Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie 1312/1315–1383 m.) by Vytautas Magnus University

Vytauto Didžiojo universitetas

Vytas Jankauskas

Didysis Voluinės kunigaikštis

Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie 1312/1315–1383 m.)

Monografija

KAUNAS, 2025

Recenzentai:

doc. dr. Nerijus Babinskas, Vilniaus universitetas

dr. Tomas Baranauskas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas

dr. Laima Bucevičiūtė, Vytauto Didžiojo universitetas

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros posėdyje 2024 m. spalio 24 d. (protokolo Nr. 07-01) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2024 m. spalio 30 d. (protokolo Nr. 5-4).

Monografija parengta vykdant Lietuvos Mokslo Tarybos (LMTLT) finansuotą projektą: „Voluinės integracija į LDK XIV amžiuje“, sutarties Nr. S-LIP-22-78

Viršelyje panaudota:

Miniatiūra iš Lucko psalmyno (Medičių biblioteka Florencijoje) ir XIV a. bizantiška šv. Demetrijaus ikona (Luvro muziejus)

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-467-641-3 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-642-0 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094676420

Skiriu protų ir širdžių vadovo, mano vedlio iš tamsos, amžinos atminties kunigo brolio Kęstučio Kazimiero Briliaus, MIC (1954–1980–2024) atminimui.

Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje. Amen

TURINYS

ĮVADAS

LIETUVA-RUSIA-VOLUINĖ: SANTYKIŲ MODELIO GENEZĖ

Ties Lietuvos ir Rusios santykių ištakomis (XI–XII a. pirmoji pusė)

Rusios ir Lietuvos santykių intensyvėjimas (XII a. antroji pusė – XIII a. pradžia)

Voluinės reikšmė lietuvių aktyvumui Rusioje

LIETUVOS SANTYKIAI SU LENKIJOS ŽEMĖMIS

Lietuvos ir Lenkijos kontaktų pradžia

Lietuvos ir Mazovijos dinastinės diplomatijos tradicijų užuomazgos

1323–1325 metai: Romanovičių dinastijos pabaigos poveikis regionui

GEDIMINAIČIŲ DINASTIJA – PAGRINDINIS VALSTYBĖS

KONSOLIDACIJOS FAKTORIUS

Gediminaičių dinastijos kilmės klausimai

Dinastinė struktūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Lietuvos ir Rusios žemių svarba dinastijos hierarchijoje

Krikšto reikšmė dinastinei struktūrai

Kai kurios dinastinės onomastikos problemos ir Liubarto vardas

LIUBARTO JAUNYSTĖ IR VALDYMO PRADŽIA VOLUINĖJE

Liubarto jaunystės metai

Liubartas įsitvirtino Voluinėje: pirmieji žingsniai

LIUBARTAS ROMANOVIČIŲ PAVELDO GEOPOLITINIAME VORATINKLYJE

Romanovičių paveldo dalybos tarp Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos

Bizantijos imperijos įtaka ir Rusios vaidmuo

Totorių įtaka Pietvakarių Rusioje

Haličo žemė ir bajorijos geopolitinė reikšmė

Liubarto bandymai įsitvirtinti Romanovičių paveldo teritorijoje

KOVOS DĖL PIETVAKARIŲ RUSIOS IR VOLUINĖS

Kazimiero III interesų stiprėjimas Pietvakarių Rusioje (1349–1350 m.)

Liubartas 1349–1350 m. LDK diplomatinėse peripetijose

Konfliktas dėl Romanovičių palikimo dalybų (1351–1355 m.)

Paskutinės kovos su Kazimieru III: 1366–1368 m. karas

Paskutinės Liubarto kovos 1376–1378 m. ir jų pasekmės

LIUBARTAS IR JAUNIEJI GEDIMINAIČIAI VOLUINĖJE

Jurgis Narimantaitis – Belzo ir Chelmo kunigaikštis

Karijotas ir Karijotaičiai: iš Lietuvos per Naugarduką ir Voluinę iki Podolės

Fiodoras Algirdaitis: padėtis Voluinėje ir statusas dinastijoje

LIUBARTO STATUSO RAIŠKA

Liubarto titulatūra

Liubarto antspaudas

Liubarto rezidencinė pilis Lucke

Liubarto dvaras ir aplinka Voluinėje

LIUBARTO

Paskutinieji

Liubarto

ĮVADAS

1853 metais Kazimierzas Piotras Stadnickis išleido Liubartui skirtą monografiją. Tai buvo veikalo, skirto Gedimino sūnums1 antrasis tomas. K. P. Stadnickis Liubarto biografiją aprašė remdamasis savo laikmečio supratimu, turimais šaltiniais ir to meto metodologinėmis priemonėmis, kurios atspindėjo XIX a. vidurio mokslo lygį.

Šiandien, grįždami prie to paties darbo, galime konstatuoti, kad situacija yra pasikeitusi: šaltinių laukas išsiplėtęs (ir vis dar plečiasi), metodologinių prieigų įvairovė taip pat žymiai praturtėjo, o bendras humanitarinių ir visuomenės mokslų instrumentarijus labai skiriasi nuo to, kuriuo rėmėsi XIX a. istorikai. Per daugiau nei pusantro šimtmečio lituanistiniai tyrimai įgavo aiškiai apibrėžtas ribas, kurių židinys yra Lietuva su visais iš to išplaukiančiais privalumais ir trūkumais.

Būtina konstatuoti, kad pradėdami tyrinėti tą patį klausimą šiandiena, turime visiškai kitokią situaciją – K. P. Stadnickis buvo šio klausimo istoriografijos ištakose, dirbti turėjo pirmiausiai su gausiais šaltinių duomenimis, daug dėmesio skirdamas kontekstams, o šių dienų istorikas jau turi visą eilę enciklopedinių straipsnių, skirtų Liubartui, platesnių ar siauresnių biogramų2, taip pat specialiai parengtų studijų (nors ir beletrizuotų)3. Be istoriografijos, tiesiogiai susijusios su Liubartu, ne mažesnę svarbą užima kitas istoriografinis įdirbis, apimantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės struktūrų ir sąveikų tyrimus. Šie platesnio pobūdžio darbai suteikia reikšmingą kontekstą ir papildomą gylį tyrinėjant konkrečias istorines asmenybes, tokias kaip Liubartas. Nagrinėjant Liubarto biografijos klausimus būtina atkreipti dėmesį į kelis specifinius aspektus. Pirmiausia, Lietuva XIII–XIV a. buvo pakraštys europietiškojo pasaulio, prie kurio vis dar buvo stengiamasi pritapti, o pritapimo procesas užsitęsė, nors ir buvo pakankamai skubus4. Lietuva tuo metu buvo „barbarų Europos“ rudimentas5, išlikęs dėl izoliacijos, nors ir iš visų pusių supamas krikščioniškosios civilizacijos atstovų ir spaudimo. Tai specifinis darinys, kuris gyvavo pagal savąsias taisykles, su savo papročiais, tačiau nebuvo iki galo izoliuotas: jis pulsavo santykiuose su supančiu pasauliu, ir šio proceso metu buvo perimamos įtakos. Jau XIII a. anonimas kalba apie aplinkinio pasaulio įtaką lietuviams6. XIV a. Lietuvos valdovai bandė sulaužyti izoliacijos gniaužtus, siekdami ne tik trumpalaikių naudų, bet ir

1 STADNICKI, Kazimierz Piotr, Synowie Gedymina, t. 2: Lubart xiązę Wołyński, Lwów, 1853.

2 KUCZYŃSKI, Stefan Maria, Lubart Dymitr (w. XIV), Polski Słownik Biograficzny, t. XVII, Wrocław-WarszawaKraków-Gdańsk, 1972, s. 576–577; JASAS, Rimantas, Liubartas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XIII, Vilnius, 2008, p. 494; БЕЛЫ, Алесь, Любарт, Вялікае Княства Літоўскае: Энцыклапедыя ў двух тамах, т. 2, Мінск, 2007, с. 225; ШАБУЛЬДО, Фэликс, Любарт, Енциклопедія історії України: у 10 т., т. 6, Кіїв, 2009, с. 372; IVINSKIS, Zenonas, Liubartas Gediminaitis, Lietuvių enciklopedija, t. 16, Boston, 1958, p. 318–320; JASAS, Rimantas, Liubartas, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2, Vilnius, 1986, p. 635; JASAS, Rimantas, Liubartas, Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2, Vilnius, 1968, p. 463; ТРОНЕВИЧ, Петро,

3 ТРОНЕВИЧ, Петро Олексійович,

Київ, 2013, с. 493–496.

2011.

4 GUDAVIČIUS, Edvardas, „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis, Lietuvos istorijos studijos, nr. 4, 1997, p. 42–43.

5 MODZELEWSKI, Karol, Barbarų Europa, iš lenkų kalbos vertė Vytautas DEKŠNYS, Vilnius, 2008.

6 COLKER, Marvin L., America Rediscovered in the Thirteen Century?, Speculum: A Journal of Medieval Studies, vol. 54, no. 4, 1979, p. 723.

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie 1312/1315–1383 m.)

kviesdamiesi į savo žemes žmones iš Vakarų Europos7. Rusėniškos įtakos mastai tik dabar atsiskleidžia radus naujos archeologinės medžiagos Kernavėje8 ir Vilniuje9. Be to turime kasdienybės ir buitinio gyvenimo detalių, kurios dar tik pradėtos tirti ir nėra iki galo įvertintos10. Šalia pasaulio, su kuriuo buvo akivaizdžiai kontaktuojama, galima išskirti Bizantijos, Bulgarijos, Bohemijos ir Šventosios Romos imperijos, bei Vengrijos teritorijas, neužmirštant, kad rytuose buvo dar ir islamo pasaulis, Čingischano sukurtos imperijos skeveldros, kurių įtaka taip pat nėra iki galo įvertinta. Greta funkcionavo ir vienas iš pastoviausių geopolitinės įtakos elementų Lietuvai – Rusia11. Šis komunikacinių ryšių tinklas tęsėsi, skleidėsi ir traukė Lietuvą iš izoliacijos, įvesdamas ją į santykių su artimesniu ar tolimesniu pasauliu peripetijas.

Nepaisant XIV a. egzistavusio plataus komunikacinio tinklo, Lietuvoje gyvavo ir savitos tradicijos, kurias galime labai aiškiai identifikuoti. Kultūrinis sinkretizmas (taip pat ir politinės kultūros fone), paveikė Lietuvos vidines struktūras, tačiau dėl ypatingos situacijos susiformavo unikalios politinės kultūros tradicijos. Čia netinka sena istoriografinė klišė, teigianti, kad Lietuvos plėtra į Rusią buvo taikus procesas. Plėsdamasi į Rusios teritoriją Lietuva buvo karinga, atkakli ir nuožmi12, o apie taikaus Rusios teritorijų prijungimo būdus prie Lietuvos valstybės galime kalbėti tik labai atsargiai, kaip apie išimtis, sąlygotas šaltinių tylos. Pavyzdžiui, nors du Gedimino sūnūs – Algirdas, gavęs Vitebską, ir Liubartas, užėmęs Voluinę, – vedė kunigaikštytes iš Rusios, pastarasis turėjo išsikovoti sau vietą Rusioje. Nors sugyvenimo formų buvo ieškoma, tačiau unikalios struktūros buvo kuriamos atskirai nuo jų. Pirmiausia – tai dinastija. Jeigu pabandytume peržiūrėti dinastijos apibrėžimus, būtų galima išskirti kelis ją sudarančius elementus: giminės faktorius (nebūtinai kraujo giminės, kaip būdavo Romos imperijoje) ir valdžios perdavimo mechanizmai13. Lietuvoje atkreiptas dėmesys į strips regia išsiskyrimą14, kas sutampa su valdžios perdavimo mechanizmų prigijimu. Tačiau nagrinėdami Lietuvos atvejį turime žvelgti plačiau: kai vienu metu veikdavo apie 40 valdančiosios giminės atstovų15, akivaizdu, kad pats sugyvenimo klausimas buvo gerokai komplikuotesnis. Turime kalbėti apie sudėtingą socialinę struktūrą, kuri veikė pagal savo mechanizmus, suderindama atskirų individų teises ir privilegijas16. Būtent tokiu žvilgsniu žvelgiant, Liubarto biografijos tyrimas yra labai svarbus. Liubarto asmenybė gali būti ryškių procesų rodiklis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmiausia turime atkreipti dėmesį į tai, kad jis veikė kaip savosios giminės – valdančiosios

7 Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai, ed. Stephen C. ROWELL, Vilnius, 2003, p. 60–61.

8 VĖLIUS, Gintautas, Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV a., Vilnius, 2005, p. 89.

9 JONAITIS, Rytis, KAPLŪNAITĖ, Irma, Senkapis Vilniuje, Bokšto gatvėje. XIII–XV a. laidosenos Lietuvoje bruožai, Vilnius, 2020, p. 290–298.

10 Plg.: ТЕРСЬКИЙ, Святослав

ВАЙТКЕВІЧІУС, Гедиминас, Вплив гончарства галицьковолинської землі на становлення керамічної традиції Вільнюса, Центрально-Східна та Південно-Східна

2023, c. 106–114.

11 IVINSKIS, Zenonas, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, 1978, p. 2–3.

(XIII -

XIV века): овладение Полоцком и Новогрудком, Исторический вестник, т. 7 (154), 2014, с. 54–85.

13 Istorijos žodynas, red. kol. pirmininkė Vida PUKIENĖ, Vilnius, 2003, p. 105.

14 PETRAUSKAS, Rimvydas, Gediminaičiai, Algirdaičiai, Jogailaičiai – stirps regia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuva – Lenkija –Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai, sudarytojai Eugenijus SAVIŠČEVAS, Marijus UZORKA, Vilnius, 2014, p. 22–34.

15 KIAUPA, Zigmantas, KIAUPIENĖ, Jūratė, KUNCEVIČIUS, Albinas, Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 1995, p. 94.

16 Plg.: JANKAUSKAS, Vytas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdančioji dinastija XIII a. pabaigoje – XV a. viduryje, daktaro disertacija, Kaunas, 2011.

Gediminaičių dinastijos – atstovas. Valdė vadovaudamasis savo laikotarpio normomis ir galimybėmis. Taip pat jis veikė Rusios erdvėje, kuri funkcionavo jau ilgą laiką ir pagal modelius, kurių genezė siekia XI–XII a., o jie buvo sukurti dar XIII a., tobulinti XIV a. dėl pokyčių, kuriuos sukėlė lietuvių skverbimasis į Rusios žemes. Būtent todėl, kai kalbame apie Liubartą, turime keliais lygmenimis pažvelgti į praeitį. Žinoma, jis buvo Lietuvos politinės kultūros tradicijos nešėjas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Analizuodami Liubarto biografiją mes galime gauti unikalių žinių. Tai ne tik kunigaikščio Rusioje veiklos modelis ar atskirų teritorijų integracijos į LDK klausimas. Pirmiausia galime gauti unikalių žinių apie Liubarto jaunystę, nors šaltiniai ir skurdūs, bet juos papildo etnografinė ir toponiminė medžiaga. Ypatingą vietą, kalbant apie Liubarto biografiją, užima Lenkijos ir Vengrijos kryptimi vykdyta LDK politika, rodanti Liubarto svarbą LDK vakarėjimo procese. Liubartas LDK intensyviausius kontaktus turėjo su Vidurio Rytų Europa kartu su Podolę valdžiusiais Karijotaičiais, kurie užtikrino, kad jis bus viena iš raktinių figūrų, sprendžiant santykių su Vakarų pasauliu pobūdį. Ne mažiau svarbu pabrėžti, kad Liubartas, atėjęs į Haličo-Voluinės žemę, susidūrė ne tik su vietinių gyventojų nuotaikomis, tačiau taip pat įsiliejo į tarptautinių santykių sistemą, kurios saitai lietė tiek Bizantijos dvarą ir bažnytines struktūras, tiek ir Aukso ordos teritorinius, karinius ir diplomatinius interesus. Tokia situacija Liubartą darė vienu iš svarbiausių dinastijos atstovų. O tai jau lėmė kitokius veikimo modelius. Lietuvos dinastijos elitas ir jaunieji atstovai tam tikrame regione per Liubarto asmenį veikė kaip struktūra, todėl Voluinėje vykusių procesų pažinimas yra itin svarbus, nes turimi šaltiniai leidžia susidaryti aiškesnį dinastijos (ir visos valstybės) įtakos vaizdą. Galiausiai, remiantis Liubarto biografija ir Voluinės medžiaga istoriografijoje, galime kelti klausimą, kokia LDK buvo XIV amžiuje, pagal kokius modelius ji veikė ir kaip atrodė vidinių ryšių sistema? Aiškindamiesi atskirų dėmenų veikimo mechanizmus, mes galime aprėpti visumą ir bandyti atsakyti į klausimą, koks buvo LDK valstybingumo modelis XIII–XIV amžiuje.

Būtina taip pat pabrėžti tam tikrą lietuviškos medievistinės biografistikos tradiciją, kuri egzistuoja šiais laikais. Šiuolaikinėje biografistikoje į individą nežiūrima izoliuotai, jis matomas praeities įvykių ir procesų kontekste, todėl biografija nėra tik siauras ar detalus asmens gyvenimo aprašymas, tas pats galioja ir kalbant apie Liubartą. Biografija lietuviškoje istoriografijoje yra būdas papasakoti valstybėje vykusius procesus. Tokia susiklosčiusi tradicija įpareigoja, kad į biografijos rėmus sutilptų žymiai platesni valstybės funkcionavimo aspektai.

Žvelgiant į biografistiką tokiu aspektu, galima pabrėžti, kad Liubarto asmuo yra lęšis –tai būdas pasižiūrėti į Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykusius integracijos procesus. Liubartas buvo ilgaamžis ir valdė Voluinę nuo jos užėmimo beveik visą XIV amžių. Todėl procesai, vykę apibrėžtoje teritorijoje, koreliuoja su konkretaus individo veiklos formomis. Tai sąlygoja biografijos specifiškumą – Liubarto valdoma Voluinė perėjo pirmąjį integracijos į LDK etapą. XIII a. susiformavęs Haličo-Voluinės valstybinis darinys ar Rusios (Rutėnijos) karalystė nuo 1253 metų17 anksčiau nefunkcionavo kaip bendras vienetas. Tiek Haličas, tiek Voluinė turėjo savų ypatumų, – abi žemės buvo valdomos skirtingų Riurikaičių šakų18,

17 DĄBROWSKI, Dariusz, Daniel Romanowicz król Rusi (ok. 1201–1264), t. 1: Biografia polityczna, Kraków, 2013, s. 353–367.

18 NAGIRNYY, Witalij, Polityka zagraniczna księstw ziem halickiej i wołyńskiej w latach 1198(1199) – 1264, Kraków, 2011, s. 10–13.

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie 1312/1315–1383 m.)

o tai tapo lemiamu veiksniu integracijos proceso partikuliarumui. Nors Romanovičių vaidmuo buvo konsoliduojantis, tačiau jie nesugebėjo suvienyti šių dviejų skirtingų teritorijų. Šis procesas atsispindėjo Haličo-Voluinės žemių integracijoje į LDK: Liubartui nepavyko sukurti veiksmingų mechanizmų, užtikrinančių Haličo diduomenės paramą. Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įsitvirtinimas šiame regione paskatino teritorinį partikuliarizmą ir visos struktūros dezintegraciją. Galbūt su šiuo procesu būtų buvę galima kovoti, tačiau Romanovičių paveldo perėmimo klausimas rūpėjo ne tik Lietuvos elitui. Būtent čia matome Liubarto veiklos svarbiausius elementus: gebėjimą įsitvirtinti Voluinėje ir mechanizmų atradimą bei pritaikymą, kaip ją paversti integralia LDK dalimi. Po Liubarto mirties LDK prasidėjo kitokio pobūdžio procesai, nulemti iš dalies christianizacijos, iš dalies kartų kaitos dinastijoje. Su Algirdo, Kęstučio ir Liubarto mirtimis, kurios chronologiškai labai artimos, Gedimino sūnūs pasitraukia, o Gedimino anūkai iškyla ir galutinai įsitvirtina dinastinėje struktūroje. Tai buvo dėsningas reiškinys, nes kartų kaita yra natūrali istorijos proceso dalis. Tačiau keičiantis kartoms, kito ir geopolitinė ar netgi civilizacinė LDK orientacija. Nors Voluinė dar kurį laiką išliko vientisas darinys, tačiau išgyveno ryškius pokyčius. Ji tapo įvairių dinastijai priklausiusių individų interesų objektu. Teritorinis partikuliarizmas ir hierarchinio centro klausimas šiuo atveju yra esminis. Valdant Liubartui, teritorinės struktūros buvo orientuotos taip, kad paklustų jo viršenybei, o Gedimino anūkų karta įnešė kiek kitokius principus – Voluinė tapo ta erdve, kurios teritorinis integralumas nustojo būti vertinamas: Voluinės kunigaikščio sąskaita buvo sprendžiami dinastijos elito ginčai ir tai nulėmė, kad ėmė trūkinėti vidiniai ryšiai. Čia turime padaryti išlygą: Voluinė XIV a. pabaigoje buvo tiek integruota į LDK vidaus struktūras, kad pasikeitęs dinastijos veikimo modelis nesukėlė ryškesnių problemų. Ne mažiau svarbius procesus nulėmė Lietuvos krikštas ir unijos su Lenkija sukūrimas. Voluinė nebebuvo konflikto smaigalys. Dėl šių procesų XIV a. pabaigoje Voluinė pradėjo naują integracijos į LDK etapą.

Toks sudėtingas problemų laukas įgalina tyrinėtoją suformuluoti darbo tikslą: išanalizuoti Voluinės integracijos į LDK procesus valdant Liubartui (pirmasis Voluinės integracijos į LDK etapas).

Siekiant šio tikslo, išskirtini keli uždaviniai:

1. Aptarti Lietuvos tarptautinių santykių aspektus ir kiek jie aktualūs Liubarto veikimo modeliams. Privalu suvokti, kad Rusios vaidmuo čia yra svarbiausias, tačiau vėliau iškilo Lenkijos (iš pradžių dar nesuvienytos) įtaka ir kiti geopolitiniai komponentai, veikę Liubarto valdymą Voluinėje.

2. Pristatyti dinastinės struktūros elementus, kurie darė įtaką Liubarto vietai dinastijoje. Kadangi dinastija buvo pagrindinis valstybės konsolidacijos veiksnys, jos svarba buvo glaudžiai susijusi su skleidžiama politine kultūra.

3. Išanalizuoti Liubarto veiklą ir jos modelius, įkontekstinant juos vykusių procesų geopolitinių slinkčių rėmuose. Įvertinti LDK vidaus struktūrų sklaidą iš centro į periferiją, atsižvelgiant pirmiausiai į socialinius šios sklaidos aspektus. Archajiškų, tik Lietuvai būdingų, elementų naudojimas buvo itin svarbus teritorinių integracijos procesų veiksnys, leidęs suformuoti specifinius vidaus santykius tam tikrame teritoriniame vienete.

4. Sintezuojant šiuos duomenis, galima atsakyti į klausimą, kokia buvo LDK XIV amžiuje, koks buvo jos valstybingumo modelis ir kaip vystėsi lietuvių ir rusėnų santykiai.

Aptariant šį problemų lauką, siekiant konkrečių iškeltų tikslų ir uždavinių, būtina apsibrėžti metodologinius rėmus. Žinoma, pirmiausia tenka išskirti tradicinę humanitarinę metodologiją, kuri yra bendra visoms šios šakos disciplinoms – deskriptyvinę analizę. Siekiant įvertinti įvairius problemų aspektus, galima kalbėti apie lyginamosios analizės

teikiamas galimybes, kurios, mano nuomone, taikytinos su tam tikromis išlygomis: ji leidžia apibūdinti bendruosius valstybės ir visuomenės raidos bruožus, tačiau kai susiduriame su specifiniais reiškiniais, šio metodo galimybių ribos būna išsemtos. Lietuvos medievistikoje sėkmingai naudojama toponimikos analizė šiame darbe taip pat vaidina svarbų vaidmenį, ji leidžia suformuluoti svarbias hipotezes ir pabandyti išskirti modelius, kurie anksčiau nebuvo užčiuopti ar analizuoti.

Greta šių metodų norėtųsi išskirti dar du, kurie nėra iki galo įvertinti ir taikomi mūsų medievistikoje. Pirmiausia svarbu yra aptarti problemų lauką, patekusį į medievistiką iš literatūrologinės srities: kaip reikėtų spręsti Lietuvos epo klausimą? Jis susijęs su Lietuvos kronikų legendinėje dalyje užfiksuotos tradicijos integravimu į istorinį tyrimą ir yra sudėtingas. Į Lietuvos kronikų legendinę dalį žvelgiama kaip į XVI a. pradžios intelektualinės minties šaltinį, sudarantį prielaidas kalbėti apie politinius, socialinius ar kultūrinius savo epochos parametrus. Tačiau tai, jog šiame šaltinyje fiksuojama žodinė tradicija19, išskiriami epiniai siužetai20, leidžia šį klausimą analizuoti ir kitokiais aspektais. Epo, kaip kultūrinio reiškinio, tyrimas europinėje istoriografijoje turi daugybę variantų21. Išskirtina tai, kad epas yra tautokūros procesą apibūdinantis pasakojimas, fundamentalus, pagražintas ir perpasakojant transformuotas, tačiau vis tiek pakankamai istoriškas. Visgi toks žvilgsnis į epą tinka apibūdinant bendruosius procesus. Norint analizuoti detales, epui nepakanka tikslumo, jo siužetai transformuoti, o istorinis vyksmas iškraipytas. Tais atvejais, kai yra verifikacijos galimybė, epo duomenis galima tikrinti, o kai jos nėra – tenka pripažinti, kad turimi duomenys nėra pakankamai patikimi tam, kad leistų daryti platesnius ar gilesnius apibendrinimus. Ne mažiau svarbus yra antrasis metodologinis aspektas, pratęsiantis pirmojo problemas – toliau kalbėsime apie santykį su folklorine medžiaga. Nors yra surinkta pakankamai daug etnologinės medžiagos, jos panaudojimas yra ribotas. Jau pirmoji analų mokyklos karta etnologinę medžiagą integravo į medievistinius tyrimus, suteikdama pagrindą iliustruoti ilguosius procesus istorijos raidoje. Šiame tyrime tokia metodika bus šiek tiek naudojama ir būtina atkreipti dėmesį į folklorinės medžiagos potencialą tolimesniems tyrimams. Etnologijos duomenimis galime remtis tada, kai vertindami keliamas problemas neturime istorinės medžiagos. Atsižvelgiant į jos specifiškumą ir tai, kad ši medžiaga buvo gyvai užkonservuota bendruomenėse, galima daryti prielaidą, jog ji kilusi iš archajiškų visuomenės formų. Žvelgiant į valstiečių pramogas, jų žaidimus, taip pat šventes ir jų apeiginius papročius, galima pabandyti pasekti, kokios veiklos buvo būdingos senovės lietuvių visuomenei. Žinoma, yra labai svarbūs tiek kokybiniai, tiek ir kiekybiniai duomenų parametrai, tačiau bandant suvokti vykusius procesus, minėtų duomenų įvertinimas būtų prasmingas. Ne mažiau svarbus šaltinis būtų tautosakos, ypač dainuojamosios, integravimas į tyrimo procesą. Turint omenyje, kad dainuojamosios tautosakos žanras leidžia užfiksuoti ir išsaugoti visuomenėje funkcionavusius papročius ir elgsenos modelius, šio žanro analizė gali reikšmingai prisidėti prie atskirų problemų sprendimo.

Su Liubartu susijusių šaltinių skaičius nėra didelis, todėl tiesioginius šaltinius galime paminėti visus. Pirmiausia – tai Liubarto (vieno ar su kitais Gediminaičiais) išduoti dokumentai. Taip pat jam adresuoti dokumentai, kuriuose jis nurodomas vieninteliu adresatu arba yra vienas iš Gediminaičių dinastijos narių. Būtina pabrėžti, kad Liubartas dažniausiai

19 Plg.: GUDMANTAS, Kęstutis, Valdovo ir dinastijos įvaizdžiai vėlyvuosiuose metraščiuose, Acta Academiae Artium Vilnensis, vol. 65–66, 2012, p. 56.

20 BUMBLAUSKAS, Alfredas, Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795, Vilnius, 2005, p. 104.

21 Plg.: HATTO, Arthur T., General introduction, Traditions of Heroic and Epic Poetry, vol. 1: The traditions, ed. Robert AUTY, London, 1980, pp. 1–8.

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie 1312/1315–1383 m.)

minimas nedatuotuose dokumentuose: Kęstučio ir Liubarto rašte Torūnės pirkliams22, Gediminaičių sutartyse, kurias istoriografija datuoja 135223 ir 136624 metais, taip pat Liubarto sutartyje su Kazimieru, datuojamoje tais pačiais 1366 metais25, arba garantinio rašto, išduoto Jonui Bidinovičiui, santraukos vertime26. Visi šie tarptautiniai dokumentai yra pagrindiniai šaltiniai, padedantys rekonstruoti Liubarto statusą Voluinėje ir jo ryšius su kitais dinastijos nariais. Todėl Liubarto dokumentas, išduotas Lvovo miestiečiams 1379 metais27 šiame kontekste yra išimtis.

