The Whale

Režisavo Darren Aronofsky

Vaidina Brendan Fraser, Sadie Sink, Hong Chau

Išleidimo data Vasario 24

Kaip turi atrodyti filmas, apie kurį tiek visi šneka, bet tiek nedaug žino? Filmas, iš mūsų vaikystės prisiminimų ir kinematinės užmaršties sugrąžinęs legendinį Mumija aktorių Brendan'ą Fraser'į? Skaitant šiuos žodžius, atsakymą jau žinosit – po The Whale premjeros užsienyje, su šešias minutes trukusiais aplodismentais pagrindiniam aktoriui, praėjo beveik visi metai.

Nespėjusiems nueiti į kino teatrus, tikriausiai daugiausiai aprašytas 2022ųjų filmas The Whale yra sunki (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme), klaustrofobiška melodrama, besisukanti aplink literatūros profesorių, kuris seniausiai nebesidžiaugia gyvenimu. Didžiausia to priežastis, žinoma, yra jo 273 kilogramus sveriantis kūnas, apleistas po artimojo netekties. Dėl to (beveik) visas filmo veiksmas vyksta ant sofos, o studentai nėra gyvai matę savo dėstytojo. Net jei objektyvas neprakaituoja kartu su Fraser'iu, šiam atliekant mini-keliones vardan šokoladuko ar picos (su džemu!) gabalėlio, kraujo spaudimui kažkur ties „kviesk greitąją“ ribos, The Whale nori, kad žiūrovui būtų nepatogu. Ir Darren Aronofsky'is yra vienas iš režisierių, kuris šį darbą atlieka geriau, nei daugelis.

Nežinau ar tai su amžiumi didėjantis cinizmas, ar po-karantininio gyvenimo užgrūdintas kritiškumas klaustrofobiškoms, Oskaro, kaip „baltojo banginio“ besivaikančioms dramoms. Tačiau ties kažkuriuo momentu suvoki, kad be Fraser'io – žmogaus, kurio žvilgsnis galėtų išgydyti raupsuotuosius bei pravirkdyti kas trečią žiūrovą – The Whale yra gan tuščias, lyg glazūruota bandelė be įdaro. Daugelis scenų, įskaitant ir tą, kurioje Charlis masturbuojasi lyg nebūtų rytojaus, rodos, nori, kad mes tuo pačiu ir gailėtumėmės šio pasiligojusio nevykėlio, tuo pačiu –sirgtume už jį ir jo naivius siekius.

Tačiau problema slypi ne emocinėje manipuliacijoje ar žemiškų problemų perteikime, bet jų kiekyje. Atrodo, šiame filme jų tiek pat daug, kiek ir trupinių ant Charlio pilvo – priklausomybė, religija, seksualumas, ar tęsti toliau? Tačiau tai tik lieka trupiniais, kuriuos pastebėjus ir nuvalius, The Whale dramatiškumas (ar scenarijaus prisilietimas prie jautrių temų) nenumestų nei gramo svarbos.

Iki pamatant The Whale , apie Darren Aronofsky galvojau panašiai kaip kinomanai anuomet galvojo apie Tarkovsky ar Federico Fellinį: juk tokius filmus kaip The Black Swan ar Mother! gali pastatyti tik genijus. Tiesa, šiuos filmus ir sukūrė genijus. Bet tai nereiškia, jog visos metaforos turi būti pataikytos; ar viskas, prie ko prisilies Aronofsky'io ranka, turi virsti auksu. Tebūnie tai būna auksas Fraser'iui – jei ne dėl vieno geriausio pasirodymų šiais metais, tai bent dėl Oskaro verto sugrįžimo į mūsų širdis.

Glass Onion: A Knives Out Mystery

Režisavo Rian Johnson

Vaidina Daniel Craig, Edward Norton, Kate Hudson

Išleidimo data Gruodžio 23

Daniel’ui Craig’ui viskas aišku – ne tik kino ekrane, filmui „nudrėbus“ gudrų siužetinį posūkį, bet ir gyvenime. Praleidus 15 metų darant kaskadinius triukus didžiausiose veiksmo filmų franšizėse, koks tolimesnės karjeros žingsnis gali būti labiau sveikintinas ir atpalaiduojantis, nei visiška rolės priešingybė tai, kuri jį išgarsino?

Besišypsantis, žaismingas, bet visuomet racionalus detektyvas Benoit Blanc’as, susidorojantis su nusikaltėliais naudojantis išmintimi, o ne kumščiais, sugrįžta dar vienai Agata Kristiškai bylai, visiškai nesusijusiai su 2019-ųjų pirmtako Knives Out įvykiais. Šiame tęsinyje jis yra pakviečiamas technologijų pasaulio giganto-filantropo (vaid. Edward Norton) praleisti savaitgalį atokioje saloje su „trikdytojų“ šutve ir pažaisti nekaltą žmogžudystės žaidimą.

Vienintelė problema: milijardierius nekvietė pono Blanc’o. Tad kas tai padarė jo vardu? Ar jau reikia pradėt nerimauti? Ar visas šis sambrūzdis turi užslėptų motyvų? Ir ar tai „Mona Liza“ kabo svetainėje už neperšaunamo stiklo?

Pelnius pripažinimą po Looper (2012) ir sulaukus visokeriopų atsiliepimų dėl The Last Jedi (2017), režisierius Rian’as Johnson’as matomai surado saldžią vietelę Knives Out visatoje – asmeninėje smėlio dėžėje, kur tik jis yra atsakingas už filmo toną ir laisvai lankstomas taisykles.

Be abejo, Glass Onion turi klasikinių, visiems šio (whodunnit) žanro pretendentams aktualių elementų: netikėta turčiaus mirtis su tuzinu už nugaros dantį griežiančių priešų. Neįprastos konstrukcijos pastatas, pilnas mįslių, užslėptų mygtukų ir žaidimų. Dešiniosios detektyvo rankos rolei pasisiūlanti pagalbininkė nekaltomis akimis. Ir žinoma, nuostabus ansamblis dviveidžių individų, kuriems labiau už viską patinka neapykanta (Dave Bautista, „geriausias šių dienų aktorius, atkeliavęs iš imtynių industrijos“ (pasak režisieriaus), ir kaip niekad žavi Kate Hudson, šį kartą gavo daugiausiai pasismaginti iš visų).

Tačiau viena svarbiausių, iš minios filmą išskiriančių savybių yra jo aktualumas. Be to, jog pasakojimas vyksta globalinio karantino laikotarpiu ir juoko forma užgaulioja tam tikras garsenybes – vienas akivaizdžiau, kitas laikantis saugaus, karantininio atstumo – veikėjai taip sėkmingai primena tam tikrus influencerius su savo absurdiškomis kvailystėmis, jog galėtum pamanyt, kad Glass Onion buvo pastatytas praėjusią savaitę, o ne prieš du metus.

Glass Onion yra itin intriguojanti, linksmai susukta mįslė, varoma veikėjų ginčytinais sprendimais ir prielaidomis bei priverčianti žiūrovą atidžiai stebėti kiekvieną kadrą (ir tarp jo eilučių); mįslė, kur kiekviena filmo detalė turi svarbų tikslą ir prisideda prie genialios filmo kulminacijos. Kas čia žino: galbūt vieną dieną Ištrauktų peilių paslaptis prisiminsim su tokia pačia atgaiva, kaip ir Agatos Kristi „Puaro“.

Todeschini

link mašinos. Ironiška, kaip vienam laisvė lyg ranka pasiekiama, kitam –kainuojanti ašaras ir kraują.