aplinkosaugos temomis jam net ne vaidyba – tai savotiška misija. Neslepiu to nuo aktorių, visada sakau jiems, kad šitaip dirbu. Man ne visada rūpi personažo-fikcijos kūrimas. Mane domina jų asmenybės, jų stiprybės ir silpnybės. Spektaklio kūrimas tampa procesu, kai du suvedami vienas su kitu: atvedant save link personažo, o ne priešingai. Šiame procese aktorius įgyja tvirtą pagrindą. Ir pasitikėjimą. Jie turi teisę kalbėti taip, kaip kalba. Jie dalijasi tam tikrais dalykais, o ne vaidina juos. Jie reprezentuoja tuos dalykus ir mane tai labiau jaudina. Tai toks teatro kūrimo būdas, kai tu nebėgi nuo savęs, o kaip magnetas pritrauki literatūros personažą link savęs. A. B.: Suprantama, kad šitaip dirbai su trečiąja savo režisuota Čechovo pjese „Trimis seserimis“ (lig šiol atsimenu tą kartu ir atsiribojusį, ir veriantį Mašos, kurią vaidino Rimantė Valiukaitė, žvilgsnį). Bet tu puikiai pažįsti lietuvių aktorius. O kaip tau pavyksta pasiekti tokį pasitikėjimą, kai atvyksti į naują trupę, susitinki su tau naujais žmonėmis, juk turi pastatyti spektaklį numatytu laiku? Koks tavo receptas? Y. R.: Tebesikristalizuoja. Su patirtimi ir praktika susikuri savo metodą, sukaupi savus įrankius. Tokiam sudėtingam procesui reikia daugiau laiko. Stengiuosi padalyti jį į dvi dalis ir pasodinti daigą žymiai anksčiau, nei pradedame statyti spektaklį. Pavyzdžiui, suorganizuoju kūrybines dirbtuves pavasarį, kad susipažinčiau su aktoriais, o paskui atvykstu po kokių keturių mėnesių. Pradedame pamažu, visiškai neformaliomis sesijomis. Pradedi matyti, kaip trupė funkcionuoja, kokie joje aljansai, kokios silpnosios pusės. Anksčiau niekada nebuvau užstalės ruošimosi mėgėja. Mano pirmoji repeticija visada būdavo scenoje, bėgte, improvizuojant, neriant visa galva į darbą. Dabar atrandu užstalės darbo naudą. Kiek ilgai gali trukti toks kapstymasis? Kai stačiau Michailo Durnenkovo „Ežerą“ teatre „TR Warszawa“ (2016), situacija darėsi gerokai pavojinga. Nebeliko laiko niekam kitam, teko tiesiog eiti ir sustatyti scenas. Aktoriams kildavo visokių impulsų: „O gal galime va taip pabandyti?“ – „Ne ne, dar per anksti, dar pakalbėkime apie temą.“ Ir mes sėdėjome ir brainstorminom prie stalo penkias savaites! Tai būtų normalus repeticijų laikotarpis Niujorke ar Londone. Turiu galvoje, laikas, skirtas visam spektakliui sukurti, kartais ir yra keturios savaitės. O mes viršijome visa savaite standartinį repeticijų laiką matuojant anglosaksiškais teatro kūrimo matais! Tai taip pat viena priežasčių, kodėl dirbu Lietuvoje,
Švedijoje, Vokietijoje – nes procesui reikia laiko. Netikiu, kad gali save nustebinti per keturias savaites. Tai beveik neįmanoma. A. B.: Jei jau prakalbom apie „Ežerą“, kurį režisavai 2016-ųjų pavasarį Lenkijoje – man rodos, tai pats pesimistiškiausias tavo spektaklis (net ir šalia Čechovo trilogijos, nors ji tikrai gana niūri). Ar šis kraštutinis pesimizmas kyla iš pjesės (kurioje, žinia, esama paralelių tiek su Čechovo, tiek su Maksimo Gorkio pjesių temomis), ar tai esamojo laiko atspindys? „Ežere“ ne tik žmonės yra giliai pažeisti vidinio konformizmo, bet ir pati gamta iškvepia nuodus, ir mistinės blogosios jėgos tyko iš kiekvieno tamsesnio kampo. Y. R.: Pjesė itin niūri. Manau, ji tiesiog puiki. Savaip pranašiška. Ji išties biblinė daugeliu lygmenų. Tai tylus riksmas. Laikas, kai ją stačiau, buvo ypatingas – kai pažvelgiu atgalios, tada dar nebuvo išrinktas Drumpfas, neturėjom PIS partijos Lenkijoje (ši ultardešinioji populistinė partija laimėjo daugumą Lenkijoje 2015 – red.), pasaulis balansavo ties riba. Dabar, manau, ta riba jau peržengta. Bet tada viskas jau buvo pritvinkę nerimo, kylančio iš žmogiškosios prigimties destruktyvumo. Ir dabar jau matome rezultatus. Manau, kad tokia meninė intuicija yra būtina, kad galėtum rasti medžiagą, per kurią kalbėtum apie tai, kas tvyro ore. Turi mokėti ramiai klausytis, kad išgirstum, ką reikia pasakyti. Man labiausiai patinka šitaip dirbti. Tas pat atsitiko ir su Michailo Bulgakovo „Šuns širdimi“ Švedijoje. Parašiau adaptaciją, distopiją, kurią nukėliau į netolimą ateitį, 2022-uosius. Susėdome prie stalo su aktoriais ir supratome, kad tai, ką parašiau, jau vyksta aplink mus. Projektavau pabėgėlių krizę, kaip ištiksiančią mus po septynerių metų nuo tuomečio dabar (kuris buvo 2015 m. gegužę). Labai nejaukus momentas. Teatras neįtikėtinai lėtas. Žmonės dažnai klausia, kas menuose avangardas. Teatras – ariergardas, paskutinis prisivejantis naujas idėjas. Nauji dalykai pirmiausia vyksta muzikoje, vizualiuosiuose menuose ir kitose srityse, o teatre gana vėlai, kaip post scriptum. Man labai rūpi, kaip padaryti, kad teatras „iššautų“ anksčiau. Kaip pajusti, kas artėja, ar bent jau pasistengti būti adekvačiam tam, kuo žmonės gyvena šiandien. Kas jiems svarbu? Spektaklio laikas ribotas. Žiūrėti 15 metų senumo spektaklius, įrašytus į DVD, dažnai nepakeliama. O ir ne DVD įrašams jis kuriamas, teatras kuriamas dabarčiai, tam čia ir dabar. Būtent
>>
59