teatro žurnalas | 24

teatro

REDAKCIJOS SKILTIS

Šis numeris, kuris pasirodo vasarą po lemtingos 2022-ųjų vasario 24 dienos, yra visiškai kitoks nei visi, pasirodę prieš jį. Kurį laiką svarstėme apie tai, koks gyvenimas ir teatras turėtų būti tada, kai „visas pasaulis – teatras“ susitraukė į saviizoliaci jos burbulus ar ligoninių palatas, o jo aktoriams ir žiūrovams liko tik ekranai. Nerimavome, ar po pandemijos ekranai mus paleis, ar begrįšime į realybę ir jos gyvenimiškas bei estetines konven cijas? Spėjome, kad dramatiškai pasikeis ir meno forma, ir turinys, nes „niekas nebegali būti taip, kaip anksčiau“ po to, kai planeta staiga sustojo ir susidūrė su kraupia ir netikėtai vienijančia bejėgystės patirtimi.

Ir štai – karas. Ką tik buvę tokie aktualūs mūsų svarstymai, analizės ir ateities projekcijos dabar skamba infantiliai ir banalokai. Kad ir ką dabar darytume, kurtume ir aptarinėtume savo scenose ar „netradicinėse aikštelėse“, eksperi mentuodami ar interpretuodami, įsijausdami ar atsiribodami, viskas atsiduria rusofašistų bombų sugriauto Mariupolio teatro akivaizdoje. Teatras, tapęs prieglobsčiu. Teatras, tapęs taikiniu. Teat ras, tapęs kapu. Amžinos vilties, laikinos apgau lės ir neišvengiamos pergalės simboliu. Jeigu jau

pavargome kalbėti apie tai, kad nebėra vertinimo kriterijų, viskas postmoderniai „išplaukę“, tai štai –turime vieną visiškai aiškų ir tvirtą matą. Pirmasis „Teatro žurnalo“ numeris su rau donu tanku ant viršelio pasirodė 2015-aisiais –Krymas buvo jau metus okupuotas, iliuzijų dėl to, kuo virsta mūsų „didžioji kaimynė“, neliko, galvo jome ir rašėme apie teatro ir karo ryšį. Po sep tynerių metų šis ryšys nebėra teorinis ir istorinis, todėl tiek teatro procesui, tiek jo refleksijai rei kia laiko, kad jie subręstų, taptų adekvatūs. Kad nesinorėtų brėžti paralelių į Nepriklausomybės pradžią, kai „tikrasis teatras persikėlė į gatves“, o spektakliams trūko ne tik žiūrovų, bet ir gyvybės. Akivaizdu, kad 2022-ųjų scenos menas ir jo kūrėjai turi daugiau patirties mąstyti ir kur ti kartu su pasauliu, kuriame gyvena, apie tai –jau kitame numeryje. O šio centre – ukrainiečių dramaturgės Lenos Liagušonkovos pjesė „Gor kio motina“. Lena yra kilusi iš Luhansko, iš ten 2014 m. atvyko į Kijevą. Prasidėjus karui, susiraši nėjome su ja mesendžeryje tarp oro pavojų, Lena rodė savo katinukų nuotraukas ir pasakojo, kad rašo. Vėliau Lenai su mama ir katinais teko bėgti ir iš Kijevo – pradžioje į Lvivą, vėliau – į Lenkiją.

Jos pjesės – aštrios ir skaudžios, plėšytų kontū rų, nė kiek ne romantiškos ir ne herojiškos. Lena juokauja, kad jos tekstai turbūt nėra tai, ko pa sauliui dabar norėtųsi iš Ukrainos dramaturgų. Ko gero, būtent dėl to ir nusprendėme, kad juos yra būtina versti (ačiū Andriui Merkevičiui už greitą ir nuoširdų darbą!) ir publikuoti.

Antroji numerio pjesė – Gabrielės Laba nauskaitės „NT drama“. Galėtume galvoti, kad šių dviejų kūrinių, jų tematikos, meninės kalbos gretinimas nėra labai „dramaturgiškai“ sklandus. Kita vertus, būtent tokiu sunkiai paaiškinamu būdu šiuo metu greta egzistuoja sugriautas Mariupolis ir statomi nauji Vilniaus, Palangos ar Berlyno kvar talai. Kasrytinis nerimas, aiškinantis, ar visi arti mieji išgyveno naktį po raketų antskrydžio ir – frus tracija nuo laiku redakcijai nepateikto straipsnio. Pirmosios vasarinės braškės skonis, mokslinis atradimas, baigtų mokslų diplomas ir – nepaliauja mas karo vaizdų karavanas socialiniuose tinkluose.

Pokalbyje su Aušra Gudavičiūtė G. Labanauskaitė suformuluoja itin šiais laikais svarbią mintį, kad

dramos rašymas jai yra vienas iš būdų, kuris ska tina apmąstyti, aptarti, diskutuoti: „Apskritai karas Ukrainoje ne tik atskleidė prieš tai nemenkai susi skaldžiusių lietuvių vienybę, bet ir parodė daugybę Lietuvoje iki šiol neišspręstų socialinių, politinių, etninių ir etinių problemų. Atrodo, kad tiek tie siogine, tiek perkeltine prasme kai kurie dalykai griūna arba yra nugriaunami ir daug ką turėsime susikurti iš naujo.“

O „dramaturgijos“, anot mūsų autorės Rim gailės Renevytės, yra visada „apie žmones“. Jos straipsnyje pristatomos jaunų autorių pjesės grą žina mus į teatrą. Į teatro istoriją iš aktualiųjų „isto rijų“ lauko parveda Aušros Kaminskaitės ir Rasos Vasinauskaitės pokalbis apie Bertoltą Brechtą ir neseniai pristatyto jo knygos „Pastabos apie teatrą. Apie nearistotelišką dramaturgiją“ lietu višką vertimą.

Kaip jau minėjome, kitame numeryje tęsi me pokalbį apie tai, kaip teatro kūryba atliepia tikrovę. Ir lauksime numerio, kuriame džiaugsi mės pergale.

RIMGAILĖ RENEVYTĖ

DRAMATURGIJOS APIE ŽMONES

Dramaturgijos – ne veltui šį žodį rašau su mote riška galūne, šiame tekste gana aiškiai nukreipda ma žvilgsnį į „jas“. Užbėgdama už akių tarsi sku bu teisintis, tarsi be kita ko sakau, jog nemanau, kad dramaturgija pati savaime turi lytį ar kad ji yra vien moterų arba vien vyrų reikalas. Juk dra maturgija, kaip rašymas ar teatras apskritai, yra žmonių reikalas, ne lyties. Girdžiu, kaip naiviai tai skamba šiandieniniame kontekste, kai abso liučiai viskas (net ir belytiškumas) turi lytį. Puikiai suprantu, jog žvelgiant ne tik į teksto autorių/es, bet ir į patį tekstą esama tam tikrų lyties aspek tų: kaip skirtingai tam tikras temas interpretuoja dramaturgai vyrai ir dramaturgės moterys. Tačiau visą vargą dėl lyties klausimų paliksiu tiems, kam ši tema svarbesnė nei man, nes šiuo metu man kur kas svarbesnis klausimas – kaip skirtingai tam tikras temas interpretuoja skirtingi ŽMONĖS?

Būtent todėl labai neatsargiai ir belytiškai vartosiu žodžius „žmogus“ ar „personažas“, galvo je neturėdama jokios lyties. Žodį „dramaturgija“ taip pat vartosiu nesuteikdama jam vien moteriš kos perspektyvos. Galbūt kiek lengviau su žodžiu „autorė“, kuriam šįsyk priskirsiu labai konkrečius vardus – Birutė Kapustinskaitė, Teklė Kavtaradzė ir Virginija Rimkaitė.

Saugiai nutolstant nuo dramaturgijos lyties klau simo ir pereinant į antrąją pavadinimo dalį – „apie žmones“, norisi kiek sukonkretinti šią neatsargią frazę. Žmonės dramaturgijoje arba dramaturgi niai žmonės – tai tokie žodžiais pripildyti padarai, kurie savo tikrąjį pavidalą įgyja tik tapę teatriniu kūriniu. Kuo abstrakčiau pjesėje savo istorijas pasakoja dramaturginiai žmonės, tuo konkrečiau jų žodžius skaito šiuos žmones į save priimantys aktoriai. Suprantu, kad šiame tekste teatrines ir dramaturgines sąvokas sąmoningai peraiškinu vi siškai ne moksliniais žodžiais, tačiau turbūt viena iš priežasčių – negalėjimas pradėti šio straipsnio kaip teatrologinio teksto, t. y. negalėjimas išlaikyti atstumo su savo aptariamais objektais, mėgi nimas iš savo aptariamo objekto tapti subjektu. Galbūt tai mėginimas dramaturgiškai pažvelgti į patį žodį „teatrologija“, nesilaikant įsikibus „teatro mokslo“, o pereinant į tam tikrą „teatrinę logiką“, t. y. mėginimas ne tik papasakoti apie pjesę, bet ir ją išgyventi apsigyvenant šiosios viduje. Visi šie pasiteisinimai skirti ne tik skaitytojui, bet ir teatro logei, mėginančiai ne tik suprasti (tai ji jau moka), bet ir patirti dramaturgiją kaip siužeto, personažų ir žodžių kevalą, kurį aprengia teatras. Tad tur būt tai yra bandymas grįžti vienu žingsniu atgal

iki dramaturgijai tampant spektakliu, iki žiūrovui susirandant savo vietą salėje, iki teatrologui susu muojant rezultatus savo profesionaliame tekste. Nesu tikra, ar tai pavyks, galbūt nejučia vėl nu tūpsiu mokslinių terminų ir profesionalių frazių žodyne. Tačiau, norėdama bent šiek tiek priartė ti prie šių dramaturgijų, mėginsiu neįsipatoginti vien teatrologiniame tekste.

Visų pirma, norisi klausti, kas yra drama turgija. Tačiau suprantu, kad kiekvienu dramatur giniu t. y. tiek autorės, tiek pjesės atveju atsaky mas bus skirtingas. Tad galbūt šį klausimą verta formuluoti kiek kitaip – kaip dramaturginis turi nys susijungia su teatrine forma ir kaip vienas be kito atrodytų ir dramaturginis turinys, ir teatrinė jo forma?

Teklės Kavtaradzės pjesę „Namisėda, arba Kambarys, pilnas personažų“ perskaičiau pati dar tik besiruošdama studijoms Lietuvos mu zikos ir teatro akademijoje. Turbūt ji buvo viena pirmųjų atsietai nuo spektaklių ar viešų, tuo metu daugiausia „Versmėje“ vykusių teatrinių skaitymų, savarankiškai perskaityta lietuviška pjesė. Turbūt perskaičiusi tą pjesę tuo metu pirmą kartą suvo kiau, kas yra dramaturgija. Dabar, žinoma, supran tu, jog tai buvo gana seniai ir kad visa tai buvo gana naivu, bet neabejoju, jog pradžia visada būna pati svarbiausia. Taigi, pažintis su drama turgija kaip savarankišku tekstu prasidėjo ir tuo metu, kai Gabrielė Tuminaitė Lietuvos naciona liniame dramos teatre šią pjesę mėgino pavers ti spektakliu. Kadangi tai buvo pirmas kūrybinis procesas, kurį stebėjau, vis dar ryškiai prisimenu, kaip be jokių teorinių žinių, grynai iš praktikos mėginau suprasti, kas yra ir koks turi būti teks tas, skirtas teatrui. Turbūt įdomiausia, jog mintys ir intuicija, kuriomis tąsyk pasiklioviau, nebuvo tokios visai niekam tikusios ir, galima manyti, jog savo darbą bent iš dalies atliko. Tad veikiausiai nuo to laiko į dramaturgiją ėmiau žiūrėti kaip į žodžius be konteksto, kuriame jie gali būti ištarti. Nebijodama, kad nuskambės kiek sentimentaliai, galiu sakyti, jog dramaturgija – tai galimybė tuos žodžius ištarti. Tačiau tam, kad norėtųsi juos išvis ištarti, dramaturgija turi būti apie žmones, apie skaitytojus, apie tariančiuosius, apie klausančiuo sius. Tuo metu „Namisėda...“ man atrodė esanti būtent apie tai. Apie žmones, nors iš tiesų apie žmones, kurie dar tik tampa žmonėmis, t. y. apie paauglius, yra ir Teklės kūrinys „Kissmas“. Tai ne tik jos pjesė, bet ir jos pačios režisuotas spekta klis, tyrimas, vaidmuo. Nors neskaičiau „Kissmo“ kaip atskiro teksto, tačiau stebėdama spektaklį labai aiškiai jaučiu tą žodžio ir vaizdo atitikimą, tą teksto jautrumą teatrui, kurio nėra teatrui skir tuose, tačiau dramaturgija taip ir netampančiuo se tekstuose. Žvelgiant į teatrinį „Kissmo“ kūną, dramaturgija čia, atrodo, yra tik žodinė ir fizinė schema aktoriams. Norisi prisiminti Lietuvos na cionalinio dramos teatro spektaklį „Lokis“, kurio dramaturgės Ankos Herbut asistente buvo pati

Teklė – čia dramaturgija yra režisūrinė ir aktori nė schema, tačiau pati savaime ji nesudaro nei vieno, nei kito struktūros. Kitaip tariant, tai tik ko ordinatės, kuriomis besivadovaudamas aktorius / režisierius braižo savo grafiką. Atrodytų, „Kissmas“ kuria tokį pat dramaturginį modelį, t. y. iš konkrečių taškų koordinačių ašyje leidžia pačiam sukurti tą išbaigtą vaizdą.

Itin panašiu ryšiu su teatru susijusi Birutės Kapustinskaitės dramaturgija. Arčiausiai šios schemos matyčiau vieną iš naujausių Birutės pjesių „Detoksikacija“. Šį tekstą perskaičiau ge rokai anksčiau, nei pamačiau teatrinį jos varian tą, tad ją irgi laikyčiau tam tikra erdve režisūri niam ir aktoriniam planui įgyvendinti. Galbūt šios schemos atsiranda tik tuomet, kai pjesė rašoma bendradarbiaujant su būsima spektaklio kūrybi ne komanda. Tačiau tai nereiškia, jog repeticijų metu išsikristalizavusi dramaturgija negali surasti naujo savo atvaizdo. Dramaturgija čia vėlgi vei kia kaip turinys arba kaip vidus be aiškios išorės. Kalbėdama apie išorę ir vidų labai aiškiai vienam priskiriu teatrą, o kitam – dramaturgiją. Tačiau, atrodo, jog net ir sukeisdama šiuos dėmenis vie tomis lygties nesugadinčiau. Turiu galvoje, kad būdami skirtingais poliais, dramaturgija ir teatras visada gali susijungti į mažą absoliutą, telpantį ir tamsioje dėžutėje, ir kiekvieno, žiūrinčio į tą dė žutę, galvoje. Nusakant konkrečias naratyvines aplinkybes, t. y. sukuriant schemą, joje įveiklina mi tam tikri tekstiniai žmonės, kurie patys taip pat yra tam tikros schemos. Suprantu, kad taip kalbėdama galiu nuskambėti lyg šiek tiek žemin čiau dramaturgiją prieš kitokio pobūdžio tekstus, tačiau tai nėra tai, ką šiomis schemomis noriu pasakyti. Tiek kalbėdama apie Kapustinskaitės „Detoksikaciją“, tiek apie Kavtaradzės „Kissmą“, noriu išryškinti, jog dramaturgija čia yra nuogas tekstas, o sukurti kažką, kas galėtų būti nuoga ir leistųsi matuotis įvairius apdarus, yra gana su dėtinga užduotis. Ji pavyksta ir „Terapijose“. Net sceniniame „Terapijų“ (rež. Kirilas Glušajevas) variante tekstas lieka itin nuogas. Pridengtas tik smulkiomis scenografinėmis detalėmis, minima lia vizualine režisūra, spektaklis susitelkia grynai į vaidybą arba, tiksliau sakant, į grynąją vaidybą. Tokioje terpėje labiausiai išryškėja dramaturgija, kuri, čia, vienu atveju, veikia kaip schema ak torėms, kitu atveju, kaip gyvybei svarbūs ištekliai personažams (štai vėl noriu teisintis, nes „Terapijose“ veikia vien tik moterys, tačiau žodis personažės skamba labai nevykusiai). Nors ne mačiau, koks rūbas „Terapijoms“ pasiūlytas Pietų Korėjoje, tačiau čia tas dramaturginis vidus toks pilnas, jog kažką dangstyti norisi tik minimaliai. Nes kam pridengti žmones, kai jie patys savaime yra tokie ryškūs?

Kiek kitokį dramaturginį audinį galima apčiuopti Virginijos Rimkaitės pjesėse „Virimo temperatūra 5425“ ir „Patina“, nes šalia drama turginės schemos tekste esama ryškių stilistinių

nuorodų. Ir anksčiau minėtose pjesėse žanras iškelia reikalavimus dramaturgiją interpretuojan čiam režisieriui, tačiau Virginijos dramaturgijoje esantis absurdas, groteskas, siurrealizmas siūlo tam tikras taisykles teatrui ir jų paisyti čia būtina vien tam, kad pjesė būtų perskaityta taip, kaip ji buvo parašyta. Nes žmonės, apie kuriuos yra šie tekstai, patys savaime yra kiek kitokie žmonės. Tai keisti žmonės, tai bejausmiai žmonės, tai logi kos ir pragmatizmo karikatūros, tai antžmogišku mo koncentracijos. Tačiau sykiu tai visuomenės veidrodis, tai žmonės, ne kokie mes esame, o ko kie mes galime tapti. Nors pjeses Rimkaitė rašo atsietai nuo teatrinio proceso, t. y. į spektaklio repeticijas atsinešdama jau beveik galutinį pje sės švarraštį, tačiau tai nereiškia, kad teatras ne begali būti šios dramaturgijos išore. Veikiausiai ir čia veikia tokie patys dramaturginiai principai, kai teatrinė išorė susijungia su dramaturginiu vidumi. Tik vidus čia kiek konkretesnis, kiek aiš kiau koordinačių plokštumoje Rimkaitė dėlioja taškus, kuriuos sujungs režisierius. Žinoma, kai pjesė jau baigta ir turi gana ryškią savo stilistiką, visuomet esama abejonių, ar ji bus tiksliai ir tei singai perskaityta bei interpretuota. Šių abejonių kilo stebint pjesės „Virimo temperatūra 5425“ (režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė) tea trinę pradžią. Galbūt vizualinei šio teksto išraiš kai norėjosi kiek subtilesnio absurdo ir ne tokių

akivaizdžių jo vaizdavimo priemonių. Žinoma, vi sai kitoks spektaklis atsirado Artūro Areimos te atre – čia šalta ir plieninė estetika kur kas labiau išreiškė dramaturgijos groteskiškumą. Lygiai tokį pat įspūdį susidariau stebėdama pjesės „Patina“ skaitymą šiuolaikiniame dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Įspūdį, kad tokiam pilnam tekstui reikia itin subtilios režisūros, itin minima lios vizualinės raiškos, itin didelio aktorių susi telkimo ne tik į aplinkybių, bet ir į paties teksto vaidinimą. Todėl galbūt sąmoningai kalbėdama apie Virginiją Rimkaitę kur kas laisviau vartoju žodį „pjesė“ nei „dramaturgija“. Teatro kontekste, rodos, dar tik mėginame apčiuopti ir įsisąmo ninti skirtį tarp šių dviejų žodžių. Veikiausiai jau atsirado ir įsitvirtino kur kas daugiau žodžių ar terminų, nusakančių tarpinę pjesės ir dramatur gijos būseną. Todėl, autorių akimis, tikrai galiu pasirodyti kiek neprofesionali ar pernelyg grubi tik taip beįvardydama įvairialypio dramaturgijos lauko būklę. Tačiau gana stipriai Lietuvos teatre jaučiu dramaturginę apykaitą, tęsiamą ir kuria mą tradiciją bei šalia teksto vilkų įsitvirtinančias dramaturgijas. Tai be galo džiugina, stebina ir verčia didžiuotis autorėmis, kurios taip stipriai jaučia ir vidinę, ir išorinę žodžio pusę. O jeigu žodis virto kūnu, visada galima tą kūną vėl pa versti žodžiu. Nes taip teatre veikia dramaturgi jos apie žmones.

AUŠRA KAMINSKAITĖ

NEAPIBRĖŽIAMASIS BRECHTAS: DIALEKTIKA IR BŪTINYBĖ PASIRINKTI PUSĘ

XX a. vokiečių teatro režisierius, dramaturgas ir teoretikas Bertoltas Brechtas laikomas epinio te atro, kviečiančio žiūrovus ne pasiduoti emocijoms, bet atsiribojus nuo jų permąstyti scenoje vaizduo jamus santykius, pradininku. Jis neabejotinai yra viena svarbiausių figūrų praėjusio amžiaus teatre ir šiandieninio vokiečių bei jų įtaką patyrusių vals tybių teatro pamatas. Iki pat 2021-ųjų pabaigos lietuviškai galėjome perskaityti vienintelį Brechto straipsnį, publikuotą kelių dešimtmečių senumo knygoje „Teatrinės minties pėdsakais“. 2022-ųjų pradžioje Scenos meno kritikų asociacijos inici atyva išleista Jūratės Pieslytės-Sviackevičienės į lietuvių kalbą išversta Bertolto Brechto knyga „Pastabos apie teatrą. Apie nearistotelišką dra maturgiją“. Apie knygą, Brechto teatrą ir jo ak tualumą šiandien kalbamės su knygos mokslo redaktore teatrologe prof. Rasa Vasinauskaite. Ji teigia: „Džiaugiuosi, kad pagaliau lietuvių kalba turime Bertoltą Brechtą – jo labai trūko. Iniciatyva išversti vokiečių režisieriaus tekstus brandinta se niai, tačiau keičiantis aplinkybėms vis likdavo ne įgyvendinta. Brechtas – vienas svarbiausių XX a. meninės, praktinės, teatrinės minties autorių, tad knygą priėmiau su džiaugsmu. Jo tekstai – vie ni reikalingiausių, nors gali pasirodyti, kad apie Brechtą ir taip žinome labai daug.“

Ar tikrai daug? Pamenu kolegas kalbant, kad Brechto atžvilgiu dauguma Lietuvos teatralų yra neišmanėliai: neskaitėm, nematėm, nesuprantam tokio teatro.

Sakydama „žinome labai daug“ turiu omenyje, kad esame jį nagrinėję kaip bet kurį kitą prak tiką – Konstantiną Stanislavskį, Peterį Brooką...

Vadinasi, aptarinėjome, tačiau nebūtinai suvo kėme, kaip iš tikrųjų dirbo. Daug ko ir negalime žinoti.

Vyresnioji karta, studijavusi Maskvos ar Sankt Peterburgo universitetuose, skaitė Brechto teks tus rusų kalba, nes jie buvo įtraukti į mokymosi programą. Gali būti, kad kažkurie iš jaunųjų kritikų taip pat yra prisėdę ir vokiečių ar kita kalba per skaitę bent dalį Brechto raštų. Neabejoju, kad ir LMTA studentai susipažįsta su Brechtu per užsie nio teatro istorijos paskaitas, tačiau abejoju, kad be konkretaus tikslo kažkam norėtųsi nuosekliai studijuoti Brechtą. Ne tik tai, ką jis užrašė, bet ir kaip jo raštai laikui bėgant buvo interpretuojami, kaip jį vertino, pavyzdžiui, vokiečių ar prancūzų režisieriai, tarp kurių buvo nemažai „persirgusių“ Brechtu ir vis dėlto pripažinusių jo dogmatizmą.

Kaip manote, kiek knygoje paaiški nama, kaip dirbo Brechto aktoriai ir kaip realiai atrodė jo teatras?

Pati skaitydama režisieriaus tekstus anksčiau anglų kalba ir dabar lietuviškai, atsakymo į šį klausimą nerandu. Ar iš to, ką perskaitome „Pastabose apie teatrą“, galime susidaryti įspūdį, kaip Brechtas dirbo praktiškai? Manau, kad ne. Brechtas neužrašė savo teatro. Jis aiškino, kas yra epinis teatras, o ne nuosekliai vardijo, kaip pats jį kūrė. Suprasti, kaip tai vyko, galėjo tik tie, kurie su juo dirbo ar matė jo spek taklius. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje Brechtu buvo domimasi nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios, tačiau ryšiai, nepaisant garsių režisierių pavardžių, klostėsi gana vangiai, o 1938 m. Brechto kūriniai buvo visai uždrausti (nors 1941 ir 1942 m. buvo bandymų juos pastatyti). Kai Brechtas lan kėsi Sovietų Sąjungoje 1955 m., jau buvo su tiktas kaip aktyvus kovotojas už taiką, o dar po metų pasirodė ir jo teatro specifiką nagrinėjantys ir, galima sakyti, Brechto teatrą, jo atsiribojimo

efektą propaguojantys teatrologų tekstai. Tačiau kai 1957 m., jau po Brechto mirties, „Berliner Ensemble“ (kuris buvo įkurtas tik 1949 m.; beje, tais pačiais metais parašytas „Mažasis organo nas teatrui“) Maskvoje parodė keturis savo spek taklius („Galilėjaus gyvenimas“, „Kaukazo kreidos ratas“, „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ ir „Litaurai ir trimitai“), išankstinį susižavėjimą pakeitė nusivy limas – spektakliai asketiški, racionalūs, stokoja emocijų. Atrodė, kad tai, ką ir kaip apie savo te atrą rašė Brechtas, scenoje įgaus kitokį pavida lą. Tačiau taip nenutiko. Anuomet žiūrėjusiems pritrūko emocijų, psichologijos, ir, kad ir kaip ironiškai skambėtų, epinį Brechto teatrą Sovietų Sąjungoje bandyta „praskiesti“ Stanislavskiu. Žinoma, būta ir turbūt labiausiai prie jo mode lio priartėjusių pastatymų, pavyzdžiui, Jurijaus Liubimovo ar Roberto Sturua darbai, kuriuos at simena vyriausioji mūsų teatralų karta.

Tačiau nemanau, jog tam, kad kurtume brechtišką teatrą, būtina tiksliai žinoti, kaip atrodė Brechto spektakliai. Nepamirškime, kad jam buvo svarbi dialektika – kaita, atskleidžianti, jog reiški niai nėra ir negali būti statiški, nusistovėję visiems laikams. Vadinasi, savo tekstuose jis programavo idėją, kad ir teatras turi keistis, nes jis irgi yra dia lektiškas. Epinio ar dialektinio teatro, atsiribojimo efekto sąvokų sampratas Brechtas irgi nuolat aiš kino ir aiškinosi, tad negalime vienareikšmiškai jų apibrėžti. Ir nereikėtų statyti Brechto taip, kaip jis teatrą aprašė savo laiku – juk laikai pasikei tė. Regis, tokie žodžiai yra „Galilėjaus gyvenime“, kurį, beje, savaip brechtiškai 1992 m. buvo pasta tęs Rimas Tuminas. Taip pat savaip brechtiškai „Baalą“ 1997 m. Nacionaliniame dramos teatre pa statė Cezaris Graužinis. O štai Brechto „Vestuvės“, statytos Oskaro Koršunovo, jau kitokios.

Kokios yra svarbiausios brechtiško jo teatro sąvokos? Sakyčiau, šios trys: epinis teatras, atsiribojimo efektas ir socialinis gestas. Visus juos vienija kri tinis žvilgsnis. Tai, kaip jis pasireikš, priklauso nuo laiko ir tų visuomeninių, socialinių jėgų, šiandien sakytume – galios mechanizmų, kuriuos meninin kas pasirenka demaskuoti, parodyti. Brechtiškas teatras reikalauja kūrėjo pozicijos, tad šiandien pagal jo principus kuriantys žmonės taip pat turi žinoti, kokias jėgas jie supriešina ir ką ta priešprieša nori pasakyti. Jei, žinoma, jie nesirenka tarp politikos ir estetikos, kuri Brechto kūrinius, jei juose nusveria pramoginis, kabaretinis aspektas, gerokai supaprastina.

Atsakėte į klausimą, kurį ketinau užduoti vėliau – kuo Brechto raštai gali būti aktualūs šiandien. Rašydamas jis taip stipriai remiasi į savo laiko kon tekstą ir pavyzdžius, kad ilgainiui daug kas pradeda atrodyti pasenę, sunkiai siejama su tuo, kas svarbu šiandien.

Tai vėlgi įrodo, kad šiandien nereikia tikėtis gryno brechtiško pastatymo. Jei toks atsirastų, tai grei čiausiai būtų labai blogas teatras, nes atrodytų ir mėgėjiškas, ir didaktiškas, ir plakatiškas, ir ka baretiškas. Juk Brechtas norėjo, kad jo spekta klių metu žmonės ne užjaustų veikėjus, o vertintų juos, žvelgtų į juos iš tam tikro atstumo, tačiau tuo pat metu jaustųsi laisvai, žiūrėtų spektaklį kaip pramogą. Norėjo suderinti balaganinį ir in telektualinį teatrą.

Kitaip sakant, tai yra dialektiškas, tiksliau –nerealistinis, labiau sąlygiškas, sentencijų, bet ir gyvas teatras. Palankus socialiniam kontekstui atskleisti ir jį kvestionuoti. Juk ir žmogų Brechtas vaizdavo besikeičiantį, prisitaikantį prie socialinių ir ideologinių mechanizmų, parodydamas, kaip tie mechanizmai jį paveikia, įtraukia, pritaiko.

Tokiam teatrui kurti buvo svarbus vadina masis „socialinis gestas“. Tai – tam tikra nuoroda į priešpriešą tarp minėtų „mechanizmų“ sukur tų jėgų – tarp stipresnio ir silpnesnio, tarp pono ir tarno, darbdavio ir darbuotojo, valdžios ir pa valdinių... Tam išreikšti Brechtas ieškodavo tam tikro veikėjų išsidėstymo, jų elgesio, aprangos, kalbos, judesių, net gestų. Roland’as Barthes’as, pamatęs Brechto spektaklius Paryžiuje 1954 m., neatsitiktinai vertino jo teatrą už tikslumą, poli tiškumą ir socialumą, nes jis kalba aiškiai ir kartu apibendrintai, o ne apie psichologines smulkme nas. Kalba „ženklais“, kurie išsirutulioja iš sceninio veiksmo ir veikėjų santykių.

Ženklais, aktualiais savo laiko publikai. Taip. Kad įvyktų socialinis susidūrimas, turi būti žiūrovams suprantama priešprieša.

Kaip tuomet yra su pjesėse pavaiz duotais to laiko socialiniais gestais, kurių dalis šiandien pakitę ar net nebeegzistuoja?

Galios santykiai egzistuoja visada. Juos galima performuluoti, peržaisti net pasirinkus klasiki nę dramą. Juk Brechtas statė ne tik savo pjeses, jis analizavo ir savaip interpretavo kitų autorių kūrinius.

Vadinasi, pasiduoti Brechtui gali bet kas, net ir Antono Čechovo kūryba. Pavyzdžiui, Ninos personažas „Žuvėdroje“ gali būti parodytas dialektiškai. Taip, jeigu tiksliai žinosime, kurioms socialinėms, visuomeninėms pozicijoms atstovauja veikėjai. Tarkim, tokios pozicijos gali išsidėlioti tarp Ninos ir Trigorino, Ninos ir Arkadinos, Treplevo ir Trigorino. Tikrai būtų labai įdomu, jei interpre tuotume „Žuvėdrą“ ne įprastai „psichologiškai“ ir metafiziškai, o dialektiškai. Mūsų turimoje knygo je Brechtas analizuoja Shakespeare’o „Koriolaną“ ir taip išdėlioja jėgas, kad jos atskleistų aplink

Korialaną susidariusios situacijos esmę. Brechtui imponavo „karo stovis“, aiškios priešininkų stovyklos, taip pat seno ir naujo susidūrimas. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie „Hamletą“, jis visų pirma atkreipia dėmesį į tai: Danijos karalius už mušė Norvegijos karalių, tačiau kol Norvegijos karaliaus sūnus Fortinbrasas ruošėsi kitam ka rui, Danijos karalių Hamletą užmušė jo brolis ir t. t. Taigi, Brechto nuomone, jaunasis Hamletas, sutikęs į Lenkiją kariauti keliaujantį Fortinbrasą, užsikrečia jo drąsa ir karingumu, nori atkeršyti už tėvą, tačiau jam trukdo universitetinis išsi mokslinimas – jaunasis Hamletas pagal Brechtą yra naujos generacijos žmogus, tačiau turi veikti pagal senąsias taisykles.

Beje, Ingmaro Bergmano 1986 m. pastatytas „Hamletas“ taip pat buvo stipriai grįstas karo kontekstu. Lakoniškas, asketiškas, net griežtas spektaklis, kuriame ciniškas, ironiškas Hamletas odine striuke ir juodais akiniais atrodė per žings nį nuo pabaigoje pasirodžiusių Fortinbraso ka reivių su automatais.

Režisieriai paprastai išryškina ar sukuria kontekstą tam, kad pateisintų atrastą kon fliktą, sumanymą, vienokį ar kitokį sprendimą. O Brechtas, kaip galima suprasti iš jo tekstų, rody davo skirtingas pozicijas, supriešindavo dalykus ir kviesdavo žiūrovus tas pozicijas lyginti, mąstyti kritiškai. Tačiau žiūrovams jėgų pasiskirstymas tu rėjo būti aiškus, konfliktai ar situacijos – pagrįstos

jų pačių patirtimi, bet pateiktos tarsi iš kitos pers pektyvos. Man labai patinka Brechto mintis, kad įprastus daiktus reikia parodyti tarsi iš nuotolio, padaryti juos svetimus, keistus, keliančius nuo stabą, nes tik taip juos galima pamatyti naujai.

Su aktoriais galima susitarti, kad jie sąmoningai siektų atsiriboti. Tačiau su žiūrovais sunkiau – jų reakcijas turi inspiruoti kūryba, o ne išankstinis susitarimas.

Tam pasitarnaudavo zongai ir kaukės. Zongai leisdavo pamatyti aktorių, per dainą vertinantį savo personažą ar situaciją, į kurią šis pateko (juk zongai, muzika ir dainų tekstai Brechtui buvo ypač svarbūs, jie neatsiejami nuo jo pjesių kons trukcijos ir skamba panašiai kaip antikinio choro „ištarmės“), o kaukės (nebūtinai tradicinės – tai galėjo būti grimas, kūno deformacija, kostiumas) sukurdavo tam tikrą distanciją tarp aktoriaus ir personažo, reikalaudamos kitokios vaidybos ma nieros. Kai susidurdavo skirtingus dalykus savyje išryškinusios kaukės (arba „socialiniai gestai“), žiūrovai galėdavo įvertinti būtent susidūrimą, jo priežastis ir pasekmes, o ne asmenines veikėjų kančias. Tačiau negalima sakyti, kad Brechto te atre, kokį mes įsivaizduojame iš jo tekstų, nebuvo emocijų. Kaip jis derino šiuos dalykus, kaip tai pavykdavo garsiajai Helenei Weigel, galime tik numanyti. Arba galime žiūrėti Brechto spektaklių nuotraukas, likusius vaizdo įrašus ir susikurti savo brechtiško teatro vaizdą.

Netikėta, kad Brechto laikų buržuazinis teatras tapatintas su emocijomis, o darbininkų teatras –su mąstymu, bet ne atvirkščiai. Vieni išsipustę teatruose verkdavo, o kitiems siū lyta linksmintis ir tuo pačiu mąstyti, vertinti. Juk Brechto teatras buvo ir didaktinis – jis norėjo mo kyti, prusinti visuomenę. Tai visuomenei atstovavo darbininkų klasė, tad reikėjo jai surasti priimtiną teatro modelį.

Skaitant Brechto tekstus būtų gerai šalia turėti komentarus, kuriuose pažymimas to meto politinis kontekstas, Brechto kūrybos turinys ir dėmesio laukas. Jis nesėdėjo ir nesvarstė, ką universalaus parašyti – jis sprendė savo laiko problemas, oponavo tuometiniam vokiečių teatrui, diskutavo su Stanislavskiu, vėliau – su teatru šalių, kuriose jam teko gyventi ir kurti. Tiksliau –diskutavo su teatro istorija, visų pirma galvoda mas apie teatro istoriškumą ir dialektiką. Tačiau reikia nepamiršti, kad yra ankstyvasis Brechtas su anarchistinėmis pažiūromis bei tokiomis pat pjesėmis ir vėlesnis, sakytume, komunistinis Brechtas.

Iš tiesų, skaitant akivaĩzdžios komunistinės Brechto pažiūros. Juolab iš teatro istorijos žinome,

kad 1929-aisiais jis pripažintas komunizmo pasekėju. Kaip šian dieniniame kontekste priimti tokią ideologiją palaikiusio kūrėjo mintis? Reikia suprasti, kad komunistinių įsitikinimų Brechtas buvo nepripažintas komunistinėje Rusijoje. Komunizmą jis pasirinko ne tik kaip idėjiškai artimą doktriną, bet ir kaip priešpriešą fašizmui. Tačiau, kaip rašo istorikai, pats atvirai niekada nepasmerkė nacizmo, buvo greičiau kon formistas, panašus į Galilėjų savo pjesėje. Viena vertus, 1948 m. sugrįžęs į Rytų Vokietiją, jis nau dojosi visomis valdžios teikiamomis privilegijomis, gyveno didžiulėje viloje su tarnais, buvo milijonie rius, gavo Stalino premiją. Kita vertus, vadovavo savo teatrui, statė politinius spektaklius, niekino Staliną. Brechtas – teatro teoretikas, režisierius ir dramaturgas ir Brechtas – žmogus atrodo tarsi du skirtingi pasauliai, arba tarsi dvi priešingos vieno pasaulio pusės. Kita vertus, Brechtas buvo marksistas, tiksliau toks komunistas revoliucionierius, kuris tikėjo, kad pasaulį galima ir reikia keisti, nes kla siniu (socialinių ar visuomeninių, idėjinių ar ideo loginių, partinių ir politinių priešpriešų) požiūriu jis yra neteisingas. Be to, juk jo pjesės – tai ir jo laiko „masinės sąmonės“, masės žmogaus socialinės psichologijos analizė.

Lietuvoje brechtišką kryptį turbūt ryškiausiai matome Yanos Ross spektakliuose. Ar paminėtumėte kitokių pavyzdžių? Sakyčiau, kad Brechto ausys kyšo daug kur ir dažnai. Pavyzdžiui, jam būdingą plakatiškumą naudojo Jonas Vaitkus. Aristotelio mimezei (mėg džiojimui) priešingą diagezę (pasakojimą) naudoja dokumentinio teatro kūrėjai. Tai yra dokumentinio teatro stiprybė – mes netikime, jei kažkas bando suvaidinti tai, kas vyko realiai, tačiau galime tai priimti kaip pasakojimą.

Pavyzdžiui, prisimenu Lietuvos rusų dra mos teatre Agniaus Jankevičiaus statytą „Idiotą“ pagal Dostojevskio romanus – juk ten varijuoja ma brechtiškomis priemonėmis ir kalbama „apie kapitalizmą ir moralę“. Dėl tos pačios priežas ties artimas brechtiškam Y. Ross „Mūsų klasės“ pastatymas man apie Tadeuszo Słobodzianeko užrašytą istoriją ir temą pasakė kur kas daugiau, nei būtų pasakęs viską išgyventi empatiškai kvie čiantis spektaklis. Dažnai režisieriai suka ne po litikos, o estetikos keliu, nors juk akivaizdu, kad kai kurių situacijų tiesiog neįmanoma pavaizduoti nebrechtiškai.

Pavyzdžiui, žudynių ir karų?

Būtent. Ir Brechtui tai buvo nepaprastai svarbu. Jau minėjau, kad karo (ir simboline, paraboline prasme) kontekstą jis naudojo daugelyje savo pjesių, analizavo prievartos mechanizmus.

Atsiribojus lengviau suprasti, kad visi žmonės gali pasielgti visaip. Jei su personažais empatizuoja mės, vargiai galime juos vertinti, nes pradedame suprasti ir palaikyti asmeniškai.

Taip, mes galime užjausti niekšus. Jei juos mums parodo jautrius ir pažeidžiamus, pateisiname vi sas niekšybes. Nesakau, kad taip negali būti. Beje, Brechto Galilėjus juk išduoda savo idėjas dėl ska nesnio kąsnio. Tačiau šiuo atveju mes ir kviečiami pagalvoti, koks silpnas yra žmogus ir kas jį tokį padaro. Arba svarstyti, kad žmogus yra tik žmo gus, ir rinktis, kokiam būti arba nebūti pačiam.

Prisimenu Ivano Vyrypajevo „Irano konferenciją“, kuri yra nepaprastai dialektiška ir, tiesą sakant, susimąs čiau, ar šiandieniniame kontekste polinkio smurtauti atžvilgiu dialek tika yra priimtina...

Vyrypajevas čia ne tiek supriešina Rytų ir Vakarų pasaulius, bet greičiau yra linkęs analizuoti psi choemocinę žmogaus būklę ar patirtį, nes kiek vienas „konferencijos“ pranešėjas kalba iš savo „egzistencinės varpinės“. Šiuo požiūriu man šis tekstas nėra politiškas. Nors, gali būti, kad mūsų režisieriai ir aktoriai daugiau dėmesio kreipia į kitus dalykus.

Panašiai atmečiau „Sirenų“ festivalyje ma tytą Oliverio Frljičiaus spektaklį „Jūsų smurtas ir mūsų smurtas“ – kūrėjai stengėsi išlaviruoti tarp abiejų pusių ir, tiesą sakant, formalios, epatuojan čios priemonės „suvalgė“ ir mintį, ir prasmę. Kita vertus, galbūt jie provokavo persvarstyti mūsų pačių idėjines, ideologines, religines nuostatas.

Man taip pat buvo nemalonu žiūrėti šį spektaklį, nes daug ką prisitaikiau sau ir todėl pykau. Manau, kad toks asmeniškas priėmimas galėjo daug kam trukdyti žiūrėti kūrinį. Ir čia grįžtu prie Brechto – gal iš tiesų norėdamas, kad žmonės kažką permąstytų, neturėtum rodyti to, su kuo jie gali patirti asmeninį santykį? Nesutikčiau. Kai Brechtas statė „Motušę Kuraž“, publika turėjo karo patirties, jie galėjo išteisinti jos merkantilizmą. Kad ir kaip norėtųsi, negalima

įsprausti Brechto į vienus vartus, negalima to pa daryti su jokiu menininku. Nors kai kuriuose teks tuose Brechtas kritikuoja empatiją, jo kūryba juk vis tiek kalba apie žmogų. Tik kaip apie socialiai, visuomeniškai determinuotą, nesiknaisiojant po jo psichologiją ar pasąmonę.

Taip ir šiandien svarbu kalbėti apie esamojo laiko kontekstus, apie dabarties „mechanizmus“ ir žmogų juose. Dabartinė karo patirtis (nors ir di stancijuota, nors išgyvenama netiesiogiai) pade da suprasti ir Brechto laikus, jo užsispyrimą kurti būtent tokį teatrą, jo iš tikrųjų savaip dogmatišką teatro supratimą. Tačiau jeigu mes užmerksime akis į kai kuriuos šiandien pasenusiai skamban čius jo pasažus, suprasime, kad jo teorija, kryptis vis dar aktuali.

Ar politinis teatras bet kuriuo atveju bus brechtiškas? Tikrai taip nepasakyčiau. Brechto teatro nebelai kyčiau vien politinio teatro pavyzdžiu. Jo „meto dą“ galima taikyti (ir jis taikomas) įvairaus žanro ar formos spektakliuose. Pavyzdžiui, atsiribojimo efektas, taip pat muzikiniai intarpai, montažinė spektaklio konstrukcija, „pasakojimai“ ir mūsų scenoje nėra naujienos. Tiesiog daugelis vadi namųjų „naujų formų“, kurios atsirado, paplito nuo 7–8-ojo dešimtmečių, iš tikrųjų naudojo ir Brechto palikimą. Tačiau, norint kurti politinį te atrą, vis tiek teks susipažinti su Brechtu. Ir turėti aiškią poziciją, pasaulėžiūrą.

Prieš kelerius metus Vilniuje viešėjusi austrų režisierė Eva Brenner minėjo, kad Brechtas yra visų alternatyvių politinių teatrų pagrindas.

Alternatyva – taip. Kita vertus, jei spektaklį priimi empatiškai, negali būti kritiškas. O ar politinis te atras būtinai turi būti kritiškas? Taip, nes antraip jis nebus politiškas.

Ir vis dėlto... Štai Marinos Abramovič pas kaita Kaune juk taip pat laikytina politiniu įvykiu. Laikas, vieta, kontekstas, menininkė, jos biografija ir pats renginys – tai buvo ir politinė akcija.

Kuri veikiau kvietė empa tizuotis, nei mąstyti.

Ačiū už pokalbį!

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

DRAMŲ RINKINĮ PRISTAČIUSIGABRIELĖ LABANAUSKAITĖ:

„NORĖTŲSI PERSKIRSTYTI GALIOS POZICIJAS IR SUTEIKTI BALSĄ TIEMS, KAS LIEKA PARIBIUOSE“

Kovo 20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teat ro fojė įvyko Gabrielės Labanauskaitės pjesių rinkinio „Dramos“, kuriame spausdinamos pje sės „Kraujo broliai“, „Honey, Moon!“, „Žalgirės“ ir „NT drama“ (sudarytoja Aušra MartišiūtėLinartienė, išleido Lietuvių literatūros ir tauto sakos institutas, 2022), pristatymas. Aktualius klausimus palietusiame renginyje, kurį moderavo Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė, ištraukas iš visų keturių pjesių skaitė ne tik profesionalūs aktoriai ir dainininkai, bet ir LGBT+ bendruomenės nariai.

Dramaturgijos tyrėja A. Martišiūtė-Linar tienė rinkinio „Dramos“ įžangoje teigia: „Gabrielė Labanauskaitė drąsiai renkasi šiuolaikinei visuo menei aktualias, svarbias temas, teatro scenoje atskleidžia situacijas, atliepiančias įvairių mūsų visuomenės grupių patirtis, – Labanauskaitės pjesės atviros šiandienai.“

Pati dramaturgė, kurios tekstai skamba ne tik Lietuvos, bet ir įvairių užsienio šalių teatro sce nose, yra įvertinti daugeliu premijų, neslepia ne tik meninių, bet ir šviečiamųjų, edukacinių savo kūrybos motyvų. Kūrėja nori keisti visuomenę ar padėti jai keistis, todėl jai artimas didžiojo teatro reformatoriaus Bertoldo Brechto siekis scenoje parodyti visuomenės bėdas ir skatinti susimąs tyti. Ne tik kūrėja, bet ir mokslininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja (2017 m. pasirodė jos mokslo monografija „Dramatika“,

nagrinėjanti dramos naratyvo kūrimo procesą), ji, atrodo, yra linkusi savo pačios kūrybinį naratyvą konstruoti kaip imperatyvą, performatyvų pačia savo esme – tekstą kaip realybę keičiantį veiks mą. Todėl knygos pasirodymo proga įvykusiame pokalbyje šmėkščioja autorės troškimas, kad jos kuriamų dramų aktualumas palaipsniui išblėstų...

Sveikinu pasirodžius pirmajam Tavo dramų rinkiniui „Dramos“. Iki šiol Tavo pjesė „Circus“ buvo išspausdinta įvairių šiuolaikinių autorių lietuviškų dramų rinktinėje „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija“ (LLTI, 2010). Kodėl Tavo draminių tekstų rinkinys pasirodė tik dabar, nors tekstų – ne tik dramų, bet ir operų, miuziklų libretų, kitų žanrų tekstų teatrui ir kinui – sukurta jau bene kelios dešimtys?

Ačiū už sveikinimus – džiaugiuosi proga įam žinti glaustą savo dramaturgijos retrospektyvą. Anksčiau visus kūrinius skelbiau asmeniniame puslapyje GaLdrama.lt, nes taip buvo papras čiau – nereikėjo pjesių atskirai siuntinėti elek troniniu paštu susidomėjusiems asmenims, taip pat maniau, kad tai – paprasta ir lengva prieiga visiems, norintiems paskaityti meniniais ar edu kaciniais tikslais. Ir tai pasiteisino. Tačiau kelis kartus paklausta, ar nebijau, kad kažkas tiesiog

nusisavins mano dramas, ir atsakiusi, kad tikiu žmonių sąžiningumu, susidūriau su situacija, kai iš tiesų, neatsiklausus jokio leidimo, užsienio tea tro scenoje buvo pastatytas vienas iš mano kūri nių. Tada nusprendžiau remtis universalia prakti ka ir nuo šiol virtualioje erdvėje galima rasti mano pjesių ištraukų, o susisiekus asmeniškai – paskaityti visą tekstą.

Todėl, sulaukusi Lietuvių literatūros ir tau tosakos instituto pasiūlymo leisti dramaturgijos rinkinį, apsidžiaugiau. Taip galėjau teatralų ben druomenei pateikti ištisines pjesių versijas. Be to, nors virtuali erdvė iš tiesų suteikia daug ga limybių, tačiau skaityti iš tikrų knygų, o ne elek troninių skaityklių, man ir pačiai maloniau. O juk aktoriai repetuodami, kol dar mintinai nemoka teksto, rankose irgi laiko popierines dramų ver sijas, tad bent jau fiziniu lygmeniu taip dar labiau priartėjame prie dramaturgijos specifikos.

Nors šis klausimas jau nuskambėjo per knygos pristatymą Lietuvos na cionaliniame dramos teatre, kodėl vis dėlto pirmajam rinkiniui buvo pasirinktos būtent šios keturios pjesės – dramos „Kraujo broliai“ (anksčiau – „Raudoni batraiščiai“), „NT drama“, komedija „Žalgirės“ ir libretas „Honey, Moon!“? Jas visas sieja jautrūs žmogaus teisių klausimai, nors žanriniu požiūriu tai labai skirtingi kūriniai.

Kartu su knygos sudarytoja A. Martišiūte-Linar tiene rėmėmės keliais esminiais principais: no rėjosi, kad kūriniai jau būtų įvertinti publikos ir teatro profesionalų Lietuvoje ir užsienyje, taip pat – kad visos pjesės, net jeigu ir užgimusios iš bendros iniciatyvos, būtų parašytos ir išbaigtos mano pačios. Kitaip tariant, buvo svarbus auto rystės klausimas ir nors visada kurdama mėgs tu pasibandyti savo tekstus su aktoriais, išgirsti atgalinį ryšį, tačiau į rinkinį sudėtos pjesės nėra sukurtos iki galo laboratoriniu ir/ar dokumentikos principu, kai teksto audinys gali būti sudarytas iš daugybės žmonių pasisakymų.

Man patinka abu darbo metodai, tačiau pirmajam rinkiniui norėjosi atsispirti nuo labiau autorinės pozicijos, o kai jau bus leidžiami – tikė kimės – antrasis ir trečiasis dramų rinkiniai, konceptas gali būti jau ir visai kitoks.

2017 m., artėjant komedi jos „Žalgirės“ premjerai (Nacionalinis Kauno dramos teatras, rež. Vidas Bareikis), interviu Birutei Sabatauskaitei esi sakiusi, kad jau pačios pirmos Tavo pjesės 2003–2004 m. kalbėjo apie LGBT santykius. Kokie tai buvo kūriniai ir ar jie išvydo sceną? Kada pati suartėjai su LGBT bendruomene?

Su LBGT+ bendruomene suartėjau jau kokiais 1999 m., studijuodama Klaipėdoje, vėliau pati ta pau jos dalimi. Jau daugiau nei dvidešimt metų stebiu daug neteisybės, žmogiško orumo paže minimo ir patyčių LGBT+ žmonių atžvilgiu. Ne kartą mačiau, kaip posovietinės visuomenės stig mos, neapykanta ir netolerancija kitokiems (net jeigu tie „kitokie“ yra tos pačios šeimos vaikai ar anūkai) visoms pusėms palieka psichologinių traumų, sunkiai gydomų visą gyvenimą. Todėl tur būt nenuostabu, kad 2005 m. pirmoji mano pjesė „Skaudžiausia 2“ kalbėjo apie biseksualios mer ginos savo netradicinės tapatybės suvokimą ir pasidalijimą tuo suvokimu su tėvais. Šią paprastą, kaip kartais vadinu, edukacinę „išlindimo iš spin tos“ istoriją baigiau rašyti tuo metu Valstybiniame jaunimo teatre organizuotose dramaturgijos dirb tuvėse ir tai lėmė, kad pjesė 2008 m. buvo pa statyta Londone, o vėliau per atskirą konkursą pastebėta ir pastatyta Stokholme.

Lietuvoje minėtų dirbtuvių metu „Menų spaustuvėje“ įvyko pjesės „Skaudžiausia 2“ skai tymai, kuriuos režisavo Benas Šarka. Nors į vien kartinius skaitymus susirinkusi publika pjesę įver tino gana palankiai, tačiau apskritai Lietuvos teatrui tokios temos nebuvo priimtinos. Paraleliai kūriau absurdo žanrui artimas pjeses, kuriose nagrinėjau teatro problematikos, būties esmės ir kitokias tuo metu man aktualias temas, tad, sakyčiau, teatro dramaturgijos meno mokiausi tiesiog išbandydama įvairius žanrus, skirtingas temas, žaisdama ir eksperimentuodama. Man pasisekė, kad dar pačioje starto pradžioje teko paragauti skirtingų darbo su dramaturgija pavyz džių Anglijoje, Švedijoje, Amerikoje. Tad turėjau nuo ko atsispirti ir greitai suvokiau, kad negali būti draudžiamų temų, visos yra svarbios, reikalingos ir gali atrasti savo vietą teatro scenoje.

O kaip iš viso atradai dramą kaip Tau priimtiną meninės raiškos formą? Sąmoningai teatras domino nuo ankstyvos pa auglystės, kai lankiau net kelis dramos būrelius vienu metu ir man vis atrodė, kad dar per mažai –taip norėjosi toje terpėje būti, vaidinti, režisuoti, rašyti. Tačiau nesąmoningas susidomėjimas atsi rado turbūt daug anksčiau – mano močiutė, tėčio mama, dirbo bilietų kontroliere Šiaulių kultūros rūmuose ir Filharmonijoje. Tad galite įsivaizduoti, kiek valandų buvo praleista mylimos senolės darbo vietoje, stebint koncertus, pasirodymus, spektaklius ir kitokius renginius.

Ir tada, ir dabar teatras mane domina kaip visuma – ne tik tai, kas vyksta scenoje, bet ir kas kirba užkulisiuose. Intriguoja ne tik scenoje ma tomi žmonės, bet ir visi, atėję stebėti spekta klio – teatralai, kritikai, žiūrovai. Nors mėgstu daug skaityti apie teatrą, tačiau pačios „karščiausios“ spektaklių recenzijos įvyksta tualete per pertrau ką – ko tik laukiant eilėje nenugirsti – paprastai, nuoširdžiai ir be įmantrių filosofijų.

Tavo, kaip kūrėjos, kelyje susipina dramaturgija, poezija, performansas, teatras, opera, kinas... Esi nepaprastai veikli ir produktyvi. Teatro sceną Lietuvoje ir užsienyje išvydo daugybė Tavo sukurtų pjesių, scenarijų ir kitokių tekstų. Matyt, Tavo kūrybai pasirenkamos visuomenei aktualios temos neleidžia Tau tiesiog „rašyti į stalčių“ ar rašyti „knyginių dramų“, skirtų tik individualiam skaitymui –aktualijas būtina išsakyti čia ir dabar, jos turi būti „ištransliuotos“ realiuoju laiku. Ar daug esi parašiusi draminių tekstų, kurie iki šiol dar nebuvo vie naip ar kitaip perskaityti viešumoje?

Jau kuris laikas siaurinu savo veiklas, pasilieku tik literatūros lauką ir visa tai, kas su juo susiję –dėstymą apie grožinius tekstus, jų rašymą bei savo pačios kūrybą.

Iki galo baigtų tekstų, kurie nebūtų per skaityti viešumoje, neturiu. Tačiau turiu užgi musių idėjų, pradėtų rašyti ir padėtų „į stalčių“ geresniems laikams. Viena iš tokių pjesių buvo „L. YRA S.“, kuri yra savaip interpretuota, punktyriška Williamo Shakespeare’o tragedijos „Karalius Lyras“ priešistorė, vykstanti šiais laikais. Pasirašiau eskizą ir palikau daugybei metų, kol netikėtai šių metų pradžioje ši medžiaga išvydo dienos šviesą Vilniaus mažojo teatro konkurse „DramaTest“ jauno žmogaus – režisierės Gretos Štiormer – akimis.

Ir ankstesniuose interviu, ir per knygos pristatymą minėjai, kad Tavo dramų tekstai vis kinta – štai kad ir tragikomedija „Kraujo broliai“ pradėjo savo gyvavimą kaip pjesė „Raudoni batraiščiai“ (premjera 2012 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, rež. Yana Ross) ir tokiu pavadinimu pagal ją sukurti bene keturi spektakliai – du Lietuvoje (Vilniuje ir Klaipėdoje), Latvijoje ir Ispanijoje. Knygoje randame ne vieną žvaigždute pažymėtą realiją, kurios išnašoje nurodoma, kad vienas ar kitas konkretus faktas gali būti pakeistas kitu, aktualiu spektaklio rodymo metu. Esi visiškai atviro, „takaus“ teksto šalininkė? Visgi ar tuos teks tus, kurie publikuoti knygoje, jau galima laikyti galutiniais Tavo pjesių variantais, nepaisant režisieriams leidžiamų pakeisti detalių? Ar šian dienėje tiesioginio ryšio epochoje apskritai dar galime kalbėti apie „galutinį tekstą“?

Taip, esu takaus teksto šalininkė. Pjesė retai kada būna galutinė, net kai ji ir išspausdinta knygoje –jos prasmę toliau formuoja kūrybinė komanda, interpretuoja atėję žiūrovai, galbūt aprašo kritikai –pirminė medžiaga aplimpa naujomis prasmėmis, kinta tam tikri semantiniai atspalviai.

Gyvename tokioje epochoje, kurioje viskas gana greitai keičiasi. O kai rašai dramas, atlie piančias to meto aktualijas, natūralu, kad ir jos keičiasi, reaguojant į realybėje vykstančius pro cesus. Pavyzdžiui, „NT dramoje“ palikta galimybė keisti nekilnojamojo turto kainas ir visas sumas, susijusias su paskolomis bei procentais. Liūdna pastebėti, kaip tie skaičiai jau dabar yra sparčiai padidėję, nors praėjo ne tiek daug laiko nuo tada, kai buvo parašyta drama.

O kartais, priešingai, tam tikros proble mos realiuoju laiku užsitęsia kelis dešimtmečius, pavyzdžiui, tos paties lyties santuokos įteisini mas – Lietuvoje jo vis dar neturime, tad temos apie lygias teises ir galimybes, deja, dėl esamų aplinkybių vis dar neišsenka ir taip greitai ne dingsta iš akiračio. Tada kaip dramaturgė susiduriu su keista situacija – viena vertus, man labai svarbu kalbėti apie opias visuomenės proble mas, antra vertus – norėtųsi, kad dauguma da lykų jau būtų išsisprendę ir fokusą galėtume nu kreipti kitur.

Ar pjesės „Raudoni batraiščiai“ pervadinimo į „Kraujo brolius“ priežastis – vengimas pavadini me akcentuoti neapykantos ir keršto simbolį? Minėjai, kad Tau yra tekę aiškintis dėl „skinheadų“

subkultūros detalių atskleidimo pjesėje ir savo pozicijos šios subkultūros atžvilgiu... Galbūt rašant dramą kai kuriais jautriais visuomenės klausimais vis dar bū tina įvesti naratorių, chorą ar kitus veikėjus (tokie veikėjai dalyvauja kitose Tavo pjesėse), kurie dvejojan tiems paaiškintų autoriaus poziciją? Tiesa, šioje pjesėje panašią funkciją atlieka Žurnalistė...

Pavadinimas „Raudoni batraiščiai“, nors ir tiks lus, tačiau daug kam siedavosi su vaikišku turiniu, todėl pakeičiau į kitą – „Kraujo broliai“, kuris irgi atspindi esmę. Choras šioje tragikomedijoje yra, bet ne tam, kad įtvirtintų mano poziciją, o kad perduotų įvairialypę visuomenės nuomonę, taip pat įvestų į poetišką prologą bei epilogą. Savo nuomonę politinės manipuliacijos atžvilgiu pa rašiau glaustame įvadiniame žodyje prieš pačią tragikomediją.

Pjesę knygos versijai nemažai koregavau, nes dabar daug kas atrodo kitaip nei prieš de šimt metų, kai ši tragikomedija buvo parašyta. Džiaugiuosi, kad socialinis žmonių sąmoningu mas lavėja ir daug kas kvestionuoja, kodėl kri tikuodami smurtą ar rasinę neapykantą mes to smurto atvaizdavimui scenoje suteikiame tiek daug erdvės? Tad prirašiau scenų ir monologų, kurie galėtų atsverti šią negatyvią poziciją ir su kurtų opoziciją homofobijos, antisemitizmo ir ra sizmo pasisakymams. Tačiau ar to užteks – laikas parodys.

„Kraujo brolių“ sėkmę – pastatymai įvairiose šalyse, įtraukimas į ge riausių 2012 m. parašytų Europos pjesių šimtuką – lemia tikriausiai ne vien aktuali šiųdienė proble matika, bet ir taiklus bei gilus psichologinis pjūvis, nusikaltimo anatomija, universali brolžudystės tema, dėl kurios ši pjesė turi neabejotiną išliekamąją vertę ir tikiu, kad gali būti statoma net ir visuomenei išsprendus homofobi jos problemas. Tuo pačiu, kintant aktualijoms, išryškėja kiti teksto prasminiai akcentai – taikos metu gal jautriau skambėjo homoseksu alaus veikėjo Jono tema, bet dabar, karo Ukrainoje metu, šiurpiai išauga nacionalsocialisto Ado ir jo gaujos keliama grėsmė. Dramos rašymas – Tavo kovos su agresija ir brutalumu būdas?

Taip, tai vienas iš būdų, kuris skatina apmąstyti, aptarti, diskutuoti. Apskritai karas Ukrainoje ne tik atskleidė prieš tai nemenkai susiskaldžiusių lietuvių vienybę, bet ir parodė daugybę Lietuvoje iki šiol neišspręstų socialinių, politinių, etninių ir

etinių problemų. Atrodo, kad tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme kai kurie dalykai griūna arba yra nugriaunami ir daug ką turėsime susikurti iš naujo.

Komediją „Žalgirės“ Kauno dramos teatre 2017 m. pastatė Vidas Bareikis, 2018 m. drama buvo nominuota „Auksinių scenos kryžių“ dramaturgijos kategorijoje. Nors pjesėje miestas, kuriame vyksta moterų mėgėjų krepšinio treniruotės, nekonkretizuoja mas, tačiau simboliška, kad ši progresyvų mąstymą žadinan čios komedijos premjera įvyko Lietuvos nacionalinio pasididžia vimo – legendinės vyrų krepšinio komandos „Žalgiris“ – mieste Kaune. Beje, garsėjančiame didesniu konservatyvumu nei Vilnius. Kaip manai, ar spektakliui pavyko išvengti pernelyg apiben drinančių stereotipų, gruboko veikėjų tipizavimo, stengiantis įtikti galbūt skeptiškai nusitei kusiems žiūrovams ir labiau juos juokinti, nei skatinti susimąstyti? Kaip į spektaklį reagavo LGBT+ bendruomenės nariai?

Nenoriu komentuoti meninių spektaklio režisie riaus pasirinkimų. Esu dėkinga Vidui Bareikiui, kad jis ėmėsi šios medžiagos ir pastatė šią komedi ją Kaune, kur net spektaklio plakatas, rodantis dvi besibučiuojančias moteris, sulaukė skandalo.

Vadinasi, buvo tinkamas metas ir tinkama vieta apie tai kalbėti. Mes gavome puikią progą per duoti žinutę ir skatinti susimąstyti apie nelygia teisišką moterų padėtį Lietuvos sporte ir kasdie niame gyvenime, svarstyti tokius klausimus, kodėl moterys, net daug ko pasiekusios sportininkės, nesulaukia tiek pat finansavimo kiek vyrai, o kra bų reklamai ant žurnalų viršelių vis dar rengiamos seksualizuotos fotosesijos.

Tad manau, kad žinutė pasiekė maksimalią tuo metu įmanomą auditoriją – susirinkdavo pil nos salės žiūrovų, kurie, jeigu nebūtų sudominti krepšinio temos, vargu ar iš viso būtų pirkę bilie tą ir ėję į teatrą žiūrėti spektaklio apie žmogaus teisių problemas, akcentuojančio moterų sportą, meilę ir gyvenimą. Tad esminis tikslas, manau, buvo pasiektas.

Tačiau tai buvo pirmas „Žalgirių“ pastaty mas ir toliau norisi sau kelti didesnius uždavinius. Kartu su minėtu augančiu visuomenės sąmonin gumu kyla vis daugiau klausimų, kas ir kaip gali reprezentuoti šias temas. Norėtųsi perskirstyti galios pozicijas ir suteikti balsą tiems, kas lieka paribiuose, bei tiems, kurių balsai nebūna išgirsti. Kitaip tariant, verta paskatinti kalbėti iš savo au tentiškos pozicijos ir jai atstovauti – apie romų

kasdienybę kalbėti romams, apie galimybę da ryti abortą ar jį uždrausti – leisti spręsti moterims, o ne gimdyti kol kas negalintiems vyrams.

Tad ar idealiu atveju šią komediją turėtų režisuoti moteris ir dar geriau – ne heterosek sualios orientacijos moteris? Galbūt. Kuo toliau, tuo labiau tokia tendencija radikalės, nes jeigu komedijoje kalbama apie moterų stiprybę patri archalinėje visuomenėje, o ją ir toliau per savo pasaulėžiūros prizmę pateiks režisierius vyras, neišlipsime iš visuomenės standartų rėmų.

Dėl šios priežasties LGBT+ bendruome nės nariai į spektaklį reagavo įvairiai – vieni kri tikavo supaprastintą veikėjų tipizavimą, kitiems spektaklis patiko ir jie didžiavosi, kad šios temos pasiekė Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną.

