasitiki savimi bei savo instinktais.
DFC : Ar šis pasakojimas yra paremtas tavo asmeninėmis patirtimis? Juk kažkuriuo gyvenimo periodu svajojai tapti karikatūristu.
OWENAS: Tikrai nepavadinčiau to autobiografiniu filmu. Tačiau, žinoma, istorija yra nupinta iš asmeninių patirčių bei žmonių, su kuriais bendravau per visus tuos metus – vaikiščių, kurie pasirinko ne tipinį gyvenimo kelią.
DFC : Kada pirmą kartą galvon toptelėjo mintis pastatyti filmą apie šešiolikmetį, svajojantį piešti komiksus?
OWENAS: Skambės įdomiai, bet pirmaisiais scenarijaus juodraščio etapais Robertas iš viso nepiešė. Jis buvo per daug susiparinęs, jog tai darytų. Tai buvo panašiau į vaikėzą, kurio piešinius tu matai filmo metu, tačiau jo piešiančio – ne. Pirmas dalykas, kuris funkcionavo, kaip pasakojimo „kelrodis“, buvo to pirmojo [nejaukaus] pokalbio rūsyje komikso„skeletas“.
Per šiuos metus pastačiau nemažai trumpametražių filmų su keistuolių trupėmis. Tarp jų niekuomet nebuvo jaunų veikėjų. Visuomet tik seni ir keisti personažai. Prisimenu, kai koledže norėjau susukti filmą apie daugiabutį pilną keisčiausių gyventojų, (nes tuo metu aš pats gyvenau panašiomis sąlygomis). Mano režisūros instituto profesorius tuomet užklausė manęs: „Kur tu esi šiame pasakojime?“ Tai buvo pirmoji [būsimojo] Funny Pages sėkla.
DFC : Gal gali plačiau papasakoti apie savo karikatūrines ambicijas?
OWENAS : Iš pradžių, norėjau piešti laikraščių komiksus. Norėjau turėti mylimą personažą, kurį kiekvieną dieną aplankai skaitant laikraštį – kaip Garfildą, „Peanuts“ ir t.t. Tuomet bandžiau prasimušti į superherojų komiksus, akivaizdus tolimesnis žingsnis. Tačiau niekaip negalėjau į tai įsijausti. Tiesiog per daug buvau susidomėjęs nepriklausomais „balsais“. Aišku, ir superherojų komiksuose jų yra, kaip Alan Moore‘as. Bet jų labai labai nedaug...
Nepriklausomi komiksai ir nepriklausomi filmai buvo du dalykai, kurie man būnant 13-15 metų varžėsi tarpusavy. Galima sakyt, abiejoms veikloms skyriau vienodai laiko. Nusprendžiau stoti į menų koledžą su karikatūristo portfolio, galiausiai apsistojau ties kinu.
Baiminausi, jog turėsiu užsiimti pretenzingais (režisūros studentams būdingais) projektais, nes pats visuomet buvau labiau susidomėjęs sena animacija, nurautais prieš cenzūrinių dienų monstrų epais ir tiesiog paikomis juostomis. Ir tai, kad aš į režisūrą atėjau iš visai kito „lauko“ nei daugumakarikatūristo, tai labai padėjo.
DFC : Šaunu, jog vistik gavai progą prisidėti prie komiksų pasaulio iš režisūrinio kampo. Tarsi Funny Pages būtų tavo meilės laiškas metams, praleistiems tarp „Rocketship“ komiksų parduotuvės lentynų ar žavintis legendiniu Robertu Crumb’u.
OWENAS : Tikrai taip. Visas šis periodas buvo tarytum žvelgimas į specifinį gyvenimo epizodą prisimerkus ir bandymas sutalpinti visa, ko nematai priešais kamerą. Žmonės, objektai – viskas. Galiausiai, tu tiesiog stengiesi išreikšti dalykus, kurie iki tavęs nebuvo išreikšti. Visa kita – nesvarbu.
DFC : Ar per ateinančius 10 metų galime tikėtis kito tavo filmo?
OWENAS: Kažką tikrai susuksiu, anksčiau ar vėliau. Tikiuosi. Jei tik jie leis man vėl sėsti ant režisieriaus kėdės, filmą išvysit per ateinančius 2-3 metus.
DFC : Žinoma, jei pasaulis iki tol nesubyrės į šipulius.
OWENAS: Kodėl gi ne? Turim įsivaizduot, jog nuo dabar ateiviai, neskaitę nei vieno komikso, po 100 metų žiūrės šiuos filmus. Ar esi matęs The Omega Man (1971)? Šis premijų medžiotojas visiškai suniokotame mieste, pasauliui einant link pabaigos, sėdi tuščiame kino teatre ir žiūri Woodstock (1970). Sėdi ir juokiasi... Turėjo būti keista, kai Woodstock tik išėjo kino teatruose. Manau, tai buvo kultūros pabaiga – bent hipiams. Pažiūrėk, kaip toli mes nuėjome.
Visi esam girdėję gandus apiedriežažmogius, kontroliuoj an čius žiniasklaidą, soc tinklus,muzikosindustriją. Esamgirdėj ę ir ap ie suvaidintą Tupaco mirtį. Šį kartąišinternetogelmiųDominykas Pocev i čius
I l i ajicartsu:hciM e ell arrU kokiąbūsitegirdėję.
Kai vieną rytą jaunojo
Jozefo K. durimis nuaidėjo bildesys, jo rutina pasuko kiek netikėta linkme. O kasdieniai pusryčiai, įgijo metalo ir nelaisvės skonį. Šio neeilinio naratyvo sąmokslininkas, austrų rašytojas Francas Kafka, ko gero pats net nenutuokė, kodėl Jozefas tapo biurokratiniu kaliniu. Tačiau šis samprotavimas nebuvo aktualus absurdiškai idėjai. Taip pat kaip ir kitame Kafkos darbe „Metamorfozė“, žmogumi-vabalu pavirtusio protagonisto pasauliui, kone sugriuvus po kojomis, be aiškios išvados ar tikslo.
Kafkos įtaka literatūrai ir rašytinei medijai yra neapčiuopiama, bet itin akivaizdi. Nusivylusio prozininko, esminius savo darbus sudeginti patikėjusio draugui istorija, visuomeninėje sąmonėje yra įsišaknijusi tarytum ant antkapio išraižytas palydėjimas anapilin.
Ruston’e, Luizianoje susiformavusio kolektyvo Neutral Milk Hotel lyriniame pasaulyje, šis absurdas vaizduojamas dar abstrakčiau. Nuo dvigalvių berniukų, į kurių atrankią dietą įeina pomidorai bei radijo imtuvo vielos iki mergaitės, kurios staigią lyties transformaciją seka muzikinis pasirodymas su liepsnose skęstančiu pianinu. Kitaip sakantHeavy stuff
Visgi, šio muzikinio kvarteto, kurio palikimą antram kvėpavimui prikėlė neretai sunkiai apčiuopiama interneto kultūra bei dainos sudarytos iš atvirų, pirmoje gitaros klasėje dėstomų akordų, istoriją supa dar keistesnė ir racionalumo vengianti konspiracinė teorija.
Nors susiformavusi kiek ankščiau, kultinė Neutral Milk Hotel legenda oficialiai buvo užvesta 1996-aisiais. Po „On Avery Island“ išleidimo, vaikinai savo išskirtiniu psichodelinės folk muzikos garsu įsitvirtino devyniasdešimtųjų art roko judėjime, kurio priešakyje dominavo Radiohead‘ai. Įrašas rado vietą kelių, nišinę mediją mėgstančių muzikos klausytojų namuose. Tačiau iki kritinio
pripažinimo NMH reikėjo dar luktelti. Šis galiausiai, bangomis atplaukė 1998-aisiais, su albumo „In The Aeroplane Over The Sea“ išleidimu. Atsisakę vieną funkciją teturinčių „distortion“ gitaros pedalų, muzikantai pilna galva nėrė į dar gilesnius abstrakčios jūros vandenis. Su savo primytivia aranžuote ir kas antrą eilutę trūkinėjančiomis balso stygomis, antrasis grupės įrašas tarytum vėliava plėvesavo nedovanotino unikalumo kalno viršūnėje. 200 metų atgal, fliugelhorno ir būgno ritmu kariškiai buvo drąsinami žvelgti mirčiai į akis. „In The Aeroplane Over The Sea“ atveju, įvykių eigoje šie instrumentai, visu savo tragišku pajėgumu įgarsino individualių gyvenimų detales ir tik po to, kai grupės nariai jau kurį laiką buvo sudėję instrumentus į šalį – pelnė kritikų nuolankumą.
apie jaunosios Frank likimą, keletą dienų praleido ašarose. „Kiekvieną naktį lovoje sapnavau, kaip laiko mašina, be trikdžių, keliauju laiku, erdve ir kažkokiu būdu išgelbėju Aną Frank. Ar tai skamba gėdingai?“ – interviu metu atviravo Mangum’as.
Dauguma „In The Aeroplane Over The Sea“ garso takelių, kaip paaiškėjo po beveik dvidešimt penkių albumo gyvavimo metų, turi bent menką užuominą į jaunosios žydaitės gyvenimą. Dainos, kaip Oh Comely ar Holland, 1945 liguistas istorijos detales, tarytum atvira ranka, guldo tiesiai ant stalo. Mangumo fantazijos pakeisti istoriją ir ištrinti kraupius jos padarinius, retkarčiais, net primena vaikišką naivumą, kuris galiausiai persmelkia pasakojamą istoriją dar stipresniais melancholijos pojūčiais.
Kol fone valhornu aidi meistriška Scott’o Spillane’o atmosfera, Mažasis scenos princas ieško atsakymo į prieš penkiasdešimt metų užduotą klausimą, kuris jau nuo pat pradžios nebuvo užduotas iš racionalios perspektyvos. Tik paklausykit:
Kankinamas itin prasto miego ir kitų komplikacijų, vokalistas Jeff’as Mangum’as didžiąją savo laiko dalį paskyrė kūrybai. Poilsio deprivacija ir bendras nerimas balta pieno, o gal ir raudona kraujo banga atplukdė itin vaizdingus ir intensyvius sapnus, kurie formavo pagrindines įrašo naratyvo idėjas. Nors tai tik dalinai paaiškina įspūdingo ekscentriškumo vaizdinius, tikrasis projekto subjektas pasirodo buvo įsišaknijęs realybėje.
Pats muzikantas, „Puncture“ žurnalo interviu metu, pasakojo, jog vieną dieną, prieš pradedant rašyti, visiems laikams grupę Valhaloje „užcementavusį“ albumą, jis užklydo į knygyną ir netyčiomis aptiko Anos Frank „Jaunos merginos dienoraščio“ kopiją. Knyga jį įtraukė, o ją baigęs ir sužinojęs
„ I know they buried her body with others. Her sister and mother and five hundred families
And will she remember me fifty years later
I wished I could save her in some sort of time machine “
Tačiau kiekvienai, akis drėkinančiai retrospektyvai, kolektyvas siūlo šiltą prošvaistę juodų debesų pilname danguje.
Tituliniame takelyje In The Aeroplane Over The Sea apdainuojamas gyvybės trapumas ir su laiku į erdvę besisklaidantys palaikų pelenai. Mangumas ragina, kol sveikata leidžia, mylimųjų glėbyje mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, (ir kol į tavo gimtojo krašto pasienio duris nesibeldžia visiškai pasaulio dominacijai pasišventę antisemitiški lunatikai).
„And one day we will die And our ashes will fly from the aeroplane over the sea But for now we are young Let us lay in the sun
And count every beautiful thing we can see Love to be
In the arms of all I’m keepin’ here with me“
Pamažu kultinis Neutral Milk Hotel kokonas susilaukė vis daugiau alternatyvios medijos ištroškusio dėmesio. Antrasis kolektyvo įrašas paprasčiausiai buvo kažkas nepakartojamo. Maišant jau minėtas idėjas su ganėtinai archaišku 1900-ųjų metų susižavėjimu, nedėkingai individualiu ekcentriškumu bei keistu albumo viršeliu, kurio centre, sename atviruke puikuojasi būgną (pasak kitus - bulvę) vietoj galvos įsitaisiusi moteris. Muzikinis beprotiškosios „Infinite Jest“ novelės ekvivalentas, skambantis tarytum mariači ansamblis transliuojamas pro sugedusį stiprintuvą.
Kas baidė populiariosios muzikos sąrašus, viliojo įvairaus plauko smalsuolius. Vėlyvaisiais devyniasdešimtaisiais ir ankstyvais du tūkstantaisiais, nišinėse muzikos platinimo platformose, kolektyvai kaip The Microphones, Mountain Goats, Mount Eerie, ar
tie patys Neutral Milk Hotel tūnojo šiltuose klausytojų smegenų vingiuose ir šildė šaltus vakarus. Šių grupių užuominos gamtai, dvasingumui ir absoliučiai izoliacijai nuo didmiesčio šurmulio buvo jaukus priešnuodis jų vienišumo keliamiems neramumams.
Jeigu „In The Aeroplane Over The Sea“ buvo kartu sudėliotas Luizianos pelkių apsuptyje, ankstyvieji interneto vartotojai buvo jų artimoje aplinkoje kurkiančios varlės. O, kaip žinome, atsidavimas lojalumą užsidirbusiam menininkui kartais gali būti itin aršus ir retkarčiais logika neaprėpiamas dalykas.
Viena tokia komunalinė laužo ugnis buvo kontraversiškos socialinės medijos „4chan“ forumas / mu/. Šiuo metu jame apsilankęs dar gali pradiniame puslapyje išvysti figūrą, tarsi animuotą būgną dėvinčią vietoj galvos. Tai, ko gero, yra puikiausiai išlikęs Neutral Milk Hotel įtakos simbolis. Ir nors į akis visų pirma krenta jos rankose laikomas šautuvas ar nuorodos į kitas interneto kultūros persunktas grupes, kaip Animal Collective ar Death Grips, figūra puikiai reprezentuoja atsidavimą kultiniam indie fenomenui.
Šiomis dienomis, Neutral Milk Hotel šturmas yra kiek aprimęs. Tačiau forumas yra
matęs ganėtinai nemažai audros. Albumo publikacijos metais, buvo tvirtinama kad 4chan pavieniui išgelbėjo grupę nuo absoliučios nežinios. Nors tai yra ganėtinai nemenkai išpūstas burbulas, dauguma įrašo diskusijų vyko būtent ten – kur ir gimė ko gero viena žinomiausių grupę supančių konspiracinių teorijų.
2012-aisiais, „Mangum-Gat“ pramintoje sagoje, keletas mirtinai atsidavusių fanų sumąstė, jog galbūt Mangum’o nuorodos į laiko mašinas, jaunosios Frank gelbėjimo naratyvą ir dviprasmiškas merginos mirties detalės buvo kažkas daugiau, nei tiesiog keistoko ir (nuoširdžiai) jautraus indie roko grupės vokalisto poezija.
Atkapsčius atlikėjo klasės nuotraukų albumą, paaiškėjo, jog viena mergina, tarytum du vandens lašai, panaši į prieš daugiau nei septyniasdešimt metų žuvusią autorę. Kritiniam mąstymui nepalankus sutapimas metė teoretikams dar vieną nelemtą „kabliuką“, albume esančios merginos vardas buvo Karolina Mangum. Šis momentas susilaukė dar daugiau kruopštaus nagrinėjimo ir analizė perėjo nuo morfologijos iki vizualių pa lyginimų. Karolina, daugumos nuostabai, turėjo įtartinai daug veido bruožų panašumų su jaunaja žydaite. Smulkesnės detalės, kaip
Nuotrauka iš asmeninių grupės archyvų„Griaučiai tapo kažkuo išsamesniu, o palaidos gijos suėjo į vieną patrakusią ir 2010-ųjų interneto kultūrai būdingą konspiracinę teoriją: Jeffui Mangum’ui pavyko pastatyti laiko mašiną, laiku ir erdve nukeliauti atgal į 1945-uosius.“
Neutral Milk Hotel estetinis stilius dažnai asocijuojamas su pirmojo pasaulinio karo (1920ųjų eros) periodu. Retkarčiais vadinama „europietiška“ meno saviraiška, ji vaizduoja tam tikrą emocinį atitolimą nuo kraupių to meto aktualijų ir yra lengvai atpažįstama savo taikliais periodo mados ypatumais, vulgaresniu kasdienybės vaizdavimu ir turi šiokį tokį hedonizmo poskonį. „Auksiniai dvidešimtieji“ (vokiškai: Die Goldenen Zwanziger ) yra puiki šios estetikos gairė, o grupės kaip Beirut ar Arcade
Fire - sunkiai atsiejamos nuo jau minėto ekcentriško meninio momento. Antikiniai, periodui aktualūs atvirukai du tūkstantųjų nepriklausomos muzikos scenoje tapo dažnu indie kolektyvų įkvėpimu. Viešumą kiek palikusi „hipsterių“ kultūra būtent dėl šio fenomeno tapo asocijuojama su pokarinio laikotarpio susižavėjimu ir iki ankstyvųjų 2010-ųjų metų savo saviraišką tuo rėmė, kol galiausiai ji nuslopo.
bendros nuotraukos fone kabanti Dovydo žvaigždė (simbolizuojanti Izraelio vėliavą) ar iš menkiausių lyrinių aliuzijų šiam fenomenui traukiama šaknis pamažu gimdė beprotiškos teorijos pamatus.
Viename iš daugelio vadinamųjų thread’ų atsidūrusi Mangum’o žmonos Astros Taylor nuotrauka, šiai konspiracinei liepsnai buvo kaip žibalas. Sunku paneigti, visos trys minėtos merginos buvo pakankamai panašios. Galiausiai, griaučiai tapo kažkuo išsamesniu, o palaidos gijos suėjo į vieną patrakusią ir 2010-ųjų interneto kultūrai būdingą konspiracinę teoriją: Jeffui Mangum’ui pavyko pastatyti laiko mašiną, laiku ir erdve nukeliauti atgal į 1945uosius, išgelbėti Aną Frank, ją 1970-aisiais paslėpti po savo sesės Karolinos Mangum vardu, ir baigus mokyklą padėti jai pasikeisti vardą į Astra Taylor.
Ši teorija tebuvo vienas iš pirštais nesuskaičiuojamų albumo įtakos forume mito požymių. Nuo meme’ais tapusių klišių, kaip „semen stains the mountain tops“ (fuj) ar titulinio bugno klijavimo įvairaus plauko medijoje diskusija, ką tokie aspektai reiškia pačio įrašo palikimui yra dar vienas mistinis kulto statusą įgijusio albumo labirintas.
Panardžius po moderniame kontekste iš šešėlių nosyje kyšančias albumo užuominas, panašu, kad dauguma egzistavusios obsesijos virto nuoširdžiu atsidavimu ir meile šiam keistam meno kūriniui. Klišės yra pašiepiamos, o konspiracinės teorijos tėra įdomus momentas muzikos ir interneto kultūros istorijoje. Nesunku pastebėti ir tai, jog tikrai daug žalos albumo palikimui jau yra padaryta. Nors įrašas yra itin svarbus ir nuoširdžiai kokybiškas muzikinis projektas, dauguma jo nuorodų veda atgal į 4chan’ą, kuriame be filtro dar dabar tebeverda kontroversiškos diskusijos apie muziką.
Tačiau ne visi mitai turi antgamtinę ar racionaliai
neapčiuopiamą kilmę. Tikriausiai yra tekę girdėti apie muzikantus, kurie pasak tam tikrų žmonių yra tikrosios personos duplikantai. Kanadiečių emo ir pop-punk dievaitės Avril Lavigne atveju, internete iki šių dienų plaukioja pletkai, jog šlovę 2000-aisiais lengvai prieinama muzika užsidirbusi Lavigne po „mirties“ (kuri, žinoma, yra slepiama nuo visuomenės, visai kaip kokioje „Inside Job“ animacijoje) buvo sukeista klonu.
Šis mitas galioja ir garsiajam Paul Mccartney’iui. Yra tikima, jog vienas iš keturių Bitlų įkūrėjų neišgyveno 1969-aisiais vykusios autoavarijos ir buvo pakeistas pernelyg panašiu vyriškiu. Klausytojai tikina, jog dainos „Strawberry Fields Forever“ pabaigoje, vėlyvasis John’as Lennon’as neaiškiai burba žodžius „I buried Paul“, kai pastarasis iš tikrųjų neaiškiai murma „Cranberry sauce“.
Šios istorijos retkarčiais materializuojasi ir iš kiek nelaimingesnių aplinkybių. 1997-iais įvykusi legendinio reperio Tupac‘o žmogžudystė pasėjo begalę realistiškų ir kartu sunkiai aprėpiamų paaiškinimų, atlikėjo mirčiai paaiškinti. Vieni tvirtino, jog reperis suklastojo savo mirtį ir paspruko gyventi į Kubą. Kiti - įvykį siejo su be gobtuvų neįsivaizduojama „Illuminati“ grupuote ar Centrinės Žvalgybos Valdyba (nors pastarieji keletą metų atgal šią galimybę atmetė).
Buvusio grupės Iron Butterfly bosisto Phillip Taylor Kramer mirties aplinkybės nėra aiškios dar iki šių dienų, o fanų ir artimųjų netenkina savižudybės teorija. 1999-aisiais metais rasto muzikanto palaikai buvo didelė nuostaba, ypatingai žinant tai, jog vyriškis prieš tai buvo dingęs ketverius metus.Muzikinę karjerą baigęs prieš keturiasdešimt metų, Kramer’is grįžo atgal į aukštąją mokyklą ir baigė aviacijos inžinerijos studijas. Nors paskutiniai pranešimai šeimos nariams aidėjo tarytum atsisveikinimai, giminės su lakesne vaizduote ir aliuminio folijos kepurėlėmis teigia, jog projektas, žadantis informaciją ir objektus transportuoti erdve, prie kurio dirbo buvęs muzikantasbuvo sėkmingas. Nesėkmingos kelionės laiku implikacija, visgi, skamba kiek absurdiškai.
Konspiracinės teorijos ir vidiniai grupių fanų juokeliai, gluminantys pašaliečius, tikrai nėra naujiena. Atsidavimas medijai ar specifiškam jos reiškiniui dažnai persisunkia į klausytojų kasdienį gyvenimą, o dėmesys šiam reiškiniui nustoja ribotis ties pačia meno išraiška. Tokiu būdu materializuojasi legendos, tam tikrose socialinėse kategorijose talpinančios fanus. Frazės, kaip „Radiohead klausytojas“ , reiškia daugiau, nei tiesiog fakto patvirtinimas. Kol „fibonačio skaičiaus seką“ pirmame pokalbyje gerklėn grūdantis grupės Tool entuziastas (nors ganėtinai ironiška ir perdėta forma) yra pašiepiamas tiek socialinėje medijoje, tiek muzikos platinimo ir diskusijos platformose.
Iš tiesų, sunku nuspręsti, kokią įtaką menui daro kritinis, nišinis (ar atvirkščiai) pripažinimas. Kai menas tampa kažkuo daugiau nei tiesiog menu. Kai linijos tarp meilės ir ironijos vis blunka. 2022-aisias kritinio dėmesio sulaukiusiems muzikantams, kaip Steve Lacy tenka taikstytis su Mido prisilietimą suteikusia TikTok‘o platforma. Arba: kai
dauguma tavo meninio katalogo yra ignoruojama, nes esi žinomas tik dėl vieno aspekto, o klausytojai nenori ieškoti kompromisų. Vargu ar galima būtų nuspėti kiek klausytojų iš tikrųjų nuoširdžiai myli „In The Aeroplane Over The Sea“ albumą, o kiek tiesiog dalyvauja bendrame, socialiniame judėjime. Paskutiniame takelyje Two Headed Boy Pt. 2, Mangum’as sukoncentruoja didžiąją savo magnum opuso dalį gilioje melancholijoje, kreipdamasis tiesiogiai į dar vieną svarbų šios abstrakčios pasakos veikėją, dvigalvį berniuką:
„Two headed boy, she is all you could need She will feed you tomatoes and radio wires
And retire to sheets safe and clean
But don’t hate her when she gets up to leave“
Tiksint paskutinėms albumo sekundėms girdima, kaip Mangum’as ant žemės padeda gitarą ir nueina, ko gero pripažindamas (ir to pasekoje subręsdamas) skaudžią tiesą, jog tai, ką jis labiausiai myli ir brangina nebesugrąžins. Paleisdamas metaforinę ranką, nuo savęs nusimeta šią didžią naštą, kuri netyčia jį aplankė atsitiktinai užklydus į knygyną.
Su „In The Aeroplane Over The Sea“ išleidimu, Neutral Milk Hotel grupės nariai pasuko savais keliais. Mangum’as, nors retkarčiais atliekantis keletą gyvų pasirodymų, kartu su savo žmona Astra Taylor gyvena atokų ir ramų gyvenimą. Nepaisant to, jog dauguma albumo dainų sugroti gali dauguma gitaros pradinukų, retam pavyksta atkartoti kažką panašaus į „In The Aeroplane Over The Sea“. Galbūt tai buvo tinkamoje vietoje, tinkamu laiku sudėta nuostabių idėjų akumuliacija. Viena aišku –individualumas vilioja ir, nepaisant kokybės, pilkoje masėje visad išsiskirs švelniu atspalviu.
Green Knight (2021 )
Iliustracija : Mish Scott
