bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pakvietė visus signatarus dažniau lankytis bibliotekoje. Renginyje dalyvavo kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, Lietuvos valstybės naujojo archyvo vadovė Danutė Kontrimavičienė, Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis. „Atvykusius į parodą pasitinka Kovo 11-osios akto signatarų portretai ir jų atsakymai į klausimus apie šeimose puoselėtas vertybes, turėtus idealus, karjerą, įsitraukimą į veiklą, skirtą Nepriklausomybės atkūrimui“, – pristatydama parodą sakė Lietuvos valstybės naujojo archyvo vadovė D. Kontrimavičienė. Eksponuojami ir kiti su šiuo reikšmingu įvykiu susiję dokumentai, pateikiami svarbūs signatarų ranka rašyti nepriklausomybės teksto formuluočių taisymai, siekiant parodyti, kad nepriklausomybė „tik atstatoma“, o ne skelbiama, pabrėžiant, kad penkiasdešimt metų truko okupacija. Parodoje stengtasi nušviesti Lietuvos kelią iki Kovo 11-osios akto, nepriklausomos Lietuvos pripažinimą. B. Valionytė priminė kovo 11 d. rengtus dokumentus ir vėlyvą vakarą (22 valandą 44 minutės) priimtą Nepriklausomybės Aktą. Ji pripažino, kad kėlė nerimą klausimai – ar mums pavyks, ar atsilaikysime, ar nebūsime rytoj sunaikinti. „Buvo didelė įtampa, bet vyravo bendras tautos pasiryžimas, kuris ateina iš mūsų senosios istorijos laikų, iš mūsų protėvių, iš partizanų kovų, ateina per motinos kraują. Mes esame laisva tauta. Ši dvasia 1990 m. suvešėjo ir tapo kūnu. Turiu pasakyti tokį paprastą vertinimą: tiek 1918 m. Vasario 16-ąją, tiek 1990 m. Kovo 11-ąją lietuvių tauta išnaudojo istorinį šansą atkurti Lietuvos valstybę. Paprastai kalbant, mums pavyko ištraukti dramblį pro rakto skylutę“, – teigė B. Valionytė. „Mes iš tikrųjų dabar gyvename aukso 30-metį“, – džiaugėsi Lietuvos laimėjimais per šiuos tris dešimtmečius A. Nikžentaitis. Lietuva tapo visateise pasaulio bendruomenės nare, mūsų mąstymas, ypač jaunimo, yra visiškai pasikeitęs. „Tiesiog džiaukimės laisve ir švęskime Kovo 11-ąją, kad ir kur būtume!“ – susirinkusiuosius ragino viceministrė I. Veliutė.
Prie istorinių dokumentų viso renginio metu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai ėjo garbės sargybą.
4
Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 40 min. Iš kairės: Egidijus Bičkauskas, Eugenijus Gentvilas, Vytenis P. Andriukaitis, Kęstutis Lapinskas, Liudvikas N. Rasimavičius ir kt. Lino Pučinsko nuotr.
„Tarp knygų“ redakcijos prašymu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Irena Andrukaitienė, Jonas Prapiestis ir Jurgis Jurgelis pasidalijo prisiminimais apie neužmirštamą 1990-ųjų kovo 11 d. vakarą, tų laikų atmosferą ir nuotaikas Lietuvoje. IRENA ANDRUKAITIENĖ: „ĮVYKDŽIAU SAVO RINKĖJŲ PRIESAKUS“ Nuo pat sesijos pradžios Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje ir kuluaruose tvyrojo nerimastinga išskirtinio istorinio fakto laukimo būsena. Gausybė užsienio korespondentų iš įvairių naujienų agentūrų, taip pat mūsų žurnalistai Alfredo Motiejūno nuotr. gaudyte gaudė kiekvieno posėdžio dalyvio judesį, kad suspėtų užfiksuoti visus tų dienų sprendimus ir, žinoma, svarbiausiąjį – Nepriklausomybės paskelbimą. Tik kada tai įvyks? Kovo 10? Kovo 11? Ar vėliau? Laimėjusioji Sąjūdžio deputatų dauguma dar nebuvo nusprendusi. Todėl nuo pat pirmos dienos, kol nebuvo paaiškėjusi svarbiausių Nepriklausomybę deklaruojančių dokumentų priėmimo seka, jautėsi įtampa ir deputatų, ir žiniasklaidos fronte, ji persidavė visiems, tomis dienomis buvusiems Aukščiausiojoje Taryboje. Atmosfera buvo įelektrinta. Pasibaigus kovo 10 d. posėdžiui, vakare Sąjūdžio deputatų klube virė diskusijos: iki vėlumos vis dar buvo svarstoma – ar visą 5 nepriklausomybės dokumentų paketą priimti iškart ar dalimis: pirmiausia parengiamojo pobūdžio (deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ ir įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo bei
