P R E M J E R A S
2 O 2 1
/
3
P A S I T I N K A N T
Jo nuomone, baletas Vilniuje turi tiesiog pui kius žiūrovus – jie ištikimi ir palaikantys, tačiau jų skonis iš esmės tradicinis. Todėl Pastoras stengėsi modernizuoti repertuarą ne revoliucin gai, bet palaipsniui pristatydamas šiuolaikiškes nius kūrinius, harmoningai derindamas juos su klasikiniais spektakliais, kad baleto spektaklių lankomumas nesumažėtų. Ypatingas Krzysztofo Pastoro indėlis į Lie tuvos choreografijos raidą – jo sumanytas ir įgyvendintas choreografinių kūrinių projektas Kūrybinis impulsas, kuriame pristatomuose savarankiškuose baleto artistų darbuose buvo ypač svarbus bendradarbiavimas su Lietuvos kompozitoriais ir scenografais bei kostiumų dailininkais. Šios nuostatos tąsa – spektaklių diptikas, kuriame susitinka kadenciją baigęs baleto meno vadovas su choreografu Martynu Rimeikiui (g. 1980), kuriam patikėta užimti šias svarbias pareigas ir rūpintis Lietuvos baleto ateitimi. Tam tikra prasme tai mokytojo ir mokinio susi tikimas, kuris jau buvo įvykęs, kai 2015-aisiais buvo pristatyti trys vienaveiksmiai spektakliai: Itziko Galilio Dalykai, kurių niekam nepasakojau, Martyno Rimeikio Visur kur mes nebuvom ir Kryzsztofo Pastoro Bolero. „Manau, kad tam tikru požiūriu choreografas ir baleto trupės vadovas turi būti ir pedagogas – gaila, kad tai būna nedažnai. Kiek galėdamas stengiausi padėti Martynui, bet tik jis pats galė tų pasakyti, ar suvokia save kaip mano mokinį“ – sako choreografas ir priduria: „Mane žavi dau gelis jo darbo aspektų: drąsa, teatriškumas, ge bėjimas įgyvendinti savo idėjas ir dar daug kas“. Sezono premjerai Krzysztofas Pastoras pasi rinko Arnoldo Schoenbergo (1874–1951) Pragiedrėjusią naktį (Verklärte Nacht). Šio ekspre sionistinės srovės kompozitoriaus kūriniai jau buvo atkreipę XX a. II pusės choreografų Geor ge‘o Balanchine‘o, Kennetho MacMillano, Anto ny Tudoro dėmesį. Pastoras prisimena pokalbį su Rūta Kėvišie ne, kurio metu jie abu sutarė, jog šis Schoen bergo opusas – vienas iš svarbiausių, gražiau sių ir giliausių XX a. muzikinių kūrinių. Mintis sukurti baletą pagal šią muziką ir gimė to po kalbio metu. Spektaklio dramaturgiją, kaip ir muziką, lemia Richardo Dehmelio (1863–1920) eilėraštis. Schoenbergo Pragiedrėjusi naktis – styginių sekstetas, parašytas 1899-aisiais vos per tris savaites. Kūrinys įamžino įaudrintus kompozitoriaus jausmus susitikus savo mokyto jo Alexandro Zemlinskio seserį Matildą – būsimą Shoenbergo žmoną. Kaip ir Dehmelio eilėraštį, muzikinį kūrinį sudaro penkios dalys. 1896 me tais parašytame eilėraštyje pasakojama apie mėnesienoje vaikštinėjančius vyrą ir moterį,
64
kuri savo mylimajam atskleidžia paslaptį: ji lau kiasi kito vyro kūdikio. Jaudulio, netikrumo nuo taikas keičia pabaigoje išryškėjantis atleidimo motyvas, Premjeroje 1902 metais Vienos Musikverein šį kūrinį atliko du smuikai, du altai ir dvi violončelės, o 1917-aisiais kompozitorius paren gė Pragiedrėjusios nakties redakciją styginių orkestrui. Pastoro Pragiedrėjusią naktį kurs dvi solistų poros ir apie dvidešimt šokėjų. Scenografiją kurs Adomas Jacovskis, kostiumus – Jurgita Jankutė.
w 1913 metais Paryžiuje, Eliziejaus laukų teatre įvykusi Igorio Stravinskio (1882–1971) baleto Šventasis pavasaris (Le Sacre du printemps) premjera lėmė spalvingą šio kūrinio sceninį gy venimą, kurio pirmieji žingsniai susiję su baleto impresarijaus Sergejaus Diagilevo (1872–1929), šokėjo ir choreografo Vaclavo Nižinskio (1889– 1950), dailininko Nikolajaus Rericho (1874– 1947) kūrybine veikla. Kaip ir daugelis XX a. pradžios Rusijos kū rėjų, Stravinskis neplanavo tapti menininku ir 1901-aisias pradėjo studijuoti teisę Sankt Peter burgo universitete, tačiau, augęs muzikų šeimo je, jis privačiai lankė harmonijos ir kontrapunkto pamokas, daug dėmesio skyrė jį mokiusio Niko lajaus Rimskio-Korsakovo pastaboms. Vienas ankstyvųjų Stravinskio kūrinių orkestrui – Fejerverkai – sudomino Diagilevą, kuris užsakė savo Rusų baletui parašyti Ugnies paukštę. Savo au tobiografijoje, išleistoje 1936-aisiais, kompozito rius prisiminė, kad baigdamas Ugnies paukštę (1910) vaizduotėje išvydo pagoniško ritualo regi nį: ratu susėdę senoliai stebi merginą, kuri šoka tol, kol miršta, taip pasiaukodama Pavasario die vui. Pasitarę su Rerichu, kuris domėjosi senosios Rusios kultūra ir mistika, jie sugalvojo spekta klį Didžioji auka, nors sumanymą teko kuriam laikui atidėti į šalį, nes buvo suplanuota baleto Petruška (1911) premjera. Grįžus prie šios idė jos, spektaklis pavadintas Šventuoju pavasariu. Jau senokai patvirtinta, kad tarp kompozitoriaus įkvėpimo šaltinių buvo ir Jano Baudouino de Courtenay (1845–1929) pastangomis Krokuvo je 1900 išleistas tautosakininko Antano Juškos (1819–1880) surinktų lietuvių liaudies dainų me lodijų rinkinys – Šventojo pavasario partitūroje aptinkamos šešios melodijos iš šio rinkinio. Vertinęs Nižinskį kaip šokėją, kompozitorius abejojo jo kaip choreografo gebėjimais. „Vargše lis nieko nesuprato apie muziką. Jis nemokėjo nei skaityti partitūros, nei groti jokiu instrumen tu“ – prisiminė vėliau savo autobiografijoje.
