GYVASŽODIS

SUVOKTAS DOKUMENTINIO PAVELDO POTENCIALAS

Rima Cicėnienė. Vlado Braziūno nuotr.

UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metų minėjimas sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiu. Šis sutapimas ypač simboliškas ir svarbus dokumentinio paveldo saugotojams visose šalies atminties institucijose, taigi ir bibliotekose. Juk UNESCO veikla komunikacijos ir informacijos srityje inicijavo arba suteikė pagreitį bene pagrindiniams bibliotekų dokumentinio paveldo saugojimo veiklos pokyčiams.

UNESCO organizacijoje kultūros vertybių, o tarp jų ir raštijos paminklų ar kolekcijų svarba buvo suvokta dar XX a. viduryje. Dokumentinio paveldo elementų apsauga buvo reglamentuota jau pagrindinėse paveldui skirtose konvencijose (Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu, 1954; Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, 1972 ir kt.), tarptautinėse sutartyse (Visuotinė autorių teisių konvencija, 1952; Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, 1979). Tačiau esminis lūžis įvyko 1992 m., kai buvo pradėta vykdyti specialiai dokumentiniam paveldui skirta UNESCO programa. Svarbu paminėti, kad šią programą inicijavo nepriklausomybę 1990 m. atkūrusi Lietuva, vos po metų – 1991-aisiais– tapusi UNESCO nare. Simbolišku „Pasaulio atminties“ vardu 1992 m. pradėtos įgyvendinti programos pagrindiniu tikslu tapo siekis išsaugoti dokumentinį paveldą , užtikrinti ilgalaikę prieigą ir informacijos sklaidą apie jį. Kartu su IFLA (Tarptautine bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija) ir ICA (Tarptautine archyvų taryba) buvo parengtos „Bendrosios veiklos gairės“, įsteigtas Tarptautinis registras. Šiuo metu visiems saugotojams itin aktuali 2015 m. UNESCO generalinėje konferencijoje patvirtinta „UNESCO rekomendacija dėl dokumentinio paveldo, įskaitant skaitmeninį, išsaugojimo ir prieigos“. Dokumente pateikiamos pagrindinės veiklų gairės ir jų įgyvendinimo būdai. UNESCO „Pasaulio atminties“ programos svarbą ir reikšmę galime suprasti jau iš laiko perspektyvos, įvertindami nepriklausomoje Lietuvos valstybėje įvykusius pokyčius. 1996 m. šalyje įsteigus „Pasaulio atminties“ nacionalinį komitetą, 1998–1999 m. Lietuvoje buvo įgyvendinti du pirmieji UNESCO organizacijos remiami dokumentų skaitmeninimo projektai: Vilniaus universitete parengtos ir išleistos dvi kompaktinės plokštelės su skaitmenintais vaizdais. Po poros metų UNESCO 1995 m. įsteigta katedra „Informatika humanitarams“ tuometiniame Matematikos ir informatikos institute padėjo

įgyvendinti ne vieną projektą, o Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekų specialistų įgyvendinti pergamentų skaitmeninimo projektai, kurių rezultatai buvo atvirai pasiekiami interneto svetainėse, tapo pirmųjų skaitmeninių archyvų užuomazgomis . Kita svarbi programos veikla – „Pasaulio atminties“ nacionalinis registras. Pirmieji dokumentai ir kolekcijos į jį įrašyti 2006 m. Šiuo metu Nacionalinį registrą sudaro 74 objektai. Kuriant registrą, jau yra prisidėjusios 23 Lietuvos institucijos – ne tik valstybinės reikšmės bibliotekos, valstybiniai archyvai, bet ir krašto muziejai, mokslo tyrimo institutas, net privatūs asmenys, bažnytinė institucija. Tai, kad į Nacionalinio registro kūrimą pavyko įtraukti tokio plataus spektro paveldo saugotojus, – dar vienas svarbus Nacionalinio komiteto veiklos pasiekimas. „Pasaulio atminties“ nacionaliniame registre – dokumentai, liudijantys bene svarbiausius , etapinius valstybės gyvenimo įvykius – nuo krikščionybės įvedimo 1387 m., pirmosios spausdintos knygos lietuvių kalba, Vilniaus universiteto įsteigimo iki Lietuvos laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", priimto 1990 m. kovo 11 d. Vilniuje. Į registrą įtraukti ir skaudžią krašto istoriją – numalšintus sukilimus už laisvę, tremtį, žydų tautos genocidą – liudijantys dokumentai, apie kultūrinį, mokslo gyvenimą pasakojantys raštijos istorijos paminklai, seniausi saugomi vaizdo ir garso dokumentai, tautosakos rinkiniai, sklandytuvų brėžiniai ir kita.

Rengiant nominacijas „Pasaulio atminties“ tarptautiniam registrui, sustiprėjo tiek krašto, tiek tarpvalstybinis įstaigų bendradarbiavimas. Tarptautinis dėmesys dokumentiniam paveldui, jo išsaugojimui ir sklaidai turėjo tiesioginį poveikį paveldo saugojimo procesams Lietuvoje. Per pirmus penkerius nepriklausomybės metus buvo parengti šios srities veiklą reglamentuojantys įstatymai. Vėliau pradėti vykdyti įvairūs nacionaliniai ir tarptautiniai paveldui skirti projektai, rengiamos mokslinės konferencijos teoriniais ir praktiniais klausimais. Dokumentinio paveldo potencialas įžvelgtas tiek konstruojant valstybės tapatumą, tiek visuomenės atmintį. Suvokta, kad paveldo objektų identifikavimas, aktualinimas ir skaitmeninimas atveria naujas erdves tiek mokslui, jo taikomiesiems projektams, tiek komerciniams sprendimams, kultūrinėms industrijoms.

Visi šie procesai ir jų rezultatai tiesiogiai paveikė dokumentų saugotojų institucijų veiklą. Dokumentinį paveldą imta kaupti decentralizuotai, į šią veiklą aktyviai įsitraukė regionų institucijos. Didžiosios bibliotekos (Vilniaus universiteto, Vrublevskių, Nacionalinė) tapo taikomųjų, tarpdisciplininių paveldo tyrimų centrais. Svarbiausios dokumentinio paveldo saugyklos sulaukė didesnio ar mažesnio atnaujinimo, investicijų į techninę infrastruktūrą. Remiantis programos „Pasaulio atmintis“ suaktualinta dokumento vertės sąvoka, nustatyti kriterijai išmokė daugiaperspektyvės žiūros į paveldo objektus. Šiuo metu akcentuojama ne vien informacinė dokumentų svarba, atidžiau žvelgiama ir į dokumento elementus, jų interpretacijos galimybes. Drauge peržvelgiama saugomų objektų vertė. Šiuos procesus lydi dažnas atradimų, svarbių ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūros istorijai, džiaugsmas. Kultūros paveldo skaitmeninimas, išsaugojimas ir atvėrimas nuotoliniu būdu tapo viena svarbiausių šiuolaikinės bibliotekos veiklų. Dokumentinio paveldo objektai, pasitelkiant bibliotekų, muziejų ar archyvų informacines sistemas ir skaitmeninius archyvus, didesne ar mažesne aprėptimi jau surandami ir prieinami nuotoliniu būdu. Į dokumentų išsaugojimą imta žvelgti kaip į nenutrūkstamą procesą, kurį institucijose bandome sustiprinti moksliniais tyrimais, skaitmeninėmis technologijomis. Imtos kaupti šių tyrimų duomenų skaitmeninės bazės, kuriomis remdamiesi tyrėjai galės atlikti naujus fundamentinius ir taikomuosius tyrimus. Jau sukaupti dokumentai šiuo metu geriausiai atspindi istorinę kultūrų raiškos įvairovę kintančioje Lietuvos valstybės erdvėje. Tačiau kuris saugotojas ar tyrėjas galėtų nurodyti visus pirmuosius atvejus, fiksuotus dokumentuose?

Šiuo metu nebeužtenka tik sukaupti, sutvarkyti ir išsaugoti rašytinį paveldą. Atsivėrusi jo prieiga, įvairėjanti sklaida išugdė naują bibliotekos vartotoją. Pasikeitė jo informaciniai poreikiai: vieni ieško tik pirminės informacijos apie saugomus dokumentus, kitiems jau reikia susistemintos paveldo rinkinių (ir ne tik iš vienos institucijos) informacijos viena ar kita tema. Tad dar vienu itin svarbiu procesu tapo informacijos apie saugomus objektus sklaida visais įmanomais komunikacijos kanalais ir priemonėmis.

Suvokti pokyčiai, darbų kaita, gerėjanti kvalifikacija ir augantys mūsų vartotojų poreikiai skatina galvoti apie šiandien vykdomus ateičiai reikšmingus darbus. Bibliotekų darbuotojams svarbu išsaugoti ideologinį neutralumą ir fonduose skaitmenoje sukaupti šiandienos daugiaspalvį, daugiakultūrį, įvairialypį gyvenimą fiksuojančius dokumentus, galėsiančius paliudyti šiandienos gyvenimą ateities kartoms. Tai tampa bene didžiausiu iššūkiu.