Apskritai komedijoje rodyti ne „blo giukus“, nevykėlius, ydų pertekusius tipus, kaip kad darė Moljeras, bet pažeidžiamas visuomenės grupes –drąsus ir originalus sumanymas. Jeigu neklystu, „Žalgirės“ – pir moji Tavo pjesė, įvardijama kaip „komedija“ (nors komiški dialogai ar tragikomiškumas Tavo teatro tekstams labai būdingi). Kodėl į pjesėje gvildenamas temas norėjosi pažvelgti komiškuoju aspektu?

Humoras – tai gynybinė reakcija į tam tikrų gyve nimo situacijų absurdą. Todėl naudoju jį ne tam tikroms veikėjų silpnybėms atskleisti, pažeminti ar išjuokti, o suteikiu veikėjams kaip įrankį, įgali nantį paprastai kalbėti apie svarbias problemas ir būti išgirstiems. Humoru galima išsakyti dalykus priimtinesne forma, nemoralizuojant, nebadant pirštais, juokaujant, bet iš tiesų atskleidžiant visą reikiamą esmę.

„Žalgirėse“ atpažįstamas brechtiš kas sceninio veiksmo konstravimas: siekiant panaikinti tikroviškumo iliuziją, įtraukiamas Autorės perso nažas, kuris paaiškina įvykių raidą, panašiu tikslu naudojami poetiniai intarpai, kuriais reflektuojamos spektaklio temos. B. Brechto dra maturgija Tau artima? Ar galėtum pasakyti, kad šis teatro reformato rius Tavo draminei kūrybai padarė didelę įtaką? Ką dar iš klasikinių ar šiuolaikinių dramaturgų laikai savo mokytojais ar autoritetais?

B. Brechto dramaturgija, nagrinėjanti visuomenei svarbius klausimus, man labai artima. Jis at vėrė galimybę kalbėti faktais, ne nuomonėmis, todėl kurdama pjeses ir pati dažnai pasitelkiu dokumentinę statistiką. Taip pat patinka dau gelis B. Brechto naratyvo konstravimo priemo nių, panašiai pasitelkiu naratorių ir choro funk ciją. Apskritai mėgstu žaisti su išraiškos būdais,

eksperimentuoti. Lietuvos muzikos ir teatro aka demijoje daugiau nei dešimt metų dėstydama dramaturgiją kasmet kartu su studentais stu dijuoju tuos pačius autorius ir juos vis naujai atrandu. Mokausi iš kiekvieno iš jų – Williamo Shakespeare’o, Eugene’o Ionesco, Augusto Strindbergo, Europoje taip ir neįvertintos amerikietės Gertrude Stein, teatro reformacijas pra dėjusios paraleliai su Samueliu Beckettu. Daug galėčiau vardyti, tas sąrašas – begalinis. Iš šiuolaikinių dramaturgių įvardyčiau Deą Loher, Sarah Kane, Sarah Ruhl, Suzaną Lori-Parks.

Kodėl „Žalgirių“ versijoje, kuri spausdinama rinkinyje, visgi buvo atsisakyta V. Bareikio spektaklio finalo Skaistykloje, savotiško epilogo, kuriame Sporto ministras reziumuoja visa, kas buvo parodyta: „Žinote, dzenbudistai aiškina, kad žmogaus prigimtis – tai dangus, kurį uždengia vienokie ar kitokie de besys. Tačiau net ir patys niūriausi debesys ar padriki balti debesėliai, plazdantys žydrame danguje, žmo gaus prigimties nepakeičia, ji išlieka tokia pati, kokia ir buvusi“?

Kas buvo parašyta spektakliui, liko spektaklyje, o pjesę ruošdama spaudai prisiminiau draugės, amerikiečių poetės Natalie Diaz man perduotą svarbią pamoką: „Svarbiausia – kas tekste kalba paskutinis.“ Tad, prisiminusi šį patarimą, išsikė liau sau klausimą: ar noriu, kad šią feministinę, už savo teises kovojančių ir neteisybę kritikuojan čių moterų dramą įrėmintų privilegijuotai galios pozicijai atstovaujančio sporto ministro žodžiai?

Ne. Todėl kol kas, bent jau knygoje, paskutiniai žodžiai liko toms, apie kurias ir sukasi visas siu žetas – krepšinio komandos merginoms.

Esi sakiusi, kad daugelis Tavo dramų randasi iš arba yra susijusios su Tavo pačios asmenine patirtimi. Knygoje publikuojamas libretas „Honey, Moon!“ atsirado kaip 2015 m. Tavo ir latvių režisierės

Margo Zālīte atlikto performanso –kelionės autostopu po Italiją, vilkint baltomis nuotakų suknelėmis –parafrazė ar tąsa. Taigi tos patirtys dramoms ne visada ateina savaime, Tu ir pati jų ieškai arba jas sukuri? Kaip pasirenki savo kūrinių formą?

Juk iš kelionės autostopu galėjo gimti ir tinklaraštis, vaizdaraštis ar vaizdo filmas... Žinojau, kad noriu kurti šiuolaikinę operą, todėl kreipiausi į „Operomanijos“ įkūrėją ir prodiuserę

Aną Ablamonovą, tad šia prasme formos ieškoti jau nebereikėjo. Tačiau kūrybinio proceso, kaip kelionės, idėja buvo išsigryninta trise, mums

kartu parriedant iš rezidencijos Nidoje į Vilnių. Besikeičiantys vaizdai pro mašinos langus in spiravo barokinės operos ištakų ieškoti Italijoje, įkūnijant povestuvinės kelionės idėją. Iki šiol ga liu pasakyti, kad tai buvo beprotiškiausias kūry binis procesas, kurį teko patirti, kai prakaituoji autostradoje suknelėje „torte“ keturiasdešimties laipsnių karštyje ir tau sustoja... gatvės teatro fes tivalio direktorius.

Librete „Honey, Moon!“ (operos-me no instaliacijos premjera 2018 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre, rež. Julijonas Urbonas) poetiškai nagrinėjamos vedybų ir lytinės ta patybės temos, santykis su kitu ir su savimi. Tai tarsi jungtuvių su savimi pačia liturgija, asmenybės tapsmo muzikinis teatras. Poezija ir muzika Tavo kūryboje gal net ankstyvesnės už dramaturgiją? Taip, rimavau, kai dar nemokėjau rašyti. Įgar sindavau kiekvieną patinkantį ir nepatinkantį pro cesą – pavyzdžiui, vaikystėje kurdavau ketureilius, kaip tingiu klotis lovą. Augant keitėsi ir poezija, mėgstu ją įterpti į dramaturgijos tekstus.

Libreto „Honey, Moon!“ įžangoje rašoma: „(...) labai svarbu, kaip įvardijama (-s) pagrindinė (-is) veikėja (-as), nes ji (-s) netelpa į binarines opozicijas, iki šiol steigtas kalbos konstrukcijų“, o libreto epigrafas skel bia: „Kalbos išsilaisvinimui iš lyties ir hierarchijos rėmų. Ir tiems, kurie kada nors keliavo autostopu Italijoje.“ Ši dekonstrukcinė nuostata veikia ir pačią teksto struktūrą: nesant griežtų opozicijų, dingsta konfliktas, kuris nuo seno laikomas dramos veiksmo pagrindu. Noriu Tavęs paklausti, ar ir kaip siekis atsisakyti binarinių opozicijų dera su Tavo, kaip drama turgės, pasaulio matymu? Ir – kokios tradicinės opozicijos arba hierarchijos Tavo kūryboje vis dėlto išlieka? Kalba tiesiogiai susijusi su mūsų mąstymu, jie vie nas kitą konstruoja. Mes neturime anglų kalboje egzistuojančio neutralaus įvardžio „They“, todėl asmenys, nenorintys būti priskirti vienai ar kitai lyčiai, Lietuvoje priverstinai identifikuojami pagal vieną arba kitą binarinę opoziciją. Vadinasi, kol nekoreguojame kalbos, negalime keisti ir socia linės situacijos. Užsienyje tiek neoficialioje, tiek oficialioje aplinkoje, bet kuriame seminare, dirb tuvėse ar konferencijoje susipažįstant žmonės visada paklausiami, kokiu įvardžiu norėtų būti apibūdinami, o Lietuvoje naujai sutikti žmonės savaime priskiriami vienai ar kitai giminei pagal stereotipinį vyro arba moters atitikmenį, net jeigu tie asmenys save ne taip identifikuoja.

Su ta pačia kalbos problema susidūriau rašyda ma libretą ir diskutuodama su knygos kalbos re daktore, ar galėtume rasti neutralų įvardį. Tačiau kol dar jo lietuvių kalboje neturime, tol nei vienai binarinei pozicijai neatstovaujanti pagrindinė (-is) veikėja (-as) turėjo būti įvardyta (-as) kaip „ji“, arti miausia tiesiog „būtybei“. Libreto vertime į anglų kalbą pagrindinė veikėja vadinama „They“, taip, kaip ir turėtų būti. Nemanau, kad dėl to dingsta konfliktas. Būtent dėl įvairios socialinės, teisinės ir lingvis tinės neteisybės jis tik didėja.

Pjesę „NT drama“ tikriausiai galė tume pavadinti satyrine drama su siaubo elementais. Joje sugretina mos idiliškoji namų, kaip saugios bei jaukios erdvės, ir praktiškoji tokios erdvės įsigijimo pusės. Ši pjesė kol kas nepastatyta, ta čiau 2021 m. buvo įvertinta premija Vokietijoje, Heidelbergo teatro festivalyje „Stückemarkt“, kur įvyko jos skaitymas. Ar aktyviai bendra darbiauji, kai skaitomos ar statomos Tavo pjesės užsienyje? Kokių teksto korekcijų prireikė skaitant „NT dra mą“ Vokietijoje, kuriant spektaklį pagal pjesę „Raudoni batraiščiai“ Ispanijoje?

Bendradarbiavimo aktyvumas priklauso nuo gali mybių ir komandos poreikio. Didelį įspūdį padarė ispanų režisierius Romeo Urbano, kuris, naudo damasis „Google“ vertėju, palygino anglišką ir lietuvišką versijas bei pats išsivertė tragikomediją į ispanų kalbą, kartais manęs paklausdamas dėl neaiškių vietų. Ne visi režisieriai skiria tokį dėmesį lingvistinėms subtilybėms. Bet, kaip ir kalbėjo me prieš tai, kalba irgi konstruoja mūsų realybę,

ypač – pjesėje rodomą realybę, ir kartais nuo tam tikrų subtilių niuansų priklauso, koks tonas už duodamas ir kaip formuojama bendra prasmė.

Ar ta siaubinga „NT dramos“ pabai ga Tau pačiai atrodo psichologiškai motyvuota, ar visgi turėtume ją suprasti kaip groteskišką parabolę, atskleidžiančią nepamatuotą pastangų, kurių iš žmogaus pareika lauja realybė, bergždumą?

„NT drama“ turi dvi galimas pabaigos interpretaci jas, vieną – labiau realistinę, kitą – labiau kaip vaiz duotės pasekmę, tad galime pasirinkti. Įdomu, ku rią versiją atskleis ją statysiantys kūrėjai ir kūrėjos.

Tapatybė – lytinė, tautinė, socia linė – išlieka svarbiausiu Tavo dramų klausimu ir kūrybos varikliu. Esi minėjusi, kad pati jautiesi esanti nuolatiniame „tarp“ – taip vadinosi ir 2006–2015 m. Tavo organizuotas audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis. Kuri iš Tavo veiklos sričių – mokslinė, edukacinė, meninė (o meninėje – dramaturgės, poetės, performerės ir aktorės, režisierės) – Tave labiausiai įkvepia ir kurioje iš jų jautiesi „gyviausia“, la biausiai susitapatinusi pati su savimi?

Nevadinčiau savęs režisiere ar aktore, labiau gal tiesiog kuriančiu žmogumi, turinčiu mokslinį smalsumą. Tuo galbūt iš esmės ir jaučiuosi arti ma B. Brechtui, savo pjesėmis siekusiam žadinti žmonių protą, ne širdis.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmingų teatrinių naratyvų bei įkvepiančių poetinių intarpų!

LENA LIAGUŠONKOVA

APIE „GORKIO MOTINĄ“

Mano vardas Lena.

Visada norėjau kalbėti apie karą.

Nuo mažens skaičiau knygas apie pionie rių didvyrių žygdarbius.

Nes:

a) norėjau būti tokia kaip jie;

b) daugiau nebuvo apie ką.

2014 metais prasideda karas. Man trisde šimt ir į pionieres nebetinku. Juo labiau į didvyres. Bet noras rašyti ir kalbėti apie karą nedingsta.

Bet niekas manęs nenori klausytis.

Teatruose šokamas hopakas ir gieda Ve riovkos choras.

Reikėjo pjesių apie meilę, paprastus žmones (c) ir gėrį.

Kuo nuoširdžiausiai apsisprendžiu para šyti apie meilę ir tiesiog žmogų – Dianą, mamos draugę, kasdien jai skambinančią ir pasakojan čią apie savo sūnų. Mano mama – persikėlėlė iš Donbaso ir inteligentiška moteris. Ji negali tiesiog liepti Dianai užsikišti. Taigi klausausi šio serialo už sienos.

Kam atsisakyt gero daikto? Tebūnie pjesė.

Bet man buvo pasakyta, kad vis tiek išėjo apie karą.

O „žmonės nuo karo pavargo“ (c).

Karas nuo žmonių nepavargo ir 2022 metais vėl prasidėjo.

Visi pradėjo apie jį kalbėti. O man kažkaip jau ir nebesinori.

Rašoma, kad reikia patriotinių pjesių.

O man vis išeina kažkas apie užrakintuose butuose paliktus katinus, apie beprotę, 2014 metų birželį šokusią Didžiojo Tėvynės karo memorialo fontane, kai išvažiavau iš Luhansko. Apie gėles.

Nuo vasario 24-os tenka skaityti daug in strukcijų: kaip elgtis po atominio sprogimo, che minės atakos, išprievartavimo, bombardavimo fosforo bombomis.

Vienoje instrukcijoje psichologas rašo: iš junkite gailestį negyviesiems.

Ir man iškilo sunkus klausimas: gėlės – gy vos ar ne?

Galiu jų gailėti, ar visame šitame fone tai netgi truputį gėda?

Sunku imtis didelės apimties kūrinių. Jausmas toks, lyg plautum grindis prieš audrą.

Sunku, nes reikia iš naujo apmąstyti šitiek įvykių – ne tik tai, kas dabar vyksta prieš mano akis, bet ir tai, kas vyko prieš septyniasdešimt, šimtą ir daugiau metų.

Juk mes (na gerai, aš) į Rusiją, jos kultūrą žvelgiau kaip į kažką geresnio negu aš, negu mes. Susivokt nepadėjo net Krymo ir Donbaso aneksija.

O štai vasario 28-ą sunaikintas dailininkės Marijos Primačenko muziejus – padėjo.

Vienoje pusėje – Didysis teatras, rusų ba letas, rusų teatras ir Tolstojevskis, o kitoje – de gantis Ivankivo muziejus.

Permąstyti rusų kultūros svarbą labai gerai skatina ir per Obolonę į tave važiuojantis tankas. Raketa ar bomba – taip pat puikūs katalizatoriai. Bet geriau katalizuotis esant rūsyje ar bent jau koridoriuje prie laikančiosios sienos.

Trukdo buitis. Su mama ir katinu antrąkart pabėgom nuo karo. Norėtųsi parašyti, kad dabar vyksta postmodernizmo karas prieš metamo dernybę ir pavartoti daugiau protingų žodžių, bet reikia pasirūpinti paprastais buitiniais dalykais –tablečių pakaitalais, persikėlimu į kitą šalį, kili mėliais, gydytojais, pagalba kariuomenei, kalba. Bet vis dėlto pabandysiu papasakoti apie pjesę.

„Gorkio motina“ – tai dalis trilogijos apie žmones iš mano MTG.

Prieš trejus metus parašiau ją per vieną dieną, kamuojama karo nuojautos.

MTG – tai miesto tipo gyvenvietė. Nežinau, kaip tai išversti į kitas kalbas. Tai kažkas tarp miesto ir kaimo. Vienoje gatvės pusėje tau gamykla arba šachta, kitoje ganosi žąsys. Darže stovi nurašyta (arba nupyzdinta) vagonetė – nedidelis vagonas anglims pervežti, kuriame turškiasi vaikai arba skalbiama. Visi pažįsta vieni kitus ir nori išva žiuoti į Maskvą. Tik todėl, kad arčiau. Ir ten pinigai. MTG gyvena (gyveno) mano mama ir dvi jos seserys. Jos pratusios gyventi kaip dera, o šalia gyvena jų draugė Diana, kuri ne tokia. Nederama.

Aplinkui dar gyvena ir daug kitų žmonių. Kartu jie sudaro Boscho paveikslą be pagrindinio veikėjo, bet su daugybe siužetų.

MTG Luhansko Stanica yra prie rusijos1 sienos. Anksčiau ten žmonės eidavo grybauti. Vėliau ten buvo atskiruosius Donecko ir Luhansko sričių rajonus skirianti demarkacinė linija ir vyko karo veiksmai. Tai vienintelis patikros punktas, pro kurį iš okupacijos buvo galima patekti į Ukrainą. Žmonės atvažiuodavo pensijų, ieškodavo nakvy nės, čia stovėdavo maršrutiniai autobusai, auto mobiliai, rubliai buvo keičiami į grivinas ir skiepi jami žmonės. Stanica tapo panaši į Tortugą.

Vėliau, vasarį, rusai apšaudė prie mano namų esantį vaikų darželį. Pasakė, kad ukrainie čiai patys apsišaudė. Arba – kad apskritai neži nojo, jog Stanica yra Ukrainos teritorijoje.

Niekas nesuprato.

Bet visi suprato, kad prasidės.

Ir mažytė Stanica kuriam laikui buvo ta pusi centru.

O nuo vasario 25-os – okupuota. Mama skambina seserims vos tik pas jas atsiranda ryšys, kad papasakotų, kaip jas bom bardavo. O seserys geria arbatą. Jos džiaugiasi dabar galinčios važinėti viena pas kitą ne pro pa tikros punktą, o tiesiog keliu, kaip kad buvo anks čiau, kai buvo ukrainiečių valdžia. Mamai sako mažiau kalbėti apie politiką.

Ryšio su Diana nėra. Nežinau, kuo baigiasi ši istorija.

1 VLKK leidžia vartoti stilistinę mažąją :)

saga

Lena Liagušonkova

V. Mano mama ir jos seserys pavydėjo Dianai.

W. Nuo pat vaikystės.

V. Nes ji turėjo pinigų. Pinigų gofruotam popieriui. Ir iš jo pasigaminti Rudens kostiumą Rudenėlio šventei.

W. O seserys vilkėjo nykiais snaigių kostiumais iš marlės.

V. Trise – vienodais kostiumais.

W. Vėliau pradėjo lyti.

V. Ir kostiumas sutižo.

W. Bet seserys vis tiek pavydėjo.

V. Dianos šeima prekiavo daržovėmis ir braškėmis.

W. Visi žinojo, kad jie tręšia daržą mėšlu, todėl jų daržovės ir braškės – didžiausios.

V. Visi tręšia mėšlu.

W. Bet Dianos šeima tręšė žmonių mėšlu. V. Taip negalima.

W. Man Diana siejasi su gėda.

V. Visai gyvenvietei Diana siejosi su gėda.

W. Gėda – prekiauti.

V. Tręšti mėšlu – gėda.

W. Ypač – žmonių.

V. Gėda – netikėti komunizmu.

W. Septintajame dešimtmetyje dar buvo tikima, o aštuntajame jau nelabai.

V. O Rudenėlio šventė vyko septintajame dešimtmetyje?

W. Maždaug tada. Septintojo pabaigoje.

V. Septintojo pabaigoje beveik nuoga Diana pabėgo iš Rudenėlio šventės, aplipusi padrikais gofruoto popieriaus skutais, besilupančiais lyg deganti oda.

W. Ir tai – gėdinga.

V. Kas yra gėda?

W. Jaučiau gėdą, kai mane mušė.

V. Man buvo gėda, kai mušiau aš.

W. Kai iš po sijono matosi kelnaitės, irgi gėda.

V. Bet dar gėdingiau, kai kelnaites tau užmauna ant galvos.

W. Nekalbėkim apie tai, gerai?

V. Apie Dianą.

W. Seserų paklausė: kuo norite tapti?

V. Jos atsakė: tarybiniais žmonėmis.

W. O Diana atsakė – jauna mama.

V. Jos bendravo su ja.

W. Bet ją niekino.

V. Draugavo, bet niekino.

W. Dianos šeima prekiauja žmonių ekskrementais tręštomis daržovėmis, turguje.

V. Normalaus turgaus gyvenvietėj nėra. Tik padrika turgavietė prie traukinio. Kas pirks daržoves, žinodamas, kad jos tręštos kakučiais? Žmonių.

W. Normalių traukinių gyvenvietėje irgi nėra. Tik į Maskvą ir prekiniai. Dar prekiniai su anglimi į Maskvą.

V. Kur aštuntajame dešimtmetyje parduodavo žmonių fekalijomis tręštas daržoves? Veždavo į kitus miestus ir miestelius?

W. Pavyzdžiui, į Alčevską. Mudu su broliu du dūkstančiai pirmais veždavom pomidorus tenai.

V. Tada – į Komunarską.

W. Komunarske nėra kuo kvėpuoti.

V. Alčevske irgi nėra kuo kvėpuoti.

W. Lauke negali džiaut skalbinių – pajuoduoja.

V. Važiuodamas traukiniu, net žiemą uždarytais langais, iš kvapo supranti – Komunarskas.

W. Du mano klasiokai įstojo mokytis Alčevske. Į kalnų metalurgijos institutą. Ir išsinuomojo butą.

V. Į butą įsibrovė kažkoks tipas, abu sukapojo kirviu ir pasiėmė magnetofoną.

W. Komunarske.

V. Alčevske.

W. Įlipo pro stogą. Ir paėmė dvikasetį magnetofoną.

V. Kinišką.

W. Šviečiantį su muzika.

V. Vieno tėvas išprotėjo.

W. Ne, ištiko infarktas.

V. Kito motina išprotėjo.

W. Kito tėvas pasakė: „Nuo šiol gyvensiu tik dėl vieno.“

V. O pirmojo motina?

W. Grįžkime prie Dianos.

V. Kam rūpi ta tavo Diana?

W. Seserys įstojo į institutą aštuntajame dešimtmetyje.

V. Kad taptų inžinierėmis.

W. O Diana išėjo į šokius.

V. Šokiais anuomet vadino diskoteką.

W. Ir susipažino su graiku.

V. Su labai gražiu graiku.

W. Pavarde Pistofidis.

V. Graikas kvepėjo jūra, ne žmonių trąšomis.

W. Ne daržo mėšlu.

V. Jis pasakė – eime. Ir jam buvo tas pats. Kad vakarinė Dianos suknelė iš tikrųjų – naktiniai.

W. Šilkiniai.

V. Jam buvo tas pats, kad Diana netiki komunizmu.

W. Tėvai Dianą lepino ir pirko tai, ko ji norėjo.

V. Kaip Pronę Prokopovną.

W. Ko ji užsigeisdavo, tą jai ir pirkdavo.

V. Iš kur Diana galėjo turėti skonį, jei net komunizmu netikėjo? Tai seserys skaitė „Darbininkės“ žurnalą ir Hemingvėjų.

W. Buvo Vysockio koncerte Luhanske. Ir filharmonijoj.

V. Anuomet – Vorošylovgrade. Kur tada dirbo Leontjevas.

W. Graikui buvo tas pats.

V. Nusišikt.

W. O jai nusišikt, kad jam nusišikt.

V. Graikui nereikėjo daržinės šeimos turtų kaip Golochvastovui.

W. Bet arti kaip jautis jis irgi nenorėjo.

V. Graikas – laisvas paukštis.

W. Prišiko ir išskrido.

V. Į daržą prišiko.

W. Iš kur jis, pavarde Pistofidis, apskritai atsirado mūsų kraštuose? Kur niekad nieko nebuvo, tik prekiniai, „dūzgiklis“ ir kontrabanda iš Milerovo.

V. Tada dar ir kontrabandos nebuvo, nes nebuvo sienos. O graikas galėjo užsilikti nuo vieno iš trėmimų laikų.

W. Juk ne savo valia jis atsidūrė gyvenvietėj.

V. Dianai užtaisė vaiką.

W. Gimė fekalinių daržovių imperijos įpėdinis. Galima pradėti skaičiuoti naują erą.

V. Gailestingumo erą.

W. O graikas pasiplovė.

V. Gražus graikas pasiplovė. Diana nebandė jo ieškoti ir prisiteisti alimentų.

W. Buvo pernelyg išdidi arba jos šeima pasakė –patys išmaitinsim.

V. Nenorėjo žemintis?

W. O kas čia žeminamo?

V. Mes ne apie tai.

W. Bet tai svarbus reikalas. Galima sakyti –pirminis įvykis.

V. Ne, tai tik siūlomos aplinkybės.

W. Ne. Ore visada tvyros klausimas – o kur buvo tėvas?

V. Ne. Ore visada kybos klausimas – kur žiūrėjo motina? O Diana visada buvo šalia.

W. Ne. Palikime ore kyboti klausimą, kur prapuolė graikas pavarde Pistofidis, ir judėkim toliau.

V. Nekenčiu tavęs.

W. Aš nekenčiu savęs.

V. Žodžiu, graikas pasiplovė.

W. Seserys mokėsi ir važinėjo į praktiką.

Viena iš seserų gavo paskyrimą į Taškentą.

V. Mano motiną išsiuntė į Rygą.

W. Į Pabaltijį.

V. Į Baltijos šalį.

W. Mūsų motina bendra.

V. Kad ir kur seseris išsiųsdavo, jos veržėsi namo, į gyvenvietę. Pas mamą.

W. Mano mama ruošėsi į Rygą lyg į paskutinę kelionę.

V. Toli nuo namų – beveik mirtis.

W. Jos mama, mano senelė, jai pasakė: „Kai tik bus galimybė, grįžk namo.“

V. Ir įsiuvo pinigus į liemenėlę.

W. Ir surašė, ko atvežti.

V. Nes gyvenvietėj nieko negalėjai nusipirkti. Tik laikraštį „Darbas“. Gyvenvietėje nebuvo prekiaujama net šūdinom Dianos daržovėm.

W. Nėr ko važiuoti į rajoną. V. Nėr ko važiuoti į Vorošylovgradą.

W. Iškart į Maskvą – apelsinų.

V. Tapetų.

W. Dievo karvyčių.

V. Užbėgi už akių.

W. Kai tik galėjo, mama sugrįžo ir pasakė: rusų nemėgsta. O kalbos mokytis nenorėjo.

V. O galėjo ten pasilikti ir susilaukti manęs ne nuo žemaūgio atlėpausio žydo, o nuo žydraakio arijaus.

W. Tada būčiau gyvenusi Europos sąjungoje ir, kai buvau dvylikos, manęs nebūtų sumušę ir nebūtų užmovę man kelnaičių ant galvos.

V. Mama įsidarbino Alčevsko gamykloje. Juodo Alčevsko.

W. Iš gyvenvietės važiuodavo elektruku pusantros valandos.

V. Jai tai buvo geriau, negu mokytis svetimos kalbos, svetimų linksnių ir linksniuočių.

W. Jai buvo geriau gyventi su šeima.

V. Šeimai ji kažką atvežė, o seserims – tamponus.

W. Seserys nežinojo, kas yra tamponai.

V. Buvo kalbama, kad jie…

W. …tik toms, kurios jau.

V. …toms, kurios jau gimdė.

W. …toms, kurios gimdė jau dukart.

V. Tėvai seserims nepasakojo apie mėnesines ir seksą.

W. Gal pasakojo apie komunizmą, bet seserys manė: mirk, bet nebučiuok, jei nemyli.

V. Jos gi – ne Diana.

W. Diana – iš meilės. Ir apie tamponus jos nežinojo.

V. Nežinojo ir apie įklotus.

W. Vatą naudodavo tik paskutinės lepūndros.

V. Kaip Diana?

W. Diana, ko gero, tikrai naudojo vatą.

V. Seserys plėšydavo senas paklodes. Lytinio auklėjimo esmė buvo tokia – mano senelė prižiūrėjo, kad seserys nepaverstų skudurais dar gerų paklodžių.

W. Sulankstydavo skudurą kaip įklotą. O vėliau skalbdavo.

V. Bet skalbti reikėjo taip, kad niekas nematytų.

W. O jei neatsiskalbdavo, virindavo puode.

V. Vėlgi – taip, kad nieks nematytų.

W. O tai, ko nepavykdavo išskalbti ar išvirinti, sudegindavo darže.

V. Taip, kad nieks nematytų.

W. Kad net iš kosminį kosmosą skrodžiančios kosminės raketos nieks nepamatytų, kaip seserys, lyg pirmykščiai žmonės, ant laužo degina rusvus skudurus, o įklotai dega prastai dėl menstruacijų kraujo gausos.

V. Iš tolo jos galėjo atrodyt panašios į zefyrus ant laužo kepančius vaikus iš amerikiečių filmų.

W. Bet seserys – nebe vaikai. Pirma ištekėjo vidurinioji. Už inžinieriaus. Jie mokėsi kartu: mano mama, vidurinioji ir inžinierius.

V. Tai yra jie visi buvo inžinieriai.

W. Iš pradžių inžinierius susipažino su mama, bet vedė viduriniąją.

V. Ačiū Dievui.

W. Jų duktė, mano pusseserė Marina, pradėjo draugauti su Dianos ir gražaus graiko sūnumi.

V. Pradėjo draugauti su jaunuoju Pistofidžiu.

W. Vardu Ženia.

V. Tualetinė šiltnamių pramonė džiaugėsi tokio gražaus berniuko gimimu ir atleido graikui, kad pasiplovė.

W. Be reikalo atleido.

V. Dėl meilės sūnui Dianai buvo atleidžiama už jos miesčioniškumą.

W. Už tai, kad į šokius atėjo su naktiniais.

V. Ir žmonių šūdais tręšiamas daržoves.

W. Juk reikia kažkaip užauginti vaikelį.

V. Pusiau našlaitį.

W. Ženia naudojosi savo grožiu. Prisidirbdavo, bet jam būdavo atleidžiama.

V. Ir darbas – toks pats darbas.

W. Ne lengvesnis nei gamykloj.

V. Pabandyk užauginti.

W. O vėliau dar ir parduot sugebėk.

V. Iš pradžių dėžėje sėklas pasėji.

W. Geras, importines sėklas – jų dar gauti reikia.

V. Dėžės ant palangių, stalų, sofų atlošų – po visus namus.

W. Tada sudaigini.

V. Daigelius iš kefyro pakelių persodini į šiltnamį.

W. Ir tada.

V. Ir tada.

W. Ir tada.

V. Ir tada.

W. Iki vėl – iki dėžių.

V. O dar – ir parduoti.

W. Ne lengviau nei gamykloje.

V. Ne lengviau.

W. Sūnelis Ženia augo gražus ir Diana norėjo, kad gražaus graiko palikuonis turėtų visa, kas geriausia.

V. Nežinau, kas tuomet buvo geriausia. Mano vaikystės laikais – sportinis „Pumos“ kostiumas.

W. Maniškės laikais – sportinis „Adidas“ kostiumas.

V. Apie tuos, kurie dėvėjo „Adidas“ buvo sakoma: „Kas nešioja adidasą, tas – tikriausias pidarastas“.

W. Apie dėvinčius „Puma“ sakydavo: „Kas „Pumą“ myli, tą kruša tyliai.“

V. Aš turėjau „Pumą“.

W. Aš turėjau „Adidas“.

V. Iš pradžių „Pumą“, vėliau „Adidas“.

W. Iš pradžių „Pumą“, vėliau „Adidas“.

V. Diana savo sūnui nieko negailėjo – kad valgytų tik tai, kas geriausia, kad gertų tik tai, kas geriausia. Kad susitikinėtų su geriausia mergina iš padorios šeimos.

W. Ir tos potencialiai jam skirtos merginos negailėjo.

V. Kam gailėti svetimų merginų?

W. Ženia draugavo su Marina.

V. Mano pussesere.

W. Su už inžinieriaus ištekėjusios viduriniosios sesers dukterimi.

V. Ir ji pati – inžinierė.

W. Ir sesuo jos – inžinierė.

V. Inžinierių alga – šimtas dvidešimt rublių.

W. O Marina – pati gražiausia mergina – ir gyventi norėjo gražiai.

V. O jos tėvas – inžinierius. Ir motina – inžinierė. Ir teta – inžinierė.

W. Marina draugavo su Ženia dėl grožio.

V. Dėl gražaus gyvenimo.

W. Tai yra dėl pinigų.

V. Dėl pinigų, kramtomos gumos, muzikos ir motociklo.

W. Bet Ženios ji nemėgo, jai patiko kitas berniukas. Olegas. Iš namo priešais. Panašus i Charatjaną.

V. Dartanjaną.

W. Džigarchanjaną.

V. Tas berniukas irgi pasirodė esąs ne dovanėlė, bet jeigu kalbėtume apie jį – tai jis niekaip neprilygsta.

W. Ženia turėjo „babkių“. Švaistėsi jomis.

V. Ženia turėjo „babkių“ ir jo akyse švietė garantuota sėkmė. Jis vaišino ir jie šėliojo. Ko juokiesi?

W. Juokiuos, nes neįsivaizduoju, kur mūsų gyvenvietėj galima šėlioti. Mūsų miestelis – kaip Dianos daržas, visas mėšle. Kur jie šėliojo?

Pirty? Duoninėje? „Stiklinukės“ parduotuvėj? Stoties kirpykloje? „Doko duonoje“? Neįsivaizduoju, kur dar galėjo.

V. Tai sesuo sakydavo – šėliojo.

W. Pusseserė. Galima kukliau pasakyt – gėrė samanę patvory.

V. Nekurstyk konflikto.

W. Neužkursi to, ko nėra.

V. Aš prisimenu pirtį, „Stiklinukę“ ir „Doko duoną“. Aš jau buvau.

W. Nes mano mama, drovi trisdešimt trejų metų inžinierė, jau buvo supažindinta su tokiu pat droviu ir nevedusiu žemaūgiu žydu, kontūzytu eilinio imperialistinio karo veteranu.

V. O galėjau gimti nuo gražaus blondino iš Pabaltijo.

W. Nuo Donato Banionio.

V. Dvylikos nebūčiau deginus plaukų peroksidu.

W. Niekas ant tų plaukų nebūtų užmovęs kelnaičių.

V. Paaiškėjo, kad jie šėliojo ne už pinigus, uždirbtus prekiaujant daržovėmis, sunkiai, bet sąžiningai.

W. Ir juo labiau ne už gautus iš nealimentinio graiko.

V. O už gautus plėšikaujant.

W. Drauge su į Charatjaną panašiu Olegu iš namo priešais, patikusiu mano seseriai, dviejų inžinierių dukteriai, ir dar kažkokiais bernais Ženia kažką apiplėšė.

V. O už tuos pinigus šėlo.

W. Olegą išsuko už didelius pinigus.

V. Jo tėvas buvo prekybininkas ir kažką vis gaudavo.

W. Olego motina – o tai ji supažindino mano motiną su droviu žemaūgiu žydu – verkė išlydėdama ir metėsi ant sūnaus lyg ant karsto.

V. Kariuomenė geriau nei kalėjimas.

W. Į Afganus?

V. Ne, nebe sovietai.

W. Kariuomenė geriau nei kalėjimas.

V. Kariuomenėj Olegą pažemino, nes jis tapo skundiku ir žiurke.

W. Ir demobilizavo su baltu bilietu. Ir kalbama, kad jis pradėjo dėvėti moteriškas pėdkelnes po kelnėmis.

V. Vaikystėje visi dėvėjo pėdkelnes po kelnėmis.

W. Bet suaugusiems tai gėda.

V. Kodėl ne gėda žeminti, bet pažemintam būti – gėda?

W. Dabar ne apie Olegą.

V. Apie Dianą.

W. Išsuko visus. Atseit visi buvo „ant šucherio“. Visi įdavė Ženią, sulaižyto graiko sūnelį.

V. Sėdo lygiai aštuoniolikos.

W. Tais metais ar neužderėjo…

V. …o gal trūko žmonių šūdų.

W. O juk krizė – dešimtasis dešimtmetis.

V. Ėst nebuvo ką.

W. Sojų mėsa.

V. Morkų ir svogūnų kotletai.

W. …gal Dianos šeima nusprendė: prisidirbo, tegul dabar atsako.

V. Ne.

W. Dianos šeima negalėjo taip pasielgti?

V. Diana negalėjo leisti, kad jos sūnelis, gražuolis Pistofidis, keliautų Stolypino vagone Suchodolsko link, vaikščiotų į šikinyką, o mentai ieškotų cigarečių jo subinėj.

W. Vadinasi, bėda – nederlingi metai.

V. Bėda ta, kad pinigai dingo.

W. Visada buvo priekaištaujama. Dabar – prekiauk, kiek nori. O nėra kam. Apmaudu. Nėr kas prekiauja.

V. Dianos motina atsigulė į patalą.

W. Tėvas mirė nuo infarkto.

V. Jie neišlaikė: ko jam trūko?

W. Bet kur buvo jo tėvas?

V. Kur buvo graikas?

W. Graikijoje?

V. Senovės Graikijoje?

W. Diana negalėjo viena pati išlaikyti daržo.

V. Jai padėjo visa gatvė.

W. Visa gatvė pasidalijo į dvi grupes: į tuos, kurie manė, kad jei kartu plėšė, tai ir atsakyti turi visi kartu, o ne vienam Ženiai viską suversti, ir tuos, kuriems pochui.

V. Jeigu tualetinė imperija turėjo santaupų, tai visos buvo skirtos Dianos motinos gydymui, tėvo laidotuvėms ir daviniams Ženiai į Luhansko tardymo izoliatorių, esantį priešais „Luhanskteplovoz“ gamyklą, ir iš viešojo tualeto perdarytą restoraną „Drakonas“.

W. O Marinos, pusseserės mano, tėvai atsikvėpė: „Išsisukom.“ Ir persižegnojo.

V. Išmokau skaityti. Kokių šešerių. Ko gero, tai buvo gerokai anksčiau, nei Ženia buvo uždarytas į tardymo izoliatorių priešais kinų restoraną „Drakonas“. Bet mane „laužydavo“, jei per dieną neperskaitydavau pakankamai raidžių.

W. Diumos ir panašių remarkų mūsų namuose nebuvo. Juos galėjai gauti tik per pažintis.

V. Juos gaudavo ir dėdavo į lentynas.

W. Kodėl mano tėvai – drovūs žmonės – turėjo išlaidauti knygoms, jei neturėjo lentynų?

V. O lentynų nebuvo, nes jie neturėjo buto.

W. Gyvenome prie Dianos namo, pas senelį.

V. Mus skyrė tvora nuo jos dvokiančio daržo.

W. Daržo, kurį taip gausiai mėšlu tręšė velioniai gašliosios Dianos tėvai.

V. Mano mama neskaitė Hemingvėjaus, mes jo neturėjome. Nebuvo, kur padėti.

W. Senelis pasakė – čia mano namai, aš čia šeimininkas.

V. Brolis atėjęs sumesdavo mano žaislus: „Čia mano senelio namai. Jis čia šeimininkas.“

W. Išeidavau į lauko virtuvę ir, neturėdama jokio kito pasirinkimo, skaitydavau Korotičiaus redaguotą žurnalą „Ogoniok“.

V. Ir dar šiek tiek socrealizmo.

W. Ir truputį socrealizmo.

V. Manęs nedomino Diana ir jos mėšlas.

W. Manęs nedomino jos mėšlius sūnus.

V. Manęs nedomino, kad tėvas išvažiavo į statybas Černobylyje užsidirbti pinigų stojimui į kooperatyvą.

W. Kad gautų butą.

V. Man buvo nė motais, kad butui atsivežtų pinigų jam užteko tik kelionei į Maskvą, tapetams ir apelsinams.

W. Kur klijuoti tapetus, jei neturi buto?

V. Manęs tai nedomino.

W. Mama įsiuvo pinigus jam į apatinius. Ir jis man atvežė tik guminę dievo karvytę.

V. Aš supykau ir mečiau į jį guminę dievo karvytę.

W. Tikėjausi daugiau nei dievo karvytės.

V. Iš Maskvos tikėjausi daugiau.

W. Dabar štai tokio dydžio dievo karvytė mane lanko naktimis.

V. Didžiulė dievo karvytė.

W. Mesta dievo karvė.

V. Dievo karvė klausia: „O kas yra gėda?“

W. O man tada – visiškai ne-į-do-mu.

V. Kad niekas su manim nedraugauja – neįdomu.

W. Apie ką su jais draugauti?

V. Net serialas apie Skrudžą Makdaką man nebuvo toks įdomus, kaip…

W. …kaip Stalino asmenybės kultas.

V. Maniau, nueisiu į mokyklą ir man apie tai papasakos.

W. Bet nuėjusi į mokyklą išgirdau: „Vaikai, savaitgalį paskaitykite Vitalijaus Bianki apsakymą. Ir nupieškite gyvūną.“

V. Aš nupiešiau Staliną.

W. Per visą gyvenimą niekas man nepaaiškino.

V. Ir kodėl negalima praryti kramtomos gumos.

W. Ir – kas yra gėda.

V. O mane tai domino. Bet Ženia – ne, buvo neįdomus.

W. Iš kalėjimo jis grįžo pas ką tik motiną palaidojusią Dianą, prasiskolinusią visai gatvei.

V. Ji buvo jau tiek įklimpusi į skolas, kad Ženia būtų užsiknisęs šikti, bandydamas patręšti visą daržą ir prikelti daržovių imperiją.

W. Jis ateina ir sako: „Mama, čia Julė. Ji gyvens su mumis. Štai pinigai, nupirk paėst ir degtinės.“

V. Tos Julės pilvas toks išsipūtęs, kad jau gegužę gimdys.

W. Bet pinigų Ženia nebedavė. O jį laužė kaip ir mane, tik ne dėl knygelių.

V. O kur gauti pinigų – bbž. Diana net ne inžinierė.

W. Gamykloje Dianai nemokėjo pinigų ir mes valgėme „Zingerio“ siuvimo mašiną, kurią iš Vokietijos atvežė senelės sesuo. O tėčio giminaičiai iš Vokietijos nieko neatvežė.

O ar jų turime?

Kur tėčio giminaičiai?

Kur tėčio giminaičiai?

Kur tėčio giminaičiai?

V. Vidurinioji iš seserų, inžinierė ir Marinos motina, padėjo Dianai įsidarbint geležinkelyje.

W. O mano mamai nepadėjo. Pasakė: „Nenoriu, kad apie mane kas blogai galvotų, kad savus įtaisau.“

V. Bet visi Dianos uždirbti pinigai dingdavo į nežinią.

W. Į Ženią.

V. Jei maitintumeis iš tų pinigų, tai net daržo tręšti nebūtų kuo.

W. Mane su pusbroliu – dviejų inžinierių sūnumi ir Marinos broliu – irgi varydavo į daržą.

V. Rinkti kolorado vabalų.

W. Kaip Afrikos vergai, vien su apatiniais ir „panamkėmis“, rinkome tuos vabalus į skardines indiškos kavos dėžutes.

V. Daržas atrodė milžiniškas.

W. Bulvių laukai siekė horizontą.

V. Vabalus turėjome pilti ant kelio ir traiškyti.

W. Kojomis.

V. Pusbrolis – jis buvo (ir yra) vardu Saša – pasiūlė: „Pasiimkime vabalus į smėlio dėžę ir pažaiskime konclagerį.“

W. O tada sutraiškysim.

V. Kojomis.

W. Su karkvabaliais taip nebūtų paėję.

V. Būtų atrodę šventvagiška.

W. O su kolorado vabalais neatrodė. Ir paėjo.

V. Gal todėl, kad senelė pasakojo, kad šituos iš dangaus mėto amerikiečiai.

W. Kad ištiktų Holodomoras.

V. Per Holodomorą senelei buvo šešeri.

W. Bet ji niekada nieko nepasakojo.

V. Niekada.

W. Nieko.

V. O dar mus mokė galabyti vištas.

W. Aš papasakosiu, vis tiek čia nieko nevyksta.

V. Ir tai bus visai ne apie Dianą.

W. Dzin. Reikės – patys iškirps.

V. Yra kas nors baisiau už begalvę vištą, lakstančią po kiemą?

W. Yra.

V. Mudviem su broliu siūlė „pajodinėti šerniuku“ po to, kai paskerdė kiaulę. Nežinau, kam visa tai.

W. O tada atėjo senelis ir sako broliui: „Anūke, eikš, pamokysiu galabyt vištas.“

Anūkas, tai yra mano pussbrolis, dviejų inžinierių vaisius, atsakė: „Ne, dieduk, neisiu.“

O senelis: „Tfu, tu kaip boba.“ O aš sakau: „Dieduk, išmokyk mane galabyt.“ Nukirtau vištai galvą ir ji nubėgo. Paaukojau vištą.

V. Padėjo?

W. Ne. Vištos auka buvo beprasmė.

V. Kaip kolorado vabalų gyvenimas.

V. Karkvabalių gyvenimas.

W. Dianos gyvenimas.

V. Dianos gyvenimas ėjo šuniui ant uodegos.

W. Ji buvo pratusi, kad viską visada sprendžia kitas.

O Ženia gėrė, ir ne tik, ir nieko nenorėjo spręsti.

V. Diana buvo įpratusi, kad visada būtų pinigų.

W. O Ženia pinigų nenešė. Jis buvo tiesiog gražus.

Kaip fekalijomis tręšta daržovė. Jo manymu, to pakako.

V. Ji galvojo: grįžęs jis viską spręs.

W. Bet sprendė ta, iš kurios to visi mažiausiai tikėjosi.

V. Julė.

W. Pilvota Ženios žmona.

V. Jie susipažino susirašinėdami.

W. Ji pastojo susirašinėdama.

V. Išėjo graži mergaitė Maša, irgi pavarde Pistofidis.

W. Va tokios juodos akys.

V. Kaip karoliai.

W. Ir tėvas narkomanas.

V. Recidyvistas.

W. Vos tik pilvas susitraukė, Julė apsikirpo trumpai ir išvažiavo uždarbiauti į Italiją.

V. Diana Julės nemylėjo.

W. Ji sakydavo – prostitutė!

V. Bet Julė išvažiavo dirbti padavėja.

W. Muitinėje liepė sulįsti į dėžes ir atiduoti pasus.

V. Perėjus muitinę buvo pasakyta: „Visos būsite prostitutės.“

W. Julė sutiko.

V. Nes jeigu būtų atsisakiusi, pinigai juodaakės mergytės išlaikymui patys nebūtų atsiradę.

W. Nes Diana, jos anyta, vis tiek jau laikė ją kekše.

V. Ir todėl, kad sunku prieštarauti, kai esi spardoma.

W. Kaip kolorado vabalas.

V. Julė pradingo metams.

W. Diana nemylėjo Julės. Diana mylėjo Ženią. Diana nemėgo Julės už tai, kad ši mylėjo Ženią.

V. Sudėtinga.

W. Lieka klausimas: ką mylėjo Ženia?

V. Palikime jį kyboti ore, kur jau kybo klausimas, kur yra tėvas.

W. Kur tėvas?

V. Kur yra jūra kvepiantis graikas?

W. Tuo metu mudu su broliu dalijomės trečią seserį. Mūsų tetą.

V. Kuri visai nebuvo inžinierė, o dirbo vaikų darželio auklėtoja Molodogvardeiske, kažkurio suvažiavimo vardu pavadintos šachtos mieste.

W. Savo vaikų ji neturėjo.

V. Molodogvardeiskas – Jaunosios gvardijos ir pigių butų miestas.

W. Ir nemokamų butų. O Jaunosios gvardijos miestas – Krasnodonas.

V. Su teta ir broliu ėjome gatve ir matėme grotomis uždengtus pirmų aukštų langus.

W. Teta paaiškino, ką tai reiškia.

V. Tai reiškė, kad tie butai buvo apšvarinti.

W. Ėjome Molodogvardeisko gatve ir matėme išdaužytus langus viršutiniuose aukštuose.

V. Tai reiškė, kad žmonės paliko Molodogvardeiską, net nesitikėdami parduoti savo būstų.

W. Tuose butuose gyveno girtuokliai ir katės.

V. Girtuokliai valgė kates.

W. Visi apatiniai aukštai buvo grotuoti, visi viršutiniai – tušti.

V. Uždarė šachtą, kartu ir jai priklausiusį vaikų darželį.

W. Ir mokyklą.

V. Liko tik terikonas.

W. Lyg didžiulė kalva virš kapo.

V. Auklėtojos gaudavo mažai. Bet gėrė daug. Šachtininkai gėrė daug ir gaudavo daug.

W. Bet retai.

V. Tetos vyras buvo šachtininkas.

W. Man atrodė, kad mano brolį jie myli labiau.

V. Naktimis gulėdavau ant sofos kosmoso vidury ir verkdavau. Negalėjau būti tokia kaip brolis.

W. Jie man sakydavo: „Būk kaip brolis.“

V. Tai reiškė – labiau atsipalaidavusi.

W. Bet aš negalėjau būti atsipalaidavusi, kai mano tėvai – drovi inžinierė ir drovus žydas. Kokie, jų manymu, turėjo būti jų vaikai – atsipalaidavę?

V. Tėtis niekad su manimi nežaidė ir nesikalbėjo.

W. Apie ką su manim kalbėtis ir žaisti?

V. Bet kartą tarė: „Eime pasivaikščioti.“

W. Ir mudu išėjome pasivaikščioti į Gapkino miško laukymę.

V. Gapkino laukymė – tai kur anksčiau gyveno Gapkinas. Priskynėm serenčių – tai tokios gėlės.

W. O per tą laiką mamai darė valymą.

V. Jie bandė pasidaryti atsipalaidavusį vaikelį.

W. Tėtis pasakė: „Jei tik žinotume, kad bus berniukas.“

V. Bet daktarė pasakė, kad ne. Neberniukas. Priimkite nesveikinimus.

W. Daug ko mamai negaliu atleisti…

V. …bet esu dėkinga už šį abortą.

W. Serenčius pastatėme virtuvėje.

V. Senelis pasakė: „Išnešk, čia mano namai.“

W. Dėl mamos aborto tėtį ištiko nacionalinio suvokimo priepuolis.

V. Jis nusprendė, kad jo tauta vėl naikinama.

W. Ir pasakė turįs teisę būti repatrijuotas.

V. Nuvažiavo į Luhanską ir kažkur prisirinko brošiūrų apie Izraelio istoriją hebrajų kalba.

W. Namie beviltiškai žiūrėjo brošiūras.

V. Tada sumetė jas į sandėliuką.

W. Pasakė: „Dėjau skersą.“

V. Ir pasiliko.

W. O Julė dingo metams.

V. Diana persižegnojo.

W. Tąsyk visi persižegnojo. Ir mano inžinierė mama bandė gydomosiomis galiomis įkrauti vandenį iš televizoriaus.

V. Po metų Julė atsiuntė pinigų.

W. Dianai tai buvo geriausia marčios egzistavimo forma.

V. Yra pinigai, o marčios nėra.

W. Maša buvo išlaikoma likutiniu būdu.

V. Visi pinigai buvo skiriami Ženiai.

W. Po dvejų metų atvyko pati Julė. Pastojo ir pagimdė Liošą, gražų graikišką berniuką.

V. Ne mažiau gražų nei Ženia.

W. Ne mažiau gražų nei graikas.

V. Bet – ne Ženia.

W. O Ženią vėl pasodino.

V. Julė grįžo į Italiją.

W. Viena vertus, Dianai visai nereikėjo Mašos ir Liošos.

V. Bet jų dėka visa gatvė Dianai duodavo maisto produktų, kuriuos ji veždavo Ženiai į tardymo izoliatorių, esantį priešais „Luhanskteplovoz“ gamyklą ir iš viešojo tualeto perdarytą restoraną „Drakonas“.

W. Diana skolindavosi iš seserų ir už tai jų nekentė.

V. Julė pademonstravo savo kekšišką prigimtį.

W. Liovėsi siuntusi pinigus ir pradėjo siųsti vaikiškus daiktus ir maisto produktus.

V. Diana, prieš važiuodama į tardymo izoliatorių, turguje parduodavo gerus itališkus daiktus ir deficitinius produktus.

W. Diana svarstė: „Ką, negi Ženia kalėjime turi misti vaikiškais šliaužtiniais? Ar pats turėtų mainyti vaikiškas pėdkelnes į čefyrą? Iš kur jis gaus cigarečių?“

V. Pamenu, kai Julė grįžo ir ėjo gyvenvietės gatve.

W. Su aukštakulniais ir audinės kailiniais.

V. Vasarą.

W. Ji atsivežė lagaminą.

V. Važiavome elektruku, mama trenkė man per rankas: „Neliesk!“ Prieš mus stovėjo Julė, įsitvėrusi į tą patį turėklą.

W. Julės nekentė už tai, kad šlerva, bet dar labiau už tai, kad išsipisinėja. Kentėk ir siųsk pinigus.

V. Žaidžiau kieme ir pamačiau juodaakę mergaitę, rankose laikančią lėlę.

– Čia Barbė?

– Ne, jos draugė. Mariana.

– Mama nupirko?

– Mano mama kekšė.

– Kai užaugsiu, aš irgi išvažiuosiu į Italiją.

– Kai aš užaugsiu, tapsiu advokate. Kad ištraukčiau tėvą.

Mes patylėjome ir nepradėjome žaisti.

W. Ką žaisti su mergaite, kuri nėra girdėjusi apie Stalino asmenybės kultą?

V. Julė išvažiavo. Ženia išėjo.

W. Pas jį pradėjo lankytis pažįstami su automobiliais, iš kurių grojo muzika.

V. Jo bijojo, bet nelabai.

W. Gavome butą.

V. Spėjome įšokti į paskutinį vagoną.

W. Pas mus atsirado lentyna.

V. Ir garažas.

W. Bet knygų neatsirado.

V. Lentyna buvo tuščia kaip Molodogvardeisko viršutinių aukštų langai.

W. Vasaras ir savaitgalius leisdavau pas senelį.

V. Mama sakydavo: „Atsargiau.“

W. O aš nežinojau, ką ji turi omeny. Ženios draugus? Nukirstomis galvomis po kiemą lakstančias vištas? Mano klasiokus, kurie gali užtraukti kelnaites ant galvos? Prasišviečiančias liemenuko petnešėles? O gal mirtį nuo atominio sprogimo? Kaip Hirošimoje.

V. O gal tai, kad niekas iš vietinių su manim nedraugavo.

W. Tik mergaitė Julė iš Kijivo, tik mergaitė Saša iš Maskvos.

V. Bet jiedvi nesutarė, todėl tekdavo su jomis draugauti pagal tvarkaraštį.

W. Kai senelis užmigdavo, žiūrėdamas kokią nors „santą barbarą“…

V. …o močiutė numirė: užmigo ir nebepabudo.

W. …iššokdavau pro langą ir eidavom su Jule vaikštinėti…

V. …prie upės, ant suoliuko, į svetimus daržus.

W. Ir klausydavomės muzikos, sklindančios iš diskotekos.

V. Ir šunų lojimo.

W. O pačioms į diskoteką mums nebuvo leidžiama eiti.

V. Nes padorios merginos miegot gulasi devintą.

W. Juoksitės, bet Ženią ir vėl pasodino.

V. Trečią kartą.

W. Julė jį paliko. Paliko, būdama Italijoje. Vaikus –Maša ir Liošą – paėmė jos mama, Julės mama.

V. Pasirodo, ji irgi turėjo motiną.

W. Maša ir Lioša išlėkė pasitikti nepažįstamos moters ir meldė juos pasiimti.

V. Importinių drapanų srautas pradėjo plaukti Julės mamelės adresu, o Dianos adresu – liovėsi.

W. Finansavimo šaltinis dingo, o dingstis dar stipriau nekęsti atsirado.

V. Diana vaikščiojo gatve ir šūkavo: „Kekšė, kekšė, kokia gi kekšė! Paliko vaiką be maisto.“

W. Koks nors užsienietis turistas būtų galėjęs pagalvoti, kad ji kalba apie vaikus, Mašą ir Liošą.

V. Bet koks turistas iš užsienio laisva valia vyktų į mūsų miestelį ir žiūrėtų į Dianą?

W. Vokietijos Garvežių mylėtojų draugija?

V. Kas?

W. Dzin. Tik netyčia užklydęs galėjo pagalvoti, kad Diana rauda dėl Julės vaikų, ji kaukė dėl saviškio.

V. Dėl Ženios.

W. Juoksitės, bet šįkart jis vėl grįžo su pilvota žmona.

V. Ir iš kur jis jas traukdavo?

W. Iš susirašinėjimų.

V. Stebiuosi, kad jis apskritai nepamiršo, kaip rašyti.

W. Pilvotą žmoną atpažino kaip Niną Varlamovą.

V. Milicijos majoro dukterį.

W. Keliais metais už mane vyresnę merginą.

V. Iš padorios šeimos.

W. Paaiškėjo, kad ji nuo vaikystės buvo įsimylėjusi Ženią.

V. Pistoną.

W. Jį taip vadindavo.

V. Mokykloje Nina gražiai rengdavosi.

W. Nina nesispyriojo kaip kumelė.

V. Nina nesispyriojo kaip Julė, buvusi marti. Gyvenvietė ją tenkino. Ją tenkino Ženia. Niną tenkino jo interesai.

W. Jų interesai tapo bendri.

V. Pas juos atvažiuodavo Ženios draugai.

W. Jie tai darydavo kartu.

V. Kartą Ženia pradingo.

W. Visi, aišku, iškart nusprendė, kad jį vėl pasodino.

V. Liko Diana ir nėščia Nina. Atvažiavo dviem mašinomis ir apvertė visus namus. Niną pririšo prie lovos, o Dianą užrakino rūsy.

W. Ženia grįžo ir lyg niekur nieko: „Ar manęs kas ieškojo?“

V. Nina anksčiau laiko pagimdė mergaitę Kirą.

W. Ne tokią gražią ir graikišką kaip ankstesni vaikai, bet Kira dėl to nekalta.

V. Ninos tėvai atvažiavo pažiūrėti į Kirą.

W. Naktį.

V. Motina užėjo, o tėvas liko laukti mašinoje.

W. Jis neatleido dukteriai, kad ištekėjo už recidyvisto.

V. Ženia su Nina nuolat pykosi, šaukė ir mušėsi.

W. Ženia kirviu gainiojo Niną po daržą, kur dabar augo tik bulvės.

V. Nors aplink buvo daug mėšlo, bulvės augo prastai.

W. Jas graužė dryžuoti koloradai.

V. Žiemą Ženia uždarė Niną lauko tualete.

W. Kaimynai iškvietė miliciją, Ninos tėvas pasakė – ne.

V. Milicija neatvyko.

W. Nina nebesirengė gražiai.

V. Diana ateidavo su murzina Kira pas senelį į svečius prašyti stiklinės kruopų.

W. Kira įlindo į kalės Džinės būdą ir panašu, kad jautėsi ten ne ką prasčiau nei namie.

V. Diana gaudavo Kirai daiktų. Dėvėtų. Ir maisto.

W. Ji tai parduodavo ir siųsdavo sūnui.

V. Diana skambindavo Julei, savo buvusiai marčiai, kai ta grįždavo į Ukrainą, ir kaip giminaitei skųsdavosi dėl Ninos. Ir iš Julės reikalavo pinigų.

W. Kad svetimas žmogus va taip paprastai duotų pinigų tavo sūnui – protu nesuvokiu: kaipgi taip?

V. Nežinau. Labai miglotai pamenu dutūkstantuosius.

W. Labai miglotai pamenu.

V. Prisimenu, kaip pirmą kartą prisigėriau – mokyklos tualete per Gegužės 9-osios šventę.

W. Atšliaužiau namo, ant sofos, ir atskrido „sraigtasparnis“, nors per tą karą nebuvo jokių sraigtasparnių. O vėliau raudona vėliava suplevėsavo virš Reichstago.

V. Supratau, kad tai visai ne vėliava, o menstruacijų nuspalvinti skudurai, kurių neišskalbė seserys.

W. Ir atpyliau.

V. Ryte pažiūrėjau pokalbių laidą su Raudonosios ir Ukrainos sukilėlių armijų veteranais ir visą dieną vėmiau dvidešimtą amžių.

W. Dvidešimtą amžių palydėjau vėmalais. O kas buvo vėliau, pamenu labai miglotai.

V. Bet tai nesukėlė pasišlykštėjimo stipriaisiais gėrimais.

W. O pasišlykštėjimą savimi sužadino.

V. Išvažiavau.

W. Nebegyvenau gyvenvietėj.

V. Kas gali būti blogiau už gyvenvietę?

W. Luhansko miestas. Jis gi – Vorošylovgradas.

V. Luhanskas gali būti blogiau nei gyvenvietė.

W. Gyvenvietėj viskas sava. Mieste – tas pats mėšlas, tik svetimas.

V. Mano brolis išvažiavo daryti pinigų.

W. Mano sesuo pasiliko daryti vaikų. Ji svajojo būti jauna mama. Ji pinigų nedarė, bet skirstė žmones pagal turimų pinigų kiekį.

V. Trečiosios sesers vyras mirė nuo kepenų cirozės. Jam taip ir neišmokėjo visos skolos.

W. Ir regresas.

V. Asmenybės kultas ir jo mįslės pasitraukė į antrą planą.

W. Studijavau universitete ir ten pat įsitaisiau vaikiną.

V. Ne bet kokį, jis turėjo mobilų.

W. Ir net ne „zymensą“ su gyvatėle, kuri valgydama vis padidėja.

V. Užjaučiau gyvatėlę. O vaikinas telefone man parodė vaizdo įrašą, kuriame čečėnai pjausto federalams galvas.

W. Ir klausia: „Nori, permesiu ir tau. Per „bliutūzą“.

V. Nieko mudviem neišėjo.

W. Juk neturėjau „bliutūzo“.

V. O po univero atsirado kitų reikalų.

W. Reikėjo plauti grindis, pardavinėti kažkieno nėriniuotas kelnaites, reagentu šveisti auksą „Karato“ parduotuvės langelyje.

W. Kodėl žmonės mano, kad sovietų auksas brangiausias?

V. Kad rožinis akmuo senose markizėse – tai tikras rubinas?

EIKITE IR VISIEMS PASAKYKITE, KAD TAI NETIESA!

W. Mama ir Diana tapo kiek artimesnės.

V. Kartu ravėjo ir vabalus rinko.

W. Diana sakydavo: „Gyvenimas neteisingas.“

V. Mama tai suprasdavo taip: kad marčios – niekšės. Julė bent pinigų atnešdavo, o šita – šiaip.

W. Dianos manymu, Ženia – kaip saulelė. Visi spinduliai turi susilieti jame, bet nesusikirsti.

V. Skirtumas tas, kad saulė maitina spindulius, o ne spinduliai saulę.

W. Nina turėjo nupirkti tualetinio popieriaus Ženiai.

V. Nes jį vėl pasodino.

W. Bet šįkart greit paleido.

V. Nina nupirko šešis rulonus.

W. Geltono ir su gėlytėmis.

V. Namuose jie išvis laikraščiais valydavosi.

W. Ženia parašė: „Motin, kodėl bandai mane nužudyt?“

V. Diana tvojo Ninai: „Kodėl nupirkai pidarastišką popierių?“

W. Nori, kad jis šikną valytųsi ne pagal „paniatkes“?

V. Norėjo išvaryti, bet ji būtų pasiėmusi Kirą.

W. O Kira – tai vaiko pinigai.

V. Ženia greitai išėjo.

W. Diana mamai pasakojo, kad Nina dėl dozės pasiryžus viskam.

V. Todėl paimti dozės Ženia siųsdavo Niną.

W. Julė išleido Mašą studijuoti ekonomikos. Liošą –teisės. Ir abu į mokamas vietas.

V. Tuo tarpu Ženia šluostosi laikraščiu.

W. Diana paklausė mamos, kur aš…

V. …kur dirbu.

W. Mama atsakė: „Juvelyrikos parduotuvėje. Pas ją ten daug aukso.“

V. Parduotuvė „Karatas“.

W. O Diana: „Koks tikslus adresas?“

V. Mamai užteko proto pasakyt, kad nepamena.

W. Diana elektronikos parduotuvėje paėmė plazminį televizorių išsimokėtinai.

V. Didelės raiškos skystųjų kristalų plazmą išsimokėtinai.

W. Kas jai davė kreditą?

V. Juk formaliai ji turėjo stabilų darbą, į kurį ją įtaisė vidurinioji sesuo, pagal išsilavinimą inžinierė.

W. Sašos ir Marinos, mano pusbrolio ir pusseserės motina.

V. Pas Dianą atėjo antstoliai.

W. Jų pasitikti atropojo Kira.

V. Diana be žodžių paėmė iš Kiros apkramsnotą duonos gabalėlį ir atidėjo Ženiai.

W. Antstoliai neturėjo ką paimti.

V. Ženia vėl pradingo.

W. O Diana išvarė Niną.

V. Pasakė, kad ji serga AIDS.

W. Ir nemelavo.

V. Ninos tėvai į namus nepriėmė.

W. Prasidėjus karui, pas Niną, į senus Gapkino namus prie miško, pakaitom ateidavo separatistai ir ukrainiečiai. Ir visi jie žinojo, kad Nina serga AIDS.

V. Nina, kuri gražiai rengdavosi mokykloje, mirė perdozavusi.

W. Niekas nežino, kur palaidota perdozavusi Nina.

V. Ir ar apskritai palaidota.

W. Ar yra jos kapas.

V. Ar kapo nėra.

W. Tik terikonas kaip kapas.

V. Dukrytė Kira ne tokia graži kaip Maša ir Lioša.

W. Ne tokia graži, kaip jos pašalpa.

V. Julė grįžo iš Italijos.

W. Jai vėžys.

V. Nusipirko butą Krasnyj Jare.

W. Iš ten šaudė.

V. Keturiasdešimt trečiais.

W. Ir penkioliktais.

V. Lioša bandė įsidarbinti.

W. O jam atsakė: „Eikit pro šalį, jūs mums netinkate.“

V. Lioša – gražiojo Ženios ir kekšės Julės sūnus.

W. Eikite sau – ne su tokia anketa.

V. Sorry.

W. Maša norėjo tapti advokate ir ginti tėvą.

V. Maša atsidarė kavinę ir kirpyklą Krasnyj Jare.

W. Lioša pilstė alų Mašos kavinėje.

V. Ženia išplaukė Chmelnickio srityje.

W. Jis gyveno su moterim.

V. Tai moteriai jis pasakė: „Pasidarykime mažių ir gausim už jį pinigų.“

W. Moteris pasakė: „Ne.“

V. Arba nepasakė.

W. Bet nepagimdė.

V. Tada Ženia pareikalavo Kiros. Galėjo pareikalauti tik jos kortelės.

W. Bet galėjo ateiti socialinė tarnyba ir nebemokėti pinigų.

V. Diana įsodino Kirą į traukinį pas Ženią.

W. Kira neturėjo telefono. Diana negalėjo sužinoti, ar ji sėkmingai nuvažiavo.

V. Diana irgi neturėjo telefono. Buvo pridavus į lombardą, o pinigus išsiuntusi Ženiai.

W. O moteris, kuri gyveno su Ženia, dirbo policijoje.

V. Bent jau aišku, kur jiedu susipažino.

W. Tai keista: recidyvistas Pistonas ir policijoje dirbanti moteris.

V. Dianai nekeista.

W. Kad policijoje dirbanti moteris septyneriais metais vyresnė už jos sūnų – štai kas keista.

V. Septyneriais metais – taigi į motinas tinka.

W. Diana skambino policijoje dirbančiai moteriai ir klausė, kaip ten Ženia, ką jis valgė ir ar tiesa, kad jis užraukė.

V. O Kira?

W. Ką Kira?

V. Pašalpą jie gaudavo, vadinasi – atvažiavo.

W. Diana suprato, kad moteris iš policijos Ženią laiko ant trumpo pavadžio.

V. Šaunuolė!

W. Šlerva!

V. Jai tai ir patiko, ir ne.

W. Viena vertus, gerai, kad užraukė.

V. Kita vertus, ribojo sūnaus laisvę.

W. Jos sūnus – kaip kalėjime.

V. Diana nusprendė: policijoje dirbanti moteris turi padovanoti Ženiai namą!

W. Namą, kuriame jie gyveno Chmelnickio srity.

V. Pagyveno ir gana, metas ir sąžinės turėti.

W. Už jauną kūną reikia mokėti.

V. Mano mama inžinierė už tėvą žydą vyresnė trejais metais.

W. Ji padovanotų jam namą.

V. Ir juodo granito antkapį padovanotų.

W. Bet padovanojo – iš marmuro skaldos.

V. Jis pigesnis.

W. Marmuro skaldos paminklas – tai ne namas.

V. Bet ir ne terikonas.

W. Mama inžinierė užrakino duris ir paliko namus, kuriuose buvo knygų lentyna.

V. Mano mama inžinierė visada sakydavo: „Kur gimęs, ten ir naudingas būsi.“

W. O pati išvažiavo.

V. Netapo naudinga.

W. Mano mama skambina viduriniajai seseriai.

V. Vidurinioji sesuo augina anūkus.

W. Jos anūkai bando įsisavinti gyvenamą erdvę.

V. Dviejų mašinų gamybos instituto inžinierių palikuonys greitai užpildys visą planetą ir vėl prasidės karas.

W. Vėl prasidės karas.

V. Mano pusbrolis Saša daro pinigus ir vaikus.

W. Mama neturi ką atsakyti.

V. Mama atsako tyla.

W. Jos duktė nedaro nei pinigų, nei vaikų.

V. Mama save kaltina dėl aborto – tas negimėlis būtų jai suteikęs šiek tiek pinigų ir vaikų.

W. Mama save kaltina dėl aborto ir skambina trečiajai seseriai.

V. O trečioji sesuo buvo referendume.

W. Ką tu žinai apie gėdą?

V. Ką mes žinome apie gėdą?

W. Mano teta, auklėtoja, yra geras žmogus.

V. Bet ji dalyvavo referendume.

W. Mano teta, auklėtoja, verkia mamai telefonu. Ji girta.

V. Kodėl Ukrainoje uždraudė Senį Šaltį?..

W. …ką jis jums padarė?

V. Ji mato ant tanko nukryžiuotą nuogą Senį Šaltį ir verkia.

W. Ji mato grioviuose besivoliojančius nuogus Senius Šalčius.

V. Mano teta auklėtoja – geras žmogus ir geria, palyginti, nedaug.

W. Mano teta nėra inžinierė.

V. Mano teta stovi eilėje prie patikros punkto, kad galėtų patekti į senelio namus.

W. Kuriuose niekas negyvena.

V. Mano tetą, auklėtoją, vežiną pirmojo Ukrainos prezidento vardu pavadintu krepšiu ant ratukų, pasitinka vidurinioji sesuo.

W. Inžinierė.

V. Ji dirba patikros punkte.

W. Padeda pervežti krepšius „kravčiučka“.

V. Pensininkų.

W. Ir invalidų.

V. Diana irgi užrakino duris. W. O raktą išmetė į daržą.

V. Kurio niekas netręšė mėšlu.

W. Nes nebebuvo kas šika.

V. Diana užėjo į kioską „greiti pinigai“ ir paėmė kreditą.

W. Ir nuvyko pas Ženią.

V. O Ženią išvarė policijoje dirbusi moteris.

W. Bet priglaudė kita.

V. Nedirbusi policijoje.

W. Diana nesuvokė: kaip galima išvaryti tokį gražuoliuką Ženią, netyčinio graiko palikuonį?

V. Jiedu gyveno iš Kiros pašalpos.

W. O Kira?

V. Kažkur pas gerus žmones.

W. Diana vos atvažiavusi iškart susipyko su naująja marčia.

V. Jiedvi susipešė. O Ženia išėjo lakti.

W. Diana pasakė: „Policijoje nedirbanti moteris, privalo padovanoti Ženiai namą.“

V. Už tai, kad jis gyvena su tavim.

W. …o tu prastai juo rūpiniesi.

V. Policijoje nedirbanti moteris išvarė Ženią.

W. Ženia išvarė Dianą.

V. Jis neturėjo iš kur ją išvaryti.

W. Tiesiog pasakė: „Išeik.“

V. Diana išėjo ten, kur pas gerus žmones gyveno Kira.

W. Kira giedojo cerkvės chore.

V. Už tai gaudavo maisto.

W. Ir drabužių.

V. Ir šiek tiek pinigų.

W. Visai nedaug pinigų.

V. Ir mokėsi abėcėlės.

W. Mokėsi abėcėlės, būdama trylikos.

V. Už savo pinigus ji pirkdavo duonos ir saulėgrąžų.

W. Tačiau Diana sakė: „Kaip gali valgyti saulėgrąžas, kai tavo tėvas neturi pinigų?“

V. Ji parašė Ženiai, kad jos gyvena vasaros lauko virtuvėje pas vieną senutę.

W. Parašė, nes telefoną buvo užstačiusi lombarde.

V. Kad senutė turi jiems padovanoti tą virtuvę.

W. O geriau – namą.

V. Pagyveno, metas ir sąžinės turėt.

W. Atvažiavo Ženia.

V. Ženia atvažiavo ir senutės paklausė: „Močiut, kada mums padovanosi namą?“

W. Ženia turėjo Kiros kortelę.

V. Į kurią buvo pervedama pašalpa.

W. Ir persikėlėlių pinigai.

V. Už tuos pinigus jis galėjo įsigyti kirvį.

W. Bet pasiėmė senutės.

V. Pasiėmė senutės kirvį ir paklausė: „Močiut, kada mums padovanosi namą?“

W. Senutė išgyveno.

V. Bet jį pasodino.

W. Greit paleis.

V. Mano mama skambina Dianai.

W. Nes daugiau niekas neskambina Dianai.

V. Seserys skambina anūkams arba ištiktos visuotinio gedulo dėl Senių Šalčių.

W. O Dianai neskambina niekas.

V. Nors Maša nupirko jai telefoną.

W. Nokią.

V. Trys trys dešimt.

W. Kad nepriduotų į lombardą.

V. Mama sako: „Kaimynai – kaip giminės.“

W. Nekenti jų, bet skambini. V. Mano mama mokosi anglų kalbos pagal septyniasdešimt šeštų metų mokymosi vadovą.

My name is Tatyana.

I was born in pgt Stanica Luganskaya in 1950.

I am engeneer.

I love to watch Turkish serials. My family is not very big.

W. Mano mama žino – jeigu sykį jau teko užrakinti duris…

V. …teks ir vėl.

W. Ji niekuo netiki.

V. Jei kartą jau palikai lentyną, teks ir vėl.

W. Mano mama skambina Dianai, nes daugiau nėra kam.

V. Niekam daugiau neįdomu klausytis Dianos.

W. Ir pati Diana niekam neįdomi.

V. Dar truputį.

W. Jos – mama ir Diana – šneka apie Ženią.

V. Apie ką gi dar?!

W. …apie maisto kainas.

Kilogramas broilerio mėsos – 58, 55

Dešrelės „Rumjany“ – 31, 90

Majonezinis padažas – 7, 90

Bulvės iš ATB – 15, 60

Bulvės turguje– 12

Duona – 16

Socialinė duona – 10

Margarinas – 19, 90

Grietinė – 17, 80

Kepenys – 36, 80

Už kilogramą

Sūrio gaminys…

NIEKADA NEIMKITE SŪRIO GAMINIO!

V. Jos – mama ir Diana – kalbasi apie politiką.

W. Ir rinkimus.

V. Kad į rinkimus vaikšto tik žmonės, norintys mėsos, ir tie, kam patinka keistenybės.

W. Negi mėgstantys keistenybes nenori mėsos?

Ar broilerių?

V. Labai mažai žmonių nenori mėsos.

W. Ko jie nori?

V. Galbūt morkų ir svogūnų kotletų.

W. Nebūtinai.

V. Diana nevaikšto į rinkimus.

W. Bet ėjo į referendumą!

V. Nes Diana – paprastas žmogus.

W. Kodėl niekas nerašo apie paprastus žmones, o tik apie benamius, narkomanus ir prostitutes?

V. Reikia daugiau rašyti apie paprastus žmones!

V. Apie Dianą!

W. Kuriai neįdomūs rinkimai, bet rūpi Ženia.

V. Diana atvažiavo į Krasnyj Jarą kitapus patikros punkto.

W. Iš kur buvo šaudoma.

V. Keturiasdešimt trečiaisiais.

W. Ir apsigyveno pas Mašą.

V. Lioša pasakė: „Nekenčiu!“

W. O Maša vadovauja kavinei ir kirpyklai.

V. Maša pasakė: „Aš tave maitinsiu ir gydysiu, bet jei nors kapeika…“

W. …bent viena kapeika…

V. …nors menkiausia kapeikėlė…

W. …atiteks tam niekšui, išeik.

V. Diana skambina mamai ir apie Mašą sako: „Kalė.“

W. Skundžiasi dėl Julės: „Pagyveno, metas ir sąžinės turėti.“

V. Diana niršdama šluoja takelius prie Mašos kavinės.

W. Ji galėtų paskambinti Kirai ir paklausti, kaip Ženia.

V. Bet Ženia iš Kiros atėmė telefoną.

W. Ir pašalpą.

V. Ir persikėlėlių pinigus.

W. Kira vėl pas gerus žmones.

V. Visos pasaulio vištos turėtų be galvų perbėgti per kiemą ir tapti broilerine mėsa.

W. Visi pasaulio kolorado vabalai turėtų kelis tūkstančius kilometrų skristi amerikiečių lėktuvais, kad būtų sutrypti kojomis.

V. Visi pasaulio karkvabaliai turi mirti.

W. O Seniai Šalčiai – būti nukryžiuoti.

V. …kad Ženia gerai maitintųsi ir nevalytų šiknos pidarastišku popieriumi.

W. Jis greitai išeis į laisvę.

V. Todėl Diana laukia, kada Julė mirs nuo vėžio.

W. Tada jos namas atiteks jam.

V. Diana pyksta ant Julės.

W. Ant Liošos.

V. Ant Ninos.

W. Ant Mašos.

V. Ant policijoje dirbančios moters.

W. Ant policijoje nedirbančios moters.

V. Ant senutės: ką, negalėjo pakentėti?

W. Ant putino.

V. Ant Porošenkos.

W. Ant mano mamos.

V. Pyksta, bet skambina jai.

W. Iš čia konfliktas?

V. Konflikto nebus.

W. Diana pyksta ant mano mamos, bet jai skambina.

V. Skambina ir sako…

W. …kad važiuoja pasimatyti su Ženia. Ir veža jam pinigus, kuriuos pavogė iš Mašos.

V. Pinigus, gautus už namą, kuriame gyveno Julė.

W. Kuris jai mirus buvo parduotas.

V. Pinigai, turėję būt skirti Mašos operacijai.

W. Kad ji – Diana – nupirko Ženiai apelsinų ir tualetinio popieriaus.

V. Tik mano motina…

W. …drovioji mano motina, pagal išsilavinimą inžinierė ir drovaus žydo našlė, užuot pasmerkusi, gali į visa tai jai atsakyti: „Tu, Diana, esi motina…“

V. …tikra motina.

W. Gorkio motina.

Išvertė Andrius Merkevičius

GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ

Kaip ir dauguma dramų – norime ar nenorime to pripažinti – dažniausiai užgimsta širdyje. Teigiu tai prieštaraudama dominuojančiam loginiam mąstymui, pagal kurį kaip architektė pirmiausia mėgstu nusibraižyti tikslų struktūrinį planą, su sidėlioti veikėjų elgesio motyvus ir uždavinius. Tačiau plytos ir betonas dažniausiai tiekiami iš realybės, kad ir kaip šiuolaikiniu būdu jie būtų pertepti fikcijos glaistu. Tad šis kūrybinis vidinis konfliktas iš tiesų lengvai išsprendžiamas rašant apie tai, kas išgyventa, neatitrūkstant nuo kas dienybės, netgi akcentuojant tą kasdienybę ir ją hiperbolizuojant iki tol, kol pasiekiamas tam tik ras absurdo (ar bent jau – absurdiškumo) lygis.

Tad neslėpsiu – ir „NT drama“ gimė iš pa tirties. Tam tikromis dramatinėmis aplinkybė mis teko išsikraustyti iš buvusių namų ir po ilgų svarstymų, ką daryti: nuomotis ar pirkti butą, ap sisprendžiau imti paskolą iš banko nuosavam būstui. Tada buvau naivi, manydama, kad sudė tingiausia šio proceso dalis – psichologinis krūvis, įkalinantis suvokimo kalėjime, kad lieki finansiškai įsipareigojusi tam tikrai institucijai iki gyvenimo galo (na gerai, pensijos).

Pasirodo, sudėtingiausia – įtikinti banko at stovus, kad esi pajėgi būti tame kalėjime dar tris dešimt penkerius metus iki pensijos ir nuolankiai įgyvendinti visas pateiktas sąlygas. Perėjus ne vieną įtikinėjimo ir vertimo iš kasdienės kalbos į fi nansinę kalbą procedūrą (už šią lingvistinę pagal bą esu be galo dėkinga savo pusseserei), paskolą gauti pavyko. Tačiau sykiu pavyko sėkmingai nu kristi tikėjimui kapitalistiniu fasadu, teigiančiu, kad bankai įsteigti tik mūsų gerovei ir svajonėms pil dyti. Veikiau priešingai – manipuliuodami žmonių

„NT DRAMOS“ DRAMA norų ir poreikių algoritmais, bankai tik sukuria pagalbininko įvaizdį. Iš tiesų, įvykus bet kokiai peripetijai sėkmingo paskolos išsimokėjimo sce narijuje – ilgesniam nedarbingumui, įsiskolinimui, skolininko/ės mirčiai – paradoksalu, tačiau iš ne laimės laimės bankas, o ne būsto savininkas/ė ar jo/s artimieji. Prisiimant ilgalaikę finansinę atsa komybę, teko su kapitalistiniu mąstymo būdu su sipažinti iš arčiau ir suvokti, kad vienintelis mano laimėjimas žaidime, kuriame visada išlošia dau giau pinigų turintis – tam tikro saugumo iliuzija. Laimėjau tikėjimą, kad turiu savo namus. Bent jau turiu tol, kol žaisiu pagal banko kontrakto sąlygas. Beje, šis poreikis turėti savo namus, savo būstą ar sklypą yra bruožas, apskritai būdingas daugumai lietuvių. Dauguma mūsų (bent jau tų, likusių Lietuvoje) esame sėslūs, pastovūs, iš pro tėvių perėmę poreikį turėti savo žemę, atgau ti atimtą žemę arba naujai įsigyti žemės sklypą kartu su sodyba. Suprantama, kad šiam norui ir žemdirbystės tradicijai stiprią įtaką darė (ir vis tebedaro) susiklosčiusios istorinės bei geopo litinės aplinkybės. Tad nustebau, kad Vokietijos festivalio „Heidelberger Stückemarkt 2020“ kon tekste buvau paklausta, kodėl mūsų tautiečiams taip svarbu nusipirkti nuosavą būstą? Dauguma jaunų žmonių Vokietijoje net nesvarsto tokios ga limybės, suvokdami, kad nuomotis būstą yra paprasčiau ir tam tikrais atvejais net ekonomiškiau, jeigu negalvoji apie savo būsto palikimą kažkam kitam ar nevertini jo kaip investicijos. Tad negi tik mums, lietuviams, tokia svarbi tradicinė gyveni mo dramaturgijos struktūra: pastatyti namą, pa sodinti medį, užauginti vaikus, kad savanoriškai neriame sau skolos kilpą ant kaklo?

saugumo poreikio ir jo išpildymo, kuris įsivaiz duojamas per asmeninio nuosavo turto, simbo liškai tariant – namų turėjimo – realizaciją, tema sukasi daugumos mano bendraamžių, trisdešimt mečių ir keturiasdešimtmečių galvose. Esame karta, kai heteroseksualiai porai kartu pasiim ti paskolą tampa labiau įprasta, nei susituokti. Paradoksalu, kad tai vis dar atrodo kaip mažes nę atsakomybę suteikiantis įsipareigojimas. Tikiu, kad per šią savo namų, lizdo, židinio, aukuro – ar kokią kitą alegoriją įsivaizduotume – simboliką atsiveria nemažai papildomų savarankiškumo, brandos ir visuomenės tai palaikančių stereo tipų temų. Tad ši tema – gera kūrybos aikštelė pakapstyti mūsų esmę ir ne tik statyti smėlio pilis, bet ir kasti giliau.

Kasdama giliau mėgstu pasitikrinti, ra šydama dramas – jų juodraščius perskaityti ir aptarti kartu su kūrybine komanda. Man labai pasisekė, kad net ir be jokių konkrečių dramos pastatymo planų, iš kūrybinės bičiulystės ir drau giškumo procesą lydėjo ir jame daug suvokimų atvėrė režisierė Monika Klimaitė, aktoriai Povilas Adomaitis, Eglė Ancevičiūtė, Anupras Jucius, Justina Nemanytė. Kartu skaitant, diskutuojant, buvo galima papildyti kuriamus veikėjus, atrasti jiems papildomų atspirties ir veikimo taškų. [Šis kūrybinis procesas į būtį įtraukė ir buitį – kartu mano naujuose namuose, kuriuose ir aptarinėjo me „NT dramos“ niuansus, kabinome šviestuvus, tvirtinome grindjuostes. Kitaip tariant, mūsų re peticijų erdvė sutapo su mūsų tiriamo ir kuriamo objekto erdve/esencija – viskas vyko tarp tų pačių sienų, kurios savo perkurtu pavidalu persikėlė į dramos tekstą.]

Nors įsikūrimas tikrajame būste jau baigtas, tačiau teatrui skirtas tekstas niekados nebus baigtas. Net kai pjesė pastatyta, ji pastatyta tam tikru metu ir tam tikroje scenoje. Laikui pasikeitus, keisis ir aktualijos, tam tikri niuansai ir detalės. Tad „NT dramoje“ kartu sparčiai šoktelėjo nurodytos būsto kainos, išmokos, procentai (deja, ne atlyginimai) –jau dabar neseniai įvardyti realistiniai skaičiukai skiriasi, tad juos rekomenduoju keisti pagal spek taklio laiką ir aplinkybes. Apgailestaudama dėl socialinės neteisybės ir didėjančio atotrūkio tarp skurdžiau gyvenančiųjų ir pasiturinčiųjų, manau, kad ši kapitalistinio išnaudojimo ir apgaulės tema verta dėmesio bei atskirų diskusijų.

P. S. 1. „NT drama“ buvo įvertinta tarptauti niu prizu šiuolaikinės dramaturgijos „Heidelberger Stückemarkt 2020“ Vokietijos konkurse, kuriame lietuvių programą kuravo Giedrė Liugaitė. Esu dė kinga už galimybę būti pristatytai Vokietijos teatro kontekstuose, nes dėmesys lietuvių dramaturgi jai užsienyje visada yra naudingas ir prasmingas ne tik atskiriems autoriams, bet ir visos šalies dramaturgams.

P. S. 2. Dėl visa ko, linkusiems tapatinti au torius su jų veikėjais, patikslinsiu, kad nesu Justė. Nors nemažai dramos medžiagos pasiimta tie siog iš gyvenimo, tačiau palikta erdvės ir fanta zijai, fikcijai, taip pat – žaidimui teatrine realybe ir veikėjų tapatybėmis.

P. S. 3. Neseniai pasirodžiusiame Gab rielės Labanauskaitės dramų rinkinyje, be minė tosios pjesės, yra ir kitų scenai rašytų tekstų, statytų Lietuvoje ir užsienyje (leidžia Lietuvių lite ratūros ir tautosakos institutas, sudarytoja prof. Aušra Martišiūtė).

NT DRAMA

Gabrielė Labanauskaitė

Tiems, kurie net ir nusivylę tebesivilia.

Veikėjai: JUSTĖ DOMAS POLO BANKO KONSULTANTĖ SILVIJA TURTO VERTINTOJAS KRISAS

BŪSTŲ SAVININKAI: STEFANIJA MERGINA DŽEINĖ KEVINAS VYTAUTAS

BALDŲ PARDUOTUVĖS KONSULTANTĖ NT AGENTAS KAIMYNĖ PADAVĖJA IR KITI

Autorės pastaba: Dramą gali vaidinti keturi aktoriai, nes nėra nė vienos scenos, kurioje būtų daugiau kaip keturi žmonės. Lyčių pasiskirstymo galima nepaisyti.

Datos, būsto adresas ir kainos bei kiti skaičiai gali būti koreguojami pagal esamą situaciją konkrečioje šalyje vaidinimo metu.

Citatos scenų pradžioje galėtų būti projektuojamos ekrane arba pateikiamos kitokia forma kaip skirtukai tarp scenų.

Mozė pasakė:

– Viskas iš Dievo. Saliamonas pasakė: – Viskas iš proto. Jėzus pasakė: – Viskas iš širdies. Marksas pasakė: – Viskas iš poreikių. Froidas pasakė: – Viskas iš sekso. Einšteinas pasakė: – Viskas reliatyvu...

Justės ir Domo namai, dviejų kambarių butas. Valgomasis sujungtas su virtuve, jame – didelė sofa, butas moderniai apstatytas.

JUSTĖ Ne, aš negaliu tuo patikėti.

Domas tyli.

JUSTĖ Ką tu dabar pasakei? Pakartok.

DOMAS Juste...

JUSTĖ Pakartok.

DOMAS Tu viską girdėjai. Mums metas eiti... savais keliais.

JUSTĖ Domai, nuo kada mūsų kelias nebe tas pats? Atsimeni, sakei, kad nori eiti tuo pačiu keliu visą gyvenimą...

DOMAS Juste, mes jau penkeri metai kartu...

JUSTĖ Penkeri su puse.

DOMAS Gerai, penkeri su puse. Žinai, kaip žmonės sako: po penkerių metų draugystės arba vedybos, arba skyrybos.

JUSTĖ Na ir kas, kad sako?

DOMAS Na, kaip ir nepasipiršau, tai...

JUSTĖ Aš galiu tau pasipiršti...

DOMAS Nereikia.

JUSTĖ Nesuprantu, kas čia vyksta?

DOMAS Klausyk, mes jau seniai gyvename rutinoje, mes pilki žmonės, Juste.

JUSTĖ Daug kas taip gyvena. Ir vadina tai meile.

DOMAS Aš tai vadinu pripratimu, prisirišimu – nieko daugiau. Mes jau seniai net nebesimylime.

JUSTĖ Gerai, supratau. Pilka pora. Kasdienybė. Ok. Mes... Mes ką nors sugalvosime. Nori, kur nors nukeliausim? Atsimeni, visad norėjai į Malaiziją? Skrendam, ką? Kad ir rytoj, Domai! Nori, paieškosiu bilietų?

DOMAS Nereikia, turiu daug darbo.

JUSTĖ Mes galime mesti darbus ir nerti į nuotykį. Juk ir antstoliai gali ilsėtis, ar ne? Įsivaizduoji, sėdim prie jūros ir geriam kokteilius, ką? Dangus toks žydras žydras, o smėlis toks įkaitęs, aš prisiglaudžiu prie tavęs taip aistringai ir...

Justė priartėja prie Domo, bando prisiglausti, jis atsitraukia.

DOMAS O smėlis byra pro pirštus, zuiki. Nieko nebepakeisim.

JUSTĖ Tu turi kitą?

DOMAS Ne.

JUSTĖ Tu turi kitą, aš gi užuodžiu. Kas čia per kvapas?

DOMAS Juste, tu rimtai?

JUSTĖ Jo. Aš jau kurį laiką įtariau. Bet sakydavau sau: nekvailiok, Juste, prisigalvoji.

DOMAS Ką tu šneki?

JUSTĖ Taip taip, dabar esu beveik tikra: vis vėliau grįždavai iš darbo, prasidėjo komandiruotės. Domai, juk antstoliai neturi komandiruočių, ar ne?

DOMAS Juste, tau čiuožia stogas.

JUSTĖ Tu manai, kad merginos šito nejaučia? Manai, kad neužuosčiau kitos moters kvapo ant tavo kūno, jos kvepalų ant tavo rūbų?

DOMAS Klausyk, suprantu, kad tau nelengva. Ir man nelengva. Bet niekas nepasikeis. Nei spėlionės, nei kaltinimai, nei kelionės mūsų nebeišgelbės. Aš daug galvojau.

JUSTĖ Galėjai ir su manimi pasidalinti, ką galvojai.

DOMAS Tai dalinuosi dar kartą: mes gyvename iš įpročio, Juste, tik tiek. Neturime jokios bendros vizijos.

JUSTĖ Dauguma žmonių taip gyvena, ir ką? Nugyvena visą gyvenimą, susilaukia vaikų ir anūkų.

DOMAS O mes nesusilaukėm.

JUSTĖ Tai galim. Kad ir dabar, nori?

DOMAS Juste, baik. Tai nieko nebepakeis.

JUSTĖ Tai tu baik.

DOMAS Tai ir baigiu. Pauzė.

DOMAS Nebijok, Juste, galėsiu padėti tau persikraustyti.

JUSTĖ Persikraustyti?

DOMAS Taip. Pačiai vienai tau būtų sudėtinga.

JUSTĖ Aš turiu išsikraustyti?

DOMAS Butas – mano nuosavybė, apiformintas mano vardu.

JUSTĖ Tu man sakei, kad mūsų butas – bendras. Mes gi įnešėm pradinį įnašą iš mano mamos palikimo.

DOMAS Tai aš atiduosiu tą įnašą ir būsime atsiskaitę, viskas. Dešimt tūkstančių.

JUSTĖ Ta prasme?

DOMAS Ta prasme, kad gyvenome kartu ir tau nereikėjo nuomotis kito būsto, tai išminusuosim nuomą už šitą nekilnojamąjį turtą.

JUSTĖ Aš negaliu patikėti, Domai! Kas čia vyksta? Ar aš sapnuoju?

DOMAS Nesapnuoji, mes tiesiog ramiai paskaičiuosime. Vilniuje tokio buto nuoma – bent 500 eurų per mėnesį. Per metus nuoma kainuotų... 6 000, jo, teisingai, 6 000 eurų.

JUSTĖ Bendras gyvenimas, bendrai švęsti giminių gimtadieniai, bendrai planuota senatvė, dalinimasis viskuo, ką turime. Kur tai, Domai? Ką man užpildys tavo skaičiai? Kokią tuštumą?

DOMAS Gerai. Jeigu ir per pusę nuomą dalintumės, mėnesio kaina žmogui būtų 250 eurų, vadinasi, per metus... per metus – visi 3 000 eurų. Mes gyvenome šiame bute ketverius metus, tai tu būtum sumokėjusi už nuomą kur nors kitur 12 000 eurų. Tad jeigu iš įnašo minusuosiu tik 10 000, o ne 12 000 eurų savo dalies – tai jau su nuolaida, Juste. Vadinasi, pusę sumos aš išsipirkau ir man liko padengti tik likusią dalį. Todėl 10 000 galiu garantuoti, o dėl likusios sumos reikės dar pagalvoti, ramiai paskaičiuoti.

JUSTĖ Ką paskaičiuoti? Pasitikėjimą? Meilę? Įsipareigojimą būti kartu?

DOMAS Aš suprantu, tau dabar šokas. Kai atsigausi, tada galėsime viską ramiai aptarti ir įsivertinti, pasidalinti per pusę. Alio, Juste, girdi, ką sakau? Juste... Klausyk, trumpam turiu reikalų, turiu išeiti. Pabūk ramiai, atvėsk, o kai grįšiu, ramiai ir pasikalbėsime, gerai?

Justė linkteli. Domas išeina į koridorių. Justė išsiima iš spintos pjūklą, įjungia jį ir perpjauna sofą per pusę. Tada nori eiti į miegamąjį, bet Domas grįžta į svetainę ir ištraukia pjūklo laidą iš kištukinio lizdo.

DOMAS Tu gal visai išprotėjai?

JUSTĖ Dar tik pradedu.

DOMAS Kas čia vyksta?

JUSTĖ Dalybos, derybos, skyrybos.

DOMAS Atiduok man pjūklą, tai ne žaisliukas.

JUSTĖ O aš tau – žaisliukas?

DOMAS Atiduok, Juste, labai prašau. Ačiū. Padedu atgal, gerai? Tikiuosi, daugiau nieko nesupjaustysi.

JUSTĖ Nebent save.

DOMAS Kas čia per manipuliacija?

JUSTĖ Eik, eik, ramiai. Kai grįši, manęs čia neberasi.

DOMAS Tu rimtai? Man gal į greitąją tavo kolegoms paskambinti?

JUSTĖ Pusė sofos, pusė lovos, pusė žmogaus be antros pusės.

DOMAS Poezijos valandėlė ar kas čia prasideda?

JUSTĖ Gyvenimo revizija, pone antstoli.

DOMAS Gerai, kad priminei apie reikalus. Einu, tuoj grįšiu.

JUSTĖ Aha, ramiai.

DOMAS O sofos išlaidas, deja, turėsime minusuoti iš tavo palikimo dalies. Pauzė.

JUSTĖ Tu... Tu tikrai manęs nebemyli?

DOMAS Meilė – gana reliatyvus dalykas.

JUSTĖ Tai myli ar ne? Atsakyk kaip teisme – taip ar ne?

DOMAS Taip, žinoma. Kaip sesę myliu.

JUSTĖ Tu neturi sesės, Domai.

DOMAS O tu turi teisę dar kelias savaites gyventi čia, kol susirasi, kur nuomotis.

JUSTĖ Kelias savaites?

DOMAS Arba galime kitaip susitarti. Esu atviras pasiūlymams, Juste.

JUSTĖ Viskas gerai, aš turiu draugų.

DOMAS Jeigu reikės pagalbos, sakyk, visada padėsiu.

JUSTĖ Kodėl man galėtų reikėti tavo pagalbos, Domai?

DOMAS Na, tu niekad nebuvai labai savarankiška...

JUSTĖ Šimtas balų! Palieki mane ir dar sakai, kad aš silpna.

DOMAS Ne silpna, o nelabai savarankiška... Na, tai faktas, Juste, pripažinkim. Kas sąskaitas apmokėdavo? Kas visą buitį tvarkė? Ant mano pečių viskas buvo, tokie faktai.

JUSTĖ Gal dar ūkvedžio algą pasiskaičiuosi už tuos visus mūsų penkerius metus?

DOMAS Penkerius su puse? Galėčiau. Bet tada neišsimokėsi, mieloji.

JUSTĖ Pasprink tu tais pinigais, Domai, man nieko nereikia!

PABUDIMAS

Jeigu problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, tai išlaidos.

Žydų išmintis

Po savaitės. Justė pabunda Polo namuose.

POLO Juste!.. Labas rytas!..

Tyla.

POLO Juste, jau dvylika!..

JUSTĖ Mmm...

POLO Juste, kelkis, turiu tau naujienų.

JUSTĖ Mmm?..

POLO Labas rytas, gražuole!..

JUSTĖ Labas...

POLO „Labas rytas“, sako tau kavos puodukas, „labas rytas“, sako saulės spinduliukas!

JUSTĖ Jo, gerai būtų.

POLO Ei, baikim šitas nuobodas nuotaikas.

JUSTĖ Lengvai.

POLO Aš rimtai. Reikia susiimti. Tu jau savaitę miegi.

JUSTĖ Savaitę?

POLO Jo. Sakiau, kad pasiimtum biuletenį, o tai išmes iš darbo.

JUSTĖ Jo...

POLO Jeigu ką, turiu pažįstamą daktarą. Nors, spėju, tu irgi savo dispečerinėj visus pažįsti.

JUSTĖ Aha.

POLO Ne per karšta kava?

JUSTĖ Ne, pats tas.

POLO Valgyk kruasaną.

JUSTĖ Domas neskambino?

POLO Šitas su šokoladu, labai šviežias.

JUSTĖ Tai neskambino.

POLO Dar ne.

JUSTĖ Ok, labanakt.

POLO Ne ne, Juste, taip negalima. Ar girdi, kelkis!

JUSTĖ Polo, atiduok kaldrą!..

POLO Tu kaip ameba, Jesus Christ!

JUSTĖ Jis sakė, kad aš niekam tikusi.

POLO Ir tu patikėjai?

JUSTĖ Sakė, kad aš negraži, nepatraukli, nebenori su manimi mylėtis.

POLO Tegul pats į veidrodį pasižiūri. Nors... Jo kūnas visai gražus...

JUSTĖ Polo, ką man daryti?

POLO Baigti tas depresijas po kaldra. Tu jau savaitę pramiegojai. Neini iš namų, pariniesi ir mane parini. Kambarį bent pravėdintum...

JUSTĖ Aš tau smirdžiu? Ir tau, Polo?

POLO Ne apie tai kalbu. Tu tuoj būsi lavonas. La-vo-nas! Supranti? Tu tikrai supūsi ir pradėsi smirdėti.

JUSTĖ Polo!..

POLO Ne, ne, nereikia ašarų! Tu turi stotis ant kojų, I’m not kidding.

JUSTĖ Kas čia?

POLO Tavo rūbai.

JUSTĖ Čia ne mano rūbai.

POLO Dabar bus tavo.

JUSTĖ O kur seni?

POLO Džiūsta, nepergyvenk. Išskalbiau.

JUSTĖ (skaito etiketę) Made in China...

POLO Jo, nauja siunta...

JUSTĖ Tai gal dar kam parduosi?

POLO Tai galėsim atgal supakuoti, svarbu neištepk.

JUSTĖ Man reikia pasiimti daiktus iš Domo...

POLO Ne dabar. Negali tokia rodytis.

JUSTĖ Polo, mano gyvenimas – žlugęs!

POLO Tu tai tikrai būsi žlugusi, jeigu toliau tęsi tas miegapelės depresijas.

JUSTĖ Polo, kokia gyvenimo prasmė?

POLO Prasideda! Dar kavos gersi?

JUSTĖ Gersiu.

POLO Tai va. Prasmė yra norėti. Kažko nori ir gyveni. Štai tau ir gyvenimo prasmė. O vieniems labiau pasiseka, kitiems mažiau – tiek ir tos prasmės.

JUSTĖ Oi, karšta!

POLO Ir net kai gauni, ko nori, svarbu nenusideginti, neapsilieti ir nepaspringti, supranti?

JUSTĖ Viskas buvo taip gražu... Pirmas bučinys parke lietui lyjant, jo tvirtos rankos, apsivijusios mano liemenį pavėsinėj...

POLO O seksas?

JUSTĖ O, jis buvo labai geras meilužis.

POLO Nu matai. Ir jam vyrai visai nepatinka?

JUSTĖ Nemanau. Nors... Atrodo, pažįsti žmogų, o tada bac – kaip iš giedro dangaus pasiūlymas skirtis.

POLO Būk stipri ir graži, jis dar pasigailės.

JUSTĖ Jam net balsas nesuvirpėjo siūlant skirtis, įsivaizduoji?

POLO Gyvenimo skonis dar neišragautas, Juste. Tu sužydėsi, pažadu.

JUSTĖ Man nėra dėl ko žydėti, Polo. Pievoje nematau nei drugelių, nei bitučių.

POLO Dieve, Juste, tu visada buvai tokia romantikė. Atsimerk! Reikia atsistoti ant kojų ir kabintis į realybę. O tai dabar visiškos pievos galvoj!

JUSTĖ Manau, kad jis manęs nebemyli. Ir galbūt turi kitą. Arba turi kitą ir manęs nebemyli. Kaip manai? Ar verta su juo susitikti pasikalbėti? Gal jis persigalvojo?

POLO Na, pirma pasipuošiam, pilnai atsistojam ant kojų, sustiprėjam, nusiperkam būstą, o tada jau galime tiktis.

JUSTĖ Ką?

POLO Aš pagalvojau, kad tau geriausia būtų pasiimti paskolą.

JUSTĖ Paskolą? Kam?

POLO Juste, kad gyvenimas nenueitų perniek!

JUSTĖ Perniek?

POLO Taip, mokėti nuomą kitam tai tas pats, kas pinigus ištaškyti į orą. Patikėk, sunkiai dirbu ir žinau, ką reiškia tinkamai investuoti pinigai – arba į nekilnojamąjį turtą, arba į akcijas, arba į biznį. Va, mūsų ateitis – Kinijos rinka.

JUSTĖ Polo, neturiu jėgų dabar apie tai galvoti.

POLO O kada galvosi? Dabar pats laikas. Juk arba turėsi nuomotis, arba pirkti – pas mane amžinai negyvensi. O tu paskaičiuok, kiek mokėtumei už nuomą per metus.

JUSTĖ Tris tūkstančius.

POLO Būtent!

JUSTĖ Pamiršk tai. Man bankas neduotų paskolos.

POLO Jo, dispečerės nedaug uždirba, bet gal turi santaupų?

JUSTĖ Turiu neturiu – nežinau. Domas čia kažkaip protingai viską suskaičiavo... Jo reiktų klausti.

POLO Ai, tai jis atiduos, viskas bus gerai. Domas gi sąžiningas žmogus.

JUSTĖ Jo... Arba nereikės atiduoti, jeigu dar būsime kartu...

POLO Čia jau planas B, gerai? O butas – planas A, tavo siekiamybė dabar, aišku?

JUSTĖ Aš niekam neturiu jėgų, Polo, ypač...

POLO Nu, bent pabandytumei į pokalbį su konsultante nueiti, žinotumei galimybes. Turiu vieną pažįstamą.

JUSTĖ Kada nors ir nueisiu.

POLO Na, naujienos kaip tik tokios, kad galima nueiti ir šiandien, aš jau susitariau.

JUSTĖ Kada?

POLO Antrą valandą.

JUSTĖ Tu išprotėjai!

POLO Siūlau rengtis, nes liko nedaug laiko. O tave restauruoti, vaikeli, patikėk manimi, užtruks.

JUSTĖ Ar būtina šiandien?

POLO Būtina. Koks geriausias laikas? Dabar! Rengsies, mieloji, ar tave aprengti?

JUSTĖ Aš galiu pati.

POLO Bravo!

JUSTĖ Oho, koks ofisinis kostiumėlis!..

POLO Aš tau sakau – ledukas. Ir penkis kartus pigiau gaunu nei Lietuvoj.

JUSTĖ Nežinau, ar man tiks...

POLO Jeigu ką, dydžių turiu įvairių. Užsimerk, padažysiu blakstienas.

JUSTĖ Polo, ar man iš viso reikia būsto?

POLO Pati pagalvok – be namų negerai, ar ne?

JUSTĖ Nelabai.

POLO Tai va... Tavo vaikystės namai – parduoti? Parduoti. Jokio saugumo. Su Domu turėjai namus? Turėjai. Ir kas dabar?

JUSTĖ Šūdas. Bet mes gal dar...

POLO Tai va, šūdas ant pagaliuko. O turėsi savo – niekas neatims, neišvarys, neparduos be tavo žinios ar leidimo. Pagaliau – tai tiesiog investicija. Nuomą mokėsi kitam, o už savo būstą sau ir mokėsi.

JUSTĖ Bankui mokėsiu, jeigu ką.

POLO Bankui, bet už savo būstą, supranti?

JUSTĖ Kažkaip per greitai čia viskas...

POLO Taigi nueik, pasikalbėsi banke vienam, kitam, netiks – ir neimsi paskolos. Aš kai šitą butuką pirkau, irgi labai abejojau. Bet vienas pažįstamas užrodė neblogą variantą ir ką – surizikavau. Pažiūrėk, kaip jaukiai, gražiai gyvenu. Ir svečius galiu priimti, ir pats gyventi. Viskas mano, supranti?

Tau irgi reikia pradėti gyventi. Iš tikrųjų gyventi, Juste, nepriklausomai! Įgyvendinti savo svajones ir turėti tvirtą pagrindą po kojomis. Supranti, kai turi namus, tau jau labai stengtis nebereikia, gyvenimas pats susidėlioja. Pats laikas mąstyti, Juste, ką darysi toliau. Ar gyvensi kaip benamė paauglė, kur papuola, ar oriai miegosi savo lovoje po savo būsto stogu. Juk tau jau trisdešimt, Juste!

FINANSINĖ SITUACIJA

Nėra pastovesnių pajamų už tas, kurias sugeneruoja jūsų talentas. Didžiausias indėlis – talentas.

Žodžiai, išgirsti „Swedbank“ konsultacijos dėl paskolos metu.

Justė ir Polo sėdi banko konsultantės Silvijos kabinete.

SILVIJA Nu, pasijunkime per sistemytę, Juste, ir pažiūrėsime jūsų finansinę situaciją. Turite smart id?

Justė linkteli.

SILVIJA Gerai, suveskite savo koduką...

POLO Taip seniai matėmės, Silvija, o nė kiek nepasikeitei, tik pajaunėjai...

SILVIJA Oi, tu kaip visada šmaikštuolis, Polo... Tų jaunystės dienų, kai lėbaudavom iki paryčių, juk nebesugrąžinsi, ar ne?

POLO Na ir nereikia, mes jau rimti žmonės. Va, matai, paskolas imam.

SILVIJA Nu gerai, kaip sekasi mūsų mergaitei?

JUSTĖ Pamiršau savo kodą...

SILVIJA Visko būna, nepergyvenkite. Pakvėpuokite ramiai, pamedituokite ir atsiminsite.

JUSTĖ Tuoj, bandau: trys, keturi...

POLO Tsss, Juste, tokie dalykai garsiai nesakomi...

SILVIJA Gal mergaitei garsiai geriau atsiminti, Polo.

POLO Žinai, Silvija, ir sienos turi ausis.

SILVIJA Nu turi, turi, bet banke saugu, niekas čia tavęs nešnipinėja, patikėkite manimi.

JUSTĖ Va, suveikė.

SILVIJA Puiku!

POLO Kaip manai, Silvija, kokios Justės galimybės?

SILVIJA Nu žinai, jeigu žmogus dirba, tai ir uždirba. Tai galimybių tikrai visada atsiras, ar ne?

JUSTĖ Tikėkimės...

SILVIJA Taip, pasijungėm prie Justės banko paskyros... Žiūrim, ką turim... Oi... Dirbti dirbam, bet neuždirbam, Juste. Kaip čia taip dabar išeina? Gal turim kokių papildomų pajamų ar įplaukų?

POLO Turim – palikimą turim Justės mamos ir partneriaujam kartu, turime įsteigę versliuką.

SILVIJA Kaip vadinasi versliukas?

POLO Mmm... „Polo and co“.

SILVIJA Šaunuoliai. Ir kaip sekasi jūsų versliukui?

POLO Puikiai. Daugiausiai bendradarbiaujam su Kinijos rinka, kalbos pradėjome mokytis.

SILVIJA O, šaunuoliai! Žiūriu, jūs tikrai labai rimtai nusiteikę, Polo ir Juste. Tik nematau jokių įplaukų Justės sąskaitoje iš...

POLO „Polo and co“.

SILVIJA Taip, būtent, „Polo and co“.

POLO Bus. Rytoj įkris vienas stambus pavedimas, parduota nemažai prekių.

SILVIJA O, tada super! Tik nematau jokio palikimo...

POLO Jis buvo investuotas. Į kitą nekilnojamąjį turtą.

SILVIJA Oho, skamba rimtai. Tik kol pinigų nėra jūsų sąskaitoje, tai ne pinigai, Justyte, suprantate?

POLO Taip, žinoma. Geriau žvirblis saujoje nei briedis girioje.

SILVIJA Būtent. O dėl to jūsų versliuko, tai mūsų bankui rūpi ne pardavimai, o žmogaus uždarbis, kiek konkrečiai Justutė uždirbo per kelerius paskutinius metus, suprantate? Pardavimas – nepastovus dalykas, o atlygis už darbą – pastovus.

JUSTĖ O jeigu mane rytoj atleistų?

SILVIJA Tai jūsų čia nebūtų, Juste. Mums svarbu nustatyti, ar pajėgtumėte išsipirkti būstą. O jūsų pastarųjų kelerių metų pajamos, tiesą sakant, neatrodo milžiniškos.

POLO Čia tik taip atrodo.

SILVIJA Taip, jeigu Justės pajamos padidės arba tiesiog sugrįš palikimo pinigai, tada bus galima svarstyti paslaugos galimybę. Parduokite tą butą ir nusipirksite kitą.

JUSTĖ Ten sudėtingesnė situacija...

SILVIJA Bankui nieko nėra sudėtingo. Žmonės patys apsisunkina reikalus – pavyzdžiui, nesusimoka laiku.

JUSTĖ O kiek aš turėčiau per mėnesį mokėti?

SILVIJA Na, visų pirma, reikėtų klausimą formuluoti ne kiek per mėnesį, o kiek bankas paskolintų, pagal tai ir formuotume per mėnesį grąžintinos sumos dydį. Tarkime, jeigu per mėnesį uždirbtumėte 1 000 eurų, galėtume jums suteikti iki 90 000 eurų paskolą. Tačiau tai būtų tik 80 % paskolos

sumos. Dar 20 % turėtumėte įnešti su pradiniu įnašu, suprantate? Ir tai geriausiu atveju, nes bankas gali padengti ir mažiau, pavyzdžiui 60 % ir 50 % paskolos sumos, vat taip vat. Taigi, priklauso nuo paskolos dydžio, bet jeigu kalbėtume apie 90 000 eurų paskolą, mums per mėnesį sumokėtumėte iki 400 eurų.

JUSTĖ Bet aš per mėnesį uždirbu 600 eurų.

SILVIJA Tai vat būtent. Kol kas jums paskolos apskritai suteikti negalėtume.

JUSTĖ Net jeigu imčiau minimalią paskolą ir mokėčiau 200 eurų per mėnesį?

SILVIJA Lūšna jums išeitų už tokią sumą, Justyte. Jūs kur, šiukšlyne norite gyventi?

JUSTĖ Kad ir, žmonės juk visur gyvena, ar ne?

SILVIJA Matote, vis tiek nerealu šiandien pasiėmus paskolą likti prie tokios mažos sumos. Laimėjo, kas ėmė anksčiau. O ko jūs taip ilgai laukėte, kur buvote visus tuos metus, Juste?

JUSTĖ Miegojau.

SILVIJA Nu va, pramiegojot savo šansą tiesiogine šio žodžio prasme. Žiūrėkit: kad ir maža paskola būtų, tarkime, kokie 50 000 eurų, prisidės euriboras, prisidės draudimas, ta suma pakils iki 300 eurų per mėnesį. O mūsų bankas vadovaujasi humanistiniais principais ir nenori, kad žmogus atiduotų bankui daugiau nei 40 % savo mėnesinių pajamų, nes ir tam žmogeliui kažkaip reikia pragyventi, suprantate? Dešrytės, duonytės nusipirkti...

JUSTĖ Humanistiniais skolos principais?

SILVIJA Taip.

JUSTĖ Tai humanistiškai duokite man paskolą.

POLO Juste!..

SILVIJA Ir duosime. Bet nieko veltui nėra. Bankas skolina, bet skolina su procentu. Net jeigu ir 2 % palūkanų, pasiskolinusi 90 000 eurų po dvidešimt šešerių metų turėsite mums sumokėti, tuoj paskaičiuosim... 128 000 eurus. Ir tai – jeigu daugiau nekils euriboras. Renkatės linijinį ar anuitetinį mokėjimą?

POLO Linijinį.

JUSTĖ O kas tai yra?

POLO Paskui papasakosiu.

SILVIJA Per kiek metų norite išsimokėti?

POLO O per kiek galima?

SILVIJA Na, čia jau kaip piniginė leidžia. Galima per dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų.

JUSTĖ Koks ilgiausias terminas?

SILVIJA Iki pensijos. Kiek jums metų? Trisdešimt dveji? Gerai. Tai galite išsimokėti per trisdešimt trejus metus.

JUSTĖ Vau – skolinga bankui visą likusį gyvenimą.

SILVIJA Na, mes čia tik pildome paraišką paskolai. Realiai, įprasta tvarka, pirma turite rasti būstą, jį turi įkainoti turto vertintojai, tada jau pildome paraišką ir svarstome galimybes. Galime duoti, galime neduoti. Nes, suprantate, jūsų investicija – ir banko investicija. Jeigu pasirinksite prastą būstą, o mes paskolinsime pinigų ir, tarkime, pats blogiausias scenarijus – neišsimokate arba mirštate, o buto vertė nekyla arba net, neduok Dieve, mažėja, ką mes tada su tuo veiksime?

POLO Nu ne kažką.

SILVIJA Tai būtent. Bet kadangi Poliuką jau seniai pažįstu, žinau, kad nepaves, ar ne, brangusis? Paraišką, taupydami laiką, užpildėme jau dabar, tad galite pradėti ieškotis būsto, o visos kitos procedūros lauks vėliau. Sveikinu – jums labai pasisekė, niekam iš karto niekas neuždega žalios šviesos! Na, ko tylite? Ar viskas aišku? Ar turite kokių klausimų?

JUSTĖ Ne, neturiu.

SILVIJA Tai ir puiku.

SVAJONIŲ PARDUOTUVĖ

Net ir nusivylę toliau viliamės.

Rémy de Gourmont

Justė ir Polo stovi baldų parduotuvės salone.

JUSTĖ Kodėl mane čia atsivedei?

POLO Nes tau metas vėl pradėti svajoti.

JUSTĖ Šitoje baldų parduotuvėje?

POLO Būtent. Čia svajonės virsta realybe.

JUSTĖ Tu matei tos realybės kainas?

POLO Nesiparink dėl kainų, svajok.

JUSTĖ Polo, čia dizainerių parduotuvė. Aš niekados neįpirksiu šitos sofos už...

POLO Tau ir nereikia pirkti. Tik vizualizuoti, kaip bus apstatytas kiekvienas tavo naujo buto kambarys, supranti?

JUSTĖ Jei atvirai, nežinau, ar imsiu paskolą, Polo.

POLO Daug kas jos net negauna, Juste. Savo nedėkingumu varai Dievą į medį.

JUSTĖ Nebent tas Dievas – pats bankas.

POLO Tau reikia atsiimti iš Domo skolą ir vėl nueiti pas konsultantę.

JUSTĖ Visos tos paskolos yra spąstai, supranti? Nesinersiu kilpos ant kaklo.

POLO Klausyk: nori susigrąžinti Domą? Nori būti jam vėl patraukli, seksuali, ypatinga? Stiprios ir savarankiškos moterys – štai kas dabar veža vyrus, supranti? Tai – žmonijos ateitis!

JUSTĖ Neperspausk, Polo, man ir taip nelengva.

POLO Priešingai – tavo likimas tavo rankose. Turėčiau palikimą, būčiau šimtą butų prisiėmęs ir kitiems nuomojęs, supranti?

JUSTĖ Nė neabejoju.

Prieina parduotuvės konsultantė.

KONSULTANTĖ Sveiki, gal galėčiau kuo nors padėti?

JUSTĖ Ačiū, niekuo.

POLO Žinoma, galite.

JUSTĖ Polo!..

POLO Ką rekomenduotumėte erdviam dviejų kambarių butui?

KONSULTANTĖ O kiek bute gyvena žmonių, kokie poreikiai?

Polo pakeičia Domas.

DOMAS Trys žmonės.

JUSTĖ Trys?

DOMAS Taip – žmona, vyras ir vaikas.

KONSULTANTĖ Supratau. Kiek vaikui metų?

DOMAS Penkeri.

JUSTĖ (tuo pat metu) Treji. (Pauzė.) Tai iš viso aštuoneri metai mūsų... mergaitei.

DOMAS (tuo pat metu). Berniukui.

DOMAS Iš tiesų mes turime du vaikus.

JUSTĖ Tiesiog kartais pamirštame, kad turime du vaikus.

DOMAS Pamirštame mergaitę.

JUSTĖ Žinote, mergaitės nėra tokios svarbios...

KONSULTANTĖ Taip... Supratau... Tada tiktų ši didesnė sofa su galimybe susikelti kojas ir pailsėti po sunkios darbo dienos. Pabandykite atsisėsti.

DOMAS Ačiū, bandysim. Na, mieloji, damoms pirmenybė!

JUSTĖ O, kaip minkšta!

DOMAS Patinka?

JUSTĖ Labai patinka! Man labai patinka šita sofa!

DOMAS Tai perkam? Per pusę.

JUSTĖ Perkam, viską, viską čia perkam!

KONSULTANTĖ Atsiprašau?

DOMAS Mmm. Mums tiesiog labai patinka šita sofa.

KONSULTANTĖ Taip, labai gera sofa laisvalaikiui.

DOMAS O, ji kaip tik mums – mes abu dirbame labai atsakingus darbus ir žiauriai pavargstame.

KONSULTANTĖ Jeigu ne paslaptis – tai aktyvūs darbai ar pasyvūs?

DOMAS Atsiprašau?

KONSULTANTĖ Na, ar grįžus namo norisi pailsėti ir ramiai žiūrėti televizorių, ar laisvalaikis leidžiamas aktyviau ir ant sofos prisėdama trumpam?

JUSTĖ Na, kaip čia pasakius... Mes esame įkūrę svajonių viešbutį Stoties rajone. Ten penkerius metus gali gyventi su pasirinkta svajone. Ne, neišsigąskite, viskas ten labai gerai kontroliuojama, švaru, sterilu, turime kontaktų medicinos srityje, o mūsų patalynė irgi balta, kaip ir šita sofa.

DOMAS Juste, mūsų konsultantė klausė dėl sofos. Aktyvas ar pasyvas?

JUSTĖ Ai, aktyvas. Ant sofos nuolat šokinėtume... Va taip!

KONSULTANTĖ Aišku, supratau. Rekomenduočiau nebešokinėti, nes ši sofa yra labai subtilios konstrukcijos su jautriomis spyruoklėmis ir...

DOMAS Taip, atsiprašome. Juste, baik.

JUSTĖ Man rodos, reikia pakilnoti šitą sofą, nes būsime tokie aktyvūs, kad nuolat keisime lokaciją kambaryje. Oho, didelė, bet lengva! Tai bent technikos stebuklas, Domai!

KONSULTANTĖ Ką jūs darote? Geriau nelieskite šitos sofos, jos audinys –natūralus vilnos ir šilko derinys, jeigu ištepsite, tai...

JUSTĖ Ai, natūrali vilna ir šilkas... Kaip manai, brangusis, ką apie tai manys mūsų katinas?

DOMAS Jam labai labai patiks.

KONSULTANTĖ Matote, šita sofa kainuoja 5 000 eurų, tad nežinau, ar verta katinui ją draskyti...

JUSTĖ Tai kas čia per sofa, jeigu net mūsų katinėlis negalės jos padraskyti? Brangusis, tada tikrai neverta mokėti 5 000 eurų, kaip manai?

KONSULTANTĖ Galima pritaikyti nuolaidėlę...

JUSTĖ Kokią nuolaidėlę?

KONSULTANTĖ Pavyzdžiui, 10 %.

JUSTĖ Kaip manai, brangusis, ar perkame sofą už...

KONSULTANTĖ 4 500...

JUSTĖ ... eurų, kurių negalima net padraskyti.

DOMAS Jeigu negalima draskyti, tai galima supjaustyti!

Domą pakeičia Polo.

POLO Hmmm... Katinų komitetas to tikrai nepalaimintų.

KONSULTANTĖ Žinote, tai būtų tas pats, kas padėti katinui tuos pinigus ir jis tiesiog juos sudraskytų į smulkius skutelius.

JUSTĖ O, gera mintis.

KONSULTANTĖ

Atsiprašau, pirksite šitą sofą ar ne? Manęs laukia ir kiti klientai.

POLO Tai jūs eikite, viskas gerai. (Justei, tyliai.) Aš ir pats galiu apdraskyti pabandymui, dėl visa ko...

KONSULTANTĖ Man atrodo, tai būtų puikus pirkinys jūsų šeimai.

JUSTĖ Šeimai? O kas sakė, kad mes šeima?

POLO Šiaip aš gėjus, o ji – lesbietė.

JUSTĖ Ne, aš biseksuali, jeigu ką.

POLO Gerai, išsiaiškinsime namie, ant senos sofos. Ačiū už konsultaciją! Einam, Juste. Juste, kas tau, Juste?

Justė stovi užsigalvojusi ir užsižiūrėjusi į sofą.

POLO Juste, mūsų laukia pirmoji buto apžiūra. Ei, gražuole, pabusk!

NAMAI

Logika nuves tave nuo A iki B. Vaizduotė – visur.

Albert Einstein

JUSTĖ Buvau nuėjusi prie savo buvusių namų. Buto languose degė šviesa.

Taip, prisipažinsiu, kartais pro ten praeinu. Kartais pastoviu. Pasižiūriu. Ar Domas nieko neparsivedė, ar jis vienas. Mūsų langų niekada nedengė užuolaidos ar žaliuzės, niekas. Iš lauko, stovėdama tam tikru atstumu, matau mūsų sofą. Kaip jis sėdi priešais kolonėles ir klausosi muzikos.

Žinai, jis visada labai rimtai žiūrėjo į muziką. Niekada jos neklausė kaip fono. Sakydavo: „Juste, kaip tu gali plauti indus ir klausytis Beethoveno?“ O kas čia tokio? Man Beethovenas netrukdo plauti indų. Kai Domo nebūdavo namie, aš klausydavausi ne tik Beethoveno. Aš klausydavausi visko, ko tik norėdavau: repo, hiphopo, popso. Tai nebuvo jo muzika. Gal tai nebuvo ir mano muzika, tik maištas, nežinau. Maištas prieš jo rimtumą, susikaupimą.

Vakar, kai stovėjau po mūsų buto langais, lijo lietus. Dideliais, negailestingais lašais. Kiaurai permirkau. Norėjau pareiti namo ir pasikeisti rūbus, persimauti kojines. Juk lietus nebaisus, kai žinai, kad viską, kas sušlapo, galėsi padžiauti ant radiatoriaus, persivilkti sausais rūbais ir užsikaisti virdulį vandens arbatai, ar ne?

Vakar kiaurai permerkta lietaus keliavau prie savo laiptinės durų. Jau spaudžiau durų kodą. Jau užuodžiau ramunėlių arbatos su medumi kvapą, mano sušalusiose rankose garavo puodelis. Taip, toks taškuotas raudonas puodelis, kurį padovanojo mama, kai buvau paauglė ir dėl kažko išgyvenau. Mama tada sakė, kad liūdesys – kaip taškai, kartais jie išmargina mūsų kasdienybę, ji sakė, kad be tų taškų nebūtų tam tikrų prisiminimų. Pakilau į antrą aukštą, kuriame gyvenome, ir tik prie durų atsiminiau, kad nebeturiu namų. Nebėra ten jokio puodelio, nes jis sudužo – labai simboliškai – likus savaitei iki mūsų skyrybų. Nebėra mano rūbų, kuriais galėčiau persirengti. Nebėra, kas manęs lauktų ir paklaustų, ar man viskas gerai. Nebėra nieko, net raktų, ir tų nebeturiu. Ir tada man pasidarė taip žiauriai liūdna...

KARAOKĖ

Bandelė iš prekybos centro ir bandelė iš mažos kepyklėlės skiriasi tuo, kiek esate svarbus pardavėjui. Visada smagiau užsukti ten, kur esi laukiamas, kur tau skiria laiko, kur tave pažįsta nuo antro pokalbio...

TV reklama

Justė žiūri televizorių Polo kambaryje.

POLO Ką rodo?

JUSTĖ Prognozę. Nusimato geri orai.

POLO Taigi apsiniaukę.

JUSTĖ Bet orai keisis.

Gyvenimas – neprognozuojamas. Pastoviausia – tik savi namai.

TV reklama

POLO Apie ką tu čia?

JUSTĖ Gal man visai ir reikia pasiimti tą paskolą, Polo.

POLO Tu rimtai?

JUSTĖ Nepaisant nieko – man tikrai bus geriau, ar ne?

POLO Pagaliau supratai, sveikinu!

JUSTĖ Ačiū, mielasis! Baisu, bet verta.

POLO Viskas bus gerai! Viską turime, lieka paskambinti Domui. Renkam numerį?

JUSTĖ Ne dabar. Pasiimsiu paskolą, o tada pažiūrėsime.

Gal gyvensime atskiruose butuose ir bendrausime, kas čia žino...

Polo perjungia kanalą į muzikinį.

JUSTĖ Ei, nebaigėm su orais!

POLO O, gera bus dainelė!

JUSTĖ Galbūt mūsų vizija pasikeis ir atsiras kažkoks naujas planas, Polo. Juk ir taip gali būti, ar ne?

Polo pagarsina muzikinį kanalą. Justė ir Polo pradeda dainuoti karaokę, pamažu dainų tekstus pakeičia su būsto paskola susiję tekstai.

JUSTĖ IR POLO I work all night, I work all day,

To pay the bills I have to pay

Ain’t it sad?

And still there never seems to be

A single penny left for me

That’s too bad!

In my dreams I have a plan

If I got me a wealthy bank

I wouldn’t have to work at all, I’d fool around and have a ball

Money, money, money

Must be funny

In the rich bank’s world

Money, money, money

Always sunny

In the rich bank’s world

Aha aha

All the things I could do

If I had a little money

It’s the rich bank’s world

It’s the rich bank’s world

A bank like that is hard to find

But I can’t get it off my mind

Ain’t it sad?

And if it will give loans for free

I bet it wouldn’t fancy me

That’s too bad

So I must leave, I’ll have to go To Las Vegas or Monaco

And win a fortune in a game, My life will never be the same Money, money, money

Must be funny

In the rich bank’s world Money, money, money

Always sunny

In the rich bank’s world

Aha aha

DUKART DU

Šiokiadieniais mes nelabai vykusiai naudojame dorovę. Sekmadieniais jai visada reikia remonto.

Mark Twain

Stefanijos namuose dviejų kambarių bute. Butas atrodo panašiai, kaip ir Justės su Domu, tik ant sienos nėra paveikslo.

Polo ir Justė atėjo kartu su NT agentu, atsiliepusiu į skelbimą.

STEFANIJA Nu va, užeikite, užeikite. Na, berniukas brokeris, ką čia atvedei?

NT AGENTAS Čia – Justė, čia..

STEFANIJA Jos sūnus?

NT AGENTAS Ne, vyras.

JUSTĖ Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi...

POLO Aš – Polo.

STEFANIJA

Aš – Stefanija Bobrova, malonu. Užeikite. Ne, nereikia siautis, dėl visų šventųjų. Išsivalysiu viską čia, nieko ir nedarau, tik valau ir valau. Nu, žiūrėkit, pirmiausiai į saloną, tai tokia situacija: butas didelis, du kambariai, komfortabilus, su daug gėlių, frezijos, alijošius nuo slogos ir nuo šalčio.

JUSTĖ O, koks gražus pianinas!

STEFANIJA Taip, grojo vyras, amžiną jam atilsį.

POLO Pianistas?

STEFANIJA Ne, santechnikas, bet prie meno, su romantiniu polėkiu. Oi, kokius vakarus mes su juo turėdavome: jis groja, aš kapustnikų būnu prikepusi, visi dainuoja, pilnas salonas žmonių, visur – ant sofos, ant kanapos, ant tų kėdžių visų, būdavo, tiesą sakant, kad iš bėdos ir ant žemės prisėda. Žinote, kilimas pūkuotas, toks pušystikas, minkšta visiems, oi...

NT AGENTAS Žiūrėkite, yra balkonas. Įstiklintas.

STEFANIJA Berniukas, nepertraukinėji manęs. Yra, įstiklintas, pažiūrėkite. Ten palmė tokia, bet slabavona, šalčių neatlaikys, tai reikės į kambarį nešti. O jolačka tai dirbtinė, visą vasarą prastovėjo. Gaila išmesti medelį, žinote... Ir kaip jo tokio gražaus nemylėti?

POLO O kam čia du radiatoriai?

STEFANIJA Nu kad šilčiau būtų. Aš čia visko po du turiu: du radiatorius, dvi skalbiankes, dvi dujines. Galėsiu vieną dujinę palikti, jeigu ką. Neperyžyvaite dėl tų radiatorių – pamokinsiu, kaip nemokėti daug, patikėkit, mokesčiai nedideli, va, lapeliai. Čia už šildymą žiemą... Va, sausis...

JUSTĖ Ačiū, supratau. (NT agentui.) Kaip ir viskas aišku...

STEFANIJA Ne ne, dar niekas neaišku. Užsukite, kitą kambarį parodysiu, dabar ten kvartirantas gyvena. Tolikai! Tolikai, išeik biški, atlaisvink kambarį. (Tolikas išeina.) Nu va – miegamasis, televizorius, žiūrėkite, kokia spinta didžiulė – va, ranką galima įkišti, matote? Ir aplamai, galiu pasislėpti ir niekas manęs neras, va? Yra Stefa, nėra Stefos, yra Stefa...

POLO Nu jūs duodat!

STEFANIJA Geras bajeris, ar ne?

JUSTĖ Ačiū jums už viską, bet mums jau tikrai reikia eiti.

STEFANIJA Nu jau, dar liko trečias kambarys.

NT AGENTAS Tiek to, ponia Stefanija, Justė pati grįš, jeigu norės.

STEFANIJA Aš, žinokite, buto skelbimuką ir be brokerio turiu įkėlusi į „Alio reklamą“, jeigu ką. Mano telefonas: 861026111...

NT AGENTAS Stefanija...

STEFANIJA Leisk žmogui pasakyt. Atsiminsit ar užrašyti? Vot.

JUSTĖ Ačiū jums, Stefanija... Tikrai jau eisime.

STEFANIJA Ne ne, kačiukas, kur einate? Žiūrėkite, ateikite čia. Čia nauja sofa-lova. Sėskitės, kačiukas. Matote, kokia gera? Aš jums galiu pademonstruoti, kaip veikia visas reikaliukas. Va taip išsiskleidžia, oplia! Susiskleidžia dar kitaip, čia jau reikia pakazyvat. Dėl sofos galime susitarti, po pigiaja paliksiu, jeigu ką. Ar jums patinka, kačiukas, šita sofa?

POLO Kačiukas sakė, kad jai reikia eiti.

STEFANIJA Oi, kaip gina buldogiukas kačiuką.

POLO Tikiuosi ponia Stefanija neserga pasiutlige, nes įkandimus ilgai teks gydytis.

STEFANIJA Nu kaip negražiai, berniukas, kalbate.

JUSTĖ Ačiū, kad viską taip nuoširdžiai aprodėte, bet mums jau tikrai metas.

STEFANIJA Gerai, jeigu ką, nuoširdžiai esu ir „Alio reklamoje“, jau sakiau numerį.

JUSTĖ Taip taip, sakėte.

STEFANIJA Viso gero, kačiukas, tuoj, išleisiu.

POLO Viso gero, Stefaniukas.

STEFANIJA Iki greito, lauksiu zvanoko.

Stefanija bando įgrūsti Justei raštelį, ši nenori imti.

STEFANIJA Šš, kačiukas, paimkite, paimkite, čia mano numeriukas, kol tas zombis berniukas nemato.

JUSTĖ Ačiū, viso gero!

Polo ir Justė išeina, viską matęs NT agentas bando įduoti Stefanijai rašiklį ir keletą dokumentų lapų.

NT AGENTAS Ponia Stefanija, pasirašykit ant dokumento.

STEFANIJA Jūs toks nachalas, kad nieko aš nesirašysiu, atstokit.

NT AGENTAS Čia tik dokumentas, kad atvedžiau jums klientus.

STEFANIJA Nepasirašinėsiu aš ant jokio dokumento, gal išprotėjot?

NT AGENTAS Tai tik formalumas.

STEFANIJA Aha, žinau aš tuos sukčius, apvogsit, be buto liksiu.

NT AGENTAS Jūs gi susitarėte su mūsų nekilnojamojo turto firma, ponia Stefanija. Aš nudirbau savo darbą, jūs pasirašykit.

STEFANIJA „Alio reklama“ nudirbs savo darbą. Tolikai, palydėk berniuką iki durų!

BANKROTAS

Turėti skolų geriau, nei nieko neturėti.

Honoré de Balzac

Apžiūrimame vieno kambario bute tamsu, dega daug žvakių. Jis gana panašus į Domo ir Justės buvusį butą, tik nėra paveikslo ir tamsu.

POLO Oho, kokia romantika!

MERGINA Norėsite kavos ar arbatos?

JUSTĖ Ne, ačiū, mes trumpam.

POLO (tuo pat metu) Kavos, jeigu turite pieno.

MERGINA Atsiprašau, neturiu... Bet galiu tiesiog kavos padaryti.

POLO Gerai, ačiū.

MERGINA Aaa... Atsiprašau, ir kavos nebeturiu. Pasibaigė.

POLO Tada vandens.

MERGINA Vanduo... Atjungtas.

POLO Tada nieko, ačiū. Vis tiek mes skubam...

JUSTĖ Tai virtuvėje jau kaip ir pabuvome... Ką dar galite aprodyti?

MERGINA Iš esmės čia ir yra viskas. Virtuvė sujungta su valgomuoju. Čia ir miegu – išsiskleidžiu sofą ir krentu kaip negyva.

POLO Jūs taip nejuokaukite, aš kartu medicinos darbuotoją atsivedžiau.

MERGINA Aš nejuokauju.

POLO Gerai. Kiek čia kvadratų?

MERGINA Trisdešimt du. Idealu vienam žmogui nugyventi visą savo gyvenimą...

JUSTĖ Bet jūs parduodate būstą...

MERGINA Žinote, nebeišsimoku. Tiesiog, sudėtinga.

POLO Nu... Gal kažkaip įmanoma išsispręsti finansus, jeigu viskas patinka ir vien dėl to parduodate?

MERGINA Nemanau...

JUSTĖ Butą kažkaip sugebėjote nusipirkti, tai gal ir dabar...

MERGINA Ne ne, jūs manęs visai nesuprantate... Matote, pirkau per patį finansinį burbulą. Visi butus graibstė, sakė, kad dar brangs. Dieve, žmonės net neapžiūrėję pirkdavo. Mano agentė net neaprodė būsto. Sako, eik, pasižiūrėk, jeigu patiks, iš karto skambink. Norinčių eilės buvo šniūrais nusidriekusios. Tai aš atėjau, apžiūrėjau, čia tokia močiutė gyveno, įleido, atrodė neblogai, 60 000 eurų...

POLO Kiek?

MERGINA Sakau, 60 000 eurų...

POLO O dabar parduodate už 50 000 eurų. Tai beveik tas pats išeina, o kur dar infliacija?

MERGINA Tai visiškas bankrotas. Pradiniam įnašui neturėjau, skolinausi iš unijos. Tada bankui padirbome mano uždarbio dokumentus, atseit įsidarbinau pusseserės firmoje. Na, žiauriai vargau, kol gavau tą paskolą, tikra vargo vakarienė. Turėjau mokėti 300 eurų kas mėnesį, nors pati gaudavau 600. Ai, galvojau, kažkaip išgyvensiu. Bet paskui augo mokėjimo procentas, euriboras, mano atlyginimas ne kažin kiek pakilo. Tai ir viskas. Parduodu butą ir kažkur reikės nuomotis kambarį.

POLO Rimtai?

MERGINA Visiškai rimtai.

POLO O neišeitų išnuomoti buto, pačiai nuomotis kambarį ir išsimokinėti bankui?

MERGINA Nebeišeitų – per daug skolų susikaupė. O dar buvau remontui pasiskolinusi pinigų iš artimųjų. Žodžiu, skolų kilpa, spąstai visiški. Matote, vanduo irgi atjungtas. Dujos atjungtos. Elektra atjungta.

JUSTĖ Na, užtai prabangiai su žvakėmis gyvenate...

MERGINA Anokia čia prabanga – gaunu jų nemokamai, dirbu laidojimo namuose.

POLO Ok...

MERGINA Ar sudomino jus mano butas? Galiu dar vonią aprodyti...

JUSTĖ Viskas kaip ir aišku – gražu, jauku.

POLO Nu jo – jeigu ką, paskambinsim.

MERGINA Palaukit, paprašysiu mažos paslaugėlės, gerai?

Mergina išeina į koridorių, kažko ieško rankinėje.

POLO Ką manai, imam šitą variantą?

JUSTĖ Fuck, Polo, čia tokia depresija viskas atsiduoda, šakės, kaip kokiam siaubo filme. O jeigu ir man taip bus?

POLO Kas bus?

JUSTĖ Bankrotas, skolos. Tu pažiūrėk, ji tuoj čia pasilaidos.

POLO Kad pati žiopla – suklastojo pajamas, neįvertino savo jėgų. Prisiskolino pinigų. O tu ne tokia, turi santaupų ir mane, esi ne viena. Mes tau viską gerai sutvarkysim, patikėk manimi.

JUSTĖ Polo, man baisu...

POLO Nėra čia ko bijoti, reikia pirkti ir viskas. Jeigu ne šitą, tada kokį kitą butą, o tai nesąmonių čia prisigalvoji.

Mergina grįžta ir įduoda laišką.

MERGINA Gal galite įmesti į pašto dėžutę? Ji netoli namo, prie gatvės, iš dešinės pusės.

POLO Tikiuosi, tai ne atsisveikinimo laiškas?

MERGINA Ne ne, ką jūs. Tiesiog nebeturiu jėgų kur nors eiti...

JUSTĖ Tai gerai – nebetrukdom, Polo. Laimingai jums – kad greitai atsirastų pirkėjai ir padengtų visas skolas.

MERGINA Ačiū. Nepamirškite išsiųsti laiško, gerai?

Skolinta kiaulė kriuksi ištisus metus.

Miguel de Cervantes

Polo ir Justė apžiūrinėja jaunos porelės, Džeinės ir Kevino, butą. Šis gana panašus į buvusį Domo ir Justės butą, tik nėra paveikslo ir plieskia ryški, akinanti šviesa.

DŽEINĖ Džeinė.

KEVINAS Kevinas.

POLO Polo.

KEVINAS Vau, koks keistas vardas!

POLO Jo, Kevinai ir...

DŽEINĖ Džeine.

POLO Keistas, bet visokių vardų būna, ar ne? O čia...

JUSTĖ Justė.

DŽEINĖ Labai malonu, labai labai malonu, Juste ir Polo.

KEVINAS Tai ieškote būsto, ar ne? Taip... Sau ar kažkam kitam?

JUSTĖ Sau.

DŽEINĖ Žinoma, kad sau. Mes irgi kažkada sau ieškojome ir matote, kaip baigėsi.

JUSTĖ Kaip?

KEVINAS Tragiškai. Juokauju, žinoma. Vaiko gimimas –stebuklas, o ne tragedija.

DŽEINĖ Užtai ir parduodame būstą. Du kambariai trims žmonėms – mažoka, tikrai mažoka erdvė.

KEVINAS Tėveliams reikia ir privačios erdvės, ir valgomojo.

DŽEINĖ O kur dar erdvė kūdikiui! Gi nelaikysi tualete! Juokauju, žinoma, juokauju.

KEVINAS Tai va – pirksime trijų kambarių butą, o šitą – parduodame.

JUSTĖ Aišku...

KEVINAS Ramiai apsižiūrėkite – viską savo rankomis dariau. Lentynas, spintą, stalą, kėdes. Tik sofą pirkome, nes paprasčiau, negu gaminti...

DŽEINĖ O aš, nors ir moku siūti, bet neturiu galingos mašinos gobelenui, neturiu ir viskas.

KEVINAS Mieloji, užtai pasiuvai puikias užuolaidas. Va, įstiklintas balkonas, patys darėme, yra lesyklėlė, zylutės žiemą atskrenda.

DŽEINĖ Ir sniegenos.

JUSTĖ Kodėl visiems taip svarbu tas įstiklintas balkonas?

KEVINAS Na, jaukus, šiltas butas, miegamojo langai į rytus, kad su saule pakiltume, o valgomojo – į vakarus, kad vakarieniaudami grožėtumės saulėlydžiu. Ką čia darote?

POLO Prisiminimui keletą kadrų galima?

KEVINAS Galima, aišku. Tik be mūsų – gerbkite mūsų privatumą.

POLO No problem...

DŽEINĖ Žodžiu, pasaka, pasaka, žodžiu!

POLO Gal galime pamatyti buto planą?

KEVINAS Žinoma, be problemų. Pasaka, ne gėda žmogui parodyti. O ir jeigu vaikučius planuojate, tai kol paaugs, tikrai ir trise galite išsitekti.

JUSTĖ Neplanuojam.

DŽEINĖ Kevinai, ko pristojai prie žmogaus – neplanuoja, tai neplanuoja. O mes planuojam ir Dievas juokiasi, cha cha cha!

POLO Kiek, sakėte, prašote už butą?

DŽEINĖ Devyniasdešimt penkių tūkstančių, taip, taip.

KEVINAS Tai normali rinkos kaina, galima sakyti, dar netgi šiek tiek mažesnė. Žinote, jau turime kitą būstą nusižiūrėję, nenorime laukti amžinybę – o tai ims ir nuplauks.

DŽEINĖ

Žinokite, su tais būstais taip ir būna. Prastų tai mėtosi ant gatvės, kiek nori, bet kokį gerą, be skolų susirasti – grynas vargas, tuoj kas nors užima. Užtai rankpinigius jau reikia iš anksto būti pasiruošus, iš anksto.

JUSTĖ O kokie jūsų rankpinigiai?

KEVINAS Šiaip prašome keturių tūkstančių.

POLO Oho!

DŽEINĖ Na, jeigu jau žmogus nusiteikęs pirkti, tai koks skirtumas – juk paskiau vis tiek reikės mokėti. O mums – garantas, garantas tikras.

JUSTĖ Gerai, aš...

POLO Kiek nuleistumėte už butą?

KEVINAS O kiek norite? Pauzė.

POLO Dešimt tūkstančių!

KEVINAS Baikit juokus!

POLO Dar net nepradėjau!

KEVINAS Negali būti nė kalbos.

POLO Gerai, tada devynis tūkstančius.

KEVINAS Jūs mus apiplėšinėjate dienos metu.

POLO Tai mums sugrįžti naktį?

DŽEINĖ Brangusis, kas čia per humoras, humoras toks keistas?

JUSTĖ Tai kiek nuleistumėte?

KEVINAS Tris – maksimum.

DŽEINĖ Arba iš viso – du. Du kokius nebent.

POLO Klausykite – penkis nuleidžiate ir imame, ar ne, Juste?

JUSTĖ Jo, tada imam.

KEVINAS Baikit, jūs įvarysite mus į bankrotą!

POLO Na, tai ką padarysi – nenorime, kad bankrutuotumėte. Buvo malonu susipažinti. Viso gero. Eime, Juste!

JUSTĖ Viso gero...

DŽEINĖ Palaukit! Kevinai – atiduodam už devyniasdešimt? Kevinai?

KEVINAS Gal kas kitas nupirks, ko mums čia jiems nusileisti?

DŽEINĖ Na, tokia graži porelė... Jaučiu, kad jiems čia lemta gyventi, tikrai lemta!.. Kevinai...

KEVINAS Na...

POLO Tai kertam? Devyniasdešimt?

KEVINAS Et, mat juos bala. Kertam!

DŽEINĖ

Tik reikės užstato, keturių tūkstančių.

POLO Kaina nukrito, tai ir užstatas mažėja, ar ne?

DŽENĖ Nebent keliais šimtukais, ar ne, Kevinai? Kevinai?

KEVINAS Jeigu dabar pat atneš, tegul. Bet daugiau nenusileisiu nė cento, aišku?

POLO ir JUSTĖ Aišku.

AUTOATSAKIKLIS

Turtas – tai garantas, sauga nuo žmogaus gyvenimui būdingų nepriteklių ir negandų, išsivadavimas iš visuotinio jungo, tos natūralios žemės vaiko dalios. Tik tokio palankaus likimo atveju esi gimęs laisvas […], savo laiko ir jėgų šeimininkas, galįs kiekvieną rytą pasakyti: „Ši diena yra mano.“

Arthur Schopenhauer, „Gyvenimo išminties aforizmai“

JUSTĖ. Labas, Domai, čia vėl Justė. Klausyk, kaip gyveni? Paskambink, kai galėsi, pasikalbėsim.

ŠVENTIMAS

Mano geriausia diena gyvenime buvo naktis.

Brigitte Bardot

Justė ir Polo bare iššauna šampano butelį.

POLO Opa, zuiki puiki, už tave!

JUSTĖ Aš negaliu patikėti, Polo, vis dar negaliu patikėti! Kaip gaila, kad mano mama nepamatys to buto –jis jai tikrai labai patiktų.

Polo pakeičia Domas. Jiedu su Juste susidaužia taurėmis.

DOMAS Protingas sprendimas.

JUSTĖ Tau patinka?

DOMAS Tai aišku. Šaunuolė, gerai išsirinkai.

Abu gurkšteli šampano. Domą keičia Polo.

POLO O tu dar abejojai!

JUSTĖ Dieve, ir kaip aš tau atsidėkosiu, Polo?

POLO Vakarienės kada pasikviesi ir būsiu laimingas.

JUSTĖ Aš rimtai, Polo, – ačiū už viską. Be tavęs nieko nebūčiau pasidariusi, nieko.

POLO Pažadu visados tau padėti, kai tik reikės – sakyk. Už mus ir mūsų draugystę!

Abu susidaužia taurėmis ir gurkšteli šampano.

POLO Na jau dabar Domas apaks, kai pamatys butuką! Kokia tu kieta ir stipri, a?

JUSTĖ Žinai, Polo, supratau, kad ne dėl jo tas butukas. Dėl manęs pačios, supranti? Aš viską galiu. Galiu atsistoti ant kojų, pakilti iš paties dugno. Kai nori – visi viską gali. Net ir neturėdami palikimo.

POLO Į palikimą tai nespjaukime – tuoj turėsime įnešti pradinį įnašą, kitaip viskas nuplauks.

JUSTĖ Tai jo, suprantu. Kažkaip išsispręsim.

POLO Kažkaip lengvai tu jam atleidi.

JUSTĖ O ko čia pykti? Dėl pinigų?

POLO Tai jo, bet, būna, ir giminaičiai dėl palikimo vieni kitų išsižada.

JUSTĖ Na, ne mūsų atveju.

Prie Justės ir Polo prieina vaikinas.

KRISAS Ką švenčiam?

JUSTĖ Atgimimą!

KRISAS Oho, suprantu!

JUSTĖ O ką jūs švenčiate?

KRISAS Gyvenimą, tik gyvenimą. Galėčiau jį visą prašokti.

JUSTĖ Ne, ačiū.

POLO (tuo pat metu) Rimtai? Na na, parodyk, ką moki.

KRISAS Aš – Krisas.

POLO Malonu, aš – Polo.

Polo ir Krisas pradeda šokti, Justė viena gurkšnoja šampaną. Ji užsižiūri į televizoriaus ekraną, kabantį ant baro sienos. Jame transliuojami muzikiniai vaizdo klipai. Netrukus viename iš jų ji pamato save, šokančią su Domu. Kurį laiką stebi, išgeria visą šampaną.

PADAVĖJA Ar nieko netrūksta?

JUSTĖ Ką?

PADAVĖJA Ar nieko netrūksta?

JUSTĖ Meilės, laimės ir pinigų. PADAVĖJA Galiu įpilti nebent dar šampano.

JUSTĖ Pašoksite su manimi? PADAVĖJA Ką?

JUSTĖ Pašokite su manimi.

PADAVĖJA Negaliu.

JUSTĖ Nenorite?

PADAVĖJA Dirbu.

JUSTĖ Ir jums neliūdna?

PADAVĖJA Ką?

JUSTĖ Ar jums neliūdna dirbti?

PADAVĖJA Labai linksma, iki penkių ryto linksma.

JUSTĖ Ok, tada gal ir tai pralinksmins.

Justė įduoda kupiūrą.

PADAVĖJA Už pinigus irgi nešoksiu.

JUSTĖ Čia už tuos du šokėjus ir mane. Perduokit jiems linkėjimus.

PADAVĖJA A... Žinokite, tas antras šokėjas tai jau daugiau prašoko.

JUSTĖ Tada tegul pats ir susimokės. Atia, gero darbo.

PADAVĖJA Iki!

Justė pakyla, pamojuoja vaikinams, jie jos nemato. Justė išeina. Polo ir Krisas toliau sau smagiai šoka.

LINKĖJIMAI

Jie ateina vakaro prietemoje trokšdami gyventi.

Maksas Aurachas

JUSTĖ Alio, Domai, labas. Čia Justė... Ok, gerai, kad žinai. Jo, jo. Kaip gyveni? Gerai... Aš kaip? Irgi gerai. Tiesą sakant, puikiai. Va, butą perku. Tiesą sakant, dėl to ir skambinu. Klausyk...

O ne... Labai užjaučiu. Užjaučiu, tikrai... Aha... Insultas, aišku, insultas tokio amžiaus... Kaip mama reagavo? Suprantu, perduok linkėjimus. Beje, Domai...

Alio, Domai!

Fuck! Kokia aš idiotė.

APGAVYSTĖ

Ne Įstatymu buvo pagrįstas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.

Kitą dieną laiptinėje, prie Džeinės ir Kevino buto durų.

POLO Hello! Įleiskit! Aš tikrai išspirsiu duris...

JUSTĖ Gal geriau dar paskambinkim...

POLO Jau pusvalandį maigom tą skambutį, būtume geriau lovoje ilgiau pagulėję...

KRISAS Spėsim, mielasis, spėsim. Gal jus apgavo?

POLO Na jau – tokia jauna šeimynėlė, su kūdikiu.

KRISAS Kūdikis – dar ne alibi.

JUSTĖ Iš tiesų tai jie tokie keisti buvo...

POLO Siaubo filmas kažkoks. Įleiskit!

KRISAS Mielasis, gal paskambinam į kaimynų duris?

POLO Kam? Patys išsispręsim.

JUSTĖ Aš pabandysiu.

POLO Juste!

JUSTĖ Gal kas nors paaiškės...

Justė paskambina į gretimo buto duris, pasigirsta rakinamos spynos garsas. Iš gretimo buto išlenda kaimynė.

JUSTĖ Labas va...

POLO (tuo pat metu). Labas vakaras...

KAIMYNĖ Sveiki.

JUSTĖ Norėjome paklausti, ar nematėte jaunos porelės su kūdikiu?

KAIMYNĖ Ko?

JUSTĖ Jaunos porelės su kūdikiu.

KAIMYNĖ Mmm... Vyras toks su akiniais?

JUSTĖ Aha.

KAIMYNĖ Ir moteris tamsiais plaukais?

JUSTĖ Jo!

KAIMYNĖ Nemačiau...

POLO Taigi ką tik tiksliai juos apibūdinote!

KAIMYNĖ Nu jo, esam susitikę, bet ne šią savaitę.

JUSTĖ Gal kur išvažiavo?

KAIMYNĖ Ką aš žinau? Neseku savo kaimynų.

JUSTĖ Taip taip, to ir nesakau, tiesiog...

KRISAS Mes čia atėjome įvertinti turto. Šis butas yra perkamas ir...

KAIMYNĖ Oi, daug kas čia perka.

JUSTĖ Kaip suprasti?

KAIMYNĖ Na, vis užsuka žmonių, sako, kad nusipirko. Bet šiaip tai, man atrodo, čia nuomojamas butas. Savininkas Amerikoj ar kažkur... Tai vat su juo ir aiškinkitės.

JUSTĖ Palaukite, palaukite. Savininkas Amerikoje?

POLO Gal turite kontaktus?

KAIMYNĖ Ko jūs pristojote? Nebendraujam mes su kaimynais, nebe tie laikai. Išnuomoja kokiam „Airbnb“ ir nei labas, nei atia vieni kitiems nebesakome, neprisisveikinsi su visu svietu.

JUSTĖ Tai ką man daryti?

KAIMYNĖ Laukite savo kūdikio šeimynėlės iki šventų Kalėdų, jeigu tikite stebuklais.

JUSTĖ Atsiprašau?

KAIMYNĖ Jus greičiausiai išdūrė.

JUSTĖ O gal jie dar pasirodys?

KAIMYNĖ Gal, kas žino. Sumokėjote rankpinigius?

JUSTĖ Jo.

KAIMYNĖ Didelius?

JUSTĖ Koks dabar skirtumas?

KAIMYNĖ Na, nuo to priklauso, kiek verta stengtis.

JUSTĖ Tris tūkstančius aštuonis šimtus.

KAIMYNĖ Tai gal ir verta... Galėčiau jums ir paskambinti, jeigu ką sužinočiau... Už dešimt procentų nuo rankpinigių...

POLO Va čia tai biznis! Vieni sukčiauja, kiti – uždarbiauja.

KAIMYNĖ Nenorite – nereikia, aš tik pasisiūliau.

POLO Ačiū, gero jums vakaro, kaimynėle.

KAIMYNĖ Kaip norit!

Kaimynė uždaro duris.

POLO Velnias!

KRISAS Kiek turite laiko?

JUSTĖ Kam? Čia sėdėti?

KRISAS Ne, bankui.

POLO Kelias savaites. Paskui Silvija atostogaus, skris į Honolulu su nauju meilužiu.

KRISAS Tai geriau netempti gumos. Nes jeigu atsirastų tėveliai su kūdikiu, jau geriau turėti banko patvirtinimą dėl paskolos.

JUSTĖ Apie ką jūs šnekate? Jų gi nėra namie. Kaip mes aprodysime butą?

KRISAS Tarkime, aš jau pamačiau. Kiek ten reikia įvertinti?

POLO Na, šimtą dešimt prirašyk apsidraudimui. Eisim paskui pietauti?

JUSTĖ Aš ne tokią sumą skolinuosi!

POLO Džiaukis, Juste, kad turime tokį turto vertintoją nemokamai po ranka. Čia likimo pirštas, ne kitaip!

KRISAS O šimto tūkstančių ir neduos, svarbu, kad rinkos vertė nebūtų mažesnė, nei jie prašo. Tai rašau devyniasdešimt penkis, ar ne?

POLO Devyniasdešimt. Nusiderėjau.

JUSTĖ Dar neaišku, kas čia iš ko išlošė, tiesą sakant.

KRISAS Ramiai, nepraraskite savitvardos. Gal šeimynėlė iš tiesų dar atsiras...

JUSTĖ O kaimynė sakė...

KRISAS Maža ką kaimynai sako. Kaimynai nemėgsta naujų kaimynų. Tai reiškia remontą ir kitus vargus. Nežinai, ko tikėtis. Gal bando atbaidyti naujakurius ir tiek.

POLO Cha cha – ne ant tokių užsirovė. Aš galiu miegoti čia ir kilimėlį pasitiesęs. Žinai, Krisai, aš labai ištvermingas...

KRISAS Nė neabejoju, brangusis. Duokime jiems dar savaitę, o per tą laiką pristatysiu turto vertinimo bylą į banką. Koks buto apstatymas?

POLO Klasikinis.

KRISAS Aišku.

JUSTĖ Apie ką jūs?

POLO Gal duoti foto?

KRISAS O, jeigu turite nuotraukų, tai super, bus aiškiau.

JUSTĖ Polo!..

POLO Tuoj atsiųsiu.

KRISAS Labai gerai, įkelsiu į failą.

JUSTĖ Jūs kalbatės tik tarpusavyje, čiagi mano būstas!

POLO Aišku, kad tavo, o mes tiesiog greičiau sutvarkysim doksus. Gavai, mielasis, foto?

JUSTĖ Kokius doksus? Sumeluotus?

KRISAS Gavau.

POLO Neužsivesk, zuiki, viskas bus gerai.

JUSTĖ Aš ne zuikis!

KRISAS Du kambariai?

JUSTĖ Dvidešimt trys kambariai!

POLO Du kambariai. Juste! Raminkis – elgiesi kaip mažvaikė.

KRISAS Rytoj po pietų pristatysiu turto vertinimą.

POLO Super! Girdėjai, Juste? Mums ir vėl pasisekė!

JUSTĖ Viskas pasisekė, aš tokia laiminga! Mane paliko –man pasisekė. Duoda paskolą iki pensijos –man pasisekė. Mokėsiu palūkanas – pasisekė. Permokėjome rinkos vertę, bet nusiderėjome penkis tūkstančius – pasisekė. Mus išdūrė ir šeimynėlė dingo – pasisekė, nes galėsime suklastoti dokumentus. Valio! Aš tokia sėkminga!

POLO Taigi bankui svarbu tik adresas ir išplanavimas. Tuos dalykus mes turime. O kaip apstatyta – niekas netikrins.

JUSTĖ Aš nenoriu savo naujo gyvenimo pradėti nuo melo.

POLO Anoks čia melas – valstybė irgi mus visus apipisinėja.

JUSTĖ Bet ne aš, supranti?

POLO Kur eini, Juste?

JUSTĖ Man reikia prasieiti.

POLO Jėzus, kas per jautrumas pasidarė!

Ir nūn vis laukiu sutartojo šviesulio.

Aischilas, „Orestėja“

JUSTĖ Sveikas, Domai, čia Justė. Atsiprašau, bet man jau tikrai reikia pinigų. Klausyk, gal galėtumei atiduoti bent dalį? Paskambink man, kai galėsi. Iki! Ir gražios dienos.

DRAUGAI

Here come the meat sweats...

Džo Tribianis, „Draugai“, 8-as sezonas

Polo ir Justė namuose. Justė žiūri „Draugų“ serialą ir valgo bulvių traškučius. Grįžta Polo.

POLO Labas, zuiki! Ką žiūri? „Draugus“?.. Geras. O mes šiandien eisim į teatrą!

Justė išjungia televizorių.

JUSTĖ Rimtai? Į kokį spektaklį?

POLO Neatsimenu, bet turėtų būti labai įdomus, bent jau aprašas tai tikrai fainas.

JUSTĖ O, tai reikės pasipuošti.

POLO Jo, reiktų.

JUSTĖ O ką man rengtis?

POLO O kam tau persirengti? Ir taip gerai atrodai.

JUSTĖ Į teatrą man taip eiti?

POLO Mmm... Į teatrą aš ketinau eiti su Krisu. Dviese.

JUSTĖ Tai aišku, aš tik šiaip paklausiau.

POLO Klausyk, mums reikia pasikalbėti. Žinai, kuo galėjau, tuo padėjau ir tu esi puiki draugė. Bet dabar, kai...

JUSTĖ Tu turi vaikiną.

POLO Na taip, aš įklimpau, Juste. Ir esu toks laimingas, toks laimingas!

JUSTĖ Taip, tavo gyvenimas keičiasi. Ir laisvalaikis keičiasi. Ir draugai.

POLO Tu visada būsi mano pati nuostabiausia ir geriausia draugė, kad ir ką aš mylėčiau. Tikrai.

JUSTĖ Ačiū, Polo, tu irgi.

POLO O kaip pradinis įnašas, jau turi?

JUSTĖ Jo... Išmuši tu skolą iš antstolio, ypač kai jis –tavo buvęs.

POLO Žiūrėk, kad dar ko tau nepripaišytų.

JUSTĖ Tai va. Klausyk, gal tu su Domu pakalbėtumei? Jis man net ragelio nekelia.

POLO Ne, Juste, aš visai ne į temą. Mes gi net pažįstami normaliai nebuvome. O tu paskambink ne iš savo telefono ir pakels.

JUSTĖ Nu jo...

POLO Bet pinigus jis turi grąžinti. Negyvensi gi čia amžinai...

JUSTĖ Aš tau trukdau?

POLO Man netrukdai, bet...

JUSTĖ Jums trukdau?

POLO Na žinai, privati erdvė niekad nepamaišo, o dar kai su Krisu visados norisi būti kartu, žinai, pati pradžia. Žodžiu, norisi privatumo. Nu žinai, kaip būna...

JUSTĖ Supratau, aš išsikraustysiu.

POLO Na, nevarau dabar taip tavęs į gatvę, bet reiktų kažkaip mąstyti į... ateitį.

JUSTĖ Viskas gerai, nereikia nieko aiškinti. Aš supratau, Polo.

Justė vėl įsijungia televizorių ir padidina garsą.

Instrukcija, kaip verkti. Julio Cortázar

JUSTĖ Labas, Domai. Aš jau įpratau kalbėti į tylą. Į autoatsakiklį. Į sieną. Į kurčią ragelį. Bet vis tiek niekaip neįprantu prie dingusio žmogiškumo. Man rimtai reikia pagalbos, Domai. Aš neprašau nieko, kas man nepriklauso. Domai... Prašau, paskambink man.

Ryšys nutrūksta, padedamas telefono ragelis.

SUGRĮŽIMAS

I’ll be back.

„Terminator“

Vėl prie šeimynėlės buto durų. Justė knibinėja durų spyną, kol jai pavyksta atrakinti duris. Ji įeina į butą, kuriame tamsu, uždega šviesą. Lengviau atsidūsta, prisėda ant sofos. Užlipa ant jos, pašokinėja.

Apeina kambarį kelis kartus. Nutraukia ją erzinantį sofos užvalkalą, išmeta į šiukšliadėžę. Nuo staliuko nuima senovinę didelę vazą ir pastato už sofos, kad nesimatytų. Butas vis labiau panašėja į tą, kuriame gyveno su Domu.

Justė atidaro langus, pabūna, vėl juos uždaro.

Vos įsitaiso ant sofos, iš lentynos pasiėmusi pavartyti knygą, kažkas atrakina duris. Įeina Vytautas – vidutinio amžiaus vyras, nešinas dviem dideliais lagaminais, apsižvalgo, pamato Justę.

VYTAUTAS Sveiki...

JUSTĖ Labas vakaras.

VYTAUTAS Jūs turbūt agentė?

JUSTĖ Agentė?

VYTAUTAS Na, nekilnojamojo turto agentė, kuri pardavinėja butą. Atsiprašau, neatsimenu vardo... Mes tik laiškais bendravome. Aš – Vytautas. Vytautas Norkus.

JUSTĖ Malonu. Aš – Justė.

VYTAUTAS Kaip sekasi?

JUSTĖ Gerai, ačiū.

VYTAUTAS Tai pavyko parduoti?

JUSTĖ Kaip ir jo...

VYTAUTAS Oho, greitai susisukote.

JUSTĖ Ačiū.

VYTAUTAS Tai kas nupirko?

JUSTĖ Aš.

VYTAUTAS Jūs? Rimtai?

JUSTĖ Rimtai.

VYTAUTAS Tai grįžau pačiu laiku?

JUSTĖ Na, kaip pažiūrėsi...

