FC Baseball Šnekučiuojamės su

Kai kas jį žino kaip FC Baseball. Kiti, paprasčiausiai kaip Tautvydą. Mes šią spalvingą personą žinom, kaip pirmąjį savo pašnekovą. Išgirdus, jog jaunimo pamiltas muzikantas, anksčiau visiems žinomas Junior A sceniniu vardu, 2020-aisiais prisistatė klausytojams kaip FC Baseball ir pradėjo kurti bei dainuoti gimtąja lietuvių kalba –žinojom, jog Tautvydas turi būti pirmojo numerio svečias. Visgi, tiek mums, tiek jam tai yra naujas, jaudinantis puslapis (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme!). Besiruošiant didžiausiam savo koncertui iki šiol, FC Baseball pasakoja apie nestandartinį albumo „Žvėrynė“ albumo kūrybos procesą, asmeninę brandą bei naujojo alter ego gimimą.

DFC : Kai paskutinį kalbėjome, pakeitei savo sceninį vardą. Gal gali papasakoti, kas pasikeitė, kas įkvėpė ar pastūmėjo tokiems pokyčiams?

FC : Nepakeičiau. Junior A buvo vienas projektas, FC Baseball yra kitas. Ketinau rašyti, kad geriausia paralelė, kurią galiu sugalvoti yra „tas pats aktorius - skirtingi serialai”. Matyt tai irgi nebūtų tiesa. Nes ir aktorius gana pasikeitęs. Gal net visai kitoks. Daug laiko praėjo, nuo tada kai „užbaigiau“ Junior A reikalus, dar daugiau nuo tada, kai juos pradėjau. Junior A terpė buvo chaosas, man chaoso nebesinorėjo - priešingai, ieškojau harmonijos. Natūralu, kad pasukome skirtingais keliais.

DFC : Ne vienas žinomas muzikantas, pradedant nuo David Bowie baigiant Jennifer Lopez ar Princu, eksperimentavo su sceniniais vardais. Gal gali papasakoti, kaip susiformavo tavo dabartinis vardas „FC Baseball“ ir ką jis reiškia tau pačiam?

FC : Buvo tikrai nuostabu rašyti dainą ir nežinoti „po kokiu“ vardu ji bus išleista. Jokių išankstinių lūkesčių - nei iš auditorijos, nei iš savęs paties. Nemanau, kad čia taisyklė, bet tikiu, kad dažnai nutinka taip, kad autoriai save įspendžia į kampą. Taip nutiko ir man. Buvo pridaryta begalė klaidųpradedant nuo emocijos, kuri tą projektą maitino, baigiant žmonėmis aplink. Naujos pradžios momentas visad tyras, čia kaip nauji santykiai, pirmadienis po Naujųjų ir panašiai. FC Baseball užgimė per karantiną, kai visas pasaulis buvo toks chaotiškas, išsigandęs, kupinas nežinomybės - studija buvo saugi vieta. Buvo marios laiko, nes teko atšaukti suplanuotus koncertus - tobulos salygos leistis į naują nuotykį. Taip ir padariau. Šįkart daug aiškiau žinodamas ko vengti, kad apsaugočiau tą tyrumą. Dabar esu labai laimingas.

DFC : Ar vis dar tebegyveni viešbutyje? Kaip žinia, keli itin svarbūs albumai, įskaitant Bob Dylan’o „Blonde on Blonde“, taip pat buvo parašyti gyvenant viešbutyje. Ką išmokai iš šio gyvenimo etapo?

FC : Junior A atrodo žinojo vieną maršrutą miške, kuriame aš „ieškau“ dainų. Nežinau ar čia dėl anglų kalbos, ar dėl to, kad dainas rašiau iš prodiuserio kėdės, ar dėl tuometinio mano gyvenimo būdo. Ilgalaikėse perspektyvose, to personažo horizontuose niekada nebuvo. FC Baseball - visiškai kitoks. Gal dėl to, kad kur kas geriau pažįstu gitarą, nei klavišus, kuriais rašiau Junior A. Gal dėl to, kad gimtąja kalba. Gal dėl to, kad aš ir pats pasikeičiau.

Mano laikas viešbutyje buvo skirtas suprasti FC Baseball „metodą“. Pasinėriau į gitarą, į rašymą. Klausiau audio knygas, bėgiojau ir nuolat rašiau. Dienom, naktim, rytais. Grįždavau ten persirengti, pamiegoti ir išlėkdavau rašyti.

Laisvė nuo buities turi daug žavesio. Grįždavau naktimis, įeidavau pro galines viešbučio duris, kilimine danga išklotais laiptais pakildavau į antrą aukštą. Pirmos durys kairėje - mano „namai“. Pirmus tris mėnesius gyvendamas ten nesutikau nei vieno žmogaus. Visada būdavo tylu, ramu ir šilta. Niekad nepamiršiu to periodo. Gyvenant ten labai daug dalykų susidėliojo į savo vietas man.

DFC : Esi minėjęs, jog po kiekvieno albumo pabaigimo patiri „post-albuminę depresiją“. Kaip tai pasireiškia ir kaip su tuo dorojaisi po „Žvėrynės”?

FC : Albumo gimimas turi daug skirtingų fazių. Viskas prasideda labai žaismingai, o baigiasi juodais paakiais, krentančiu svoriu ir nemiga. Taip būna daugiau mažiau nuolatos. Žinoma, kiek įrašinėjančių - tiek matyt ir metodų. Tačiau toks aš, toks ir mano metodas - intensyvus. Įrašinėjant „LŪNA“, Jokūbas (prodiuseris) vienu metu net atsisakė su manimi dirbti, kol aš nepamiegosiu. Ėjo trečia diena be miego, namie nebesugebėdavau užmigti, tai išsinuomavau butą prie Aušros vartų ir parą tiesiog miegojau. Tada tęsėme darbus. Mano akimis (tikras) rašymas yra magija, sunku apie ją pasakyti kažką tikslaus. Įrašai, kita vertus, turi dvi puses - vieną magišką, o kitą tamsią ir gana pavojingą. Dokumentuojant ir racionalizuojant kas užrašyta, reikia nesugadinti pirmame etape užfiksuotos magijos. Viskas labai trapu, medžiaga, su kuria dirbama - atsiminimai ir svajos. Turi pastebėti menkiausias detales, tuo pat metu būti visiškai atsipalaidavęs.

Po keleto mėnesių tokioje būsenoje sunku grįžti į kažkokį racionalų buvimą. Pamenu baigęs Vorus sėdėjau balkone prie rusų dramos teatro, gėriau šampaną ir mąsčiau apie tai, kad net ne iki galo žinau ar esu ten, ar čia dainos eilutės. Žinau, kad labai dramatiškai skamba, bet tos ribos išties ištirpsta. Čia matyt šalutinis gebėjimo labai susikaupti poveikis.

DFC : Esi sakęs, jog tavo trečiąjį albumą reikia perklausyti „vienu mauku“ – nuo pradžios iki galo. Pirmą kartą su šiuo patarimu susidūriau klausantis Kendrick Lamar kūrybos, 2015-aisiais. Nuo tada, suvokimas apie muzikos klausymą gan stipriai subrendo. Gal gali papasakoti apie pačio pirmąsias kertines albumų patirtis?

FC : Tos perklausos „vienu mauku“ momentas mano atvejutik dėl to, kad aš nerašau singlų. Man pačiam, tiesa, visada patikdavo pradingti „albumuose“. Pamenu kai dar gyvenau su tėvais, gulėdavau vidury nakties, su ausinėmis klausydavausi The Libertines ar the Strokes albumų su mintim, kad vis tiek tuoj užmigsiu - nėra prasmės išjungti. Taip pragulėdavau iki ryto. Muzika atverdavo duris į kitą vietą. Į laisvę, ramybę ar šurmulį. Čiupdavau albumą kuriame tas pojūtis užkoduotas ir...iškeliaudavau. 1989 metais išleistas The Stone Roses albumas tokiu pat pavadinimu man iškart šauna į galva, kai pagalvoju apie albuminę patirtį. Queens of the Stone Age „Like Clockwork“, Radiohead „In rainbows“. Nuostabūs albumai.

DFC : Kaip gimė idėja iki šiol didžiausiam tavo teminiam koncertui „Žaidimai“? Kaip sumanei paversti šią muzikinę patirtį filmu?

FC : Manau, kad viskas prasidėjo nuo to, kad kai būna visiškai blogai - kartais, kaip žinia, taip būna visiems - bandydamas nusiraminti, aš vis ištardavau „aš vis tiek laimėsiu šitą žaidimą“. Neturiu omeny „gyvenimo žaidimo“ - jį aš senų seniausiai laimėjau. Aš daug myliu, turiu laisvę, o visų svarbiausia - ašį. Tiesiog, kartais tavo paties galva tau priešas, reikia ją apgauti, sugundyti, apžaisti. O ir šiaip - žaidimai labai gražus žodis.

Dėl filmo labai paprasta: paskambinau Justui (vadybininkui) pasakiau, kad norėčiau įamžinti šitą mūsų pasirodymą. Žinau, kad kursiu toliau - gyva programa keisis. Tai kas dabar vyksta ant scenos - muzikantai, dainos - gražus reikalas. Šitą reikia įamžinti.

DFC : Ar tiesa, jog kuriant savo naujausią EP „Karuselė“ apkurtai dešine ausimi. Gal skambės kiek keistai, bet šią vasarą taip pat dalinai apkurtau - neurosensorinis prikurtimas – tačiau, priešingai nei tau, atstatyti klausos nepavyko. Gal gali papasakoti apie tas dvi baimės pilnas savaites?

FC : Oh fuck. Ir nieko neįmanoma padaryti?

Aš žinojau, kad tik aš pats kaltas dėl to, kas įvyko, dėl to išlikau stebėtinai ramus. Tą naktį rašiau dainą „Karuselė“. Užrašiau žodžius „Baigiasi paraštės su „tamsos čia nebėra“, ištark tai balsu „tikiu tuo kas parašyta““. Mane taip užhipnotizavo tai kas ten vyksta, praleidau su ausinėmis 5-6 valandas sukdamas ta motyvą, griždamas ten vėl ir vėl. Galiausiai išvažiavau namo. Pamenu kitą rytą išlipau iš lovos ir susvirduliavau. Keista už kiek daug „atsakingos“ ausys. Prisėdau, parašiau vadybai, kad padėtų man rasti gydytoją. Į paieškas leidęsis ir pats mąsčiau apie tai, kas būtų jeigu būtų. Tai visi atsakymai, visos mintys buvo gana stipriai pririštos prie realybės.

Aš myliu muziką, daug nuveikiau muzikoje. Muzika daug metų intelektualiai ir emociškai buvo mane visiškai užvaldžiusi. Jaučiu šiai veiklai pagarbą ir dėkingumą. Ir jeigu mūsų keliai čia turėtų išsiskirti - vadinasi taip turi būti. Nuo tada kai supratau, kad muziką „myliu“ - neiššvaisčiau nei dienos. Iš čia matyt ir ramybė. Negali padaryti daugiau, nei gali padaryti. Žinoma, esu labai laimingas, kad viskas galiausiai susitvarkė. Bet jeigu kristi, tai kristi vaikantis vizijos. Taip tąnakt ir buvo.

DFC : Daugelis tavo gerbėjų žino, jog visa tai darai ne dėl pinigų ar šlovės. Visgi, ar dedikuojant savo kūrybą lietuvių kalbai nesijautei, jog “susiaurini” savo galimybes vieną dieną, tarkim, būti nominuotas “Grammy” ar atsidurti Billboards grojamiausių sąraše?

FC : Mano mintys apie sėkmę muzikoje niekada nebuvo susietos su tokiais pasiekimais. Labai nedaug mano mėgstamų atlikėjų buvo nominuoti Grammy. Kurti muzika kuri tau „rūpi“, daryti tai iš visos širdies, siekti tame meistrystės yra ir svarbiausia nominacija, ir apdovanojimas vienu metu. Galimybė tą muziką ant scenos atlikinėti su geriausiais muzikantais, kuriuos pažįstu yra visiška palaima, o tai daryti stovint prieš auditoriją kuriai ta muzika akivaizdžiai reiškia tiek pat ir dar daugiau yra sunkiai žodžiais nusakoma.

DFC : Kokių kriterijų laikaisi rašant muziką? Ar FC Baseball kūryboje yra „gabalų“, kuriuose eksperimentuojama daugiau nei kituose (arba atitrūkstama nuo standartinės dainos struktūros)?