Būtina pabrėžti, kad labai svarbūs ir su Liubartu susiję dokumentai yra apie krikščionybės sklaidą mūsų regione. Pirmiausiai tai Liubartas popiežiaus kurijos matymo lauke28, tačiau gerokai svarbesni duomenys yra susiję su Bizantijos imperija ir Konstantinopolio dvaru. Turimas 1347 metų imperatoriaus Jono VI Kontakūzeno laiškas Liubartui29 matytinas platesniame duomenų kontekste, kai imperatorius sprendė Haličo metropolijos likvidavimo klausimą. Juos papildantys metropolito Teognosto užrašai rodo, kad šis klausimas buvo painus – tam, kad metropolija būtų likviduota, metropolitui teko apsilankyti Voluinėje, nors didelių rezultatų jis nepasiekė (Liubartas ir, veikiausiai, Lucko vyskupas, toliau disponavo metropolito turtu)30. Šie duomenys atskleidžia Liubartą krikščioniškosios Europos kontekste. Vienas sudėtingiausių klausimų yra susijęs su Liubarto bažnytiniais dokumentais. Originalų ar nuorašų mes neturime, tačiau Liubartas atmintyje išliko kaip bažnyčios rėmėjas. Tai galime matyti tiek iš Švitrigailos dokumente perpasakoto Liubarto dokumento Dievo Motinos užmigimo cerkvei Vladimire31, tiek su Liubartu siejamuose pasakojimuose šv. Jono Evangelisto katedrai Lucko pilyje32. Todėl vienintelis dokumentas, kuris siejamas su Liubartu, toliau išlieka 1322 metais datuojamas falsifikatas, kuris visiškai iškrenta iš Lietuvos

22 Грамоти XIV ст., yпорядк., вст. ст., ком. i слов.-покаж. Марія Михайлівна ПЕЩАК, Київ, 1974, c. 23.

23 Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Zbiór dokumentów pergaminowych sygn. 651; РОЗОВ, Володимир, Українські грамоти, т. 1: XIV в. і перша половина XV в., Київ, 1928, с. 4.

24 Traktat książąt litewskich z Kazimierzem Wielk. 1366 r., podał Aleksander CZUCZYŃSKI, Kwartalnik historyczny, t. 4, 1890, s. 513–514.

25 Biblioteka XX Czartoryskich w Krakowie, perg. 254; Archiwum książąt Lubartowiczów Sanguszków w Slawucie, t. 1: 1366–1506, wyd. Zygmunt Luba RADZIMIŃSKI, Lwów, 1887, s. 1.

26 Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Zamoyskich, sygn. 33, k. 609; HALECKI, Oskar, Z Jana Zamojskiego inwentarza archiwum koronnego, Archiwum Komisji Historycznej, t. 12, cz. 1, Kraków, 1919, s. 166–167.

27 Akta grodzkie i ziemskie z czasów Rzeczypospolitej Polskiej z archiwum tak zwanego bernardyńskiego we Lwowie w skutek fundacyi śp. Alexandra hr. Stadnickiego. Wyd. staraniem Galicyjskiego Wydziału Krajowego, T.3, Lwów, 1872, s. 59.

28 Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae gentiumque finitimarum historiam illustrantia maximam partem nondum edita ex tabularis Vaticanis deprompta collecta ac serie chronologica disposita, t. 1: Ab Honorio PP. III. usque ad Gregorium PP. XII. 1217–1409, col. A. Theiner,Roma 1860, p. 695.

29 Русская историческая библиотека, издаваемая Археографической комиссией, т. 6: Памятники древнерусского канонического права. Часть первая (Памятники XI–XV в.), ред. Василий

1880, стб. 29–30. 30 ПРИСЁЛКОВ, Михаил Дмитриевич,

кн. 1, 1916, с. 58, Paelografinė įrašo (10 fragmento) analizė parodė, kad jis sudarytas iš trijų dalių, užrašyme dalyvavo trys raštininkai (trys skirtingos rašysenos ir trys rašalai buvo panaudoti užrašymo metu): Biblioteca Apostolica Vaticana, Vat.gr. 840, p. 244v.

kunigaikščių XIV a. Rusioje duotų dokumentų, tiek ir iš Liubarto titulatūros konteksto33. Čia visgi reikia paminėti jau ne paties Liubarto, bet jo sūnų dokumentą, įrašytą 1384 m. Lucko psalmyne34. Jis leido tiksliai datuoti Liubarto mirtį, kuri iki šiol istoriografijoje buvo nustatoma apytiksliai, remiantis duomenimis, kada Liubartas buvo paminėtas paskutinį kartą. Kita didelė šaltinių grupė, susijusi su Liubartu, yra kronikos, analai ir metraščiai. Čia reikėtų pirmiausiai išskirti Jano iš Čarnkovo kroniką, kurioje yra pakankamai išsamiai atspindėtas Liubarto kovų su Lenkija ir Vengrija laikotarpis35. Nors pirmoji šios kronikos dalis (iki Kazimiero III mirties) priskiriama kitam autoriui, tačiau ji buvo atsidūrusi bendrame rankraštyje ir jos sąlyginis susiejimas su Janu iš Čarnkovo yra tapęs istoriografine tradicija, todėl net ir ankstyviausiąją dalį šiame darbe įvardiname kaip Jano iš Čarnkovo kroniką. Būtent šioje kronikoje pateikiami išsamiausi duomenys, susiję su Liubarto ir Lenkijos karalių Kazimiero III ir Liudviko I valdymo laikotarpiais. Šiuos duomenis papildo Vengrijoje parengta Dubnicos kronika36 ir smulkios žinios iš įvairių Lenkijos vienuolynų analų37. Galima pastebėti, kad šiek tiek informacijos, susijusios su Liubartu, esama ir Vokiečių ordino chronistikoje. Ir nors ten jis tiesiogiai nėra minimas, tačiau ne vieną kartą Vygandas Marburgietis pamini Voluinės Vladimiro pajėgas, kurias galėjo atsiųsti tik Liubartas38

Dar vienas labai svarbus Lenkijos chronistikos atvejis, tiriant Liubarto biografiją ir jos kontekstus, yra XV a. antrojoje pusėje parašyta Jano Dlugošo Lenkijos karalystės kronika39. Tai sudėtingas šaltinis, jis yra vėlyvas, nors ir pateikiantis originalių žinių, kurios neišliko kituose šaltiniuose. Mes galime pagrįstai klausti, kiek Jano Dlugošo kronika vis dar yra šaltinis, o kiek tai jau yra ankstyvosios istoriografijos pavyzdys, kai į jį buvo integruoti kitų šaltinių duomenys. Vertindami Jano Dlugošo kronikos žinias, turime turėti omenyje pirmiausia jo nuostatas. Jis buvo itin prolenkiškas autorius, siekė išryškinti Lenkijos pranašumus prieš Lietuvą ir jo šališkumas yra virtęs istoriografine kliše. Todėl Jano Dlugošo pateikiamos žinios, nepaisant puikiai perteiktos teksto stilistikos, visgi yra priimamos labai atsargiai. Antra vertus, reikia turėti omenyje chronologinę distanciją tarp autoriaus ir jo aprašomosios epochos ir Lenkijos analistinę tradiciją. Janas Dlugošas rašė praėjus beveik šimtmečiui po įvykių, todėl gyvų liudininkų šiais klausimais jis nebegalėjo apklausti. Žvelgiant į lenkų ir lietuvių kovų aprašymus Lenkijos analuose, galima pastebėti, kad jie yra skurdūs, apsiribojantys vienu ar dviem sakiniais. Todėl Janas Dlugošas, pateikdamas savo interpretaciją, galėjo laisvai pasitelkti fantaziją, kas šiuolaikiniams istorikams kelia tam tikrų sunkumų. Todėl ši kronika, nors ir naudojama darbe, yra vertinama labai atsargiai.

33 Архив Юго-Западной России, издаваемый Комиссией для разбора древних актов, состоящей при Киевском, Подольском и Волынском генерал-губернаторе, ч. 1-я: Содержит документы по истории православной церкви на Украине, т. VI: (1322–1648 гг.), Кіевь, 1883, с. 1.

34 СТОЛЯРОВА, Любовь Викторовна, Свод записей писцов, художников и переплетчиков древнерусских пергаментных кодексов XI–XIV веков, Москва, 2000, с. 350.

35 Joanis de Czarnkow Chronicon Polonorum, opr. Jan SZLACHTOWSKI, Monumenta Poloniae Historica, wyd. August BIELOWSKI, vol. 2, Lwów, 1872.

36 Chronicon Dubnicense, Historiae Hungaricae. Fontes Domestici, Pars prima: Scriptores, vol. III, rec. et praef. est Matyas FLORIANUS, Lipsiae, 1884, p. 162–164.

37 Monumenta Poloniae Historica, wyd. August BIELOWSKI, vol. 2, Lwów, 1872; Monumenta Poloniae Historica, vol. 3, Lwów, 1878.

38 Die Chronik Wigands von Marburg, heraus. Theodor HIRSCH, Scriptores rerum Prussicarum, ed. Theodor HIRSCH, Max TÖPPEN, Ernst STREHLKE, vol. 2, Leipzig, 1863.

39 Ioannis Dlugossi Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. Liber 7/8, consilium ed. Sophia BUDKOWA etc., Varsaviae, 1975; Ioannis Dlugossi Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. Liber nonus, consilium ed. Sophia BUDKOWA etc., Varsaviae, 1978; Ioannis Dlugossi Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. Liber 10, 1370–1405, consilium ed. Stanisław GAWĘDA etc., Varsaviae, 1985.

1312/1315–1383 m.)

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie

Paradoksali situacija yra susidariusi su Lietuvos ir Rusios metraščiais. Liubartas čia minimas tik labai fragmentiškai. Vienintelis jo paminėjimas Lietuvos metraščiuose yra susijęs su vadinamuoju Gedimino testamentu. Jame parašyta, kad Liubartas gavo valdyti Vladimirą ir Lucką, nes buvo vedęs Vladimiro kunigaikščio dukrą40, kuri bažnyčios atmenų knygoje įrašyta kaip Agripina41. Apie tai, kiek šis šaltinis yra autentiškas (užrašyta informacija XV a. viduryje), bus kalbama vėliau.

Kiek kitaip yra su Rusios metraščiais. XIV amžiaus pradžioje sunyko Pietvakarių Rusios metraščių rašymo tradicija ir šis darbas nebebuvo tęsiamas42. Todėl nuo XIV a. pagrindiniai metraščių nuorašai yra išlikę Šiaurės Vakarų Rusioje ir siejami su Naugardo, Pskovo, Suzdalės, Tverės ir Maskvos tradicijomis. Šiuose metraščiuose Liubartas minimas tik vieną kartą (neskaičiuojant vėlyvųjų, kuriuose iš Lietuvos metraščių Trumpojo sąvado buvo perimtas Gedimino testamentas). Šis fragmentas yra labai lakoniškas, susijęs su Kazimiero III įsiveržimu į Voluinę ir po to įvykusia pasiuntinybe į Sarajų, kuriai vadovavo Algirdo, Kęstučio ir Liubarto brolis Karijotas. Derantis dėl Karijoto, į Maskvą buvo nusiųstos kelios pasiuntinybės iš Lietuvos, kurių viena buvo nuo Liubarto, o jos padarinys – sudaryta antroji Liubarto santuoka43.

Tai pagrindiniai šaltiniai, tiesiogiai susiję su Liubartu ir jo valdymu Voluinėje.

40 Полное собрание русских летописей, т. 35: Летописи белорусско-литовские, cост. Николай Николаевич УЛАЩИК, Москва, 1980, с. 61; 85 etc.

41 МИЦЬКО, Ігор, Статті, написані після вигнання з Інституту українознавства НАН України, Львів, 2000, с. 3–4.

42 Monumenta Poloniae Historica, nova series, t. XVI: Chronica Galiciano-Voliniana (Chronica Romanoviciana), ed. Dariusz DĄBROWSKI, Adrian JUSUPOVIĆ, Kraków-Warszawa, 2017.

43 Полное собрание русских летописей, т. 4: ч.1: Новгородская 4-я летопись, Петроградь 1915, с. 279; Полное собрание русских летописей, т. 7: Летопись по Воскресенскому списку, Санкт-Петербург 1856, с. 215; Полное собрание русских летописей,

LIETUVA–RUSIA–VOLUINĖ:

SANTYKIŲ MODELIO GENEZĖ

Ties Lietuvos ir Rusios santykių ištakomis (XI–XII a. pirmoji pusė)

Lietuvos ir Rusios santykiai yra sudėtingi. Dėl mažo duomenų kiekio šaltiniuose mūsų žinios apie juos yra labai ribotos. Tai itin gerai atsispindi istoriografijoje. Edvardas Gudavičius, aprašydamas Lietuvos vardo pirmuosius paminėjimus, detaliai aprašė Lietuvos ir Rusios santykius XI–XII a. pirmosios pusės šaltiniuose, apžvelgdamas to meto žinias44. Šis fundamentalus straipsnis vėliau buvo pakartotas Edvardo Gudavičiaus straipsnių rinkinyje kaip nepraradęs aktualumo45. Buvo išskirti keli svarbūs Lietuvos ir Rusios ankstyviausiųjų santykių etapo elementai: Kijevo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo žygis į Lietuvą, lietuviai – Rusios duoklininkai ir Mistislavo Didžiojo (Vladimiro Monomacho sūnaus) žygis į Lietuvą 1131/1132 metais46. Iki XII a. antrosios pusės Lietuva pasirodo Rusios metraščiuose tik fragmentiškai ir tokia situacija, kalbant apie ankstyvuosius lietuvių kontaktus su Rusia, yra tipiška. Čia turime ne tik interpretacijos problemų, tačiau ir šaltinotyrines, kurių negalime ignoruoti.

Lietuvos ir Rusios santykių ištakos nėra labai aiškios. Kvedlinburgo analų žinutė apie šv. Brunono Kverfurtiečio žūtį Lietuvos ir Rusios pasienyje47 tapo atspirties tašku, vertinant regiono struktūrą. Neabejotina, kad ši problema verčia peržiūrėti geopolitinį kontekstą, tą ir padarė Darius Baronas. Jo teigimu, XI a. pradžios baltų regionas buvo teritorija, kurioje kirtosi Lenkijos ir Rusios interesai48. Pastaruoju metu vis stipriau argumentuojama nuomonė, kad šv. Brunonas į Lietuvą vyko iš Rusios49, kas suteikia kiek kitokias perspektyvas ankstyviausiam Lietuvos ir Rusios santykių kontekstui, būtent Vladimiro Sviatoslavovičiaus interesų baltiškoji kryptis atrodo dar labiau išreikšta. Tai verčia kitaip pažiūrėti į Lietuvos ir Rusios santykių ištakas. Jau XI a. pradžioje galima fiksuoti Rusios hegemonijos siekį šiame regione. Šaltiniai nors ir nepatvirtina, kad Rusios kunigaikščiai žygiavo į Lietuvą, Lietuvos nemini, tačiau žinome, kad bent Vladimirui Sviatoslavovičiui ši kryptis buvo aktuali. „Būtųjų laikų pasakojime“ minimas 983 metų įrašas apie kunigaikščio Vladimiro sėkmingą žygį prieš jotvingius rodo, kad į baltų teritorijas buvo skverbiamasi50. Tai tikrai nebuvo pirmieji kontaktai su baltų pasauliu. Jau šio amžiaus viduryje Kijevo kunigaikščių aplinkoje minimi

44 GUDAVIČIUS, Edvardas, „Lietuvos“ vardas XI–XII a. I pusės šaltiniuose, Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, 1983, t. 3 (84), p. 79–88.

45 GUDAVIČIUS, Edvardas, Lietuvos europėjimo keliais, Vilnius, 2003, p. 74–77.

46 Ibid

47 Annales Quedlinburgensis, 1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija, sudarė Inga LEONAVIČIŪTĖ, Vilnius, 2006, p. 73.

48 BARONAS, Darius, Paskutinė šv. Brunono Kverfurtiečio misija geopolitiniame kontekste, Lietuvos istorijos metraštis, 2001–2, 2002, p. 13–19.

49 SOSNOWSKI, Miłosz, Kilka uwag o chronologii życia i twórczości Brunona z Kwerfurtu, Roczniki Historyczne, 2016, r. 82, s. 63–78.

50 Полное

Lietuva-Rusia-Voluinė: santykių modelio genezė

1312/1315–1383 m.)

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie

jotvingiai. Nors interpretacijos apie šiuos duomenis gali būti įvairios, tačiau jotvingius laikyti ne gentiniu, o profesiniu dariniu visgi netikslinga – tai visiškai iškrenta iš šaltinių konteksto, o pats jotvingio Gunaro apibūdinimas neduoda jokio realaus pagrindo kalbėti apie profesinę – irkluotojo – priklausomybę ir taip suvokti jotvingius X a. viduryje51. Taigi, baltiška kryptis Kijevo kunigaikščių užsienio politikoje egzistavo.

Edvardo Gudavičiaus straipsnyje buvo paskelbtas fragmentas, kuris niekaip nebuvo susijęs su pačiu tekstu ir metraščių analize. Įterptas fragmentas buvo susijęs su Iziaslavlio (Zaslavlio) įkūrimu: čia, pasak „Būtųjų laikų pasakojimo“, buvo įkurdintas mažametis Vladimiro sūnus Iziaslavas su motina Rogneda. Jie abu vėliau perkelti į Polocką. Iziaslavlis pristatomas kaip tiesiogiai didžiojo kunigaikščio kontroliuojamas punktas, iš kurio buvo vykdoma ekspansija į lietuvių žemes52. Šis fragmentas tarsi apkarpytas ir niekaip nesisieja su likusiu tekstu. Akivaizdu, kad čia E. Gudavičius pristatė Jerzy‘o Ochmanski‘o hipotezę, kad Kijevo kunigaikštis Vladimiras įkūrė atramos tašką tolimesniam skverbimuisi į Lietuvos žemes53, tačiau ši mintis bendrame ankstyviausiųjų santykių su Rusia kontekste neišplėtota ir neįsilieja į straipsnio struktūrą, ji tarsi įterpta atskirai. J. Ochmanski‘o hipotezė signalizuoja, kad galėjo būti ankstyvesni santykiai, negu jie yra užfiksuoti metraščiuose. O idėja apie Iziaslavlį, kaip apie skverbties tašką į baltų arealą jau Vladimiro valdymo pradžioje, taip pat verta dėmesio.

Tai, kad kažkokie santykiai tarp Vladimiro Svetoslavovičiaus ir lietuvių galėjo būti, svarstyti galima pasiremiant ir folklorine bylynų tradicija. Yra bylyna, iš Dobrynios Nikitičiaus ciklo, kurioje jis, kartu su kitu didvyriu Dunajumi, siunčiamas į Lietuvą pirštis

2014, с. 71–90.

52 GUDAVIČIUS, Edvardas, Lietuvos europėjimo keliais, Vilnius, 2003, p. 76.

53 OCHMAŃSKI, Jerzy, Litewska granica etniczna na wschodzie od epoki plemiennej do XVI wieku, Poznań, 1981, s. 18–21.

Vladimiras peršasi Rognedai. Radvilų metraštis

Vladimiro krikštas. Radvilų metraštis

kunigaikščio Vladimiro vardu, ir šią misiją sėkmingai įgyvendina54. Pats šaltinis yra sudėtingas, jis priklauso folklorinei tradicijai ir užfiksuotas tik XIX a. antrojoje pusėje. Nors mokslininkai dirba su bylynomis, bandydami rekonstruoti įvykius, tačiau tai nėra paprasta. Pavyzdžiui, Borisas Rybakovas, rekonstruodamas Dobrynios žygį pirštis į Lietuvą, bando bylynos pasakojimą palyginti su metraštine informacija. Tokiu būdu gaunamas pasakojimas, kuris atspindi Vladimiro Sviatoslavovičiaus ir Rognedos santuoką. Bandoma paaiškinti, kad čia užfiksuotas Lietuvos ekspansijos į Polocką ankstyvas vaizdinys. Tačiau jis nesutampa su vėlesnėmis metraštinėmis žiniomis, nes nekoreliuoja su B. Rybakovo siūloma chronologija. Ciklą apie Dobrynią jis datuoja X a. pabaiga, priskirdamas jį pirmajai Vladimiro bylynų grupei55. Analizuojant šį bylynų ciklą, galima pastebėti ir itin skeptiškų pozicijų: Aleksandra Barkova teigia, kad bylynose istoriškumo aptikti labai sudėtinga, o kalbant apie Dobrynią –bylynos herojus yra visiškai kitoks, negu metraščiuose pavaizduotas Vladimiro dėdė Dobrynia. Todėl šie siužetai atsiejami nuo Vladimiro Sviatoslavovičiaus, nors pačios bylynos analizė yra produktyvi – analizuojamas Dunajaus, kaip svetimšalio, vaidmuo, jo ryšiai su Lietuva56, tačiau tai nepristatoma kaip realių įvykių atspindys – veikiau čia mitologinis, folklorinis ar literatūrinis siužetas.

Bandant šiuos duomenis susieti su istoriniais šaltiniais, galima atkreipti dėmesį į Riurikaičių, tarp jų ir Vladimiro Sviatoslavovičiaus, genealoginius duomenis. Iki XIII a. vidurio, kai Mindaugas susigiminiavo su Danieliumi Romanovičiumi, mes neturime jokių žinių apie tai, kad kunigaikščiai iš Rusios vestų kunigaikštytes iš Lietuvos57. Todėl, kalbant apie Kijevo kunigaikščio Vladimiro žmonas, yra sunku tikėtis, kad jis galėjo būti vedęs kažkokią lietuvę,

54 Plg.:

56 БАРКОВА,

Lietuva-Rusia-Voluinė: santykių modelio genezė

1963, с. 63–64.

, Москва, 2019.

57 Monumenta Poloniae Historica, nova series, t. XVI: Chronica Galiciano–Voliniana (Chronica Romanoviciana), ed. Dariusz DĄBROWSKI, Adrian JUSUPOVIĆ, Kraków–Warszawa, 2017, p. 317.

1312/1315–1383 m.)

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie

nors vienprasmiškai atsakyti sudėtinga. Genealogijos specialistai fiksuoja kelias Vladimiro santuokas, tačiau nei viena iš jų nėra sudryta su lietuvių kunigaikštyte58. Visgi mes turime duomenų, iš kurių matyti, kad apie Vladimiro gyvenimą žinoma nedaug: metraščiai informuoja, kad iki krikšto Vladimiras turėjo 800 žmonų ir sugulovių. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo pasiektas šis skaičius, pasakyti sunku, kaip ir sunku atsakyti į klausimą, kam jam buvo reikalingas toks žmonų ir sugulovių kiekis. Bandymai paaiškinti tai gentine praktika mezgant socialinius ryšius59 neįtikina. Tokiame būryje žmonų ir sugulovių, be jokios abejonės, galėjo būti ir hipotetiška atstovė iš Lietuvos.

Reikia turėti omenyje, kad Vladimiras Sviatoslavovičius – paskutinis kunigaikštis pagonis. Iš vienos pusės mes galime svarstyti, kad šios žinios apie jo haremą buvo tradicijos perteikimas Rusios kunigaikščių dvare, apie kurio vidinę struktūrą iki tol mums buvo žinoma mažai60. Iš kitos pusės, mes galime kalbėti apie tai, kaip metraštininkas kūrė kunigaikščio paveikslą. Jis tiesiogiai pačiame tekste lygino Vladimirą su Izraelio karaliumi Saliamonu. Tai būdingas metraštininko veiksmas, nes ir kituose fragmentuose galime matyti gausias paraleles, palyginimus ir tiesiogines nuorodas į biblinį pasaulį61. Todėl teigti, kad šie duomenys yra tikslūs, būtų per daug drąsu. Žinoma, pagonių slavų pasaulyje daugpatystės reiškinys buvo žinomas. Pavyzdžiui, Mieško I prieš priimdamas krikštą, kaip teigiama Galo Anonimo kronikoje, turėjo septynias žmonas62, tačiau analizuodami Vladimiro atvejį mes galime mąstyti apie hiperbolę, arba įvaizdžio perkėlimą. Todėl, net ir turėdami nepatikimą šaltinį (bylyną apie Vladimiro piršlybas), negalime teigti, kad buvo kažkokie santykiai tarp Rusios ir Lietuvos anksčiau, negu yra paminėta metraščiuose. Reikia grįžti prie šio šaltinio – „Būtųjų laikų pasakojimo“.

Edvardas Gudavičius, rašydamas apie Lietuvos pasirodymą Rusioje, daug vietos skyrė būtent Jaroslavo žygiui. Net skyrelis, kuriame analizuojami pirmieji santykiai tarp Rusios ir Lietuvos, pavadintas „Kur žygiavo Jaroslavas?“, todėl į tai ir reikia koncentruotis. Metraštyje minimas 1040 metų žygis, kaip Jaroslavas Išmintingasis žygiavo prieš Lietuvą63, aprašytas vos keliais žodžiais. Ši informacija, tik datuojama 1044 metais, taip pat atsispindi ir Naugardo Pirmajame metraštyje (Jaunesniajame sąvade). Ten ši žinutė taip pat lakoniškai pateikiama, tačiau su kita data64. Ipatijaus metraštyje situacija tokia pati, kaip ir Laurentijaus metraštyje, o Chlebnikovo nuoraše yra skirtumas, nes ten pasakojama, kad Jaroslavo žygis buvo sėkmingas65. Sofijos I metraštyje nurodoma, kad Jaroslavas žygiavo į Lietuvą tiek 1040 metais, tiek

58 Plg.: ВОЙТОВИЧ,

дослідження, Львів, 2000, с. 122–123.

59 Plg.: КОПТЕВ, Александр, Fornicator Immensus – О “гареме” киевского князя Владимира Святославича, Russian history/Histoire russe, vol. 31, no. 1–2, 2004, p. 1–37.

60 ЕЛАГИН, Виталий Сергеевич,

Лет. Легенды и факты: монография, Новосибирск, 2017, с. 42–43.

61 ДАНИЛЕВСКИЙ,

, Москва, 2004, с. 102.

62 Galla Kronika, Monumenta Poloniae Historica, vol. 1, wyd. August BIELOWSKI, Lwów, 1864, s. 399. 63

104466. Vertindamas šiuos duomenis, Edvardas Gudavičius juos kontekstualizuoja plačiame regioniniame lauke, kur matomas Jaroslavo Išmintingojo aktyvumas Lenkijos vidaus krizės metu. Jaroslavo dėmesys Mazovijai, jotvingiams ir lietuviams susiejamas į dėsningą veikimą. Nors tiesiogiai tokios sąjungos šaltiniai nemini, tačiau svarstyti apie tai galima būtent sprendžiant iš Jaroslavo Išmintingojo žygių geografijos67. Taip pat sprendžiamas klausimas apie lietuvių, kaip duoklininkų, patekimą į Rusios orbitą68. Nors žinios, kad lietuviai mokėjo Rusiai duoklę, siejamos su pirmaisiais XII a. dešimtmečiais, tačiau E. Gudavičius tai susieja su Jaroslavo žygiu. Šiuo atveju, paprastai kritiškas istorikas pasinaudojo ir rusų folkloro žiniomis, atkreipdamas dėmesį į tai, kad jau bylynose apie Ilją Muramietį kalbama, kad lietuviai buvo kunigaikščio Vladimiro duoklininkai (šią informaciją E. Gudavičius koreguoja, atkreipdamas dėmesį, kad bylynų kunigaikščio Vladimiro asmuo susiliejęs iš kelių kunigaikščių vaizdinių). Tokiu būdu Kijevo kunigaikščiai paverčiami regioniniais hegemonais, o papildžius šiuos duomenis apie 1131/1132 metų žygį, Kijevas tapo žygių prieš lietuvius centru, o Kijevo kunigaikščiai tiesiogiai kontroliuojantys galios sklaidą į šį regioną69. Pati problema pasidarė gerokai sudėtingesnė, kai E. Gudavičius pradėjo nuosekliai gilintis į šv. Brunono Kverfurtiečio misiją, jos aplinkybes ir padarinius. Netikėtai aukštą valdžios konsolidacijos paveikslą rekonstravęs E. Gudavičius XI a. pradžios Lietuvoje70 turėjo svarstyti, kas sustabdė spartesnę Lietuvos valstybės genezės raidą. Čia jam padėjo tas pats Jaroslavo Išmintingojo žygis, kuris, pasak E. Gudavičiaus, ir paveikė Lietuvos raidą XI a. viduryje71. Pati lietuvių, kaip Rusios duoklininkų, problema yra vertintina nevienaprasmiškai. Darius Baronas, analizuodamas tuos pačius duomenis, teigia, kad tai daugiau politinė deklaracija, savo teiginius pagrįsdamas Rusios kunigaikščių žygių retumu į šiuos kraštus72. Tomas Baranauskas bando perskaityti Rusios duoklininkų sąrašą kitaip. Jis sugrupavo Rusios duoklininkus ir pabandė rekonstruoti ryšius su atskirais centrais. Taip grupuodamas, jis išskyrė tris Rusios duoklininkų grupes, kurios buvo susijusios su Suzdalės-Vladimiro, Naugardo ir Polocko žemėmis. Lietuvius jis priskyrė prie Polocko žemės įtakos sferos73. Tokia situacija istoriografijoje akivaizdžiai parodo, kad lietuvių, kaip Rusios duoklininkų, klausimas yra sudėtingas ir jis turėtų būti sprendžiamas platesniame duomenų kontekste.

Kalbant apie XI a. pirmosios pusės lietuvių ir Rusios santykius, būtina atkreipti dėmesį į dar vieną elementą: Rusios ekspansijos modelį į baltų žemes. Šalia metraščiuose minimų baltų genčių, kaip Rusios duoklininkų74, reikia pažymėti, kad skverbiantis į baltų žemes buvo tęsiama slavų kolonizacija. Labai aiškus to pavyzdys – Breslaujos įkūrimas. Šio centro atsiradimas siejamas su Polocko kunigaikščio Brečiaslavo Iziaslavovičiaus galios sklaida75.

66 Полное собрание русских летописей, т. 6: вып.1,

старшего

Москва 2000, стб. 178; 180.

67 GUDAVIČIUS, Edvardas, Lietuvos europėjimo keliais, Vilnius, 2003, p. 74–77.

68 Plg.: Полное собрания русских летописей, т. 1: Лаврентьевская летопись, вып. 1: Повесть временных лет, ред. Евфимий Фёдорович КАРСКИЙ, Ленинград, 1926, стб. 11.

69 GUDAVIČIUS, Edvardas, Lietuvos europėjimo keliais, Vilnius, 2003, p. 74–77.

70 GUDAVIČIUS, Edvardas, Šv. Brunono misija, Darbai ir dienos, Nr. 3 (12), 1996, p. 121–122.

71 GUDAVIČIUS, Edvardas, Lietuvos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999, p. 29.

72 Lietuvos istorija, t. II: Geležies amžius, atsakingas redaktorius Gintautas ZABIELA, Vilnius, 2007, p. 310.

73 BARANAUSKAS, Tomas, Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000, p. 148–151.

74 Полное собрания русских

, т.

Lietuva-Rusia-Voluinė: santykių modelio genezė

1312/1315–1383 m.)

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie

Rašto ant beržo tošies Nr. 590 iš Didžiojo Naugardo fragmentas.

Nors tiesioginių duomenų apie Brečiaslavo žygius į Lietuvą neturime, tačiau atramos taško įkūrimas ir pavadinimas jo savo vardu akivaizdžiai parodo, kad Rusia XI a. pirmojoje pusėje vykdė aktyvią ekspansiją. Brečiaslavas, pradėjęs valdyti kaip mažametis 1003 metais ir miręs 1044, per savo ilgą valdymo laikotarpį sugebėjo sukonstruoti Polocko žemėje savarankišką valstybinį darinį, kuris ir po jo mirties nebebuvo prijungtas prie Kijevui tiesiogiai pavaldžios Rusios erdvės76. Tai sudarė prielaidas konkuruoti baltų žemėse su Kijevo kunigaikščiu dėl hegemonijos. Tačiau istoriografijoje pažymėtas ir kitas šių santykių aspektas: Kijevo kunigaikščiai į baltų (jotvingių ir lietuvių) žemes XI–XII a. žygiuodavo tada, kai jų ir Polocko kunigaikščių santykiai buvo geri77. Todėl labai sudėtinga kalbėti apie vienprasmį Kijevo hegemonijos demonstravimą. Veikiau reikėtų daryti išlygą, jog XI–XII a. pirmojoje pusėje metraščiai fiksavo tik tuos žygius į lietuvių žemes, kuriuose dalyvavo Kijevo kunigaikščiai (taigi, tokių žygių skaičius nėra didelis, net ir darant prielaidą, kad metraščiai juos užfiksavo ne visus).

Būtina atkreipti dėmesį į kitus duomenis, kurie nebuvo žinomi Edvardui Gudavičiui. Tai duomenys, susiję su Didžiojo Naugardo raštu nr. 590 ant beržo tošies. Šis trumpas raštas, rastas 1981 m. Didžiojo Naugardo kasinėjimų metu, skelbė, kad Lietuva pakilo prieš Karelą. Radinys ilgą laiką buvo datuojamas XII a. pabaiga – XIII a. pradžia. Rengiant jo publikaciją, jis buvo pristatomas tokiame kontekste, kai lietuviai rodė aktyvumą, verždamiesi į Naugardo žemę. Šiuos duomenis Valentinas Janinas lygino su Naugardo pirmojo metraščio duomenimis, paaiškindamas naugardiečių veiksmus 1191 metais, kai naugardiečiai svarstė, prieš

ką rengti žygį: prieš lietuvius ar prieš estus78. Šie duomenys pateko taip pat ir į lietuvišką istoriografiją, kur buvo analizuojamas lietuvių kariaunų veiksmų suaktyvėjimas XII a. antrojoje pusėje79. 1998 metais situacija iš esmės pasikeitė. Bent keliose publikacijose V. Janinas paskelbė, kad buvo padaryta klaida datuojant raštą nr. 590 ant beržo tošies. Buvo peržiūrėtas ir kontekstas, derinant jį prie metraščio žinių. Pagal stratigrafiją, raštas buvo priskirtas sluoksniui, datuojamam paskutiniuoju XI a. trečdaliu. V. Janinas šiuos duomenis išplėtojo: minėto rašto atsiradimą susiejo su duomenimis apie Polocko kunigaikščio Vseslavo Brečiaslavovičiaus žygiu į Naugardo žemę, kur šalia pagrindinių pajėgų kunigaikštis Vseslavas buvo pasitelkęs ir lietuvius. Būtent pastebėjęs lietuvių judėjimą, žvalgas pranešė šią informaciją ir taip atsirado raštas nr. 59080. Tačiau kyla klausimas, ar tikrai rašto nr. 590 ant beržo tošies iš Didžiojo Naugardo susiejimas su Vseslavo Brečiaslavovičiaus veikla 1069 metais yra geriausias problemos sprendimas? 1068–1069 metais Polocko kunigaikštis Vseslavas Brečiaslavovičius aktyviai veikė Kijeve. Dar anksčiau prasidėjęs konfliktas tarp Jaroslavo sūnų ir Vseslavo laikinai pasibaigė tuo, kad Vseslavas klasta buvo suimtas ir įkalintas Kijeve. 1068 metais polovcams įsiveržus į Rusią ir nugalėjus Kijevo kunigaikštį tarp Kijevo miestiečių ir kunigaikščio kilo konfliktas. Vseslavas buvo kijeviečių išlaisvintas iš kalėjimo ir pripažintas didžiuoju kunigaikščiu (rugsėjį). Tai netruko ilgai, nes kitų metų pradžioje į Rusią grįžo Iziaslavas Jaroslavovičius ir

раскопок 1977–1983 гг.).

, Москва, 1986, с. 50–51.

79 Plg.: BARANAUSKAS, Tomas, Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000, p. 169–170.

Lietuva-Rusia-Voluinė: santykių modelio genezė

Vseslavo ir Iziaslavo kova. Radvilų metraštis

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie 1312/1315–1383 m.)

Vseslavas buvo priverstas bėgti iš Kijevo, nes nesugebėjo jo išlaikyti81. Tačiau pasitraukęs į Polocką nesugebėjo išlaikyti ir jo, nes buvo iš ten išstumtas. O Polocke į sostą buvo pasodintas Iziaslavo sūnus Mstislavas. Šiam greitai mirus, – Sviatopolkas. Metraštininkas pasakoja visus šiuos įvykius nuosekliai, nedarydamas pauzės, nors chronologija ir nėra aiški. Visuose 1069 metų įvykiuose metraštininkas pažymėjo, kad Iziaslavas užėmė sostą Kijeve gegužės 2 dieną. Ką galima pasakyti apie tolesnę įvykių eigą? Veikiausiai Večiaslavas iš Polocko buvo išstumtas ganėtinai greitai, nors metraščiuose tiesiogiai neužsimenama apie Vseslavo persekiojimą, tačiau žygis prieš Polocką turėjo būti surengtas netrukus po Kijevo užėmimo. Tik Naugardo pirmojo metraščio Vyresniojo sąvado žinios papildo šiuos duomenis: tų pačių metų rudenį, spalio 23 dieną, Vseslavas įsiveržė į Naugardą, tačiau naugardiečiai jam pasipriešino ir sumušė82. Kokias rekonstrukcijos galimybes mes turime šiuo atveju? Turime chronologinį tinklelį, kuris nurodo, kad nuo Vseslavo pasitraukimo iš Kijevo iki įsiveržimo į Naugardo žemę praėjo beveik pusė metų. Tačiau nežinome, kaip greitai Vseslavą Polocke pasiekė Iziaslavo pajėgos ir ar jis galėjo spėti gauti paramos iš lietuvių. Net ir tuo atveju, jeigu lietuviai jam suteikė paramą, mes kalbame apie pralaimėjusį kunigaikštį ir tolesnis paramos teikimas Vseslavui tampa sudėtingas. Yra mažai tikėtina, kad Vseslavas būtų turėjęs pastovią lietuvių paramą, kuri jį būtų lydėjusi į Didįjį Naugardą. Tokios paramos jis negalėjo sutelkti prieš tapdamas Kijevo kunigaikščiu, nes jis buvo įkalintas, o pabėgęs iš Kijevo turėjo skubiai telkti pagalbą, tačiau lieka neaišku, ar jam tai pavyko. Galiausiai, netgi tuo atveju, jeigu grįžęs į Polocką ir būtų sulaukęs lietuvių pagalbos, yra labai menka tikimybė, kad lietuviai jį būtų rėmę ir po jo pabėgimo iš Polocko. Todėl rašto nr. 590 ant beržo tošies susiejimas su Vseslavo žygiu į Naugardą nėra pats geriausias sprendimas – tikimybė, kad šiame žygyje dalyvavo lietuviai yra nedidelė, o jeigu ir dalyvavo kažkokie lietuviai – jų pajėgos negalėjo būti labai gausios ir išskiriamos iš bendros kariuomenės sudėties. Svarstant alternatyvas, kada lietuviai galėjo dalyvauti kaip pagalbininkai Vseslavo žygyje į Didįjį Naugardą, žymiai geriau tiktų 1066 metų žygis83. Tuo metu Vseslavas valdė Polocką ir buvo jame įsitvirtinęs, todėl jis galėjo surinkti ne tik savo pulkus, tačiau pritraukti ir lietuvius. Visgi negalime atmesti ir tikimybės, kad Kareloje lietuviai veikė savarankiškai. Pirmiausiai reikia pabrėžti, kad žvalgo informacija parodo, jog lietuviai buvo atpažįstami ir žinomi. Tai aiškiai prieštarauja metraščių žinioms. Iki pat XII a. pabaigos lietuviai nėra žinomi Naugardo metraštinėje tradicijoje (išskyrus Jaroslavo Išmintingojo žygį), todėl metraščių žinių fragmentiškumo klausimas toliau išlieka aktualus kalbant apie ankstyviausius Lietuvos ir Rusios santykius.

V. Janinas iškėlė problemą, kuri akivaizdi moksle: iš archeologijos duomenų gauta papildoma informacija buvo neteisingai datuota, todėl turėjome pasyviosios Lietuvos vaizdinį Rusioje. Ar vienas žygis iš esmės keičia situaciją? Žinoma, kad ne, tačiau lietuvių veiksmai gali būti matomi gerokai plačiau. Toks būdas interpretuoti šaltinius, kokį pademonstravo V. Janinas, rodo siekį manipuliuoti duomenimis, norint šaltinius kontekstualizuoti remiantis išankstinėmis nuostatomis. Visgi raštas nr. 590 ant beržo tošies iš Didžiojo Naugardo pirmiausiai parodo, kad metraščių informacija yra fragmentiška ir nepilna, todėl galima

1908,

160–162.

panaudoti kitus šaltinius, jų informaciją išplėtojant ir pasitelkiant analizei. Tad mes galime kalbėti apie žymiai intesyvesnius lietuvių ir Rusios santykius XI amžiuje. Kalbant apie Vseslavą Brečiaslavovičių ir jo santykį su lietuviais, būtina atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą. Šio kunigaikščio biografija yra ganėtinai spalvinga, ji kuriama metraščių žinias permaišant su žiniomis iš „Sakmės apie Igorio žygį“ ir bylynose užfiksuota informacija (bylynos apie Volchą Vseslavovičių ir Volgą Sviatoslavovičių siejamos su šiuo kunigaikščiu)84. Nors šis kunigaikštis labiau literatūrinis personažas, visgi pritraukia ir istorikų dėmesį, nors tikra metraštinė informacija apie jį yra skurdi. Jo valdymo laikotarpis ilgas (Polocką su pertraukomis valdė nuo 1044 iki 1101), tačiau metraščiuose nėra jokios informacijos apie tai, kad Vseslavas Briačeslavovičius būtų ėmęsis žygių prieš baltų gentis, tarp jų ir lietuvius. Šalia metraščių dar turime „Sakmės apie Igorio žygį“ informaciją. Greta

Vseslavo portreto perteikiamas ir jo proanūkio Iziaslavo Vasilkovičiaus žūties epizodas85. Šis fragmentas gali būti traktuojamas įvairiai, nes žūstantis kunigaikštis lyginamas su savo protėvio šlove, tačiau kur šios šlovės ištakos, tiesiogiai iš teksto suvokti negalime. Vienas iš galimų paaiškinimų būtų Vseslavo kariniai žygiai, kurie buvo nukreipti prieš lietuvius, nes

Iziaslavas žuvo kovose su lietuviais. Tokia, pati siauriausia, traktuotė kurtų paraleles tarp protėvio ir palikuonio vienoje labai konkrečioje sferoje. Žinoma, teksto daugiaprasmiškumas siūlo žymiai daugiau variantų, tačiau toks perskaitymo būdas leistų kalbėti apie nuoseklų Polocko kunigaikščių spaudimą lietuviams XI amžiuje.

Kitas Rusios kunigaikščių žygis į Lietuvą buvo surengtas 1131/1132 metais. Jam taip pat vadovavo Kijevo didysis kunigaikštis, Jaroslavo Išmintingojo proanūkis Mstislavas, Vladimiro Monomacho sūnus. Mstislavo žygis į Lietuvą plačiausiai aprašytas Ipatijaus metraštyje. Jame nurodyta, kad žygis vyko 1132 metais, žygyje dalyvavo pats didysis kunigaikštis Mstislavas su savo sūnumis, taip pat Černigovo kunigaikščiai Olegovičiai ir Gardino kunigaikštis Vsevolodas. Metraštyje nurodoma, kad Mstislavas nuniokojo Lietuvos žemę, tačiau kijeviečius sekė lietuviai ir grįžtančius sumušė86. Laurentijaus metraštis šias žinias perteikia gerokai trumpiau, datuodamas žygį 1131 metais: Mstislavas sėkmingai žygiavo į Lietuvą, paėmė daug belaisvių ir grįžo87. Žinoma, čia E. Gudavičius teisus – mes susiduriame su Kijevo hegemonijos demonstravimu Lietuvos atžvilgiu, nes Mstislavo žygis buvo organizuotas būtent didžiojo kunigaikščio88. Tačiau priešingai negu Jaroslavo Išmintingojo atveju 1040 metais, matome, kad 1131/1132 metų žygis į Lietuvą buvo organizuotas žymiai platesniu mastu. Apie kitus Jaroslavo žygio dalyvius šaltiniai neužsimena, o Mstislavo žygis buvo organizuotas kartu su Černigovo kunigaikščiais ir periferiniu, tačiau svarbiu, nuo Turovo kunigaikštystės

Lietuva-Rusia-Voluinė: santykių modelio genezė

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie 1312/1315–1383 m.)

Mstislavas išvaro Polocko kunigaikščius. Radvilų metraštis

priklausomu, Gardino kunigaikščiu (veikiausiai kilusiu iš Turovo kunigaikščių)89. Atidžiau žvelgiant, Jaroslavui 1040 metais niekas negalėjo padėti, išskyrus jo mažamečius sūnus, ar Polocko kunigaikštį Brečiaslavą (baltarusiškoje istoriografijoje laikomasi nuostatos, kad Polocko kunigaikštis žygiavo kartu su Jaroslavu į Lietuvą, remiantis tuo, kad Brečiaslavas 1021 metais buvo sudaręs su Jaroslavu karinės pagalbos sutartį)90, nes po Vladimiro mirties vykęs karas tarp paveldėtojų visus dinastijos konkurentus išnaikino (vienintelis gyvas Jaroslavo brolis Mstislavas mirė 1036 m.)91. Taigi, XI a. vidurio ir XII a. pirmosios pusės situacija buvo visiškai kitokia: 1131/1132 metais Mstislavas savo žygį turėjo organizuoti remdamasis visiškai kitokiais principais – jis privalėjo telkti aplink save kitus kunigaikščius, su jais derinti puolimą ir pačią žygio eigą. Šis Mstislavo žygis gali būti vertinamas dar dviem aspektais.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į Mstislavo vykdytą politiką šiaurės kryptimi. Dar Vladimiro Monomacho laikais prasidėjęs konfliktas tarp Kijevo ir Polocko kunigaikščių tęsėsi ir Mstislavo valdymo laikais. 1128 m. konfliktas virto karu tarp Kijevo kunigaikščio Mstislavo vadovaujamos kunigaikščių koalicijos ir Polocko kunigaikščių. 1128–1130 metais Polocke vyko pokyčiai: kunigaikštis Dovydas buvo išvarytas, į jo vietą paskirtas Kijevo kunigaikščių statytinis Drucko kunigaikštis Rogvolodas-Borisas. Tačiau Rogvolodas kitais metais mirė ir Mstislavas ėmėsi didesnio Polocko įtraukimo į savo įtakos sferą, nes čia kunigaikščiu buvo paskirtas jo sūnus Iziaslavas, o Polocko kunigaikščiai ištremti į Konstantinopolį92. Tokia situacija sudarė prielaidas tolesniam skverbimuisi į Baltijos regioną. 1130 m. Mstislavo Vladimirovičiaus sūnūs įsiveržė į estų žemes93. 1131/1132 metais įvyko žygis į

90 Plg.:

Białoruskie Zeszyty Historyczne, nr. 18, 2002, s. 6.

91 Plg.: ГОЛОВКО,

Lietuvą. Tai rodo Mstislavo Vladimirovičiaus siekį ne tik įsitvirtinti Polocke ir jį valdyti per savo sūnų, tačiau ir siekius kontroliuoti Polocko kunigaikščių duoklininkus, ar išlaikyti įtaką jų interesų zonoje. Istoriografijoje kartais integruojamas dar vienas Mstislavo žygis į Lietuvą 1129 metais94. Šis žygis aprašytas vėlyvame Voskresensko vienuolyne rastame metraštyje95, kuris buvo sudarytas iš kompiliuotų žinių apie Lietuvą ir Rusią, o jos dažnai papildomos išsigalvojimais. Be to, kad čia minima Lietuvos kunigaikščių genealogija ar klaidingai datuotas Mstislavo žygis, galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad šiame fragmente pažymima, jog lietuviai buvo Polocko kunigaikščių duoklininkai. Ši žinia rodo, kad kompiliacijos autoriai galėjo remtis kažkokiomis reminiscencijomis96, nors tai galėjo būti ir atsitiktinis sutapimas, nulemtas autoriaus vaizduotės.

Mstislavo žygis 1131/1132 metais atveria dar vieną kontekstą. Reikia atsižvelgti į žinias, susijusias su Mstislavo tėvu, Vladimiru Monomachu (Kijevo didysis kunigaikštis 1113–1125 m.). Šis kunigaikštis buvo itin aktyvus ir nugyveno gana ilgą gyvenimą, nors didžiuoju kunigaikščiu buvo kiek ilgiau negu dešimtmetį, aktyviai veikdamas tiek pačiose Rusios struktūrose, tiek tarptautinių santykių srityje. Aktyvus tiek Vidurio Rytų Europoje, tiek santykių su stepių klajokliais polovcais ir Bizantija srityje, jis buvo vienas iš svarbiausių Jaroslavo Išmintingojo anūkų XI–XII a. sandūros Rusioje97. Tai leido mitologizuoti jo įvaizdį, kuris jau gyveno savo gyvenimą atskirai nuo paties kunigaikščio beveik iš karto po jo mirties. Jau XIII a. Vladimiras Monomachas buvo vienas svarbiausių literatūrinių herojų, turėjusių specifinį, aiškiai išreikštą įvaizdį: jis buvo pristatomas ir iškeliamas kaip kovotojas už Rusios žemę, galingas valdovas, kurio bijojo aplinkinės tautos98. Tokia įvaizdžio raida yra

1966, с. 263–264.

Lietuva-Rusia-Voluinė: santykių modelio genezė

Vladimiro žygis. Radvilų metraštis

Vytas Jankauskas

Didysis Voluinės kunigaikštis Liubartas-Demetrijus Gediminaitis (apie 1312/1315–1383 m.)

Monografija

Redaktorė Daiva Jusiūtė-Tarailienė

Viršelio dizainerė, maketuotoja Jovita Jankauskienė

2024 12 02. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K24-068

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt