Jonas Prapiestis: „Negalvojau apie įsiamžinimą

herbo“), o konstitucinius (aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ir įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“) priimti vėliau, po kelių dienų, gal po savaitės, kai kas siūlė net po dviejų mėnesių. Bendros nuomonės tuo metu dar nebuvo. O laikas spaudė. Paskutinis Sąjūdžio deputatų pasitarimas baigėsi vėlyvą naktį, jau kovo 11 d. 1 val. 30 min. Paskutinę akimirką, po konsultacijų su diplomatu Stasiu Lozoraičiu, buvo apsispręsta: skelbti viską vienu metu ir nedelsiant, užbėgant už akių SSRS liaudies deputatų suvažiavimui, kuris turėjo prasidėti kovo 12-ąją. Skelbti prisiimant visą atsakomybės naštą ir tuo pat metu žvelgiant į nežinomybę. Niekas tą kovo 11-osios vakarą, 22 val. 44 min. paskelbus balsavimo rezultatus, nežinojo, kokiais pavidalais į mus atsigręš Sovietų Sąjungos reakcija. Ir pildant vardinio balsavimo „Dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo“ kortelę, ir pasirašant Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, lydėjo aiški mintis – parašu patvirtinu, kad įvykdžiau savo rinkėjų priesakus. Kartu ir džiugus jausmas – pagaliau mes šeimininkai savo namuose! Suvokimas, kad mūsų parašai nebepriklauso mums, kad jie tapo neatsiejama šalies istorijos dalimi, atėjo gerokai vėliau... Su meile ir jauduliu prisimenu tuos neįtikėtino dvasinio pakilimo metus. Sąjūdis kaip antgamtinė, gaivališka jėga nešė mus visus prie dar nematytų krantų, kur, rodės, laukė ranka pasiekiama kitokio gyvenimo viltis. Unikalus Sąjūdžio fenomenas dar nėra atskleistas, jis tebelaukia savo tyrėjo. Kol kas nėra fundamentalaus veikalo, analizuojančio šią temą. Tik dalis Lietuvos Sąjūdžio istorijos užfiksuota, ją papildo autentika (Sąjūdžio žmonių memuarai), bet yra dar daug „baltų dėmių“. Sąjūdžio veiklos rajonuose liudijimai (su vieno kito rajono išimtimi), deja, tebėra išbarstyti muziejų fonduose, privačiuose archyvuose.

2020m. kovo 20 d. I. Andrukaitienė 1989 m. vasario 14 d. Anykščiuose veda renginį „Tautinis vakaras“, skirtą Vasario 16-osios minėjimui. Alfredo Motiejūno nuotr.

Aktą pasirašėme jau aprimus jausmams po džiaugsmingo, pakilaus jaudulio, kuris užvaldė Aukščiausiosios Tarybos salę paskelbus vardinio balsavimo rezultatus. Mintis, ką šiuo metu jaučia visa Lietuva, svaigino. Kartu jaučiau didžiulę laimę, kad prisidedu prie taip ilgai tautos lauktos, iškentėtos svajonės – atgauti nepriklausomybę, laisvę – įgyvendinimo. Norėjosi kuo greičiau išeiti iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir džiaugtis, apsikabinti su artimaisiais, visais sutiktaisiais. Pasirašydamas Aktą, supratau, kad pagrindinė šio dokumento teisinė pasekmė – pradėti vykdyti suverenias nepriklausomos valstybės galias – jau pasiekta. Ir mūsų parašai ant Akto, kurį jau pasirašė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir sekretorius, teisiškai nieko nebekeis. Iki deputato Virgilijaus Čepaičio pasiūlymo visiems pasirašyti Aktą net mintis nebuvo kilusi, kad tai galės padaryti kiekvienas deputatas. Atvirai sakant, tuo metu net negalvojau apie „įsiamžinimą“, todėl visiškai ramiai, su niekuo nelenktyniaudamas, negalvodamas apie parašo vietą, spalvą ir pan., sulaukiau savo eilės pasirašyti. Dabar matant Aktą ir parašus, apima visai kitas jausmas – pasididžiavimas, laimė dėl galimybės dalyvauti tokiuose svarbiuose Lietuvos įvykiuose.

Ypatingą atsakomybę jutau pildydamas vardinio balsavimo kortelę. Būtent šis dokumentas dėjo pagrindą, kūrė Akto teisinę galią. Todėl ne vieną kartą atidžiai jį skaičiau ir neskubėdamas pildžiau. Tada tikrai labai jaudinausi, vijau į šalį mintį, kad galiu suklysti ir mano sprendimas bus pripažintas negaliojančiu. Dabar, kai žvelgiu į Aktą, visada pagalvoju, kad, matyt, net patys įžvalgiausi politikai nenumatė, jog Kovo 11-osios sprendimas taip greitai iš esmės pakeis Lietuvos, visos tautos gyvenimą. Aktas lėmė stebėtinai greitą grįžimą į šiuolaikinę Europą, į demokratinių teisinių valstybių sąjungą. O tai suteikė mums galimybes gyventi įdomiai, prasmingai – mokytis, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuotr.