2020 03 - A

Kovas | 2020

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Rima Cicėnienė. Suvoktas dokumentinio paveldo potencialas 1 KOVO 11-OJI

Sukaktis, kurios neaptemdė negandos šešėliai 3 Irena Andrukaitienė: „Įvykdžiau savo rinkėjų priesakus“ 4 Jonas Prapiestis: „Negalvojau apie įsiamžinimą“ 5 Jurgis Jurgelis: „Tuo metu baimės nejutome“ 6 Mes tai padarėme! Parengė Vaidenė Grybauskaitė 7 Nepriklausomybės vaikai apie laisvę. Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė 10

3

TEMA / NAUJAS BIBLIOTEKININKO VAIDMUO

Elena Macevičiūtė, Zinaida Manžuch. Kaip įžiebti smalsumą ir paversti jį ilgalaikiu susidomėjimu: skaitmeninių komiksų skaitymo ir kūrimo atvejis 13 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Išskirtinės vertybės žmonijos dabarčiai ir ateičiai 18 Rimvydas Laužikas. UNESCO pasaulio paveldas. Šį kartą – dokumentinis 19 NAUJI LEIDINIAI

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Lietuvos ir Europos kultūros paveldo tyrėjams svarbus bibliografinis darbas 22 BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Į Pasvalį sugrįžęs Marius Katiliškis. Parengė Toma Mikalajūnaitė ir Vaiva Markevičiūtė

24

13

GEROJI PATIRTIS

Akvilė Tamošiūnė. Unikalus pažintinis žaidimas 28 SVARBŪS DOKUMENTAI

Palyginti sunkiai palyginamas: naujas nacionalinių bibliotekų standartas.

Parengė Dalia Jaskonienė

31

KRONIKA

Alma Masevičienė. Rezultatai – puikūs, kai jų siekiame kartu 35 Devyniasdešimties metų kūrinys. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos kolektyvas 36 Vaiva Markevičiūtė. Lietuviškų knygų sala Mančesteryje 37 KRONIKA / KOVO 11-O JI KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ KRONIKA / LIETUVIŲ KALBOS DIENOS

38 39 43

IR AŠ TEN BUVAU

Ugnius Raugalas, Daiva Kiminaitė. Herningo viešoji biblioteka 44 Šio numerio turinys buvo suformuotas dar iki paskelbiant Lietuvoje karantiną dėl koronaviruso pandemijos, tačiau žurnalas baigtas ir išsiųstas spausdinti jau karantino sąlygomis.

PIRMAME VIRŠELYJE

Kovo 10 d. Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mergaičių choras „Dixi“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengė šventinį koncertą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui.

Nuotraukoje – choristės Agnija Ščerbak (kairėje) ir Julita Zubrickytė.

2020 m. Vygaudo Juozaičio nuotr.

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

24 Vygaudo Juozaičio (3), Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos (13), Pasvalio M. Katiliškio viešosios bibliotekos (24) nuotraukos

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

SUVOKTAS DOKUMENTINIO PAVELDO POTENCIALAS UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metų minėjimas sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiu. Šis sutapimas ypač simboliškas ir svarbus dokumentinio paveldo saugotojams visose šalies atminties institucijose, taigi ir bib­ lio­tekose. Juk UNESCO veikla komunikacijos ir informacijos srityje inicijavo arba suteikė pagreitį bene pagrindiniams bib­lio­tekų dokumentinio paveldo saugojimo veiklos pokyčiams.

UNESCO organizacijoje kultūros vertybių, o tarp jų ir raštijos paminklų ar kolekcijų svarba buvo suvokta dar XX a. viduryje.

Dokumentinio paveldo elementų apsauga buvo reglamentuota jau pagrindinėse paveldui skirtose konvencijose (Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu, 1954; Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, 1972 ir kt.), tarptautinėse sutartyse (Visuotinė autorių teisių konvencija, 1952; Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, 1979). Tačiau esminis lūžis įvyko 1992 m., kai buvo pradėta vykdyti specialiai dokumentiniam paveldui skirta UNESCO programa. Svarbu paminėti, kad šią programą inicijavo nepriklausomybę 1990 m. atkūrusi Lietuva, vos po metų – 1991-aisiais– tapusi UNESCO nare.

Rima Cicėnienė. Vlado Braziūno nuotr.

Simbolišku „Pasaulio atminties“ vardu 1992 m. pradėtos įgyvendinti programos pagrindiniu tikslu tapo siekis išsaugoti dokumentinį paveldą, užtikrinti ilgalaikę prieigą ir informacijos sklaidą apie jį. Kartu su IFLA (Tarptautine bib­ lio­tekų asociacijų ir institucijų federacija) ir ICA (Tarptautine archyvų taryba) buvo parengtos „Bendrosios veiklos gairės“, įsteigtas Tarptautinis registras. Šiuo metu visiems saugotojams itin aktuali 2015 m. UNESCO generalinėje konferencijoje patvirtinta „UNESCO rekomendacija dėl dokumentinio paveldo, įskaitant skaitmeninį, išsaugojimo ir prieigos“. Dokumente pateikiamos pagrindinės veiklų gairės ir jų įgyvendinimo būdai.

UNESCO „Pasaulio atminties“ programos svarbą ir reikšmę galime suprasti jau iš laiko perspektyvos, įvertindami nepriklausomoje Lietuvos valstybėje įvykusius pokyčius. 1996 m. šalyje įsteigus „Pasaulio atminties“ nacionalinį komitetą, 1998–1999 m.

Lietuvoje buvo įgyvendinti du pirmieji UNESCO organizacijos remiami dokumentų skaitmeninimo projektai: Vilniaus universitete parengtos ir išleistos dvi kompaktinės plokštelės su skaitmenintais vaizdais. Po poros metų UNESCO 1995 m. įsteigta katedra „Informatika humanitarams“ tuometiniame Matematikos ir informatikos institute padėjo

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

įgyvendinti ne vieną projektą, o Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekų specialistų įgyvendinti pergamentų skaitmeninimo projektai, kurių rezultatai buvo atvirai pasiekiami interneto svetainėse, tapo pirmųjų skaitmeninių archyvų užuomazgomis.

Kita svarbi programos veikla – „Pasaulio atminties“ nacionalinis registras. Pirmieji dokumentai ir kolekcijos į jį įrašyti 2006 m. Šiuo metu Nacionalinį registrą sudaro 74 objektai.

Kuriant registrą, jau yra prisidėjusios 23 Lietuvos institucijos – ne tik valstybinės reikšmės bib­lio­tekos, valstybiniai archyvai, bet ir krašto muziejai, mokslo tyrimo institutas, net privatūs asmenys, bažnytinė institucija. Tai, kad į Nacionalinio registro kūrimą pavyko įtraukti tokio plataus spektro paveldo saugotojus, – dar vienas svarbus Nacionalinio komiteto veiklos pasiekimas. „Pasaulio atminties“ nacionaliniame registre – dokumentai, liudijantys bene svarbiausius, etapinius valstybės gyvenimo įvykius – nuo krikščionybės įvedimo 1387 m., pirmosios spausdintos knygos lietuvių kalba, Vilniaus universiteto įsteigimo iki Lietuvos laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", priimto 1990 m. kovo 11 d. Vilniuje. Į registrą įtraukti ir skaudžią krašto istoriją – numalšintus sukilimus už laisvę, tremtį, žydų tautos genocidą – liudijantys dokumentai, apie kultūrinį, mokslo gyvenimą pasakojantys raštijos istorijos paminklai, seniausi saugomi vaizdo ir garso dokumentai, tautosakos rinkiniai, sklandytuvų brėžiniai ir kita.

Rengiant nominacijas „Pasaulio atminties“ tarptautiniam registrui, sustiprėjo tiek krašto, tiek tarpvalstybinis įstaigų bendradarbiavimas.

Tarptautinis dėmesys dokumentiniam paveldui, jo išsaugojimui ir sklaidai turėjo tiesioginį poveikį paveldo saugojimo procesams Lietuvoje. Per pirmus penkerius nepriklausomybės metus buvo parengti šios srities veiklą reglamentuojantys įstatymai. Vėliau pradėti vykdyti įvairūs nacionaliniai ir tarptautiniai paveldui skirti projektai, rengiamos mokslinės konferencijos teoriniais ir praktiniais klausimais. Dokumentinio paveldo potencialas įžvelgtas tiek konstruojant valstybės tapatumą, tiek visuomenės atmintį.

Suvokta, kad paveldo objektų identifikavimas, aktualinimas ir skaitmeninimas atveria naujas erdves tiek mokslui, jo taikomiesiems projektams, tiek komerciniams sprendimams, kultūrinėms industrijoms.

Visi šie procesai ir jų rezultatai tiesiogiai paveikė dokumentų saugotojų institucijų veiklą.

2

Dokumentinį paveldą imta kaupti decentralizuotai, į šią veiklą aktyviai įsitraukė regionų institucijos.

Didžiosios bib­lio­tekos (Vilniaus universiteto, Vrublevskių, Nacionalinė) tapo taikomųjų, tarpdisciplininių paveldo tyrimų centrais. Svarbiausios dokumentinio paveldo saugyklos sulaukė didesnio ar mažesnio atnaujinimo, investicijų į techninę infrastruktūrą. Remiantis programos „Pasaulio atmintis“ suaktualinta dokumento vertės sąvoka, nustatyti kriterijai išmokė daugiaperspektyvės žiūros į paveldo objektus. Šiuo metu akcentuojama ne vien informacinė dokumentų svarba, atidžiau žvelgiama ir į dokumento elementus, jų interpretacijos galimybes.

Drauge peržvelgiama saugomų objektų vertė. Šiuos procesus lydi dažnas atradimų, svarbių ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūros istorijai, džiaugsmas. Kultūros paveldo skaitmeninimas, išsaugojimas ir atvėrimas nuotoliniu būdu tapo viena svarbiausių šiuolaikinės bib­lio­tekos veiklų.

Dokumentinio paveldo objektai, pasitelkiant bib­lio­tekų, muziejų ar archyvų informacines sistemas ir skaitmeninius archyvus, didesne ar mažesne aprėptimi jau surandami ir prieinami nuotoliniu būdu. Į dokumentų išsaugojimą imta žvelgti kaip į nenutrūkstamą procesą, kurį institucijose bandome sustiprinti moksliniais tyrimais, skaitmeninėmis technologijomis. Imtos kaupti šių tyrimų duomenų skaitmeninės bazės, kuriomis remdamiesi tyrėjai galės atlikti naujus fundamentinius ir taikomuosius tyrimus. Jau sukaupti dokumentai šiuo metu geriausiai atspindi istorinę kultūrų raiškos įvairovę kintančioje Lietuvos valstybės erdvėje. Tačiau kuris saugotojas ar tyrėjas galėtų nurodyti visus pirmuosius atvejus, fiksuotus dokumentuose? Šiuo metu nebeužtenka tik sukaupti, sutvarkyti ir išsaugoti rašytinį paveldą. Atsivėrusi jo prieiga, įvairėjanti sklaida išugdė naują bib­lio­tekos vartotoją.

Pasikeitė jo informaciniai poreikiai: vieni ieško tik pirminės informacijos apie saugomus dokumentus, kitiems jau reikia susistemintos paveldo rinkinių (ir ne tik iš vienos institucijos) informacijos viena ar kita tema.

Tad dar vienu itin svarbiu procesu tapo informacijos apie saugomus objektus sklaida visais įmanomais komunikacijos kanalais ir priemonėmis.

Suvokti pokyčiai, darbų kaita, gerėjanti kvalifikacija ir augantys mūsų vartotojų poreikiai skatina galvoti apie šiandien vykdomus ateičiai reikšmingus darbus.

Bib­lio­tekų darbuotojams svarbu išsaugoti ideologinį neutralumą ir fonduose skaitmenoje sukaupti šiandienos daugiaspalvį, daugiakultūrį, įvairialypį gyvenimą fiksuojančius dokumentus, galėsiančius paliudyti šiandienos gyvenimą ateities kartoms. Tai tampa bene didžiausiu iššūkiu.

Dr. Rima Cicėnienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja mokslui

KOVO 11-OJI

SUKAKTIS, KURIOS NEAPTEMDĖ NEGANDOS ŠEŠĖLIAI Nuo pat šių metų pradžios Lietuva ruošėsi džiugiai švęsti Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį: rengtasi iškilmėms valstybės, bendruomenių mastu. Tuo pat metu iš tolimo Azijos žemyno pasiekdavo žinios apie naujojo žmonėms pavojingo koronaviruso grėsmę. Kovo mėnesį jau ir Lietuvoje imta baimintis pražūtingo viruso, todėl, artėjant Kovo 11-osios iškilmėms, atsisakyta didelių renginių uždarose patalpose, taigi ir šventinio posėdžio istorinėje Lietuvos Respublikos Seimo salėje, kurioje prieš 30 metų tuometės Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašė atkuriamos nepriklausomybės aktą. Iškilmingas minėjimas surengtas sostinės Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, Gedimino prospektu įvyko eitynės, kuriose laisvą Lietuvą simbolizavo džiugiai nešama milžiniška Trispalvė. Šalies miestų erdvėse vyko koncertai.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka šį Antrajai Lietuvos Respublikai reikšmingą jubiliejų pradėjo švęsti kovo 5 d., pakviesdama į kartu su Lietuvos naujuoju archyvu ir kitais partneriais surengtą parodą „...nuo šiol vėl Nepriklausoma. Kovo 11“. Bibliotekos Valstybingumo erdvėje buvo numatyti visą mėnesį turėję trukti šiai Lietuvos sukakčiai skirti renginiai. Tačiau nuo kovo 16 d. Vyriausybei Lietuvoje dėl koronaviruso paskelbus karantiną, Nacionalinė biblioteka lankytojams užvėrė duris.

Parodos atidarymo dalyvius ir svečius pasveikinęs renginio vedėjas Rimantas Bagdzevičius perskaitė negalėjusio dalyvauti faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiausiosios TarybosAtkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio laišką. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Sėdi (iš kairės į dešinę): Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė, Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, Nacionalinės bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis, Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, Nepriklausomybės Akto signataras dr. Aleksandras Abišala, už jų – Nepriklausomybės Akto signataras Saulius Pečeliūnas.

O apsilankiusieji bibliotekoje kovo 5-ąją turėjo retą progą savo akimis pamatyti eksponuojamą 1990 m. kovo 11 d. akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ originalą, pasirašytą 124 signatarų, taip pat 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (Lietuvos Respublikos Seimo archyve saugomą oficialų dokumentą), pasirašytą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vy-

tauto Landsbergio ir sekretoriaus Liudviko Sabučio. Vakare originalai išvežti į jų saugojimo vietas, juos pakeitė istorinių dokumentų kopijos.

Tarp parodos „...nuo šiol vėl Nepriklausoma. Kovo 11“ atidarymo svečių buvo Nepriklausomybės Akto signatarai dr. Aleksandras Abišala, Irena Andrukaitienė, Saulius Pečeliūnas, Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Juos sveikindamas Nacionalinės 3

bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pakvietė visus signatarus dažniau lankytis bibliotekoje. Renginyje dalyvavo kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, Lietuvos valstybės naujojo archyvo vadovė Danutė Kontrimavičienė, Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis. „Atvykusius į parodą pasitinka Kovo 11-osios akto signatarų portretai ir jų atsakymai į klausimus apie šeimose puoselėtas vertybes, turėtus idealus, karjerą, įsitraukimą į veiklą, skirtą Nepriklausomybės atkūrimui“, – pristatydama parodą sakė Lietuvos valstybės naujojo archyvo vadovė D. Kontrimavičienė. Eksponuojami ir kiti su šiuo reikšmingu įvykiu susiję dokumentai, pateikiami svarbūs signatarų ranka rašyti nepriklausomybės teksto formuluočių taisymai, siekiant parodyti, kad nepriklausomybė „tik atstatoma“, o ne skelbiama, pabrėžiant, kad penkiasdešimt metų truko okupacija.

Parodoje stengtasi nušviesti Lietuvos kelią iki Kovo 11-osios akto, nepriklausomos Lietuvos pripažinimą.

B. Valionytė priminė kovo 11 d. rengtus dokumentus ir vėlyvą vakarą (22 valandą 44 minutės) priimtą Nepriklausomybės Aktą. Ji pripažino, kad kėlė nerimą klausimai – ar mums pavyks, ar atsilaikysime, ar nebūsime rytoj sunaikinti. „Buvo didelė įtampa, bet vyravo bendras tautos pasiryžimas, kuris ateina iš mūsų senosios istorijos laikų, iš mūsų protėvių, iš partizanų kovų, ateina per motinos kraują. Mes esame laisva tauta. Ši dvasia 1990 m. suvešėjo ir tapo kūnu. Turiu pasakyti tokį paprastą vertinimą: tiek 1918 m. Vasario 16-ąją, tiek 1990 m. Kovo 11-ąją lietuvių tauta išnaudojo istorinį šansą atkurti Lietuvos valstybę. Paprastai kalbant, mums pavyko ištraukti dramblį pro rakto skylutę“, – teigė B. Valionytė. „Mes iš tikrųjų dabar gyvename aukso 30-metį“, – džiaugėsi Lietuvos laimėjimais per šiuos tris dešimtmečius A. Nikžentaitis. Lietuva tapo visateise pasaulio bendruomenės nare, mūsų mąstymas, ypač jaunimo, yra visiškai pasikeitęs. „Tiesiog džiaukimės laisve ir švęskime Kovo 11-ąją, kad ir kur būtume!“ – susirinkusiuosius ragino viceministrė I. Veliutė.

Prie istorinių dokumentų viso renginio metu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai ėjo garbės sargybą.

4

Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1990 m. kovo 11 d. 22 val.

40 min. Iš kairės: Egidijus Bičkauskas, Eugenijus Gentvilas, Vytenis P. Andriukaitis, Kęstutis Lapinskas, Liudvikas N. Rasimavičius ir kt.

Lino Pučinsko nuotr.

„Tarp knygų“ redakcijos prašymu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Irena Andrukaitienė, Jonas Prapiestis ir Jurgis Jurgelis pasidalijo prisiminimais apie neužmirštamą 1990-ųjų kovo 11 d. vakarą, tų laikų atmosferą ir nuotaikas Lietuvoje.

IRENA ANDRUKAITIENĖ: „ĮVYKDŽIAU SAVO RINKĖJŲ PRIESAKUS“ Nuo pat sesijos pradžios Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje ir kuluaruose tvyrojo nerimastinga išskirtinio istorinio fakto laukimo būsena. Gausybė užsienio korespondentų iš įvairių naujienų agentūrų, taip pat mūsų žurnalistai Alfredo Motiejūno nuotr. gaudyte gaudė kiekvieno posėdžio dalyvio judesį, kad suspėtų užfiksuoti visus tų dienų sprendimus ir, žinoma, svarbiausiąjį – Nepriklausomybės paskelbimą. Tik kada tai įvyks? Kovo 10? Kovo 11? Ar vėliau?

Laimėjusioji Sąjūdžio deputatų dauguma dar nebuvo nusprendusi. Todėl nuo pat pirmos dienos, kol nebuvo paaiškėjusi svarbiausių Nepriklausomybę deklaruojančių dokumentų priėmimo seka, jautėsi įtampa ir deputatų, ir žiniasklaidos fronte, ji persidavė visiems, tomis dienomis buvusiems Aukščiausiojoje Taryboje.

Atmosfera buvo įelektrinta. Pasibaigus kovo 10 d. posėdžiui, vakare Sąjūdžio deputatų klube virė diskusijos: iki vėlumos vis dar buvo svarstoma – ar visą 5 nepriklausomybės dokumentų paketą priimti iškart ar dalimis: pirmiausia parengiamojo pobūdžio (deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ ir įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo bei

herbo“), o konstitucinius (aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ir įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“) priimti vėliau, po kelių dienų, gal po savaitės, kai kas siūlė net po dviejų mėnesių. Bendros nuomonės tuo metu dar nebuvo. O laikas spaudė.

Paskutinis Sąjūdžio deputatų pasitarimas baigėsi vėlyvą naktį, jau kovo 11 d. 1 val. 30 min. Paskutinę akimirką, po konsultacijų su diplomatu Stasiu Lozoraičiu, buvo apsispręsta: skelbti viską vienu metu ir nedelsiant, užbėgant už akių SSRS liaudies deputatų suvažiavimui, kuris turėjo prasidėti kovo 12-ąją.

Skelbti prisiimant visą atsakomybės naštą ir tuo pat metu žvelgiant į nežinomybę. Niekas tą kovo 11-osios vakarą, 22 val. 44 min. paskelbus balsavimo rezultatus, nežinojo, kokiais pavidalais į mus atsigręš Sovietų Sąjungos reakcija.

Ir pildant vardinio balsavimo „Dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo“ I. Andrukaitienė 1989 m. vasario 14 d. Anykščiuose veda renginį kortelę, ir „Tautinis vakaras“, skirtą Vasario 16-osios minėjimui. Alfredo Motiejūno nuotr. pasirašant Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, lydėjo aiški mintis – parašu patvirtinu, kad įvykdžiau savo rinkėjų priesakus. Kartu ir džiugus jausmas – pagaliau mes šeimininkai savo namuose!

Suvokimas, kad mūsų parašai nebepriklauso mums, kad jie tapo neatsiejama šalies istorijos dalimi, atėjo gerokai vėliau...

Su meile ir jauduliu prisimenu tuos neįtikėtino dvasinio pakilimo metus. Sąjūdis kaip antgamtinė, gaivališka jėga nešė mus visus prie dar nematytų krantų, kur, rodės, laukė ranka pasiekiama kitokio gyvenimo viltis. Unikalus Sąjūdžio fenomenas dar nėra atskleistas, jis tebelaukia savo tyrėjo. Kol kas nėra fundamentalaus veikalo, analizuojančio šią temą.

Tik dalis Lietuvos Sąjūdžio istorijos užfiksuota, ją papildo autentika (Sąjūdžio žmonių memuarai), bet yra dar daug „baltų dėmių“. Sąjūdžio veiklos rajonuose liudijimai (su vieno kito rajono išimtimi), deja, tebėra išbarstyti muziejų fonduose, privačiuose archyvuose.

2020 m. kovo 20 d.

JONAS PRAPIESTIS: „NEGALVOJAU APIE ĮSIAMŽINIMĄ“ Aktą pasirašėme jau aprimus jausmams po džiaugsmingo, pakilaus jaudulio, kuris užvaldė Aukščiausiosios Tarybos salę paskelbus vardinio balsavimo rezultatus.

Mintis, ką šiuo metu jaučia visa Lietuva, svaigino.

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuotr.

Kartu jaučiau didžiulę laimę, kad prisidedu prie taip ilgai tautos lauktos, iškentėtos svajonės – atgauti nepriklausomybę, laisvę – įgyvendinimo.

Norėjosi kuo greičiau išeiti iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir džiaugtis, apsikabinti su artimaisiais, visais sutiktaisiais.

Pasirašydamas Aktą, supratau, kad pagrindinė šio dokumento teisinė pasekmė – pradėti vykdyti suverenias nepriklausomos valstybės galias – jau pasiekta. Ir mūsų parašai ant Akto, kurį jau pasirašė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir sekretorius, teisiškai nieko nebekeis. Iki deputato Virgilijaus Čepaičio pasiūlymo visiems pasirašyti Aktą net mintis nebuvo kilusi, kad tai galės padaryti kiekvienas deputatas. Atvirai sakant, tuo metu net negalvojau apie „įsiamžinimą“, todėl visiškai ramiai, su niekuo nelenktyniaudamas, negalvodamas apie parašo vietą, spalvą ir pan., sulaukiau savo eilės pasirašyti.

Dabar matant Aktą ir parašus, apima visai kitas jausmas – pasididžiavimas, laimė dėl galimybės dalyvauti tokiuose svarbiuose Lietuvos įvykiuose.

Ypatingą atsakomybę jutau pildydamas vardinio balsavimo kortelę. Būtent šis dokumentas dėjo pagrindą, kūrė Akto teisinę galią. Todėl ne vieną kartą atidžiai jį skaičiau ir neskubėdamas pildžiau. Tada tikrai labai jaudinausi, vijau į šalį mintį, kad galiu suklysti ir mano sprendimas bus pripažintas negaliojančiu.

Dabar, kai žvelgiu į Aktą, visada pagalvoju, kad, matyt, net patys įžvalgiausi politikai nenumatė, jog Kovo 11-osios sprendimas taip greitai iš esmės pakeis Lietuvos, visos tautos gyvenimą. Aktas lėmė stebėtinai greitą grįžimą į šiuolaikinę Europą, į demokratinių teisinių valstybių sąjungą. O tai suteikė mums galimybes gyventi įdomiai, prasmingai – mokytis,

Susitikime su Prienų 132-osios rinkimų apygardos rinkėjais, 1990 m. ruduo. J. Prapiestis – antras iš dešinės. Nuotr. iš asmeninio J. Prapiesčio archyvo

5

keliauti, nevaržomiems mąstyti, dalyvauti politikoje ir t. t. Dabar tai suvokiame kaip natūralias vertybes, tačiau kiekvienos iš šių teisių, laisvių mūsų tauta siekė dešimtmečius trukusioje sunkioje, daug aukų pareikalavusioje kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę.

Tenka pripažinti, kad objektyvių, visapusiškai įvertinančių studijų, kas vedė į Nepriklausomybę, į Atgimimą, Sąjūdį, yra nedaug. Turiu galvoje lietuvių kalbos, kultūros išsaugojimą ir puoselėjimą, mąstančio, iniciatyvaus jaunimo ugdymą ir pan. Nebeprisimenama, nevertinama net artima istorija, pavyzdžiui, 1987 m. įsteigtas Lietuvos kultūros fondas (vad. prof. Česlovas Kudaba), 1989 m. atkurta Lietuvos teisininkų draugija (pirm. doc. Zenonas Namavičius). Paradoksas, apie tai kalbama, bet rašoma vis mažiau. Į priekį „išsiveržia“ tie, kurie atmeta tai, kas buvo pasiekta iki jų pasirodymo visuomenėje, politikoje. Neretai tam užtenka paniekinančio universalaus neigimo – „sovietinis“. Ypač nerimą kelia pasirodanti informacija apie nežinia kur dingusią archyvinę medžiagą, ne visos likusios ir Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramos.

2020 m. kovo 25 d.

JURGIS JURGELIS: „TUO METU BAIMĖS NEJUTOME“ Mano tėvas buvo Lietuvos savanoris.

Jis sakydavo: aš nepriklausomybės nesulauksiu, bet jūs – sulauksit. Tada galvojau: na ne, kur tau, ta Tarybų Sąjunga tokia didelė, tokia ginkluota, niekas negali jai pasipriešinti...

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuotr.

Kaip kandidatas į Aukščiausiąją Tarybą buvau iškeltas Molėtuose. Rajonuose vyravo kitokios nuotaikos nei mieste. Kaime buvo daugiau baimės, daugiau abejonių. Nuotaikos labai priklausė nuo vietinių kolūkių valdžios. Jei ji buvo prieš nepriklausomybę, tai žmonės, nors ir nebuvo prieš, bet vengė tai rodyti. Pamenu, toje rinkimų kampanijoje mano oponentas Molėtuose buvo kolūkio primininko sūnus. Nuvažiuoju į vieną susitikimą su rinkėjais, o ten pirmoje eilėje sėdi kolūkio valdžia. Girdžiu, kažkas salėje rėkia: „Mums nereikia svetimų kandidatų, mes savo turim!“ Salė nuščiuvo. Staiga vėl atskrieja replika iš salės: „Jeigu Sąjūdžio kepurę uždėsi beždžionei ant galvos, tai ir ją išrinks į Aukščiausiąją Tarybą.“ Atsakiau: „Vadinasi, komunistai taip atsibodo žmonėms, kad jie geriau balsuos už beždžiones.“ Sausakimša salė pagyvėjo. Kažkas net slapčia rodė nykštį, kad gerai kalbu. Žmonės tada buvo išsigandę, baiminosi, bet tai nereiškia, kad jie nebuvo patriotai. Apskritai baimė nėra blogas dalykas.

Pamenu, mano žmona – gydytoja – išėjo dirbti į ligoninę, o aš išvažiavau į Aukščiausiąją Tarybą, jaunesniuosius vaikus palikome močiutei. Žinoma, buvo visokių minčių... Bet vis tiek 6

ėjai ir darei, ką reikia.

Kaip žmonės Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto – bijojo, drebėjo, bet stovėjo.

Mes, signatarai, tuo metu baimės nejutome. Atrodė – kas bus, tas.

Nebuvo nė minties, kad galėtume nepasirašyti.

Sprendėme kitą reikšmingą klausimą: Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu J. Jurgelis ar šiandien jau buvo 1990–1992 m. „Respublikos“ archyvo nuotr. laikas, o gal reikėtų palaukti. Dauguma mūsų manė, kad jau laikas.

Balsuodami už nepriklausomybės atkūrimą turėjome korteles, kuriose buvo trys pasirinkimai: „už“, „susilaikau“ ir „prieš“. Tokių kortelių iki tol nebuvau braukęs, todėl buvo baisu, kad nepadaryčiau neapdairumo klaidos. Tada reikėjo atsistoti ir garsiai aiškiai pasakyti: „Už“. Ištaręs tą žodį, supratau, kad tai yra svarbiausias momentas – štai išreiškiu savo valią. Atrodė, svarbiausia garsiai pasakyti, o vėliau pasirašymas ant Akto tėra formalumas... Nors paprastai gyvenime yra atvirkščiai: kas pasakyta, nuplaukia, o kas pasirašyta – jau dokumentas, jis išlieka. Dabar svarbiausias yra dokumentas. Pamenu, kai reikėjo pasirašyti Aktą, stovėjo eilutė. Kai priėjau – nelabai buvo likę vietos, tai įkišau savo parašą kažkur viduryje, net vieną raidę praleidau.

Man emociškai svarbiausios trys datos: Kovo 11-oji, Sausio 13-osios naktis ir pučas Maskvoje. Kai pasirašėme Nepriklausomybės Aktą, manau, niekas nesuvokė, kokie baisūs dalykai gali nutikti vėliau. Sausio 13-oji, Medininkų žudynės, pasienio postų puldinėjimas. Svarstėme, kada mus pripažins pasaulio šalys. Nors pasaulis mus rėmė – skatino Tarybų Sąjungą nenaudoti fizinės jėgos, susitarti, bet niekas neskubėjo mūsų pripažinti.

Anuomet ir tarp lietuvių buvo manančių, kad vieni mes neišgyvensime. Taip ir M. Gorbačiovas sakė. Jie tiesiog buvo taip pripratę prie tos santvarkos... Bet šie žmonės prisitaikė, įsitvirtino ir dabar puikiai gyvena. Niekada nepripažinau ir nepripažinsiu, kad turėjome priešų tarp savų. Tiems žmonėms tiesiog reikėjo laiko.

Kiekvienais metais lankausi mokyklose ir kalbu apie tuos įvykius. Susitikimams rengiuosi labai atsakingai. Šiemet jau 11-tą kartą iš eilės lankiausi sostinės Žirmūnų gimnazijoje – juokauju, kad kitąmet jau baigsiu ją.

Pirmuosiuose susitikimuose būdavo daugiau emocijų, cituodavau Joną Aistį. Dabar kalbu truputį kitaip, aiškinu, kad mes esame atsakingi už Lietuvą. Nesvarbu, ar į susitikimą ateina viena, ar kelios klasės, moksleiviai būna nuščiuvę. Man patinka kalbėtis su jaunimu, jis klausosi labai įdėmiai.

2020 m. kovo 18 d.

KOVO 11-OJI

MES TAI PADARĖME! Minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, nusprendėme pakalbinti šalies bib­lio­tekose dirbančius kolegas ir paklausti, kaip jie prisimena įvykius prieš ir po Kovo 11-osios. Kokiomis nuotaikomis tada gyveno, ką apie mūsų gyvenimą galvoja šiandien, apskritai ką jiems reiškia 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Pasidalyti prisiminimais sutiko Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės, Trakų rajono savivaldybės, Akmenės rajono savivaldybės viešųjų bib­lio­tekų atstovės.

BUVOME LABAI VIENINGI

Rožė Koriznienė. 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo 2020 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausioji bibliografė (1990 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriaus metodininkė) Mūsų Muzikos skyrius buvo labai susivienijęs.

Jame dirbo Eglė Marčėnienė – ji buvo tremtinė, Janina Stonienė – taip pat tremtinė. Jos ir įtraukė mus į Sąjūdį. Visos buvome už Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai dalyvavome visuose mitinguose, kurie vykdavo prie bib­lio­tekos. Atsimenu vieną, kai stovėjome Gedimino prospekte visi susikibę rankomis, tiesa, kokia konkrečiai proga jis buvo,

jau nepamenu. Mūsų skyrius buvo kaip kumštis, nors bib­lio­tekoje buvo visokių žmonių, buvo ir susilaikančių, kurie žiūrėjo ir laukė, kaip čia viskas bus.

Prisimenu svarbų to meto įvykį – didįjį mitingą Vingio parke. Tą dieną budėjau skaitykloje, todėl į mitingą nėjau, bet ėjo mano vyras, ant pečių pasisodinęs vyresniąją dukrelę – jai tada buvo penkeri ar šešeri. Tai aš labai jaudinausi, kad kas nenutiktų, juk tiek žmonių... Dukra jau tada mokėjo Lietuvos himną ir labai gražiai ten su visais giedojo. Su šeima dalyvaudavom ir kitose akcijose, važiavome, aišku, į Baltijos kelią, eidavom žiūrėti tuo metu populiarių „Šėpos" teatro spektaklių.

Prieš tą kovo 11-ąją vyravo susikaupimas ir laukimo nuotaikos. Pamenu, bib­lio­tekos Konferencijų salėje buvo pastatytas didžiulis televizorius, tai visi ten sėdėjom ir stebėjom, kas vyksta Aukščiausiojoje Taryboje, kokie sprendimai priimami. Kai sužinojome, kad priimtas aktas ir paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, apėmė begalinis džiaugsmas, o kartu ir pasididžiavimas – mes tai padarėme!

Džiaugėmės ir kai mus pripažino pirmoji socialistinė Moldova (1990), vėliau – Islandija (1991). Kad esame laisvi ir kad jau nebus jokių provokacijų, turbūt pajutau tada, kai buvo išvesta sovietų kariuomenė (oficialiai išvedimas baigtas 1993 m. rugpjūčio 31 d. – Red.).

Per 30 nepriklausomybės metų įvykę pokyčiai, palyginti su ankstesniu gyvenimu, stulbina: visur galime keliauti, vaikai gali mokytis kur tik nori.

Galime siekti savo tikslų, šviestis ir tobulėti. Net mokytis visą gyvenimą...

7

PASIDIDŽIAVIMAS, EUFORIJA IR PALENGVĖJIMAS

Danguolė Banevičienė. 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo 2020 m. – Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė (1990 m. – Trakų centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja) Gerai prisimenu tą akimirką, kurią tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija, o gal tiesiog vaizduotė dabar kuria tokį jau įprastą mums visiems vaizdą... Vis dėlto atminty įsirėžusios akimirkos, kai vėlų vakarą šeimos rate stebime Lietuvos televizijos transliaciją ir išgirstame, kad pasirašytas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktas, regime Trispalvę stambiu planu, ji lėtai ir išdidžiai visiems laikams uždengia sovietinį herbą... Su jauduliu širdyse sveikiname vienas kitą. Jaučiau ramų džiugesį su nedideliu nerimo prieskoniu „Kas dabar bus?“ Žinia sklido per televizorių, radiją, telefonu, iš lūpų į lūpas. Tikrai prisimenu, kad su kolektyvu bib­lio­tekoje gėrėme šampaną. Tada dar nebuvo į tai labai griežtai žiūrima, be to, ir proga neeilinė.

Pirmoji emocija – pasididžiavimas, kad mes tai padarėme, euforija su nedemonstruojamomis ašarėlėmis akyse. Apėmė nepakartojamas vienybės su visa Lietuva jausmas – lyg būtume vienas kūnas.

Ir palengvėjimas – tarsi nusimetus sunkią naštą, užvertus istorijos seną lapą ir pradedant naują. Kartu ir suvokimas, kokia atsakomybė prieš mus atsiveria...

Jaunesniosios kartos entuziazmą į realybę grąžindavo vyresniosios kartos nuogąstavimai ir keliamas klausimas, kaip reaguos Sovietų Sąjunga, kokių drastiškų veiksmų ji gali imtis... Aš – ne karo kartos žmogus, todėl tikrai netikėjau, kad nepriklausomybė pareikalaus žmonių aukų.

Laisvės jausmas su konkrečia data nesusijęs. Juk Kauno „Žalgirio“ krepšinio rungtynių su Maskvos CSKA metu jausdavomės laisvi. Arba įsimintini roko maršai – ypač tas Vilniuje, kai Arvydas Juozaitis pirmą kartą viešai

8

iškėlė Trispalvę. Vėliau tas jausmas stiprėjo pasveikinant kiekvieną, sutiktą kelyje su Trispalve.

Išsilaisvinant svarbūs buvo Sąjūdžio suvažiavimas (1988 m. spalio 22–23 d. – Red.), tiesiog buvimas su tauta gatvėse ir dainuojant, Katedros sostinėje grąžinimas tikintiesiems, dalyvavimas Baltijos kelyje, Sąjūdžio spaudos skaitymas. Bet aukščiausias taškas – tragiška 1991 m. sausio 13-oji ir po jos sekę ilgai laukti įvykiai, kai Lietuvą pripažino Islandija, kitos šalys.

Per tuos dešimtmečius bib­lio­teka ir jos skaitytojas, tiksliau vartotojas, išliko, tik pakito jo poreikiai, kaip kad pasikeitė ir knygų fondas, kolektyvas. Pavyzdžiui, mūsų bib­lio­tekoje iš anų laikų likome tik 5. Į lentynas sugrįžo sovietmečiu drausti autoriai ir knygos, nepolitizuota ir objektyvi Lietuvos istorija. Atsirado galimybė dalytis ir viešinti tarpukariu leistus leidinius, bendradarbiaujant su kraštiečiais, atverti privačių archyvų ilgus metus saugotus ir per stebuklą išlikusius fondus. Išnyko išorinė Glavlito kontrolė, atsirado vidinė savikontrolė ir atsakomybė. Įdiegus naująsias technologijas, bib­lio­tekos tapo kompiuterizuotos, galinčios pasiūlyti įvairių IT priemonių ir organizuoti įvairių formatų renginius.

Dauguma bib­lio­tekų įgavo visiškai kitokią išvaizdą – neliko senų ir apgriuvusių pastatų, jos tapo ne tik renovuotos ir priimtinos akiai, bet ir patogios savišvietai, darbui, kūrybai, bendravimui...

O Trakų miestas nuo Vytauto laikų kaip traukė, taip ir traukia kiekvieno akį savo pilimi, nes ji – pagrindinis ir nekintantis mūsų miesto akcentas. Ne veltui ir Trakų viešosios bib­lio­tekos logotipas be jos neįsivaizduojamas...

LAIKAS, GAUSUS EMOCIJŲ IR ĮVYKIŲ

Danutė Pukelienė. Apie 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo 2020 m. – Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bib­lio­tekos Metodikos skyriaus vedėja (1990 m. – Tauragės centrinės bib­lio­tekos Metodikos skyriaus vedėja)

Laikotarpį prieš Kovo 11-ąją prisimenu kaip tikrai labai įdomų. Viskas keitėsi: žmonių bendravimas, darbas, reikalavimai, įvykiai keitė vienas kitą. Tik spėk viską sekti. Bib­lio­tekoje vyko pagrindinė veikla, nes čia buvo įsikūrusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tauragės skyriaus būstinė.

Sąjūdžio iniciatyvinei grupei priklausė to meto bib­lio­tekos direktorė Vida Kazakevičienė ir jos pavaduotoja Danutė Tauginaitė. Bib­lio­tekoje buvo komplektuojama ir platinama Sąjūdžio spauda, renkami parašai prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, už naują Lietuvos Respublikos Konstituciją. Prie šios veiklos prisidėjo ir kiti bib­lio­tekos darbuotojai. Man ir pačiai yra tekę spausdinti tam tikrus Sąjūdžio dokumentus.

Tauragės Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė įvairių specialybių žmonės. Čia galėjai sutikti žurnalistų, kultūros darbuotojų, gydytojų, mokytojų, didesniąją dalį, ko gero, sudarė techninių specialybių žmonės. Iniciatyvinei grupei yra vadovavę statybininkas, inžinierius ir mieste veikusios keramikos gamyklos darbininkas.

Aš asmeniškai Tauragėje vyraujančias nuotaikas jaučiau gal kiek mažiau, nes tuo metu rašiau baigiamąjį darbą, norėjau Vilniaus universitete baigti neakivaizdines bib­lio­tekininkystės studijas.

Studijos irgi keitėsi – sužinojome, kad nereikės laikyti vieno iš baigiamųjų egzaminų (mokslinio komunizmo). Man pasisekė patirti įdomių pojūčių, nes studijas baigiau svarbaus virsmo metu.

Apie paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę sužinojau per televiziją – su šeima stebėjome ir laukėme žinių. Tas kovo 11-osios sekmadienis buvo labai įtemptas ir gausus emocijų. Buvo ir džiugu, ir baisu. Prisimenu, kaip pamatėme iškeltą Trispalvę – mums, augusiems sovietiniais laikais, tai buvo kažkas neįsivaizduojamo ir nesuvokiamo.

Mano šeima – tėvai, močiutė – sulaukė tos dienos, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Vyras, pamatęs Trispalvę, verkė, nes jo tėtis tos dienos nesulaukė, nors labai apie ją svajojo...

Kad esame laisvi, patikėjau tikriausiai po kelerių metų. Pirmieji metai buvo sunkūs. Įvairios blokados, krizės. Jų patyrėme ir bib­lio­ tekoje. Kartais atrodė, kad galime neišlaikyti, bet atsilaikėme – jau tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvoje.

Ir Tauragės mieste, ir viešojoje bib­lio­tekoje per šį laikotarpį daug kas pasikeitė. Miestas atgijo, lyg ir atjaunėjo, pasidarė gyvas. Bib­lio­ tekininkai išlaisvėjo, jiems nebereikia vykdyti kvailų nurodymų, pavyzdžiui, išimti iš apyvartos knygų, kurios atseit kenkia žmonėms, gali kviestis į bib­lio­tekas įvairių pažiūrų ir profesijų žmones.

Svarbiausia, kad dirbdami galime pasitelkti kūrybiškumą ir nieko nebijoti.

IŠSIPILDŽIUSI SVAJONĖ

Zita Sinkevičienė. 1990 m. Romos Jonikienės nuotr.

2020 m. – Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė (1990 m. – Akmenės rajono centrinės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja) Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui, mes, bib­lio­tekininkai, žiūrėjome televizijos laidas, stebėjome įvykius, skaitėme spaudą, aktyviai domėjomės ir dalyvavome Akmenės rajono politiniame gyvenime: ėjome į įvairius renginius ir mitingus, į rajono bib­lio­tekas kvietėme Sąjūdžio dalyvius ir diskutavome aktualiomis temomis.

Aktyviausi buvo rajono kultūros, švietimo, visuomenės veikėjai, tarp kurių buvo anapilin išėjusi režisierė, poetė, tremtinė Stasė Niūniavaitė, politikos veikėjas Klemas Inta, žurnalistas, kraštotyrininkas Leopoldas Rozga, atsargos karininkas Jonas Pilitauskas, Viktoras Karpalovas, vėliau tapęs Sausio 13-osios brolijos Akmenės rajono skyriaus pirmininku, ir daugelis kitų, neabejingų Lietuvos likimui rajono gyventojų.

Per televiziją sužinojus apie Nepriklausomybės atkūrimo faktą, užplūdo pasididžiavimo jausmas, pasididžiavimas Lietuvos žmonių ryžtu ir valia atkurti Nepriklausomybę. Supratome, kad pildosi svajonė – būsime nepriklausomos ir laisvos šalies piliečiai, lygiateisiai viso demokratinio pasaulio nariai.

Tikrąjį laisvės pojūtį pajutome, kai pamatėme plevėsuojančias Trispalves, išgirdome viešai atliekamą Lietuvos himną ir supratome, kad nebijodami galime tarti laisvą žodį. Šiandien matome didžiulius pokyčius – pasikeitė ir Lietuva, ir jos žmonės, ypač mūsų kraštas. Naujoji Akmenė nušvito naujomis spalvomis, tapo gražesnė ir patrauklesnė. Mes, bib­lio­tekininkai, labiausiai didžiuojamės naujuoju Akmenės rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos pastatu (atidarymas įvyko 2018 m. – Red.), įdiegtomis naujausiomis technologijomis ir smalsiais, kūrybingais ir aktyviais bib­lio­tekos lankytojais.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

9

KOVO 11-OJI

NEPRIKLAUSOMYBĖS VAIKAI APIE LAISVĘ Nepriklausomybės karta – tai vaikai, gimę pirmaisiais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos metais. Šiandien jie jau suaugę žmonės, nežinantys, ką reiškia būti nelaisvam. Ar laisvę jie priima kaip duotybę? Kodėl, emigracijai viliojant jaunus protus, jie nusprendė likti Lietuvoje ir dar – dirbti bib­lio­tekose? Į šiuos ir kitus klausimus pakvietėme atsakyti keturis bib­lio­tekininkus iš skirtingų šalies miestų: Moniką Straupytę – Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkę ryšiams su visuomene, Matą Baltrukevičių – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyriausiąjį metodininką-tyrėją, Robertą Stonkutę – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos Bib­lio­tekų metodikos ir vadybos skyriaus kultūrinių renginių organizatorę, Brigitą Barkauskaitę – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bib­lio­tekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresniąją bib­lio­tekininkę darbui su jaunimu.

Ar jaučiatės laisvi ir ką jums reiškia būti laisviems?

M. Baltrukevičius: Aš jaučiuosi laisvas ir tai jaučiu labai skirtingais būdais. Be abejo, svarbu ir tai, kad gimiau ir gyvenu laisvoje Lietuvoje. Mano seneliai iš mamos pusės taip pat gimė laisvoje Lietuvoje, tačiau dėl ekonominių priežasčių negalėjo siekti save realizuoti. Visi keturi mano seneliai kartu sudėjus baigė 12 klasių, nors buvo labai talentingi žmonės, – laikotarpis diktavo savas taisykles ir įveikti apribojimų buvo neįmanoma.

Vidinė laisvė yra ne mažiau svarbus dalykas.

Daug apribojimų yra tik mūsų galvose. Buvo laikas, kai pats sau buvau pagrindinė problema, ribojanti laisvę. Dabar padėtis jau kitokia.

Dažnai apie laisvę galvojame tik per kovos su apribojimais prizmę ir gerokai rečiau apie tai, ką su ta turima laisve galėtume nuveikti, ko pasiekti.

Kaip išnaudoti tai, kokiais gerais ir palyginti ramiais laikais gyvename. Tai yra ir tam tikras įpareigojimas.

B. Barkauskaitė: Pirmiausia, laisvė man – galimybė vaikščioti po gimtosios žemės miškus, 10

galėti nevaržomai kalbėti lietuvių kalba ir išgyventi tautos bendrystės jausmą. Antra, laisvė – tai jausmas, kai esi saugus ir laimingas, gali laisvai dėstyti savo mintis, imtis iniciatyvų ir prisidėti prie valstybės kūrimo procesų. Taip, aš šiandien jaučiuosi laisva. Čia gyventi gera, gera.

Monika, jums, kaip ir nepriklausomai Lietuvai, šiemet sukaks 30 metų. Ar augdama pastebėjote, kad šalis auga kartu su jumis?

M. Straupytė: Džiaugiuosi, kad esu gimusi būtent tais metais, kai atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Tai suteikia tam tikro pasididžiavimo, kad esi laisvės vaikas, ir įkvėpimo, nes tavo pasiekimai kartu yra ir šalies pasiekimai.

Mano nuomone, Lietuva paaugo ir pasikeitė neatpažįstamai: gyvename geriau, esame laimingesni, dažniau šypsomės ir maloniai vieni su kitais bendraujame, mūsų miestai ir miesteliai be galo išgražėję. Gerokai pasikeitė žmonių mentalitetas – dabar, radę pamestą piniginę ar mobilųjį telefoną, daugelis mūsų tikrai ieškome radinio šeimininkų, o ne pasiliekame daiktus sau.

Brigita Barkauskaitė. Nuotr. iš asmeninio albumo

Matas Baltrukevičius. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Monika Straupytė. Airos Sesartytės nuotr.

Nors 30 metų valstybei yra labai trumpas laikotarpis, per tą laiką pasiekėme be galo daug, progresas didžiulis ir juo tikrai turime didžiuotis.

Tačiau negalima į viską žiūrėti pro rožinius akinius, dar turime kur augti. Lietuvai dar reikia smarkiai pasitempti žmogaus teisių ir socialinės apsaugos, gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos srityse.

Laisvė Meškuičiuose, Šiauliuose, Paryžiuje, Niujorke – ar visur ji vienoda?

R. Stonkutė: Aišku, kad laisvės pojūtis skirtingas! Vakarų ir Rytų kultūrų bei nuomonių sankirtos kaip niekada jaučiamos ir išgyvenamos.

Asmenų laisves apibrėžia valstybių ir sąjungų reglamentai, tačiau ne visada jie mus tenkina, tad migruojame ir ieškome savo vietos. Žinoma, jei pati laisvė rinktis savo vietą nėra ribojama...

Man laisvė – galėjimas laisvai rinktis savo esmę ir būtį. Deja, ne visada tie norai sutampa su valstybės norais ir reglamentais (laisvas lietuvis visada ras kuo pasiskųsti). Tad tarp žmogaus ir valstybės visada egzistuos trintis. Nelygu tik kaip ją priimi – kaip negalią ar kaip variklį.

Nors, kalbant apie laisvę, visada primenu sau, kad visi keliai bendru sutarimu tiesiami tiesiai ir sudaro kvadratus. Tačiau žmonės dažniausiai nevaikšto kvadratais, tiesa? Mes tuos kvadratus kertame įstrižai. Gudraujame. Ir tai yra maža, bet kasdienė žmogaus laisvė – tingėti. Juk daug naujovių nebūtų atsiradę, jei ne šis mūsų bruožas!

Ar nepriklausomybė ir laisvė jūsų kartai – duotybė? Ar skirtingų kartų lietuviai laisvę supranta kitaip?

M. Baltrukevičius: Kaip tik neseniai Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyko renginys, kuriame buvo iškelta mintis, kad Lietuvos įvaizdis yra labai sutelktas į mūsų praeitį.

Tokius dalykus dažnai galbūt sudėtinga suprasti

Roberta Stonkutė. Nuotr. iš asmeninio albumo

tarptautinėje aplinkoje, bet, kalbant apie „vidaus rinką“, tai yra gana suprantamas dalykas. Esu iš tų, kurie gimė, kai laisvė jau buvo iškovota. Apie visus sunkumus žinome tik iš tėvų ir senelių pasakojimų ar istorijos vadovėlių. Ir tai yra labai svarbus dalykas, primenantis, kad laisvė – didelis ir sunkiai pasiektas laimėjimas.

M. Straupytė: Savo amžiaus žmones pavadinčiau tarsi tarpine karta. Mums augant formavosi ir valstybė. Mes vaikai buvome pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kai netrūko tam tikrų sunkumų ir nepriteklių. Ir nors vaikystė savaime yra laimingas laikas, puikiai pamename ir neapšviestas gatves, kuriose nesijausdavai saugus, ir nedarbą, kuris, ko gero, buvo palietęs daugelį šeimų, ir džinsų matavimąsi žiemą turguje ant kartono, apie kurį jau sklando legendos.

Kai turi labai daug, sunku suvokti, kad gali būti kitaip. Tačiau kad laisvė nėra duotybė, primena mūsų tėvai ir seneliai, kurie didelę dalį gyvenimo nugyveno nelaisvoje Lietuvoje. Svarbu prisiminti istoriją ir mokytis iš jos, nepamiršti, kad valstybę ir laisvę kuriame mes patys. Kita vertus, jau pajutę laisvės skonį, manau, lengvai jos paleisti nenorėtume.

Man laisvė yra galimybė keliauti, kur nori, mylėti, ką nori, dirbti, ką nori, laisvai reikšti nuomonę, laisvai kurti ir įgyvendinti savo svajones. Ko gero, daugelis mano bendraamžių mąsto panašiai. Manau, kad dabartiniai 15-mečiai ir 20-mečiai yra dar laisvesni už mus, drąsiau priima sprendimus, eksperimentuoja, nesileidžia spraudžiami į rėmus. Kartu jie ir reiklesni, kritiškesni. Manau, jie, kaip ir mes, neįsivaizduoja, kad tą laisvę iš jų kas nors gali atimti.

B. Barkauskaitė: Didžiuojuosi mūsų tautos žmonėmis, kurie paaukojo savo gyvybes už tai, kad šiandien turėtume laisvą Lietuvą, tą nepriklausomą Lietuvą, apie kurią jie ilgai

11

svajojo. Vien už tai, kiek mūsų tauta iškentėjo, kiek laisvės kovotojai atidavė jėgų, turėtume būti nuoširdžiai dėkingi ir, praeidami pro laisvės paminklus, skirtus žuvusiems kovotojams, ramiai nulenkti galvą ir pasvarstyti, kaip šiandien pasielgtume mes. Manau, naujajai kartai, gimusiai jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, tenka svarbi užduotis: ne tik įsiklausyti į laisvės kovų liudininkų pasakojimus apie tai, kaip laisvės gynėjai telkėsi ir kovojo už Lietuvą, bet ir išsaugoti iškovotą nepriklausomybę – kultūrą, kalbą, istoriją...

R. Stonkutė: Kartu su kolegomis, grįžusiais po vieno „Erasmus+“ projekto, žaidėme žaidimą „Trys beždžionės“. Jo metu kiekvienas dalyvis įgyja „negalią“: nebylys be žodžių kurčiam turi paaiškinti žodį, kurį tas (nevartodamas to žodžio) turi persakyti aklajam. Tikriausiai esate bandę?

Jei ne, pabandykite ir pamatysite, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų suvokiame pasaulį.

Taigi žaidime buvau nebylė, kuri turėjo išmosikuoti žodį LAISVĖ, neišleisdama nė garso.

Iki nusiplūkimo bandžiau išmosuoti laisvės simboliu man esantį Baltijos kelią ir kojomis mušti Marijono Mikutavičiaus dainos „Trys milijonai“ ritmą, bet šie simboliai mano kolegai reikiamo poveikio nedarė. Ir nesvarbu, kad abu esame lietuviai ir tos pačios kartos atstovai. Jo laisvė grindžiama kitais simboliais ir patirtimis.

Suvokimas ir mąstymas apie dalykus nepriklauso kartai. Tai – labiau pasirinkimas tikėti vienu ar kitu. Juk ir mūsų proseneliai pasirinko laisvę suvokti ir patirti nevienodai. Vieniems ji buvo partizanavimas, kitiems – išvykimas. Treti žaidė gavelišką pokerį ir buvo laisvi.

Manau, kad XXI a. laisvės klausimas darosi tik aktualesnis, nes ir laisvių atsiranda daugiau.

Jau kalbame ne tik apie žmonių, tautų, rasių, pažiūrų, judėjimo laisves. Šiandien vis garsiau diskutuojame dėl gyvūnų ir dirbtinio intelekto teisių. Ir tai yra vieni iš svarbiausių XXI a. sprendimų, kuriuos turėsime priimti.

Kodėl pasirinkote dirbti bibliotekoje? Juk tai – irgi laisvas pasirinkimas. Ar bibliotekoje sugebate išreikšti save?

M. Baltrukevičius: Labiau tiktų sakyti, kad biblioteka pasirinko mane. Iki tol buvau dirbęs tik išskirtinai žurnalistinį darbą, tačiau darbovietėje, kurioje stažavausi, nesijaučiau esantis savo vietoje. Feisbuke pamačiau, kad Nacionalinė biblioteka ieško Valstybingumo erdvės koordinatoriaus. Atėjau į darbo pokalbį...

Vis dar manau, kad tai buvo labai geras sprendimas. Aišku, darbas valstybiniame sektoriuje daug kuo yra kitoks negu

12

žurnalistiniame lauke, tačiau su laiku apsipratau prie kitokios darbo kultūros ir adaptavausi. Tai labai gera vieta save realizuoti, išmokti naujų dalykų. Niekada nemaniau, kad kada nors vesiu edukacinę programą miške, prisidėsiu prie parodos rengimo ar susibendrausiu su a. a. ponia Gražina Landsbergiene. Bib­lio­teka visa tai davė.

M. Straupytė: Savo kelią bibliotekoje pradėjau visai atsitiktinai – pamačiau darbo skelbimą: mano turimas išsilavinimas kaip tik atitiko reikalavimus. Nė sekundės nesigailėjau šio sprendimo ir štai jau treji metai aš čia – bibliotekoje. Tokios kūrybos, idėjų laisvės ir pasitenkinimo savo darbo rezultatais iki tol dar niekur nejaučiau. Visada sakau: jei per šį laiką daviau bibliotekai bent mažą dalelę to, ką ji davė man, jau esu beprotiškai laiminga.

Yra ir tokia įdomi detalė, kurią sužinojau tik pradėjusi dirbti bibliotekoje. Pasirodo, mano mama, besilaukdama manęs, motinystės atostogų išėjo būtent iš vieno V. Kudirkos bibliotekos padalinio, kur dirbo bibliotekininke.

Smagus atsitiktinumas, o gal kai kas pasakytų, kad lemtis...

B. Barkauskaitė: Niekada nė neįsivaizdavau, kad likimas mane galėtų atvesti iki bibliotekos durų, o šiandien ji tapo mano antraisiais namais.

Dar paauglystėje svajodama apie galimas studijų kryptis, darbą bibliotekoje įsivaizdavau visai kitaip. Bib­lio­teka dabar tampa bendruomenės sutelkimo vieta, kur nuolatos milžinišku greičiu verda veiksmas – aš esu jo viduryje. Džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes čia kiekviena diena pilna iššūkių ir begalės galimybių rodyti iniciatyvą. Ko dar gali reikėti jaunam žmogui?

Kitas laisvas šiuolaikinio žmogaus pasirinkimas – likti gyventi Lietuvoje.

B. Barkauskaitė: Mano pasirinkimą likti Lietuvoje turbūt lėmė įsitraukimas į Lietuvos šaulių sąjungos gretas. Dar 2005 metais prisijungus prie Kretingos jaunųjų šaulių būrio, mano pilietiškumo sąvokos supratimas pasikeitė. Šiandien dalyvavimas valstybinių švenčių renginiuose tapęs ne pareiga, o malonumu, kai kūną apima šiluma, išgirdus „Laisvę“ atliekančios Eurikos Masytės balsą. Baigus mokyklą, abejonių, likti Lietuvoje ar vykti studijuoti svetur, nė nekilo. Manau, pilietiškumo jausmas ir noras būti laisvai – pagrindinė priežastis, neleidžianti suabejoti savo pasirinkimu.

R. Stonkutė: Lėmė pasirinkimas juokauti gimtąja kalba. Pagarba tėvams. Kiek – užsispyrimas. Žemaičio genai.

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

BIB­L IO­T EKŲ TURTAI

IŠSKIRTINĖS VERTYBĖS ŽMONIJOS DABARČIAI IR ATEIČIAI

Dokumentų, 2019 m. įrašytų į „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą, pavyzdžiai. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos skaidrės

2019 m. į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą įrašyti 6 nauji dokumentinio paveldo objektai. Šie regioninės ir nacionalinės reikšmės dokumentai saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bib­lio­tekose, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bib­lio­tekoje, taip pat Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė„Pasaulio atminties“ nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatysime XVII a. leidinį „Amžinosios šlovės kapitolijus“, Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) IX–XX a. publikuotų darbų kolekciją, Martyno Mažvydo autografą, Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekciją, Simono Daukanto originaliosios kūrybos ir vertimų autografus ir Stasio Ušinsko filmą „Storulio sapnas“ bei lėlių marionečių brėžinius.

Tačiau pradžioje pateikiame Vilniaus universiteto profesoriaus, UNESCO programos„Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininko straipsnį, išsamiai pristatantį šią programą.

18

UNESCO PASAULIO PAVELDAS. * ŠĮ KARTĄ – DOKUMENTINIS Prof. dr. Rimvydas Laužikas

Dažnas žmogus, išgirdęs žodžius „UNESCO paveldas“ ar „UNESCO paveldo sąrašas“, pagalvos apie Vilniaus senamiestį ar Kuršių neriją.

Atidesnis prisimins Struvės geodezinį lanką, gal kryždirbystę, sutartines ir dainų šventes. Tačiau tikrai retas – Nesvyžiaus Radvilų archyvą ar Meksikos aškenazių bendruomenės tyrimų ir dokumentacijos centro XVI–XX a. kolekciją.

Lietuviškieji Vilniaus istorinis centras (senamiestis), Kuršių nerija (bendra paraiška su Rusijos Federacija), Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinis lankas (bendra 10 valstybių paraiška) priklauso UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui, į kurį įtraukiamos išskirtinės vertės, svarbios visos žmonijos dabarties ir ateities kartoms nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės. Nematerialiojo paveldo vertybės – ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, svarbūs konkrečioms bendruomenėms, yra fiksuojamos UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Į jį yra patekusios lietuviška kryždirbystė ir kryžių simbolika, Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės bei lietuviškos sutartinės.

Turime ir trečiąją paveldo rūšį – dokumentinį paveldą. Jam skirta UNESCO programa„Pasaulio atmintis“ ir atskiras UNESCO dokumentinio paveldo sąrašas – tarptautinis registras „Pasaulio atmintis“. Šis registras mažiausiai žinomas Lietuvoje, bet keliantis daugiausia ginčų ir nesutarimų pasaulyje. Dokumentinis paveldas ir „Pasaulio atmintis“ ir yra šio straipsnio tema.

Programos istorija prasidėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje, pasibaigus Šaltajam karui, pasauliui tikint, kad ilgalaikė dviejų blokų priešprieša nebepasikartos. Amerikiečių filosofas Francis Fukuyama tuo metu skelbė „istorijos pabaigą“, o vakarietiškos liberaliosios demokratijos pergalė pasaulyje tarsi ir nekėlė abejonių. Tuo metu Vladimiras Putinas dar dirbo demokratu laikyto Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako administracijoje, Vakarų pasaulyje niekam nežinomas modžahedas Osama bin Ladenas dėliojo tik pirmuosius „Al-Qaeda“ kontūrus, beveik niekam nerūpėjo klimato kaita, o studentus Pekino Tiananmeno aikštėje sutraiškiusi Kinijos komunistinė valdžia laikyta pasaulio marginalais. Tai buvo geras laikas kalbėti apie savo šalies, Europos ir pasaulio istoriją.

PROGRAMOS ATSIRADIMO APLINKYBĖS

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos interneto svetainėje rasime įdomų faktą apie tai, kad „Pasaulio atminties“ programos atsiradimą iš dalies inicijavo Lietuva: „1991 m. mūsų valstybei tapus UNESCO nare, iškilmingos ceremonijos, vykusios Generalinės konferencijos metu, pasiūlymą pradėti vykdyti dokumentiniam paveldui skirtą programą pateikė inauguracinį pranešimą skaitęs tuometinis kultūros ministras Darius Kuolys. Ši idėja subrendo trijų žmonių mintyse ir pokalbiuose. Tie žmonės – tai * Rengiant šį tekstą, naudotasi informacija iš UNESCO (https://en.unesco.org/) ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos (https://www.unesco.lt/) interneto svetainių. Taip pat remtasi japonų mokslininkės Ryoko Nakano 2018 m. straipsniu „A failure of global documentary heritage? UNESCO‘s ‘memory of the world’ and heritage dissonance in East Asia“, publikuotu leidinyje „Contemporary Politics“ (DOI: 10.1080/13569775.2018.1482435). Už konsultacijas dėkoju Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato darbuotojai Miglei Mašanauskienei.

minėtasis Darius Kuolys, nuolatinė atstovė prie UNESCO, šviesaus atminimo ambasadorė Ugnė Karvelis ir tuometinis UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojas informacijai ir komunikacijai Henrikas Juškevičius. Idėją UNESCO valstybės priėmė su didžiausiu susidomėjimu.“ Šios inauguracinio pranešimo idėjos tapo UNESCO programa „Pasaulio atmintis“, kuri oficialiai pradėta vykdyti 1992 m. ir kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti dokumentinį paveldą nuo sunykimo. Pirmuoju programos vadovu tapo Kanados istorikas ir archyvaras Jean-Pierre’as Wallot (1935–2010). Programos Tarptautinis patariamasis komitetas į pirmąjį pasitarimą susirinko 1993 m. Lenkijos Pultusko mieste. Pasitarimo metu, bendradarbiaujant su Tarptautine bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA), buvo inicijuotas „Pasaulio atminties“ programos įgyvendinimo gairių rengimas. Pirmoji gairių versija, parengta Jan Lyall, Stepheno Fosterio, Duncano Marshallo ir Roslyn Russell, publikuota 1995 metais. Tais pačiais metais įkurtas ir tarptautinis registras „Pasaulio atmintis“.

DOKUMENTŲ IŠSAUGOJIMAS IR PRIEIGOS GERINIMAS

UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ veikla vykdoma keliomis pagrindinėmis kryptimis. Tai – pagalba šalims narėms išsaugant svarbų dokumentinį paveldą, tarptautinio registro „Pasaulio atmintis“ pildymas ir dokumentinio paveldo prieigos skatinimas, skaitmeninant dokumentus ir skelbiant juos virtualiojoje erdvėje.

Programai vadovauja ir sprendimus dėl UNESCO tarptautinio registro „Pasaulio atmintis“ papildymo priima Tarptautinis patariamasis komitetas, kuris yra tiesiogiai pavaldus UNESCO

19

Kuršių nerija (Astos Stirbytės nuotr.) ir Vilniaus senamiestis (shutterstock.com nuotr.) priklauso UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui.

generaliniam direktoriui. Programos įgyvendinimą užtikrina programos sekretoriatas ir valstybėse veikiantys nacionaliniai „Pasaulio atminties“ komitetai.

Kaip jau supratote, „Pasaulio atminties“ programos ir registro objektas yra dokumentinis paveldas – objektai, kuriuose kas nors sąmoningai užfiksuota, užregistruota ar dokumentuota, „<...> dokumentai arba dokumentų grupės, turinčios reikšmingą ir tvarią vertę bendruomenei, kultūrai, šaliai arba apskritai žmonijai“, „<...> nepagražintai primenantys pasaulio įvykius, visuomenių raidą, valstybių klestėjimą, diktatūrų žlugimą, kultūros išlikimą ir svarbiausius pasaulio įvykius nuo seniausių laikų“.

Jie yra apibrėžiami kaip kilnojamojo paveldo objektai, kuriuos galima išsaugoti atminties institucijoje (gyvi objektai negali būti pripažinti dokumentais).

Dokumentą sudaro dvi tarpusavyje susijusios, bet šiek tiek skirtingos dalys: informacinis turinys ir laikmena. Turinys – tai „<...> ženklai arba kodai (tokie kaip tekstas), vaizdai (statiniai arba judantys), garsai, kuriuos galima nukopijuoti arba perkelti kitur“, ir „virtualieji dokumentai, tokie kaip interneto svetainės, saugomos serveriuose“. Laikmena yra priemonė, kurioje išsaugomas turinys, ji gali turėti savarankiškas estetines, kultūrines ir (arba) technines savybes. Paprastai sakant, tas pats turinys gali būti išsaugotas skirtingose laikmenose, laikmena gali būti neutrali arba didinti ar mažinti turinio vertę. Turi būti galimybė keisti dokumento laikmenas, tačiau – dažniausiai – perkėlimas iš vienos laikmenos į kitą yra ne tiek kopijavimas, kiek dokumento perkodavimas, kurio metu dalis informacijos visgi prarandama.

TARPTAUTINIAME REGISTRE – UNIKALUS PAVELDAS UNESCO svetainėje teigiama, kad „tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ įrašyti dokumentai arba jų kolekcijos: rankraščiai ir dokumentai, menantys kolonijinius laikus, liudijantys valstybių istoriją, garsių rašytojų, poetų, kompozitorių kūriniai bei asmeniniai laiškai ir kiti pasaulinės reikšmės dokumentai <...>“. Iš viso įrašyti 432 dokumentinio paveldo objektai (iš jų 383 teikti kaip individualios, vienos šalies paraiškos ir 49 – kaip jungtinės, kelių šalių paraiškos). Jei žiūrėtume pagal šalis, daugiausia dokumentinio paveldo objektų registre turi Vokietija ir Jungtinė Karalystė (po 23), Lenkija – 17, Nyderlandai ir Korėjos Respublika – po 16, Austrija – 15, Rusijos Federacija – 14, Kinija, Prancūzija ir Meksika – po 13. Palyginimui: Latvija – 3, Baltarusija – 2, Estija – 1. Tai yra 20

unikalūs dokumentai: „kaligrafiniai rankraščiai senosiomis arabų ir persų kalbomis, finikiečių alfabetas, Rigvedos raštai, viduramžių laikotarpio rankraščiai apie mediciną ir vaistus, Kanados Kvebeko seminarijos dokumentų kolekcija, dokumentai, liudijantys Sueco kanalo statybą, Australijos kalinių istoriją, Nobelio šeimos archyvas, XIX a. Lotynų Amerikos fotografijos, pašto ženklai, garso, vaizdo ir kitokio pobūdžio dokumentinis paveldas“.

Tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ rasime 3 dokumentų rinkinius, susijusius su Lietuva: Baltijos kelio dokumentus (įtraukta 2009 m., bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paraiška); Radvilų archyvus, Nesvyžiaus bib­lio­tekos kolekciją (įtraukta 2009 m., bendra Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos Federacijos, Suomijos ir Ukrainos paraiška) ir Liublino unijos aktą (įtraukta 2017 m., bendra Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir Ukrainos paraiška). Lietuva taip pat prisidėjo teikiant Meksikos aškenazių bendruomenės tyrimų ir dokumentacijos centro XVI– XX a. kolekcijos paraišką (įtraukta 2009 m.).

INFORMACINIO KARO PRIEMONIŲ POVEIKIS Tokia yra šviesioji UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ dalis. Tačiau šiuo metu tarptautinė programos dalis yra sustabdyta. Artimiausiu metu laukiama sprendimų ir tikėtina, kad tuo metu, kai šis tekstas bus publikuotas, sprendimus jau žinosime.

Kas įvyko?

Turbūt tiesiog pasikeitė pasaulis. Perfrazuojant F. Fukuyamą – istorija nesibaigė. Vietoje dvipolio Šaltojo karo laikų pasaulio turime daugiapolį šiuolaikinių galių pasiskirstymą. Skaitmeninių technologijų plėtra ir tinklaveikos visuomenės formavimasis išaugino daug lokalių ir globalių tapatumo bendruomenių. Ir daugelio jų atspirties tašku tapo „Pasaulio atminties“ programos objektas – dokumentuose užfiksuota praeitis. Taip pat susiformavo naujas tikrovės reiškinys – informacinis karas. Sakysite, anokia čia naujiena tas informacinis karas? Juk propaganda, dezinformacija, kova informacinėmis priemonėmis, galų gale pati informacija egzistuoja ne mažiau laiko negu žmonija. Kodėl tik dabartinius konfliktus vadiname informaciniais karais?

Manau, svarbiausias pokytis yra tai, jog anksčiau informacinės priemonės buvo naudojamos kaip pagalbinės kitokio pobūdžio (dažniausiai – ginkluotuose) konfliktuose. O informaciniame kare šios priemonės yra pagrindinis ir neretai vienintelis naudojamas ginklas. Šių laikų pasaulyje teritorijos kontrolė reiškia ne

Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės įtrauktos į Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

vien fizinę, bet dažniau – protų (ir kartu sprendimų) kontrolę.

Tad žmonių protai yra pagrindinis informacinio karo taikinys.

Informacinio karo nauda yra „netradicinė okupacija“ („protų okupacija“). Pirmiausia tai galimybė kontroliuoti nugalėtą teritoriją, demokratinėmis priemonėmis priimti joje sprendimus ir naudoti jos resursus fiziškai nesant tos šalies teritorijoje.

Kitos galimos ir siekiamos naudos yra „informacinė sumaištis“ (kitos šalies gyvenimo sutrikdymas naudojant atitinkamą informaciją), visuomenės socialinio kapitalo silpninimas (įvairiopas kitos šalies visuomenės vidinių konfliktų skatinimas, neleidžiantis priimti efektyvių sprendimų), savo šaliai palankių kitos šalies piliečių grupių kūrimas ir stiprinimas, siekis išlaikyti kitos šalies piliečių kultūrinę priklausomybę savajai (pavyzdžiui, Rusijos) erdvei, išsaugoti naudingas kitos šalies piliečių mąstymo formas, šablonus ir kt. Ir vėlgi istorija, su ja susiję dokumentai, šiuolaikinių žmonių santykis su praeitimi tampa vienais svarbiausių šiuolaikinių informacinių karų objektų.

Tai tiesiogiai palietė UNESCO programą „Pasaulio atmintis“.

Dar 2013 m. prasidėjo diskusijos ir UNESCO paskelbė pranešimą spaudai „Atsakas į kritiką, kilusią dėl paskutiniųjų dokumentų įtraukimo į UNESCO „Pasaulio atminties“ tarptautinį registrą“. Tačiau programos lūžio tašku galėtume laikyti Kinijos ir Japonijos ginčą dėl Nandzingo žudynių dokumentų, kurių rinkinį 2014–2015 m. paraiškų teikimo ciklo laikotarpiu Kinija pasiūlė įtraukti į tarptautinį programos registrą. Nandzingo žudynių metu (1937–1938 m.) miestą užėmę japonų kariai vykdė masines gyventojų žudynes ir prievartavimus. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas, skirtingų šaltinių teigimu, jis siekė nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tūkstančių žmonių.

Po aštrių diskusijų dėl Nandzingo žudynių dokumentų klausimas dėl skirtingų praeities interpretacijų tapo esminis.

Tai atsiliepė ir Lietuvai. 2016 m. UNESCO tarptautiniam registrui „Pasaulio atmintis“ pateikta bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paraiška „Sibire rašytų laiškų ant beržo tošies Baltijos šalių kolekcija, 1941–1965 m.“ buvo atmesta.

NACIONALINIO KOMITETO VEIKLA IR REGISTRAS Vis dėlto, nepaisant sudėtingos situacijos tarptautiniu „Pasaulio atminties“ lygmeniu, nacionalinių komitetų veikla vykdoma ir nacionaliniai registrai yra pildomi. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos svetainėje rašoma, kad „Pirma-

Martyno Mažvydo „Katekizmas“ yra pirmasis dokumentinio paveldo objektas, kuris 2006 m. buvo įrašytas į programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Vilniaus universiteto bib­lio­tekos nuotr.

sis Lietuvos nacionalinis komitetas „Pasaulio atmintis“ buvo įsteigtas 1996 m., o 2003 m. komiteto veikla buvo atnaujinta, jo pirmininke išrinkta tuometinė Lietuvos mokslų akademijos [bib­lio­tekos] Rankraščių skyriaus vedėja (šiuo metu direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams) dr. Rima Cicėnienė“. Lietuvoje įsteigtas ir nacionalinis „Pasaulio atminties“ registras. Pirmieji dokumentai ir jų kolekcijos į registrą įrašyti 2006 metais.

Pirmuoju dokumentu tapo Martyno Mažvydo „Katekizmas“, kurio vienintelis Lietuvoje originalus egzempliorius šiuo metu saugomas Vilniaus universiteto bib­lio­tekoje. Į nacionalinį registrą iš viso įrašyti 74 dokumentai ir jų rinkiniai: 36 iš jų pripažinti regioninės (europinės) ir 38 – nacionalinės reikšmės dokumentais.

Kvietimai teikti paraiškas į nacionalinį registrą skelbiami kartą per dvejus metus. Artimiausias kvietimas numatytas 2021 metais. Svarbiausi kriterijai, kuriais remiantis dokumentai įtraukiami į nacionalinį registrą, yra šie: objekto sukūrimo laikas, sukūrimo vieta, kūrėjas (asmuo ar asmenų grupė), turinys, svarba lituanistikai, dokumento forma ir stilius. Pagal Lietuvos nacionalinio registro „Pasaulio atmintis“ nuostatus, ypatingas dėmesys atrenkant įtrauktinus į Nacionalinį registrą objektus skiriamas raritetams (retiems išlikusiems tam tikro laikotarpio ar rūšies pavyzdžiams), objektų vientisumui (vertinama, ar objektas išlikęs visas, ar tik jo dalis, ar jis pakitęs, apgadintas ir pan.), išlikimo grėsmei (svarstoma, ar būtinas budrumas jo saugumui garantuoti, net jeigu objektas yra saugioje vietoje).

Taigi programa „Pasaulio atmintis“ gyvuoja toliau. Galbūt optimizmo yra mažiau nei 1992-aisiais, tačiau tikrovės suvokimo – neabejotinai daugiau. Programos ir registro stagnavimas tarptautiniu lygmeniu skatina ieškoti naujų programos egzistavimo formų ir formatų. Vienas jų galėtų būti regioninis, sietinas su kultūriniais regionais, kurių bendros istorinės patirtys, jas liudijantys dokumentų rinkiniai ir jų komunikavimas yra labiau konsoliduoti. Mūsų kraštuose tai galėtų būti buvusios Abiejų Tautų Respublikos kultūrinė erdvė.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

21

KRONIKA

LIETUVIŠKŲ KNYGŲ SALA MANČESTERYJE Sausio 25 d. Mančesterio centrinėje bib­lio­tekoje tviskėjo trispalvės ir aidėjo lietuviški žodžiai. Šiame Šiaurės vakarų Anglijos mieste ir jo apylinkėse gyvenantys lietuviai susirinko į knygų lietuvių kalba lentynos atidarymą. Nuo šiol svetur gyvenantys tautiečiai miesto bib­lio­tekoje galės rasti įvairiausių knygų gimtąja kalba ir jas skolintis į namus.

Idėjos bib­lio­tekoje įrengti knygų lietuvių kalba lentyną ištakomis galima laikyti 2018 m. rudenį Mančesteryje įkurtą lietuvių bendruomenę „Žemyna“. „Kadangi mėgstu skaityti, mintis apie būdą su tautiečiais dalintis ir keistis knygomis man kirbėjo jau kurį laiką, – pasakojo „Žemynos“ pirmininkė Diana Valiukonienė. – Neseniai įsteigta bendruomenė patalpų neturi, o knygų nameliai Anglijoje nėra populiarūs, tad reikėjo kito sprendimo.“ Iš Lietuvos ambasados Londone D. Valiukonienė sužinojo, kad Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija rengia akciją – dovanoja po 50 naujų lietuviškų knygų užsienyje susibūrusioms lietuvių bendruomenėms. „Rengėmės 2019 m. Mančesteryje atidaryti lituanistinę mokyklą vaikams. Supratome, kad lietuviškos knygos labai praverstų mokant vaikus lietuvių kalbos ir perduodant tradicijas. Todėl nieko nelaukdama užpildžiau paraišką, – kalbėjo D. Valiukonienė. – Ryšiai su Mančesterio centrine bib­lio­teka užsimezgė 2019 m. vasarį: buvome pakviesti dalyvauti bib­lio­tekoje rengtoje Pasaulinėje kalbų dienoje. Parodėme lėlių

Nuo šiol Mančesterio lietuviai miesto bib­lio­tekoje gali rasti knygų vaikams ir paaugliams, romanų suaugusiesiems, psichologinių ir filosofinių leidinių, net lietuvių klasikos. Mariaus Mariakino nuotraukos

Atidarydami knygų lentyną, simbolinę tautinę juostelę perkirpo Mančesterio miesto meras Abidas Chohanas ir lietuvių bendruomenės „Žemyna“ pirmininkė Diana Valiukonienė.

teatro spektaklį Jūratės ir Kastyčio legendos motyvais, kurį sukūrėme lietuvių ir anglų kalbomis. Spektaklis bib­lio­tekininkus sužavėjo. Ėmėme kalbėtis apie lietuviškų knygų lentyną bib­lio­tekoje.“ Mančesterio bib­lio­tekos vadovai į lietuvių idėją pažvelgė geranoriškai. Kitus dešimt mėnesių virė darbas: lietuvių bendruomenės nariai ieškojo knygų, o bib­lio­tekininkai – joms vietos. Socialiniai tinklai mirgėte mirgėjo nuo lietuvių kvietimo: „Prikelkime knygą antram gyvenimui!“ „Mūsų prašymas buvo išgirstas, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkė. – Kai kurie atvežė knygų man, iš kitų važiavome paimti. Esame dėkingi visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie to, kad ši idėja virstų realybe.“ Negana to, dosni dovana pasiekė iš Lietuvos – vietoj Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos žadėtų 50 emigrantų bendruomenei buvo padovanota net 80 naujų knygų.

Lietuvių bendruomenės iniciatyva iš viso buvo surinkta apie 300 leidinių. Knygos buvo pristatytos į Mančesterio centrinę bib­lio­teką, įtrauktos į katalogus ir 2019 m. gruodį parengtos išduoti skaitytojams. „Norėjome surengti lentynos atidarymo šventę, tad suderinome datą su bib­lio­teka. Džiaugiamės, kad tą sausio 25-ąją prie mūsų prisijungė ir Mančesterio meras Abidas Chohanas. Jis padėjo perkirpti tautinę juostą – taip paskelbėme, kad knygų lentyna atvira lankytojams“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė. Šventės metu bib­lio­tekininkės mažiesiems skaitytojams mielai aprodė bib­lio­tekos užkulisius, papasakojo, kaip knygas skolintis į namus. Susirinkusieji vaišinosi specialiai renginiui iškeptu knygos formos tortu, vartė knygas, rinkosi, ką skaityti. „Mančesteryje ir jo apylinkėse gyvena apie penki tūkstančiai lietuvių, tad tikimės, kad knygų lentynoje tik daugės. Šiuo metu čia galima rasi įvairiausių žanrų literatūros: knygų vaikams ir paaugliams, romanų suaugusiesiems, psichologinių ir filosofinių knygų, lietuvių klasikos, – vardijo D. Valiukonienė. – Praėjus maždaug mėnesiui nuo lentynos atidarymo, buvau užsukusi į bib­lio­teką ir išgirdau puikų žinių – lietuviškos knygos skaitomos, žmonės jomis domisi. Taigi mūsų darbas jau duoda vaisių. Lietuviškų knygų galima įsigyti tik Londone arba siųstis jas internetu iš Lietuvos.

Manau, tai, jog knygų lietuvių kalba nuo šiol galima tiesiog pasiimti iš bib­lio­tekos, yra ir labai patogu.“

Vaiva Markevičiūtė 37

IN THIS ISSUE Rima Cicėnienė. The Potential of the Documentary Heritage

1

This year Lithuania celebrates the centenary of the restoration of its independence. On this occasion, authors of the heading „#Gyvasžodis, professionals in their respective domains, share their insights in how Lithuania‘s libraries changed during the recent three decades. This time our guest is the Vice-Director for Research of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences Dr. Rima Cicėnienė, who surveys the impact of UNESCO activities in the field of information and communication on giving impetus to changes in libraries‘ efforts to preserve the documentary heritage. A major objective has become to not only preserve the exceptional documentary heritage but also ensure its access. It has been realized that promoting and digitization of documentary heritage objects opens new possibilities both for research and culture and commercial solutions. Rima Cicėnienė makes it a point that transformation in this field, among other outcomes, has changed the users‘ information demands.

The Anniversary Not Overclouded by Hardship

3

This year Lithuania marks three decades since the contemporary Supreme Council declared the restoration of Lithuania‘s independence on 11 March 1990. In this issue, we publish several articles devoted to this anniversary. The first is about how the original of the act “Regarding the Restoration of the Independent State of Lithuania” with the signatures of its 124 signatories was put on display at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania for a single day on 5 March. We also present reminiscences by signatories of the Independence Act Jonas Prapiestis, Irena Andrukaitienė and Jurgis Jurgelis about the day of this exceptional document‘s signing. In other articles, Rožė Koriznienė, Danguolė Banevičienė, Danutė Pukelienė and Zita Sinkevičienė, who have been working at libraries since the restoration of the State independence, by looking back at the events of that time, compare today‘s professional prospects with those before the independence and Monika Straupytė, Matas Baltrukevičius, Roberta Stonkutė and Brigita Barkauskaitė, born after 1990, share their thoughts about life in an independent country and how they make use of this possibility for their self-realization. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė and Vaiva Markevičiūtė)

Elena Macevičiūtė, Zinaida Manžuch. How to Inspire Curiosity and Make it Long-Term 13

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. A Bibliographic Work of Importance to Researchers of the Lithuanian and European Cultural Heritage 22 The heading “New publications” introduces the catalogue “17th Century Books at Kaunas Libraries” published by the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences. This two-volume publication presenting books from 1601–1700 (containing descriptions of 1620 books (1754 copies)) has drawn the interest of a number of researchers. We present the review of this bibliographic work (the compilers of which are Sigitas Lūžys, Dr. Rita Urbaitytė and Irena Vitkauskienė) by the Head of the Rare Books and Manuscripts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė.

Marius Katiliškis’s Return to Pasvalys

24

The heading “Library and its Name” features the Pasvalys Public Library.

The publication is about the inspiration to name the Library after the Lithuanian expatriate writer Marius Katiliškis (1914–1980). The library of Pasvalys might be proud of having a memory room devoted to Katiliškis – the fact evoking association with a museum. The room displays a rich exhibition of Katiliškis’s printed publications, manuscripts, photographs and personal belongings. Katiliškis’s heritage is introduced by employing an informative and educational computer terminal within educational programmes. The memory of this writer, who gave name to the Library, is cherished by organizing Marius Katiliškis Readings and presenting the Marius Katiliškis Award (Prepared by Toma Mikalajūnaitė and Vaiva Markevičiūtė)

Akvilė Tamošiūnė. A Unique Cognitive Game

28

It is a tough task to interest today’s young people in traditional events, but they get readily engaged in interactive and convivial activities which require creativity. The publication is about how the staff of the Šilutė Fridrichas Bajoraitis Public Library created a lively cognitive game, which became popular not only among young people but also adults. This interactive game, Grindopolis, created by ingenious hands of the Library’s staff has been tried by members of municipality’s council, the staff of the Tourism Information Centre of the Pagėgiai Region, visitors of the Šilutė Centre of Social Services and inmates of some social care homes.

Comparing What is Difficult to Compare

31

The world is increasingly recognizing the role of the librarian as a consultant and teacher of the digital literacy. Investigators make it a point that inability to knowingly use digital technologies condition digital divide. This divide is determined by the lack of motivation. In this publication, researchers from Vilnius University Prof. Dr. Elena Macevičiūtė and Dr. Zinaida Manžuch analyze how curiosity could inspire participants of digital literacy training to get involved into the process of learning to use smart technologies. The insights have been taken from the study under the project KomiksLaB. The project was implemented by researchers from Vilnius University together with the Utena Antanas and Motiejus Miškinises Public Library, the Šiauliai Municipality Public Library and the Vilnius Municipality Central Library in 2018.

The publication is about an international standard, which, in the opinion of its drawers, will assist the world’s libraries in the implementation of their mission. The standard is introduced by the senior methodologist from the Library Science Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dalia Jaskonienė. National libraries of various countries, while performing functions pertaining to all national libraries all over the world, have their own distinct tasks. Therefore their performance is difficult to compare. The international standard ISO 21248:2019 Information and documentation – Quality assessment for national libraries present and describe methods for evaluating performance of national libraries: performance measurement and evaluation of impact. (Prepared by Dalia Jaskonienė)

Rimvydas Laužikas. The UNESCO World Heritage. This Time About The Documentary Heritage 18

Vaiva Markevičiūtė. An Island of Lithuanian Books in Manchester

The Lithuanian National Memory of the World Register has been supplemented by six objects of the documentary heritage. The editorial board of Tarp knygų is preparing a series of articles presenting these documents of regional and national importance. In this issue, Professor at Vilnius University and Chairman of Lithuanian Committee of the UNESCO Memory of the World Programme Dr. Rimvydas Laužikas speaks about the origins of this Programme devoted to the documentary heritage, its structure (international and national registers), selection criteria for documents and how this Programme has been affected by information wars.

37

Starting with the beginning of 2020, Lithuanians living in the NorthWestern England can find books in their native language at the library of Manchester and borrow them for home use. By the initiative of the Lithuanian community, some 300 Lithuanian publications have been collected (80 of these received from Lithuania), delivered to the Manchester Central Library and provided catalogue entries. This undertaking has proved its purpose: this service has become popular among the Lithuanian community.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2020 Nr. 3 (734) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-03-26 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 3 (734) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

NUOTOLINĖS PASLAUGOS • INTERAKTYVI BIB­LIO­TEKA • LIBIS skaitytojo pažymėjimo užsakymas • Naujai gautų dokumentų peržiūra • Dokumentų el. kopijų užsakymas • Dokumentų užsakymas bib­lio­tekų kataloguose • Visateksčių el. knygų skaitymas • Lietuvos leidėjų katalogas • Planuojamos išleisti knygos • Klausk bib­lio­tekininko • INFORMACIJA APIE BIB­LIO­TEKOJE ESANČIUS DOKUMENTUS • Nacionalinės bib­lio­tekos elektroninis katalogas • LIBIS suvestinis katalogas • Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas • Nacionalinės bib­lio­tekos kortelių vaizdų katalogas • Bibliografinė Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazė (archyvas) • BIB­LIO­TEKŲ, ARCHYVŲ IR MUZIEJŲ SKAITMENINTO KULTŪROS PAVELDO PORTALAS • Knygos • Periodika • Smulkioji spauda • Dvimatė grafika • Kartografiniai leidiniai • Garso įrašų kolekcija • Lietuvių literatūros klasika • Rankraščiai • Lietuvos dailės muziejaus eksponatai • PRENUMERUOJAMI EL. IŠTEKLIAI • EBSCO Publishing • Emerald management eJournals Collection • JSTOR Collections• NAXOS Music Library • Project MUSE• SpringerLink • Taylor&Francis SHH Library and S&T Library • Wiley Online Library • De Gruyter ir Taylor & Francis Group el. knygos • SKAITMENINIO TURINIO ŽENKLINIMO ŽINYNAS IR ĮRANKIAI • „Creative Commons“ licencijų žymų pavyzdžiai ir aprašymas • Teisių ženklinimo metodika ir žinynas • Ženklinimo įrankis