Lietuva Švedijos Baltijos politikoje 1917–1991 m.: nuo pripažinimo iki jo atnaujinimo, 2024
Vytauto Didžiojo universitetas
SAULIUS PIVORAS
LIETUVA ŠVEDIJOS BALTIJOS
POLITIKOJE 1917–1991 M.:
NUO PRIPAŽINIMO IKI JO
ATNAUJINIMO
Monografija
Kaunas, 2024
Recenzentai:
Prof. dr. Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas)
Prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas)
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. spalio 9 d. (protokolo Nr. 2023/2024-02).
Monografijos leidybą rėmė:
Švedijos–Lietuvos bendradarbiavimo fondas
VDU migracijos ir diasporos tyrimų klasteris
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Medžiagos rinkimas monografijai būtų neįmanomas be galimybės dirbti mokslinį-tiriamąjį darbą Švedijoje, Stokholmo archyvuose. Tą užtikrino pirmiausia Šiaurės ministrų tarybos skirta finansinė parama keturių mėnesių stažuotei Stokholmo universitete (1997 metais) bei Švedijos instituto (Svenska Institutet) finansinė parama trumpo laikotarpio vizitams Švedijoje (2009, 2012 ir 2017 m.). Dėkoju buvusiai ilgametei Skandinavistikos centro vadovei, šiuo metu Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Vilniaus universiteto Filologijos fakultete direktorei Erikai Sausverdei už palaikymą, paskatinimą, pagalbą ieškant finansinės paramos. Reiškiu padėką istorikams Karliui Kangeriui ir Perui Bolinui, maloniai mane pakvietusiems ir globojusiems kaip vizituojantį tyrinėtoją Stokholmo ir Södertörno universitetuose. Už skirtą finansinę paramą leidybai dėkoju Švedijos–Lietuvos bendradarbiavimo fondui (Sweden-Lithuania Cooperation Fund) ir VDU migracijos ir diasporos tyrimų klasteriui.
1. ŠVEDIJOS VIEŠOJI NUOMONĖ IR LIETUVIŲ POLITINĖ PROPAGANDA, 1917–1919 M.
1.1. Tautinio apsisprendimo teisės sampratos I pasaulinio karo metais
1.2. Lietuvių propagandos punktyras ..................................................................
1.3. Informavimo politika: Ignas Šeinius ir Jurgis Savickis ................................
1.4. Igno Šeiniaus kintanti pozicija, pristatinėjant lietuvių siekius .....................
2. LIETUVOS PRIPAŽINIMO DE FACTO IR DE JURE APLINKYBĖS, 1918–1921 M.
2.1. Geopolitiniai
2.2.
3.1.
3.2. Bandymas sudaryti didžiąją Baltijos sąjungą 1922 m. bei Švedijos ir Lietuvos diplomatinės sąveikos
3.3. Švedijos tylioji parama Mažosios Baltijos sąjungos kūrimui 1923–1928 m. 58
3.4. Švedijos pasyvios laikysenos priežastys – grėsmės Baltijos šalių valstybingumui ............................................................................................. 64
4. VILNIAUS KLAUSIMAS IR ŠVEDIJOS DIPLOMATIJA BEI VIEŠOJI NUOMONĖ, 1920–1927 M. ...................................................................................................... 69
4.1. Vilniaus plebiscito klausimas ir Švedijos pasirengimas dalyvauti Tautų Sąjungos taikos palaikymo misijoje Vilniuje ............................................... 69
4.2. Švedų viešoji nuomonė Vilniaus klausimu ................................................... 73
4.3. Nuo moralinio palaikymo Vilniaus klausimu iki gryno stebėtojo vaidmens 77
5. KLAIPĖDOS KLAUSIMAS IR ŠVEDIJOS DIPLOMATIJA BEI VIEŠOJI NUOMONĖ, 1920–1925 M. 83
5.1. Švedijos viešoji nuomonė Klaipėdos klausimu ............................................ 83
5.2. Švedijos reali diplomatinė parama Klaipėdos klausimu 1923–1924 m........ 84
5.3. Švedų požiūris į lituanizacijos politiką Klaipėdos krašte 1924–1925 m. ..... 90
6. VALSTYBĖS PERVERSMO BEI JO PADARINIŲ LIETUVOJE ATGARSIAI IR VERTINIMAI, 1926–1936 M. 95
6.1. Vidaus politikos Kazio Griniaus valdymo pusmetį Lietuvoje vertinimai..... 95
6.2. Švedijos pasiuntinys Katalikų bažnyčios interesų gynyboje ........................ 99
6.3. Lietuvos užsienio politikos vertinimai 1926 m. ........................................... 102
6.4. Perversmo aplinkybės, atgarsiai ir įžvalgos dėl jo padarinių ....................... 103
6.5. Režimo Lietuvoje vertinimai 4-ajame dešimtmetyje 114
7. UTOPISTAS CARLAS LINDHAGENAS IR JO BALTOSKANDIŠKOS IDĖJOS
BEI VEIKLA, 1917–1943 M. ..................................................................................... 119
7.1. Kontroversiška švedų politiko reputacija 119
7.2. Teisingos visuomenės ir humanistinės politikos idėjos ................................ 121
7.3. Tautybių teisė į laisvą vystymąsi ir pastangos įtvirtinti ją tarptautinėje teisėje ir politikoje 124
7.4. Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybės, įveikiant antihumanistines tendenci jas tarptautinėje politikoje, vizija XX a. 4-ajame dešimtmetyje 132
8. LIETUVA ŠVEDIJOS SUARTĖJIMO SU BALTIJOS ŠALIMIS ENTUZIASTŲ
VEIKLOJE, 1930–1938 M. ........................................................................................ 146
8.1. Švedų iniciatyvos dėl kultūrinio suartėjimo 146
8.2. Lektorato Vytauto Didžiojo universitete idėja ir pastangos ją įgyvendinti ... 152
9. PASTANGOS PLĖSTI RYŠIUS IR JŲ ŽLUGIMAS PRIPAŽĮSTANT SOVIETINĘ
OKUPACIJĄ, 1934–1946 M. ..................................................................................... 163
9.1. Apsikeitimas užsienio reikalų ministrų vizitais ir neįvykęs Švedijos tarpinin kavimas normalizuojant Lietuvos santykius su Lenkija 1934–1938 m. 163
9.2. Požiūriai į Baltijos Antantę ir Baltijos–Skandinavijos šalių bendradarbiavimą 1934–1939 m. 173
9.3. Baltijos valstybių prijungimo prie Sovietų Sąjungos pripažinimas, 1940–1946 m. ............................................................................................... 184
10. „RŪPESČIAI DĖL LIETUVOS“ ŠVEDIJOS BALTIJOS POLITIKOJE,
1990–1991 M. ............................................................................................................. 193
10.1. Šaltojo karo laikų Švedijos dvilypės užsienio ir saugumo politikos poveikis laikysenai Baltijos šalių atžvilgiu ................................................................. 193
10.2. Viešos reakcijos į 1990 m. kovo 11 d. deklaraciją ir parlamentinės diskusijos dėl pripažinimo Švedijoje ............................................................................. 197
10.3. Švedijos ir Lietuvos santykių raida nuo 1990 m. kovo 11 d. deklaracijos iki 1991 m.
ĮVADAS
Praėjo jau kiek daugiau nei šimtmetis nuo to laiko, kai 1921 m. rugsėjo 28 d. Švedijos Karalystė pripažino Lietuvos Respubliką de jure ir užmezgė su ja diplomatinius santykius. Lietuvos santykiai su Švedija per tą šimtmetį klostėsi labai vingiuotai, nors neretai ne dėl nuo abiejų šalių priklausančių aplinkybių. Žinoti kompleksiškai praeitį yra svarbu bei aktualu pasikeitusių sąlygų kontekste, Lietuvai ir Švedijai kaip niekada glaudžiai plėtojant bendradarbiavimą Europos Sąjungos, taip pat ateityje ir NATO rėmuose. Šios monografijos tikslas yra išnagrinėti Lietuvos vaidmenį ir Lietuvos specifinių politinių problemų įtaką Švedijos Baltijos politikoje 1917–1991 m. Tyrimo objektas yra ne tiek dvišaliai santykiai kaip tokie, bet Lietuvos vieta ir vaidmuo Švedijos politikoje Baltijos šalių atžvilgiu 1917–1991 m. Lietuvos veiksnys Švedijos Baltijos politikoje analizuojamas pasitelkus ne grynai objektyvistinę, bet intersubjektyvią dvišalių santykių perspektyvą, kai tiriami abiejų pusių – tiek Švedijos, tiek ir Lietuvos užsienio politikos ir diplomatijos subjektyvūs požiūriai ir vertinimai, nors kiek labiau išryškinant ir atskleidžiant švediškąją perspektyvą. Kita vertus, atskleidžiama švediškoji perspektyva nėra izoliuota, ji nagrinėjama sąlytyje su lietuviškąja. Būtent nuosekli dvišalė intersubjektyvi perspektyva sudaro esminį monografijos naujumą. 1917–1991 m. chronologija nurodo dviejų imperijų – carinės Rusijos ir Sovietų – žlugimą. Tos imperijos griūtys paruošė svarbias prielaidas ir atvėrė galimybių langą nepriklausomoms Baltijos valstybėms kurti (atkurti) ir integruotis į platesnę Šiaurės ir Baltijos šalių bei Europos bendriją. Pripažinimas kaip viena iš esminių sąvokų monografijoje suprantamas ne tik formalia-juridine prasme, bet ir platesniu visuomeniniu-politiniu bei kultūriniu požiūriu. Pripažinimas tad suprantamas kaip procesas, o ne vienkartinis baigtinis įvykis. Veikimo Lietuvos ir Švedijos politiniuose bei diplomatiniuose santykiuose 1917–1991 m. nebuvo labai daug, tad nemaža dalis analizės skiriama neveikimą (tikslingai pasirinktą pasyvumą) lėmusiems požiūriams ir aplinkybėms tirti. Tiriant politinius požiūrius ir vertinimus remiamasi ne tik šaltinių kritikos, bet ir politinės analizės principais. Monografijoje apsiribojama svarbiausių tematinių-probleminių Lietuvos vaidmens Švedijos Baltijos politikoje aspektų konceptualia ir empirine analize, nesistengiama aprėpti ir išsamiai išnagrinėti dvišalių santykių visumos, taigi nenagrinėjama, pavyzdžiui, imigrantų iš Baltijos šalių (Lietuvos) veikla Švedijoje 1950–1988 m. ar Baltijos šalių pogrindžio ryšiai su Švedijos žvalgyba ir pan.
Straipsniai monografijos tematika mokslinėje spaudoje buvo skelbiami nuo 1999 m. (skelbti straipsniai nurodomi literatūros sąraše), bet naujos dalys sudaro kone 40 proc. monografijos (4, 7, 9 ir 10 monografijos skyriai mokslinėje spaudoje anksčiau nebuvo skelbti), papildyti ir atnaujinti visi kiti skyriai.
Istoriografija
Galima sakyti, kad žinomo Švedijos užsienio politikos ir diplomatijos tyrinėtojo Wilhelmo Carlgreno mokslinė studija1, skirta Švedijos santykiams su Baltijos šalimis tarpukario ir pokario metais, nors ir nedidelės apimties, buvo parankinė konceptualizuojant Švedijos santykius su Baltijos šalimis tuo metu. Tačiau dėl darbo apimties ir pobūdžio W. Carlgrenas visai neskyrė dėmesio Lietuvos specifikai tokiuose santykiuose. Tiesiogiai su monografijos tema susiję K. Kangerio darbai2, bet juose Lietuvos specifika Švedijos Baltijos politikoje netirta ir neišryškinta. Apie Vilniaus klausimą Švedijos politikoje ir diplomatijoje XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje, daugiausia apie vadinamosios Švedijos Vilniaus kuopos organizavimą planuojamam plebiscitui Vilniuje 1920 m., yra rašę švedų ir lenkų istorikai3. Iš lietuviškai parašytų artimiausi šiai monografijai yra Sandros Grigaravičiūtės4 ir Remigijaus Motuzo5 darbai. Šie darbai naudingi, tačiau jais remtis buvo galima tik ribotu mastu. Priežastis pirmiausia ta, kad objektas, nors ir sutampa su šios monografijos objektu, nemažai ir skiriasi. Skiriasi ir bendra analizės perspektyva. Minėtuose darbuose ji daugiausia yra lietuviška, operuojama daugiausia lietuviškais šaltiniais, skirtingai nuo šios monografijos, kur perspektyva ir šaltiniai yra pirmiausia Švedijos. Kalbant apie R. Motuzo darbą, dar tenka pastebėti, kad tai yra labiau plati oficiozinė-chronologinė dvišalių santykių apžvalga nei grynai mokslinis tyrimas. Specialus Lietuvos specifikos poveikio Švedijos Baltijos politikai tyrimas yra aktualus ir reikalingas, Lietuvos vaidmuo negali būti mechaniškai laikomas tik proporcinga trečiąja Baltijos šalių vaidmens dalimi. Dar neretai pasitaiko, kad, aptariant
1 Carlgren W. Sverige och Baltikum. Från mellankrigstid till efterkrigsår. En översikt. Stockholm, 1993.
2 Kangeris K. Die schwedische Baltikumpolitik 1918–1925. Ein Überblick, in: The Baltic in international relations between the two world wars. Stockholm, 1988, p. 187–207; Kangeris K. Das Baltikum im Rahmen der schwedisch-sowjetischen Beziehungen in der Zwischenkriegszeit, in: Hiden J., Loit A. (eds.), Contact or Isolation? Soviet-Western relations in the interwar period. Stockholm, 1991, p. 351–371; Kangeris K. Sweden, the Soviet Union and the Baltic Question 1940–1964– A Survey, in: Hovi K. (ed.), Relations between the Nordic Countries and the Baltic Nations in the XX Century. Turku, 1998, p. 188–211; Kangeris K. Vācijas–PSRS un Zviedrijas–PSRS 1941. gada slepenie līgumi par Latviju/Baltijas valstīm, in: Baltijas reģiona vēsture 20. gadsimta 40.– 80. gados. Latvijas Vēsturnieku komisijas raksti. 24. sējums. Riga, 2009, p. 332–340.
3 Theolin S. Vilniaus konfliktas. Apie planuotą Švedijos dalyvavimą taikos palaikymo operacijoje Lietuvoje 1920 m. Vilnius, 2001; Ericson Wolke L. Saar-bataljonen. Svenska fredssoldater i Hitlers skugga 1934–35. Stockholm, 2017; Jaworski P. Polish experiences with Scandinavian activity in the League of Nations. Scandinavian Journal of History, 2015, 40:5, p. 610–631; Jaworski P. Szwedzki oddział „wileński“ – niezrealizowana ekspedycja rozjemcza w 1920/1921 roku. Dzieje Najnowsze, 2017, Rocznik XLIX, 2017, 2, p. 169–188.
4 Grigaravičiūtė S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. Vilnius, 2002; Grigaravičiūtė S. Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais. Vilnius, 2007.
5 Motuzas R. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje. Vilnius, 2011.
Švedijos ir Baltijos šalių santykius, iš tikro kaip „Baltijos šalys“ suprantama Estija arba Estija ir Latvija, visai specifiškai neskiriant dėmesio Lietuvai6. Taip pat monografijoje nuosekliai remtasi daugeliu Švedijos užsienio ir saugumo politikai XX a. skirtų mokslinių tyrimų, kurie padeda suprasti ir paaiškinti Švedijos Baltijos politikos ir Lietuvos vaidmens joje kontekstą.
Šaltiniai
Darbe daugiausia remiamasi penkių didžiųjų Švedijos archyvų medžiaga. Labiausiai naudotasi Švedijos Karalystės archyve (Riksarkivet, santrumpa – RA) saugoma medžiaga. Svarbiausi čia yra Užsienio reikalų ministerijos (Utrikesdepartementet, santrumpa – UD) fondas ir Riksdago slaptojo užsienio reikalų komiteto fondas (abu prieinami archyvo padalinyje Mariebergo rajone Stokholme), taip pat atskiri pasiuntinybių fondai šiame archyve. Šiuo metu pasiuntinybių fondai saugomi atskirame archyvo padalinyje Arningės gyvenvietėje netoli Stokholmo. Visi fondai Švedijos Karalystės archyve neturi skaitmeninio-raidinio kodo, tik pavadinimus. Didžioji dalis dokumentų pasiuntinybių fonduose kartojasi su Užsienio reikalų ministerijos fondo dokumentais, bet pasiuntinybių fonduose yra daugiau juodraštinės medžiagos, pasitaiko ir Užsienio reikalų ministerijos fonde nesančių lokalesnio pobūdžio dokumentų. Pasiuntinybių fonduose taip pat kartais lengviau aptikti įvairius pranešimų ir kitų dokumentų nuorašus, kurie nebūtinai patekdavo į su Baltijos šalimis tiesiogiai susijusias Užsienio reikalų ministerijos bylas. Pats reikšmingiausias, suprantama, yra Švedijos pasiuntinybės Kaune fondas, tačiau svarbių temai nagrinėti dokumentų rasta ir Švedijos pasiuntinybių Rygoje, Paryžiuje, Helsinkyje, Vašingtone fonduose. Švedijos užsienio reikalų ministerijos bylos buvo grupuojamos chronologiškai ir tematiškai. Chronologiniu požiūriu yra dvi tokio grupavimo sistemos. Tai – 1902 ir 1920 m. dosjė sistema. Pagal ją buvo bylų grupės ir pogrupiai, skirti politikai apskritai, santykiams su kitomis valstybėmis, Skandinavijos šalių bendradarbiavimui, svarbioms tarptautinėms problemoms ir kt. Reikėtų pažymėti, kad buvo specialiai išskirtos bylos, skirtos naujų valstybinių darinių pripažinimo problemoms, kovai prieš bolševikinę ekspansiją. Panaši ir 1920 m. dosjė sistema, tik čia vietoj grupių buvo serijos, tarkim, pirmoji serija – tai politikos ir prekybos (sutrumpintai – HP serija). Būtent šios serijos dokumentais buvo apskritai labiausiai remtasi šioje monografijoje. Švedijos Karalystės archyve yra išsamūs bylų grupių ir pogrupių aprašai, Užsienio reikalų ministerijos bylos dažnai naudojamos, tad gerai sutvarkytos ir kataloguotos. Šiuo metu gana detalus bylų katalogas yra prieinamas internetu, kaip, beje, ir kone visų kitų archyvų Švedijoje. Užsienio reikalų ministerijos archyve bylos nėra saugomos ir užsakinėjamos atskirai būtent pagal bylas, jos sudėtos į atskiras popierines dėžes – tomus. Viename tokiame tome paprastai yra nuo 3 iki 4 bylų. Užsakant dokumentus pakanka nurodyti dosjė sistemą, seriją ir tomą. Tokie duomenys šioje monografijoje pateikiami ir išnašose, paprastumo dėlei, kaip taisyklė (išskyrus pasiuntinybių bylas), nenurodant
6 Kuldkepp M. Swedish political attitudes towards Baltic independence in the short twentieth century. Ajalooline Ajakiri, 2016, 3/4 (157/158), p. 397–430.
detalesnių bylų skirstymo kodų pagal Švedijos užsienio reikalų ministerijos dokumentų archyvavimo taisykles. HP serijos bylos paprastai grupuojamos tematiškai, pagal tarptautinės ir regioninės politikos problemas arba pagal dvišalius santykius. Iš svarbiausių tiek nagrinėjamos tematikos, tiek Švedijos santykių su Lietuva požiūriu Užsienio reikalų ministerijos fondo tomų galima nurodyti 1920 m. dosjė sistemos HP 964–HP 975 tomus, kurie skirti bendrai Baltijos valstybių ir Baltijos konferencijų problematikai, apima 1920–1952 m. Atskira grupė skirta Lenkijos ir Lietuvos ginčui bei Vilniaus klausimui. Tai – HP 1463–HP 1471 tomai, apimantys 1920–1953 m. Klaipėdos klausimu svarbiausi HP 882–HP 883, taip pat HP 1929 tomai. Dvišaliams Švedijos ir Lietuvos santykiams skirti HP 472–HP 474 tomai. Buvo taip pat peržiūrėti ir panaudoti dvišalių Švedijos ir Latvijos, Švedijos ir Estijos, Švedijos ir Suomijos santykių tarpukariu bylų dokumentai. Bylose dokumentai saugomi nenumeruotais lapais, bet griežtai pagal chronologinę seką, tad ir išnašose pateikiamas tik dokumento pavadinimas, jo sudarymo vieta ir data. Didžioji dalis diplomatinio susirašinėjimo dokumentų iš 1990–1991 m. tebėra neprieinami, nes jiems galioja 40 metų slaptumo cenzas, tačiau reikšmingiausių dokumentų iš Švedijos santykių su Baltijos šalimis tuo laikotarpiu rinkinį Švedijos užsienio reikalų ministerija išslaptino ir paskelbė penkiais tomais7. Taip pat išleisti itin vertingi Švedijos diplomatų Rygoje, Leningrade ir Maskvoje atsiminimai8
Naudotasi Karo archyvo (Krigsarkivet) Generalinio štabo užsienio reikalų skyriaus fondu, kuriame saugomi Švedijos karo atašė Baltijos šalims pranešimai. Kai kurių pranešimų kopijos yra ir Užsienio reikalų ministerijos fondo ar pasiuntinybių fondų bylose, tačiau ne visų.
Vertingi ir Stokholmo miesto archyve (Stockholms stadsarkiv, santrumpa – SSA) saugomi dokumentai. Iš jų naudotasi Carlo Lindhageno ir Annos Lindhagen fondais. Daugiausia dokumentų (beveik 200 tomų) sukaupta Carlo Lindhageno fonde. Tarp tų dokumentų yra ir medžiaga, susijusi su švedų bei lietuvių kontaktais. Buvo peržiūrėti ir Darbininkų judėjimo archyvo (Arbetarrörelsens arkiv och bibliotek, santrumpa –ARAB) Hjalmaro Brantingo ir Carlo Lindhageno fonduose saugomi dokumentai. Nors šiame daug mažiau dokumentų nei Stokholmo miesto archyve, visgi dalis jų yra unikalūs ir vertingi ryšių su Baltijos šalimis klausimais, pirmiausia iš 1917–1926 m. laikotarpio. Unikalūs ir ypač kultūriniams Švedijos ir Lietuvos ryšiams tyrinėti vertingi dokumentai saugomi Karališkojo antikvaro tarnybos archyve (Riksantikvarieämbetets arkiv, santrumpa – RAA), pirmiausia buvusio Švedijos–Lietuvos draugijos pirmininko Sigurdo Curmano ir šios draugijos sekretoriumi buvusio Adolfo Schücko fonduose. Ypač pastarajame yra daug kruopščiai išsaugotų įvairių dokumentų, susijusių su Švedijos visuomenininkų ryšiais su Baltijos šalimis.
Šiuo metu viešai per atvirą interneto prieigą pasiekiami visi nagrinėjamo laikotarpio Švedijos parlamento (Riksdago) posėdžių protokolai, kuriais naudotasi pagal kai kurias
7 Ur UD:s arkiv: Diplomatrapportering om Sovjetunionen 1989–1991. Stockholm, 2011, vol. 1–5.
8 Freden L. Förvandlingar. Baltikums frigörelse och svensk diplomati 1989–1991. Stockholm, 2004; Ahlander D. S. Spelet om Baltikum. Stockholm, 1992; Berner Ö. Härskarna i Kreml. Från Gorbatjov till Putin. Stockholm, 2014.
nagrinėjamas potemes, ypač tiriant 1990–1991 m. periodą. Nagrinėjant 1990–1991 m. periodą remtasi ir viešai prieinamais LR Seimo archyvo dokumentais.
Labai svarbus šaltinis yra 1917–1991 m. Švedijos spauda. Renkant medžiagą darbui buvo peržiūrėti tuo metu leisti svarbiausi laikraščiai, pirmiausia nacionaliniai ir sostinės – Stokholmo – dienraščiai (Dagens Nyheter, Svenska Dagbladet, Stockholms Dagblad, Stockholms tidningen, Social-Demokraten, Göteborgs Handels och Sjöfartstidningen ir kt.). Švedų spaudos straipsnių iškarpos yra ir Švedijos užsienio reikalų ministerijos fondo specialiose bylose ar pramaišiui su kita diplomatinio susirašinėjimo medžiaga, tačiau tuo nesitenkinta, kadangi tos iškarpos neapima visos spaudoje skelbtos su Lietuva susijusios informacijos. Kai kurių laikraščių (Dagens Nyheter, Svenska Dagbladet ir kt.) numeriai nuo XIX a. vidurio iki dabar šiuo metu skaitmenizuoti, su paieškos galimybe, nors nemokamai prieinami tik kai kuriose Švedijos bibliotekose. Peržiūrint dalį laikraščių (Stockholms Dagblad, Göteborgs Handels och Sjöfartstidningen ir kt.) buvo naudotasi mikrofilmais. Be visos minėtos medžiagos, panaudota ir keletas Švedijos bei Lietuvos bibliotekų rankraštynuose saugomų dokumentų. Taip pat labai svarbus šaltinis buvo diplomatų memuarai ir dienoraščiai, kurių švedai yra išleidę nemažai, lietuviai – vos vieną kitą.
1 pav. Jono Šliūpo Stokholme 1918 metais išleistos politinės publicistikos kny gos, kurioje pristatomi lietuvių politiniai siekiai ir norai užmegzti glaudesnius nepriklausoma tapusios Lietuvos ryšius su Švedija, viršelis
1. ŠVEDIJOS VIEŠOJI NUOMONĖ IR LIETUVIŲ
POLITINĖ PROPAGANDA, 1917–1919 M.
1.1. Tautinio apsisprendimo teisės sampratos I pasaulinio karo metais
Karo pradžioje į tautybių klausimą Švedijoje žiūrėta su nemaža nepatiklumo doze. Tai susiję su vertinimais, kad būtent nacionalizmas (t. y. tautų ambicijos tenkinti savo interesus, nepaisant kitų tautų interesų) ir buvo karo priežastis. Antai jau 1914 m. mėginant aiškintis bendrąsias karo priežastis buvo tvirtinama, kad čia didelės įtakos turėjo tautybės idėja, kuri buvo iškreipta ir panaudota šovinistiniais sumetimais9. Kiek vėliau sakyta, kad tik karo hipnozė iškėlė nacionalizmą, nes tautinė neapykanta yra perversija. Karui pasibaigus Europos tautų bendrumo jausmas turėtų tik sustiprėti10.
Didesnių abejonių dėl tautinio apsisprendimo principo kaip tokio neturėjo Švedijos kairiosios partijos, tačiau svarstyta, kiek įmanoma jį praktiškai įgyvendinti. Iš pradžių kalbėta ne tiek apie tautinį apsisprendimą kurti savarankišką valstybę, kiek apie vadinamąjį tautybės principą, t. y. reikalavimą, kad tautybės etninės ir politinės ribos turėtų sutapti. Karo pradžioje švedų socialdemokratų veikėjas Ernstas Wigforsas teigė, kad visiškas suverenių valstybių sienų pertvarkymas remiantis tautybės kriterijumi būtų ypač sunkiai sprendžiama problema. Todėl idėja, kad gyventojai turi teisę pasirinkti savo valstybę, tam tikrais atvejais turi būti modifikuota ir papildyta vidaus politinės laisvės idėja. Tautybės principo įgyvendinimo galimybės lyg ir neblogai atrodo Rytų fronte. Čia tikėta, kad bus suvienyta Lenkija ir netgi Ukraina, kurios atsidurs Vokietijos kaizerio valdžioje, kaip ir Suomija bei Pabaltijys. Bet, kita vertus, ar suvienijimas Vokietijos valdžioje yra pakankamas klausimo sprendimas, nes tada ir Švedija galėtų užsitikrinti išsvajotąją vienybę Rusijos valdžioje, ironizavo E. Wigforsas.11 Kita vertus, švedų socialdemokratai gerai suprato tautinio principo svarbą. Švedijos socialdemokratų partijos lyderis H. Brantingas neigė „Komunistų partijos manifesto“ teiginį, kad proletariatas neturi tėvynės. H. Brantingo bendražygis Arthuras Engbergas karo metų spaudoje kritikavo negausios grupelės švedų socialistų, priklausiusių vadinamajai Cimervaldo (Zimmerwald) grupuotei, pažiūras, kad tautinio apsisprendimo teisės reikalavimas prieštarauja socializmo interesams. Kultūrai reikia daugialypiškumo, kad ji išliktų turtinga ir
9 Andersson R. Svenska Dagbladet och det politiska livet 1897–1918. Uppsala, 1952, p. 313.
10 Bolt B. Ett enat Europa efter kriget. Dagens Nyheter, 1916-01-24.
11 Wigfors E. Världskriget och världsfreden. Dokument och reflexioner. Stockholm, 1915, d. 2, p. 431.
tvari. Tautoms reikia laisvės, kad jos galėtų plėtoti savo savitumą ir į pasaulinę kultūros rinką įneštų originalų, todėl ir vertingą, indėlį12.
Karo pradžioje buvo suprantama apie radikalios oficialios nuomonės tautinio apsisprendimo teisės pripažinimo konkrečioms tautoms atžvilgiu pavojus. Tai gerai matyti iš spaudoje pareikštų minčių apie galimybę Švedijos Riksdage priimti rezoliuciją dėl pavergtų tautybių laisvės. Teigta, kad jei Riksdagas ims kalbėti apie pavergtas tautas Rusijoje ir įtikinėti vyriausybę teikti joms pagalbą, tai reikštų pasisakyti už Rusijos suskaldymą į galbūt daugiau nei 50 savarankiškų valstybių, kas gali tik sukelti karinį konfliktą tarp Švedijos ir Rusijos, bet visai neatvestų prie Suomijos, Lenkijos ir Ukrainos laisvės.13 Svarstymai apie tautinį apsisprendimą su nauja jėga atgijo 1917 m., kai pradėjo ryškėti realesnės galimybės jį įgyvendinti. Tais metais išėjo ir socialdemokratės A. Lindhagen knygelė „Tautybių klausimu“. A. Lindhagen čia teigė, kad tautinis klausimas nėra taip lengvai sprendžiamas, jog kiekviena tauta gauna savo valstybę. Vienas vertus, tai sukeltų didelių praktinių sunkumų, nes valstybių skaičius pernelyg išaugtų, kita vertus, kai kuriose valstybėse tautybės yra taip persimaišiusios, kad jų padalinti neįmanoma, todėl tautinis klausimas turėtų būti sprendžiamas ir kitais būdais. Pagrindinis dalykas čia yra tas, kad kiekviena tauta, kuri yra susijusi su kita tauta, gautų teisę vartoti savo kalbą viešosiose mokyklose bei universitetuose, teismuose ir kitose valdžios įstaigose, taip pat teisę išpažinti savo religiją, organizuoti viešus tautinių dainų renginius. Tad laisvė – tautiniam savitumui puoselėti14. Savo veikale A. Lindhagen apibūdino ir kai kurias valstybės neturinčias tautas, taip pat ir lietuvius. Pasak jos, Lietuvoje buvo vykdoma Katalikų bažnyčios persekiojimo politika, tuo pat metu stengiantis tam tikromis priemonėmis palaikyti lietuvių–lenkų priešiškumą15 A. Lindhagen tvirtino, kad nuomonė yra galia. Tad tų, kurie myli savo kalbą ir kultūrą, pareiga suprasti, kad šita meilė turi apimti ir kitų pastangas išlaikyti savo kalbą ir kultūrą. Su šia nuomone reikia ne tik kovoti prieš naujas neteisybes ir priespaudą, bet taip pat už senų neteisybių panaikinimą16. A. Lindhagen kartu su keletu kitų bendraminčių iš tikrųjų organizavo akciją, kuria aiškino tautinio klausimo svarbą taikai. Įvairiose Švedijos vietovėse buvo rengiami susirinkimai, kurių metu kalbėta apie pavergtas tautybes ir priiminėtos rezoliucijos. Jose buvo raginama, kad neutralios šalys, išvengusios karo, bent jau pareikštų nuomonę, jog pirmoji teisingos ir tvarios taikos sąlyga yra ta, kad taikos derybose būtų nuodugniai nagrinėjami tautybių klausimai17. Tokie susirinkimai vyko Malmėje, Lunde, Skaroje, Karlstade ir kitose Švedijos vietovėse18. Ko gero, didžiausias susirinkimas buvo surengtas Stokholme. Jį
12 Engberg A. Den nationella självständigheten, Social-Demokraten, 1916-01-12.
13 Liljedahl E. De undertryckta folken. Dagens Nyheter, 1915-09-05.
14 Lindhagen A. I nationalitetsfrågan. Stockholm, 1917, p. 7.
15 Ibid., p. 9.
16 Ibid., p. 14.
17 Rezoliucija, priiminėta susirinkimuose tautybių klausimais, 1917 m. sausis–kovas. Stockholms stadsarkiv (SSA), A. Lindhagen fondas, t. 27.
18 A. Lindgren laiškas A. Lindhagen. Malmė, 1917-01-30; A. Hanssono laiškas A. Lindhagen. Tomelilla, 1917-02-12, ibid.
aprašė ir stambiausi Švedijos dienraščiai. Buvo pateikta minėta rezoliucija, atkreiptas dėmesys į Hjalmaro Söderbergo kalbą, kurioje šis akcentavo tautybės savaiminę vertę. H. Söderbergas pabrėžė, kad jeigu tauta išmokoma gerbti savo savitumą, ji yra išmokyta vertinti ir svetimų tautų individualius bruožus, pripažįsta jų teisę gyventi savo laisvą gyvenimą19.
Svarstymus apie Rusijos imperijos pavergtų tautų ateitį inspiravo Rusijos revoliucijos. Buvo pastebėta, kad ir respublikoniškos Rusijos valdžia linkusi laikytis centralizmo. Tad net jei ir kalbama apie Rusijos pertvarkymą į federacinę valstybę, atmosfera, atrodo, nėra palanki tai lygybei tarp tautų, kurią reiškia „federacinės valstybės“ sąvoka20. Vėliau diskutuota apie Vokietijos skelbtą tautinio apsisprendimo principo „gerbimą“ Brest Litovsko taikos derybų metu. Pasak vieno pasisakymo Švedijos spaudoje, jeigu Vokietija leistų plebiscitus okupuotose teritorijose, Vakarų valstybės galėtų irgi pradėti derybas, nes gautų tikrą įrodymą, kad Vokietijos laikysena pasikeitė. Tačiau Vokietija atmetė plebiscitų okupuotose teritorijose idėją ir jos pareiškimai, kad tų teritorijų gyventojai jau išreiškė savo valią, yra neįtikinami21. Švedų socialdemokratinė spauda, remdamasi vokiečių šaltiniais, kritikavo vokiečių socialdemokratų poziciją, nes jie pripažįstą apsisprendimo teisę tik Rusijos tautybėms. Išreikšta nuostaba, kad pripažįstant teisę apsispręsti Rusijos tautybėms tuo pačiu metu teigiama, kad nė lopinėlis Vokietijos teritorijos negali būti perleidžiamas svetimai valstybei22.
1917 m. į diskusijas apie tautinio apsisprendimo teisės principą įsitraukė ir konservatyvioji Švedijos spauda, kuri iki tol svarstė tik konkrečių pokarinių pasikeitimų galimybes. Svensk Tidskrift pareiškė, kad požiūris, jog tautinio apsisprendimo teisė yra taikos viešpatavimo pasaulyje pagrindas, remiasi, kaip ir kitos naivios socialistinės pažiūros, iliuzija, kad žmogiškoji prigimtis yra gera. Bet pavergtos tautos pagal tautinio apsisprendimo principą įgaus valdžią atskiroms anksčiau jas pavergusių tautų dalims. Ir ta valdžia gali virsti dar didesne tautine priespauda šių tautų dalių atžvilgiu negu anksčiau buvusi atvirkštinė. Pasekmes taikai nesunku atspėti. Taigi neatrodo neįtikėtina, kad ir ateityje už tolesnę pažangą bus atsakingos daugiausia senosios istoriškai subrendusios valstybės. Nepaisant visų jų trūkumų, daugelis jų vis dėlto turi amžių raidos subrandintą teisinę tradiciją, kuri saugo ir gina tų valstybių sudėtyje esančias skirtingas tautybes, ir gina geriau, negu tai padarytų tikrove paversti skambūs žodžiai apie tautinio apsisprendimo teisę23. Tačiau netgi konservatyviojoje spaudoje 1918 m. buvo palankiai atsiliepta apie Baltijos šalių valstybingumą, teigta, kad joms reikia padėti įeiti į Europos valstybių sistemą, suteikti diplomatinę pagalbą naujoms valstybėms (supažindinti su priimtomis tarptautinių santykių taisyklėmis). Tai esą neturėtų kelti kokių nors pavojų netgi atsargiausiai
19 För de undertryckta nationaliteterna. Dagens Nyheter, 1917-02-01.
20 Nationaliteternas framtidsmål i det fria Ryssland. Göteborgs Handels- och Sjöfartstidningen, 1917-08-06.
21 Östeuropeiska perspektiv. Ibid., 1918-01-04.
22 Uppseendeväckande avslöjanden från kronrådet i Berlin. Social-Demokraten, 1917-11-12.
23 Folkens självbestämmanderätt. Svensk Tidskrift, 1917, h. 5, p. 385–386.
politikai24. Vis tik ir toliau švedai skeptiškai vertino didvalstybių angažavimąsi tautinio apsisprendimo teisei ginti. Kaip ironizavo stambus Švedijos dienraštis, jeigu tikėtume kariaujančių šalių lyderių pareiškimais, tautinio apsisprendimo teisės principas laimėjo beveik visišką moralinę pergalę, o šis principas niekada nebuvo brutaliau ir ciniškiau laužomas, negu sudarant Brest Litovsko taikos sutartį.25
Žinių apie tai, kokią politinę Lietuvos ateitį planavo kariaujančios šalys, Švedijos spaudoje buvo pateikiama nemažai, bet jos fragmentiškos, kartais netikslios. Žinoma, reikia turėti omenyje Vokietijos vykdomą informacinę blokadą. I pasaulinio karo metais didžiausią tiražą turėjo liberalios orientacijos Švedijos dienraštis Dagens Nyheter26 . Pažiūrėkime, kokia informacija apie Lietuvą jis disponavo. 1917 m. rugsėjo pabaigoje šis didžiausias Švedijos dienraštis pranešė apie Lietuvos Tarybos sudarymą ir pareiškė, jog įdomu būtų sužinoti, kokia Rusijos imperijai anksčiau priklausiusi teritorija bus jos pavaldume, nes Lietuva yra visiškai neaiški geografinė sąvoka.27 1918 m. vasario 16 d. aktas nebuvo spausdinamas pirmuosiuose puslapiuose, to ir negalėjo būti. Dagens Nyheter 1918 m. vasario 16 d. tik rašė, kad greitu laiku reikia laukti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Šią idėją esą palaiko Vokietijos socialdemokratai. Taip pat tikėtina, kad Lenkijos ir Lietuvos sienų klausimas bus išspręstas pastarosios naudai, Vilnių pripažįstant Lietuvai, nes ji turi į jį didesnes istorines teises kaip į senąją valstybės sostinę ir kultūros centrą.28 1918 m. kovo pradžioje minėtas dienraštis teigė, kad Vokietijos pažadėtą apsisprendimo teisę Lietuvai greičiausiai pakeis Vokietijos protektorato realybė. Buvo sakoma, kad gero įspūdžio nedaro faktas, jog vokiečių spauda visiškai nuslėpė tai, kad vasario 16 d. susirinkusi Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės nepriklausomybės aktą.29 Kovo 26 d. Dagens Nyheter skelbė apie Vokietijos Lietuvai suteiktą pripažinimą, kartu abejodama jo realumu, nes jis turėtų priklausyti nuo Lietuvos su Vokietija sudarytų konvencijų turinio.30 Jau 1916 m. švedų dienraštis rašė apie lietuvių komiteto Berne kreipimąsi į JAV prezidentą Woodrow Wilsoną dėl Lietuvos atskyrimo nuo Rusijos pripažinimo31, o 1918 m. gegužės mėnesį informavo apie Amerikos lietuvių tarybos kreipimąsi į JAV prezidentą W. Wilsoną dėl Lietuvos kaip suverenios valstybės pripažinimo.32 1918 m. vasarą Dagens Nyheter dar rašė apie Mindaugo II rinkimus, gana palankiai atsiliepdamas apie Lietuvos Tarybą kaip valdžios organą, nes šioji, skirtingai nuo Pabaltijo vokiečių atitinkamų organų, yra iš tikro reprezentatyvi
24 Sverige och de nya självständiga staterna. Svensk Tidskrift, 1918, h. 1, p. 59.
25 Självbestämmingsrätten. Dagens Nyheter, 1918-07-30.
26 Kihlberg L. Dagens Nyheter och demokratins genombrott. D. 2. Stockholm, 1960, p. 128.
27 Kurlands och Litauens självstyrelse. Dagens Nyheter, 1917-09-26.
28 Det blivande självständiga Litauen. Dagens Nyheter, 1918-02-16.
29 Tysklands planer i fråga om Litauen. Dagens Nyheter, 1918-03-10.
30 Det tyska erkännandet av Litauens självständighet. Dagens Nyheter, 1918-03-26.
31 Vädjan från Ryssland till Wilson. En bön om hjälp från de undertryckta folken. Dagens Nyheter, 1916-05-10.
32 Litauiska nationalrådet vänder sig till presidenten Wilson. Dagens Nyheter, 1918-05-17.
institucija, atstovaujanti skirtingoms politinėms partijoms33. Artėjant Antantės pergalei, vėl pradėta intensyviai svarstyti, koks galėtų būti neutralių šalių vaidmuo įgyvendinant taiką ir sprendžiant tautybių klausimus. Neutralių šalių tarpininkavimo vaidmuo laikytas reikalingu ir svarbiu. Buvo teigiama, kad reikėtų sudaryti komisiją, kuriai pirmininkautų neutralių šalių atstovai. Ši komisija spręstų sienų klausimus, organizuotų plebiscitus, kur jie reikalingi, bei spręstų gyventojų perkėlimo jų pačių valia klausimus. Valstybės, taikos sutarties signatarės, turėtų visoms Europos rasinėms mažumoms pripažinti teisę vartoti savo kalbą, vystyti savo kultūrą ir išpažinti savo religiją34.
1.2. Lietuvių propagandos punktyras
Lietuvių veikėjai gana aktyviai stengėsi paveikti švedų viešąją nuomonę sau maksimaliai palankia politine linkme. Švedijos spaudoje 1917 m. vasarą buvo pirmiau pranešta apie lietuvių politinę veiklą Rusijos centruose, Petrograde ir kitur, nei apie padėtį pačioje Lietuvoje. Ignas Šeinius 1917 m. birželio mėnesį Stockholms Dagblad išsamiai pristatė Petrograde sukurtos Lietuvių tautos tarybos siekius ir veiklą, apie planuojamą sušaukti parlamentinį Lietuvių susirinkimą Petrograde, kuris būtų parengiamasis visuotinio konstitucinio susirinkimo Vilniuje renginys. I. Šeinius taip pat teigė, kad lietuviai sieks federacijos su kaimyninėmis šalimis, Baltijos šalių federacijos su latviais ir estais35. 1917 m. liepos mėnesį Švedijos spauda pranešė apie Petrogrado lietuvių Seimo nutarimus dėl Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo36. Šie pranešimai švedų visuomenei galėjo atrodyti netgi svarbesni už įvykius pačioje Lietuvoje jau kiek vėliau, tų metų rudenį, nes vyko Rusijos demokratizacijos kontekste, skirtingai nuo Vilniaus konferencijos, vykusios Vokietijos okupacijos sąlygomis, vadinasi, okupacinės valdžios remiamo ir, tikėtina, savais sumetimais inspiruoto renginio. Iš Rusijos atėjusios žinios apie lietuvių, kaip ir kitų tautų, siekius galėjo atrodyti svarbesnės, nes Vokietija buvo okupantė, negavusi pripažinimo dėl okupuotų teritorijų. Stokholmo 2-osios lietuvių konferencijos nutarimuose ne veltui buvo pažymima, kad Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą iškėlė ne tik Vilniaus konferencija, bet ir demokratiškai rinktas Rusijos lietuvių Seimas. Pati Stokholmo 2-oji konferencija patvirtino šiuos reikalavimus, jos nutarimai Švedijos spaudoje buvo pasirašyti lietuvių politinių partijų (įskaitant ir visuomenines
33 Konung Mindave II av Litauen – ett kungaval med förhinder. Dagens Nyheter, 1918-07-24.
34 Nordström L. Nationernas förbund. VI. Dagens Nyheter, 1918-08-04.
35 Jurkunas I. Litauiska frågan i nytt läge. Stockholms Dagblad, 1917-06-03.
36 Hvad litauiska lantdagen kräfver. Svenska Dagbladet, 1917-07-08; Litauen vill bliva självständigt. Social-Demokraten, 1917-07-09; Lithauen proklamerar sin självständighet. Skellefteå nya tidning, 1917-07-11.
organizacijas) atstovų vardu. Lietuvos Taryba pripažinta atstovaujančiu organu, tačiau ne besąlygiškai, o kol gins visiškos nepriklausomybės siekimo programą37.
I pasaulinio karo metais išryškėjo dvi lietuvių politinių veikėjų orientacijos dėl nepriklausomos valstybės įgyvendinimo: jos santykinai gali būti įvardytos kaip prorusiška ir provokiška. Be abejo, šios orientacijos buvo taktinės, strategiškai svarbiausiu dalyku laikant nepriklausomybę. I pasaulinio karo metais Stokholme veikė labiau prorusiškos orientacijos lietuviai, kas natūralu, nes tai buvo susiję su nuo karo pradžios čia savo atstovybę įkūrusiu Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetu. 2-ojoje lietuvių konferencijoje Stokholme 1917 m. spalio mėnesį daugiausia dalyvavo iš Rusijos vidinių žemių (Petrogrado ir kt.) atvykę lietuviai. Iš žinomų 12 jos dalyvių 5 atvyko iš Rusijos, bet ir 3 vadinamuosius „Skandinavijos lietuvius“ galima priskirti prie prorusiškos orientacijos, nes jie buvo susiję su Nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto veikla. Mažiausiai buvo atstovaujama Vokietijos okupuotai Lietuvai ir kartu Lietuvos Tarybai, nes tik vienas atstovas buvo iš jos – J. Šaulys.
Po 2-osios lietuvių konferencijos praėjus keliems mėnesiams, 1917 m. gruodžio mėnesį, Stokholme vyko lietuvių pasitarimas, pavadintas lietuvių politinių partijų atstovų pasitarimu. Apie šį pasitarimą mažai žinoma, jis iš viso nebuvo minimas istoriografijoje. Jame dalyvavo bent pusė 2-osios Stokholmo konferencijos dalyvių. Žinoma, kad po jos Stokholme buvo likę: Jonas Šliūpas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Felicija Bortkevičienė, Jurgis Alekna, be nuolat per I pasaulinį karą čia gyvenusių Jono Aukštuolio ir I. Šeiniaus. Būtent lietuvių politinių partijų atstovų vardu Švedijos spaudoje 1917 m. gruodžio 23 d. buvo paskelbti politiniai lietuvių reikalavimai, būtent – leisti Vilniuje veikiančios Lietuvos Tarybos atstovams dalyvauti prasidėjusiose Vokietijos ir Rusijos derybose Brest Litovske ginant Lietuvos interesus. Įvardyta, kad šis reikalavimas keliamas tokių lietuvių politinių partijų vardu kaip „Demokratinė tautos laisvės santara“, Pažangos partija, Socialistinė demokratinė liaudies partija, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centrinis komitetas Rusijoje ir Amerikos lietuvių demokratinė partija. Partijų atstovais, matyt, pasivadinta apeliuojant į demokratinių šalių auditoriją ir parodant, kad įvairių politinių pažiūrų atstovai turi vieningą poziciją svarbiausiu – savarankiško valstybingumo – klausimu38.
1918 m. sausio 4 d. Švedijos spaudoje39 buvo paskelbti reikalavimai Rusijai ir Vokietijai dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Įdomiausias jų punktas, kad tapusi nepriklausoma Lietuva įsipareigoja leisti Rusijai laisvai naudotis nepriklausomos Lietuvos uostais, kas rodė pasirengimą daryti nuolaidas Rusijai, iš jos tikintis pripažinimo ir paramos įgyvendinant Lietuvos valstybingumą, kitaip tariant, buvo prorusiško politinio reveranso atspindys. Kita vertus, iš Vokietijos reikalauta atiduoti Lietuvai lietuvių gyvenamas Mažosios Lietuvos žemes. Iš dalies panašus, bandantis rasti Lietuvos vietą tarp Rusijos ir Vokietijos, yra ir Švedijos spaudoje taip pat paviešintas Rusijos lietuvių Seimo nutarimas dėl to, kad nepriklausomybę gavusi Lietuva turėtų gauti ir nuolatos neutralios
37 Litauen fordrar att bli ett självständigt rike. Dagens Nyheter, 1917-10-24.
38 En resolution av litauiska partiombud i Stockholm. Stockholms Dagblad, 1917-12-23.
39 Litauernas fredskraf. En resolution av ombuden i Stockholm. Svenska Dagbladet, 1918-01-04; Litauen och fredsunderhandlingarna. Stockholms Dagblad, 1918-01-04.
šalies statusą, kas turėtų naikinti prielaidas ginčui tarp Vokietijos ir Rusijos dėl Lietuvos teritorijos40. Neutrali, savotiška buferinė valstybė esą būtų priimtina ir Rusijai, ir Vokietijai.
Ypač plačiai ir nuosekliai lietuvių siekius Švedijos visuomenei pristatė J. Šliūpas ir Antanas Smetona. Konservatyviojoje švedų spaudoje J. Šliūpas 1918 m. teigė, jog lietuviai prašo, kad Skandinavijos šalys ir jų vyriausybės taikos konferencijose ir kongresuose bona officia remtų Lietuvos valstybės sukūrimą toje teritorijoje, kur gyvena lietuvių tautybės žmonių. Be to, Skandinavijos šalių vyriausybių buvo prašoma padėti lietuvių atstovams patekti į Rusijos–Vokietijos, o vėliau ir į bendras europines taikos derybas. Pasak J. Šliūpo, Skandinavijos valstybės turėtų jausti išskirtinį interesą, kad būtų išlaisvintos kitoje Baltijos jūros pusėje gyvenančios tautos. To išskirtinio intereso priežastys būtų šios:
1. išlaisvinus Baltijos tautas, Baltijos jūra taptų tokia vidine jūra, kur mažosios valstybės galėtų be didvalstybių poveikio užmegzti abipusiai naudingus prekybinius ir intelektualinius ryšius. Šiame regione didvalstybės neturėtų gauti jokios įtakos;
2. bendradarbiaujant mažosioms valstybėms, būtų užtikrinta jų nepriklausomybė;
3. aplink Baltijos jūrą gyvenančių tautų siekiai turėtų dar labiau suartėti, jos turėtų imti jaustis priklausančios vienai tautų šeimai ir taip stiprinti viena kitos padėtį, kad jokia svetima tauta negalėtų joms grasinti41.
A. Smetona gana didelės apimties studijoje švedų kalba, išleistoje 1919 m. pradžioje, pabrėžė, kad lietuvių tauta sieks gerai sugyventi su tautinėmis mažumomis, ir jau pavyko pasiekti, kad tautinių mažumų atstovai lygiomis teisėmis atstovaujami besikuriančiuose Lietuvos valstybinės valdžios organuose. Ši kitose valstybėse nelengvai sprendžiama problema Lietuvoje yra išspręsta. A. Smetona tvirtino, kad Lietuva pirmiausia susiduria su finansiniais sunkumais, taip pat gal ne tiek skausminga, bet irgi juntama problema – valdininkų trūkumu. Didžioji dalis išsilavinusių lietuvių dar negrįžo iš bolševikų užvaldytos Rusijos, o žmogiškųjų išteklių, kuriais disponuoja Lietuvos Vyriausybė, tikrai neužtenka. Reikės kviesti specialistų iš kitų šalių, kaip tai savo laiku darė, pavyzdžiui, graikai ir bulgarai. Taip pat didelės pagalbos tikimasi iš JAV lietuvių, kurie grįždami į tėvynę turėtų patenkinti valstybei reikalingų specialistų poreikį. Pasak A. Smetonos, Lietuva tikisi, kad tautinio apsisprendimo teisė bus įgyvendinama visos apimties ir Lietuvos nepriklausomybė nebus paaukota kitų šalių interesams42. Kaip matyti, bendrasis lietuvių propagandos kursas atitiko išryškėjusias švedų visuomenės nuomonės tendencijas ir galėjo tikėtis paramos.
40 Litauen vill bliva självständigt. Social-Demokraten, 1917-07-09.
41 Šliūpas J. Ett fritt Litauen. Svensk Tidskrift, 1918, h. 1, p. 27–28.
42 Smetona A. Litauens självständighetskamp. Ibid., 1919, h. 2, p. 95–104.
1.3. Informavimo politika: Ignas Šeinius ir
Jurgis Savickis
Jau 1915 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komitetas numatė steigti savo skyrius užsienyje: Berne, Stokholme, Kopenhagoje. Taip atsirado pirmosios neoficialios Lietuvos atstovybės.43 Kad po draugijų nukentėjusiems nuo karo šelpti priedanga slėpėsi daug platesnės veiklos iniciatyva, labai gerai suprato ir skandinavai. Pavyzdžiui, Geteborgo liberalioji spauda jau 1917 m. neabejojo, kad pagalbos pabėgėliams komitetai su atstovais užsienyje – tai užmaskuotos tautinės atstovybės su neoficialiais ambasadoriais.44 Į Stokholmą 1915 m. pabaigoje atvyko J. Aukštuolis ir I. Šeinius, o Kopenhagoje įsikūrė Jurgis Savickis. Greitai I. Šeinius užmezgė ir intymesnius ryšius su Švedija, vesdamas švedę Gertrūdą Sydoff. Šeimoje I. Šeinius nesistengė skiepyti savų nuostatų, nesiveržė perimti ir žmonos pažiūrų, pavyzdžiui, religijos atžvilgiu. Pasak I. Šeiniaus sūnaus, „tėtės tikėjimas buvo kitokios pakraipos, Romos katalikų. Tačiau šito niekada nejutome. Viena aišku, jog mes visi giliausiai išpažinome tą patį: gėrio galimybę laimėti“.45 Privačiame gyvenime I. Šeinius gebėjo užimti natūralią, kompromisinę ir nekonfliktinę poziciją, bet viešajame gyvenime buvo veikiau kraštutinumų ir įtampos žmogus, aistringas kovotojas ir propagandistas, o ne šaltakraujis derybininkas ar stebėtojas-analitikas. I. Šeinius jau po metų gyvenimo Švedijoje neblogai mokėjo švedų kalbą, ėmė ja rašyti įvairius, iš pradžių daugiau istorinio pobūdžio, straipsnius apie Lietuvą į spaudą. 1917 m. išėjo ir gana nemažos apimties (87 puslapių) „Lietuvių kultūra“ (Litauisk kultur). Čia I. Šeinius aprašė lietuvių liaudies dainas, pasakas, liaudies meną ir muziką. Daug dėmesio skyrė profesionaliajai tapybai ir literatūrai. Knyga turėjo supažindinti švedus su jiems visiškai nepažįstama lietuvių kultūra. Šis darbas buvo literatūriškai vykęs, bet informavimo politikos požiūriu vargu ar pavyzdiniu laikytinas kūrinys. Darbas sulaukė ne vienos recenzijos, jį giriančios, bet veikiau kaip patriotinių nuotaikų išraišką, o ne kaip informatyvų ar išsamų lietuvių kultūros pristatymą. Knyga buvo labai palankiai įvertinta kaip savitas literatūrinis poetinės prozos kūrinys, mandagiai pažymint, kad plačioji visuomenė gali šios knygos dėka susidomėti lietuvių kultūra, kuri, sprendžiant iš aprašymo, yra kažkokia pasakiška, net nesitiki, kad tokia egzistuoja. Vienas recenzentas pastebėjo, kad darbas nepretenduoja į objektyvų kultūrinį-istorinį lietuvių kultūros raidos ypatybių tyrinėjimą. Greičiau jau galima vadinti jį himnu Lietuvai, jos dainoms ir pasakoms, gražiai ir autentiškai gamtai, pagaliau jos sūnų indėliui į modernią literatūrą ir meną.46 I. Šeiniaus kūrybos tyrinėtoja Sigutė Radzevičienė komentuoja, kad užsimojęs supažindinti švedus su jiems menkai pažįstama lietuvių kultūra –
43 Savickis J. Skandinavija, in: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 Kaunas, 1990, p. 59.
44 Nationaliteternas framtidsmål i det fria Ryssland. Göteborgs Handels och Sjöfartstidningen, 1917-08-06.
