Sąžinės tikrovė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių literatūroje by Vytautas Magnus University

SĄŽINĖS TIKROVĖ

XIX A. PABAIGOS – XX A. PRADŽIOS

LIETUVIŲ LITERATŪROJE

Monografija

Vytauto Didžiojo universitetas

Skaistė Barkutė

SĄŽINĖS TIKROVĖ

XIX A. PABAIGOS – XX A. PRADŽIOS

LIETUVIŲ LITERATŪROJE

Monografija

Kaunas, 2025

Recenzentai:

doc. dr. Dalia Jakaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

prof. dr. Remigijus Oželis, Klaipėdos universitetas

doc. dr. Lina Šulcienė, Vytauto Didžiojo universitetas

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto mokslo tyrimų klasterio „Religijos ir kultūros studijos“ 2024 m. rugsėjo 3 d. tarybos posėdyje (protokolo Nr. LBIC–24/09/03) ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto 2024 m. spalio 14 d. tarybos posėdyje (protokolo Nr. 87 (114)).

Monografijos leidyba finansuota Vytauto Didžiojo universiteto mokslo tyrimų klasterio „Religijos ir kultūros studijos“ (Nr. H-12-02) lėšomis.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-645-1 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-646-8 (internetinis)

https://doi.org/10.7220/978609466468

Skiriu savo mylimos mamos Genovaitės atminimui

Mūsų sąžinė žino, kad bet kokios etikos esmė yra sutikti su tuo, kas aš pats esu; turiu priimti save patį ir savyje ištverti.

Romano Guardini

3.5.

PRATARMĖ

Parašyti šią monografiją autorę paskatino susirūpinimas religijos ir krikščioniškosios etikos vaidmens visuomenėje menkėjimu, kuriuos lėmė sekuliarizacijos procesai, prasidėję Vakaruose XVII–XVIII a. ir tebesitęsiantys iki

šių dienų. Visa tai lėmė objektyvios moralės normų ir sąžinės, kaip žmogaus asmenybės šerdies, reikšmės nuvertinimą. Moralinis reliatyvizmas, anot kurio, neegzistuoja absoliučiai teisingų moralės normų, o visi skirtingi ir prieštaringi sprendimai yra teisingi, galiausiai gali lemti destruktyvias pasekmes ne tik harmoningam asmenybės formavimuisi, bet ir visai visuomenės būčiai. Kita vertus, kai visi, net patys prieštaringiausi, sprendimai imami laikyti teisingais, o vertybės – neturinčiomis pastovumo, žmogaus sąžinė, laikoma subjektyvia moralumo norma, praranda orientaciją. Juolab XVIII a. susiformavęs empirizmas skelbė, jog sąžinė yra ne įgimta, bet įgyta galia.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuva pasižymi ne tik dideliais pokyčiais šalies politiniame, kultūriniame ir literatūriniame gyvenime, bet ir žmonių pasaulėžiūroje. Monografijoje analizuojamuose to laikotarpio literatūros kūriniuose stengtasi užčiuopti tą pagrindinį veiksnį – krikščioniškąją pasaulėžiūrą, sąlygojusią subjektyviąją kūrinių veikėjų (ir jų autorių) sąžinės tikrovę, taip pasiryžus oponuoti tyrėjams, atidavusiems duoklę „grynajam“ pozityvizmui.

ĮVADAS

Vienu iš intymiausių ir paslaptingiausių vidinio žmogaus gyvenimo fenomenų tiek teologiniu, tiek filosofiniu-etiniu, tiek psichologiniu aspektu neabejotinai laikoma asmens sąžinė. Sąžinė yra žmogiškumo šaltinis, integruojantis visą individo dorovinę veiklą. Jasonas J. Howardas (2014) pastebi, kad ji yra istoriškai turtinga interpretacijų ir dauguma jų buvo susietos į vieną konceptualią paradigmą. „Sąžinė“ yra plačiausiai patvirtintas šiuo metu egzistuojantis moralinis konceptas, peržengiantis religijų, politikų, rasių, lyčių ir pamatinių įsitikinimų skirtumų ribas1. Pasak autoriaus, jau nuo Antikos laikų sąžinės suvokimas buvo įvairus. Ypač paminėtina, kad jai buvo priskiriamas dvejopas vaidmuo – kaip teisiančios (graikai) ir įstatymus nustatančios (stoikai). Šie kontrastingi aspektai daro įtaką ir šiuolaikiniam požiūriui

į sąžinę2 . Visgi tenka apgailestauti, kad šiandien daug dėmesio skiriama sąžinės funkcijų nustatymui, bet per mažai – išaiškinimui, kaip iš esmės ji veikia. Nors filosofai ir teologai imasi detalios sąžinės funkcijų analizės, ši problema ryški ir šių dienų tyrinėjimuose. Taigi, nors dėl „sąžinės“ sąvokos ir paties fenomeno kilmės nuo gilios senovės iki šių laikų vyksta polemika, dėl vieno sutaria visi tyrėjai, kad sąžinė – tai moralinė savimonė, doroviškai vertinanti ir reguliuojanti žmogaus elgesį, padedanti suvokti ir pajusti, kas yra moraliai gera ir kas bloga. Vakarietiškos sąžinės sampratos pamatus padėjo pagoniškoji Graikijos ir Romos kultūra, nors ji nebuvo identiška vėliau paplitusiai moderniajai sąžinės sampratai. Tačiau būtų netikslu teigti, kad „sąžinės“ konceptas buvo vien tik helenistinės kultūros nuopelnas, nes nors Senajame Testamente terminas „sąžinė“ neminimas (išskyrus graikiškąsias knygas), „sąžinės“ kategorija taip pat buvo pažįstama.

1 Jason J. Howard, Conscience in Moral Life: Rethinking how Our Convictions Structure Self and Society (London, New York: Rowman & Littlefield, 2014), 11.

2 Ten pat, 16.

Monografijoje kalbama apie sąžinės tikrovę. Pati tikrovės tema, kaip ir sąžinės, visais laikais buvo probleminė ir nestokojanti polemikos. Tačiau tikrovės suvokimo problematika peržengia šios monografijos ribas, todėl bus pasitenkinta plačiausiai vartojama „tikrovės“ sąvokos definicija. Tikrove plačiąja prasme laikoma tai, „kas egzistuoja nepriklausomai nuo išorinių faktorių ir ką įmanoma atriboti nuo įvairių tokį egzistavimą formuojančių subordinacijų“3. Apibendrintai tikrovę galima būtų apibūdinti ir kaip reiškinių bei daiktų būvį, nepriklausantį nuo mūsų suvokimo ir supratimo (objektyvi tikrovė), ir kaip subjektyvią tikrovę, t. y. unikalų tikrovės suvokimą, priklausantį nuo asmens suvokimo, žinių, patirties, požiūrio ar įsitikinimų. Kitaip tariant, subjektyvi tikrovė – tai vidinis emocijų, jausmų ir proto pasaulis. Tai kiekvieno žmogaus tikrovės versija. Tad subjektyvioji tikrovė yra kintanti, nes priklauso nuo vidinės žmogaus būsenos.

Monografijoje tiriama sąžinės tikrovė, jos objektyvusis ir subjektyvusis aspektai XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių epinėje prozoje. Kaip pastebėjo teologas ir Bažnyčios mokytojas šv. Tomas Akvinietis, asmens sąžinė skirtina kaip įgimtas moralinis gebėjimas (sinderesis) ir kaip laisvo apsisprendimo aktas. Taigi, pirmuoju atveju sąžinės tikrovė yra objektyvi ir visiems vienoda, antruoju – subjektyvi, nes kiekvienam žmogui skirtinga ir priklauso nuo daugelio faktorių4 (apie tai plačiau kitame skyriuje). Tad subjektyvioji tikrovė atlieka esminį vaidmenį aiškinant, kaip individai interpretuoja juos supančią aplinką, o subjektyvioji sąžinės tikrovė atskleidžia sudėtingas žmogaus moralines kolizijas.

Monografijos tyrimo objektas – tiek objektyvioji, tiek subjektyvioji sąžinės tikrovė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių epinėje literatūroje. Sąžinės veikimas (neveikimas) ir su juo susijusios problemos atskleidžiamos

3 Apie tikrovę: straipsnių rinkinys, sudarė Kristupas Sabolius (Vilnius: Lapas, 2021), 16.

4 Karl H. Pesche, Krikščioniškoji etika: Bendroji moralinė teologija Vatikano II Susirinkimo dvasia , I t. (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997), 206. Objektyvią ir subjektyvią sąžinės tikrovę knygoje Sąžinė psichologiniu požiūriu (Kauno arkivyskupijos kurija, 2009) pristatė Antanas Paškus.

analizuojant kūriniuose atspindėtą individualios sąžinės, pasaulėžiūros ir objektyvios tikrovės (istorinio-socialinio konteksto) santykio procesą. Kadangi sąžinei kaip praktiniam moraliniam sprendimui įtaką didžia dalimi daro asmens puoselėjamos vertybės, principai ir įsitikinimai, kas iš esmės sudaro jo pasaulėžiūrą, sąžinės tikrovės perspektyvoje sutelkiamas dėmesys

į tai, kokie sandai sudaro asmens pasaulėžiūrą. Jos formavimuisi įtakos turi daugelis faktorių: tam tikros istorinės aplinkybės, socialinės-ekonominės sąlygos, visuomenėje įsitvirtinusios tradicijos, vertybinis ugdymas, švietimas, žmogaus santykis su transcendencija ir Dievu.

Žvelgiant retrospektyviai, sąžinės sprendimų, išgyvenamų kaltės, gėdos jausmų ir išpažįstamų vertybių bei įsitikinimų koreliacijos pavyzdžių sutinkama daug ankstesniame nei aptariamasis laikotarpis ir religiniame, ir pasaulietiniame lietuviškajame rašytiniame diskurse. Pradininku, pamėginusiu pasaulietiniame tekste lietuviškai kalbėti apie sąžinę, galime laikyti kunigą Jurgį Ambraziejų Pabrėžą (1771–1849). Jis eilėraštyje „Apie pypkininką“ subjekto lūpomis reiškia abejingumą ponams, turtams ir pabrėžia, kad „tyrionis, kursai svietą spaudžia, dreb“ išgirdęs perkūniją trankantis, nes jo sąžinė dėl pasaulio tvarkos pažeidimo negali būti rami5. 1845 m. pamokslininkas parašė (1849 m. pataisė) net tris kartus perspausdintą (1869, 1877, 1893), iš viso 11 000 egzempliorių tiražą pasiekusią dvasinio-religinio pobūdžio knygelę „Parkratima tan saužines“. Rankraštiniame jos tekste autorius pabrėžia, kad svarbu kurti žemaitiškas sąvokas lotyniškomis raidėmis, kad būsimiems žemaičių rašytojams būtų patogiau6 . J. Pabrėža šia knygele daug prisidėjo prie „sąžinės“ sąvokos įtvirtinimo bendrinėje lietuvių kalboje ir jos sampratos pagilinimo. Pamokslininkas, nors ir išlaikydamas tekste tradicinę klausimų bei atsakymų struktūrą, kalba aktyvesnės sąmonės

5 Saulius Žukas, „Apie pypkininkus. Du Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos eilėraščiai“, Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje (Vilnius: Baltos lankos, 1995), 123–124.

6 Viktoras Gidžiūnas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849) (Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1993), 76.

Įvadas

adresatui, kuris pajėgus duoti savo gyvenimo ataskaitą. Vieną pirmųjų sąžinės sąskaitų aptinkame Antano Baranausko Dienoraštyje (1853–1856).

A. Baranauskas savo išgyvenimus, susijusius su savikūra, naujojo tapatumo ir pasaulėžiūros, išvykus iš kaimo bendruomenės, kūrimu užfiksavo savo dienoraštyje. Tekstui jis patikėjo tai, ką jautė atsiskyręs nuo bendruomenės ir kai kurių gyvenimiškų procesų. Jis aprašo savo pastangų kelią susitaikyti su pasauliu bei sąžine. Dienoraščio rašytojas yra abejojantis, svarstantis, ieškantis išeities, bet drauge tikintis Dievo gerumu7. XIX a. ir XX a. pradžios literatūroje vyraujanti krikščioniškos minties dimensija sąžinę susieja su visa krikščioniškosios literatūros tradicija, kuri jau Viduramžiais sugėrė Antikos kultūros idėjas. Be to, amžių sandūros literatūra perėmė nors ir negausios XIX a. lietuvių literatūros mintis ir pasaulėžiūrines nuostatas.

XIX–XX a. sandūros lietuvių literatūra buvo įdomi tyrimui dėl neordinarinio politinio-istorinio konteksto, moralinės paradigmos svarbos, vertybių kaitos, nes būtent šio laikotarpio lietuvių autorių kūriniuose galima matyti pasaulėžiūrų transformaciją ir diferenciaciją bei šių procesų sąlygojamų sąžinės formų artikuliaciją, taip pat prisiimtą autorių poziciją sąžinės sampratos formavimo klausimais.

Reikėtų pastebėti, kad nors sąžinės fenomeno tema atveria labai platų tyrinėjimų lauką, Lietuvos literatūrologijoje ji mažai nagrinėta (kiek daugiau dėmesio jai skirta filosofinės etikos paradigmai atstovaujančiuose tekstuose), o kai kurie tiriami aspektai, kaip, pavyzdžiui, sąžinės ir pasaulėžiūros koreliacija, yra visai nauji. Tema aktuali, nes pirmiausia sąžinė yra painus ir sudėtingas fenomenas. Ji apima asmens vertybinę orientaciją, jo poreikių ir interesų santykį su kitų žmonių poreikiais ir interesais, o individuali kiekvieno sąžinė kasdieniame gyvenime nuolatos susiduria su įvairiais iššūkiais, visuomenėje galiojančiu socialiniu požiūriu ir daugumos priimtais standartais,

7 Gintarė Galinienė, „Pradmės ir baigmės fazės – kaip savęs supratimo kelias Antano Baranausko Dienoraštyje“, Filologija 13 (2008), 48–60.

kurie neretai konfrontuoja su objektyvia moralumo norma ir prigimtinio įstatymo nuostatomis, o pagal juos vertinami subjektyvūs sąžinės įsitikinimai lemia klaidingą sąžinės sprendimą. Nors gali susidaryti įspūdis, kad žodis „sąžinė“ šiomis dienomis vartojamas vis rečiau ir net praradęs aktualumą, visgi monografijoje siekiama parodyti, jog sąžinė visuomet buvo labai svarbi žmogaus moralinių vertinimų ir sprendimų lėmėja (objektyvioji sąžinės tikrovė). Taip pat monografijos autorei labai svarbu buvo parodyti, kaip atgimstančioje Lietuvoje tautinės savimonės bei tapatybės formavimosi laikotarpiu kito vertybiniu požiūriu grindžiama pasaulėžiūra, dėl ko ėmė rastis įvairios sąžinės būsenos bei jų sukeltos jausmų ir priimamų sprendimų kolizijos. Analizuojamoje XIX a. pab. ir XX a. pr. literatūroje išryškintos problemos, sudėtingos situacijos, sąlygotos sąžinės nepaisymo, randa atgarsį dabarties pasaulio žmogaus gyvenime, nes padeda jam pažvelgti į savo būtį ir bandyti suprasti, ar ji iš tikro yra tokia, kokia turėtų būti. Su sąžine susiję klausimai turėtų skatinti žmogų susimąstyti, kur gali nuvesti kaltės (kartu ir atsakomybės prisiėmimo) kultūros naikinimas, nes juk žmogus yra tiek žmogiškas, kiek brandi jo sąžinė.

Literatūrologijoje, etikoje, psichologijoje paprastai tradiciškai laikomasi požiūrio, kad sąžinė iš esmės yra asmens vidinis supratimas (moralinė savimonė), kas yra moraliai gera ir kas bloga. Tačiau, pasigilinus į konkrečius atvejus, atsiveria nemažai probleminių klausimų keliantis sąžinės sampratos horizontas, kuriame svarbų vaidmenį vaidina žmonių elgesio motyvai, įsitikinimai, taip pat neretai konfrontuojantys skirtingų asmenų sąžinės įsitikinimai, kuriuos jie laiko vieninteliais teisingais. Arno Anzenbacheris teigia, kad kiekvienas sąžinės įsitikinimas implikuoja dialektinį santykį, kuris apima du aspektus: pirma, kiekvienas individas įsitikinęs, kad tai, kuo jis sąžinėje tiki, yra objektyviai gera ir teisinga. Kita vertus, „mano“ sąžinės

įsitikinimas aprėpia ir subjektyvumą, ir objektyvumą.8 Taigi, net ir turint žmonėms įgimtą gebėjimą skirti gėrį ir blogį, pasaulėžiūrine nuostata ir empirinių žinių lygiu jų nuostatos gali labai skirtis. Tai lemia nemažai veiksnių: socialinė, kultūrinė, istorinė aplinka bei religiniai įsitikinimai.

Taigi, prieiname prie suformuotų pasaulėžiūrinių nuostatų reikšmės sąžinės veikai. Nors, suprantama, sąžinės kaip fenomeno esmė išlieka nepakitusi, būtent būti žmogaus moraliniu vedliu ir orientyru. Nauja šiame tyrime yra tai, kad į sąžinę žvelgiama įvairiais aspektais, t. y. dėmesys skiriamas ne tik tradicinėms jos funkcijoms (perspėti, vertinti, teisti), bet ir sąžinės klydimo (tylėjimo) atvejams, kai kyla abejonių dėl sąžinės kaip teisingumo reikalavimą vykdančio autoriteto. Todėl net ir esant nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi sąžinę kaip įgimtą vidinę galią daryti moralinius sprendimus, monografijoje dėmesys skiriamas ir individo sąžinės „turiniui“, t. y. veiksniams, kurie daro didžiausią įtaką jo sąžinės sprendimams: įsitikinimams, pažiūroms, vertybėms, religinėms-filosofinėms koncepcijoms, žodžiu, tam, kas sudaro asmens pasaulėžiūrą. Neatsiejama šio „turinio“ dalimi tampa religinis, socialinis-kultūrinis bei istorinis-politinis kontekstai, auklėjimas, ekonominės sąlygos, suvešėjusios žmogaus ydos ar išugdytos dorybės. Visi šie veiksniai daro įtaką sąžinės, kaip moralinio imperatyvo, brandai. Tokie išsamūs sąžinės fenomeno tyrimai, remiantis grožinės literatūros tekstais, iki šiol nebuvo atlikti.

Šaltiniai. Jau apie XIX a. vidurį ėmė rastis žmonių sąmoningumas, glaudžiai susijęs su tautinės savimonės refleksijos skatinimu9. Šis sąmoningumas implikavo moralinę laikyseną, kurioje itin svarbų vaidmenį atliko individo sąžinė. Analizei pasirinkti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios (iki 1918 m., Pirmojo pasaulinio karo pabaigos) autoriai ir kūriniai, nes būtent

8 Arno Anzenbacher, Etikos įvadas, iš vokiečių k. vertė L. Anilionytė ir G. Sodeikienė (Vilnius: Aidai, 1995), 106–107.

9 Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė (Vilnius: Aidai, 1999), 102.

šioje amžių sandūroje, didelių istorinių ir socialinių pervartų metu, vykstant tautiniam atgimimui ir vertybių kaitai, literatūroje aiškiausiai atsiskleidė ideologiniai lietuvių pasaulėžiūros virsmai, susiję su įvairiomis problemomis, atsispindėjusiomis autorių ir jų kūrinių veikėjų sąžinės tikrovėje. Monografijoje analizuojama Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933), Gabrielės

Petkevičaitės-Bitės (1861–1943), Jono Biliūno (1879–1907), Lazdynų Pelėdos (Sofijos Pšibiliauskienės, 1867–1926), Julijono Lindės-Dobilo (1872–1934), Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882–1954), Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės, 1877–1930), Antano Vienuolio (Žukausko, 1882–1957), Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, 1845–1921), Liudvikos Didžiulienės-Žmonos (1856–1921), Igno Šeiniaus (1889–1959) proza. Tyrimui taip pat pasirinktas G. Petkevičaitės Karo meto dienoraštis. Nepaisant to, kad jis buvo išleistas jau po 1918 m. (1925 m., 1931 m., 1966 m.), realiai buvo rašomas karo metu, taigi jame užfiksuoti 1914–1918 m. įvykiai. Reikėtų pastebėti, kad dienoraštis buvo rašomas galiojant karinės administracijos draudimams ir jaučiant nuolatinį pavojų, todėl tuo metu jį išleisti nebuvo galimybių. G. Petkevičaitė jį redaguoti ir tvarkyti ėmėsi tik pasitraukusi nuo intensyvios veiklos. Karo meto dienoraštis – tai itin vertinga analizei medžiaga, atskleidžianti ypatingą rašytojos pasaulėžiūros ir sąžinės santykį ribinėse situacijose.

Tyrimų apžvalga. Lietuvoje sąžinės problemos tyrimų grožinėje literatūroje nėra daug, dar mažiau sąžinės ir pasaulėžiūros santykio analizės. Paminėtini ryškiausi šią temą atliepiantys tyrimai. Jovita Dikmonienė straipsnyje (2016) „Sąžinės problema Euripido Oreste“ ne tik analizuoja „sąžinės“ kategorijos, kaip žmogaus sielos konflikto, reikšmę Antikos kultūroje bei literatūroje, bet ir gilinasi į šio fenomeno prigimtį. Dėmesio vertas pokalbis 2009 m. Metų leidinyje, kuriame rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas ir literatūrologas Regimantas Tamošaitis aptaria ne tik „sąžinės“ sąvokos etimologiją, sąžinės vaidmenį

Įvadas

žmogaus gyvenime, bet ir pateikia samprotavimų apie jos balsą literatūroje10. Pokalbyje minimi tokie lietuvių autoriai kaip Jonas Biliūnas, Žemaitė, Juozas Aputis, Renata Šerelytė, Romualdas Granauskas. Pašnekovai kalba ne tik apie sąžinės raišką literatūroje, bet ir apie sąžiningą (etišką) rašymą bei sąžiningą rašytoją, išskirdami prancūzų egzistencializmo atstovą Albert’ą Camus. R. Tamošaitis „Jono Biliūno skaitymuose“11 J. Biliūno apsakymą „Vagis“ analizuoja susitelkdamas į sąžinės, kaip žmogaus vidinio moralinio balso, reikšmę. Dainora Pociūtė monografijoje Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai pristato ankstyviausius jos surastus sąžinės koncepto panaudojimo atvejus lietuvių kultūros istorijoje. Tyrėjos teigimu, XVI a. Abraomas Kulvietis Tikėjimo išpažinime pirmasis iškėlė ir tiesai pagrįsti pritaikė sąžinės kategoriją12 , netrukus ši kategorija pasirodė ir pirmuosiuose lietuviškuose tekstuose. Martynas Mažvydas, išvertęs iš lotynų kalbos apaštalo Pauliaus frazes apie sąžinę pirmojoje lietuviškoje knygoje, įvedė sąžinės kategoriją į lietuvių kalbą (iš pradžių polonizmo –sumnienės – forma)13. Tyrėjos įsitikinimu, gryno lietuviško, iki šių dienų įsitvirtinusio conscientia atitikmens įvedimo nuopelnas atitenka ankstyvajai protestantų kartai. Lietuviškojo „sąžinės“ termino kūrėjas galėjęs būti M. Mažvydas arba Stanislovas Marcianas; 1570 m. – ankstyviausia tiksli šio žodžio pavartojimo data.14 Tačiau savo straipsnyje apie popiežiaus nuncijaus Zacharijo Fererio vizitą Lietuvoje 1520–1521 m.15 Mintautas Čiurinskas,

10 Vanda Juknaitė, Vytautas Rubavičius, Julius Sasnauskas, Regimantas Tamošaitis, „Sąžinė literatūroje ir gyvenime“, Metai 7 (2009), http://www.tekstai.lt/rss/542-2009-nr-07-liepa/5371-vandajuknaite-vytautas-rubavicius-julius-sasnauskas-regimantas-tamosaitis-sazine-literaturoje-ir-gyvenime

11 Regimantas Tamošaitis, „Jono Biliūno skaitymai“, Lituanistų sambūris (2013), http://lituanistusamburis.lt/regimantas-tamosaitis-jono-biliuno-skaitymai/

12 Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai (Vilnius: Versus aureus, 2008), 160.

13 Ten pat, 167.

14 Ten pat, 169.

15 Mintautas Čiurinskas, „Apie popiežiaus nuncijaus Zacharijo Fererio vizitą 1520–1521 metais ir sąžinę Lietuvoje“, Senoji Lietuvos literatūra kn. 50 (2020), 329–345.

oponuodamas tyrėjai, teigia, kad su Lietuva susijusiame tekste „sąžinės“ sąvoka paminėta (katalikiškame kontekste) gerokai anksčiau, nei ji pasirodė Abraomo Kulviečio 1543 m. manifeste. M. Čiurinskas įsitikinęs, kad dar iki

Kulviečio, atidžiai ieškant, galima būtų surasti nemažai „sąžinės“ sąvokos vartojimo atvejų. Tad sąžinės fenomenas tikrai laikytinas tyrėjų susidomėjimo objektu, tačiau filologijos mokslo srities specialistų išsamiau tyrinėtas nebuvo, aptinkami tik pavieniai tyrimo atvejai, nagrinėjant kūrinio herojaus kaltės pajautimą arba daromą atgailą.

Sąžinės fenomenas kiek plačiau aprašytas filosofijos ir teologijos sričių specialistų: Mindaugo Briedžio, Nerijaus Čepulio, Naglio Kardelio, Andriaus Narbekovo, Giedriaus Saulyčio16 . Paminėtina Jono Vabalo-Gudaičio studija Sąžinė 17, Juozo Leono Navicko veikalas Vertybės ir dorovė, ypač skyrius „Sąžinė ir jos reikšmė“18, bei Vincento Žemaičio leidinys Sąžinė, skirtas etikos mokytojams19.

Vaivos Vaicekauskienės daktaro disertacijoje Sąžinės ugdymo pagrindinės mokyklos etikos pamokose galimybės ir ribos (2002)20 aptartos sąžinės sampratų paradigmos bei sąžinės raidos istorija. V. Vaicekauskienė, apžvelgusi įvairias sąžinės sampratas, daro išvadą, kad sąžinė yra emocinė-mentalinė moralinės savimonės ir savireguliacijos sistema, o sąžinės raidos prielaidos yra socialinės emocijos ir moralinio mąstymo būdą lemianti kognityvinė raida. Substantyvus sąžinės turinys (normos, principai, vertybės, dorybės)

16 Mindaugas Briedis, „Teologija kaip scientia practica: hermeneutika ir etika“, Logos 60 (2009 liepa–rugsėjis), 15–26; Nerijus Čepulis, „Begalybė ir sąžinė“, Pirmoji filosofija: ontologija ar etika (Kaunas: Technologija, 2009), 142–154; Naglis Kardelis, „Asmens ir visuomenės sąmoningumas: teorinių Vytauto Kavolio prieigų aktualumas“, Athena 7 (2011), 53–62; Andrius Narbekovas, Birutė Obelenienė, „Ar įmanoma sąžinės laisvė nuo pačios sąžinės? Soter 24(52) (2007), 89–103; Giedrius Saulytis, „Sąžinės samprata Najajame Testamente“, Metai 12 (2009 gruodis).

17 Jonas Vabalas-Gudaitis, „Sąžinė“, Etikos etiudai 5 (Vilnius: Mintis), 1981.

18 Juozas-Leonas Navickas, Vertybės ir dorovė (Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1988).

19 Vincentas Žemaitis, Sąžinė (Vilnius: Filosofijos ir sociologijos institutas; Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“, 1994).

20 Vaiva Vaicekauskienė, Sąžinės ugdymo pagrindinės mokyklos etikos pamokose galimybės ir ribos (daktaro disertacija, socialiniai mokslai, edukologija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2002).

susijęs su socialumu ir asmeniškumo raida 21. Nors V. Vaicekauskienė pastebi, kad galimi du požiūriai į sąžinės prigimtį – sąžinė kaip genetiškai „užprogramuotas“, prigimtinis žmogaus gebėjimas ir sąžinė kaip kultūrinis išradimas22 , – jos daromi apibendrinimai leidžia manyti, kad tyrėja laikosi antrojo, empiristinės etikos, požiūrio.

Užsienio akademinėje erdvėje tiriamųjų studijų, skirtų sąžinės raiškai literatūroje, aptinkama pastebimai daugiau. Analizei pasirenkami įvairūs autoriai, tačiau itin dažnai analizuojami Williamo Shakespeare’o kūriniai. Pastebėtina, kad ir filosofai, ir istorikai, tyrinėjantys Antikos laikų sąžinės kategoriją, analizei visuomet pasitelkia tragikų ir filosofų darbus. Todėl be Aischilo, Sofoklio, Euripido, Senekos dramų analizės neišsivertė nei istorikas Martinas van Creveldas (2015)23, nei filosofijos istorikas Richardas Sorabji (2014)24. Paulas Strohmas knygoje Conscience: A Very Short Introduction (2011) sąžinės raišką iliustruoja W. Shakespeare‘o, Charleso Dickenso, Marko Twaino, Fiodoro Dostojevskio kūriniais. P. Strohmo teigimu, XIX a. romanas kartais atrodo lyg populiarus teatras, kuriame sąžinei priskirtas pasirinkimų ir veiksmų visuomenėje vertintojo vaidmuo25.

Pravartu būtų paminėti ir literatūrologinius sąžinės, moralės bei vertybių probleminio lauko tyrimus krikščioniškoje paradigmoje. Dalia Čiočytė straipsnyje „Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tekstai: vertybinio mąstymo podirvis“ aptaria gamtos peizažų estetiką, pasaulėžiūrinę dievoieškos problemą ir krikščioniškosios meilės artimui artikuliacijas „Karo meto dienoraštyje“.26 Dėmesio nusipelno ir keturių mokslininkų – Dalios

21 Ten pat, 57.

22 Ten pat, 56.

23 Martin van Creveld, Conscience: A Biography (London: Reaktion Books, 2015).

24 Richard Sorabji, Moral Conscience through the Ages: Fifth Century BCE to the Present (Chicago: The University of Chicago Press, 2014).

25 Paul Strohm, Conscience: a very short introduction (New York: Oxford University Press, 2011), 51.

26 Bitės laikas: privataus ir viešo gyvenimo modeliai , sudarytoja Ramunė Bleizgienė (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013), 26–34.

Čiočytės, Astos Gustaitienės, Dalios Jakaitės ir Marijaus Šidlausko – bendra monografija Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra 27. Lietuvių literatūros kūriniai monografijoje analizuojami pasitelkiant literatūros teologiją, kuri kaip tarpdisciplininė teorija analizuoja literatūros ir teologijos santykį. Kaip knygą pristato pati sudarytoja, monografijoje kalbama apie krikščioniškųjų nuostatų ir vertybių raišką lietuvių literatūroje (nuo 1990 metų).28

Taigi, monografijoje, be įvairių analizuojamų aspektų, kalbama ir apie krikščioniškosios etikos literatūrinį interpretavimą. Meninis sąžinės imperatyvo suvokimas santykio su Dievu tiesos paieškose apžvelgtas D. Čiočytės straipsnyje „Broniaus Krivicko kūrybos žmogus ribinėje situacijoje: literatūrinė Dievo patirtis“29. Svarbi Gedimino Mikelaičio monografija Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija30, kurioje detaliai pristatomos Marijos Pečkauskaitės krikščioniškoji pasaulėžiūra ir dorinio ugdymo perspektyvos.

Gintaras Lazdynas atskleidžia, kaip J. Lindė-Dobilas savo kūryba skatino siekti dvasinės brandos vidinėje kovoje įveikiant save pačius ir savo primityvumą, perkainojant senąsias sustabarėjusias vertybes.31 Literatūrologas taip pat aptaria žmogaus moralinio-dvasinio brendimo problematiką straipsnyje „Žmogaus lemtis ir paskirtis Jono Biliūno apsakymuose“32 . G. Lazdynas pastebi, kad J. Biliūno kūriniuose vaizduojama neteisybė yra ne socialinė, bet moralinė. Viktorijos Daujotytės analizuojamas Šatrijos Raganos apsakymas „Mėlynoji mergelė“ interpretuojamas kaip simbolistinis kūrinys, kurio pagrindinė intencija – idealios meilės išaukštinimas iki absoliučios dvasinės

27 Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra , sudarytoja Dalia Čiočytė (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018).

28 Ten pat, 9.

29 Dalia Čiočytė, „Broniaus Krivicko kūrybos žmogus ribinėje situacijoje: literatūrinė Dievo patirtis“, Literatūra t. 62 (1) (2020), 73–86.

30 Gediminas Mikelaitis, Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012).

31 Gintaras Lazdynas, „Julijonas Lindė-Dobilas, kurio niekas necitavo ir niekas neskaitė“, Acta humanitarica universitatis Saulensis 8 (2009), 70–77.

32 Gintaras Lazdynas, „Žmogaus lemtis ir paskirtis Jono Biliūno apsakymuose“, Gimtasis žodis 8 (2007), 13–23.

Įvadas

transcendencijos33. Krikščioniškąją Vaižganto pasaulėžiūrą išsamiai analizavo Gitana Vanagaitė34.

Visuose šiuose straipsniuose daugiau ar mažiau minima krikščioniškosios etikos problematika, tačiau su sąžine susijusių temų nėra daug arba jos neišplėtotos. Išsamesnė sąžinės sampratos analizė pateikiama Regimanto Tamošaičio straipsnyje „Moralės metafizika Jono Biliūno apsakyme“35, kuriame aktualizuojama sąžinės, kaip vidinio moralinio balso, reikšmė.

Metodologija. Literatūra priklauso filosofinės etikos kategorijai, nes joje siekiama sukurti išgyvento ir aiškinamo pasaulio patirties bazę. Žmonių moralė priklauso jų patirties sritims, su kuriomis literatūra turi daug bendra.36

Literatūra – tai dokumentai, kuriuose atsiskleidžia pasaulėžiūrų įvairovė, o „žmogus simbolizuojančia kalba išreiškia savo santykį su pasauliu ir formuoja savo gyvenimo normas atitinkantį kultūrinį identitetą“37. Pasaulėžiūriniai modeliai literatūroje ryškiau atsiskleidžia kaip etikos ir moralės sistemos, nes literatūroje dažnu atveju sprendžiamos įvairios moralinės problemos, kurios slypi tekstuose ir jų interpretacijoje. Tad literatūros etikos tyrimo metodas, nagrinėjantis, kaip autoriai, veikėjai ir pasakojimai formuoja arba atspindi moralines vertybes, pasirinktas kaip parankiausias. Etika ir literatūra yra glaudžiai susijusios: jos atsirado beveik tuo pačiu metu, kai žmonės ėmė bendrauti pasakodami istorijas. Juk tai, kaip rašytojai reprezentuoja

33 Viktorija Daujotytė, „Diktantas: Mėlynoji mergelė“, Šatrijos Raganos pasaulyje: gyvenimo ir kūrinių skaitymai (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997), 93–96.

34 Algirdas Ruškys, „Harmoningojo pasaulio vizija Juozo Tumo-Vaižganto ir Vinco Krėvės kūryboje“, Gimtasis žodis 2 (2008), 9–17, 47; Gitana Vanagaitė, „Romantiškasis idealizmas ir tautiškumas – svarbūs Juozo Tumo-Vaižganto pasaulėžiūros sandai“, Colloquia 44 (2020), 86–105.

35 Regimantas Tamošaitis, Moralės metafizika Jono Biliūno apsakyme: apsakymo „Vagis“ aktualizavimas, (2013), http://lituanistusamburis.lt/wp-content/uploads/2015/08/Tamošaitis-R.-Moralėsmetafizika-Jono-Biliūno-apsakyme-Vagis.pdf

36 Dietmar Mieth, „Teologinės etikos pažinimo siekis literatūroje“, in Dalia Jakaitė, Juldita Nagliuvienė, Literatūra ir teologija: XX a. I pusės lietuvių, prancūzų, vokiečių modernizmo autoriai (mokymo priemonė, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008), 37.

37 Regimantas Tamošaitis, „Literatūros procesų modeliavimas: epistema ir tradicija“, Literatūra 39–42(1) (2000), 96.

pasaulį, turi nemenkos įtakos tam, kaip skaitytojas ima apie jį mąstyti, t. y. tai padeda kurti skaitytojo pasaulėžiūrą. Literatūra yra ypač turtingas etinio pobūdžio apmąstymų šaltinis. Moraliniai sprendimai literatūros kūriniuose ne visuomet yra aiškūs, dažnai apima pasirinkimą tarp dviejų (kartais daugiau) prieštaraujančių principų, todėl priverčia skaitytoją kritiškai apgalvoti situaciją ir formuluoti bei aktualizuoti savus principus. Tyrimas monografijoje atliktas tarpdisciplininiu literatūros-teologijos-filosofijos-sociologijos principu, tikintis, kad bendra žiūra padės geriau atskleisti darbo objektą –sąžinės tikrovę literatūroje. Taigi, pasaulėžiūriniai sąžinės ir atsakomybės klausimai yra pagrindiniai literatūros, filosofijos, teologijos ir sociologijos (socialinės realijos taip pat žymiai prisideda prie pasaulėžiūros ir moralinių nuostatų formavimo) klausimai, nes padeda charakterizuoti „sąžinės“ kategoriją. Todėl taip pat pasitelkta literatūros sociologija – socialinio-kultūrinio bei istorinio konteksto analizei (Émile‘io Durkheimo, Adamo B. Seligmano teorinės perspektyvos) ir literatūros filosofija (fenomenologija) – pasaulį patiriančios sąmonės ir jos refleksijų, sąžinės raidos analizei (Maurice’o Merleau-Ponty’io, Maurice’o Alexanderio Natansono, Daliaus Jonkaus teorinės įžvalgos). Peterio L. Bergerio teigimu, sociologijos metodologinės nuostatos yra „neatsiejamos nuo pastangų ieškoti kitų tikrovės lygmenų, nesutampančių su oficialiai visuomenės apibrėžtaisiais, turi loginį imperatyvą atskleisti apsimetinėjimus, pretenzijas ir propagandą, kuriais žmonės dangsto tarpusavio veiksmus“38. Romanistas D. H. Lawrence‘as rašė: „Jei romane atskleidžiami tikri ir ryškūs santykiai, tai jau yra moralinis kūrinys, kad ir kokie tie santykiai bebūtų.“39 Tekstų analizei pasitelkiamas literatūrinės ir filosofinės hermeneutikos metodas. Kito asmens vidinio patyrimo (o juo labiau sąžinės būsenų) negalime suvokti tiesiogiai. Tai įmanu atlikti

38 Peter L. Berger, Sociologija: humanistinis požiūris (Kaunas: Litterae universitatis, 1995), 41.

39 Thomas Alured Faunce, „Literature and Ethics“, Encycloapedia of Applied Ethics (Canberra: Australian National University, 2009), 5.

tik per išorinius ženklus. Ir nors daugiau ar mažiau interpretuoti galima visas kokiu nors būdu užfiksuotas žmogaus vidinio gyvenimo apraiškas, tik kalboje (tiek sakytinėje, tiek užrašytoje) vidiniai individo išgyvenimai ir viskas, kas su jais susiję, atsiskleidžia mūsų supratimui. Hermeneutikos istorija prasidėjo nuo paslėptos prasmės paieškų svarbiausiuose pasaulietiniuose ir šventuosiuose raštuose, nes viskas, kas paliesta kalbos, perduodančios pranešimus apie žmogaus gyvenimą ir laukiančios supratimo, yra hermeneutiška40. Dažnai bandoma suprasti šimtmečiais ar net tūkstantmečiais nutolusius tekstus, todėl, Paulio Ricoeuro pastebėjimu, kiekviena interpretacija siekia įveikti šį nutolimą, distanciją tarp seniai praėjusios kultūrinės epochos, iš kurios atėjęs tekstas, ir to laikmečio, kuriam priklauso interpretuotojas, taigi, ji siekia priartinti tekstą prie skaitytojo. Hermeneutika yra eksplicitiškas ir implicitiškas savęs supratimas kito supratimo keliu41.

Todėl hermeneutikos metodas yra toks svarbus analizuojant daugiau nei per šimtą metų nutolusius tekstus ir stengiantis suprasti sąžinę ir jos tikrovę kaip pasaulėžiūrinį reiškinį „unikalioje ir istorinėje konkretybėje“42 . Čia iš esmės remiamasi Hanso Georgo Gadamerio ir P. Ricoeuro hermeneutikos tradicija, ypač hermeneutinio rato principu: kai pavieniai dalykai atpažįstami visumoje, o visuma – atskiruose atvejuose. Iš atskirų sąžinės būsenų per įsitikinimus ir vertybes prieinama prie pasaulėžiūros visumos, o pasaulėžiūra, kaip pažiūrų, įsitikinimų ir vertybių visuma, padeda suprasti atskirus sąžinės sprendimo atvejus literatūroje. Hermeneutinio rato pagalba net jau istorijos saugyklose saugomų kūrinių tekstuose atveriamos ir šiems laikams

40 Aušra Jurgutienė, Literatūros suvokimo menas: hermeneutikos tradicija (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013), 11.

41 Polis Rikioras, „Egzistencija ir hermeneutika“, vertė Arūnas Sverdiolas, Problemos 28 (1982), 109.

42 Hans-Georg Gadamer, Tiesa ir metodas: Pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai , iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019), 29.

aktualios prasmės. Etika ir hermeneutika labai susijusios, nes „[e]tika suponuoja tikrovės hermeneutiką“43.

Be jokios abejonės, pasirinkta ir literatūros teologija, padedanti lietuvių autorių kūriniuose įžvelgti pirmiausia Šventojo Rašto ir Bažnyčios tradicijos poveikį kuriančiajai vaizduotei bei literatūriniam mąstymui. Šis poveikis ryškiausiai atsiskleidžia per kūrėjo pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką. Vatikano

II Susirinkimas taip pat pripažino literatūros reikšmę ypatingos žmogaus savasties, jam iškylančių problemų bei jo patirties atskleidimui, jo pastangomis pažinti bei tobulinti save ir pasaulį.44 Todėl teologiniame dialoge su literatūros tekstais, kuriuose keliami klausimai apie žmogaus egzistenciją, krikščioniškosios etikos ir egzistencinės Dievo patirties autentika geriausiai atsiskleidžia sąžinės tikrovėje, kuri artikuliuojama literatūros kūriniuose. Monografiją sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje „Pasaulėžiūros dėmuo sąžinės tikrovėje“, remiantis išankstiniu moralinių dalykų supratimu, apibrėžiama sąžinės samprata ir pasaulėžiūros vaidmuo sąžinės tikrovei. Antroje dalyje „Pasaulėžiūrų diferencijavimosi prielaidos amžių sandūros Lietuvoje“ pristatomas tiriamojo laikotarpio istorinis, kultūrinis, politinis ir socialinis kontekstas, padedantis atskleisti šio laikotarpio lietuvių autorių pasaulėžiūros, kuri didžia dalimi sąlygojo sąžinės tikrovę, formavimosi prielaidas. Trečioje dalyje „Sąžinė XIX–XX a. sankirtos lietuvių autorių kūriniuose“ analizuojami įvairių aptariamo laikotarpio lietuvių autorių kūriniai, kuriuose artikuliuojama įvairialypė sąžinės tikrovė, sąlygojama veikėjų pasaulėžiūros, istorinio-kultūrinio bei socialinio konteksto.

43 Dietmar Mieth, „Teologinės etikos pažinimo siekis literatūroje“, in Dalia Jakaitė, Juldita Nagliuvienė, Literatūra ir teologija: XX a. I pusės lietuvių, prancūzų, vokiečių modernizmo autoriai (mokymo priemonė, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008), 37.

44 Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, „Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje GAUDIUM ET SPES“ (62), 1965-12-07, Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos (Vilnius: Aidai, 2001), 125–197.

1 PASAULĖŽIŪROS DĖMUO SĄŽINĖS TIKROVĖJE

1.1. Sąžinės samprata

Sąžinės apibrėžimo ir jos kilmės problema moralės filosofijoje (taip pat ir psichologijoje) visuomet buvo viena iš sunkiausiai sprendžiamų. Sąžinės veikimas, kaip ir kiti egzistenciniai išgyvenimai, sunkiai pasiduoda apibrėžčiai. Sąžinę, tiesą, kaltę, gėdą neretai sunku apibrėžti, nors kiekvienas jas patiria ir išgyvena. Nors moralės filosofijoje ir teologijoje aptinkama skirtingų sąžinės definicijų ir interpretacijų, monografijoje bus remiamasi tradicine krikščioniškąja sąžinės samprata, kurią pagrindžia apriorinis moralinių dalykų supratimas. Tokia prieiga pasirinkta dėl kelių priežasčių. Pirma, aptariamo laikotarpio autorių vertybiniai principai, nepaisant kultūrinėje aplinkoje vyravusių pozityvistinių idėjų, buvo įsišakniję krikščioniškame mąstymo podirvyje. Antra, sąžinės tikrovei atskleisti bei sąžinės fenomenui apibrėžti kaip tinkamiausia pasirinkta brandžiosios scholastikos mąstytojo šv. Tomo Akviniečio filosofinė etika. Remdamasis šv. Tomo Akviniečio mokymu A. Anzenbacheris pateikia puikiai diferencijuotą sąžinės sąvoką, taip pat jo „etika didžiąja dalimi suformavo katalikiškos tradicijos moralinį teologinį mąstymą“, kuris turėjo didelę įtaką moralės sampratai Vakarų kultūroje. Kaip netinkamas atmestas empirinis metodas, nes, atsižvelgiant į tai, kad žmogus nėra vien tik juslinė-empiriška, gyvūniška, bet dar ir protinga, turinti dvasinį pasaulį būtybė 45, empirinis sąžinės aiškinimo būdas neapima visų asmenybės dimensijų (juolab transcendentinės), be to, jis eliminuoja asmens atsakomybės ir objektyvios gėrio ir blogio skirties galimybę. Sąžinė

45 Kazimieras Meilius, Andrius Narbekovas, Jonas Juškevičius, „Kančia dėl moralinio prasižengimo ir psichologinio patogumo ieškojimas“, Krikščioniškosios vertybės modernioje visuomenėje, Tiltai. Priedas: mokslo darbai, Nr. 25 (Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2004), 67.

Skaistė Barkutė

SĄŽINĖS TIKROVĖ

XIX A. PABAIGOS – XX A. PRADŽIOS

LIETUVIŲ LITERATŪROJE Monografija

Lietuvių kalbos redaktorė Auksė Matiukė

Maketuotoja Laura Petrauskienė

Viršelio dizaineris Darius Jelenskis

2025 03 25. Tiražas 50 egz. Užsakymo Nr. K25-010.

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt