Jurgis Jurgelis: „Tuo metu baimės nejutome

keliauti, nevaržomiems mąstyti, dalyvauti politikoje ir t. t. Dabar tai suvokiame kaip natūralias vertybes, tačiau kiekvienos iš šių teisių, laisvių mūsų tauta siekė dešimtmečius trukusioje sunkioje, daug aukų pareikalavusioje kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę.

Tenka pripažinti, kad objektyvių, visapusiškai įvertinančių studijų, kas vedė į Nepriklausomybę, į Atgimimą, Sąjūdį, yra nedaug. Turiu galvoje lietuvių kalbos, kultūros išsaugojimą ir puoselėjimą, mąstančio, iniciatyvaus jaunimo ugdymą ir pan. Nebeprisimenama, nevertinama net artima istorija, pavyzdžiui, 1987 m. įsteigtas Lietuvos kultūros fondas (vad. prof. Česlovas Kudaba), 1989 m. atkurta Lietuvos teisininkų draugija (pirm. doc. Zenonas Namavičius). Paradoksas, apie tai kalbama, bet rašoma vis mažiau. Į priekį „išsiveržia“ tie, kurie atmeta tai, kas buvo pasiekta iki jų pasirodymo visuomenėje, politikoje. Neretai tam užtenka paniekinančio universalaus neigimo – „sovietinis“. Ypač nerimą kelia pasirodanti informacija apie nežinia kur dingusią archyvinę medžiagą, ne visos likusios ir Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramos.

2020m. kovo 25 d.

Mano tėvas buvo Lietuvos savanoris. Jis sakydavo: aš nepriklausomybės nesulauksiu, bet jūs – sulauksit. Tada galvojau: na ne, kur tau, ta Tarybų Sąjunga tokia didelė, tokia ginkluota, niekas negali jai pasipriešinti... Kaip kandidatas į Aukščiausiąją Tarybą buvau iškeltas Molėtuose. Rajonuose vyravo kitokios nuotaikos nei mieste. Kaime buvo daugiau baimės, daugiau abejonių. Nuotaikos labai priklausė nuo vietinių kolūkių valdžios. Jei ji buvo prieš nepriklausomybę, tai žmonės, nors ir nebuvo prieš, bet vengė tai rodyti. Pamenu, toje rinkimų kampanijoje mano oponentas Molėtuose buvo kolūkio primininko sūnus. Nuvažiuoju į vieną susitikimą su rinkėjais, o ten pirmoje eilėje sėdi kolūkio valdžia. Girdžiu, kažkas salėje rėkia: „Mums nereikia svetimų kandidatų, mes savo turim!“ Salė nuščiuvo. Staiga vėl atskrieja replika iš salės: „Jeigu Sąjūdžio kepurę uždėsi beždžionei ant galvos, tai ir ją išrinks į Aukščiausiąją Tarybą.“ Atsakiau: „Vadinasi, komunistai taip atsibodo žmonėms, kad jie geriau balsuos už beždžiones.“ Sausakimša salė pagyvėjo. Kažkas net slapčia rodė nykštį, kad gerai kalbu.

Žmonės tada buvo išsigandę, baiminosi, bet tai nereiškia, kad jie nebuvo patriotai. Apskritai baimė nėra blogas dalykas. Pamenu, mano žmona – gydytoja – išėjo dirbti į ligoninę, o aš išvažiavau į Aukščiausiąją Tarybą, jaunesniuosius vaikus palikome močiutei. Žinoma, buvo visokių minčių... Bet vis tiek Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuotr.

ėjai ir darei, ką reikia. Kaip žmonės Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto – bijojo, drebėjo, bet stovėjo. Mes, signatarai, tuo metu baimės nejutome. Atrodė – kas bus, tas. Nebuvo nė minties, kad galėtume nepasirašyti. Sprendėme kitą reikšmingą klausimą: ar šiandien jau laikas, o gal reikėtų palaukti. Dauguma mūsų manė, kad jau laikas.

Balsuodami už nepriklausomybės atkūrimą turėjome korteles, kuriose buvo trys pasirinkimai: „už“, „susilaikau“ ir „prieš“. Tokių kortelių iki tol nebuvau braukęs, todėl buvo baisu, kad nepadaryčiau neapdairumo klaidos. Tada reikėjo atsistoti ir garsiai aiškiai pasakyti: „Už“. Ištaręs tą žodį, supratau, kad tai yra svarbiausias momentas – štai išreiškiu savo valią. Atrodė, svarbiausia garsiai pasakyti, o vėliau pasirašymas ant Akto tėra formalumas... Nors paprastai gyvenime yra atvirkščiai: kas pasakyta, nuplaukia, o kas pasirašyta – jau dokumentas, jis išlieka. Dabar svarbiausias yra dokumentas. Pamenu, kai reikėjo pasirašyti Aktą, stovėjo eilutė. Kai priėjau – nelabai buvo likę vietos, tai įkišau savo parašą kažkur viduryje, net vieną raidę praleidau.

Man emociškai svarbiausios trys datos: Kovo 11-oji, Sausio 13-osios naktis ir pučas Maskvoje. Kai pasirašėme Nepriklausomybės Aktą, manau, niekas nesuvokė, kokie baisūs dalykai gali nutikti vėliau. Sausio 13-oji, Medininkų žudynės, pasienio postų puldinėjimas. Svarstėme, kada mus pripažins pasaulio šalys. Nors pasaulis mus rėmė – skatino Tarybų Sąjungą nenaudoti fizinės jėgos, susitarti, bet niekas neskubėjo mūsų pripažinti.

Anuomet ir tarp lietuvių buvo manančių, kad vieni mes neišgyvensime. Taip ir M. Gorbačiovas sakė. Jie tiesiog buvo taip pripratę prie tos santvarkos... Bet šie žmonės prisitaikė, įsitvirtino ir dabar puikiai gyvena. Niekada nepripažinau ir nepripažinsiu, kad turėjome priešų tarp savų. Tiems žmonėms tiesiog reikėjo laiko.

Kiekvienais metais lankausi mokyklose ir kalbu apie tuos įvykius. Susitikimams rengiuosi labai atsakingai. Šiemet jau 11-tą kartą iš eilės lankiausi sostinės Žirmūnų gimnazijoje – juokauju, kad kitąmet jau baigsiu ją. Pirmuosiuose susitikimuose būdavo daugiau emocijų, cituodavau Joną Aistį. Dabar kalbu truputį kitaip, aiškinu, kad mes esame atsakingi už Lietuvą. Nesvarbu, ar į susitikimą ateina viena, ar kelios klasės, moksleiviai būna nuščiuvę. Man patinka kalbėtis su jaunimu, jis klausosi labai įdėmiai.

2020m. kovo 18d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu J. Jurgelis buvo 1990–1992 m. „Respublikos“ archyvo nuotr.