__MAIN_TEXT__

Page 1

Viktorija Čepukienė

PSICHOLOGO PROFESINĖ ETIKA

Mokomoji knyga


VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Viktorija Čepukienė

PSICHOLOGO PROFESINĖ ETIKA

Mokomoji knyga

KAUNAS, 2020


Recenzentės: prof. dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė (VDU) doc. dr. Ilona Laurinaitytė (VU)

Mokomoji priemonė apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2020 m. rugsėjo 7 d. (protokolo Nr. 55-3).

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-609-467-465-5 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094674655 © Viktorija Čepukienė, 2020 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2020


Turinys Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 1. Etiško elgesio pagrindai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 1.1. Etikos apibrėžimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 1.2. Etikos teorijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15 1.2.1. Deontologinė etika (veiksmo prigimtis) . . . . . . . . . . 15 1.2.2. Teleologinė etika: utilitarizmas (veiksmų pasekmės) . . . . 19 1.2.3. Dorybių etika (asmens savybės) . . . . . . . . . . . . 21 1.2.4. Principais grįsta (prima facie) etika (veiksmų motyvai) . . . 24 1.3. Etikos principų kriterijai . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27 1.4. Etikos ryšys su kitomis normatyvinėmis sistemomis . . . . . . . 28 2. Etinių sprendimų priėmimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35 2.1. Etinių problemų apibrėžimas . . . . . . . . . . . . . . . . 36 2.2. Etinių dilemų apibrėžimas . . . . . . . . . . . . . . . . . 39 2.3. Etinių sprendimų priėmimo modeliai . . . . . . . . . . . . . 42 2.3.1. Kitchener etinių sprendimų priėmimo modelis . . . . . . 43 2.3.2. Kritinio vertinimo modelis . . . . . . . . . . . . . . . 48 2.3.3. Dorovės–etikos modelis . . . . . . . . . . . . . . . . 53 2.3.4. Dalyvavimo etika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54 2.3.5. Penkių žingsnių modelis . . . . . . . . . . . . . . . . 57 2.4. Sprendimų priėmimas kritiniu ar kriziniu atveju . . . . . . . . 68 3. Psichologo profesinės etikos kodeksai: raida, tikslai, baziniai etikos principai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 3.1. Asmeninės ir profesinės etikos integravimas . . . . . . . . . . 71 3.2. Etikos kodeksai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75 3.2.1. Psichologo profesinės etikos kodeksų istorinė raida . . . . 75 3.2.2. Etikos kodeksų tikslai ir funkcijos . . . . . . . . . . . . 80 3.2.3. Etikos kodeksų trūkumai . . . . . . . . . . . . . . . . 84 3.2.4. Etikos kodeksai ir teisė . . . . . . . . . . . . . . . . 85 3.2.5. Psichologo profesinius etikos kodeksus grindžiantys etikos principai ir „kliento“ apibrėžimas . . . . . . . . . . . . 87 3.2.5.1. Kanados psichologų asociacijos Etikos kodeksas . . . 87 3.2.5.2. Amerikos psichologų asociacijos Etikos kodeksas . . . 92 3.2.5.3. Britų psichologų sąjungos Etikos kodeksas . . . . . . 93 3.2.5.4. Australijos psichologų sąjungos Etikos kodeksas . . . 94


Psichologo profesinė etika

3.2.5.5. Europos psichologų asociacijų federacijos Etikos metakodeksas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96 4. Psichologo profesinė kompetencija . . . . . . . . . . . . . . . 99 4.1. Psichologo profesinės kompetencijos sritys . . . . . . . . . 101 4.2. Kultūrinė kompetencija dirbant su etninėmis, religinėmis ir seksualinėmis mažumomis . . . . . . . . . . . . . . . . . 105 4.3. Emocinė kompetencija . . . . . . . . . . . . . . . . . . 111 4.4. Profesinės kompetencijos vystymas . . . . . . . . . . . . . 115 5. Informuotas sutikimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118 5.1. Teisiniai informuoto sutikimo aspektai . . . . . . . . . . . 121 5.2. Informuoto sutikimo istorinės prielaidos . . . . . . . . . . . 124 5.3. Sprendimų priėmimo dalyviai ir informuoto sutikimo forma . . 127 5.4. Informacija, kuri turėtų būti pateikiama klientams . . . . . . 130 6. Psichologo profesinių santykių ribos . . . . . . . . . . . . . . 138 6.1. Dvigubi santykiai, sutampantys laike . . . . . . . . . . . . 142 6.2. Dvigubi santykiai, nesutampantys laike . . . . . . . . . . . 145 6.3. Neišvengiami kontaktai . . . . . . . . . . . . . . . . . . 146 6.4. Subtilūs ribų peržengimai . . . . . . . . . . . . . . . . . 148 6.5. Kiti galimi ribų peržengimai . . . . . . . . . . . . . . . . 156 6.6. Seksualiniai santykiai su klientais . . . . . . . . . . . . . . 157 6.7. Profesinių ribų peržengimo požymiai, rizikos veiksniai ir psichologo veiksmai peržengus ribas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 159 7. Privatumas, konfidencialumas ir teisinė privilegija . . . . . . . . 165 7.1. Privatumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 166 7.2. Konfidencialumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167 7.2.1. Konfidencialumo išimtys . . . . . . . . . . . . . . . 171 7.2.2. Konfidencialumas dirbant su šeimomis ir grupėmis . . . 174 7.2.3. Konfidencialumas dirbant su paaugliais . . . . . . . . 175 7.2.4. Konfidencialumas dirbant specialistų komandoje . . . . . 181 7.3. Teisinė privilegija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 183 7.4. Dokumentų (įrašų) laikymas / saugojimas . . . . . . . . . . 190 8. Profesinė etika atliekant psichologinį vertinimą . . . . . . . . . 196 8.1. Kompetencija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 199 8.2. Informuotas sutikimas atlikti psichologinį vertinimą . . . . . . 210 4


8.3. Vertinimo instrumentų apsauga . . . . . . . . . . . . . . 212 9. Profesinė etika teikiant psichologinę pagalbą . . . . . . . . . . 218 9.1. Profesinės klaidos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 219 9.2. Terapijos užbaigimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 223 9.3. Pareiga nukreipti ar konsultuotis . . . . . . . . . . . . . . 231 9.4. Darbas institucijoje: psichologinės pagalbos teikimas, bendradarbiaujant su kitais specialistais . . . . . . . . . . . 233 9.5. Kolegų neetiško elgesio identifikavimas . . . . . . . . . . . 236 9.6. Psichologinė pagalba pasitelkus nuotolines priemones . . . . . 237 9.7. Klientų progreso stebėsena . . . . . . . . . . . . . . . . 244 10. Darbo su rizikos grupės klientais etiniai aspektai . . . . . 10.1. Grėsmę trečiosioms pusėms keliantys klientai . . . . 10.2. Psichologui grėsmę keliantys klientai . . . . . . . . 10.3. Į savižudybę linkę klientai . . . . . . . . . . . . . 10.4. Klientai, sergantys AIDS ar kitomis infekcinėmis ligomis 10.5. Įstatymais įpareigoti pranešimai . . . . . . . . . .

. . . . . .

. . . . . .

. . . . . .

249 . 252 . 265 269 . 279 . 284

11. Etika psichologijos moksliniuose tyrimuose . . . . . . . . . . . 291 11.1. Pagarba tyrimo dalyvių autonomijai ir informuotas sutikimas . 296 11.2. Pažeidžiamų asmenų ir grupių apsauga . . . . . . . . . . . 302 11.3. Apgaulės moksliniame tyrime naudojimas . . . . . . . . . 310 11.4. Tyrėjo kompetencija, dalyvių atranka ir tyrimai su gyvūnais . . 314 11.5. Etika mokslinius tyrimus atliekant internetu . . . . . . . . . 316 11.6. Mokslinio tyrimo rezultatų publikavimas . . . . . . . . . . 327 Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 332

5


ĮŽANGA Psichologo profesinė etika pasaulyje yra formuojama jau daugiau nei 70 metų, tačiau pastaruosius kelis dešimtmečius stebimas itin didelis profesinės etikos psichologijos moksle ir praktikoje akcentavimas, mokslinių publikacijų bei knygų etikos tematika leidimas, etikos kodeksų atnaujinimas, psichologijos studijų programų įvairiais lygiais plėtojimas įtraukiant profesinės etikos studijų dalykus (Franeta, 2019; Sinclair, 2017). Europos psichologų asociacijų federacijos Etikos komiteto apibrėžtos rekomendacijos numato, kad profesinė etika turėtų būti kiekvienos akredituotos psichologijos studijų programos, vykdomos Europos šalių universitetuose, dalis – tiek kaip atskiras studijų dalykas, tiek ir integruojant profesinės etikos aspektus skirtingos specializacijos studijų dalykuose (European Federation of Psychologists Associations [EFPA], 2017). Visa tai atspindi profesinės etikos svarbą formuojant psichologo profesiją, jos įvaizdį visuomenės akyse. Nors anksčiau buvo manoma, kad psichologams užtenka susipažinti su šalies profesinės etikos kodeksais, istorinė patirtis atskleidė, kad to nepakanka, nes tiek bendroji, tiek ir profesinė etika susijusios ne tik su specifinėmis žiniomis, bet ir su moralinėmis asmens nuostatomis bei profesinėmis vertybėmis, todėl būtinas tikslingas ir ilgalaikis profesinės etikos mokymas, formuojant būsimų psichologų tinkamas moralines profesines nuostatas ir vertybes (Corey et al., 2015; You et al., 2018). Be to, profesinės etikos kodeksai būtini, siekiant apibrėžti psichologo etišką elgesį, tačiau nepakankami, sprendžiant etines dilemas ir priimant sprendimus sudėtingose profesinėse situacijose. Tam reikia išmanyti etikos teorijas, etikos principus, grindžiančius psichologo profesinę veiklą, bei ugdytis tinkamas moralines nuostatas (Corey et al., 2015; Franeta, 2019). Tad tiek būsimi, tiek ir esami psichologai 6


Įžanga

turi turėti galimybių tikslingai plėtoti savo kompetencijas, susijusias su profesine etika, ir turi tai daryti visą profesinį gyvenimą, kaip ir numato psichologo profesinė etika. Taip pat svarbu suprasti, kad profesinė etika yra daugialypė, sudaryta iš bazinių bei su specializacija glaudžiai susijusių profesinės veiklos aspektų. Bazinius profesinės etikos aspektus reikėtų suvokti kaip pamatą, be kurio bus neįmanoma pastatyti aiškaus, naudingo ir pritaikomo specialiųjų etikos žinių ir mokėjimų karkaso, formuojamo visą profesinį gyvenimą. Ši mokomoji knyga ir yra skirta supažindinti skaitytoją su baziniais psichologo profesinės etikos aspektais. Siekiant geriau suprasti profesinės etikos aspektus, knyga pradedama nuo kelių etikos teorijų, kurios tebevyrauja formuojant psichologų profesinę etiką, pristatymo. Antrame ir trečiame skyriuose skaitytojai supažindinami su etinių sprendimų priėmimo modeliais ir etikos kodeksais tų šalių, kurių psichologų asociacijos jau daugiau nei pusė šimtmečio tikslingai plėtoja profesinės etikos standartus. Šių šalių psichologų patyrimas yra itin svarbus, nes tampa gerosios praktikos šaltiniu ir rodo kelią kitoms šalims, kaip atsakingai ir kryptingai vystyti profesinę etiką. Kituose skyriuose pristatomi baziniai profesinės etikos aspektai, dėl kurių psichologai dažniausiai susiduria su etikos iššūkiais: profesinė kompetencija, informuotas sutikimas, profesinių santykių ribos, privatumas ir konfidencialumas. Toliau paliečiami kai kurie specifiniai etikos aspektai vykdant tokias psichologo profesinės veiklos funkcijas kaip psichologinis vertinimas ir psichologinis konsultavimas bei etikos iššūkiai dirbant su rizikos grupių klientais. Knyga baigiama pristatant svarbiausius etikos elementus ir iššūkius psichologijos moksliniuose tyrimuose. Siekiant atkreipti skaitytojo dėmesį į svarbiausius skyriuose analizuojamus vienetus, kiekvienas skyrius pradedamas studijavimo rezultatų įvardijimu ir baigiamas klausimais pasitikrinimui bei kritinei analizei, kurie turėtų padėti skaitytojui tikslingai pergalvoti perskaitytą medžiagą ir sugrįžti prie skyriaus turinio, jei lieka neaiškumų. Skaitytojai savo žinias profesinės etikos srityje tikslingai gali plėtoti ir papildomai gilindamiesi į šaltinius, kurie pateikti literatūros sąraše. Kadangi pirmieji trys skyriai yra įvadiniai, sudarantys pagrindą geriau suprasti kituose skyriuose dėstomus psichologo profesinės etikos aspektus, 7


Psichologo profesinė etika

rekomenduojama skaitytojui jų nepraleisti ir susipažinimą su knyga pradėti nuo jų, o likę skyriai, nors juose ir yra persidengiančių informacijos vienetų, iš dalies yra savarankiški, todėl skaitytojas gali nuspręsti gilintis į tai, kas jam aktualiausia. Kadangi mokomoji knyga liečia bazinius bendruosius profesinės etikos aspektus, pirmiausia ji skirta psichologijos bakalauro studijų programų studentams. Tačiau ji taip pat gali būti naudinga psichologijos magistro studijų programose studijuojantiesiems ir profesionaliems psichologams, norintiems prisiminti bazinius profesinės etikos aspektus. Galiausiai šia mokomąja knyga gali pasiremti socialinį darbą, psichoterapiją ir psichiatriją studijuojantys bei praktikuojantys asmenys, kadangi šių profesijų atstovų etika yra artima psichologo profesinei etikai, nes grindžiama tomis pačiomis etikos teorijomis ir principais.

8


1. ETIŠKO ELGESIO PAGRINDAI Studijavimo rezultatai: • Apibrėžti etikos keliamus ir nagrinėjamus klausimus. • Apibūdinti pagrindines deontologinės etikos, utilitarizmo, dorybių etikos ir principais grįstos etikos teorines idėjas. • Analizuoti veiksmų etiškumą remiantis deontologinės etikos, utilitarizmo, dorybių etikos ir principais grįstos etikos teorinėmis idėjomis. • Apibūdinti etikos principų (geradarystė, nepakenkimas, pagarba asmens autonomijai, teisingumas, ištikimybė, atsakomybė) esminius bruožus. • Paaiškinti etikos principų ypatumus (nurodomumas, universalumas, viršenybė, viešumas, praktiškumas). • Palyginti etiką su kitomis normatyvinėmis sistemomis (religija, teisė, etiketas). Nepriklausomai nuo asmens išsilavinimo, profesijos ir gyvenimiškos patirties, žmonės anksčiau ar vėliau kelia sau įvairius klausimus, susijusius su asmenine morale ir vertybėmis, pavyzdžiui, kaip aš turiu gyventi? Kokie mano veiksmai / sprendimai yra teisingi? Ar aš geras žmogus? Kas man šiame gyvenime yra svarbu? Ir pan. Vis dėlto iš kai kurių profesijų atstovų dažnos savirefleksijos, susijusios su morale / etika, tikimasi dažniau nei iš kitų. Iš psichologų paprastai tikimasi išskirtinai etiško elgesio, todėl šios profesijos atstovams keliami nemaži reikalavimai, susiję ne tik su nepriekaištinga asmenine morale, bet ir gerais profesinės etikos pagrindais. 9


Psichologo profesinė etika

Nors universitetinės psichologijos studijos retai siūlo nuodugnius filosofinės etikos kursus, studijuojant paprastai sudaroma nemažai galimybių būsimiems psichologams sąmoningai apmąstyti savo moralines vertybes ir jų sąsają su profesine etika. Kita vertus, psichologų asmenines vertybes formuoja ne tik profesinės studijos ir nuolatinis profesinis tobulėjimas, bet ir iš šeimos perimtos vertybės, religinė ar kultūrinė patirtis, kitos reikšmingos bei kritinės gyvenimo patirtys. Šios vertybės gyvenime tampa svarbia savęs pažinimo dalimi ir lemia ne tik asmeninius, bet ir profesinius sprendimus bei veiksmus. Tokia gyvenime susiformavusi vertybių sistema paprastai dera su bendrąja morale ar intuityviu įsivaizdavimu apie tai, ką reiškia būti sąžiningam, rūpestingam, doram, patikimam ar mandagiam (Knapp & VandeCreek, 2013). Vertinant iš asmeninės pozicijos, dalis psichologų gali nesutarti dėl kai kurių bendrųjų etinių klausimų, pavyzdžiui, abortas leistinas ar ne. Nepaisant to, didžiąją dalį psichologų, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jie gyvena ir dirba, vienija bendrosios vertybės, pavyzdžiui, tikėjimas, kad žmonės turi vieni kitus gerbti, padėti vieni kitiems ir laikytis savo įsipareigojimų. Vertinant iš psichologų vaidmens pozicijos, dalis jų gali nesutarti dėl kai kurių techninių profesinės veiklos aspektų, tokių kaip ar asmeninis atsiskleidimas psichologinės konsultacijos metu yra profesinių ribų peržengimas, o gal naudingas klientui veiksmas. Nepaisant to, psichologai laikosi esminių profesinių vertybių, teigiančių, kad visi psichologai turi siekti savo klientų gerovės ir negali jų išnaudoti (Knapp & VandeCreek, 2013). Vis dėlto kad psichologas galėtų įvertinti savo klinikinius sprendimus, jis turi gebėti atskirti asmenines vertybes (kitaip tariant, asmeninę moralę) nuo profesinės etikos. Esminis skirtumas – asmeninės vertybės ne visada yra etiškos. Vertybės yra ilgalaikiai įsitikinimai, kad tam tikras elgesys ar gyvenimo rezultatas asmeniškai ar socialiai priimtinas labiau nei kitoks elgesys ar gyvenimo rezultatas (Zygmond & Boorhem, 1989). Pavyzdžiui, iki Pirmojo pasaulinio karo vergvaldžiai vadovavosi asmeninėmis ir grupės vertybėmis, kurios teigė, kad turėti vergą yra asmeniškai ir socialiai labiau pageidaujama nei jo neturėti. Buvo pasitelkiama net Biblija, kad vergvaldžiai galėtų pateisinti savo nuostatas ir veiksmus. Kai vergvaldystė buvo įvertinta iš etinių vertybių perspektyvos kaip priešprieša ekonominei ar socialinei perspektyvai, vergovės 10


1. Etiško elgesio pagrindai

priešininkai įrodė, kad taip pažeidžiamos vergovėje esančių asmenų žmogiškosios teisės. Nors vergvaldystė gynė vergvaldžių interesus ir gerovę, jų veiksmai darė žalą labai didelei žmonių grupei (Zygmond & Boorhem, 1989). Taip asmeninė moralė, grindžiama asmeninėmis vertybėmis, dažniau nukreipiama į savo asmeninių interesų tenkinimą nei bendražmogiškąsias vertybes. Tuo tarpu etika grindžiama įvairiomis teorinėmis prielaidomis ir principais, kurie leidžia apibrėžti, kas iš principo yra gėris ar teisingas elgesys, nepriklausomai nuo asmeninės žmogaus moralės. Psichologai savo kasdieniame gyvenime gali vadovautis turimomis asmeninėmis vertybėmis, net jei jos ir prieštarauja etikai, tačiau atlikdami psichologo vaidmenį privalo išmanyti profesinę etiką ir bendraudami su klientu ja grįsti savo sprendimus bei veiksmus. Todėl psichologams itin svarbu pažinti savo moralines vertybes, išmanyti profesinę etiką ir žinoti jautrias vietas, kai gali kilti priešprieša tarp asmeninės moralės ir profesinės etikos, bei būti pasiruošus priimti tinkamus ir etiškus profesinius sprendimus. Taigi, etika yra etinių vertybių ir etikos teorijų sistema, kuria galima remtis sprendžiant, kas apskritai yra gerai (Zygmond & Boorhem, 1989). Kaip ir kitos vertybės, etinės yra ilgalaikės nuostatos, kad tam tikras elgesys ar gyvenimo rezultatas asmeniškai ar socialiai yra priimtinas labiau nei kitoks elgesys ar gyvenimo rezultatas. Vis dėlto jos skiriasi nuo įprastų vertybių. Kai remiamasi etinėmis vertybėmis, jos gali apsaugoti visų į situaciją patekusių žmonių interesus ir vertybes (Zygmond & Boorhem, 1989). Tolesniuose skyriuose bus nemažai kalbama apie psichologų profesinės etikos standartus, apibrėžiamus etikos kodeksuose, tačiau taip pat daug kartų bus atkreipiamas dėmesys į tai, jog nepakanka išmanyti Etikos kodeksą, kad psichologas gebėtų sėkmingai spręsti sudėtingas etines dilemas, kylančias profesinėje veikloje. Tai gali užtikrinti tik geras etikos teorijų ir principų išmanymas, nuolatinis domėjimasis profesinės etikos klausimais tiek formaliai, studijuojant literatūrą ar dalyvaujant mokymuose, tiek ir neformaliai, bendraujant ir konsultuojantis su kolegomis. Tad kalbant apie profesinę etiką, etikos, kaip filosofijos šakos, teorija atlieka svarbų vaidmenį, nes gali padėti psichologui pagerinti etikos išmanymą, pagrįsti ar patvirtinti savo veiksmus sudėtingose profesinėse situacijose bei priimti gerus sprendimus situacijose, kuriose 11


Psichologo profesinė etika

jo etiniai įsipareigojimai yra neaiškūs / dviprasmiški (Knapp & VandeCreek, 2013). Etikos filosofinių pagrindų supratimas yra būtinas psichologams, siekiantiems atitikti aukščiausius profesinės veiklos standartus, nes psichologai, aiškiai jaučiantys, kuo ir kodėl tiki, labiau linkę priimti gerus etinius sprendimus.

1.1. Etikos apibrėžimas Pojman ir Fieser (2012), pristatydami etikos teorijas, supažindina skaitytoją su istorija, nutikusia prieš kelis dešimtmečius JAV. Ji vaizdingai padeda suprasti esmines nagrinėjamų teorijų prielaidas, todėl tolesnėse šio skyriaus dalyse ją taip pat nagrinėsime. 1964 m. kovo 13 d. amerikiečiai buvo sukrėsti vieno įvykio Niujorke. Kitty Genovese, jauna 28 m. moteris, vėlai vakare buvo žiauriai subadyta savo gyvenamajame rajone, o 38 garbingi piliečiai tai stebėjo ar girdėjo pro savo namų langus. Per 35 minutes trukusias grumtynes užpuolėjai ją mušė, badė peiliu, tada paliko, o vėliau dar du kartus grįžo ir tęsė pradėtą darbą, kol ji galiausiai mirė. Nė vienas iš minėtų piliečių nepakėlė telefono ragelio, kad paskambintų policijai, nė vienas nepabandė sustabdyti užpuolikų ir padėti užpultajai. Galiausiai septyniasdešimtmetė moteris iškvietė policiją, kuri atvyko per dvi minutes, tačiau moteris jau buvo mirusi. Tik viena moteris atėjo paliudyti dar prieš atvykstant greitajai. Ir tik tuomet šalia esančių namų gyventojai pasipylė į gatvę. Kai jų buvo klausiama, kodėl jie nieko nedarė, jų atsakymai buvo nuo „nežinau“ ir „buvau pavargęs“ iki „jei atvirai, tai bijojau“ (Pojman & Fieser, 2012). Šis tragiškas įvykis kelia daugybę klausimų apie moralinę atsakomybę prieš kitus. Ką šie garbingi piliečiai padarė? Ar Genovese atvejis yra netipinis, ar atspindi dėsningą situaciją? Ši istorija taip pat kelia svarbių klausimų apie bendrą etinių vertybių sampratą. Kokia yra jų prigimtis ir kam jos mums reikalingos? Kas yra vertybės ir kaip mes apie jas sužinome? Ar būti moraliam yra mūsų interesas? Koks ryšys tarp moralės ir etikos? Koks ryšys tarp etikos ir religijos? Koks ryšys tarp etikos ir įstatymų? (Pojman & Fieser, 2012). Kad rastume atsakymus į šiuos klausimus, pirmiausia turime suprasti, kas yra moralė ir etika. 12


1. Etiško elgesio pagrindai

Etika yra filosofijos šaka, analizuojanti sąvokas gėris ir blogis, teisingai ir klaidingai bei ieškanti atsakymo į klausimus, kaip žmogus turi gyventi ir koks yra geras žmogus. White (1988; cit. Koocher & Keith-Spiegel, 2016) etiką apibrėžė kaip žmogaus elgesio evoliuciją, nes elgesį vertiname kaip teisingą ar klaidingą, gerą ar blogą, vadovaudamiesi priimtomis socialinėmis normomis, kurios evoliucionuoja, bei pagrįsdami šiuos vertinimus racionaliais argumentais. Tad pagrindinė filosofijos charakteristika yra racionalus argumentavimas. Filosofai aiškina sąvokas, analizuoja ir tikrina prielaidas bei įsitikinimus, tačiau pagrindinis jų uždavinys yra analizuoti ir konstruoti argumentus. Filosofinis argumentavimas yra glaudžiai susijęs su moksliniu argumentavimu, nes abu kelia hipotezes ir jas tikrina ieškodami įrodymų, kad priartėtų prie tiesos (Pojman & Fieser, 2012). Vis dėlto moksliniai eksperimentai vyksta laboratorijose ir apima vertinimo procedūras, kurios padeda fiksuoti objektyvius ir empiriškai patikrinamus rezultatus. Filosofo laboratorija yra mūsų protas, kuriame vyksta įsivaizduojami mintiniai eksperimentai. Jie užrašomi ir toliau analizuojami. Be to, jie vyksta ir per pokalbius bei debatus, kai keliami diskusiniai klausimai bei atsižvelgiama ne tik į tezes, bet ir kontrtezes (Pojman & Fieser, 2012). Todėl viena svarbių etikos charakteristikų yra racionalus argumentavimas, kai analizuojamos gėrio / teisingumo ir blogio / klaidingumo sampratos bei ieškoma atsakymų į etikos keliamus klausimus. Etikos mokslas filosofijos kontekste taip pat turi savo sudedamąsias dalis, nors tai ir ganėtai komplikuotas reikalas. Pirmiausia reikėtų paminėti specifinius terminus moralus ir etiškas bei susijusias sąvokas moralė / etika, moralumas / etiškumas. Dažnai šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai. Abiejų sąvokų reikšmė kildinama iš „papročio“ idėjos, tai yra to, kas yra normalus elgesys. Terminas „moralus“ kilo iš lotynų kalbos žodžio mores ir „etiškas“ – iš graikų ethos (Pojman & Fieser, 2012). Vis dėlto yra nuomonių, kad šios sąvokos nėra visiškai tapačios, nes moralė labiau atspindi asmenines vertybes, o etika – bendražmogiškąsias. Tad šiame tekste sąvokos „etika“ ir „etiškas“ bus vartojamos norint pabrėžti elgesį / veiksmus / sprendimus, kurie pageidaujami bei siekiami, nes atspindi gėrio sampratą ir gina visų susijusių pusių interesus, o sąvokos „moralė“ ir „moralus“ bus vartojamos akcentuojant asmenines vertybes. 13


Psichologo profesinė etika

Esminės etikos mokslo sritys apima (1) aprašomąją etiką, (2) etikos filosofiją (etikos teorija) ir (3) taikomąją etiką. Aprašomoji etika remiasi žmonių ir kultūrų esamais įsitikinimais, papročiais, principais ir praktika. Sociologai kreipia ypatingą dėmesį į konkrečias įvairių pasaulio socialinių grupių moralės praktikas ir jas vertina kaip kultūrinius „faktus“, panašiai kaip faktai apie tai, ką tų šalių žmonės valgo ar kaip rengiasi (Pojman & Fieser, 2012). Etikos filosofija, dar vadinama etikos teorija, remiasi sisteminėmis pastangomis suprasti etikos sąvokas, apibrėžti ir pagrįsti jos principus ir teorijas. Ji analizuoja tokias raktines etikos sąvokas kaip „teisinga“, „klaidinga“ ir „leistina“, tyrinėja galimus moralinio įsipareigojimo šaltinius, tokius kaip Dievas, žmogaus argumentavimas ar troškimas būti laimingam. Ji siekia nustatyti teisingo elgesio principus, kurie gali tarnauti kaip elgesio taisyklės tiek atskiriems žmonėms, tiek ir grupėms. Taikomoji etika nagrinėja kontroversiškas etikos problemas, tokias kaip abortas, ikivedybinis lytinis gyvenimas, mirties bausmė, eutanazija, klonavimas, genų inžinerija ar pilietinis nepaklusnumas (Pojman & Fieser, 2012). Platesnė etikos analizė remiasi visomis trimis sritimis (Pojman & Fieser, 2012). Pavyzdžiui, etikos filosofija yra glaudžiai susijusi su taikomąja etika: teorija be pritaikymo yra sterili ir nenaudinga, kita vertus, veiksmai be teorinės perspektyvos yra akli. Labai skiriasi debatų apie abortą kokybė, kai jie remiasi ir kai nesiremia etikos teorija. Etikos teorija gali padėti atsisakyti perdėto emocionalumo ir supaprastinto ekstremizmo, kai garsus rėkavimas užima argumentų vietą. Etikos teorija paaiškina svarbias sąvokas, konstruktus ir įvertina argumentus, vadovauja mūsų įsitikinimams apie tai, kaip turime gyventi. Etikos filosofija psichologo profesinei etikai yra labai svarbi, nes padeda pagrindus giliau suprasti etišką elgesį psichologo profesijos kontekste, tad toliau bus aptariamos etikos teorijos, kuriomis dažniausiai remiasi psichologai ir kiti psichikos sveikatos srities specialistai, apibrėždami profesinę etiką. Tuo tarpu taikomoji profesinė etika bus aptariama kituose šios mokomosios knygos skyriuose, kai nagrinėsime įvairius su psichologo profesine veikla susijusius etiško elgesio aspektus.

14


1. Etiško elgesio pagrindai

1.2. Etikos teorijos Etiškai teisingą elgesį apibrėžti yra sudėtinga, dar sunkiau atsakyti į klausimą, kas yra geras žmogus ar kas yra gėris. Todėl nenuostabu, kad daug šimtmečių siekiama rasti atsakymus, o filosofai, pateikdami įvairių argumentų, akcentuoja skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus. Nagrinėjant žmogaus elgesį etiniu požiūriu, paprastai dėmesys kreipiamas į šiuos aspektus: 1) veiksmo prigimtis, 2) veiksmo pasekmės, 3) asmens savybės ir 4) veiksmo motyvai (Knapp & VandeCreek, 2013). Koks aspektas bus analizuojamas, priklauso nuo etikos teorijų, kurios toliau ir bus apžvelgiamos (deontologinė etika, utilitarizmas, dorybių etika ir principais grįsta etika). Filosofai šias teorijas yra detaliai apsvarstę, bet jos svarbios ne tik teorine ir istorine prasme. Daugelis šių etikos teorijų sąvokų ir prielaidų prasiskverbė į bendrąją kultūrą ir veikia taip, kaip žmonės interpretuoja kasdienio gyvenimo etines situacijas (Knapp & VandeCreek, 2013). Be to, nors visos etikos teorijos turi ribotumų, jos tebėra aktualios ir šiandienėje visuomenėje bei naudingos sprendžiant profesines etines dilemas, su kuriomis psichologai susiduria savo darbe. Aptarsime šias etikos teorijas ir jų akcentuojamus asmens elgesio aspektus, remdamiesi pakeista Kitty Genovese istorijos versija. Tarkime, vyrai užpuola moterį priešais jos namus ir ketina ją nužudyti. Kaimynas, išgirdęs vykstančias grumtynes, iškviečia policiją ir pro langą šūkteli: „Ei jūs, nešdinkitės iš čia.“ Išgąsdinti kaimyno užpuolikai paleidžia moterį ir sprunka, bet juos sprunkančius suima policija (Pojman & Fieser, 2012). 1.2.1. Deontologinė etika (veiksmo prigimtis) Deontologinės etikos teorijos akcentuoja etikos taisykles ir su jomis susijusią pareigos sąvoką. Deontologinėje etikoje veiksmas vertinamas kaip etiškas, jei atitinka etikos dėsnius, principus ar taisykles (Duignan, 2011). Tad šioje teorinėje paradigmoje analizuojama veiksmo prigimtis, t. y. jo atitiktis moralinei pareigai ir etikos dėsniams. 15


Psichologo profesinė etika

Tad pagal deontologinę etiką vienas iš situacijos etinio vertinimo aspektų būtų užpuolikų ir gerojo kaimyno veiksmų prigimties vertinimas: užpuolikų veiksmai buvo neteisingi, o kaimyno – teisingi, nes atitinka moralinę pareigą padėti. Sąvoka teisingas deontologinės etikos teorijoje turi dvi prasmes. Kartais ji reiškia „privalomas“ (kaip „teisingas veiksmas“), o kartais gali reikšti „leistinas“ („tai daryti galima“). Paprastai filosofai teisingas apibūdina kaip leistinas, į šią kategoriją įtraukdami tai, kas privaloma (Pojman & Fieser, 2012): Teisingas veiksmas yra veiksmas, kurį leidžiama atlikti. Jis gali būti arba (a) privalomas, arba (b) pasirenkamas. Privalomas veiksmas yra toks, kurį atlikti reikalauja etika; neleidžiama jo nedaryti. Pasirenkamas veiksmas nėra nei privalomas, nei neteisingas atlikti. Jo atlikimas nėra prievolė ar moralinė pareiga, tačiau taip pat nėra pareigos jo nedaryti. Tad nei jo atlikimas, nei jo nevykdymas nebūtų traktuojamas kaip neteisingas. Neteisingas veiksmas yra toks, kurio nedarymas apibūdinamas kaip moralinė pareiga ar prievolė. Tai veiksmas, kurio privaloma nedaryti; neleidžiama jo daryti. Pavyzdyje moters užpuolimas aiškiai yra neteisingas veiksmas (draudžiamas) ir, priešingai, kaimyno veiksmas, kai jis iškviečia policiją, aiškiai yra teisingas veiksmas, kurį privalu atlikti, nes jis atitinka etikos dėsnius, pagal kuriuos padėti nelaimės ištiktam asmeniui yra moralinė asmens pareiga. Tačiau kai kurie veiksmai neatrodo nei privalomi, nei neteisingi. Pavyzdžiui, ar laišką rašyti pieštuku, ar parkeriu – abu veiksmai iš etinės perspektyvos atrodo neutralūs. Abu yra leistini. Ar klausomasi roko muzikos, ar klasikinės – paprastai nevertinama kaip etiškai reikšminga. Leidžiama klausytis abiejų, bet nė vienas nėra privalomas. Ar kurti šeimą, ar likti vienišam – svarbus gyvenimo sprendimas, bet paprastai vertinamas kaip etiškai neutralus arba pasirenkamas. Esant daugeliui aplinkybių, sprendimas vesti (ar nevesti) nėra laikomas nei privalomas, nei klaidingas, bet leistinas (Pojman & Fieser, 2012). Leidžiamų veiksmų grupėje yra papildomų (viršijančių nustatytą normą) arba itin altruistiškų veiksmų sąvoka. Šie veiksmai nėra nei 16


1. Etiško elgesio pagrindai

privalomi, nei reikalaujami, tačiau jie viršija tai, ko reikalauja etika. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad kaimynas, užuot šūktelėjęs pro langą, bėga pats gelbėti moters. Taip jis prisiimtų papildomą riziką, kurios etika nereikalauja. Panaši situacija yra ir su žmonėmis, kenčiančiais dėl didelio neprikeliaus – nors pagal etiką žmonės turėtų padėti vieni kitiems, niekas nereikalauja parduoti savo turtą ir atiduoti viską, ką turite, kad padėtumėte vargstantiems. Tad galutinė veiksmų schema būtų tokia (Pojman & Fieser, 2012): Teisingas veiksmas (leistinas): • privalomas. Pasirenkamas: • neutralus, • papildomas (viršijantis nustatytą normą) veiksmas. Neteisingas veiksmas (neleistinas). Taigi, etikos teorijos rūšis, akcentuojanti veiksmo prigimtį arba pareigą, vadinama deontologija (iš graikų kalbos deon reiškia „parei­ga“). Šios teorijos teigia, kad kai kurie veiksmai, tokie kaip tiesos sakymas ir pažadų tesėjimas, iš prigimties (natūraliai) yra teisingi ar geri, o kai kurie, tokie kaip melavimas ir pažadų laužymas, natūraliai yra neteisingi ar blogi. Klasikiniai deontologinės etikos principai apima Dešimt įsakymų ir Auksinę taisyklę (Pojman & Fieser, 2012). Immanuel Kant (1724–1804) yra vienas ryškiausių deontologinės etikos atstovų, kritinės filosofijos pradininkas, kurio mąstyseną ir idėjas ženkliai veikė krikščionybė ir Šviečiamasis amžius. Kantas teigė, kad absoliutus Gėris ar Gėris be išlygų neegzistuoja, išskyrus gerą valią, kuri reškia asmens sąmoningą nusiteikimą veikti, vadovaujantis etikos dėsniais (Duignan, 2011). Pasak Kanto, esminis etiško elgesio tikslas yra savo pareigų įvykdymas. Būti laimingam, pagal šią teoriją, nebūtinai yra neetiška; įmanoma būti laimingam atliekant savo pareigas, tačiau laimė nėra savitikslis etiško elgesio aspektas. Etiški veiksmai kyla ne iš spontaniškai patiriamų emocijų, bet iš ketinimų įvykdyti savo pareigas (Knapp & VandeCreek, 2013). Pasak Kanto, žmonės gali daryti teisingus dalykus dėl neteisingų priežasčių, todėl veiksmo pasekmės netinka nustatant veiksmo etiškumą. Pavyzdžiui, klientui, neišgalinčiam sumokėti visos psichologo 17


Psichologo profesinė etika

konsultacijos kainos, trys psichologai gali ją sumažinti. Pirmas psichologas gali tikėti, kad turi pareigą suteikti tam tikras paslaugas tiems, kurie jų įpirkti negali. Kitas psichologas linkęs „tuščiu“ laiku priimti klien­tą, galintį sumokėti bent dalį konsultacijos kainos, nei palikti šį laiką tuščią. Trečias psichologas gali spontaniškai jautriai, su užuojauta reaguoti į kliento situaciją ir sumažinti jam konsultacijos įkainį (Knapp & VandeCreek, 2013). Remiantis Kantu, pirmojo psichologo elgesys būtų etiškas, o kitų dviejų – ne. Nors išoriškai visi atlieka tokį patį veiksmą, etiniu požiūriu jie nėra vienodi. Pirmojo veiksmas atspindi pareigą padėti kitiems, antrojo – asmeninės gerovės siekimą, o trečiojo – reakciją į spontanišką emociją (Duignan, 2011). Jei Kitty Genovese atveju paaiškėtų, kad moteriai padėjęs kaimynas tai darė dėl to, kad jis pažinojo užpuolikus ir taip norėjo jiems atkeršyti už jam pačiam anksčiau padarytą skriaudą, jo veiksmai padedant moteriai nebūtų vertinami kaip etiški, nes jų prigimtis neatitinka moralinės pareigos padėti, veikiau atspindi asmeninius kaimyno interesus. Kantas taip pat skyrė hipotetinį (sąlyginį) ir kategorinį (universalų) imperatyvą. Hipotetinis imperatyvas gali pasireikšti jei–tada sąlygos forma. Hipotetinis ar sąlyginis imperatyvas skatina asmenį elgtis tam tikru būdu, jei jis nori pasiekti tam tikrą rezultatą. Šio imperatyvo pavyzdys galėtų būti: „Jei noriu tapti licencijuotu psichologu, turiu išlaikyti licencijavimo egzaminą“ (Knapp & VandeCreek, 2013). Tuo tarpu kategorinis imperatyvas pritaikomas visiems žmonėms, net jei nėra sąlygos „jei“. Kategorinis imperatyvas skatina žmones atitinkamai elgtis visą laiką. Paklusimas kategoriniam imperatyvui yra moralinė pareiga, o hipotetiniam – apdairumo pasireiškimas (Duignan, 2011). Kantas apibūdina keletą kategorinio imperatyvo versijų. Pirmoji Kanto kategorinio imperatyvo formuluotė teigė: „Elkis tik pagal tokią maksimą (individualų elgesio principą), kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu.“ Antroji formuluotė teigė: „Elkis taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose visada matytum tikslą, o ne vien priemonę.“ Kategorinis imperatyvas neteigia, kad asmuo negali kitų žmonių naudoti kaip priemonių; jis teigia, kad asmuo negali naudoti kitų žmonių tik kaip priemonių (Duignan, 2011). Pavyzdžiui, apmokestinti pacientus už sveikatos priežiūros paslaugas yra tinkamas veiksmas. Šiuo požiūriu psichologai juos naudoja kaip priemones siekti savo 18


Viktorija Čepukienė

Psichologo profesinė etika Mokomoji knyga Redaktorė Auksė Gasperavičienė Maketo dizainas: Rasa Švobaitė 2020 11 25. Užsakymo Nr. K20-122. Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT–44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Profile for Vytautas Magnus University

Psichologo profesinė etika  

Viktorija Čepukienė. 2020.

Psichologo profesinė etika  

Viktorija Čepukienė. 2020.

Advertisement