Vytauto Didžiojo universitetas
Viską galiu daryti pati!
Žmogaus teisės. Bendravimo būdai. Geroji patirtis
Mokomoji knyga
Sudarytojai: Gedas Malinauskas ir Jonas Ruškus
Kaunas, 2025
Recenzentės:
prof. dr. Eglė Šumskienė, Vilniaus universitetas
Eglė Čaplikienė, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos
socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Ramunė Lebedytė-Undzėnienė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“
Mokomoji knyga apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto
Socialinio darbo katedros posėdyje 2025 m. kovo 4 d. (protokolo Nr. 2025-03-04) ir Socialinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2025 m. kovo 31 d. (protokolo Nr. 57-1).
Mokomosios knygos leidimą parėmė Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedra.
Visos teisės saugomos. Nė viena šios knygos dalis negali būti nė vienu būdu dauginama ar publikuojama be autorių ir leidėjo sutikimo.
EPUB – labiausiai prieinamas skaitmeninių leidinių formatas, formatas – chameleonas, prisitaikantis prie kiekvieno skaitytojo ir suteikiantis galimybę knygą skaityti savaip (https://labiblioteka.lt).
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISBN 978-609-467-654-3 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-655-0 (internetinis)
ISBN 978-609-467-656-7 (EPUB)
https://doi.org/10.7220/9786094676550
© Gedas Malinauskas, Jonas Ruškus (sudarytojai), 2025
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2025
Apie viršelio piešinį ir jo autorę
Rimantė Butkuvienė
Rimantei yra 65 metai. Ji gyvena socialinės globos namuose. Rimantė piešia daug, nuolat tą patį – apskritimus, paprastai ant abiejų lapo pusių. Paklausta, kas tai, Rimantė atsako, kad „gėlių viduriukai“. Jeigu būtų išlikę visi jos piešiniai, jie turbūt užpildytų spintą. Yra išlikę pusšimtis.
A4 formato popierius, grafitas, spalvoti pieštukai.
Autorė pati išrinko savo piešinį viršeliui, davė sutikimą minėti jos vardą ir rodyti jos nuotrauką.
„Gėlių viduriukai“ yra Rimantės
„kalba“.
Neakademinis menas – Art Brut / Outsider Art
Neakademinis menas arba art brut yra autentiška, jokia estetikos tradicija nesekanti savamokslių kūryba. Tai „žalias”, neapdorotas, už oficialiosios kultūros ribų kuriamas menas. Neakademiniams menininkams būdingas uždarumas, jų kūryba intensyvi, spontaniška, raiška beveik nesikeičianti.
Terminą art brut 5 dešimtmetyje (XX a.) įtvirtino prancūzų tapytojas Jean Dubuffet, kuris šlovino art brut kaip gryniausią visų laikų vizualinės raiškos formą, kuri iš pagrindų kertasi su nusistovėjusia aukštąja kultūra ir nuoseklios meno raidos sampratomis: art brut gali kilti iš bet kurio visuomenės sluoksnio, dažnai ten, kur mažiausiai tikimasi. Anot John Maizels, art brut – tai gryna kūryba, nesąmoningas srautas iš vidaus, prieštaraujantis bet kokiai išankstinei nuostatai apie tai, kaip menas turėtų atrodyti ar ką vaizduoti.
Grafikė, kuratorė Oksana Judakova
1.1
1.3
1.4
2.3
2.4
3.3
3.5
TURINYS
Mokomoji knyga yra reikšmingas indėlis į Lietuvos socialinio darbo ir žmogaus teisių edukacinę literatūrą. Ši knyga ne tik suteikia teorinių žinių, bet ir skatina realią praktikos transformaciją, orientuojantis į žmogaus teisių įgyvendinimą ir asmenų su negalia įgalinimą. Knygos turinys apima tiek teisinį, tiek praktinį požiūrį, akcentuojant asmenų su intelekto ir psichosocialine negalia teisę dalyvauti sprendimų priėmime.
Prof. Eglė Šumskienė
Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo gerovės instituto direktorė
Knyga suteikia išsamų supratimą apie pagalbos priimant sprendimus svarbą ir metodus, taip pat nurodo praktinius įrankius ir pavyzdžius, kurie gali būti naudingi kasdienėje praktikoje. Tai yra svarbus indėlis į socialinio darbo ir žmogaus teisių sritis, skatinantis didesnį dėmesį ir pagarbą žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia autonomijai ir teisėms.
Eglė Čaplikienė
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros direktorė
Pirmiausia žmogus ir jo individualūs poreikiai! Nuo pat šios knygos pavadinimo jaučiamas stiprus tikėjimas, kad pagalba priimant sprendimus yra būtina pagalba asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia gyventi visavertį gyvenimą kiekvieną dieną. Tai yra poreikio pažinti save galimybė, kuri įmanoma tik teikiant struktūrišką konsultavimo ir pagalbos proceso organizavimo, asmeninę bei kolektyvinę pagalbą.
Ramunė Lebedytė-Undzėnienė
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė
Įvadas
Sumanymas
Nuomonės turėjimas ir pageidavimų išsakymas, savarankiškas mąstymas ir valios išreiškimas bei sprendimų priėmimas yra kiekvieno žmogaus natūralus ir įprastas elgesys. Tačiau asmenų su intelekto ar psichosocialine negalia padėtis yra kitokia. Vyrauja stereotipas, kad asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia nepakanka savarankiškumo, analitinio mąstymo, jų mąstymo gebėjimai menkesni, jie negali adekvačiai mąstyti ir spręsti, gali klysti, todėl negali priimti sprendimų. Šeimos nariai ar teismo sprendimų nustatyti globėjai, atstovaudami asmeniui su negalia, natūraliai įpranta saugoti asmenis su intelekto ar psichosocialine negalia, perimdami jų nuomonės ir sprendimų laisvę. Laikui bėgant pradeda už juos kalbėti, reikšti savo nuomonę, atstovauti jų troškimams ir geriau žinoti, kas yra naudingiausia asmenims su negalia.
Kodėl būtina pasitikėti asmenų su intelekto ar psichosocialine negalia valia, kuomet abejojama, ar jie supranta informaciją, gali turėti savo valią? Kaip padėti jiems suprasti informaciją, kaip pagarbiai išklausyti juos, kai jie dažnai net nėra mokyti nei pratę reikšti savo nuomonės, būti išklausyti? Kokių priemonių ir kokios organizacinės aplinkos reikia, kad asmenys su negalia reikštų savo nuomonę, atskleistų savo valią, keltų gyvenimo tikslus, siektų susiplanuotų uždavinių, kaip tai daro kiekvienas žmogus?
Ši knyga yra vienas pirmųjų leidinių lietuvių kalba, kuriuo siekiama užpildyti mūsų šalyje atsiradusią spragą pradėjus formuotis naujam reiškiniui – pagalbai priimant sprendimus. Knygoje įvairūs autoriai, remdamiesi turima atitinkama darbo praktika, aptaria pagalbos asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia priimant sprendimus raison d’être (priežastį būti) sampratą, praktiką.
Pagalba priimant sprendimus kartu su alternatyviomis bendravimo priemonėmis vystosi labai greitai dėl Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos šalių narių įsipareigojimų. Lietuva nėra išimtis. Mūsų šalyje yra reikšmingas pagalbos priimant sprendimus kompetencijų vystymo ir alternatyvių bendravimo priemonių viską apimančio taikymo poreikis. Tai yra labai sparčiai auganti socialinio darbo sritis.
Tikimės, kad knyga prisidės prie pagalbos priimant sprendimus praktikos vystymo, taip pat naujų ir tobulesnių metodinių priemonių, skirtų konkrečiai įgyvendinti asmenų su intelekto ar psichosocialine negalia teisę gauti būtiną pagalbą dėl jų visiškos socialinės įtraukties ir dalyvavimo visuomenėje lygiai su visais.
Paskirtis
Mokomoji knyga skirta studijuojantiems Vytauto Didžiojo universitete socialinio darbo bakalauro ir magistro studijų studentams, konkrečiai – studijuojantiems „Alternatyvūs socialinio darbo konsultavimo metodai“ (bakalauro programa), „Žmogaus teisių perspektyvos
socialiniame darbe“ (magistro programa) studijų dalykus. Manome, kad mokomoji knyga bus vertinga studijuojantiesiems ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose pagal socialinio darbo bei kitas studijų programas.
Kartu ši knyga skirta pagalbos priimant sprendimus specialistams, socialiniams darbuotojams, socialiniams pedagogams, psichologams, specialiesiems pedagogams, logopedams ir švietimo pagalbos specialistams, taip pat studijuojantiems pagal atitinkamas kvalifikaciją suteikiančias programas, visiems tiems, kurie nori kurti santykį su asmenimis su intelekto ar psichosocialine negalia, pasitelkti asmenims su negalia prieinamas bendravimo ir informacijos priemones, kad padėtų jiems suvokti informaciją, tuo būdu įgyvendinti jų teises lygiai su visais žmonėmis spręsti, reikšti savo nuomonę, kelti savo gyvenimo tikslus.
Be to, mokomoji knyga skirta visiems, norintiems perprasti asmenų su negalia teisę patiems spręsti juos liečiančius klausimus, šios teisės įgyvendinimo būdus, suprasti, kokių kompetencijų reikia, norinti užtikrinti asmenų su intelekto ar psichosocialine negalia įtrauktį į bendruomenę kuriant lygiaverčius ir asmeniui reikalingą pagalbą teikiančius santykius.
Knyga aprėpia plačias joje pateikiamų žinių naudojimo ir taikymo galimybes įvairiose srityse, įvairiais lygmenimis: mikro- (individualiu ir grupių), mezo- (organizaciniu) ir makro- (politikos ir strateginiu).
Dėkojame knygą recenzavusiems asmenims, reprezentuojantiems įvairias knygos paskirties sritis – akademinę, taikymo praktikoje bei politinių sprendimų įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu.
Taikymo sritys
Ši mokomoji knyga gali būti pasitelkta padėti žmonėms su negalia priimti sprendimus įvairiose gyvenimo srityse. Socialinio darbo ir socialinių paslaugų srityje ji gali padėti sukurti sąlygas palengvinti prieinamumą prie paslaugų, taip pat padėti spręsti paramos poreikius ir suteikti įrankius, kaip pateikti informaciją apie galimas pagalbos priimant sprendimus priemones. Švietimo srityje šioje knygoje pateikiama patirtis gali paskatinti pažinti ir net patiems kurti alternatyvius ir papildomus bendravimo būdus bei metodus, įskaitant lengvai suprantamos informacijos būdus, taip kurti švietimo prieinamumo sąlygas ir priemones atsižvelgiant į individualius asmens su negalia mokymosi poreikius ir gyvenimo tikslus. Sveikatos srityje metodinė knyga gali padėti paskatinti kurti pagalbos priimant sprendimus kultūrą ir taikyti alternatyvius bendravimo būdus, kad pacientas su negalia pats priimtų sprendimus dėl gydymo ir aiškiau suprastų jam reikalingą informaciją apie sveikatą. Kultūros srityje ši knyga gali paskatinti kultūros informacijos ir bendravimo priemonių prieinamumą, kad asmenys su negalia galėtų visavertiškai dalyvauti kultūros renginiuose. Šioje knygoje pateikiamos žinios ir patirtis apie pagalbą priimant sprendimus gali būti vertingos ir teisinėje sistemoje, siekiant užtikrinti teisingumo prieinamumą pritaikant teisminius procesus ir atitinkamas procedūras asmenims su negalia, įskaitant prieinamus ir alternatyvius bendravimo būdus bei priemones, kad asmenys su negalia galėtų išsakyti savo nuomonę, valią ir pageidavimus.
Knygos dalys
Mokomąją knygą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje pristatomi pagrindiniai teisiniai ir vertybiniai – žmogaus teisių – principai, kurie turėjo esminės įtakos teisinės pagalbos asmenims su intelekto ir psichosocialine negalia priimant sprendimus nuostatos atsiradimui. Pirmas skyrius skirtas pagalbos priimant sprendimus paskirties, sampratos, taikymo supratimui. Čia išaiškinami esminiai Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos, kurią Lietuvos valstybė įsipareigojo įgyvendinti ratifikuodama Seime 2010 metų rugsėjo 17 dieną, principai, taip pat pagrindiniai Konvencijos straipsniai, reglamentuojantys lygybės prieš įstatymą principą, prieinamų ir alternatyvių bendravimo būdų naudojimo būtinumą. Antrame skyriuje taip pat apžvelgiama pagalbos priimant sprendimus samprata ir taikymo gairės progresyviose šalyse. Trečiame skyriuje nagrinėjama pagalbos priimant sprendimus (PPS) raidos perspektyva, PPS organizavimo kryptys ir PPS reglamentavimo procesas Lietuvoje bei pasaulyje. Kartu atskleidžiama įvairių šalių patirtis, kurios stengiasi įgyvendinti PPS kaip metodinę priemonę arba projektinę paslaugą, kas nebūtinai lemia asmenų su negalia veiksnumo atkūrimą, jų teisių užtikrinimą. Ketvirtame skyriuje papildyta ir plačiau aprašyta ES šalių patirtis taikant PPS priemonę.
Antroje dalyje aptariami pagalbą priimant sprendimus įgalinantys, prieinami ir alternatyvūs bendravimo būdai, kurie reikalingi organizuojant pagalbą priimant sprendimus. Čia aptariami lengvai suprantamos kalbos principai, pristatoma alternatyvaus bendravimo samprata, būdai ir pritaikymo galimybės. Šiame skyriuje taip pat aptariamos techninės bendravimo priemonės, kurios padeda įgyvendinti alternatyvaus bendravimo principus. Antrą dalį užbaigia konkretus suteiktos pagalbos pavyzdys, kai žmogus dalijasi, ką jam pačiam reiškia ką nors spręsti ir kokios priemonės tam padeda.
Trečioje dalyje pateikiama pagalbos priimant sprendimus praktika ir geroji patirtis. Čia pristatomas pagalbos priimant sprendimus 3P modelis, taikytas Kauno „Arkos“ bendruomenėje. Be to, aprašomas konkretus Onos atvejis, kai pagalbos priimant sprendimus priemonė buvo taikyta kaip paslauga. Skyriuje pristatoma, kaip pagalbos priimant sprendimus priemonė buvo taikyta organizaciniu lygmeniu Kauno „Arkos“ bendruomenėje. Trečiame skyriuje pristatomi trys gerosios patirties atvejai, kuomet pagalbos priimant sprendimus kaip metodinės priemonės principai (pasitelkiant lengvai suprantamą kalbą ar alternatyvius bendravimo būdus) buvo pritaikyti Vilniaus dienos centre „Šviesa“, pal. Jurgio Matulaičio socialiniame centre „Atvira bendruomenė“ ir Panevėžio socialinių pokyčių centre.
Mokomąją knygą vainikuoja Editos bylos proceso aprašymas kaip išlaisvinimo iš pakaitinio sprendimo precedentas. Šis atvejis aprašytas drauge su Edita Daugėlaite, gautas jos sutikimas bei pranešimas spaudai, kuris buvo viešai paskelbtas pasibaigus bylai.
Sudarytojai Gedas Malinauskas ir Jonas Ruškus Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultetas, Socialinio darbo katedra
Sąvokų ir vartojamų sutrumpinimų paaiškinimai
Konvencija – 2006 metais Jungtinėse Tautose priimta asmenų su negalia teisių konvencija, 2010 metais ratifikuota Lietuvoje.
PPS – pagalba priimant sprendimus, asmeniui su negalia realizuojant savo teisinį veiksnumą, pagalba priimant sprendimus įvairiais klausimais, visose srityse, įskaitant teisę balsuoti, teisę į santuoką ar partnerystę, teisę kurti šeimą, reprodukcines teises, tėvystės (motinystės) teises, medicininę pagalbą, teisę valdyti savo finansus ir nuosavybę ir pan.
ANTA – Asmenų su negalia teisių apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Lengvai suprantama kalba – paprasta ir aiškiai struktūrizuota kalba, įskaitant simbolius ir ženklus, kuria pateikiama informacija.
AAK – alternatyvi augmentinė komunikacija. Tai bet koks alternatyvus bendravimo būdas, įrankis ar metodas, padedantis bendravimo sutrikimų turinčiam asmeniui kuo efektyviau bendrauti.
PECS – keitimosi paveikslėliais komunikacijos sistema (angl. picture exchange communication system) – tai sistema, skirta bendrauti, formuoti komunikaciją, ypač tiems asmenims, kurie nesugeba ar nemoka inicijuoti (pradėti) bendravimo, kreiptis ir palaikyti pokalbio.
3P modelis – sukurtas Izraelio asmenų su negalia teisių centro „Bizchut“, jis nevertina asmens su negalia gebėjimų, tik aiškiai ir procesiškai konstruoja pagalbos priimti sprendimus mechanizmą. 3P pagalbos modelis grindžiamas trijų pagalbos žingsnių – sritys, etapai ir lygiai – deriniu.
I. Pagalba priimant
sprendimus: paskirtis, sampratos, taikymas
1.1
Pagalba priimant sprendimus – tarptautinės
žmogaus teisių teisės nuostata
Jonas Ruškus
Šio skyriaus tikslas yra parodyti, kad pagalba asmenims su negalia jiems priimant sprendimus, įskaitant alternatyvius bendravimo būdus, yra tarptautinės žmogaus teisių teisės sistemos dalis, konkrečiai – viena iš atraminių Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos nuostatų, grindžiančių pagarbos asmens su negalia prigimtiniam orumui, asmeniniam savarankiškumui, įskaitant laisvę rinktis, ir nepriklausomumui, visiškos socialinės įtraukties principus.
2006 metais Jungtinėse Tautose priimta Asmenų su negalia teisių konvencija (toliau –Konvencija), kurioje aiškiai nurodyta, kad asmuo su negalia nuo šiol turi būti traktuojamas lygiai su visais žmonėmis, apibrėžė, kaip užtikrinamos visos jų teisės ir laisvės, kaip ir visiems asmenims. Konvencijos reikėjo, nes asmenys negalios pagrindu labai dažnai nuvertinami, patiria nuolatinę socialinę atskirtį dėl neigiamų išankstinių nusistatymų ir stereotipų, specialiojo ugdymo, institucinės ir teisinės globos formų. Eiblizmas – asmenų su negalia nuvertinimas, visiškai nelaikymas žmonėmis – tapo visuotine norma, lėmusia viską apimančią asmenų su negalia diskriminaciją, reikšmingai neigiamai paveikiančią asmenų su negalia gyvenimą. Konvencijos preambulėje (h) teigiama, kad bet kokio asmens diskriminacija dėl jo neįgalumo yra asmens prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas.
Konvencija yra visos žmogaus teisių sistemos dalis. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – Deklaracija) 1 straipsnyje skelbiama, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Visi – tai reiškia, kad ir visi asmenys su negalia. Asmenų su negalia nužmoginimas dėl eiblizmo, sisteminės jų diskriminacijos, pareikalauja moralinės ir politinės atsakomybės atkurti asmenų su negalia žmogiškumą įgyvendinant visas būtinas priemones jų orumui ir laisvėms saugoti, ginti ir plėtoti. Deklaracijos 7 straipsnyje skelbiama, kad visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir nediskriminuojami, turi teisę į lygią įstatymo apsaugą, tuo tarpu Deklaracijos 29(1) straipsnyje skelbiama, kad kiekvienas žmogus turi pareigas bendruomenei, kurioje vienintelėje galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės vystymasis.
Priimta Konvencija tampa sudėtine tarptautinės žmogaus teisių sistemos dalimi, stodama greta Vaiko teisių, Visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir kitų 7 Jungtinių Tautų žmogaus teisių konvencijų. Valstybė, ratifikuodama Konvenciją, tampa Konvencijos šalimi nare, tuo ji įsipareigoja įgyvendinti visas asmenų su negalia teises visose srityse, tai, kas nusakyta visomis Konvencijos nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnis skelbia, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Taigi, Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencija yra dokumentas, kuriuo Lietuva įsipareigoja įgyvendinti žmogaus teises asmenų su negalia atžvilgiu ir juo vadovautis spręsdama visus žmonių su negalia klausimus.
Esminiai Konvencijos principai
Vis dėlto iki Konvencijos priėmimo Jungtinėse Tautose ir jos ratifikavimo valstybėse tarptautinės teisės sistemoje nebuvo nė vieno teisinio dokumento, kuriuo taip aiškiai būtų įsipareigojama skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų asmenų su negalia, nepriklausomai nuo to, koks sutrikimas ir kokia pagalba jiems reikalinga, visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui (Konvencija, 1 straipsnis). Konvencija skelbia, kad jos šalys įsipareigoja remtis pagarbos asmens prigimtiniam orumui, savarankiškumui, įskaitant laisvę rinktis, ir nepriklausomumui principu, taip pat nediskriminavimo, visapusiško ir veiksmingo dalyvavimo ir įtraukimo į visuomenę, lygių galimybių, prieinamumo ir kitais principais (Konvencija, 3 straipsnis).
Pagarbos asmenų su negalia skirtumams ir jų kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies pripažinimo principas apibūdina asmenis su negalia kaip lygiateisę ir lygiavertę žmonijos dalį. Šie principai reikalingi tam, kad būtų suvokta eiblizmo žala ne tik asmenims su negalia, bet ir visai visuomenei. Eiblizmu vadinama visuomenėje normalia laikoma latentinė ar išreikšta prielaida, kad žmonės su negalia yra mažesnės vertės nei kiti. Tačiau asmenys su negalia turi ir gali turėti gebėjimų, jie turi ir gali prisidėti prie visuomenės gerovės plėtotės, kad nebūtų atskirti nuo visuomenės, bet turėtų visas galimybes gyventi bendruomenėje, ten, kur gyvena visi žmonės, kad galėtų mokytis ir dirbti kartu su visais.
Paramos imperatyvas
Kad šie principai ir visos juos konkretizuojančios Konvencijos nuostatos būtų realiai įgyvendintos, asmenims su negalia būtina parama. Konvencijos preambulėje (h) pripažįstama būtinybė skatinti ir apsaugoti visų asmenų su negalia, įskaitant tuos, kuriems reikia daugiau ir intensyvesnės paramos, žmogaus teises. Konvencijoje numatytos pačios įvairiausios paramos asmenims su negalia formos, kurios būtinos Konvencijos principams įgyvendinti. Tai ir parama vaikams su negalia ir jų šeimoms (23 straipsnis), parama vaikams su negalia bendroje švietimo sistemoje, siekiant sudaryti sąlygas jų veiksmingam švietimui, įskaitant individualizuotas paramos priemones, suderinant su visiškos įtraukties tikslu, gebėjimų ir funkcijų lavinimui ir reabilitacijai būtina parama, kad asmenys su negalia galėtų įgyti ir išlaikyti didžiausią įmanomą savarankiškumą, visus fizinius, protinius, socialinius ir profesinius gebėjimus (26 straipsnis), būtina parama užtikrinant asmenų su negalia pakankamą gyvenimo lygį ir socialinę apsaugą (28 straipsnis).
Labai svarbi paramos forma yra asmeninė pagalba, kuri numatyta Konvencijos 19 straipsnyje, kuriuo šalys įsipareigoja suteikti visą būtiną paramą užtikrinant asmenų su negalia teisę gyventi savarankiškai ir būti įtrauktiems į bendruomenę. Svarbu pažymėti šiame straipsnyje (b) minimą nuostatą, kad asmenys su negalia turėtų galimybę pasinaudoti įvairiomis namuose, gyvenamojoje vietoje ir bendruomenėje teikiamomis kitomis pagalbinėmis paslaugomis, įskaitant asmeninę pagalbą, būtiną padėti gyventi ir integruotis į bendruomenę bei užkirsti kelią izoliavimui ar atskyrimui nuo bendruomenės.
Taigi, parama, suteikiama vienos ar kitos formos paslaugomis, aplinkos pritaikymu ar pagalba, yra sąlyga įgyvendinti asmenų su negalia laisves ir teises, užkardyti bet kokias
diskriminacijos formas ir užtikrinti orų asmenų su negalia gyvenimą lygiai su visais žmonėmis.
Sprendimo teisės ribojimo problema
Pagalba priimant sprendimus yra centrinė asmenų su intelekto ar psichosocialine negalia, autistiškų, taip pat galimai ir kitų negalių turinčių asmenų žmogaus teisių ašis. Labai dažnai šie asmenys patiria stiprų eiblizmą iš žmonių ir sistemų pusės, t. y. nuvertinimą, gebėjimų sumenkinimą, galimybių ribojimą. Visa tai apima švietimą ir ugdymą, įskaitant ir profesinį rengimą, kur asmenų šiomis negaliomis segregacija ar atskirtis rodo, kokių menkų edukacinių ir socialinių lūkesčių turime tokias negalias turinčių vaikų ir suaugusiųjų atžvilgiu. Tai apima ir darbinę sritį, kur tokių negalių turintiems žmonės įsidarbinimo atviroje darbovietėje – ten, kur dirba visi žmonės – galimybės yra ypač ribotos, pagalbos, įskaitant asmeninę, yra labai mažai. Ir švietimo, ir darbo sistemą lydi asmenų gebėjimus ir galimybes stipriai nuvertinantis požiūris. Bet ypač privalu paminėti Civilinio kodekso nuostatas (2019, 2.10. straipsnis), ribojančias asmenų teisinį veiksnumą.
Valstybės, apribodamos asmenų negalios pagrindu teisinį veiksnumą, atima esminę žmogaus teisę būti pripažintam teisinių ir kitų santykių subjektui, atima teisę spręsti pačiam / pačiai, sprendimų priėmimo teisė atiduodama globėjui. Taip žmogus su negalia praranda savo gyvenimo kontrolę, taip paneigiamas savarankiškumo ir laisvės principas. Globėjas perima žmogaus su negalia kontrolę, priima sprendimus už žmogų su negalia, įskaitant prievartinę, be žmogaus sutikimo, sterilizaciją ar kastraciją, taip pat prievartinį gydymą. Sprendimo teisė apribojama teismo sprendimu remiantis psichiatro, psichologo ir socialinio darbuotojo atliekamo vertinimo pagrindu, kuomet nustatoma, kad žmogus negali paaiškinti savo sprendimo ar suprasti jo pasekmių, negeba pasirūpinti savimi ir priimti kasdienių sprendimų.
Tokie nacionalinės teisės principai ir tokia praktika prieštarauja tarptautinei žmogaus teisių teisei, ypač Jungtinių Tautų asmenų su negalia konvencijos tikslui (1 straipsnis), principams (3 straipsnis) ir 12 straipsniui „Lygybė prieš įstatymą“, jų pagrindu jie laikomi eiblistiniais, diskriminaciniais, menkinančiais žmogaus su negalia orumą, stipriai apribojančiais žmogaus teises ir laisves sutrikimo ar negalios pagrindu.
Kaip išaiškino Konvencijos komitetas, teisinis veiksnumas aprėpia gebėjimą turėti teises ir pareigas (angl. legal standing) bei savo veiksmais įgyvendinti tas teises ir pareigas (angl. legal agency). Vis dėlto asmenims su negalia ribojama galimybė įgyvendinti teises ir pareigas savo veiksmais. Komitetas sako, kad tikri arba numanomi kognityviniai (intelekto) ar psichikos sutrikimai negali būti priežastis riboti teisinį veiksnumą. Kognityviniai (intelektiniai) ir psichiniai gebėjimai susiejami su žmogaus sprendimų gebėjimais, kurie labai varijuoja priklausomai nuo pačių įvairiausių aplinkybių, įskaitant ir žmogaus gaunamą arba negaunamą pagalbą. Dėl asmens teisinio veiksnumo ribojimo nusprendžiama remiantis arba sutrikimo diagnoze (būklė), arba laikant, kad asmens sprendimų pasekmės būtų neigiamos (pasekmės), arba kad asmens sprendimų priėmimo gebėjimai yra nepakankami (funkcijos). Remiantis funkciniu požiūriu, siekiama įvertinti asmens protinius gebėjimus ir pagal tai spręsti dėl asmens teisinio veiksnumo. Dažniausiai šis vertinimas remiasi tuo, ar asmuo geba numatyti savo sprendimo
pasekmes ir / arba asmuo gali naudoti ir įvertinti su sprendimu susijusią informaciją, o šio vertinimo išvados lemia, ar iš jo / jos bus atimama arba ribojama esminė žmogaus teisė būti lygiam prieš įstatymą. Kaip aiškinama Bendrajame komentare Nr. 1, toks požiūris neteisingas dėl dviejų priežasčių: pirma, jis taikomas tik asmenims su negalia, antra, preziumuoja galįs tiksliai nustatyti žmogaus psichikos ar proto vidinį veikimą. Asmeniui neįveikus testo, jo / jos teisinis veiksnumas ir sprendimo priėmimo legitimumas gali būti ribojami.
Remiantis bet kuriuo iš šių požiūrių (būklės, pasekmių ar funkciniu), asmens diagnozė ar sprendimų priėmimo gebėjimai tampa įstatyminiu pagrindu riboti veiksnumą. Teisinis veiksnumas ir protinis ar intelektinis veiksnumas yra skirtingi konceptai, kurie, kaip teigia Komitetas, suplakami į vieną teisinio veiksnumo institutą. Tačiau Konvencijos 12 straipsnyje tokia diskriminacija neleidžiama, reikalaujama suteikti asmenims reikalingą paramą įgyvendinant savo teisinį veiksnumą.
Pagalba priimant sprendimus
Konvencijos komitetas Bendruoju komentaru Nr. 1 (2012) pasako, kad sutrikimas ar negalia negali būti priežastis riboti teisinį veiksnumą. Tačiau, kaip nusako Konvencijos 12 straipsnio 3 dalis, sutrikimas ar negalia praneša apie poreikį suteikti pagalbą asmeniui su negalia realizuojant savo teisinį veiksnumą, priimant sprendimus įvairiausiais klausimais, visose srityse, įskaitant teisę balsuoti, teisę į santuoką ar partnerystę, teisę kurti šeimą, reprodukcines teises, tėvystės teises, medicininę pagalbą, teisę valdyti savo finansus ir nuosavybę ir kt.
Konvencija įpareigoja šalis nares paaiškinti diskriminacinius įstatymus, ribojančius asmenų teisinį veiksnumą jų negalių pagrindu, ir kurti bei diegti pagalbos mechanizmus, kurie sudaro galimybes priimti sprendimus, turinčius teisinių pasekmių. Teisinis veiksnumas ir pagalba priimant sprendimus yra asmens laisvės – esminės žmogaus teisės – erdvė.
Konvencijos 12 straipsnyje labai aiškiai pasakyta, kuo turi būti grindžiami tokie pagalbos priimant sprendimus mechanizmai. Visų pirma jokiu būdu neturi būti taikomas nei gebėjimų vertinimas, nei geriausio intereso principas, kuomet kiti asmenys priima sprendimus už pačius asmenis su negalia. Antra, svarbiausia yra pagarba žmogaus su negalia savarankiškumui, paties žmogaus su negalia valiai ir norams. Pagalbos priimant sprendimus mechanizmai turi atitikti žmogaus teises, teigia Konvencijos komitetas savo Bendrajame komentare Nr. 1 (2012). Pagalbos priimant sprendimus mechanizmai gali įgauti pačias įvairiausias formas, įskaitant neformalias aplinkas, dialogo kultūrą organizacijoje, abipusę pagalbą, pasitikėjimą turinčių asmenų įtraukimą, advokaciją, pasirenkami asmeniui su negalia labiausiai tinkami alternatyvūs bendravimo ir informacijos būdai bei priemonės, padedančios išreikšti savo valią ir norus. Esame įsitikinę, kad pagalba asmenims su negalia suformuoti ir išreikšti savo balsą individualiu, organizaciniu ir politiniu lygmenimis laikytina svarbia advokacijos – žmonių su negalia atstovavimo sau – dalimi.
Pagalba priimant sprendimus yra tam, kad žmogus galėtų išreikšti savo valią ir pageidavimus, į kuriuos privalu atsižvelgti, pagalba priimant sprendimus jokiu būdu neturi remtis kognityvinių (intelekto) ar psichinių gebėjimų vertinimu. Komitetas rekomenduoja įvesti žmogaus teisėmis grįstą antidiskriminaciniais požymiais pagalbos priimant sprendimus stebėsenos protokolą.
Konvencijos komitetas pabrėžia, kad pagalba priimant sprendimus turi būti prieinama visiems, kuriems ji reikalinga. Dideli pagalbos poreikiai neturi būti kliūtis gauti pagalbą. Be to, komitetas kviečia nepainioti geriausio intereso ir pagalbos priimant sprendimus konceptų. Pagal JT Vaiko teisių konvenciją (1989), geriausio intereso konceptas taikomas vaikų, bet ne suaugusiųjų atveju. Komitetas primena, kad asmens su negalia bendravimo būdas, net jei jis labai neįprastas ir suprantamas tik keliems žmonėms, neturi tapti kliūtimi teikti pagalbą priimant sprendimus. Be to, Komitetas nurodo, kad pats žmogus su negalia renkasi pagalbą teikiantį žmogų / žmones, kuris / kurie turi būti prieinami, norintys ir galintys teikti pagalbą, valstybės pareiga ypač palaikyti paramos teikimą tiems žmonėms, kurie socialiai izoliuoti ir negali gauti pagalbos iš natūralios aplinkos bendruomenėje. Tokiais atvejais būtina sudaryti galimybę dalyvauti nepriklausomiems asmenims, kurie gali padėti užtikrinti, kad žmogui teikiama pagalba gerbia asmens su negalia savarankiškumą, valią ir norus. Žmogus su negalia turi teisę atsisakyti pagalbos, bet kuriuo metu nutraukti teikiamą pagalbą. Komitetas Bendrajame komentare Nr. 1 taip pat nurodo, kad paslaugos kaštai neturi tapti kliūtimi žmogui gauti pagalbą priimant sprendimus, įskaitant ir teisinius sprendimus.
Neretai prieštarauti Konvencijos 12 straipsniui dėl visiško neveiksnumo instituto atsisakymo šalyse ir pagalbos priimant sprendimus mechanizmo įdiegimo pasitelkiamas tipinis klaidingas argumentas, kad asmenys su negalia gali suklysti. Tačiau klaidos, klaidingi sprendimai yra dalis žmonijos ir visų be išimties žmonių savybė ar net prigimtis. Asmenys su negalia taip pat gali klysti, priimti klaidingus sprendimus, tačiau, kaip ir visi žmonės, jie ir atsako už savo sprendimus. Kad klaidų tikimybė būtų maksimaliai minimizuota, reikalinga pagalba priimant sprendimus, kuri yra procesas, vykstantis dialogo būdu.
Prieinami ir alternatyvūs bendravimo būdai
Prieinamos ir alternatyvios bendravimo priemonės, būdai ir formos, įskaitant pačių asmenų su negalia pasirinktas bendravimo priemones, būdus ir formas, yra svarbi pagalbos žmonėms su negalia dalis. Ir ne tik pagalbos, bet ir tinkamo sąlygų pritaikymo švietimo ir ugdymo, darbo bei visose viešosiose erdvėse (bankuose, sveikatos įstaigose, teisingumo sistemoje ir kt.). Prieinami ir alternatyvūs bendravimo būdai yra būtina asmenų su negalia socialinės įtraukties ir visaverčio socialinio dalyvavimo prielaida. Konvencijoje prieinamos ir alternatyvios bendravimo priemonės, būdai ir formos užima svarbią vietą, yra svarbūs reikšmingai asmenų su negalia daliai.
Konvencijos 2 straipsnyje bendravimas apibrėžiamas kaip kalbų, tekstų, Brailio rašto, taktilinio bendravimo, stambių rašmenų, prieinamų multimedijos priemonių, taip pat rašytinės medžiagos, garsinių priemonių naudojimas, paprastos kalbos vartojimas, skaitovų paslaugos, taip pat prieinamų ir alternatyvių bendravimo būdų, priemonių ir formų naudojimas, įskaitant prieinamas informacijos ir ryšių technologijas. Kadangi nuo Konvencijos priėmimo 2006 m. praėjo daug laiko, čia galima pridėti ir nuo to laiko susikūrusias ir besikuriančias papildomas bei alternatyvias bendravimo priemones, įskaitant skirtumus tarp lengvai suprantamos kalbos (angl. Easy Read ) ir supaprastintos kalbos (angl. Plain Text), kurios reikalingos ir pritaikomos žmonėms su kognityviniais sutrikimais, įskaitant intelekto negalią, demenciją ir
kita. Svarbu paminėti, kad patobulintos ir alternatyvios bendravimo priemonės nebūtinai priklauso konkrečiam sutrikimui ar negaliai, vienam negalios tipui pritaikytas bendravimo būdas gali būti panaudotas skirtingą negalią turintiems žmonėms, priklausomai nuo to, kokie patobulinti ir pritaikyti bendravimo būdai reikalingi konkrečiam žmogui.
Konvencijoje prieinamos ir alternatyvios bendravimo priemonės, būdai ir formos nurodomi keliuose jos straipsniuose, juos susiejant su konkrečiomis asmenų su negalia teisių nuostatomis.
Prieinamos ir alternatyvios bendravimo priemonės, būdai ir formos atliepia pilietinę žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, įvardytą Tarptautiniame pilietinių žmogaus teisių pakto (1966) 19 straipsnyje. Konvencijos 21 straipsnyje „Saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti nuomonę, galimybė gauti informaciją“ nurodyta, kad Konvencijos šalys imasi visų atitinkamų priemonių, skirtų užtikrinti, kad asmenys su negalia galėtų naudotis saviraiškos laisve ir laisve reikšti savo nuomonę, įskaitant laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas lygiai su kitais asmenimis, visomis pasirinktomis bendravimo priemonėmis, įskaitant (b dalis) gestų kalbos, Brailio rašto, patobulintų ir alternatyvių bendravimo būdų, taip pat visų kitų asmenų su negalia pasirinktų prieinamų bendravimo priemonių, būdų ir formų pripažinimą ir sąlygų juos naudoti oficialiuose santykiuose sudarymą.
Konvencijos 24 straipsnyje „Švietimas“ nurodyta prieinamų ir alternatyvių bendravimo priemonių, būdų ir formų svarba vaikų su negalia ugdymui bendrojo ugdymo sąlygomis. Šio straipsnio 3(a) dalyje teigiama, kad valstybės, šios Konvencijos šalys, imasi atitinkamų priemonių, tarp jų – sudaryti sąlygas mokytis Brailio rašto, kitų specialiai pritaikytų šriftų, patobulintų ir alternatyvių bendravimo ir orientavimo būdų, priemonių ir formų, sudaryti sąlygas įgyti mobilumo įgūdžių ir kitų asmenų su negalia teikiamos paramos bei mentorių paslaugų. 3(b) dalyje Konvencijos šalys įsipareigoja sudaryti sąlygas mokytis gestų kalbos ir skatinti kurčiųjų bendruomenės kalbinį identitetą. 3(c) dalyje Konvencijos šalys įsipareigoja užtikrinti, kad neregių, kurčių arba kurčių-neregių asmenų, visų pirma tokį neįgalumą turinčių vaikų švietimas vyktų asmeniui tinkamiausiomis kalbomis, bendravimo būdais ir priemonėmis ir aplinkoje, kuri geriausiai skatina akademinį ir socialinį vystymąsi. Be to, šio straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad mokytojai taip pat būtų mokomi prieinamų ir alternatyvių bendravimo būdų, priemonių ir formų, įskaitant gestų kalbą ir (arba) Brailio abėcėlę, taip pat mokytojai su negalia, kuriems šios alternatyvios bendravimo priemonės, tikėtina, yra įgytos savaiminiu būdu. Konvencijos 9 straipsnyje „Prieinamumas“ numatytas informacinis prieinamumas asmenims su negalia, tiesiogiai susijęs su alternatyviais bendravimo ir informavimo būdais. Antai šio straipsnio (d) dalyje nurodoma pastatuose ir kituose visuomenei prieinamuose objektuose įrengti ženklus Brailio raštu ir kitomis aiškiai perskaitomomis ir suprantamomis formomis; (e) dalyje – suteikti galimybę pasinaudoti įvairių pagalbininkų ir tarpininkų paslaugomis, įskaitant gidus, skaitovus ir profesionalius gestų kalbos vertėjus, kad sudarytų sąlygas patekti į pastatus ir kitus visuomenei prieinamus objektus; (f) dalyje – skatinti kitokias atitinkamas pagalbos ir paramos asmenims su negalia formas, kad užtikrintų jiems galimybę gauti informaciją; (g) dalyje – skatinti naujų informacijos ir ryšių technologijų ir sistemų, taip pat interneto prieinamumą asmenims su negalia.
Gali ir turi būti visa įvairovė prieinamų ir alternatyvių bendravimo priemonių, būdų ir formų. Tai priklauso nuo asmenų su negalia įvairovės, negalios tipų, pagalbos poreikių ir jų poreikių individualumo bei kontekstų. Tad kiekvienas asmens su negalia atvejis turi būti traktuojamas individualiai.
Lygiaverčio ir dalyvaujančio dialogo svarba plėtojant pagalbos ir bendravimo priemones
Pagalbos priimant sprendimus bei prieinamų ir alternatyvių bendravimo priemonių, būdų ir formų poreikis ir įvairovė kyla iš asmenų su negalia poreikių įvairovės. Būtų neįmanoma nustatyti visiems vienodų būdų ir metodų. Visas šias bendravimo ir informavimo priemones sieja vienas vardiklis – žmogaus teisės. Tai ir teisė gyventi savarankiškai, laisvai nuo kitų žmonių kontrolės, teisė pačiam / pačiai priimti sprendimus, saviraiškos teisė, teisė gauti informaciją, tarpusavio bendravimo teisė, teisė priimti sprendimus ir visos kitos žmogaus teisės, kurios įgalina asmenis su negalia gyventi savarankiškai bendruomenėje, būti visavertiška bendravimo ir informavimo sistemų bei procesų dalimi.
Kad pagalba priimant sprendimus bei prieinamos ir alternatyvios bendravimo priemonės, būdai ir formos būtų prasmingi ir veiksmingi, juos būtina kurti ir plėtoti kartu su asmenimis su negalia. Iki šiol labai dažnai specialistai vieni kūrė tokias priemones, nepasitelkdami kaip partnerių asmenų su negalia. Tad tokios priemonės neatitikdavo realių asmenų su negalia poreikių, nebūdavo pritaikomos, taigi mažai prasmingos ir veiksmingos. Jungtinių Tautų asmenų su negalia konvencija 4.3. straipsniu vienareikšmiškai postuluoja, kad, rengdamos ir įgyvendindamos teisės aktus ir politikos strategijas, skirtas įgyvendinti šią Konvenciją, ir priimdamos kitokius sprendimus asmenų su negalia klausimais, valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja glaudžiai bendradarbiauti su asmenimis su negalia, įskaitant neįgalius vaikus, ir aktyviai įtraukti juos per jiems atstovaujančias organizacijas.
Šiuo Konvencijos straipsniu siekiama panaikinti esamą nelygiavertį asmenų su negalia ir specialistų galių balansą, dėl kurio asmenys su negalia negalėjo turėti įtakos kuriant su jais tiesiogiai susijusius dalykus ir kuris savo prigimtimi niekaip neatitinka žmogaus teisių principų. Perdėtas galių suteikimas žmonėms be negalios, įskaitant specialistus, ir asmenų su negalia gebėjimų bendradarbiauti, išsakyti savo valią ir pageidavimus, teikti konstruktyvius pasiūlymus nuvertinimas tėra eiblistinių diskriminacinių nuostatų ir praktikų kontinuumo dalis. Gerbiant žmogaus su negalia savarankiškumą, valią ir norus, nesvarbu, koks negalios tipas ar pagalbos intensyvumo lygis reikalingas šiam žmogui, visais atvejais būtinas lygiavertis dalyvaujantis dialogas tarp specialistų ir žmogaus su negalia. Dialogo lygiavertiškumo imperatyvu pabrėžiamas dalyvių – žmogaus su negalia ir specialistų – galių ir įtakos procesui ir rezultatui lygiavertiškumas, lygus ir nedominuojantis indėlis, žmogui su negalia į procesą įnešant savo valios ir norų dimensiją, o specialistui – savo žinias ir kompetencijas, know how. Dalyvaujančio dialogo imperatyvu pabrėžiamas aktyvus ir įsitraukiantis proceso dalyvių vaidmuo. Kaip jau minėta, galimas ir pageidautinas nepriklausomų stebėtojų dalyvavimas pagalbos priimant sprendimus bei prieinamų ir alternatyvių bendravimo priemonių, būdų ir formų kūrimo, vystymo ir įgyvendinimo procese. Tai gali būti ir šeimos nariai, kurie
dažniausiai geriausiai žino bendravimo su savo šeimos nariais būdus, taip pat pageidautini asmenų su negalia organizacijų, pilietinių, žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai, teisininkai ir bendruomenių savivaldos atstovai.
Konvencijos Komiteto komentare Nr. 7 (2018, 71 par.) komitetas, komentuodamas 4.3. Konvencijos straipsnį, teigia, kad dialogas ir konsultavimasis su asmenimis su negalia ir jų organizacijomis turi aprėpti visas proceso dalis nuo idėjos brandinimo iki jos realizavimo. Dialogo sąlygos turi būti tinkamai pritaikytos. Kaip Konvencijos komitetas yra išaiškinęs savo Bendrajame komentare Nr. 6 dėl Konvencijos 5 straipsnio „Lygybė ir nediskriminavimas“, tinkamas sąlygų pritaikymas yra labai svarbi Konvencijos nuostata (2 ir 5.3. straipsnis), ex nunc pareiga (nuo dabar, ateityje), dialogu grindžiama individuali reaktyvi pareiga, įsiveiklinanti nuo to momento, kuomet žmogus su negalia kreipiasi dėl sąlygų pritaikymo. Kitaip tariant, norint tinkamai pritaikyti sąlygas (ugdymo, darbo, kitų viešųjų paslaugų) tarp paslaugos teikėjo ir žmogaus su negalia, būtinas dialogas (23(b) par.). Tinkamo sąlygų pritaikymo pareiga yra labai abipusiškai susijusi su pagalbos priimant sprendimus parama bei prieinamomis ir alternatyviomis bendravimo priemonėmis, būdais ir formomis: pagalba priimant sprendimus, patobulintų ir alternatyvių bendravimo priemonių, būdų ir formų taikymas yra tinkamo sąlygų pritaikymo esminė dalis visuose – ugdymo ir švietimo, darbo ir sveikatos, finansų ar teisingumo institucijų, viešųjų aplinkų – kontekstuose.
Klausimai savirefleksijai ir grupės diskusijai
1) Kiek aiškiai ir kaip specifiškai į žmogaus teisių principų įgyvendinimą nukreipiate asmenims su negalia teikiamą paramą savo (ar kitoje jums žinomoje) socialinio darbo, švietimo ar kitoje praktikoje?
2) Kokiais būdais išgirstate asmens su negalia valią ir pageidavimus, kaip atsižvelgiate į juos priimdami sprendimus savo (ar kitoje jums žinomoje) socialinio darbo, švietimo ar kitoje praktikoje?
3) Kokius bendravimo ir informavimo būdus taikote savo (ar kitoje jums žinomoje) socialinio darbo, švietimo ar kitoje praktikoje? Kas pasiteisina, o kas – ne?
4) Kaip įdiegti prieinamumo ir tinkamo sąlygų pritaikymo nuostatas savo (ar kitoje jums žinomoje) socialinio darbo, švietimo ar kitoje praktikoje?
Naudoti šaltiniai
1. B endrasis komentaras Nr. 1. (2014). Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių komitetas. Ženeva, Jungtinės Tautos. CRPD/C/GC/1.
2. B endrasis komentaras Nr. 6. (2018). Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių komitetas. Ženeva, Jungtinės Tautos. CRPD/C/GC/6.
3. Civilinis kodeksas. Antroji knyga. Asmenys. Straipsnio redakcija įsigalioja nuo 2019-05-01.
4. General Comment No. 7. (2018). On the participation of persons with disabilities, including children with disabilities, through their representative organizations, in the implementation and monitoring of the Convention. Committee on the Rights of Persons with Disabilities. 2017. CRPD/C/GC/7.
5. J ungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencija. 2006 priėmimo metai. Niujorkas, Jungtinės Tautos.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.
7. Tarptautinis pilietinių žmogaus teisių paktas. 1966 priėmimo metai. Niujorkas, Jungtinės Tautos.
8. Terminų vertimai. Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas. Prieiga per internetą: https://lrkt.lt/lt/vertimai/konstitucinio-teismo-aktuose-vartojami-terminai/terminu-vertimai/1255
9. Vaiko teisių konvencija. 1989 priėmimo metai. Niujorkas, Jungtinės Tautos.
10. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. 1948 priėmimo metai. Niujorkas, Jungtinės Tautos.
1.2
Pagalbos priimant sprendimus samprata ir patirtimi
grįsti taikymo principai
Jonas Ruškus
Šiame skyriuje apžvelgiama pagalbos priimant sprendimus samprata ir bendrieji taikymo principai.
Pagalba priimant sprendimus santykinai yra naujas konceptas, kurio turinys formuojasi taikant jį praktikoje. Progresyviose šalyse, Jungtinėse Tautose priėmus asmenų su negalia teisių konvenciją (toliau – Konvencija) ir ją ratifikavus šių šalių parlamentuose, startavo įvairios, ir vyriausybinės, ir pilietinės, iniciatyvos keičiant pagalbos priimant sprendimus teisinę bazę, formuojant tokios pagalbos mechanizmus bei plėtojant jos taikymo praktikas. Šiame skyriuje apžvelgiamos prasmingos pagalbos priimant sprendimus iniciatyvos, taip pat gerosios praktikos užsienio šalyse.
Konvencijos 12 straipsnio įkvėptas Tarptautinis pagalbos priimant sprendimus judėjimas (toliau – Tarptautinis PPS judėjimas) skelbia, kad, nepaisant to, jog gal kam nors Konvencijos nuostatos atrodo revoliucinės, iš tiesų jos yra esminis bandymas pakeisti esamą visuomenės ir įstatymo turimą asmenų su negalia traktuotę (Tarptautinis PPS judėjimas, n. d., a). Konvencijos nuostatos, anot judėjimo, yra žingsnis užtikrinant visų asmenų su negalia savarankiškumą ir apsisprendimą, kas yra realaus ir visiško asmenų su negalia pilietiškumo, taip pat pagalbos priimant sprendimus ramstis.
Pagalbą priimant sprendimus šis judėjimas apibrėžia kaip galimybes padėti asmenims su negalia apsispręsti dėl savo gyvenimo, padedant jų pačių pasirinktai žmonių komandai. Asmenys su negalia patys renkasi žmones, kuriuos pažįsta ir kuriais pasitiki, kurie atitinkamai tampa paramos priimti sprendimus tinklo dalimi. Pagalbą priimant sprendimus judėjimas laiko alternatyva globai. Globojami asmenys neturi teisės priimti sprendimų svarbiais klausimais. Globėjas priima asmeninius sprendimus svarbiais gyvenimo klausimais, įskaitant asmens sveikatos priežiūrą, finansus, ar tuoktis ir sukurti šeimą, su kuo bendrauti, kitus kasdienius sprendimus. Užuot globėjui priėmus sprendimą už žmogų su negalia, pagalba priimant sprendimus leidžia asmeniui su negalia pačiam priimti sprendimus. Mes visi dalyvaujame palaikomo sprendimų priėmimo procese, teigia Tarptautinis pagalbos priimant sprendimus judėjimas. Prieš priimdami sprendimus konsultuojamės su šeima ar draugais, kolegomis ar klasės draugais, mechanikais ar mentoriais. Prašome pagalbos, kad nuspręstume, ar eiti į aklą pasimatymą, pirkti naudotą automobilį, keisti darbą, atnaujinti nuomos sutartį, atlikti kataraktos operaciją. Pasitariame su kitais, o tada sprendžiame patys. Tarptautinis pagalbos priimant sprendimus judėjimas teigia, kad asmenims su negalia gali prireikti pagalbos priimant sprendimus dėl gyvenimo sąlygų, sveikatos priežiūros, santykių ir finansinių reikalų. Tačiau jiems nebūtinai reikia globėjo, kuris už juos priimtų tuos sprendimus. Patikimas pagalbos teikėjų tinklas gali pateikti klausimus ir peržiūrėti galimybes, kad padėtų asmenims su negalia patiems priimti sprendimus. Pagalbos teikėjus pasirenka pats
PAGALBA PRIIMANT SPRENDIMUS. VISKĄ GALIU DARYTI PATI!
Žmogaus teisės. Bendravimo būdai. Geroji patirtis
Mokomoji knyga
Sudarytojai: Gedas Malinauskas ir Jonas Ruškus
Redaktorė Auksė Matiukė
Maketuotoja Laura Petrauskienė
Viršelio dizaineris Darius Jelenskis
2025 05 05. Tiražas 70 egz. Užsakymo Nr. K25-014.
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt