Pikantiškos grybų užkandėlės

(iš Sonic Catering grupės receptų knygos)

Paruošimas

Ant vidutinės ugnies, į keptuvę įlašinus „ Amaro Nonino “, patroškiname smulkiai supjaustytą svogūną. Tuomet keptuvėje ištirpiname sviestą ir sumetame tinkamai apdorotus, supjaustytus grybus. Jiems lengvai apskrudus bei suminkštėjus, įberti žiupsnelį druskos ir pipirų – viską troškinti dar geras 3 minutes (arba iki kol pasibaigs pirmoji La Lontananza Nostalgica Utopica simfonija). Tuomet įmaišome grietinėlę bei miltus. Ant mažos ugnies 5 minutes viską maišome, neleidžiant garnyrui užvirti. Paruošiame valgomuosius krepšelius, į juos valgomuoju šaukštu įdedame lengvai atvėsusį garnyrą. Užkandėles papuošiame petražolėmis.

White Noise

Režisavo Noah Baumbach

Vaidina Greta Gervig, Adam

Driver, Don Cheadle

Išleidimo data Gruodžio 30 (Lietuva)

Tamsusis metų laikotarpis mūsų gyvenimuose pasireiškia pasikartojančiais kavos puodeliais prie bendro pusryčių stalo; įprastais mūsų nereikšmingų darbų aptarimais, kuriuose visada, be išimties, uždirbame per mažai. Bei smulkiais buitiniais apsižodžiavimais, kurie ilguoju laikotarpiu įtakos turės tiek pat, kiek naujasis Noah Baumbach‘o White Noise kino istorijai.

Šis režisierius į mano ašarų liaukas kėsinosi jau savo praeitame šedevre Marriage Story. Gulėdamas lovoje, susisukęs patalynėje ir stebėdamas vieną iš geriausių kino pasaulyje suregztų dialogų tarp Adam Driver‘io ir Scarlett Johansson, bei išgirdęs rėžiančius, kaip žaizda atvirus žodžius: „Everyday I wake up and hope you‘re dead“, — aš pratrūkau raudoti, lyg Žmogus voras išvydęs mirštantį Geležinį žmogų.

Į White Noise atėjau tikėdamasis daug. Oh boy, oh boy, oh boy , kaip norėtųsi šį pirminį nusistatymą pakeisti į emocijų ir lūkesčių nesužalotą Chuck Norris‘o pokerio veidą. Tačiau, to padaryti buvo neįmanoma. Pirma, kai pamatau Adam‘o Driver‘io veidą— spaudžiu „like“. Antra, patraukliai pavaizduota ir išpildyta aštuoniasdešimtųjų stilistika, kurią sėkmingai išnaudojo kitas Netflix‘o hitas „Stranger Things“. Trečia, po puikaus projekto vėl į kedus šokantis režisierius. Galiausiai— žanro derinys, maišantis komediją ir siaubą. Riešutų sviestas ir džemas. Kas gali būti geriau nei dviejų stipriausių žmogaus emocinių būsenų kūdikis? Visi elementai aplink šį filmą suka mūsų galvas į saulę bei traukia peržiūrai. Deja, į saulę buvo pakilta per aukštai ir kaip Ikaras sudegino savo sparnus, taip filmas sudaužė besivystančias iliuzijas.

Tiek Marriage Story, tiek čia režisierius ypač aktyviai stengiasi nagrinėti šeimos santykius: jos narių tarpusavio dinamiką, pykčius, barnius bei kitus kasdienybėje kylančius iššūkius. White Noise yra paremtas 1985-aisiais išleistos to pačio pavadinimo postmodernistinės Don DeLillo novelės bei pasakoja istoriją apie keturių vaikų tėvą Jack‘ą, kuris tuometinėje Amerikoje dar yra žinomas kaip ryškiausias Hitlerio — taip, to paties ūsuoto über blogiuko, kuris savo nestabilia psichika bandė „nulaužti“ pasaulį— ekspertas.

White Noise gali būti išdalinamas į tris aktus: įžanginė dalis, supažindinanti mus su pasauliu ir veikėjais; cheminio debesies tragedija bei trečiasis, finalinis aktas, kuriam neturiu žodžių apibūdinti ir, manau, tai darau pagrįstai. Šios struktūros paaiškinimui galime prisiminti labai dažnai pasakose naudojamą trijų brolių sistemą.

Pirmieji du broliai visada puikūs, protingi, gražūs, darbingi. Trečiasis— visuomet lieka kvailelis, naivuolis. Taip ir Baumbacho filme: jei pirmosios dvi dalys mano akių nuo ekrano nelabai norėjo nutraukti, o spragėsius teko iš dėžutės graibstyti nežiūrint, tuomet trečiojoje dalyje buvo galima išeiti gaminti vakarienės ir grįžus suprasi tiek pat mažai, kiek ir sėdint nenuleidus akių.

Filmas taikosi į per platų diapazoną temų, kurias norima aptarti: mirties baimė, konspiracinės teorijos, vartotojiškumas, masių psichologija, neištikimybė, netektis. Tačiau pamirštama, kad tai kino juosta ir ji spraudžiama ne į 300 puslapių teksto mažu šriftu, o į 2 valandas vizualinio, garsinio ir tekstinio vystymo. Toks temų kratinys vargina ir blaško. Filmų gurmanai sakys, jog filme vystoma tik viena tema— šeima. Tačiau, nors ir bandoma viską sukti apie šeimą, „paraštėse“ lieka kitos ypač gilios ir išsamesnio nagrinėjimo reikalaujančios temos.

Kitas ryškus White Noise elementas — dialogas. Ši filmo dalis tikriausiai turės dvi stiprias puses, iš kurių vienoje atsidurs organiško ir realaus dialogo fanai, kitoje — žmonės, norintys girdėti, kas filme kalbama. Aš būsiu neįdomus, neoriginalus ir net šiek tiek bailys, bet pasakysiu, kad stovių šitam mūšio lauke per patį vidurį, laikydamas ant kreivos lazdos užvilktas baltas trumpikes. Šiuo atveju, manau, nėra teisingo atsakymo. Iš vienos pusės, filme dialogai ypač natūralūs ir atrodo, kad režisierius to ir siekė nuo pat pradžių — perteikti vidutinės amerikiečių šeimos buitį ir bendravimą. Stebėdamas filmą, aš patikėjau šia branduoline šeima. Pagriebus kitą lazdos galą, dialogas momentais tampa vienas didelis chaosas, kuris atvirai šnekant — erzina. Dažnai nesupranti kas vyksta, lengvai pameti mintį. Pripažinsiu, kad pirmąja peržiūra daugelį dialogo eilučių praklausiau ir daugelio iš jų nesupratau, tad jei tikitės, kad komedijos ir siaubo žanro etiketes turintis filmas taps lengvu vakaro užkandžiu — teks stipriai nusivilti. Į filmą reikia eiti su akyse degančia kovos ir koncentracijos ugnele, kitu atveju — tai bus vienas didelis žodžių marmalas, kurį suvartoti bus nelengva. Norisi tikėti, kad White Noise dialogas bando atspindėti savo nagrinėjamą mintį, kad „šeima yra pasaulio dezinformacijos lopšys“, kur mūsų minimas žodžių chaosas tampa nebe minusu, o priemone šiam tikslui pasiekti.

Tačiau, ne viskas taip blogai. Pats Adam‘as Driveris mano nuomone — puikus. Savo rolę jis valdė nuožmiai ir nepaleido savo personažo, kuris iš esmės atrodo būtų sunkus riešutėlis bet kuriam mažesnio kalibro aktoriui. Jack‘as — dvilypis personažas. Namų aplinkoje jis kiek flegmatiškas, neapdairus. Darbe — genijus, vienintelis pasaulyje gebantis taip dinamiškai ir ryškiai kalbėti apie vieną baisiausių žmonių, vaikščiojusių Žemės paviršiumi. Tokia, skirtumuose paskendusi asmenybė, ypač įdomi stebint iš šono. Vienas įsimintiniausių filmo epizodų tikriausiai yra Jack‘o ir Murray‘aus (vaid. Don Cheadle) paskaita, sutapatinanti Elvio Preslio ir Hitlerio asmenybes bei pristatanti jas prieš paauglius, įstelbusius žvitrias akis į du pakvaišusius dėstytojus. Elvis ir Hitleris lyginami per motinos prizmę ir abiem priskiriama tai, kad šie du vyrukai — „mamyčiukai“. Įdomu, kad šiems palyginimams buvo parinktos dvi priešingybės, bet tuo pat metu ir panašios asmenybės. Tiek Elvis, tiek Hitleris savo kalbas/dainas atlikdavo tūkstantinėms minioms bei ten atėję žmonės šiems dviems gigantams bučiavo kojas ir rankas, kad tik į juos būtų atkreiptas dėmesys. Masės ateidavo pasižiūrėti į savo dievukus, savo laiku ir su savomis priežastimis. Elvis ir Hitleris turi bendrą aspektą— žmonės ant pjedestalo. Nesvarbu, kad vienas ten atsidūrė per baimę, kitas per talentą.

Iš siaubo pusės, filmas nėra ypatingai gąsdinantis ar pripumpuotas širdį stabdančių „jumpscare‘ų“. Vis dėl to, viena scena paliko ryškų įspūdį— Jack‘o sapnas. Ši scena atrodo niekuo ypatinga: Jack‘as atsikelia, lovoje neranda savo žmonos Babettės (vaid. režisieriaus mūza Greta Gervig), tačiau verandoje pamato sėdinčią figūrą. Figūra, deja, ne jo žmonos. Ji juda link tualeto, nusituština, ateina prie lovos ir atsiguldama pilnai užsikloja antklode. Visa ši scena, atvirai— tiesiog šiurpinanti. Pradedant nuo to, kad puikiai išgautas baimės jausmas, kai atsikėlęs naktį pamatai nepažįstamą figūrą; baigiant tuo, kad figūros nėrimasis per ant klodę atrodė taip baisiai, kad norėjosi dėtis pirštus ant veido ir slėptis po lova. Tereikėjo antklodės, žmogaus figūros bei puikaus kinematografinio atlikimo, jog likčiau be žado.

Triangle of Sadness

Režisavo Ruben Östlund

Vaidina Harris Dickinson, Charlbi Dean, Thobias Thorwid

Išleidimo data Spalio 21 (Lietuva)

2017 metais švedų režisierius Rubenas Östlundas, laimėjęs „Auksinę palmės šakelę“ už filmą The Square, šiais metais sugrįžo į kino ekranus su Triangle of Sadness, taip pat nuskynusiu šakelę bei nominuotu net trims Oskarams.

Triangle of Sadness juostos centre – žymių modelių pora Carl (vaid. Harris Dickinson) ir Yaya (vaid. Charlbi Dean). Filmas nukelia į prabangų kruizą turtingiesiems, kur turinuko Instagramui čia daug: prabangos, pasipuikavimo, brangaus maisto... Bet kai visas instagraminis viršelis kartu su jachta pradeda skęsti, o dalis turtuolių atsiduria negyvenamoje saloje, išryškėja tikrieji veidai. Saloje buvusios hierarchijos nebegalioja, čia išsitrina statusai. Milijardierius tu ar influencerė –niekam neberūpi.

Östlundas kalba, kad pradėjęs galvoti apie filmą, pasakė sau, jog nori sukurti laukinius, linksmuosius amerikietiškus kalnelius suaugusiems. Jis teigia, kad grožis yra vienas iš tų dalykų, kaip išsilavinimas ar pinigai, kurie padeda įsilieti į visuomenę, todėl norėjo atskleisti grožį kaip valiutą.

Ši adaptacija ilga, tad kalbėti apie ją būtų galima ir kitus 1000 žodžių. Bet spaudžia laikas, metas grįžti į buitį, atsigerti kavos. White Noise nėra kinematografinis ar režisūrinis stebuklas. Šis filmas yra panašesnis į pokalbį su seniai matytu draugu — susitikus reikia aptarti darbą, šeimą, laisvalaikį, politinę situaciją, orą bei viską sutalpinti į 5 minutes, nes tuoj atvažiuos trūlas. Bet susitikimas vis tiek malonus, kartais kelia šypseną, kartais šiek tiek nejaukus, o kartais— gali išgirsti mintį, kurios nepamirši visą likusį gyvenimą.

Justinas Viskantas

Filmo pavadinimas „Triangle of Sadness“ atėjo iš termino, vartojamo grožio industrijoje, ir momento, kai plastikos chirurgas, pažiūrėjęs į draugės raukšles tarp antakių, pasakė: „Turi gilų liūdesio trikampį, bet botokso pagalba galiu jį panaikinti per 15 minučių“.

Įdomus faktas: kapitono - marksisto bei rusų oligarcho - kapitalisto idėja kilo iš Rubeno vaikystės. Jo mama buvo kairiųjų pažiūrų, brolis dešiniųjų ir jie tarpusavyje ginčydavosi.

Triangle of Sadness – aštrus, nepatogus, galingas kūrinys, atskleidžiantis absoliutų apsėdimą dėl grožio; jaunystės kulto sudievinimą, lyčių, hierarchijos, galios nelygybę ir verčiantis praregėti, kiek tuščios be prasmybės telpa mūsų eroje.

Kornelija Anelauskaitė