VYTAUTAS Na, jeigu jau susitikome, tai ne veltui. Reikia tokią progą atšvęsti. Turiu šio bei to iš duty free.

JUSTĖ Ilgam parskridote?

VYTAUTAS Ne, tik reikalus sutvarkyti. Baigė galioti pasas, tai, pagalvojau, pasikeisiu. Maniau, kad dėl buto reikės dar atskristi. Bet labai gerai čia viskas išėjo –du zuikiai vienu šūviu.

JUSTĖ Nu jo...

Vytautas atidaro kelioninį lagaminą, ištraukia iš jo butelį.

VYTAUTAS Romas tiks?

JUSTĖ O tik stipriųjų gėrimų turite?

VYTAUTAS Na, taip. Sau pirkau, nesitikėjau svečių...

JUSTĖ Suprantama. Tik kad aš ne svečias.

VYTAUTAS Tai išgersim į naujos šeimininkės sveikatą!

JUSTĖ Ačiū! Beje, šeimininkė šiandien norėtų miegoti čia viena.

VYTAUTAS Palaukit, palaukit... Justė vardu esate, teisingai? Tai va, Juste, pristabdom arklius. Aš šiandien parskridau iš Amerikos, taip?

JUSTĖ Taip.

VYTAUTAS Esu pavargęs po kelionės, taip?

JUSTĖ Taip.

VYTAUTAS Grįžtu namo ir randu čia netikėtą damą. Fine?

JUSTĖ Fine.

VYTAUTAS Tai viskas ok, bet nereikia manęs iš namų varyti, čia vis dar mano namai.

JUSTĖ Bet juose jau gyvenu aš.

VYTAUTAS Palaukite, Juste, o jūs rankpinigius davėte?

JUSTĖ Už butą?

VYTAUTAS Na taip.

JUSTĖ Taip, daviau. Beveik keturis tūkstančius.

VYTAUTAS Oho – niekas manęs neinformavo ir į mano sąskaitą nepervedė.

JUSTĖ Keista.

VYTAUTAS Tikrai.

JUSTĖ Šiaip neseniai mokėjau, tai gal nespėjo informuoti.

VYTAUTAS Ok... Aš kažkur turėjau tos nekilnojamojo turto kontoros numerį.

JUSTĖ Aš jums irgi galiu pasakyti.

VYTAUTAS Gerai, diktuokite...

JUSTĖ 861026111.

VYTAUTAS 111?

JUSTĖ 111.

VYTAUTAS Gerai... Skambinu. Gerai, kad pasikeičiau kortelę. Su amerikonišku numeriu čia būtų bankrotas.

JUSTĖ Aha...

VYTAUTAS Niekas nekelia ragelio.

JUSTĖ Negali būti.

VYTAUTAS O sutartį turite? Kokį nors lapelį, kad palikote pinigus?

JUSTĖ Nepasiėmiau... Pasitikėjau žodžiu.

VYTAUTAS Žodžiu?

JUSTĖ Na taip...

VYTAUTAS Tada, panele, nepykite, bet kol neturiu rankpinigių ir sutarties savo rankose, apie jokį jūsų gyvenimą čia negali būti kalbos. Turite savaitę susitvarkyti, kol būsiu Vilniuje. O šiaip – stiklinę išgeriame ir po namus, taip sakant.

JUSTĖ Gerai, į sveikatą!

VYTAUTAS Na va, kita kalba. Į sveikatą! Seniai gimtinėje bebuvau – taip viskas išgražėję, daug reklamų.

JUSTĖ Taip, kapitalizmo rojus.

VYTAUTAS Na, Amerikoj tas pats. Perki, parduodi, imi paskolas. O jūs, beje, būstą perkate su paskola ar grynais?

JUSTĖ Su paskola, aišku.

VYTAUTAS Visai kaip Amerikoje – jie ten kiekvienas prisiskolinęs už save ir dar už savo anūkus. Perka siurblį – lizingas, mašiną – lizingas, butą –lizingas, kelionę – lizingas. O jau butai ir namai, tai tyliu, kokios skolos! Aš galvoju: o kada jie visa tai grąžins? O jie visai nesiparina, nė kiek.

JUSTĖ Nes smagu turėti savo lizdelį.

VYTAUTAS Užtai, tiesą sakant, aš ir tikėjausi, kad neparduosime mes to buto. Ir kainą užkėlėme. Ir vis tiek – pardavė. Nors imk ir kortomis atsilošk.

JUSTĖ Kortomis?

VYTAUTAS Nu.

JUSTĖ Kaip tai įsivaizduojate?

VYTAUTAS Paprasčiausiai – jeigu pralošiu, butas jūsų. Jeigu išlošiu – dzin tie visi rankpinigiai, kuriuos davėte agentei, butas priklauso man.

JUSTĖ Tikrai?

VYTAUTAS Tikrai.

JUSTĖ Garbės žodis?

VYTAUTAS Nepasitikiu aš nei žodžiais, nei garbe. Susitarimą pasirašyti reiktų ant lapelio.

JUSTĖ Ir tai galios?

VYTAUTAS Tai aišku. Tuoj, pasiimam popieriaus... Išplėšiam du lapus... Vienas jums, kitas man. Rašome: data...

JUSTĖ Kokia šiandien diena?

VYTAUTAS (pasako spektaklio metu esančius metus ir mėnesį). Kuri diena? (Justė pasako spektaklio metu esančią dieną.) Gerai. Tada aš, Vytautas Norkus... O jūs rašote savo – Justė... Kokia pavardė?

JUSTĖ Girdauskė.

VYTAUTAS Girdauskė... Gerai, įrašėte?

JUSTĖ Taip.

VYTAUTAS Tada vienodas tekstas eina: šiuo dokumentu teigiu, kad butas, esantis Antakalnio g. 4–14, nepriklauso man ir visas teises perleidžiu Justei Girdauskei. O jūs rašote...

JUSTĖ Vytautui...

VYTAUTAS Norkui.

JUSTĖ Parašiau.

VYTAUTAS Gerai, pasitikrinkime.

Abu perskaito vienas kito lapelius.

VYTAUTAS Tvarkoj?

JUSTĖ Tvarkoj, tik nėra kablelio po vardo ir pavardės.

VYTAUTAS Mes tuoj žaisim didesnį žaidimą, nesismulkinkim.

JUSTĖ Gerai.

VYTAUTAS Tai dabar telieka parašiukas.

JUSTĖ Palaukite, dar nepralaimėjau.

VYTAUTAS Laimėjusio žmogaus lapelį suplėšysime ir tiek. Abu pasirašom, dabar, nėra čia ko tempti gumos. Ir padedam priešais save.

Jiedu pasirašo ir padeda pasirašytus lapelius priešais save ant stalo.

JUSTĖ Kaip žaisim?

VYTAUTAS Dedant kortą reikia išlenkti stikliuką.

JUSTĖ Kas čia per taisyklės?

VYTAUTAS Įtampai nuimti – nieko rimto.

JUSTĖ Oho, net baisu pradėti.

Vytautas išsitraukia kortų kaladę iš kelioninio lagamino.

VYTAUTAS Jo, bet kartais tai visai geras būdas. Be teismų visokiausių, aiškinimosi. Dešimt minučių ir visas tavo gyvenimas išspręstas. Pradedam?

JUSTĖ O ką žaisim?

VYTAUTAS Durnių.

JUSTĖ Durnių?

Vytautas išmaišo kortas, pradeda jas dalinti.

VYTAUTAS Na, su kokiu pokeriu iki paryčių galime užtrukti. Be to, esame tik dviese.

JUSTĖ Gerai, durnius tai durnius, žaidžiam. Aš pradedu.

VYTAUTAS Gerai, atrodo, tamsta esate nesustabdoma.

JUSTĖ Taip, kai įsivažiuoju, nebegaliu sustoti. Ir taip nuo mažų dienų...

VYTAUTAS Oho. Aš numušiau.

JUSTĖ Numušėte. Kas dabar? O dabar – aš numušiau, cha cha! Gera pradžia.

VYTAUTAS Daug gyvenime buvo tų pradžių. Gimimas, krikštynos, armija, vestuvės. Butas, vaikai.

JUSTĖ Tai su žmona butą dalinsitės per pusę?

VYTAUTAS Ne, kodėl turėčiau?

JUSTĖ O pirkote kartu?

VYTAUTAS Galima sakyti, kad kartu.

JUSTĖ Tai kaip čia tada išeina?

VYTAUTAS Na, palieku jai butą Čikagoje, o pats pasiimu šitą butą.

JUSTĖ Pasiimate šitą butą, supratau.

VYTAUTAS Dalybos yra dalybos.

JUSTĖ Ir viskas su išskaičiavimu, ar ne?

VYTAUTAS Neskaičiuosi, negyvensi, pupa.

JUSTĖ Pupa?

VYTAUTAS O kas? Mažytė rausva pupytė-putytė.

JUSTĖ Vadinkite, kaip norite, bet jūs pralošėte. Viskas – nebeturiu kortų!

VYTAUTAS Taip greitai?

JUSTĖ Jo, laikas bėga greitai, ar ne? Penkeri metai šast ir pralekia. (Justė paima pasirašytą popieriaus lapą.)

Aš suplėšau savo turto atidavimo sutartį, viskas.

Justė suplėšo buto sutartį. Vietoj Vytauto atsiranda Domas. Jis nusivelka megztinį.

DOMAS Ką gi – sveikinu, pagaliau ir tu kažką laimėjai.

JUSTĖ Oho, koks malonus sveikinimas.

DOMAS Taip, verta atšvęsti ir pasibučiuoti!

JUSTĖ Nemanau.

DOMAS Prieik arčiau, gražuole...

JUSTĖ Baik, Domai, ką darai?

DOMAS Aš ne Domas.

JUSTĖ Domai, nelįsk!

DOMAS Jos visos iš pradžių taip sako, o paskui – patinka.

JUSTĖ Domai, paleisk mane!

DOMAS Geriau nesipriešink, nes susižeisi, Juste.

JUSTĖ Tu man šlykštus!

DOMAS Užsičiaupk, kale!

Domas-Vytautas bando išprievartauti Justę ant sofos, pradeda ją smaugti, ji griebia iš už sofos vazą ir trenkia jam per galvą. Jis parkrenta ant žemės.

JUSTĖ Nori pasibučiuoti, Domai? Pasibučiuojam. Skanu? Taip, aš laimėjau. Butas mano, aišku? Ar aišku, Domai? (Paspiria jį koja.) Fuck – galėtumei tiek ir nekraujuoti. Ištepsi mano naują kilimą.

POLO Sėdi du bičai kalėjime.

– Kiek metų gavai? – klausia vienas.

– Devynis.

– Tai ką padarei?

– Žmoną pasmaugiau. O kiek tu sėdėsi?

– Penkiolika.

– Oho, tai ką tu padarei?

– Darbe fortkę atidariau.

– Negali būti, nepudrink smegenų!

– Rimtai.

– Tai kur tada tu dirbi?

– Povandeniniame laive...

FINANSŲ MAFIJA

Pati nykiausia neturto rūšis –neturtas tarp turtų.

Seneka

SILVIJA Pagaliau, Justyte, sugrįžote. O tai, galvoju, apsitarėm, priplanavom čia šakėm ant vandens, o rezultato jokio.

JUSTĖ Yra rezultatas, štai.

SILVIJA Ką man čia duodate?

JUSTĖ Pasirašytą dokumentą, kad savininkas sutinka man perleisti savo turtą.

SILVIJA Aha, liuks... O notaro patvirtinimą turite?

JUSTĖ Neturiu, juk užtenka parašo, ar ne?

SILVIJA Kartais užtenka. Pažiūrėsim... Ar turto vertinimo bylą turite?

JUSTĖ Turiu.

SILVIJA. Aha, ačiū, šaunuolė... Ir kiek įvertino?

JUSTĖ Šimtui tūkstančių.

SILVIJA Na, žiūrime, ką turime. O... Visai nieko toks butukas... Dviejų kambarių, ar ne?

JUSTĖ Taip, kaip parašyta.

SILVIJA Aha... Antras aukštas... Nu liuks – gerą variantą gavote. Kiek čia kvadratų?

JUSTĖ Keturiasdešimt penki.

SILVIJA Ot, normaliai kaip vienam žmogui, netgi, sakyčiau, labai padoriai, Justyte.

JUSTĖ Ačiū.

SILVIJA O remonto reikės?

JUSTĖ Ne, nemanau.

SILVIJA Nu ir gerai – su tais remontais, žinokite, geriau ir neprasidėti, bože bože, kiek vargo būna.

JUSTĖ Ne, apsieisiu. Tai galime pasirašyti sutartį?

SILVIJA Šiaip pirmiausiai pasirašome pirkimo–pardavimo sutartis su savininkais, taip ir mums saugiau, ir jums, žinote, kad nepabėgtų tie savininkai kur nors.

JUSTĖ Nepabėgs, viskas gerai.

SILVIJA Nu tai šitą turime, per šią savaitę vis tiek jums reikės užsukti į notarų biurą ir normaliai viską su savininku susitvarkyti, o kol kas mes galime pasirašyti paskolos sutartį.

JUSTĖ Gerai, atspausdinkite, pasiskaitysiu.

SILVIJA Tuoj atspausdinsiu, žinoma.

Silvija atspausdina sutartį.

SILVIJA Nors nėra ten ką skaityti, vieni formalumai, standartas.

JUSTĖ Ačiū, paskaitysiu.

Justė permeta sutartį akimis.

JUSTĖ Čia parašyta, kad jeigu norėsiu paskolą grąžinti anksčiau, mokėsiu baudą. Kodėl?

SILVIJA Na, tai toks išimtinis punktas. Jeigu imtumėte linijinį mokėjimo būdą, tada reiktų, o jeigu anuitetinį, tada nereikia. O jūs, kiek pamenu, imate anuitetinį.

JUSTĖ Taip, tai kam tada išvis reikia to baudos punkto, jeigu man jis neaktualus? Ir bauda – 5 000 eurų, jeigu galėsiu paskolą grąžinti anksčiau. Nėra jokios logikos.

SILVIJA Mes turime savo logiką.

JUSTĖ Tikiu. Bet gal galima tada tiesiog ištrinti šitą punktą, kad neklaidintų?

SILVIJA Ne, sutartis netaisoma.

JUSTĖ Tai čia ne abiejų pusių sutartis, o tik banko sutartis?

SILVIJA Na, galima ir taip sakyti. Bet bankas ir jumis rūpinasi – štai, įtrauktas draudimas.

JUSTĖ Už kurį pati susimoku? Dešimt eurų per mėnesį? Kam?

SILVIJA Na, jeigu mirtumėte, bankas atsiimtų nuostolį.

JUSTĖ Mano gyvybė bankui yra nuostolis?

SILVIJA Ne gyvybė, o jos praradimas.

JUSTĖ Kaip miela – liūdės ne tik draugai, artimieji ir tėvynė, bet dar ir banko darbuotojai.

SILVIJA Na, ilgai neliūdės, tiesą sakant, tik tol, kol gaus išmoką.

JUSTĖ Ir kokia suma bus apdrausta mano gyvybė?

SILVIJA Lygiai tiek, kiek bankas jums paskolins.

JUSTĖ Vau – čia tai geras.

SILVIJA Minusuosime sumą, kurią jau būsite išsimokėjusi, žinoma.

JUSTĖ O mano artimieji?

SILVIJA Oi, jie irgi apdrausti. Priklausomai nuo draudimo tipo, jūsų tėveliai jums mirus gautų penkiolika tūkstančių.

JUSTĖ Ir ką jie veiktų su tais pinigais?

SILVIJA Nu žinote, laidotuvės ir kitos išlaidos.

JUSTĖ Aha... Neturiu tėvelių, tai šitos dalies neimsiu.

SILVIJA Aš irgi manau, kad neverta. Dar turite klausimų?

JUSTĖ Na, turbūt jie nieko nepakeis, ar ne?

SILVIJA Nelabai.

JUSTĖ O Polo sakė, kad galima derėtis, per kelis bankus pasižiūrėti...

SILVIJA Nu, jeigu Poliukas taip nevertina mano laiko, galite ir kitur palakstyti.

JUSTĖ Vertina, tiesiog galvoju dėl tų palūkanų –juk 3,5 % yra visai nemažai, ar ne? Kitur, pavyzdžiui, girdėjau, duoda paskolą už 2 % palūkanų...

SILVIJA Duoda, kai žmogus ir taip nemažai uždirba arba įneša didelį pradinį įnašą.

JUSTĖ Tai kuo daugiau turi pinigų, tuo pigiau gauni?

SILVIJA Taip – tada didesnis kreditabilumas.

JUSTĖ Kas?

SILVIJA Garantija, kad išmokės, sumokės, nebankrutuos.

JUSTĖ Kuo mažiau procentų apkrausite, tuo mažiau šansų, kad bankrutuos, nejaugi nesuprantate?

SILVIJA Nu nesinervinkite, Justyte. Pažiūrėkime dar jūsų pajamas, gal ir pavyks ką padaryti. Kokius bent 2,5 procentuko pritaikyti, gerai? Prisijunkite, Justyte, prašau prie savo internetinės bankininkystės.

Justė prisijungia prie internetinės bankininkystės.

SILVIJA Nu va, žiūrim, ką turim, Justyte...

JUSTĖ Galite nevadinti manęs Justyte?

SILVIJA O kur jūsų praeito mėnesio alga?

JUSTĖ Nežinau, turi būti...

SILVIJA Palaukite, nematau ir užpraeito mėnesio...

JUSTĖ Gal vėluoja?

SILVIJA Blogai, jeigu vėluoja.

JUSTĖ Turėjau biuletenį, gal todėl?

SILVIJA Nu vis tiek labai blogai, gi taryba svarstydama žiūrės pusės metų pajamas.

JUSTĖ O ta taryba – tai ne jūs?

SILVIJA Visaip būna, bet negali gyventi pažadais, Juste.

JUSTĖ Bet pažadais duodate paskolas.

SILVIJA Justyte, ką čia šnekate?

JUSTĖ O štai ką, Silvijyte: „Gyvenimas bus geresnis, savarankiškesnis, laisvesnis.“ Gyvenimas su skolom!

SILVIJA Bože moj, ko jūs tikitės atėjusi į banką?

JUSTĖ Tiesiog nusipirkti būstą ir gyventi jame šimtą metų saugiai, ne-ju-di-na-mai!

SILVIJA Nu tai žaiskite loterijoje arba raskite aukso puodą. Čia – bankas, ne kokia giminaičio dovana, Justyte!

JUSTĖ Čia jūsų banko „humanistiniai principai“?

Kelti įtampą, vykdyti selekciją, kaip kokiems gyvūnams, ir dar iškelti save aukščiau visko – gal duosim, gal neduosim paskolą, lyg darytumėte didžiulę paslaugą! Jums gi patiems reikia skolininkų, kad paskui galėtumėte sėkmingai ir legaliai vykdyti savo reketą. Jūs – tiesiog banditai! Legali mafija, tik tiek!

SILVIJA Arba išeikite, arba iškviesiu apsaugą.

JUSTĖ Išeisiu pati, ačiū už sugaištą laiką, viso gero.

SILVIJA Viso gero. Ir, deja, turime konfiskuoti jūsų kreditinę kortelę.

JUSTĖ Ką?

SILVIJA Imant paskolą, vis tiek tektų jos atsisakyti. Viskas jūsų pačios labui.

Justė padeda savo kreditinę kortelę ant stalo.

JUSTĖ Linkiu, kad ir jūsų labui šis tas gero nutiktų!

SUSITIKIMAS FOJĖ

Žmogui nepakanka kaupti žinias, reikia mokėti iš jų gauti palūkanas.

Johann Wolfgang von Goethe

DOMAS Juste, čia tu?!

JUSTĖ O, labas!..

DOMAS Ar tau viskas gerai?

JUSTĖ Puikiai. Nežinau.

DOMAS Atrodai kažkaip keistai...

JUSTĖ Susiriejau su banko konsultante.

DOMAS Pasitaiko.

JUSTĖ Vis dar imu paskolą būstui, kaip žinai.

DOMAS Sveikinu!

JUSTĖ Ačiū. Jau net gyvenu ten, bet formalumai užknisa.

DOMAS Suprantu. Gal galiu kuo padėti? Pinigų dar neturiu, bet kai gausiu, tikrai atiduosiu. O šiaip –galiu pakonsultuoti, paraišką užpildyti...

JUSTĖ Viskas gerai, aš ir pati galiu.

DOMAS Tai super.

JUSTĖ Jo.

DOMAS Gerai, tada eisiu. Turiu reikalų ir aš banke.

JUSTĖ Domai...

DOMAS Taip?

JUSTĖ Gal nori užsukti vakarienės?

DOMAS Nežinau, ši savaitė tokia užimta...

JUSTĖ Ne ne, aš ne dėl pinigų. Tiesiog įkurtuvių vakarienė. Polo irgi bus. Žinai, naujas būstas, naujas gyvenimas. Kam man tos senos parkės?

DOMAS Nu jo...

JUSTĖ Tai va. Tiktų poryt?

DOMAS Gal... Turiu pasitarti. Žinai, šiuo metu aš ne vienas...

JUSTĖ Tai jokių problemų. Aš irgi, jeigu ką, su Polo draugauju.

DOMAS O jis ne...

JUSTĖ Ne ne, jis universalus.

DOMAS Aha, ok. Tai džiaugiuosi už jus. Manau, kad ateisim.

JUSTĖ Super, lauksiu. Septintą tiks?

DOMAS Tiks.

JUSTĖ Ok, atsiųsiu adresą. Gyvenu netoli upės.

DOMAS O, pasisekė. Visada norėjai gamtos.

JUSTĖ Taip, kartais svajonės pildosi.

POLO Kartą per matematikos pamoką mokytoja manęs paklausė:

– Jei vienoje tavo kelnių kišenėje yra 10 eurų, o kitoje – 30, ką tai reiškia? Atsakiau:

– Mokytoja, tai reiškia, kad užsimoviau svetimas kelnes.

PASKUTINĖ

VAKARIENĖ

Nors tiesa ir labai reta, jos pasiūla visad viršija paklausą.

George Bernard Show

Justės butas atrodo lygiai taip pat, kaip jos ir Domo butas pirmoje scenoje.

JUSTĖ Na kaip – gerai paserviruota?

POLO Viskas atrodo puikiai...

JUSTĖ Kaip manai, vyną jau dabar nešti ant stalo ar kai ateis?

POLO Raudonąjį galima dabar, o baltąjį dar pašaldyčiau.

JUSTĖ Atsiprašau, kad nepakviečiau Kriso...

POLO Jėzus, Juste, tai aš atsiprašau. Kažkaip negražiai ten baigėsi su tuo išsikraustymu...

JUSTĖ Ai, nekreipk dėmesio – pati dingau ir tiek, norėjau viską savarankiškai užbaigti. Kaip matai, kartais ir nesklandumai būna geras spyris į užpakalį imti ir veikti...

POLO Nu jo, bet smagiau be tų spyrių į užpakalį...

JUSTĖ Kaip jums su Krisu – viskas gerai?

POLO Dabar apsipykę, bet bus gerai.

JUSTĖ Tikrai?

POLO Tikrai. Žinai, mes tokia itališka porelė. Temperamentas kai užverda, tai uch! Užtai džiaugiuosi, kad susitaikėte su Domu.

JUSTĖ Jo, aš irgi.

POLO Ir tau visai nieko, kad jis ateis su savo mergina? Įdomu, kas ji...

JUSTĖ Polo – gyvenimas tęsiasi. Negaliu amžinai gyventi prisiminimais, ar ne?

POLO Žinai, čia toks hepiendas, kaip pasakoj: butą nusipirkai, su Domu susitaikei, belieka ir tau antrą pusę susirasti ir viskas – gyvenimas sutvarkytas.

Skambutis į duris.

JUSTĖ Tu ta mano antroji pusė, jeigu ką.

Justė nueina atidaryti durų.

POLO Ką?

Iš koridoriaus girdisi balsai.

JUSTĖ Sveiki...

DOMAS Labas.

SILVIJA Sveiki.

JUSTĖ Užeikite, prašom...

DOMAS Susipažinkite. Čia – Justė, o čia – Silvija.

JUSTĖ Mes jau pažįstamos, ačiū.

DOMAS Rimtai? Iš kur?

JUSTĖ Ai, tas gyvenimas...

DOMAS Čia – prie vakarienės.

JUSTĖ Ačiū, pažįstamas vynas! Tai užeisite? Nesiaukite, viskas gerai.

Visi ateina į svetainę, kur prie stalo stoviniuoja Polo.

Justė nešasi jai įduotą vyno butelį.

POLO Dieve brangus, ką matau?!

SILVIJA Poliukas, labas!

JUSTĖ O čia – Polo. Bet, kaip matau, visi pažįstate. Tuoj, pamerksiu gėles į vazą.

DOMAS Jaukus butukas... Seniai čia įsikūrei?

JUSTĖ Su Polo čia gyvename jau... Savaitę.

SILVIJA Ai, tai čia ir Polo butas?

JUSTĖ Taip, abiejų butas.

SILVIJA Supratau...

POLO Gal ko įpilti?

DOMAS Mes raudonojo vyno atsinešėme. Nors nežinojome, ar bus mėsa, ar žuvis.

JUSTĖ Pataikėte, raudonasis tiks. Polo, paduok kamščiatraukį.

POLO O kur jis?

JUSTĖ Oi, dar nepripratai, brangusis, prie naujų namų. Stalčiuje, virtuvėje.

POLO Tuoj, sekundę.

DOMAS Galvojau, ar čia pataikėme – namas kažkur matytas, gal kada nors ir esu buvęs. Taip, man atrodo, kad iškraustinėjome už skolas žmones iš ketvirto buto.

JUSTĖ Čia ir yra ketvirtas butas.

DOMAS Aha. Na, tai gal buvęs savininkas nusipirko butą iš varžytinių ar panašiai...

POLO Nu, kur tas buteliukas? Papilstysiu, gerai?

Polo atkemša butelį ir pradeda pilstyti vyną į taures.

JUSTĖ Ačiū, mielasis. Tai sėskite, nestovėkite, viskas paruošta. Belieka pašildyti, jeigu jau atvėso.

SILVIJA O kas vakarienei?

JUSTĖ Kiauliena.

SILVIJA Mmm...

JUSTĖ Aukščiausios rūšies kiauliena.

Justė nueina atnešti patiekalo.

SILVIJA Nu gerai. Mėsytę labai mėgstu. Veršieną, šernieną, elnieną...

POLO Kiaulieną...

SILVIJA Ai, Polo šmaikštuolis, kaip visada. Kaip gyveni, zuiki?

POLO Lakstau vis dar, lakstau.

SILVIJA Nu bet tai jau, matau, pats metas susitupėti. Butas kartu, verslas kartu, kur tau jau čia belakstyti, Polo?

Justė sugrįžta.

JUSTĖ O štai ir patiekalas!

SILVIJA Vau!

JUSTĖ Duokite lėkštes, prašau.

SILVIJA Kokia įdomi čia ta kiauliena...

JUSTĖ Maltinukai, naujausias receptas.

SILVIJA Nu gerai, pabandysime... Ačiū, užteks. Atsimeni, Domuk, kai gaminau tau triušienos maltinukus. Skanu buvo, ką?

DOMAS Ačiū, Juste. (Tyliai, tik Silvijai.) Silvija, čia aš esu Domas.

SILVIJA Žinoma, Domuk, čia tu esi Domas. Bet taigi čia visi savi, ar ne?

DOMAS Taip taip, žinoma.

SILVIJA O ką tu, Juste, geriausiai gamini?

JUSTĖ Šiaip aš... negaminu.

SILVIJA Oho – tai čia tokia pirma vakarienė?

JUSTĖ Arba paskutinė – kaip pažiūrėsi.

POLO Čia kaip tam anekdote. Užrašas ant vartelių: „Piktas ir didelis šuo. Grandinė pagaminta Kinijoje.“ Čia kaip pažiūrėsi, ar ne? Žmogus irgi kartais esi kaip kiniška prekė.

JUSTĖ Gerai jau, gerai. Polo, sakyk „stop“, kai jau užteks.

POLO Jėzus, stop, stop, stop!

JUSTĖ Jūs čia visi dietos laikotės ar ką, išskyrus Domą?..

SILVIJA Paragausim, o jeigu ką, pakartosime. O tu neįsidėsi?

JUSTĖ Įsidėsiu, įsidėsiu, viskas gerai. Svečiai –svarbiausia. Na ką gi – pakelkime taures už mūsų susitikimą, už naują gyvenimo etapą!

POLO Ir už butą!

JUSTĖ Ir už butą, už meilę sau ir pinigams, ir vieni kitiems!

SILVIJA Bože moj, man patinka šitas tostas!

JUSTĖ Na ką, tai skanaus, nesikuklinkite. Daug pridariau, galima bus pakartoti.

POLO Mmmm...

DOMAS Skanu, Juste.

SILVIJA Trys žodžiai: nuo-sta-bu. Dar nesu valgiusi tokios skanios kiaulienos.

JUSTĖ Džiugu girdėti.

SILVIJA Galima pakartoti?

JUSTĖ Prašom, prašom, man labai malonu, kad patiko.

SILVIJA Kai jau skanu, tai skanu, tilps dar truputukas.

JUSTĖ Smagu, kad apetitu nesiskundžiame. O kaip jums šiaip sekasi, Domai?

DOMAS Mums? Neblogai...

SILVIJA Domas man pasipiršo! Štai, žiedelis. Penkių karatų!

JUSTĖ Kažkur matytas...

DOMAS Tikrai nematytas.

POLO Tai sveikinu, zuikučiai mano, proga dar vienam tostui!

JUSTĖ Tai jau tikrai...

POLO Už sužadėtinius, tegul gyvena ilgai ir laimingai!

Visi pakelia taures.

JUSTĖ Tai kada vestuvės?

DOMAS Dar negreitai.

SILVIJA Pavasarį. Bet jau ruošiamės. Svečių sąrašas, meniu... Beje, gal pasidalintumei tuo kiaulienos receptu? Manau, kad būtų labai ekonomiškas ir skanus variantas, ar ne?

JUSTĖ Nemanau.

SILVIJA Kodėl ne?

JUSTĖ Nes pirma reikia nužudyti žmogų kiaulę, kad tai pagamintum.

SILVIJA Nesupratau?

JUSTĖ Sakau, kad pirma reikia nužudyti žmogų, kad pagamintum šitą kiaulieną.

Pauzė. Silvija ir Domas susižvalgo.

SILVIJA Kur čia tualetas?

JUSTĖ Tiesiai prie durų, kairėje.

Silvija išlekia į tualetą užsiėmusi burną.

POLO Juste, tu gi čia nerimtai, ar ne?

JUSTĖ Galima į tai pažiūrėti ir nerimtai, žinoma. Nelengva turėti žmogų savyje.

POLO Fuck, Juste, mes gi galime apsinuodyti!..

JUSTĖ Neturėtumėte. Mėsa buvo užkonservuota. Tau gi patinka konservai, ar ne?

POLO Skambinu greitajai.

JUSTĖ Skambink. Gali perduoti ir nuo manęs linkėjimus kolegoms.

DOMAS Einu, pažiūrėsiu, kaip ten Silvija.

Domas nueina į tualetą. Polo, pasiėmęs išmanųjį telefoną, skambina greitajai.

JUSTĖ Stebėtinai mandagus, ką? Prisivalgęs tiek mėšlo. Gal jis įpratęs misti žmogiena?

POLO Alio, greitoji? Apsinuodijimas, labai rimtas. Reikia išplauti skrandį. Gal net ne vieną. Ir lašelinės reikės. Nuo... kiaulienos. Adresas? Antakalnio keturiolika...

JUSTĖ Keturi.

POLO Keturi. Gerai, laukiam.

Pauzė.

POLO Einu į lauką, man reikia gryno oro.

JUSTĖ Gerai, kvėpuok giliai.

Polo išeina. Justė įsipila dar vyno, kilsteli taurę nematomam žmogui, išgeria. Grįžta Domas.

DOMAS Silvijai tikrai labai blogai.

JUSTĖ Nesistebiu. O tau ką – nieko?

DOMAS Tiesą sakant, nelabai ir valgiau.

JUSTĖ Nepažeidžiamas, kaip visada.

DOMAS Juste, taip negalima. Aš turėsiu paskambinti policijai, tu supranti tai?

JUSTĖ Nebent nusipirkčiau tavo tylėjimą.

DOMAS Ir Silvijos, ir Polo?

JUSTĖ Kol Silvija bus su tavimi, tol tylės. Galėsite įsipareigoti visam gyvenimui. Juk ir taip būsite įsipareigoję, ar ne?

O su Polo mes pora, patylės.

DOMAS Jūs gi ne pora, Juste. Tai blefas.

JUSTĖ Ne didesnis blefas negu mūsų santykiai.

DOMAS Aš tave mylėjau.

JUSTĖ Tu mane skaičiavai, Domai, ne mylėjai.

DOMAS Tikrai, Juste. Aš tave mylėjau.

JUSTĖ Tu turbūt juokauji? Ne, aš negaliu tuo patikėti.

Domas tyli.

JUSTĖ Ką tu ką tik pasakei? Pakartok.

DOMAS Juste...

JUSTĖ. Pakartok.

P. S.

Ar norite nuspalvinti savo pilką kasdienybę?

Jūs neperkate būsto. Jūs perkate naują gyvenimą. Gražiau, šviesiau, arčiau.