Parengė Vaidenė GrybauskaitėMes tai padarėme

MES TAI PADARĖME!

Minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, nusprendėme pakalbinti šalies bibliotekose dirbančius kolegas ir paklausti, kaip jie prisimena įvykius prieš ir po Kovo 11-osios. Kokiomis nuotaikomis tada gyveno, ką apie mūsų gyvenimą galvoja šiandien, apskritai ką jiems reiškia 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Pasidalyti prisiminimais sutiko Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės, Trakų rajono savivaldybės, Akmenės rajono savivaldybės viešųjų bibliotekų atstovės.

BUVOME LABAI VIENINGI

Rožė Koriznienė. 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo

2020 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausioji bibliografė (1990 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriaus metodininkė)

Mūsų Muzikos skyrius buvo labai susivienijęs. Jame dirbo Eglė Marčėnienė – ji buvo tremtinė, Janina Stonienė – taip pat tremtinė. Jos ir įtraukė mus į Sąjūdį. Visos buvome už Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai dalyvavome visuose mitinguose, kurie vykdavo prie bibliotekos. Atsimenu vieną, kai stovėjome Gedimino prospekte visi susikibę rankomis, tiesa, kokia konkrečiai proga jis buvo, jau nepamenu. Mūsų skyrius buvo kaip kumštis, nors bibliotekoje buvo visokių žmonių, buvo ir susilaikančių, kurie žiūrėjo ir laukė, kaip čia viskas bus. Prisimenu svarbų to meto įvykį – didįjį mitingą Vingio parke. Tą dieną budėjau skaitykloje, todėl į mitingą nėjau, bet ėjo mano vyras, ant pečių pasisodinęs vyresniąją dukrelę – jai tada buvo penkeri ar šešeri. Tai aš labai jaudinausi, kad kas nenutiktų, juk tiek žmonių... Dukra jau tada mokėjo Lietuvos himną ir labai gražiai ten su visais giedojo. Su šeima dalyvaudavom ir kitose akcijose, važiavome, aišku, į Baltijos kelią, eidavom žiūrėti tuo metu populiarių „Šėpos" teatro spektaklių. Prieš tą kovo 11-ąją vyravo susikaupimas ir laukimo nuotaikos. Pamenu, bibliotekos Konferencijų salėje buvo pastatytas didžiulis televizorius, tai visi ten sėdėjom ir stebėjom, kas vyksta Aukščiausiojoje Taryboje, kokie sprendimai priimami. Kai sužinojome, kad priimtas aktas ir paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, apėmė begalinis džiaugsmas, o kartu ir pasididžiavimas – mes tai padarėme!

Džiaugėmės ir kai mus pripažino pirmoji socialistinė Moldova (1990), vėliau – Islandija (1991). Kad esame laisvi ir kad jau nebus jokių provokacijų, turbūt pajutau tada, kai buvo išvesta sovietų kariuomenė (oficialiai išvedimas baigtas 1993 m. rugpjūčio 31 d. – Red.). Per 30 nepriklausomybės metų įvykę pokyčiai, palyginti su ankstesniu gyvenimu, stulbina: visur galime keliauti, vaikai gali mokytis kur tik nori. Galime siekti savo tikslų, šviestis ir tobulėti. Net mokytis visą gyvenimą...

Danguolė Banevičienė. 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo

2020 m. – Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė (1990 m. – Trakų centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja)

Gerai prisimenu tą akimirką, kurią tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija, o gal tiesiog vaizduotė dabar kuria tokį jau įprastą mums visiems vaizdą... Vis dėlto atminty įsirėžusios akimirkos, kai vėlų vakarą šeimos rate stebime Lietuvos televizijos transliaciją ir išgirstame, kad pasirašytas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktas, regime Trispalvę stambiu planu, ji lėtai ir išdidžiai visiems laikams uždengia sovietinį herbą... Su jauduliu širdyse sveikiname vienas kitą. Jaučiau ramų džiugesį su nedideliu nerimo prieskoniu „Kas dabar bus?“ Žinia sklido per televizorių, radiją, telefonu, iš lūpų į lūpas. Tikrai prisimenu, kad su kolektyvu bibliotekoje gėrėme šampaną. Tada dar nebuvo į tai labai griežtai žiūrima, be to, ir proga neeilinė.

Pirmoji emocija – pasididžiavimas, kad mes tai padarėme, euforija su nedemonstruojamomis ašarėlėmis akyse. Apėmė nepakartojamas vienybės su visa Lietuva jausmas – lyg būtume vienas kūnas. Ir palengvėjimas – tarsi nusimetus sunkią naštą, užvertus istorijos seną lapą ir pradedant naują. Kartu ir suvokimas, kokia atsakomybė prieš mus atsiveria... Jaunesniosios kartos entuziazmą į realybę grąžindavo vyresniosios kartos nuogąstavimai ir keliamas klausimas, kaip reaguos Sovietų Sąjunga, kokių drastiškų veiksmų ji gali imtis... Aš – ne karo kartos žmogus, todėl tikrai netikėjau, kad nepriklausomybė pareikalaus žmonių aukų.

Laisvės jausmas su konkrečia data nesusijęs. Juk Kauno „Žalgirio“ krepšinio rungtynių su Maskvos CSKA metu jausdavomės laisvi. Arba įsimintini roko maršai – ypač tas Vilniuje, kai Arvydas Juozaitis pirmą kartą viešai iškėlė Trispalvę. Vėliau tas jausmas stiprėjo pasveikinant kiekvieną, sutiktą kelyje su Trispalve.

Išsilaisvinant svarbūs buvo Sąjūdžio suvažiavimas (1988 m. spalio 22–23 d. – Red.), tiesiog buvimas su tauta gatvėse ir dainuojant, Katedros sostinėje grąžinimas tikintiesiems, dalyvavimas Baltijos kelyje, Sąjūdžio spaudos skaitymas. Bet aukščiausias taškas – tragiška 1991 m. sausio 13-oji ir po jos sekę ilgai laukti įvykiai, kai Lietuvą pripažino Islandija, kitos šalys. Per tuos dešimtmečius biblioteka ir jos skaitytojas, tiksliau vartotojas, išliko, tik pakito jo poreikiai, kaip kad pasikeitė ir knygų fondas, kolektyvas. Pavyzdžiui, mūsų bibliotekoje iš anų laikų likome tik 5. Į lentynas sugrįžo sovietmečiu drausti autoriai ir knygos, nepolitizuota ir objektyvi Lietuvos istorija. Atsirado galimybė dalytis ir viešinti tarpukariu leistus leidinius, bendradarbiaujant su kraštiečiais, atverti privačių archyvų ilgus metus saugotus ir per stebuklą išlikusius fondus. Išnyko išorinė Glavlito kontrolė, atsirado vidinė savikontrolė ir atsakomybė. Įdiegus naująsias technologijas, bibliotekos tapo kompiuterizuotos, galinčios pasiūlyti įvairių IT priemonių ir organizuoti įvairių formatų renginius. Dauguma bibliotekų įgavo visiškai kitokią išvaizdą – neliko senų ir apgriuvusių pastatų, jos tapo ne tik renovuotos ir priimtinos akiai, bet ir patogios savišvietai, darbui, kūrybai, bendravimui...

O Trakų miestas nuo Vytauto laikų kaip traukė, taip ir traukia kiekvieno akį savo pilimi, nes ji – pagrindinis ir nekintantis mūsų miesto akcentas. Ne veltui ir Trakų viešosios bibliotekos logotipas be jos neįsivaizduojamas...

LAIKAS, GAUSUS EMOCIJŲ IR ĮVYKIŲ

Danutė Pukelienė. Apie 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo

2020 m. – Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Metodikos skyriaus vedėja (1990 m. – Tauragės centrinės bibliotekos Metodikos skyriaus vedėja)

Laikotarpį prieš Kovo 11-ąją prisimenu kaip tikrai labai įdomų. Viskas keitėsi: žmonių bendravimas, darbas, reikalavimai, įvykiai keitė vienas kitą. Tik spėk viską sekti. Bibliotekoje vyko pagrindinė veikla, nes čia buvo įsikūrusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tauragės skyriaus būstinė. Sąjūdžio iniciatyvinei grupei priklausė to meto bibliotekos direktorė Vida Kazakevičienė ir jos pavaduotoja Danutė Tauginaitė. Bibliotekoje buvo komplektuojama ir platinama Sąjūdžio spauda, renkami parašai prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, už naują Lietuvos Respublikos Konstituciją. Prie šios veiklos prisidėjo ir kiti bibliotekos darbuotojai. Man ir pačiai yra tekę spausdinti tam tikrus Sąjūdžio dokumentus. Tauragės Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė įvairių specialybių žmonės. Čia galėjai sutikti žurnalistų, kultūros darbuotojų, gydytojų, mokytojų, didesniąją dalį, ko gero, sudarė techninių specialybių žmonės. Iniciatyvinei grupei yra vadovavę statybininkas, inžinierius ir mieste veikusios keramikos gamyklos darbininkas.

Aš asmeniškai Tauragėje vyraujančias nuotaikas jaučiau gal kiek mažiau, nes tuo metu rašiau baigiamąjį darbą, norėjau Vilniaus universitete baigti neakivaizdines bibliotekininkystės studijas. Studijos irgi keitėsi – sužinojome, kad nereikės laikyti vieno iš baigiamųjų egzaminų (mokslinio komunizmo). Man pasisekė patirti įdomių pojūčių, nes studijas baigiau svarbaus virsmo metu.

Apie paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę sužinojau per televiziją – su šeima stebėjome ir laukėme žinių. Tas kovo 11-osios sekmadienis buvo labai įtemptas ir gausus emocijų. Buvo ir džiugu, ir baisu. Prisimenu, kaip pamatėme iškeltą Trispalvę – mums, augusiems sovietiniais laikais, tai buvo kažkas neįsivaizduojamo ir nesuvokiamo. Mano šeima – tėvai, močiutė – sulaukė tos dienos, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Vyras, pamatęs Trispalvę, verkė, nes jo tėtis tos dienos nesulaukė, nors labai apie ją svajojo...

Kad esame laisvi, patikėjau tikriausiai po kelerių metų. Pirmieji metai buvo sunkūs. Įvairios blokados, krizės. Jų patyrėme ir bibliotekoje. Kartais atrodė, kad galime neišlaikyti, bet atsilaikėme – jau tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvoje.

Ir Tauragės mieste, ir viešojoje bibliotekoje per šį laikotarpį daug kas pasikeitė. Miestas atgijo, lyg ir atjaunėjo, pasidarė gyvas. Bibliotekininkai išlaisvėjo, jiems nebereikia vykdyti kvailų nurodymų, pavyzdžiui, išimti iš apyvartos knygų, kurios atseit kenkia žmonėms, gali kviestis į bibliotekas įvairių pažiūrų ir profesijų žmones. Svarbiausia, kad dirbdami galime pasitelkti kūrybiškumą ir nieko nebijoti.

Zita Sinkevičienė. 1990 m. Romos Jonikienės nuotr. 2020 m. – Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė (1990 m. – Akmenės rajono centrinės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja)

Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui, mes, bibliotekininkai, žiūrėjome televizijos laidas, stebėjome įvykius, skaitėme spaudą, aktyviai domėjomės ir dalyvavome Akmenės rajono politiniame gyvenime: ėjome į įvairius renginius ir mitingus, į rajono bibliotekas kvietėme Sąjūdžio dalyvius ir diskutavome aktualiomis temomis. Aktyviausi buvo rajono kultūros, švietimo, visuomenės veikėjai, tarp kurių buvo anapilin išėjusi režisierė, poetė, tremtinė Stasė Niūniavaitė, politikos veikėjas Klemas Inta, žurnalistas, kraštotyrininkas Leopoldas Rozga, atsargos karininkas Jonas Pilitauskas, Viktoras Karpalovas, vėliau tapęs Sausio 13-osios brolijos Akmenės rajono skyriaus pirmininku, ir daugelis kitų, neabejingų Lietuvos likimui rajono gyventojų.

Per televiziją sužinojus apie Nepriklausomybės atkūrimo faktą, užplūdo pasididžiavimo jausmas, pasididžiavimas Lietuvos žmonių ryžtu ir valia atkurti Nepriklausomybę. Supratome, kad pildosi svajonė – būsime nepriklausomos ir laisvos šalies piliečiai, lygiateisiai viso demokratinio pasaulio nariai.

Tikrąjį laisvės pojūtį pajutome, kai pamatėme plevėsuojančias Trispalves, išgirdome viešai atliekamą Lietuvos himną ir supratome, kad nebijodami galime tarti laisvą žodį.

Šiandien matome didžiulius pokyčius – pasikeitė ir Lietuva, ir jos žmonės, ypač mūsų kraštas. Naujoji Akmenė nušvito naujomis spalvomis, tapo gražesnė ir patrauklesnė. Mes, bibliotekininkai, labiausiai didžiuojamės naujuoju Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pastatu (atidarymas įvyko 2018 m. – Red.), įdiegtomis naujausiomis technologijomis ir smalsiais, kūrybingais ir aktyviais bibliotekos lankytojais.