teatro žurnalas | 25

Page 1

teatro žurnalas

Nr. 25 kaina 3,99 €
Numerio sudarytoja, redaktorė Dovilė Zavedskaitė Redakcija Ramunė Balevičiūtė Vlada Kalpokaitė Dizaineris, iliustruotojas Vilmantas Žumbys Redagavo UAB Kalbos ir komunikacijų centras Išleido VšĮ „Teatro gatvė“ www.teatrogatve.lt Už galimybę spausdinti nuotraukas dėkojame teatrams ir nuotraukų autoriams Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Tiražas 400 egz. Popierius Serixo 100, 250 g/m2 Šriftai Suisse Int’l, SangBleu Kingdom Leidinio vykdomą projektą „Lietuvos ir pasaulio teatras“ žurnale „Teatro žurnalas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (8 tūkst. eurų) ISSN 2424-4430 Goda Dapšytė TAI MANO KARAS Pokalbis su ukrainiečių režisieriumi Andriy May 4 Aistė Šivytė NUOVARGIS NUO TIKROVĖS Teatras kaip pabėgimas su Jo Strømgrenu 9 Ugnė Kačkauskaitė MOBILIZAVIMOSI PAMOKOS Su Tadu Šarūnu – apie įkarštyje išryškėjantį status quo 13 Kristina Steiblytė ŽVAIGŽDŽIŲ MĖTYTOJAI Pokalbiai su lietuvių šokio kūrėjais 19 Dovilė Zavedskaitė ŠOKTI KARĄ Sociopolitinė pasaulio istorija per šiuolaikinį šokį su Vyčiu Jankausku 27
Silvija Rudokaitė-Čižienė IŠRAIŠKOS ŠOKIO GIMIMAS KARO TRIUKŠME Esė apie choreografės Danutės Nasvytytės veiklą Antrojo pasaulinio karo metais 33 Aušra Kaminskaitė ATSAKOMYBĖ,ADAPTACIJA,ATSTUMAI Kaip karas formuoja kūrėjų sprendimus ir žiūrovų percepciją? 39 Rimgailė Renevytė KRITIKO LAIŠKAS KRITIKAI Penkiolika nežinau, arba ką veikti kritikui karo metu? 47 Gabrielė Labanauskaitė CUKRAUS DULKĖS XXXIII scenos apie karą 49 Mindaugas N astaravičius MIŠKELIS

REDAKCIJOS SKILTIS

Žvelgti į karą iš šalies, patirti jį kaip informaciją – būkime tiesūs – yra privilegija. Mąstyti apie karą, organizuoti paramą, rinkti higienos priemones, kurti performansus, rašyti palaikymo žinutes iš šiltų lovų – yra prabanga. Ryždamiesi numerį paskirti temai „Menas, kai Karas“, rizikavome. Rizikavome ne tiek emociškai perkrauto turinio grėsme, kiek erdve naivumui ir infantilumui. Mes nemokame būti vienoje teritorijoje su karu, todėl daugumai pasileidžia instinktyvios veikimo ir mąstymo schemos. Žvėriškos, arba vaikiškos. Suvokdami tai ir prisiimdami atsakomybę, vis tiek ėmėmės karo temos: nes nesiimti būtų reiškę likti už tikrovės ribų.

Gilinantis į archyvinius dokumentus, susidaro įspūdis, kad teatrą kaip meną sustabdo tik tiesioginis bombardavimas. Karo pavojus ir šešėlis – ne. Vieni mokslininkai apibrėžia šį fenomeną kaip žmonijos poreikį turėti galimybę ištrūkti iš realybės (teatras kaip pabėgimas), kiti – kaip erdvę sustiprinti kolektyviškumui, sutelkti ir vienyti, kelti moralę, armuoti nacionalinį identitetą (teatras kaip armatūra). Kiti – kaip paprasčiausią nuolatinį žaidybiškumo ilgesį: „the love of fun is eternal“ (liet. potraukis pramogai yra amžinas). Kitas svarbus teatro aspektas – gyvi kūnai: būti tarp gyvų kūnų, vis dar būti tarp vis dar gyvų kūnų, kurie tebeužsiima menu, t. y. pripažįsta pasaulį esant dar ir vieta estetikai, – štai koks anatominis pojūtis sustiprėja teatre, kai susvyruoja dvasinis –meno prasmės – klausimas. Ne tiek kurti kažką

nauja ir tyrinėti pasaulį per kūrybą, kiek burti kraują vis dar varinėjančius organizmus į bendrą būtį. Teatro vaidmenį karo fone toliau kvestionuoja pirmasis šio numerio trečdalis. Jame –trys pokalbiai, apmąstantys šiandieną sociologiniu, meniniu ir tiesiai­iš­karo­zonos rakursais. Ukrainiečių režisierius Andriy May pasakoja apie savąjį teatro pjūvį karo laiku: „Tai – mano būdas kovoti.“ Apie alternatyvą kovai fronte, teatrą kaip viešą erdvę dialogui, būtinybę turėti aiškią poziciją ir visos rusų tautos (o ypač – jaunosios kartos) atsakomybę kūrėjas kalbasi su teatrologe Goda Dapšyte.

Norvegų choreografas ir režisierius Jo Strømgrenas teatrologei Aistei Šivytei teigia: „Būti nustebintam dabartinių įvykių yra neišprusimo požymis.“ Anot jo, menas aplenkia laiką ir apie karo eigą papasakoja dar prieš jam prasidedant. O tai, kas teatro scenose vyksta dabar, dažnu atveju geriau apibrėžtų ne meno, o žurnalistikos sąvoka.

Teatrologės Ugnės Kačkauskaitės kalbintas sociologas Tadas Šarūnas daugumą klausimų kelia iš kitos pusės: kas svarbiau – laisva menininko valia ar socialinė meno funkcija? Ar dabartinis angažavimasis su karu Ukrainoje vyksta iš tiesų savo noru? Jei karas truks 10 metų, ar ir mes tiek pat laiko reflektuosime jį savo kūryboje? Ir ką darė mūsų valstybė, kurdama Rusų dramos teatrą, bei ką šis kultūrinis likutis rodo apie mus šiandien?

2 Dovilė Zavedskaitė

Net trys straipsniai į karą žvelgia per šokio prizmę. Teatrologė Kristina Steiblytė apie tai, kodėl svarbu meninėmis akcijomis reaguoti į agresiją ir per šokį nešti taiką, kalbasi su šokėjais ir choreografais Agniete Lisičkinaite, Lora Juodkaite bei Šeiko šokio teatro atstovais – Oksana Griaznova, Inga Kuznecova ir Mantu Ūsu. „Teatro žurnalo“ redaktorė Dovilė Zavedskaitė kelia klausimą, ar šiuolaikinis šokis nėra vienas iš informatyviausių šaltinių skaityti sociopolitinę Vakarų pasaulio istoriją, ir su choreografu Vyčiu Jankausku laiškais keliauja per karų geografiją bei jų poveikį šokio menui. Teatrologė Silvija Čižaitė­Rudokienė savo esė grįžta į Antrojo pasaulinio karo metus – laiką, kai Lietuvoje choreografės Danutės Nasvytytės dėka gimė išraiškos šokis. Šis faktas – vidinę laisvę akcentuojančio šokio susiformavimas šalia judant fronto linijoms – šiandien rodosi kaip siurrealus sapnas.

Paskutiniame trečdalyje, teatrologei Aušrai Kaminskaitei apžvelgus, kokie reiškiniai prasidėjus karui ėmė vykti teatro scenose, skaitytojų laukia kiek asmeniškesnė prieiga prie tikrovės: teatrologė Rimgailė Renevytė, iš pradžių kviesta rašyti straipsnį kita tema, pasiūlė esė, kurioje atvirai deklaruoja – „nežinau, ką turėtų veikti kritika šiuo konkrečiu metu“: „Turbūt pirmą kartą stebiu, kaip staiga teatrui pasidarė sunku meluoti. O gal man tapo sunku juo patikėti.“ Panašiai

plėtojosi ir kvietimas prie numerio kūrybos prisijungti dramaturgei Gabrielei Labanauskaitei: užuot ruošusi esė apie dramaturgų šio laiko jausenas, ji pasiūlė sukurti keletą scenų kaip šiandienos refleksiją. Taip greitai užgimė „Cukraus dulkės“ – kūrinys, kuriame kalbama ne tik žodinėmis reikšmėmis, bet ir pačia teksto forma –pasimetusiomis raidėmis, taškų platybėmis, išbrauktomis frazėmis ir tuščiomis scenomis.

Apie numerio vizualinę idėją dizaineris Vilmantas Žumbys nedaugžodžiauja: „Sutrikusi šiandiena neturi taisyklių, jautrumas susiduria su pavojumi, kažkas išgyvena skausmą ir ieškodamas vilties leidžiasi į tarpgalaktinę kelionę.“

Numerio priedas – dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesė „Miškelis“, kurioje žvelgiama į istorinę Rainių tragediją. Pasirinkdami šį kūrinį, norėjome ne tiesiogiai pratęsti numerio temą, bet pakviesti kelti klausimus: kodėl šio konkretaus istorinio įvykio gaivinimas vyksta šiandien, kodėl tai daro būtent šis autorius, kaip ši medžiaga gali skambėti teatrinėje ir visose kitose tikrovėse – nuo gatvinės iki feisbukinės? Raginame žvelgti į šį draminį tekstą kaip į daugiamatį dialogą su praeitimi, dabartimi ir mūsų (ne)gebėjimais tą praeitį kalbinti. „Miškelis“ – tarsi tylus skeletų spintose krebždesys ir kikenimas, kuriame lygiai tiek pat svarbu ir tai, kas pasakoma, ir tai, kas ne.

3

TAI MANO KARAS

Pokalbis su ukrainiečių režisieriumi Andriy May

Karas. Jo akivaizdoje, regis, bet kokie žodžiai –bejėgiai. Tačiau iš nesuvokiamo košmaro karui virtus šiurpia realybe, jis tampa ne tik gyvenimo, bet ir teatro dalimi. Viduriniosios kartos ukrainiečių režisierių Andriy May Rusijos karas prieš Ukrainą užtiko gimtajame mieste – Chersone, kur jis dirbo režisieriumi Mykolos Kulišos vardo regioniniame akademiniame muzikiniame dramos teatre, vadovavo dar 2008 m. įkurtam Mejerholdo centrui, kuravo festivalį „Ljutij/Fevral“. Kai kalbėjomės, jis jau buvo Kelne, kuriame rado prieglobstį kartu su neįgalia mama ir mažamečiu sūnumi. Čia A. May jau bendradarbiauja su vietiniais teatrais, kuria.

Pagrindinis A. May sceninis įrankis – realybė arba, kitaip tariant, dokumentinė drama. Tuo galėjo įsitikinti ir Vilniaus publika. Dar 2014 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre „Naujosios dramos dienų metu“ buvo pristatyti A. May kartu su dramaturge Natalija Vorožbit sukurti „Maidano dienoraščiai“. Dabar režisieriaus kūry­

biniame bagaže jau daugiau kaip keturios dešimtys spektaklių ir dokumentinių projektų Ukrainoje, Rusijoje ir Vokietijoje. A.May gyvenimo aprašyme kaip gimtosios nurodomos dvi kalbos – ukrainiečių ir rusų. Kalbėjomės angliškai.

Keli mėnesiai gyveni Vokietijoje, su šeima radai prieglobstį Kelne. Ar jau teko dirbti teatre? Taip. Kelno teatre gegužę pristatėme skaitymą apie pirmąsias karo dienas „Vom Krieg“ (liet. „Apie karą“ – aut. past.). Kvietimą bendradarbiauti gavau vos atvykęs į Kelną. Kelno teatras norėjo pristatyti renginį karo tema. Iš karto sutikau. Manęs klausė, ar tikrai galiu to imtis, ar man nebus per sunku. Atsakiau, kad man reikia šio projekto. Tai mano karas. Taip, tai yra per sunku, bet aš nesu kareivis, turiu rūpintis mama ir sūnumi, todėl negalėjau išeiti į frontą, tad tai mano būdas kovoti. Kalbėti apie mūsų karą – mano kovos kelias.

4
Goda Dapšytė

Dirbome su dešimties ukrainiečių dramaturgų tekstais apie pirmąsias mūsų karo dienas. Su Kelno teatro aktoriais repetavome tris savaites. Aš jiems žingsnis po žingsnio bandžiau papasakoti ir paaiškinti, kas nutiko. Čia jiems viskas atrodo labai toli. Tarp vokiečių ir mano realybių – praraja. Žmonės labai draugiški ir geranoriški, mums labai padėjo. Mums suteiktas nemokamas būstas, mumis rūpinasi ir suteikia puikias sąlygas, už tai esame labai dėkingi. Tačiau kai kalbame apie situacijos suvokimą – esame labai tolimi.

Todėl, rengdami skaitymą, dirbome ne tik su ukrainiečių autorių medžiaga, bet darėme interviu su aktoriais apie jų patirtis, susidūrimus su karu. Pavyzdžiui, vienos vyresnio amžiaus aktorės tėvas buvo Vermachto kareivis.

Manau, kad „Vom Krieg“ buvo svarbus projektas. Po spektaklio buvo vieša diskusija su publika, kurioje buvo ne tik vokiečių, bet ir ukrainiečių. Tokie susitikimai padeda geriau suprasti, kas vyksta. Asmeninės žmonių istorijos lengviau suprantamos ir priimamos. Mums reikia dialogo. Šiuo metu turime naujienas žiniasklaidoje ir tiek. Žmonėms reikia viešos, atviros erdvės dialogui. Mums reikia susitikti. Teatras yra ta vieša erdvė. Ukrainiečiai diskusijos metu dalijosi jausmais ir išgyvenimais, teigdami, kad nors spektaklio metu verkė, jiems buvo labai baisu ir skaudu, bet to reikėjo, kad pralaužtų nuo karo pradžios užsidėjusį bloką, kad apsivalytų ir išsilaisvintų. Aš visiškai juos suprantu. Man taip pat reikėjo šio projekto. Manau, kad šis bendradarbiavimas buvo naudingas abiem – ir vokiškajai, ir ukrainietiškajai pusei. Šiuo metu dirbu su nauju projektu „Keller“ teatre. Tai bus dokumentinio teatro spektaklis, pavadinimu „Putin Process“. Man jo taip pat reikia. Dirbu su dviem aktoriais: ukrainiečiu ir vokiečiu. Tai turėtų būti kažkas panašaus į Niurnbergo procesą, tik skirta Putinui. Premjera numatyta lapkritį. Mums dabar labai reikia tokios istorijos.

Tačiau, kaip suprantu, ne visos patirtys teigiamos. Deja, taip. Buvau pradėjęs dirbti kino mokykloje, bet bendradarbiavimas nutrūko. Su studentais, tarp kurių buvo ir viena ukrainietė, dirbome su N. Vorožbit pjese „Blogi keliai“. Ši studentė ėmė skųstis, kad tekstas labai sunkus, kad ji iš Charkivo, kad jos gimtoji kalba yra rusų, kad ji myli savo šalį, tačiau jos istorija – didžios rusų kultūros istorija, o pjesės tekstas tam prieštarauja. Man tai buvo visiškai nesuvokiama: kaip įmanoma bėgti nuo karo savo šalyje ir atvykus į Vokietiją šitaip kalbėti? Dėl šio konflikto kilo viešos diskusijos, buvau iškviestas pas departamento vadovybę. Kažkokia beprotybė. Juk tai studentė iš universiteto, kurį pats baigiau ir kuriame kažkada dėsčiau – iš Kijevo nacionalinio Ivano KarpenkoKary teatro, kino ir televizijos universiteto. Niekaip nesuprantu, kodėl ta studentė pasirinko iš Kyjivo vykti į Vokietiją, o ne į Rusiją, kurios propagandai

tarnauja. Bendradarbiavimas su manimi nutrūko. Studentė studijas tęsia. Tai buvo nauja ir netikėta patirtis. Man tai nesuvokiama.

Kelne viešiu ne pirmą kartą. Kelerius metus dirbau su jaunuolius iš Ukrainos ir Vokietijos sujungiančiu projektu „The Future of Europe“, kurio metu gilinomės į Antrojo pasaulinio karo, 2014 m. Rusijos pradėto karo Ukrainoje ir karo Sirijoje klausimus. Pasirodymai vyko ir čia. Dirbau su jaunąja karta, su paaugliais iš Donecko ir Luhansko regionų. Pažįstu žmones iš to regiono, žinau, kad jie – už Ukrainą, todėl man tos studentės pozicija – nesuvokiama ir absurdiška.

Magistro studijas baigei V. Mejerholdo centre Maskvoje, kūrei spektaklius ten įsikūrusiame „Teatr.doc“. Ar daug ryšių nutrūko? Man viskas atrodo paprasta. Rusija pradėjo karą. Taigi apie jokį bendradarbiavimą su jokiais kūrėjais iš Rusijos negali būti ir kalbos. Man nesvarbu, jie už ar prieš Putiną. Teko daug dirbti su „Teatr.doc“, su jo įkūrėjais Jelena Gremina ir Michailu Ugarovu. Tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kai prasidėjo karas, gavau žinutę iš vieno dabartinių šio teatro vadovų, kurioje sakoma, kad jiems reikia mano balso, balso iš Ukrainos, balso iš Chersono. Man toks bendradarbiavimas atrodo neįmanomas. Ko jūs norite? Mano balso? Man reikia, kad jūsų kariuomenės nešdintųsi iš mano šalies. Jūsų kariai yra mano tėvynėje, o jums reikia mano balso?! Taip, mes daug bendradarbiavome, rengėme partizaninio teatro projektą – karo psichologo monologą vieną 2015 m. naktį. Bet tai buvo kita realybė. Dabar tai neįmanoma.

Socialiniuose tinkluose turėjau draugų iš Rusijos. Prasidėjus karui sekiau, ar jie ką nors paskelbs. Nieko. Vienas mano kolega dirba Tagankos teatre vyriausiuoju režisieriumi. Jis iš Ukrainos, iš Berdyčevo. Parašiau jam: Jura, kodėl tu tyli? Jis man atsakė, kad viskas šiek tiek komplikuota, kad vadovauja tik Režisūros departamentui ir nieko negali padaryti. Nesuprantu, kodėl jis liko dirbti šiame teatre.

Kita vertus, Jelena Kovalskaja, buvusi V. Mejerholdo centro Maskvoje vadovė, atsistatydino iš karto, vos tik prasidėjus karui. Tai aiški pozicija, kurią gerbiu. Kaip ir Michailo Durnenkovo, kuris šiuo metu reziduoja Helsinkyje. Tačiau yra tokie kaip Romanas Dolžanskis ir Jevgenijus Mironovas iš Nacijų teatro, kuris lankėsi subombarduotame Mariupolyje... Tai beprotybė! Kas šie žmonės?

Girdėjau, kad Vilniuje esantis Rusų dramos teatras rengia projektą „Mes – Ukraina’22“ su ukrainiečių ir „gerais“ rusų kūrėjais. Projekte dalyvauja Julija Aug iš Kirilo Serebrenikovo teatro. Šio režisieriaus pasisakymas Kanuose, kalbos apie rusų kareivių šeimas ir Romano Abramovičiaus pinigus... Bet jo spektaklis vis tiek atidarys šių metų Avinjono festivalį. Su kolegomis iš Ukrainos

5

Andriy

negalime tuo atsistebėti. Prancūzija toli, bet kodėl toks bendradarbiavimas su „gerais“ rusų kūrėjais vyksta Vilniuje? Kam jums tai?

Kodėl vis tai miniu. Man dabar viskas paprasta: jei esi iš Rusijos, nesvarbu, tu geras ar blogas, nenoriu turėti nieko bendro. Nežinau, kas bus ateityje, bet dabar tariu griežtą ne. Vokietijoje manęs nesupranta, nes čia į bet kokią radikalią poziciją žvelgiama labai atsargiai. Jiems mano pozicija per radikali. Vokiečiai pripažįsta, kad karą pradėjo Rusija, kad tai, kas vyksta, yra baisu, bet jie kelia klausimą, o kaipgi Rusijos žmonės? Mano požiūriu, Vladimiras Putinas yra Rusijos žmonių pasirinkimas, ne mažumos, kaip dabar populiaru sakyti, o visų.

Karas Ukrainoje prasidėjo dar 2014 metais. Jau ir po Euromaidano įvykių buvo juntami ne tik struktūriniai, bet ir atmosferos, bendravimo pokyčiai, keitėsi santykis su nacionaline tapatybe, su valstybe. Ar karas per tuos metus keitė teatrą? Visus tuos metus dirbau su karo temomis. Viskas prasidėjo „Maidano dienoraščiais“, kurie buvo pristatyti ir Vilniuje, taigi man karas prasidėjo tikrai ne dabar. Dabar prasidėjo didysis karas. Paskutinį spektaklį apie karą Ukrainoje stačiau Chersone praėjusių metų spalį. Spektaklio pavadinimas „6,5“. Tai buvo tuometinė karo trukmė. Krymas –prarastas mūsų šalies regionas – netoli Chersono. Tačiau publika spektaklį priėmė nepalankiai dėl vėl keliamos karo temos: mes nebenorime apie tai kalbėti, mes norime komedijų, koncertų, pramogos. Viena vertus, juos suprantu, kita vertus –ne. Tai mūsų karas. Tai jūsų karas.

Po vasario 24­osios tai jau visos mano šalies, visų gyventojų karas. Todėl, man regis, nepakeisti pozicijos buvo nebeįmanoma. Šiandien mano mieste liko gal tik pusė gyventojų.

2013–2016 m. dirbau Ukrainos Ivano Franko nacionaliniame dramos teatre Kyjive. Šis teatras dar ir šiandien nėra pareiškęs jokios atviros pozicijos. Repertuare nėra jokių viešų diskusijų ar susitikimų karo tema, jokių skaitymų ar kitų akcijų. Mane tai stebina. Juk tai nacionalinis teatras, mums reikia jo balso.

Ukrainoje buvo dešimt rusų dramos teatrų, vienas iš jų buvo net nacionalinis. Dabar visi jie pakeitė pavadinimus, o dalis ir repertuarą. Bet diskusija, kad reikia kažką keisti, kad Ukrainos valstybės lėšomis finansuojami rusų dramos teatrai buvo finansuojami ir Rusijos, tęsėsi jau daug metų. Viską pakeitė karas. Buvusiame nacionaliniame rusų dramos teatre dabar vaidinama ukrainietiškai.

Manau, kad teatrams, teatro kūrėjams labai svarbu turėti asmeninę poziciją įvykių šalyje klausimais. Nors nuo „Maidano dienoraščių“ praėjo jau daug metų, viena aktorė man pasakojo, kad tik prasidėjus karui suprato, ko aš prieš aštuonerius metus jos klausiau, prašydamas papasakoti apie savo poziciją. Mūsų teatre tai nėra įprasta, tad aš vienintelis esu jos to klausęs. Manau, kad neįmanoma dirbti su politinėmis, karo temomis ir neturėti asmeninio santykio, asmeninės pozicijos.

Iki šių metų vasario 24­ osios daugybė žmonių Ukrainoje neturėjo asmeninės pozicijos, bet turėjo tam daug pasiteisinimų. Dabar tokios pozicijos neturėti tiesiog neįmanoma. Mums reikia, kad ši pozicija būtų girdima ir teatre: ir Ukrainoje, ir kitur, ir čia, Vokietijoje. Tuo balsu turėtų būti mūsų nacionalinis teatras, bet jis neprisiima šios atsakomybės.

O kaip dėl rusų klasikos? Chersone pernai režisavau spektaklį pagal Antono Čechovo „Žuvėdrą“, bet ne rusų, o ukrainiečių kalba. Tai buvo iššūkis. Visi aktoriai namuose

6
May –dešinėje. Dokumentinis spektaklis „Maidano dienoraščiai“, „Naujosios dramos dienos 2014“, LNDT. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

kalbėdavo rusiškai, tad jiems mano noras vaidinti ukrainietiškai buvo visiškai nesuprantamas. Jie teigė, kad publikai patinka rusų kalba. Turime labai gerą šios pjesės vertimą, dirbome Ukrainos teatre, tad tvirtai laikiausi savo.

Nesu tikras, kas nutiks ateityje, bet, manyčiau, kad atėjo laikas rusų klasikos pauzei. Diskusija, kad Puškinas – tai ne Putinas, man neatrodo adekvati. Putinas yra Puškinas, nes Putinui reikia didžiosios rusų kultūros, jos imperialistinio stiliaus. Turime daug puikių ukrainiečių autorių: ir klasikų, ir naujosios dramos atstovų. Jų tikrai užtenka.

Šiuo metu Chersonas yra okupuotas Rusijos pajėgų, jį valdo okupacinė valdžia. Teatras, kuriame dirbau, turi naują generalinį direktorių. Tai žmogus iš mūsų teatro, buvęs pastatymų dalies vedėjas. Dabar jis vadovauja teatrui. Dalis trupės, kuriems visada patiko rusų kultūra, jau spėjo sudalyvauti rusų armijai, naujajai tvarkai skirtame koncerte. Kas man dabar šie žmonės? Kas bus po karo?

Mūsų teatras turėjo tarptautinį teatro festivalį „Taurijos Melpomenė“. Tai bene didžiausias teatro festivalis Ukrainoje. Buvęs teatro vadovas dabar jį rengia kitur. Mano režisuoto „Vom Krieg“ skaitymas skaitmeniniu formatu taip pat buvo įtrauktas į festivalio programą.

Taigi vėl grįžtame prie asmeninės pozicijos klausimo. Ar ją turi, ar ne. Jei tavo asmeninė pozicija prorusiška, tai ir keliauk į savo svajonių šalį, į Maskvą ar Vladivostoką, ar dar kur, juk didelė šalis.

Daugiausia dirbi su dokumentiniu teatru. Turi daug darbo sunkiomis temomis patirties. Kaip manai, ko (ne)gali teatras karo metu?

„Žuvėdrą“ taip pat galima suvokti kaip dokumentinį teatrą, ji atspindi savo laiko realybę. Balansas tarp meno ir realybės šiuo metu nėra įmanomas. Manau, kad dabar kaip niekada svarbu suprasti, kas yra teatras. Man teatras visų pirma – vieša erdvė. Mums reikia dialogo. Tačiau apie ką? Ir kas turėtų vykti po dialogo? Mums reikia galvoti apie ateitį ir kokia ji bus.

Manau, kad tiems, kurie tiesiogiai neįsitraukia į karo veiksmus, yra būtina suteikti sąlygas refleksijoms, nes kitaip tik sėdime prie savo kompiuterių ir sekame blogas naujienas. Lygiai taip, kaip po Maidano įvykių, mums reikalingos refleksijos čia ir dabar. Tai leidžia darbas su realybe, su dokumentine medžiaga, viešoje erdvėje. Deja, Ukrainoje kol kas tokių iniciatyvų nevyksta.

Man buvo sunku dirbti su „Vom Krieg“ medžiaga, labai sunku. Tačiau esu režisierius, tokia mano profesija, matau, ko reikia publikai, ir tai darau. Tam tikra prasme tai irgi kareivio pozicija. Tai karas: žinau, kas mūsų priešai, žinau, ką reikia daryti, kokį procesą praeiti. Manau, kad mums toks procesas reikalingas kas kartą, kai nutinka kažkas panašaus. Todėl šiandien mano šalyje teatrai veikia. Tai viešos erdvės. Jie tikrai ne visur uždaryti. Teatrai veikia Odesoje, Kyjive, Vinicoje ir kitur.

7
Andriy May Irynos Halaburdos nuotr. iš asmeninio archyvo

Kai kūriau Ukrainoje, siekiau kelti aktualias problemas, bet vis sulaukdavau kritikų pareiškimų, kad priklausau konjunktūrai, kad konjunktūrinėms temoms lengva gauti pinigų ir neva todėl jų ir imuosi. Anot jų, kalbi apie karą, vadinasi, priklausai konjunktūrai. Tačiau ko jūs iš manęs tikitės? Kas kartą aukštojo meno? Todėl tai mano karas. Tie aštuoneri metai. Kas kartą tai buvo susidūrimas su skirtingomis teatro pasaulio pozicijomis. Nesuprantu, kaip galima užsimerkti prieš karą savo šalyje ir apsimesti, kad viskas gerai? Tai beprotybė!

Man reikėjo nuvykti į Donbasą, man reikėjo susipažinti su to regiono paaugliais, man reikėjo juos supažindinti su paaugliais Vokietijoje, man reikia suprasti, kur link mes norime judėti, kur link mums reikia eiti.

Taip, kartais statau klasikines pjeses, bet mano pagrindinis įrankis – dokumentinė drama, kitaip tariant, dirbu su realybe. Tai mano tapatybės istorija. Nesu tikras, kiek mano kraujyje iš tikrųjų yra ukrainietiško kraujo, gal dešimt procentų? Yra vokiško, lenkiško, rusiško. Tad kyla klausimas, kokia mano tapatybė? Aš esu ukrainietis. Man šis atsakymas labai svarbus.

Man reikia kitos ateities savo šaliai, todėl dirbu su jaunąja karta. Noriu, kad vyresniosios kartos pozicija pasikeistų, todėl stačiau jiems

skirtą „6,5“. Mums reikia suvokti savo tapatybę, suvokti, kas esame savo šalyje, kas esame emigracijoje. Teatras mano šalyje labai uždaras, todėl man būtinas šis procesas, kad Ukrainos balsas būtų girdimas ir čia, Vokietijoje, ir kitose šalyse. Po čia pristatomų mano spektaklių ir kitų projektų vis išgirstu nusistebėjimų, kad tai, ką matė, – europietiškas, vokiškajam artimas teatras. Todėl dialogas ir bendradarbiavimas yra būtini ir Ukrainoje, ir už jos ribų.

Paskutinį kartą Maskvoje su spektakliu lankiausi 2018 m., „Teatr.doc“ rodėme mano spektaklį „Vaikas ir karas“. Po pasirodymo buvo surengta diskusija su jaunąja karta. Viena mergina pareiškė, kad ji gimusi jau valdant Putinui, kad jos visą gyvenimą šalyje buvo vienas vienintelis prezidentas, tad jai išėjimas protestuoti į Raudonąją aikštę atrodė visiškai neįmanomas, nes ji gerai žino, kas nutiktų po to. Ji sakėsi norinti kitokios ateities, bet jos pasiekimo procesas atrodo neįmanomas. Tai viskas. Rusijos jaunajai kartai pokytis atrodo neįmanomas. Mano šalies istorija įrodo ką kita: dvi revoliucijos, valdžios kaita – viskas yra įmanoma. Tad už šį karą turime būti dėkingi jaunajai Rusijos kartai ir visiems tos šalies žmonėms. Nes pokyčiai jiems – neįmanomi. Todėl tai mano tema. Tai mano asmeninis karas.

8

NUO TIKROVĖS

Teatras kaip pabėgimas.

Pokalbis su Jo Strømgrenu

Atsimenu, kaip visi su nekantriu susidomėjimu laukėme 2020 metų – gražus, apvalus skaičius, du dvidešimtukai, rodos, privalantys atnešti kažkokių neįprastų naujienų ir pokyčių. Tam tikra prasme jų ir sulaukėme. Tik išmušus 2020 metams, prasidėjo nepaprastai intensyvus istorinių įvykių laikotarpis – dvejus metus gyvename nesibaigiančiame gamtos katastrofų, pandemijų, protestų, krizių, infliacijos ir karų fone. Atrodo, įtampa tik auga, informacinis, nuomonių ir diskusijų triukšmas tik garsėja. Kartais tenka nugirsti juokelį: „Pasiilgstu tų laikų, kai buvo „tik“ pandemija.“ Šiuo metu neretam kūrėjui kyla jo meno prasmės ir paskirties klausimas – ar nestabiliu, žiauriu ir sudėtingu laiku menas turi prasmę? Ką tokiu metu kurti, ką reikėtų rodyti? Ar teatras turi tapti dar viena informavimo priemone, verčiančia žiūrovą nė akimirkai neprarasti sąmoningumo? Ar sunkiu laikotarpiu teatras, kaip ir dauguma kitų menų, turi siūlyti tokį reikalingą pabėgimą nuo tikrovės ir galimybę bent akimirkai užsimiršti? Apie tai kalbėjomės su norvegų choreografu ir režisieriumi Jo Strømgrenu.

Lietuvoje aktualijų diskursai ir informacinis triukšmas labai aktyviai braunasi į teatro sceną. Atrodo, kad scenai kuriantys žmonės jaučiasi beveik privalantys atvaizduoti žiaurią realybę, reflektuoti visiškai „karštą“ informaciją. Kokią situaciją matote iš savo požiūrio taško, savo aplinkoje? Ar teatras linkęs reflektuoti dabartį, o gal aktualijas palieka laiko perspektyvai, laukia, kada prie jų bus galima sugrįžti kaip prie praeities?

Manau, scenoje tinka viskas. Problema prasideda tada, kai visi ima daryti tą patį ar jausti spaudimą. Tada teatras praranda nuostabos momentą ir alternatyvių požiūrių įvairovę. Žinoma, dabartinėje pasaulio situacijoje natūralu kalbėti apie tai, kas sukasi visų mintyse, tačiau jaučiu, kad dalį šiuo metu scenoje pristatomų darbų geriau apibrėžia ne meno, bet žurnalistikos sąvoka. Manau, daug prasmingiau provokuoti mintis apie socialinius ar

politinius reiškinius PRIEŠ jiems įvykstant, pasitelkiant fikcinius pasaulius. Šiandienos informaciniame pasaulyje būti nustebintam dabartinių įvykių yra neišprusimo požymis. Esu perskaitęs bene penkiolika novelių, aprašančių nacizmo iškilimą ir griūtį, ir visos jos buvo parašytos dešimtmečius prieš Antrąjį pasaulinį karą. Esu tikras, kad teatras tada irgi sakė tą patį – kažkas nutiks. Žinoma, mes, norvegai ar lietuviai, apie Ukrainos krizės užuomazgas žinome daug daugiau negu kas nors iš Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos. Tie žmonės, kurie dabar jaučiasi šokiruoti, greičiausiai miegojo per pamokas. Nutinkant tokioms situacijoms, geriausias teatro poveikis – aplenkti laiką, t. y. išreikšti dalykus, kurie dar tik laukia savo žodžio ar apibrėžimo. Kuo teatras asociatyvesnis, tuo lengviau jo turinį galime pritaikyti savo pačių gyvenimams, jausmams ir išankstinėms nuostatoms. Galbūt tada ir teatro kūrinys galės ilgiau gyventi. Pavyzdžiui, šį pavasarį buvo labai susidomėta mūsų kompanijos ankstesniu kūriniu apie rusų disidentų grupę ir jų dvejones, ar pasitikėti nenuspėjama ateitimi, ar laikytis įsikibus praeities didybės nostalgijos (spektaklis „THERE“). Įdomu, kad šis pasirodymas buvo sukurtas prieš dvidešimt dvejus metus, jo premjera įvyko „Pergalės“ kino teatre Vilniuje. Tai buvo pirmas mūsų bendras darbas su Šokio informacijos centru. O dabar norima iš šio pasirodymo kurti televizinę produkciją, nes tai „karšta“ ir aktualu.

Kiek teatras iš tiesų turėtų reflektuoti realybę ir kiek kurti savo tikrovę?

Keblus klausimas. Neturiu apibrėžimo, koks turėtų būti teatro menas, tačiau neabejotinai labiausiai mėgaujuosi stebėdamas ar kurdamas meną, kuris glaudžiai susijęs su realybe. Arba humanizmu, kaip pats esu linkęs tai vadinti. Menas dėl meno man nerezonuoja. Galbūt aiškiau tai matome vizualiuosiuose menuose, kadangi tos meno formos vystymasis išlėkė ne tik į dangų, bet ir į kitas planetas. Kai susiduriu su nesuprantamu meno kūriniu, esu linkęs truktelėti pečiais ir keliauti toliau, nemanau, kad turėčiau ieškoti

9
Aistė Šivytė
NUOVARGIS

informacijos ir bandyti suprasti. Jei menas pats save paaiškina, tuomet man jau įdomu. Tai lyg vienas iš intelekto testų, sukurtų taip, kad puikiai tiktų ir išsilavinusiam vakariečiui, ir vietiniams Kalahario dykumos analfabetams. Menas turėtų būti magnetas, o ne kliūtis. Man. Kitiems tai gali būti kažkas kita. Ir tai yra gerai.

Kokią funkciją tuomet atlieka tik estetinę vertę kuriantis teatras, atsiribojantis nuo tikrovės? Ar jis tampa visuomenės raminimo mašina ir vieta kolektyviai atlaikyti pasaulį?

Dar vienas keblus klausimas. Teatras gali būti tokia daugybė dalykų! Ir priežasčių ateiti į teatrą yra begalė. Nemanau, kad problema yra, pavyzdžiui, kvaila pramoga, kol ją kuriantis menininkas neapsimetinėja, kad tai yra kažkas daugiau. Gera juoko porcija ir pauzė nuo triukšmo bei problemų yra patys geriausi vaistai. Mums reikia kartais išjungti smegenis, tad kodėl to nepadarius teatre? Jei tau patinka svetainėje kabantys paveikslai su peizažais, kodėl nepasimėgavus tokiu pačiu konceptu teatro spektaklyje? Manau, grįžtu prie teatro idėjos, kad tai yra paprasta viešo susitikimo vieta, kurioje galima pamatyti gyvą veiksmą, nepriklausomai nuo turinio. Bandymai apibrėžti, o kartu ir apriboti supratimą, kas turėtų būti teatras, ilgainiui sužlugs. Tai, ką žmonės nori matyti ir ką jiems reikia pamatyti, turi savo pokyčių dinamiką. Niekas nėra pakankamai toliaregis numatyti, kas tai bus, net ir ateinantį sezoną. Aš labai tikiu laisvąja rinka, kurioje ne bandoma įteigti, kas yra „naudinga žmonėms“ matyti, o leidžiama pačiai publikai formuoti repertuarą. Sakau tai kaip visuomenės, kurioje į meną ir kultūrą žvelgiama kaip į

politinius ir ideologinius instrumentus, narys. Vis dėlto, turiu pripažinti, kad man dar neteko matyti visuomenės, kurioje toks rinkos liberalizmas iš tiesų veiktų.

Dabartinių neramumų metu daugumai menininkų ypač aktualus tapo jų kūrybos prasmės klausimas. Pirmosiomis karo savaitėmis Lietuvos socialinėse erdvėse kiekvienas kūrėjo kvietimas pasižiūrėti jo kūrinio prasidėdavo atsiprašymu, kad absurdiška šiuo metu reklamuoti savo darbus. Kaip manote, ar stiprių neramumų, katastrofų metu menas turi prasmę? Ar kūrėjas turi teisintis ir jaustis kaltas dėl to, kad dirba savo darbą, kuris nebūtinai yra susijęs su tragiška, dramatiška realybe?

Turbūt daug kam nepatiks tai, ką pasakysiu, bet jei menininkai atsiprašinėja už savo meną dėl karo siaubo Ukrainoje, jaučiuosi turintis iškelti hipokritiškumo klausimą. Tebesitęsiantis karas Jemene, pasak Jungtinių Tautų Organizacijos, jau pasiglemžė 377 tūkstančius gyvybių. Sirijos konfliktas pražudė 350 tūkstančių žmonių. Šiais metais ten žuvo daugiau civilių negu Ukrainoje. Tai tik keli arčiausiai mūsų Ukrainos karo metu vykstantys konfliktai. Jei pažvelgtume tolėliau, pamatytume, kad šiuo metu karų vyksta ir daugiau. Nesu girdėjęs, kad kas nors atsiprašinėtų dėl savo kūrybos šių konfliktų kontekste. Manau, šiuo atveju esame empatiškesni dėl to, kad Ukraina yra arčiau, mus jungia stipresni kultūriniai ryšiai. Karas yra taip arti, kad jis gali ištikti ir mus. Gerai,

10
Jo
Strømgrenas Stiano Wallumo nuotr. iš asmeninio archyvo

1 Pavadinimas kilo iš afroamerikiečių anglų kalbos ir reiškė sąmoningumą, jautrumą rasinei neteisybei bei diskriminacijai. Dabar šis terminas plačiai vartojamas, jo reikšmė išsiplėtė iki radikalaus sąmoningumo visų mažumų atžvilgiu ir politinio korektiškumo.

kad atveriame sienas Ukrainos pabėgėliams ir padedame, kaip tik galime. Bet argi ne paradoksas tuomet Lietuvos „svetingumas“ Sirijos karo pabėgėliams?

Jei menininkas jaučiasi sukūręs kažką svarbaus ir prasmingo, nematau jokios priežasties, kodėl reikėtų lyginti meninį turinį su dabartine krize. Bet, tiesa, kiekvienas pats pasirenka, ką daryti. Jei turėčiau atsiprašinėti dėl to, kad kviečiu pasižiūrėti savo kūrinio, greičiausiai atsiprašinėčiau dėl Mauritanijoje besitęsiančios vergovės. BBC praneša, kad šiuo metu vergų skaičius siekia 600 tūkstančių. Tai galbūt net blogiau už visus minėtuosius karus kartu sudėjus. Ir net baisiau, nes nepanašu, kad kam nors tai rūpėtų. Nėra jokių sankcijų, jokios paramos, palaikymo. Nes tai yra per toli ir dėl to ne mūsų reikalas.

Ar pastebėjote, kad šiuo metu kaip nors kistų jūsų paties kūrybos būdas?

Dabar patiriu drastiškiausius pokyčius savo kūrybinėje karjeroje. Jie susiję su besitęsiančiais debatais apie socialinę moralę, ypač – Vakarų bendruomenėse. „Woke“ judėjimas1, kurio daug kuriančių mano bendraamžių yra linkę giliai neapkęsti, atrodo, tapo nesustabdoma jėga, kvestionuojančia, kaip mes vaizduojame ir kalbame apie žmones, kultūras, istorinius įvykius, na… apie beveik viską. Galiu nesutikti su šiais naujais iššūkiais, tačiau tai yra galimybė kūrybiškai tobulėti. Tai, ką anksčiau scenoje perteikti buvo taip paprasta, dabar reikia geriau apmąstyti ir perteikti elegantiškiau. Galbūt potekstė, užuominos ir asociacijos taps daug svarbesnės, negu buvo anksčiau. Šie pokyčiai yra labai sudėtingi, kadangi „woke“ judėjimas kiekvienoje šalyje skirtingas. Lūkesčiai menininkams yra radikaliai skirtingi, jei palygintume Norvegiją ir Lietuvą su, tarkime, Jungtine Karalyste ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Mano karjeros galimybės JAV šiuo metu yra labai prastos. Įgimtas vidutinio amžiaus, baltaodžio, cislyčio vyro identitetas staiga tampa didžiule kliūtimi. Kita vertus, yra šalių, pavyzdžiui, Serbija, kur žmonės vis dar nežino „woke“ koncepto reikšmės.

Ar keičiasi jūsų paties meno vartojimo įpročiai? Dabartinės situacijos pasaulyje paveiktas praradau ilgalaikį susidomėjimą žiauriais veiksmo filmais. Matyti sprogstančius tankus nebeteikia tokio pasitenkinimo kaip anksčiau. Vis augantis „woke“ judėjimas man išvystė alergiją politiniam korektiškumui. Keistas ir asmeniškas menas įgavo didesnę vertę. Ir man vis labiau atsibosta meno kokybės problema. Pasiilgstu daugiau kalbų apie skonį.

Jūsų spektakliai yra kuriantys pasaulius. Iš ko kildintumėte norą kurti eskapistines realybes? Manau, kad visi menininkai turi tam tikrų pokyčio taškų. Pirmasis mano pokytis, kurį prisimenu, įvyko tuomet, kai būdamas trylikos metų perskaičiau George’o Orwello „Gyvulių ūkį“. Man iki šiol dar neteko skaityti geresnio paaiškinimo, kas yra politika apskritai ir kas buvo Rusijos revoliucija konkrečiai. Kodėl? Nes tai abstrahuota, nukelta į kitą aplinką – taip viskas staiga pasidaro aiškiau. Geriausias meno bruožas – paaiškinti ką nors per abstrakciją. Štai tokį paprastą atradimą padariau jauname amžiuje ir, kaip sužinojau studijuodamas menus, tai toli gražu nebuvo labai intelektualu. Ilgainiui pradėjau vertinti bendrąsias kompetencijas, kurias visi įgyja mokyklos kieme. Tai vieta, kur gali išvysti visą dramaturgiją, konfliktus ir blogį, kokio tik gali prireikti per teatro režisieriaus gyvenimą. Galbūt mano mokykla buvo ypatinga? Bet kai skaičiau Ibseną, Shakespeare’ą ir

11
Jo Strømgreno spektaklis „THERE“, „Jo Strømgren Kompani“, Vilnius Knuto Bry nuotr. iš „Jo Strømgren Kompani“ archyvo

Čechovą – tris didžiuosius, – jų pjesės atrodė blankios, palyginti su tuo, ką buvau matęs mokyklos kieme. Tai nėra metodas, kurį naudoju kurdamas, tačiau, dirbant su aktoriais ir šokėjais, visada efektyvu sužadinti paprasčiausius prisiminimus.

Nemažai kalbate apie meną, atskirtą nuo realybės. Kaip manote, kokie aspektai būdingi spektakliui, į kurį būtų galima „pabėgti“? Manau, kad esu apsėstas laikino publikos perkėlimo tolyn nuo jų kasdienio gyvenimo. Tai nėra paprastas pabėgimas į nepažįstamą vietą, o labiau mintis, kuri pasilieka žiūrovo galvoje pasirodymui pasibaigus ir nuseka iš paskos, kai žiūrovas išeina į gatvę, grįžta namo. Kaip galime perkelti žmones į kitą erdvę? Pirmiausia – atsisakydami visų laiko ir vietos įvardijimų bei kitų nuorodų, kurios suvaržo mūsų asociacijas. Viskas, apie ką galime pasakyti „primena“, užuot pasakę „yra“, skatina publiką ieškoti nuorodų ir panašumų su jų pačių realybe. Jei pasirodymas virsta jų vaizduote, patirtis gali būti daug intensyvesnė. Kai kurie teatro žmonės mano, kad toks darbo būdas savo neaiškumu ir neapibrėžtumu yra beveik prilygstantis savigynai ar sukčiavimui, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad taip dirbti yra daug sudėtingiau. Man patinka galvoti, kad kuriu teatrą „sunkiuoju“ būdu, nesiremdamas faktais ar realiais įvykiais, o išrasdamas kiekvieną paralelinės visatos detalę.

Ar pasikeičia žiūrovų elgesys ir įpročiai, kai pasaulyje susiklosto sudėtinga situacija? Galbūt publika susikausčiusi, o gal kaip tik į spektaklį ateina atviresnė nei bet kada anksčiau?

Į tarptautines gastroles vykstu jau dvidešimt penkerius metus ir galiu pasakyti, kad krizių metu publikos interpretacijos tampa konkretesnės. Ir dažnai interpretacijos keliauja daug toliau už to, ką siekiau parodyti. Be to, skirtingose šalyse asociacijų lygiai taip pat yra skirtingi. Man labai patinka tai nuspėti ir apskaičiuoti. Pavyzdžiui, žmogus, įstrigęs dėžėje, Baltarusijoje bus suprantamas kaip politinis pareiškimas, o Jungtinėje Karalystėje – kaip farsas. Reginys tas pats, o reikšmės visiškai skirtingos. Kitas pavyzdys: duoną vagianti vienuolė Lenkijoje gali tapti provokuojančiu komentaru apie katalikybę, o Pietų Korėjoje tai bus suvokta kaip paprastas godumo pavaizdavimas. Egzekucijos scena JAV gali būti nerimta, ironiška nuoroda į Quentino Tarantino kūrybą, bet Sarajeve tai sukels didelę įtampą.

Kas jus šiuo metu įkvepia? Kokios realybės, o gal kaip tik fikcinės detalės šiuo metu skatina kurti?

Mano įkvėpimas kyla iš vis keistėjančio pasaulio. Ypač mane žavi išpūstas mūsų įsitikinimas, kad viską kontroliuojame. Dievinu kiekvieną šio įtikėjimo spragą, paverčiančią žmones kvailais primatais, kurie tiesiog stengiasi būti geriausiomis savo versijomis. Pernai skaičiau apie Turkijoje vykusią dingusio žmogaus paiešką. Teritoriją šukavo daugybė savanorių. Po kiek laiko jie išsiaiškino, kad dingęs žmogus visą laiką buvo paieškos komandoje. Tokios mažos istorijos sužadina mano įkvėpimą. Sumišimas, nesusipratimai, puikybė. Turėdamas tai galvoje, visada stengiuosi prisiminti, koks patetiškas ir kvailas esu aš pats – šiuolaikinis Vakarų pasaulio pilietis.

12
Jo
Strømgreno spektaklis „THERE“, „Jo Strømgren Kompani“, Vilnius Knuto Bry nuotr. iš „Jo Strømgren Kompani“ archyvo

Pokalbis su menininku, sociologu Tadu Šarūnu

„Vyksta karas“, – girdime kasdien. Tuo metu, kai gimė šis tekstas, baigiasi ketvirtas karo mėnuo. Pandemija privertė kultūros atstovus sustoti, permąstyti kryptis, pasirinkimus. Karas mūsų pašonėje, atrodo, kuriam laikui kultūros lauką suparalyžiavo. Bet tik trumpam. Dabar gyvename tolesnius savo kultūrinius gyvenimus, „švenčiame juos“ – taikliai įvardija pašnekovas, tačiau kažkas erdvėje ir vėl pasikeitė: dar kartą persvarstėme savo vertybes, pasirinkimus, abejojom ir svarstėm, kokiomis kategorijomis galima (?), leidžiama (?), būtina (!) svarstyti ir veikti: kultūra, kultūrą, su kultūra.

Tadas Šarūnas yra vienas iš tų mąstytojų, su kuriais susitikus nepavyksta užduoti nė vieno pasirengto klausimo: jis pats kėlė daug klausimų, abejojo maniškėmis formuluotėmis. Tiesa, abejojau ir aš: trapus dabar laikas, kuriame, matyt, adekvačiausia kuo daugiau klausimų ir kelti, nes atsakymas įpareigotų šiame lakiame būvyje įsitikinti: ar tikrai žinome tai, kuo grindžiame savo supratimą? „Šiame įkarštyje mes pamatome ne tik atsakymus, kaip mes turime tame įkarštyje elgtis, bet, žiūrėdami tam tikras kultūrinio lauko elgsenas ir santykius su politekonominiu elitu, mes pamatome status quo, kokioje situacijoje esame mes, kaip valstybė ir kaip kultūrinis laukas“, – sako Tadas. Gal šiuo metu iš tiesų būtų

prasmingiau kiekvieną teiginį pakeisti tikslingu klausimu? Lukštenti visas šias daugiasluoksnes problemas nuosekliai, dar ir dar kartą persvarstyti, dar ir dar kartą verti duris, už jų aptikti dar vieną dramblį kambaryje, į kurį neseniai net nebuvo laiko pažvelgti? Šiame tekste Tadas Šarūnas prabils menininko, o kartais ir sociologo balsu.

Kūrėjai, prisiimantys poziciją: kai tik prasidėjo karas, kultūrinės institucijos Lietuvoje reikalavo iš kūrėjų ir atlikėjų prisiimti poziciją karo Ukrainoje klausimu. Tie, kurie delsė, tylėjo, tarsi, savaime suprantama, tapo priskirti prie priešininkų, kaltųjų. Į šią situaciją reikėtų pažvelgti labiau sociologiniu aspektu: status quo buvo, kad tyla nėra gerai. Reikėjo tai pergalvoti. Bet karas ne mūsų, mes neišgyvename jo visų pasekmių. Tie, kurie sako, kad mes kariaujame, man atrodo, truputį meluoja. Nes kariaujam ne mes, o ukrainiečių tauta. O mes išreiškiame tik pagrįstą solidarumą. Tačiau juk iš tiesų pas mus yra kur kas mažiau dramos negu ten, kur ją patiria ta tauta. Matau visuomenėje daug neaiškumo, kaip šis konfliktas yra naudojamas. Meno lauke jis buvo panaudotas savo santykių aiškinimuisi. Prašymai išsakyti savo aiškią poziciją žmonėms, kurie dirbo Rusijos

13
Ugnė Kačkauskaitė
MOBILIZAVIMOSI PAMOKOS

Tadas Šarūnas Živilės Etevičiūtės nuotr. iš asmeninio archyvo

kultūros pasaulyje (imkime kad ir teatro lauką), buvo daugiau šio lauko vidaus santykių atspindys. Nors mes savo šalyje turime tik karo atspindžius, tai sukuria daug chaoso, sukuria situaciją, kurioje perstumdomi galios santykiai. Kiekvienas laukas (meno laukas čia ne išimtis) veikia per santykį su galios lauku: valstybę, politiką, ekonomiką. Reagavimas į šalia karo esančią būseną sukuria tam tikrą netikrumą, kur galima apsistumdyti: sudvejoti autoritetais, pareikalauti, kad jie atsitrauktų ir sudegintų savo kelių dešimtmečių įdirbį, pavyzdžiui, Rusijos auditorijoje. Matau čia konkurencinį aspektą, tačiau aš jo netyrinėju.

Visi tie išsižadėjimo ritualai atrodė truputėlį gąsdinančiai: karo pradžioje visiems buvo labai paprasta ir lengva žiūrėti, kaip Lietuvos kūrėjai, kūrę Rusijoje, turėjo išsižadėti savo premjerų. Tačiau galbūt tam, kad būtų pastatyta viena ar kita premjera, kūrėjui reikėjo turėti dešimties ar dvidešimties metų įdirbį? Buvo stebimasi, kaip vienas ar kitas kūrėjas per vieną dieną nepasako: „išsižadu“. Tačiau, man atrodo, kad tai kur kas daugiau pasako apie galios santykių persiskirstymą arba kodėl šie kūrėjai to paties nekūrė Lietuvoje? Kokios sąlygos čia įmanomos arba ne, kad kūrėjas dažnai tampa tarptautiniu produktu? Viena vertus, sakome smagu, kad kūrėjai garsina Lietuvą, tačiau dažnu atveju tas Lietuvos garsinimas vyksta ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad

vietinėje rinkoje yra tam tikrų trukdžių... Emocijų įkarštyje mes galime pražiūrėti šiuos svarbius klausimus.

Ne paslaptis, rytinėje Lietuvos dalyje turime nemažai kaimyninių šalių gyventojų. Kaip šiuo įtemptu laikotarpiu, kai vyksta karas Ukrainoje, reikėtų kalbėtis? Kaip susikalbėti, kai galimos kelios pozicijos?

Reikėtų pradėti nuo savęs ir prisiminti žmogaus teises. Visus savo piliečius laikyti lygiais. Jei to nesuteikiame – mes kišame sau pagalius į ratus. Siūlau į šią situaciją pažvelgti per Rusų dramos teatro metaforą. Tai yra puiki proga permąstyti, ką darė valstybė, kurdama Rusų dramos teatrą? Koks tai reiškinys? Labai tinkamas, istoriškai susiklostęs pavyzdys: buvo kažkada didesnė mažuma, kuri lietuviškai nekalbėjo. Tiems žmonėms reikėjo unikaliai savos scenos, kad teatrinis veiksmas vyktų rusų kalba. Taigi, sprendinys – įkurtas teatras, kuriame vaidinama rusų kalba. Tokių įkurtų vietų buvo ir daugiau. Taigi: mes turime likutį, kuris niekada nebuvo pergalvotas, į tai net nebuvo pasižiūrėta. Kodėl mes segreguojame savo bendrapiliečius? Aš tai matau kaip kažkokį getą. Turiu omenyje, kad ten yra svarbių socialinių veiklų, kurios turi

14

vykti, tačiau klausimas, kodėl mes neturėjome tos kokybės, kuri kviestų visus vilniečius eiti į šį teatrą? Tam ir yra valstybės suteiktos institucijos: tai niekad nebuvo prioritetinis politikos objektas ar vykdomas labai unikaliai ir novatoriškai. Niekada nebuvo pergalvota, ko tai bendruomenei reikia? Ir ko man, kaip piliečiui, reikia, kad galėčiau pažinti mano bendrapiliečius, kurie priklauso tautinėms mažumoms? Tai iki šiol neišspręsta. Manau, kad mes turėtume užtikrinti kokybišką santykį ir turinį susikalbėjimui su savo bendrapiliečiais. Labai aišku, kokia šio teatro funkcija buvo sovietiniu laikotarpiu, tačiau nesuprantu, kas buvo daroma per trisdešimtmetį atgimusioje Lietuvoje, kai mažumos yra puikiai integravusios, dauguma moka lietuvių kalbą? Žinoma, dalis mažumos iki šiol tebekalba tik savo kalba, jiems reikia savos kalbos, tačiau tai juk yra kultūros namų klausimas. Valstybiniu mastu tai turėtų būti pavyzdinis teatras, pavyzdinė institucija, kurianti ryšius tarp skirtingų tautų bendrapiliečių. Ar šis teatras turėjo sau tokį suvoktą vaidmenį? Ar turėjo tokią valstybės paramą ir matymą? Manau, kad ne. Galima įdomių klausimų iškelti, bet atsakymų nėra.

Taigi, dabar yra erdvė ir laikas tokias problemas permąstyti ir situaciją keisti. Tačiau didesnė problema juk ne kita kalba kalbantys bendrapiliečiai: problema visada yra toje pusėje, kuri turi daugiausia galios. Puikus pavyzdys – Cvirkos paminklas: jį galime nukelti, tačiau ar tai ką nors pakeitė? Cvirkos atvejis parodė, kad politiniam ir ekonominiam elitui nelabai įdomios alternatyvos, kurias formuluoja kultūros elitas. Gali būti keliamas klausimas, kiek siūlomos alternatyvos buvo kokybiškai suformuluotos, tačiau esmė nesikeičia: kultūros elitas siūlė savo sprendinį. Svarbiausia net ne tai, kad jo buvo atsisakyta; svarbiausia, kad jis net nebuvo svarstytas. Tad klausimas šitoje situacijoje – ar mes surasime drąsos ir intelektualinių jėgų padaryti kažką daugiau negu simbolinius veiksmus? Ar tikrai ministras arba Seimas turi nuspręsti, koks turėtų būti paminklas? Man atrodo, kad šiuo metu mums nelabai pavyksta diskutuoti.

Apie meno propagandą

dažniausiai kalbama kaip apie autoritarinių šalių reiškinį, tačiau propaganda vyksta ir demokratijoje. Pats pabrėžėte: „tiesiog mes propaguojame demokratiškas vertybes“. Kada, jūsų manymu, baigiasi kūryba ir prasideda propaganda?

Man atrodo, kad propagandai reikia kūrybos, tačiau ji yra kitokia nei laisva, meninė kūryba. Propagandos mene yra labai aiškios schemos, kaip tas užsakymas yra išpildomas. Dažniausiai

tai nėra labai aukšto lygio menas. Apie tai negaliu kalbėti kaip sociologas, nes šio reiškinio nesu tyrinėjęs, tačiau galiu kalbėti kaip menininkas: kūnu jaučiu, kad vyksta kažkokia netiesa, ieškau būdų, kaip tai atskleisti. Tačiau kaip laisvas menininkas turiu galėti nesiangažuoti, pavyzdžiui, karo Ukrainoje tema. Ir neturėčiau būti dėl to kvestionuojamas.

Kitas klausimas, ar tai yra meno socialinė funkcija, kad mes turėtume informuoti? Manau, kad laisvas menininko pasirinkimas yra kur kas svarbiau nei socialinė funkcija. Kūrėjai turi galėti laisvai apsispręsti, ar jie nori paskirti tam savo meninę praktiką. Tik tuo atveju, jeigu bus galimybė laisvai apsispręsti, mes turėsime tokius atvejus, kur menas turės tą socialinę funkciją, apie kurią kalbame. Tačiau reikėtų į tai žiūrėti atsargiai: tikiu tik savarankišku angažavimusi. Gražu, kad meno pasaulio žmonės patys rodo solidarumą. Tai yra geriausia žinutė, kokia tik gali būti: nueini į koncertą, o tavo sumokėti pinigai skiriami socialiniam tikslui – paremti Ukrainai.

Meninės akcijos: solidarumo išraiška ar galbūt ir atsparios visuomenės kūrimas? Gali būti, kad esame mūsų kūrybinės laisvės pike. Visi iš to kylantys rezultatai mums, kaip nedidelei valstybei, gali padėti išlipti ne tik iš lokalaus, bet ir tarptautinėje aplinkoje vis dar gajaus požiūrio, jog esame posovietinė valstybė, neturinti pasiūlyti ko nors naujo.

Pavyzdžiui, sunkiai galima įtikinti į Švediją atvežti lietuvišką teatrą. Nes vis dar yra įsitvirtinęs požiūris, kad tai – ekonomiškai kolonizuota šalis ir ko gi būtų galima iš jų pasimokyti? Ir tai yra uždavinys visai Rytų Europai: kaip išlipti iš to? Nes tai įgauna labai negražias politines formas: turiu omenyje Lenkiją, Vengriją. Labai džiaugiuosi, kad tokių formų neįgavo Lietuva, bet tai nėra savaime suprantamas dalykas. Ar mums, kaip visuomenei, pavyks išlaikyti tai, ką mes įgavom ir tebeturim po Sąjūdžio? Tai yra krištolinio rutulio klausimas: mes nežinom.

Tačiau pamenu ypač gerus pradžioje vykusius performansus: Rūta Meilutytė plaukė kraujo tvenkiniu, gulėjimas negyvėlių pozomis prie Vokietijos ambasados – tai buvo meno lauko solidarumas. Vyko simbolinio kapitalo perkūrimas. Tai yra maksimaliai geri pavyzdžiai, ką galima padaryti iš meno. Padaryti tokį performansą, kuris sklistų per medijas, yra didelis darbas. Tai labai vertinga. Čia ir yra grynojo solidarumo su ukrainiečiais pavyzdžiai. Tai, ką galima padaryti šioje situacijoje, būtent padaryti tokius dalykus matomus. Tai buvo labai paveikūs vaizdiniai. Manau, kad šie performansai iš tiesų yra noras solidarizuotis, o ne pasiinfluencinti socialiniuose tinkluose. Jie nuoširdūs, paveikūs, tik dėl to jie gali turėti įtaką. Mums visiems tai yra mobilizavimosi pamoka. Karas baigsis, bet pamokos išliks.

15

Ar karo fone saviraiškai paliekama pakankama laisvė?

Turiu savo formuluotę: kare yra didžiausias pralaimėjimas, kai supanašėji su savo priešininku. Demokratijos vertybė – žodžio laisvė. Jei jos nėra, tai jau yra rizika. Ir mes tokią situaciją turime net be karo Ukrainoje. Štai žmonės pasinaudoja garsaus, įdirbį turinčio menininko kūryba (turiu omenyje Dainių Liškevičių), rodo marše, tada pasinaudoja teisinėmis procedūromis daryti spaudimą ir mes turime pato situaciją. Tyrimas nutraukiamas, valstybė atsiprašo suteikdama šiam menininkui nacionalinę premiją. Asmeniškai manau, kad Liškevičius yra visiškai jos vertas, bet klausimas, kodėl ji suteikiama dabar, o ne prieš metus ar kelis?

Taigi, nebyliai sakoma: „Atsiprašome, situacija kurį laiką buvo agresoriaus pusėje, institucijos veikė taip, kaip turėjo veikti, bet viskas jau išspręsta, prašome – jums premija.“ Bet juk daugiau nieko ir nebuvo daroma: saviraiškos klausimas teisiškai ir procedūriškai nėra niekaip įtvirtintas. Turime pavyzdžių, kur menininkai buvo persekiojami dėl savo pasirinkto saviraiškos būdo, ir jie nelaimėjo bylų. Klausimas proporcionalumo: ar valstybės simbolis, ar raiška buvo svarbiau, yra labai miglotas. Mes turime kelti klausimus, kiek

mes tos saviraiškos laisvės norime ir galime at sisakyti? Tada galime sakyti, kad dabar galime užsiimti socialiniu menu, nes šiuo metu tai yra svarbi socialinė funkcija. Sakykime, kad mes lai kinai šios kūrėjo laisvės atsisakome. Tačiau kiek ilgai tai galima daryti? Jeigu karas truks dešimt metų, ką mes darysime? Štai tokio pobūdžio re fleksijos meno lauke aš nematau.

Kiek, jūsų manymu, mūsų visuomenė yra atspari? Ar menas gali būti priemonė atsparumui ugdyti? Manau, kad karo akivaizdoje užduoti šitą klausi mą yra per vėlu. Pagalvokime apie meno lauko ribotumus. Sakykime, kad tai yra kažkokia prak tika. Jeigu kalbame apie praktikas, kurios ugdo kritinį mąstymą, reflektyvumą, savęs pažinimą šiuolaikiniame pasaulyje – Lietuvoje menas šiuos dalykus buvo pasiekęs iki viršaus pagal tai, kiek meno laukas finansuojamas ir kiek jis iš tikrųjų yra socialiai angažuojamas valstybės. Vizualiajame mene mes turime aukščiausius rezultatus, mes vis dar turime labai aukšto lygio teatrą. Man at rodo, kad kokybės, kūrybinės laisvės, saviraiškos inovatyvumo prasme turime nerealią Lietuvą. Tad jeigu šis turinys yra, jis veikia visuomenę tiek, kiek gali veikti.

18
Meninis performansas „Swimming
Andriaus Repšio
Through“
nuotr. iš organizatorių archyvo ↑ Meninis performansas „Swimming Through“ Neringos Rekašiūtės nuotr. iš organizatorių archyvo

ŽVAIGŽDŽIŲ MĖTYTOJAI

Pokalbiai su lietuvių šokio kūrėjais

Šios vasaros pradžioje jau daugybę metų meilę viena kitai išpažinusios Neries krantinės Vilniuje, ties Žaliuoju tiltu, persigalvojo: dabar yra svarbesnė tema. Ši tema naujų vėjų atnešė ne tik miestų viešosioms erdvėms, bet ir kūrėjams. Ypač tai jų daliai, kurie aktyviai įsitraukė į protesto ir palaikymo akcijų organizavimą bei atlikimą. Vienas ryškesnių ir aktyvesnių balsų čia buvo lietuviai šokio kūrėjai. Jie sukosi, laikė iškėlę rankas, būrė bendruomenes, savanoriavo. Su tais, kurių darbai buvo matyti viešumoje, ir tais, kurie stengėsi padėti viešai mažiau matomais būdais, ir norėjosi pasikalbėti. Visų pirma apie tai, kodėl svarbu reaguoti. Kodėl kūrėjai renkasi ne tik repetuoti naujus ar rodyti anksčiau sukurtus darbus, bet ir eiti į gatvę ar sceną su konkrečia, taikai ir bendrystei kviečiančia žinia. Taip pat nepaprastai smalsu buvo sužinoti, kaip karas veikia šokėjų kūnus ir protus, norą kurti, ir kokias galimas karo pasekmes menui jie mato.

Pasirinkti pašnekovus buvo labai lengva: Agnietė Lisičkinaitė yra socialiai aktyvi ir jautri daugeliui temų, tad greitai ir aktyviai įsitraukė į meninę ir nemeninę palaikymo bei protestavimo veiklą sostinėje;

Lora Juodkaitė, daugelio šokio žiūrovų širdyse įsirašiusi savo jautriu ir daugybę gilių emocijų provokuojančiu sukiniu, dabar gyvena Prancūzijoje ir dalindamasi savo jautrumu kviečia kariaujančios Ukrainos palaikymui jungtis šiam kariniam konfliktui kiek abejingus prancūzus; Šeiko šokio teatro šokėjai ir choreografai Oksana Griaznova, Inga Kuznecova ir Mantas Ūsas yra ryškūs balsai Klaipėdoje, kur į prasidėjusį karą buvo reaguojama ne tik meninėmis priemonėmis, bet ir fiziniu darbu.

AGNIETĖ LISIČKINAITĖ

Kaip Tau atrodo, ar menininkai kurdami gali atsiriboti nuo to, kas vyksta sociume: ar įmanomas apolitiškas kūrybinis veiksmas? Gal ir įmanomas, jei negauni valstybinio finansavimo, nesieksponuoji valstybinėse galerijose, nepasirodai teatruose ir neturi santykio su jokiomis institucijomis. Bet tą akimirką, kai Lietuvos kultūros taryba perveda lėšas, kūrinys iškart tampa politiškas. Turinio prasme, žinoma, galima rinktis įvairiausias kryptis. Toli gražu ne visiems privaloma pradėti kurti socialinėmis temomis: menininkas gali rinktis kalbėti vien tik forma, abstrakcija. Bet aš netikiu, kad įmanoma atsieti meną nuo politikos.

Jei jie neatskiriami, gal egzistuoja idealus meno ir politikos santykių modelis? Manau, kad menininkams visada svarbu stebėti situaciją, rinkti informaciją. Reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje, kad neužsidarytum savo burbule ar nepasikviestum režisuoti, pavyzdžiui, Jano Fabre. Juk kiekvienas veiksmas – net ir ėjimas į atrankas ar tylėjimas prasidėjus karui – taip pat išreiškia poziciją. Šiais laikais, žinoma, nėra lengva pagalvoti apie viską: veikiame daugybėje kontekstų, o pasaulyje yra daug problemų. Nė vienas nesame apsaugotas nuo klaidų.

Prasidėjus karui, daug kas ore tvyrančią įtampą pajuto ir fiziškai. Man įdomu, kaip tai paveikė Tave kaip šokėją, kurios pagrindinis įrankis yra kūnas.

19
Kristina Steiblytė
20

Karas visus paralyžiavo emociškai. O stiprios emocijos jaučiamos ir fiziškai. Aš, kaip, tikiu, ir dauguma, kelias dienas negalėjau nieko daryti: tik sėdėjau ir skaičiau naujienas. Bet paskui reikėjo atsistoti, eiti ir dirbti savo darbą. Čia man pagelbėjo prieš kurį laiką plačiai pasklidusi istorija apie žydę, kurios pasipriešinimas blogiui Antrojo pasaulinio karo metu buvo kasdienis kavos gėrimas dėvint savo puošniausias sukneles. Šis pasakojimas mane įkvėpė veikti, daryti kiek galiu daugiausia, bet nepamiršti ir savo gyvenimo.

Kas iš tikrųjų buvo paralyžiuota, tai gebėjimas kurti naujus darbus. „Hands Up“ atliepiau ir situaciją Baltarusijoje, ir protestus Lenkijoje, tad ir prasidėjus karui norėjau kaip nors sureaguoti. Bet neradau kaip: ištiko per didelis šokas. Tuo metu su manimi susisiekė vaizdo menininkas Marius Paplauskas, siūlydamas „Hands Up“ pritaikyti Ukrainai, bet aš du mėnesius negalėjau nieko padaryti. Pati situacija ir skausmas, nors ir artimas, tačiau yra ne mano, tad ir reakcija į tai, kas vyksta, turėtų išryškinti ne mane. Net ir Meninių akcijų savaitės (MAS) metu, prieš pat atlikdama savo pasirodymą, jaučiau abejonę, ar ne per daug dėmesio taip atkreipiu į save ir tolstu nuo problemos. Nors toks pavojus visada yra, bet karo kontekste jis dar aštriau jaučiamas ir labiausiai stabdė kūrybinę veiklą.

Prasidėjus neramumams Baltarusijoje, viename interviu filosofas Gintautas Mažeikis pastebėjo, kad meno bendruomenė labai vangi, ir tokiose situacijose į visuomeninį veiksmą įsitraukia minimaliai: Baltarusijos įvykių kontekste buvo parodyti vos keli kūriniai. Ukrainos atveju buvo akivaizdu, kad reikia situaciją keisti. Bet man pačiai dar net nepradėjus veikti per kūrybą, įvairių akcijų pasipylė kaip iš gausybės rago.

Kaip manai, ar tokios meninės akcijos gali ką nors keisti visuomenėje?

O gal jos turi kitokią prasmę? Tai, kad aš laikau aukštyn iškėlusi rankas, tikrai nenuvers nė vieno diktatoriaus ir nesustabdys karo. Bet šiuo veiksmu galiu priminti praeiviams, kad konfliktas vis dar tęsiasi. Mes visi šio karo metu aiškiai pajutome, kaip lengva pavargti nuo naujienų, nustoti domėtis. O pamačius, kaip Rūta Meilutytė plaukia kruvinu tvenkiniu, vėl visiems sudreba širdys. Todėl menininkai tokiose situacijose, kaip yra dabar, gali tapti savotišku aliarmu: skambinti varpais, primenančiais, kad karas tebevyksta.

Tokios akcijos sulaukia ne tik palaikymo, bet ir kritikos. Visų pirma dėl menkos jų meninės vertės. Kaip manai, ar jas galima vertinti estetiniais kriterijais?

Ne. Man atrodo, kad labai svarbu atskirti spektaklį, performansą ar bet kokį kitokį meno kūrinį nuo meninių akcijų. Su Greta organizuodamos ir

pristatydamos Meninių akcijų savaitę, visur ir visiems stengėmės akcentuoti, kad kontekstas, iš kurio mes ateiname, yra meno, ir priemonės, kurias mes naudojame, yra meninės, bet tai, ką mes atliekame, yra akcija. Jos tikslas – kuo aiškiau ir paprasčiau atliepti pasirinktą problemą. Žinoma, akcijų būna įvairių. Net ir mūsų renginyje jų įvairovė buvo didelė. Kai kurios buvo gerai apgalvotos, turėjo apgalvotą meninę formą, kitos buvo spontaniškesnės. Mano pačios planuota akcija ant Žaliojo tilto turėjo prisidėti prie diskusijos apie sovietinio paveldo ištrynimą. Bet prasidėjus karui negalėjau jos įgyvendinti tokios, kokia planuota. Daug dėmesio ir net kritikos dėl pasirinktos estetikos sulaukė protesto akcija prie Prancūzijos ambasados „France in Trance“. Didžioji jos dalyvių dalis buvo ne menininkai, buvo atliktas visuomeninis vyksmas. Kaip ir kokius tam galima taikytis meninius kriterijus?

Ar tuomet būtų teisinga sakyti, kad meninės vertės klausimų kėlimas atitraukia dėmesį nuo to, kodėl tos akcijos rengiamos? Taip. Pavyzdžiui, aš karui prasidėjus gavau pasiūlymą atkurti vienos rusų menininkės aktyvistės performansą Lietuvoje, taip parodant, kad ir Rusijoje yra besipriešinančių. Bet juk ne apie Rusiją dabar laikas kalbėti.

Karas labai stipriai pakreipė viešąjį diskursą. Kaip manai, šie pokyčiai atsispindės ar jau atsispindi meno kūrimo praktikoje ir turinyje?

Manau, kad net jei menininkai patys ir negalvoja apie karą kurdami naujus darbus, žiūrovai vis tiek negali atsiriboti nuo šio konteksto. Meninių akcijų savaitę mes pradėjome planuoti dar praėjusį rugsėjį. Jos metu norėjome prisiliesti prie daugybės temų. Pavyzdžiui, Gretos akcijoje kalbama apie savižudybę, veikiančiojo ir stebinčiojo santykį, galios poziciją. Bet ar dabar joje ką nors kita nei Ukrainą buvo galima įžiūrėti? Ne!

Ir patiems menininkams nuo konteksto atsiriboti sunku. Ypač jei jų darbai kaip nors susiję su karu, smurtu, netektim: dabar daugumai reikia sustoti, pergalvoti, ką ir kaip pasakoti scenoje.

O kaip manai, ar keičiasi visuomenės lūkesčiai menininkams tokių krizių metu? Visų pirma pastebiu, kad žmonėms vis mažiau reikia kultūros. Ir ne tik jos: prasidėjus karui ištiko paralyžiuojanti, nuo daugybės veiklų stabdanti baimė, kuri tik po truputį atsileidžia. Kita vertus, net jei ir nuskambės egoistiškai, man asmeniškai nėra svarbu, ko žiūrovai iš manęs tikisi. Tai nereiškia, kad savo publiką ignoruoju ir ji man nerūpi. Menas yra gyvas, visuomet reikia stengtis kurti ryšį ir pasiekti žiūrovų emocijas ar protus. Bet tikrai nesakyčiau, kad galvoju

21
↑↗
Agnietės Lisičkinaitės „Hands Up –Tai ne tik skaičiai“ Meninių akcijų savaitėje Martyno Norvaišos nuotr. iš asmeninio archyvo

apie tai, ko jie tikisi. Ir savo akcijas rengiu, dalyvauju protestuose ne dėl to, kad kažkas iš manęs to tikisi, o todėl, kad taip sako mano tvirtas įsitikinimas. Be to, šiuo metu protesto menas man apskritai yra įdomus. Matau daugybę neišmėgintų būdų ir priežasčių jį kurti.

Pandemijai prasidėjus atrodė, kad teatras pasikeis negrįžtamai. Bet stebint procesus dabar taip nebeatrodo. Kaip manai, ar taip arti mūsų vykstantis karas pakeis scenos menų kūrimo praktikas arba turinį?

Dramos teatre, žinoma, viskas vyksta kitaip, o štai šokio bendruomenei pandemija atnešė daug pokyčių. Kuriantys kolegos pradėjo ieškoti keisčiausių naujų formų ir labai išpopuliarėjo solo pasirodymų kūrimas: gyvenom visi atskirai ir po vieną dirbom. Lietuvoje tai dar mažai ištyrinėta sritis, nes seniau po vieną šokdavo Lora Juodkaitė, Rūta Butkus. O dabar solo pasirodymų premjeros pasirodo viena po kitos.

Karas taip pat neišvengiamai turės įtakos. Bet kaip ir pandemija – ne visiems. Kita vertus, karas kiekvieną iš mūsų Lietuvoje asmeniškai paliečia dėl kolektyvinės traumos, bet šiaip juk gyvename labai patogų ir saugų gyvenimą. O Ukrainos meną, manau, verta tyrinėti ir dabar, ir kas jame vyks po karo: ten tikrai pasipils naujų versmių.

LORA JUODKAITĖ

Mačiau Jūsų, šokančios Ukrainos palaikymo renginyje Paryžiuje, vaizdo įrašą. Norėjau paklausti, kas paskatino dalyvauti? Juk ne visiems, ypač esantiems toliau nuo Ukrainos ir Lietuvos, toks sprendimas atrodo savaime suprantamas. Reaguoti į karą ir viešai išreikšti savo nuomonę šiandieninėje situacijoje man atrodo savaime suprantama. Juk žmogus negali nereaguoti į kitų skausmą. Žinoma, karui Ukrainoje lietuviai yra kur kas jautresni nei, pavyzdžiui, prancūzai. Visos postkomunistinės šalys šį konfliktą ir santykius su Rusija supranta visai kitaip nei kiti pasaulio kraštai, nes mūsų sovietinė patirtis dar gyva. Pati iš vaikystės atsimenu tėvų šnabždėjimąsi, kaip ko nors paklaususi sulaukdavau keistų atsakymų. Tik gerokai vėliau suvokiau, kodėl taip buvo: jie juk bijojo kalbėti garsiai.

Grįžtu prie Jūsų klausimo: į tiek daug mirčių ir kančios nereaguoti, mano galva, būtų nežmogiška. Deja, bijau, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmogiškumo sparčiai mąžta. Mus supa tiek daug technologijų, kad jautrumas, atjauta, nesavanaudiškas noras padėti kitam pro jas vis sunkiau prasiskverbia. Suvešėjo egoizmas: žmogus nori gyventi pats sau, niekam neįsipareigodamas ir nieko nemylėdamas. Nes mylėti kitą yra pernelyg

brangu. Bet menininkas taip gyventi negali. Juk ir kurti žmogus gali tik todėl, kad turi jautrią sielą. Todėl kūrėjams į karą reaguoti yra svarbu ir dėl politinių, ir dėl žmogiškų priežasčių.

Lietuvoje šiuo metu gausu ir meninių, ir socialinių akcijų, skirtų Ukrainos žmonėms palaikyti. Jos įgyja įvairiausių formų – nuo visai paprastų, iki subtilių, paveikių ir estetiškų. Kaip Jūs pasirinkote palaikymą išreikšti šokiu? Esu labai jautri, greičiausiai todėl ir šoku: kitaip nesugebėčiau išgyventi šiame pasaulyje. Šokis man padeda atsitiesti po visų gyvenimo sukrėtimų.

Vasario 24 d., sužinojusi, kad prasidėjo karas, nebegalėjau miegoti. Buvo labai baisu. Tuomet paskambinau choreografui ir „Chaillot“ teatro vadovui Rachidui Ouramdane’ui. Su juo kartu dirbame jau keturiolika metų, gastroliuodami su spektakliais apkeliavome visą pasaulį. Ir asmeninis mūsų ryšys artimas. Paskambinusi jam pasakojau apie prasidėjusį karą, mirštančius žmones, prisipažinau, kad nebegaliu kurti ir būti laiminga. O Rachidas papasakojo, kad teatre organizuoja poezijos vakarą, kurio metu Ukrainos rašytojų kūrinius skaitys garsūs prancūzų aktoriai, ir pakvietė mane prisijungti. Kadangi mes seniai kartu dirbame, mums buvo lengva sugalvoti, ką darysime, kaip formuluosime palaikymą Ukrainai, žinią už taiką. Lengvai atėjo ir Maxo Richterio muzika.

Aš tikiu, kad net mažiausias žingsnis, kaip, pavyzdžiui, mano šokis, pasiekia visatą ir prisideda prie visų kitų balsų, siunčiančių tą pačią žinią. Juk svarbu net ir vieno žmogaus mintis. Yra pasaka apie jūros žvaigždes: jūroje kilo audra ir labai daug jūros žvaigždžių buvo išmesta į krantą. Žmonės ėjo pro šalį, žiūrėjo į tūkstančius, milijonus išmestų žvaigždžių, kai kurios net buvo pradėjusios džiūti, bet jie nieko nedarė. Tik vienas berniukas pradėjo jas mėtyti į jūrą. Praeiviai klausė: „Ką tu darai, juk į jūrą tikrai nesumesi visų, dauguma – numirs.“ Berniukas atsakė: „Aš bent jau kelias išgelbėsiu. O jei prisijungsit – išgelbėsime jų dar daugiau.“ Taip pamažu gelbėti žvaigždes prisijungė praeiviai, kurie iš pradžių buvo abejingi. Ir dauguma žvaigždžių buvo išgelbėta. Nes žmonės dirbo ta pačia kryptimi, tuo pačiu tikslu. Bendrame darbe, mintyje glūdi jėga. Didžiulė jėga. Prasidėjęs karas daugeliui kūrėjų bent trumpam atėmė žadą, paralyžiavo norą kurti. Sakėte, kad ir Jūs iš pradžių taip jautėtės. O kaip yra dabar? Ar noras kurti grįžta? Po pasirodymo Ukrainos palaikymo vakare apie įvairias akcijas kalbėjomės su Prancūzijos lietuviais, bet aš negalėjau prie jų prisijungti. O tada netikėtai išgirdau lopšinę dainuojančią ukrainietę.

Agnietės Lisičkinaitės „Hands Up –Tai ne tik skaičiai“ Meninių akcijų savaitėje Martyno Norvaišos nuotr. iš asmeninio archyvo ↓

22
Lora Juodkaitė Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš asmeninio archyvo
23

Ir supratau, kad man reikia šitos dainos, noriu su ja dirbti. Juo labiau kad apie lopšinės naudojimą būsimam darbui jau anksčiau buvau kalbėjusi su Arkadijumi Gotesmanu. Taigi, ilgai ieškojusi, susiradau dainavusią ukrainietę ir dabar laukiu jos atvykstančios į Prancūziją. Jau turiu ir kūrinio viziją: suksiuosi su ilga medžiaga, kurią suvyniosime kaip kūdikį rankose. Prisijungti pasikvietėme ir Paryžiuje gyvenančią lietuvę kompozitorę, grojančią smuiku. Spektaklį kurti ir organizuoti pradėjau neturėdama net kur rodyti. Bet kai jau sutarėme, kad tikrai norime šią idėją įgyvendinti, kitą dieną paskambino iš „Teatro 14“ ir pakvietė dalyvauti jų festivalyje. Jiems buvo svarbu, kad dalyvaučiau, ir nesvarbu, su kokiu kūriniu. Papasakojau apie karą, apie tai, kaip jaučiuosi, ir kokią naują idėją turiu. Jie sutiko parodyti šį darbą festivalyje, nors net repetuotas nebuvo. Paryžiuje pasirodysim birželio 20 dieną, liepą turime planų atvykti į Lietuvą. Labai džiaugiuosi kad šį darbą pavyks parodyti, nes noriu pamėginti prisibelsti į prancūzų širdis. Čia nesijaučia, nesigirdi, kad vyksta karas. Nei vėliavų, nei pokalbių apie jį. Yra ir net visai atsainiai į tai reaguojančių. Man tokia situacija nepatinka, todėl noriu pabandyti šiek tiek praverti jų širdis, prisiliesti prie žmogiškumo. Mes gal ir negalėsime daug padaryti, bet gal pavyks išprovokuoti mintį, galbūt kas nors nuspręs paaukoti pinigų. Tikrai užtenka vien minties.

Jūsų surengta Ukrainos moterų palaikymo akcija gimė vos per naktį. Vilniuje įvairių palaikymo akcijų kurį laiką buvo tikrai gausu, dalį organizavo menininkai. Bet ne visi joms pritarė: buvo pasirodę ir kritikos dėl meninės kokybės stokos bei per dažno jų organizavimo. Kaip atrodo jums? Oksana: Tikrai buvo laikas, kai viena akcija sekė kitą, susigrūdo laike. Buvo kalbų, kad reikia pradėti jas dozuoti. Ypač tokias, kuriomis renkama parama: juk negali žmonės kasdieną jose dalyvauti ir aukoti. Bet ne visų tikslas buvo rinkti paramą. Pavyzdžiui, ta, kurią rengėme Ukrainos moterims, buvo skirta kartu pabūti, padainuoti.

Inga: Atėjo Klaipėdoje gyvenantys ukrainiečiai, kuriems reikėjo palaikymo ir bendrystės, dainavo savas dainas, stovėjo apsikabinę.

Oksana: Tą pačią savaitę vyko didelis paramos koncertas Žvejų rūmuose. Kadangi ir mes norėjome dar kuo nors prisidėti, sugalvojome antrą akciją. Ja norėjome ne ką nors pareikšti, paskatinti veikti, o vėl pakviesti žmones pabūti kartu, ne sukritus į naujienų srautą. Skambant ukrainietiškai muzikai, parodėme pasirodymą Kultūros fabriko languose, o po jo kvietėme visus užsukti į „Raketą“, kur tą dieną tiektas ukrainietiškas maistas. Atėjo Klaipėdoje studijuojančių ukrainiečių, kuriems toks žmogiškas pabuvimas kartu buvo reikšmingas ir brangus.

OKSANA GRIAZNOVA, INGA KUZNECOVA, MANTAS ŪSAS

Vasario pradžioje visai netoli Lietuvos prasidėjo karas, kurio įvairiausias pasekmes jaučiame ir mes. Kaip į įvykius Ukrainoje reagavote jūs? Mantas: Pirmomis karo savaitėmis atrodė, kad viskas yra tik apie jį: spektakliai, filmai, dainos. Kiekviena kasdienybės spraga ar erdvę interpretacijai atveriantis kūrinys užsipildė karu. Todėl pirmomis dienomis buvo labai sunku dirbti. Juo labiau kad kuriant meną dažnai tenka susidurti su beprasmybės jausmu. O šioje situacijoje jis dar labiau sustiprėjo.

Inga: Prasidėjus karui, visi buvo sutrikę. Bet mūsų profesija tuo metu atrodė itin keistai: kaip ir kodėl mes turėtume eiti ir šokti spektaklius? Todėl pasinaudojome tuo, kad darbų grafikas nebuvo įtemptas, ir puolėme stačia galva į savanorystę. Aš, tiesą sakant, net persistengiau: nieko kito nemačiau ir negirdėjau, rūpėjo tik kuo daugiau padėti. Dabar, praėjus kuriam laikui, suprantu, kad negalima taip išbraukti viso gyvenimo: reikia ir savo darbus dirbti, ir nepamiršti ilsėtis. Todėl šiuo metu esu šiek tiek atsiribojusi nuo naujienų apie karą. Nebėgu nuo jų, bet laikausi tolėliau, nes žinau, kad kitaip ir vėl grįžčiau į tą pačią būseną.

Inga: Ukrainiečių bendruomenė Klaipėdoje yra nemaža. Daug čia atvykusių studijuoti. Turime su ja ryšių, todėl žinojome, kad jauni žmonės net valgyti pamiršta, taip yra įsitraukę į įvykius. Tikėjome, kad svarbu padėti jiems.

Kaip manote, ar tai, kad karas vyksta netoli, kad tiesiogiai ar per medijas ir mes susiduriame su jo padariniais, pakeis meno kūrimo priemones ir procesus?

Mantas: Jei kas nors ir keisis, tikrai ne iš karto: turi praeiti dešimtmetis ar keli. Kol kas patirtys per šviežios, ne visi kūrėjai ir žiūrovai yra „suvirškinę“ ir išgyvenę dabartinius įvykius. Bet aš asmeniškai norėčiau, kad niekas nesikeistų: kad nesustotume daryti to, ką darome, kad toliau galėtume visuomenei būti naudingi tuo, ką mokame geriausia. Tie, kas nekariauja, yra atsakingi išlaikyti įprastą gyvenimo tėkmę ir struktūrą. Žinoma, nepamiršdami to, kas vyksta visai šalia.

Oksana: Manau, kad pokyčių yra, bet jie bus trumpalaikiai. Pavyzdžiui, tai, kad Lietuvoje šiuo metu yra daug pabėgėlių, kad karas vyksta visai netoli, verčia užduoti klausimus, kurių seniau kūrybinio proceso metu nekildavo: „Ar dabar turime teisę statyti spektaklį, kokį planavome? Ar ne per daug jame smurto? Ar etiška spektaklyje naudoti dirbtinį kraują?“ Juk dar prieš metus niekas to neklausdavo. Kita vertus, tiems, kurie

24
Mantas Černeckas Ingos Kuznecovos nuotr. iš asmeninio archyvo ↓
Oksana Griaznova Ingos Kuznecovos nuotr. iš asmeninio archyvo Inga Kuznecova Linos Andriukonės nuotr. iš asmeninio archyvo ↓
25

yra arčiau karinių veiksmų, kuriuos jie asmeniškiau liečia, gerokai ilgiau užtruks suvirškinti patirtą traumą, todėl pokyčiai ten ateis ir vėliau, ir bus ilgiau išliekantys.

Mantas: Tikiuosi, kad klausdami, kaip kurti, kolegos nepradės dvejoti, ar reikia kurti apskritai: scenos menų kūrėjams reikia kalbėti. Visais laikais jų funkcija buvo reaguoti į esamą situaciją ir sukviesti bendrai temai, per ją suvienyti nepažįstamų žmonių bendruomenę. To mums visiems dabar labai reikia.

Oksana: Karų metu teatras ir kiti menai įgauna daug didesnę vertę, nes jie suteikia žmonėms taip reikalingos bendrystės bei žmogiškumo ir padeda pamiršti visur aplinkui tvyrantį žvėriškumą.

Mantas: Neretai keliamas klausimas, ypač tarp politikų, kam tas menas reikalingas. Bet kai nutinka kas nors blogo – netenki artimo ar prasideda karas – arba, priešingai, nutinka kas nors labai gero, – menas, pasiūlydamas emocijų, su kuriomis galima tapatintis, padeda suprasti save ir savo jausmus.

Mantas užsiminė apie meno ir politikos santykį. Kaip manote, ar egzistuoja idealus, siektinas meno ir politikos santykių modelis?

Oksana: Man asmeniškai atrodo, kad reikalingas ne vienas idealus modelis, o skirtingų santykių ir skirtingų kūrinių įvairovė. Kita vertus, netikiu, kad menininkui įmanoma atsiriboti nuo politikos. Net ir pasiskelbimas, kad esi apolitiškas, yra politinė pozicija. Juk mes gyvename ir kuriame terpėje, kurioje visur yra politikos, ir norim ar nenorim, atspindim tai, kas vyksta aplink mus. Juk ir pramoginiai renginiai turi politinę žinutę, net jei jų autoriai nenori jos pripažinti ar išsakyti viešai.

Inga: Meno politiškumas priklauso ne tik nuo paties kūrėjo ar kūrinio, bet ir nuo pasirinkto žiūros kampo. Pavyzdžiui, klaipėdietė

žurnalistė Sondra Simana, pamačiusi naująjį Pale Granhøj darbą Šeiko šokio teatre, sakė, kad jis šaltumu ir pilkumu primena sovietmetį. Nors niekas iš kūrėjų komandos tokių asociacijų sąmoningai nekūrė.

O Tau pačiai kuriant svarbus socialinis ir politinis kontekstas ar jo reprezentavimas? Inga: Maniau, kad nelabai. Bet kai prasidėjus karui turėjome rodyti šokio detektyvą „Kill, Baby, Kill“, aiškiai pajutau, kad nuo konteksto atsiriboti negaliu. Visi ir taip jau buvo įsitempę nuo kraujo ir žudynių, o mes ruošėmės rodyti darbą, kuriame taškomasi krauju ir vaizduojamas lavonas. Kilo klausimas, ar apskritai etiška rodyti tokį spektaklį šiuo metu? Teatre buvome pasimetę, daug diskutavome, net planavome į darbą įterpti naujų, politinių akcentų. Vis dėlto apsisprendėme spektaklio rodymą nukelti.

Šeiko šokio teatras neseniai pristatė premjerą, kurioje šokate ir jūs visi trys. Spektaklį kūrėte karui jau prasidėjus. Kaip vyko kūrybinis procesas tokiu metu?

Mantas: Spektaklio statymas mums buvo savotiškas pabėgimas. Juo labiau kad porai savaičių išvažiavome į Daniją, kur užsidarėme kūrybiniame burbule. Karo tema, žinoma, nebuvo pamiršta, bet ji kasdienybėje nebedominavo. Oksana: Danijoje gyvenome vienkiemyje, tad išskirtinai aštriai pajutome, kaip kitaip ten reaguojama į karą: visi įvykiai žymiai mažiau reikšmingi. Lengvai pasimiršta, kad jis iš viso vyksta. Lietuvoje taip būti negali, nes mes esame geografiškai arčiau. O ir sovietmečio patirtis dar gyva. Net ir tie, kurie patys jo savo kailiu nepatyrė, dar gyvena aplinkoje, kur galioja daug tuo laiku suformuotų taisyklių apie tai, kas galima ir kas ne, ko bijoti reikia ir ko ne.

26

ŠOKTI KARĄ

Sociopolitinė pasaulio istorija per šiuolaikinį

šokį

Su choreografu Vyčiu Jankausku susirašinėjome laiškais. Norėjosi pasikalbėti apie šiuolaikinio šokio ir karo įtampas; būdus, kuriais įvairūs pasaulio konfliktai koregavo šios šokio rūšies formavimąsi; apskritai apie meno prasmę šiandien. Pradėję nuo karo šokių, nukeliavome iki karo informacijos vartojimo kaip rutinos ir meno kaip seisminių bangų fiksavimo aparato. Bet pradėti noriu nuo mūsų pokalbio pabaigos:

„Skaitau Tave ir galvoju: ar per daug skambiai pasakysiu, hipotetiškai teigdama, kad, palyginti su kitomis šokio rūšimis, šiuolaikinis šokis –vienas iš informatyviausių šaltinių skaityti pasaulio sociopolitinę istoriją? Šokis ir politika nuolatos tarpusavyje sąveikavo, ir ta sąveika dažniausiai buvo dvejopa: arba šokis atspindėjo ir įkūnijo politinę galią, arba jai priešinosi per savo santykį su primestomis galiojančiomis normomis ir konvencijomis. Galbūt pagrindinis skirtumas, palyginti su kitomis šokio rūšimis, kad šiuolaikinis šokis yra vienintelis šokis, kuris vystosi nuolat apmąstydamas pats save ir savo ryšį su supančiais kontekstais. Būtent todėl šiuolaikinis šokis gali būti puikus šaltinis skaityti XX ir XXI a. sociopolitinę raidą, juo labiau kad dalis paties šiuolaikinio šokio siekia kritiškai apmąstyti savo santykį su šiandienos politika, idant vėl netaptų aklu politinės galios įrankiu.“

Pradžiai norėtųsi bendrai suvokti šokio ir karo sąsają. Kuo apskritai svarbus šokis kaip kūno laisvės forma agresijos fone? Jeigu mąstytume apie menų vaidmenį visuomenės gyvenime karo metais, kokia vieta čia atitektų šokiui?

Iš šokio mokslininkų tyrimų žinome, kad nuo seniausių žmonijos laikų šalia įvairių kitų apeiginių šokių svarbią vietą užėmė „karo šokiai“, kuriuos atlikdavo ir moterys, ir vyrai. Pirmykščiams kariams šokiai turėjo magišką reikšmę ir didelę psichologinę įtaką. Taigi, matome, jog karas, nepaisant naujausių ginklų technologijų, visada buvo ir yra labai kūniška egzistencija bei visada kažkaip sąveikavo su šokiu.

Ši sąveika tęsiasi iki šių dienų, įgydama vis naujų formų. Nežinau, kiek svarbus šokis yra šiandieninio karo Ukrainoje metu. Galbūt pačiu karo metu yra ir būtinesnių, svarbesnių, prasmingesnių veiklų, į kurias patys menininkai, šokėjai gali arba turi įsitraukti, pavyzdžiui: tarnyba kariuomenėje, pagalba medikams, įvairių rūšių savanorystė, labdara, logistika ir t. t. O pačiame šokyje karo metu labiausiai turbūt išryškėja dvi jo funkcijos: terapinė ir pasipriešinimo. Nors pirmomis karo dienomis tiek mano, tiek kitų šokėjų kūnai, kiek teko girdėti, buvo sustingę nuo patirto emocinio ir fizinio šoko. Taip pat turėtume nepamiršti, kad agresorius irgi šoka. Esu matęs vaizdo įrašų, kuriuose jauni rusų kareiviai karo Čečėnijoje metu per pertraukėles tarp karinių veiksmų sustoję ratu šoka šokius, primenančius breiką. Gali būti, kad tai jie daro ir dabar Ukrainoje.

Kaip manai, kiek tokios praktikos yra karių juokai, ir kiek – neatsitiktiniai, pačių kūnų pasąmoningai kilę ritualai ar net kolektyvinės atminties pėdsakai? Gal čia pat galėtum truputį praplėsti karo šokių istoriją? Kokia buvo jų prasmė ir raiška? Kaip ilgai jie buvo gyvi? Nuo seniausių laikų egzistuoja daugybė karo šokio pavyzdžių. Mokslininkai teigia, kad būdingiausias karo šokių bruožas – tikslus mūšio scenų atvaizdavimas. Karo šokiuose jaunuoliai mokėsi

27
Dovilė Zavedskaitė

naudotis ginklais, dalyvauti mūšyje, ugdė ištvermę ir jėgą. Žinoma daug pavyzdžių, kada mūšis prasidėdavo abiejų pusių šokiais, siekiant psichologiškai paruošti karius. Ypatingą vaidmenį karo šokiai atliko ir iškilmingose ceremonijose nugalėtojų garbei. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos indėnų skalpo šokis, kur kariai su fakelais ir priešo skalpais šokdavo penkiolika parų be pertraukos. Karo šokiai buvo laikomi šventais, jais gydė ligonius ir gelbėjo nuo nelaimių. Moterys, likusios namuose karo metu, šokdavo magiškus šokius, pamėgdžiojančius mūšį, siekdamos suteikti drąsos savo vyrams ir užtikrinti sėkmę bei pergalę. Šokius atlikdavo dieną ir naktį be pertraukos – kol vyrai grįždavo namo. Apskritai, manoma, jog karo šokiai buvo vieni iš pačių reikšmingiausių senovės genčių gyvenime.

Šiandien pilnas internetas šokių karo metu vaizdo įrašų, kuriuos atlieka rusų, ukrainiečių, čečėnų ir kiti kariai. Kokią reikšmę šokis turi šiandien šiems kariams, sunku pasakyti, tai galėtų būti atskirų tyrimų tema. Galime tik spėlioti, kad tai gali būti priklausymo etninei grupei, sinchronizacijos, mobilizacijos, pramogos, iškrovos, gedulo, agresijos ir kitokios išraiškos. Ir tikriausiai tu teisi, jog šių šokių šaknys veda kažkur į seniausius žmonijos laikus, tik šiandien mes matome naujas netikėtas to išraiškas bei formas.

Skaitant apie šokį pasaulinių karų metu, susidaro įspūdis, kad šokinė raiška, kitaip nei kitos meno rūšys, agresijos laiku net suintensyvėdavo. Žinoma, daugiau kalbama apie žmonių būrimąsi, laisvas šokio

praktikas; pasakojama ir apie faktą, kad Antrojo pasaulinio karo metais radijas ypač gausiai transliavo šokių muziką. Tačiau abiejų karų metu gimė ir naujų pramoginio šokio rūšių, tad, panašu, kad intensyvu buvo ne tik mėgėjų bendruomenėse, bet ir profesionaliame šokyje. Kas per šiuos karus vyko ką tik pradėjusio formuotis šiuolaikinio šokio pasaulyje? Ar karas kaip fenomenas kada nors kaip nors paveikė šiuolaikinio šokio formavimąsi, būtį?

Taip, kai vartojame sąvoką „šokis“, turėtume prisiminti, kad vartojame žodį, talpinantį savyje gausybę įvairiausių šokio praktikų ir kontekstų. Tai, pavyzdžiui, socialiniai, etniniai, religiniai šokiai, šokio terapijos praktikos bei profesionalus, vadinamasis Vakarų teatro šokis, kuris vėlgi gali būti skirstomas į klasikinį bei šiuolaikinį ir kt. Todėl vartodami šią sąvoką visada turėtume patikslinti, kurią konkrečią šokio sritį turime omenyje, nes visos jos tuo pačiu metu gali labai skirtingai reikštis ir funkcionuoti. Antrojo pasaulinio karo metu šokio terapija kaip specifinė šokio praktika dar nelabai buvo atsiradusi, tačiau nesąmoningas terapinis poreikis tikriausiai jau egzistavo ir tai lėmė įvairių socialinių šokių suklestėjimą, kurie buvo populiariosios kultūros dalis, o ši kultūra turbūt geriausiai padėjo žmonėms nors šiek tiek užsimiršti karo baisumų aplinkoje. Be to, džiazo muzikos ir šokio spartus populiarėjimas Europoje buvo susijęs su bendra amerikietiškosios kultūros mada bei sklaida pasaulyje, kas taip pat iš dalies buvo karo išdava.

28
Vytis Jankauskas Butauto Barausko nuotr. iš asmeninio archyvo

Šiuolaikinis šokis visada buvo labai jautrus istoriniams, socialiniams, politiniams kontekstams, todėl ir karas kaip viena iš baisiausių žmonių sambūvio formų visada stipriai šokį veikė. Pirmasis pasaulinis karas paliko didelį atgarsį to meto vokiečių modernaus šokio kūrėjų kūryboje. Ryškiausiai tai atsispindi Mary Wigman kūryboje, pavyzdžiui, kompozicijoje „Totenmal“ („Apraudojimas“, 1930), kurioje apraudami žuvę vokiečių kariai, taip pat Kurto Jooso „The Green Table“ („Žaliasis stalas“, 1932), kuris dažnai vadinamas pacifistiniu kūriniu, protestavusiu prieš karo beprasmybę. Antrojo pasaulinio karo pėdsakų galima matyti amerikietės choreografės, dainininkės, kompozitorės Meredith Monk antifašistinėje operoje „Quarry“ (1976), vaizduojančioje sergantį vaiką, kurio liga progresuoja kartu su diktatoriaus iškilimu ir aplinkoje vis labiau įsivyraujančia beprotybe. Žymiosios vokiečių choreografės Pinos Bausch kūrinyje „Cafe Muler“ (1978) atsispindi pačios autorės vaikystės patirtys karo metu.

Tačiau svarbu paminėti, kad po Antrojo pasaulinio karo modernus šokis kuriam laikui beveik išnyksta iš Europos kultūrinio peizažo. Šokio istorikai tai sieja su tuo, jog po karo baisybių žmonės norėjo „lengvesnių“ menų, taip pat su tuo, kad europiečiams modernus šokis dažniausiai asocijavosi su vokiečių kultūra, o po karo ji buvo tarsi atšaukta, panašiai kaip rusų kultūra šiuo metu. Vietnamo karo atgarsių galime matyti XX a. 7­ojo dešimtmečio pabaigos – 8­ojo pradžios JAV postmodernaus šokio kūrėjų darbuose. Pavyzdys galėtų būti Yvonne Rainer „Convalescent dance“ („Sveikstančiojo šokis“), kuris buvo atliktas „Angry Arts Week“ metu –menininkų inicijuotame proteste prieš Vietnamo karą 1967 m. Niujorke, kur dalyvavo daugiau nei 500 menininkų ir apie 62 tūkst. kitų dalyvių. Taip pat Steve’o Paxtono kūrinys „Collaboration with Wintersoldier“ („Bendradarbiavimas su žiemos kareiviu“), sukurtas 1971 m. kartu su nepritariančiais Vietnamo karui veteranais. Belgų choreografė Anne Teresa De Keersmaeker 2002 m. sukūrė solo darbą „Once“ („Kartą“), kuris išreiškė jos

29
Williamo Forsythe’o „Three Atmospheric Studies“ Dominiko Mentzoso nuotr. iš „Forsythe Productions“ archyvo

pasipriešinimą JAV karinei invazijai į Iraką ir kalbėjo apie žmonių tarpusavio priklausomybę bei jų atsakomybę vienas už kitą. Williamo Forsythe’o kūrinys „Three Atmospheric Studies“ („Trys atmosferos tyrimai“), sukurtas 2006 m., taip pat atsirado Irako karo kontekste. Jame šis karas nagrinėjamas kaip humanitarinė katastrofa, daugiausia dėmesio skiriant įvairioms sielvarto išraiškoms, o pati kūrinio choreografija yra susijusi su trapia ir mirtinga žmogaus kūno sandara.

Ir tai – tik nedidelė dalis pavyzdžių, kaip įvairūs karai atsispindėjo ir veikė šokio menininkų kūrybą. Tačiau taip pat labai svarbu paminėti, kad tiek JAV postmodernaus šokio atstovai, tiek vėlesnės šokėjų kartos, kaip, pavyzdžiui, 1981 m. įkurta organizacija „Dancers for Disarmement“ („Šokėjai už nusiginklavimą“), savo politines pažiūras reiškė ne tik meninėje kūryboje, bet ir buvo aktyvūs įvairių pilietinių bei politinių akcijų, protestų dalyviai. Tai rodo, kad šokio menininkai tapatino save ne tik su autonomiška estetine meno šaka, bet ir ėmė užimti ir išreikšti savo pilietinę bei politinę poziciją kasdieniame gyvenime už meno pasaulio ribų.

Šokio raidą Lietuvoje taip pat stipriai veikė Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusi mūsų šalies okupacija. Dalis šiuolaikinio šokio pradininkų

buvo priversti emigruoti, o pats šokis buvo nustumtas į saviveiklinio meno paraštes. Kaip žinome, profesionaliais šokio žanrais sovietmečiu buvo pripažįstami tik klasikinis baletas ir sceninis liaudies šokis. Visavertė šiuolaikinio šokio raida vėl prasidėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Kaip manai, ar lietuvių šokio kūrėjai pakankamai aktyviai reiškia savo pilietinę ir politinę poziciją? O gal matai daugiau susitelkimo į šokį kaip autonomišką, su politika nekoreliuojančią meno formą?

Matome, kad pastaruoju metu Lietuvoje vyksta nemažai įvairių meninių akcijų, kuriose dalyvauja ir šokėjai. Tai liudija jų pilietinį ir politinį aktyvumą, ir tai yra puiku. Tačiau, jeigu lygintume, pavyzdžiui, Vokietijos ar Belgijos menininkus su Lietuvos, pamatytume skirtumą. Užsienio menininkai protestavo ir prieš karą Irake, Afganistane, Sirijoje, protestuoja ir dabar prieš karą Ukrainoje. Mūsų menininkai suaktyvėjo tik dabar. Ar tuo mes norime pasakyti, kad ukrainiečių gyvybės yra svarbesnės, vertingesnės nei irakiečių ar sirų? Manau, kad ne. Galbūt tai tiesiog liudija tam tikrą bendrą mūsų pažiūrų nenuoseklumą ir vis dar gilesnio politinio sąmoningumo ir atsakomybės stoką.

30
Williamo Forsythe’o „Three Atmospheric Studies“ Dominiko Mentzoso nuotr. iš „Forsythe Productions“ archyvo

Galvoju apie nacionalinio identiteto, šokio ir karo sąsajas. Savo atsakymuose minėjai „amerikietiška džiazo muzika ir šokis“, „vokiška modernaus šokio kilmė“. Man įdomu, kiek karas kaip reiškinys istorijos prasme suaktyvindavo atskirų tautų identiteto stiprėjimą (o kitais atvejais – sąmoningą silpninimą) ir to raišką per šiuolaikinį šokį? Kaip karų istorija koregavo atskirų tautų šiuolaikinio šokio raiškos žemėlapius? Kaip minėjau, po Pirmojo pasaulinio karo buvo juntama didelė karo įtaka vokiečių modernaus šokio kūrėjų tapatybei ir meninei raiškai, kuriai buvo būdingas emocinių patirčių įkūnijimas šokyje. Vėliau, į valdžią atėjus naciams, moderniam šokiui Vokietijoje ateina labai geri laikai. Nacių valdžia gana stipriai rėmė modernų šokį, tačiau ne iš begalinės meilės šokiui, o norėdama panaudoti jį saviems tikslams, bandydama sukurti ir propaguoti tobulos arijų rasės kūniškumą. Nemaža dalis šokio kūrėjų, vieni daugiau, kiti mažiau, sutiko bendradarbiauti su naciais, tie, kurie nesutiko, buvo priversti emigruoti. Beje, mūsų išraiškos šokio pradininkė Danutė Nasvytytė 1939 m. Berlyne baigė Juttos Klamt šokio mokyklą, o Jutta Klamt buvo labai atsidavusi nacionalsocialistų partijai ir taip pat propagavo tik arijų rasei skirtą Europos modernų šokį. Po Antrojo pasaulinio karo, kaip minėjau, modernus šokis tam tikrą laiką beveik išnyko iš Europos kultūrinio peizažo dėl jo tapatinimo su tuo metu nepageidaujama vokiečių kultūra. Jungtinėse Valstijose po karo, kurį laimėjo, atvirkščiai, vyko nepaprastai dinamiški šokio raidos procesai. Pradžioje įsivyrauja abstraktusis šokis, vėliau randasi nauja postmodernistų karta, kurios meninės praktikos ir savimonė glaudžiai susijusios su pokario JAV visuomenėje vykusiais demokratiniais judėjimais už žmogaus teises, tapatybės politiką: seksualinę, lytinę, etninę, rasinę, taip pat antikariniais protestais. Tuo pačiu metu labai suaktyvėjo amerikietiškosios kultūros ekspansija į Europą. Šalia tuo metu labai populiaraus abstraktaus ekspresionizmo dailėje buvo aktyviai pristatoma ir žymiausių modernaus šokio atstovų kūryba. Prisiminkime žymiąją Marthą Graham – ji buvo tapusi vienu iš amerikietiško meno simbolių.

Tai buvo sąmoninga vieno iš pasaulinio karo nugalėtojų – JAV – užsienio politikos dalis, taip dar kartą parodant pasauliui savo galią bei įtaką. Po karo Sovietų sąjungoje šiuolaikinis šokis buvo nepageidaujamas, nes buvo siejamas su kapitalistine, buržuazine kultūra ir todėl buvo pašalintas iš profesionalaus meno lauko.

Septintajame dešimtmetyje šiuolaikinis šokis Europoje ima atgimti. Tuo metu į Angliją, Prancūziją ir kitas šalis iš JAV atvykę Marthos Graham, Merce’o Cunninghamo, Alwino Nikolais trupių šokėjai ima steigti šokio mokyklas bei naujas trupes ir taip tampa vienais iš pagrindinių šio atgimimo iniciatorių bei padaro didžiulę įtaką Europos šokiui, supažindindami jį su savo meninėmis idėjomis. Pasibaigus šaltajam karui ir 1989 m. griuvus Berlyno sienai, šiuolaikinis šokis ėmė vėl sparčiai vystytis Vidurio ir Rytų Europos šalyse, o tolesni ekonominiai ir kultūriniai globalizacijos procesai bei masinių informacijos priemonių sklaida lėmė, kad šiuolaikinis šokis šiandien yra po visą Žemės rutulį pasklidusi, pripažinta ir populiari kosmopolitinė meno šaka.

Turbūt ne aš viena pastaruoju metu daug mąstau apie meno prasmę, ypač – apie dokumentinio ryšio su dabartimi neturinčių kūrinių galią atitraukti nuo „karštųjų naujienų“ ir ne tiek suteikti užuovėją, kiek pakeisti perspektyvą, nureikšminti save ir savo patirtį, tiesiog pakeisti fokusą. Kokią matai skirtį tarp realybę fiksuojančių ir grynai grožinių kūrinių? Ir kaip karo fonas veikia tavo paties kūrybą? Ar tokia realybė atima kūrybinį balsą, ar kaip tik suteikia? Sutinku su tavimi, kad svarbu turėti galimybę gebėti pakeisti fokusą, kitaip mūsų psichika neatlaikytų. Tačiau apskritai neturiu kategoriškų įsitikinimų, koks turėtų būti menas. Pastebiu, kad pats asmeniškai pastaruoju metu neturiu jokio noro kurti scenines fikcijas, galbūt todėl pastariesiems mano kūriniams būdingas performatyvumas ir konceptualumas. Mane patį žavi labai įvairūs kūriniai, taip pat ir dalis populiariosios kultūros. Atskirčiau sąvokas „aktualijos“ ir „aktualumas“. Man svarbesnis yra aktualumas, kuris nebūtinai yra susijęs su mus supančia realybe. Taip pat,

31

manau, yra svarbu, kad menas ne tik atspindėtų realybę, bet ir kurtų, siūlytų idėjas ar vizijas to, koks galėtų būti pasaulis.

Pastebiu, kad šiuo metu, po trijų karo mėnesių, karas tapo netgi tam tikra rutina, kai kasdien, reguliariai per žinias sužinai karo suvestines: kiek per dieną yra žuvusiųjų, sužeistų, išprievartautų, nukankintų žmonių, sugriautų miestų, ir gyveni toliau, ir tai taip pat yra baisu. Choreografė

Yvonne Rainer karo Vietname metu rašė: „Tai atspindi dvasios būseną, kuri su siaubu ir netikėjimu reaguoja į per televizorių rodomą nušautą vietnamietį ne dėl jo mirties, o dėl to, kad po to televizorius gali būti išjungtas kaip po blogo vesterno.“ Šiuo metu patiriu, kad tikrovė yra stipresnė, paveikesnė nei daugelis meninių įvykių. Tai vėl kelia daug klausimų apie meno vaidmenį, vertę, prasmingumą šiandieniniame pasaulyje. Kodėl, nepaisant visų mūsų kultūrinių, meninių pastangų bei savimonės, žmonija vis tiek kartoja tas pačias klaidas?

Taip pat manau, jog karas visada yra tik pasekmė, tam tikra karštoji stadija, kulminacija prieš tai jau įvykusių subtilesnių procesų tarp valstybių, tautų, religinių grupių, žmonių ir t. t. Vis dėlto menininkai yra lyg tam tikri seismografai, kurie iš anksto liudija mums apie šių procesų virpesius ir perspėja apie ateityje gresiančius pavojus, todėl turėtume atidžiau įsiklausyti į jų siunčiamus ženklus daug anksčiau, nei tai tampa karo realybe. Dabartiniu atveju galime kalbėti apie dalį rusų menininkų, kurie jau prieš daugelį metų atvirai kalbėjo apie savo valdžios autoritarizmą ir galimas to pasekmes ateityje. Ir apskritai visais laikais viso pasaulio menininkai kalba apie žmonių susvetimėjimą, priešiškumą kitam, netoleranciją kitokiam, negebėjimą mylėti ir atjausti, egoizmą, tuštybę, baimę, kompleksus, žiaurumą, empatijos ir kritinio mąstymo stoką, laisvę. Visi šie dalykai ar jų stoka visada gali išvirsti, transformuotis į tiesioginį karą.

32
Williamo Forsythe’o „Three Atmospheric Studies“ Dominiko Mentzoso nuotr. iš „Forsythe Productions“ archyvo

Silvija Čižaitė-Rudokienė

IŠRAIŠKOS ŠOKIO

GIMIMAS KARO TRIUKŠME

Kultūra ir menas niekada negimsta plynėse, nebent tai būtų daroma tendencingai. Pati kultūrinio reiškinio esencija yra būti socialiam, susijusiam su vienokia ar kitokia gyvenimo vieta, patirtimi, sociopolitine, socioekonomine ir kitomis žmogų supančiomis situacijomis. Kitaip tariant, ne tik mes kuriame aplinką, tačiau ir, vice versa, aplinka kuria mus. Todėl nenuostabu, jog kultūrinės slinktys įvyksta ne tik savotiškų tektoninių susidūrimų metu, kai vieną stilių ar epochą po truputį keičia kita, tačiau ir tuomet, ypač tuomet, kai pasikeičia visa šalies aplinka. O būtent taip buvo Lietuvoje, tiek karų, tiek ir amžių sandūroje, XX amžiui po truputį artėjant XXI amžiaus link. Taip yra ir dabar, kai karas siaubia Ukrainą bei kelia grėsmę visai vakarietiškai pasaulio sampratai.

Lietuvoje šių kultūrinių tektoninių lūžių yra įvykę net keletas. Verta prisiminti, jog amžių sandūra šalyje pirmiausia pažymėta pačios valstybės Nepriklausomybės atkūrimo faktu, o tai reiškia –ir išsivadavimo nuo cenzūros jungo bei kūrybos ir kultūros galių veikimo legitimavimo. Suprantama, kad sunkūs pančiai, saistę Baltijos šalis, intuityviai, taip pat ir praktiškai, leido perprasti kultūros ir kūrybos veikimo galią. Todėl gausus skaičius tautos šviesuomenės, kultūros puoselėtojų ir kūrėjų tapo tremtiniais arba pabėgėliais. Juk net ir aštuntajame dešimtmetyje įvykusi Romo Kalantos tragedija buvo vienaip ar kitaip mėginta susieti su Modrio Tenisono pantomimos trupe bei jos kūrybiniais

ieškojimais, o tais pačiais 1972 m. Jono Jurašo režisuotas spektaklis „Barbora Radvilaitė“ ilgam laikui eliminavo kūrėją iš teatro scenos ir pats kūrinys virto savotišku laisvės šaukliu ir legenda.

Sovietų sąjungos griūtis ir Nepriklausomybės atgavimas Lietuvos performatyviai kultūrai, kaip ir naujajai visuomenei, tapo prielaida ir būtinybe permąstyti ligtolines ir susiformuoti naujas vertybes. Viena pagrindinių vertybių buvo savasties, identiteto, nepriklausomybės išlaikymas priespaudos sąlygomis ir to buvo siekiama įvairiais būdais – pradedant nacionaline dramaturgija, baigiant pogrindine veikla. Tada, kai šias vertybes gali deklaruoti atvirai, tikslas pasiektas, visuomenei ir kultūrai tenka susikurti naujų siekiamybių, kad nesustabarėtų ir judėtų pirmyn. Kaip ir visuomenė, lietuvių kultūrinis laukas į nepriklausomybės realybę pateko su patirtimi, t. y. susiformavęs ir turįs jau išsikristalizavusius skiriamuosius savasties bei meninės kūrybos ženklus, kurių savitumą lėmė kūrybinės meistrystės įgavimas svetur, pavyzdžiui, teatro atveju – Rusijoje. Tarkim, kaip svarbiausias sovietiniu laikotarpiu susiformavusias lietuvių teatro patirties formas būtų galima paminėti Konstantino Stanislavskio psichologinę vaidybą bei alegorinės Ezopo kalbos naudojimą kaip pasipriešinimą cenzūrai. Taigi, kaitos situacija kultūriniam laukui reiškė ne tik naują savo egzistencijos pagrindų atradimą, bet ir naujos estetinės raiškos suformulavimą. O istorijos

33

Originalus prierašas: išraiškos šokio vadovė Danutė Nasvytytė , 1950 m. Autorius nežinomas, iš Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo

34

1 Fromm, Erich. Pabėgimas iš laisvės. Kaunas: Verba Verta, 2008, p. 26.

formavimasis, pasak Ericho Frommo, lemia ne tik žmonių savastį, tačiau vyrauja ir atvirkštinis procesas – žmonių savimonė daro įtaką istorinėms realijoms.1 Būtent tokioje kūryboje atsidūrė Lietuvos visuomenė apskritai ir neatsiejamai nuo to kultūra. Ši situacija po patirtos laisvės euforijos vedė į pasimetimą ir nebežinojimą, kaip dabar turėtų atrodyti scenos menas, kokia kalba dabar kalbėti, jeigu nebereikia naudoti alegorijų, niekas nebevaržo stagnaciniais ir vienareikšmiais apribojimais.

2 Ten pat, p. 40.

Kultūros veikimas neatsiejamas nuo gyvenimo. Tokio gyvenimo, koks jis yra, gyvenimo ne tik su dvasiniais, bet ir su visais utilitariais atributais. Dr. Kastytis Rudokas monografijoje „Totalinis paveldas“, rašydamas apie kultūros reiškinį ir santykį bei metarealybės imperatyvą, teigia, kad: „cikliškam laikui paklūstančios bendruomenės ir visuomenės kultūrą integruoja į kasdienybę, dažnai net nematyti aiškios skirties tarp fizikinės tikrovės ir transcenduotos realybės, nes ritualinis potyris reiškiasi ne tik ritualo atlikimo metu, kai žmonija (žmonių gentis) būna pakylėta į savo mitą, bet ritualo atlikimas pasikartoja kasdienos gyvenime“.2 Kitaip tariant, kultūra yra ne tik kažkas mitiško, amžino, transcendentiško, tai, kas sietina su tautos mitologija ar kultu, tam tikromis apeigomis ar ritualu, tačiau ji taip pat ir kasdienis reiškinys, siejamas su agrokultūra, kasdienėmis visiškai utilitariomis veiklomis, nes kultūroje susipina gyvenimo kasdienybė ir kūrybos mitas, skleidžiasi gyvenimo paslaptis.

Visuomeninė slinktis, kuri ištiko Lietuvą amžių sandūroje, ypatingai paveikė šiuolaikinio šokio reiškinio, kultūrinio mito, kitaip tariant, profesionalaus šokio per se gimimą bei plėtotę. To ­

kios politinės, socialinės ir kultūrinės situacijos kaitoje Lietuvos kontekste devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo formuotis ir žengti pirmuosius stabilius bei, pabrėžtina, nepertraukiamus žingsnius ir šiuolaikinis šokis Lietuvoje. Suaižėjusi Lietuvos savastis, kuri nenatūraliai buvo pertraukta pirmosios ir antrosios okupacijų, vientisumo nebuvimas trūkiais įrėžė žmonių gyvenimus, kasdienybę, taip pat ir kūrybinį lauką. Tad kodėl šokio atveju toks svarbus pertrūkio momento nebuvimas? Arba, kitaip tariant, kokią įtaką šokio laukui turėjo Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusi okupacija? Pirmiausia svarbu tai, jog šalyje kultūros atstovai tikrai ne devintajame dešimtmetyje išgirdo šiuolaikinio šokio terminą ir nebuvo apakinti kultūros centrų statymo mito. Dar tarpukario periodu Lietuvos kultūros laukas buvo susipažinę, o dalis patyrę, kitokio šokio nei baletas ar buitiniai šokiai realybę. Žvelgdami retrospektyviai, galime teigti, kad būtent šis svarbus tarpukariu įvykęs pažinties su, tuo metu tituluojamu, išraiškos šokiu inkliuzas ir inspiravo šokio kūrybinio lauko plėtrą atgavus Nepriklausomybę.

Verta ir būtina prisiminti, kad tarpukaris ir Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo šokio daigo pasodinimas Lietuvos kultūrinėje padangėje. Taip tarsi gimė pretekstas kurti(s) ir gimti profesionaliam šokiui, žengiant greta pasaulinių tendencijų. Pirmuosius tuomečio išraiškos šokio bandymus ir kūrybą į šalį atgabeno Danutė Marija Nasvytytė bei vėliau tęsė Kira Daujotytė. Antrojo pasaulinio karo fone D. M. Nasvytytė Lietuvai atvežė savo tarptautinę patirtį – 1939 m. baigusi Juttos Klamt mokyklą, kūrėja grįžo į gimtąją Lietuvą, į Kauną.

35
Originalus prierašas: Dana Nasvytis creative dance group (Australija, 1954 m.) Autorius nežinomas, iš Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo

Ir, nors šiandien atrodo it siurrealaus sapno prisiminimas, kuris tragiškai atsikartoja kitoje šalyje, tačiau Antrojo pasaulinio karo triukšme Lietuvoje gimė išraiškos šokis. Šokis, kuris nepretendavo į baleto subtilybes, tačiau taip pat nebuvo ir liaudies ar tradicinio, istorinio šokio perėmimas bei tąsa. Išraiškos šokis – tai tarsi vidinės laisvės, išsilaisvinimo nuo įprastų tuomečio šokio pasaulio kanonų menas. Šis šokis grįstas ne išorinių taisyklių rinkiniais kaip, pavyzdžiui, baletas, ar įprastais žingsnių junginiais kaip tradiciniai šokiai, tačiau

priklausomas nuo išraiškos šokio atlikėjo, jo emocijų, išgyvenimų scenoje ir ne tik. Intuicija, charizma, gaivališkumas – vieni iš raktažodžių, galinčių apibūdinti to meto išraiškos šokio gimimą ir proveržį Lietuvoje. Paradoksalu ir tai, kad būtent Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu D. M. Nasvytytė dirbo ir kūrė Lietuvoje. Nors keitėsi fronto linijos, šalį užėmusios pozicijos, kurios nei viena, nei kita nebuvo palankiai nusiteikusios išraiškos menų atžvilgiu, tačiau kūrėja šiuo periodu liko šalyje. Iškalbingas

Originalus prierašas: Dana Nasvytis creative dance group (Australija, 1953 m.)

Autorius nežinomas, iš Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo

36

3 Valiukienė, Salomėja. Išraiškos šokio pradininkė. 7 meno dienos, https://www.7md.lt/ sokis/2016-09-30/ Israiskos-sokio-pradininke.

periodas, kai, rodos, visos mūzos turėjo būti nutildytos patrankų. D. M. Nasvytytės šokis, rodos, visiškai nepavaldus to meto realijoms ir pasaulio griūčiai: 1939 m. gavusi diplomą, D. M. Nasvytytė grįžo į Kauną, o prasidėjus karui įvyksta jos koncertas ir solo pasirodymas Kauno valstybės teatre. Salomėja Valiukienė, praėjus metams po D. M. Nasvytytės mirties 1983 m., apie pirmąjį šokėjos pasirodymą Lietuvoje teigė: „Danutė pasirodė kaip gaivalingo temperamento, plačios jausminės skalės, kūrybingos teatrinės vaizduotės šokėja, apdovanota ypač stipriu choreografiniu kompoziciniu instinktu, išraiškiomis, grakščiomis rankomis ir scenoje dominuojančiu grožiu. Ji pažėrė prieš publikos akis labai įvairų savo tematika ir pasirinktomis šokio formomis repertuarą. Per vieną naktį Danutė tapo žvaigžde, labai pamilta publikos, nors kai kurie baleto kritikai bei klasikinio baleto šalininkai į ją žvelgė skeptiškai.“3 Taigi, per naktį karo niokojamame pasaulyje, nedidelėje Lietuvoje, Kauno valstybiniame teatre, gimsta išraiškos šokis ir jo žvaigždė.

Verta pastebėti, kad toks neprisitaikymo momentas, savotiškas vidinis maištas netgi prieš tokią gaivališką visa niokojančią žmogaus sukurtą stichiją kaip karas atskleidžia ir taip pat iliustruoja socialinę šiuolaikinio šokio prigimtį. Balete būdavo prabylama apie pasakos realybę, o išraiškos šokis siekė nepasiduoti gyvenimiškos kasdienybės spaudimui ir kontempliuoti skirtingas kūrybos formas, tokias kaip poezija, dailė ir kitas, per se. Išraiškos šokis, o vėliau ir šiuolaikinis šokis, pirmiausia asocijavosi su laisve – individualia ir kolektyvine. Su laisve kurti, matyti, svarstyti, tarsi sukurti judesio esperanto, kuri svarbi tiek tam, kuris kalba / šoka, tiek ir tam, kuris girdi / žiūri. Tai dialogas ir monologas viename, kai kūrybiniam procesui itin svarbu ne tik suvokėjas, tačiau būtent ir pats kūrėjas, jo asmeninės intencijos, išgyvenimai, tai, kaip šį kūrybinį pradą perduoda žiūrovui, ir, ypač svarbu, pedagoginė savastis. O tai pirmiausia reiškė profesionalo žinios perdavimą kitam būsimam profesionalui.

paieškų principu, D. M. Nasvytytė buvo ne tik puiki pedagogė, tačiau ir dialogo su kitais menais ieškanti kūrėja.

4 Tsipursky, Gleb. Socialist Fun: Youth, Consumption, and State-Sponsored Popular Culture in the Soviet Union, 1945–1970. University of Pittsburgh Press. 2016, p. 40.

Tą patį rudenį įkuriama ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studija. Net 1941 m. Lietuvą užėmus bolševikams, išraiškos šokis gyvuoja –D. M. Nasvytytė pati nesirodo publikai, tačiau intensyviai dirba pedagoginį darbą, o mokinės du kartus pasirodo ir viešumoje. Pavasarį, šįkart Vilniaus miesto teatre, įvyksta mokinių pasirodymas, tad, rodos, tuo metu, kai šalis sukaustyta karo siaubo, kūrėja dirba su mokinėmis, skleisdama meno grožį. Vokietmečio periodas taip pat nesustabdo išraiškos šokio pradininkės Lietuvoje – Kęstučio gatvėje išsinuomotame bute Kaune ji gyvena, įrengia šokio studiją, administraciją, priglaudžia kelias mokines. 1941–1944 m. D. M. Nasvytytė keletą kartų ir pati pasirodė scenoje, kurioje šokio kalba interpretavo įvairius meno kūrinius, eilėraščius, M. K. Čiurlionio kūrybą. Taigi, remdamasi Isadorai Duncan būdingu

Pedagoginis daigas sukūrė pretekstą ir praktines galimybes formuotis šiuolaikinio šokio praktikai jau antrosios Nepriklausomybės laikotarpiu. Nesibaigiančios paieškos, asmeninis tobulėjimas, karo realijų nepaisymas vardan kūrybos, šokio studijos įsteigimas tame pačiame bute, kuriame buvo gyvenama, moksleivių kūrybos puoselėjimas, susipinantis su gyvenimo realijomis, buvo stimulas, kuris pasėjo šokio ne tik kaip kūrybinio diskurso, nepriklausomo profesionalios kultūros lauko, tačiau ir kaip aktyvaus bendruomenės formuotojo ir išsaugotojo pretekstą ir mitą. Ištvėrus karo realijas, nepaleidus mokyklos ir kūrybos gijos iš rankų, vis dėlto 1947 m. D. M. Nasvytytės kelias Lietuvoje nutrūksta ir drauge su vyru Stasiu Gabrijovičiumi ji emigruoja į Australiją. Kitame pasaulio krašte šokėja taip pat garsėja ir kaip įtraukianti bei nepasiduodanti pedagogė, ir kaip aistringa savosios šokio srities meistrė. Deja, karo sunkumus atlaikęs kūrybinis kelias negalėjo atlaikyti pokario situacijos. Lietuvoje įsivyravus Sovietų sąjungos ir oficialiajam socialistinio realizmo standartui, nenuostabu, kad toks kūrybinis procesas ir menas kaip išraiškos šokis, kuris buvo tarsi vidinės laisvės šokis, rodos, negalėjo legitimiai gyvuoti režimo sąlygomis. Taip pat dera nepamiršti greta gigantiško cenzūros aparato ne ką pasyviau veikiančio propagandos aparato, kurio pastangomis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios Lietuvos miesteliuose ir kaimeliuose ėmė dygti gigantiški kultūros centrai. Atsirado ypatingas jų fenomenas. Kaip pastebi Glebas Tsipursky, kultūra – ir ypač jos įtaka jaunimui – gali būti sėkmingai naudojama kaip minkštosios propagandos aparatas. Todėl stalinistiniu laikotarpiu daug dėmesio skiriama cenzūruotam ir propagandai tinkamam kultūriniam laukui sukurti, kuris turėjo prisidėti prie Sovietų sąjungos klestėjimo. Tad reaguodami į spaudimą pagerinti valstybės remiamos populiariosios kultūros kontrolę, kultūros pareigūnai siekė stebėti ir vadovauti mėgėjų menui per kultūros centrų ir panašias veiklas.4 Nenuostabu, jog tokioje su ideologija susipynusioje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, saistomoje minkštosios propagandos per kultūrą aparato, palaikomoje tiek skiriamais finansiniais ištekliais, tiek ir kolektyvine intervencija periferijoje per kultūros centrų tinklą, vidinę laisvę bei impresiją, išraišką propaguojantis šokis negalėjo sėkmingai gyvuoti.

Vis dėlto D. M. Nasvytytės kūrybinis ir pedagoginis indėlis yra itin svarbus pamatas, netgi praėjus ne vienam dešimtmečiui skatinęs šiuolaikinio šokio kūrybines paieškas Lietuvos kultūriniame pasaulyje. Jei ketintume schematiškai arba enciklopediškai nužymėti šiuolaikinio šokio sąlyginę pradžią Lietuvoje, neabejotina, kad D. M. Nasvytytės grįžimas į Lietuvą, baigus

37

Juttos Klamt mokyklą, būtų viena pagrindinių laikotarpio dedamųjų. Šiuo atveju itin svarbi buvo D. M. Nasvytytės pedagoginė veikla, kuri inspiravo ir K. Daujotytę bei „Sonatos“ kolektyvo atsiradimą, o šis, savo ruožtu, Kauno šokio mokyklos su Birute Letukaite ir šokio kolektyvu „Aura“ priešaky bei Airos Naginevičiūtės ir šokio trupės „Fluidus“ kūrybą tarp Kauno ir Vilniaus bei savito stiliaus atsiradimą.

Tad teoriškai galėtume klausti, ar šiuolaikinio šokio ištakos Lietuvoje neturėtų būti siejamos su Vokietija ir Juttos Klamt mokykla? Ir šis teorinis klausimas turi pakankamai pagrindo, kadangi būtent šioje mokykloje susiformavo D. M. Nasvytytės išraiškos šokis, būtent iš Vokietijos kūrėja parsivežė aistrą ne tik profesionaliam šokiui, bet ir itin profesionaliai pedagogikai.

Tikslinga paminėti ir nepamiršti, jog būtent tokia D. M. Nasvytytės pozicija – pedagogiką derinti su kūrybiniu procesu – yra itin gerai atspindinti to meto kultūrines realijas. Modernizmo laikotarpiu teatro srityje buvo kuriama daug skirtingų kūrybos technikų, o šokis žengė nuo baleto scenos, nusiėmė puantus. Loïe Fuller dar XIX a. pabaigoje apdengė kūną draperijomis, ėmėsi lygiavertės kūrybos su apšvietimu bei kostiumu, kuris buvo skirtas labiau suniveliuoti kūną, nei jį pabrėžti. Gal dėl to tapo ir ne vieno pirmųjų filmų kūrėjų inspiracijos šaltiniu. Isadora Duncan

irgi skatino ieškoti vidinės laisvės, dialogo su kitais menais, šokti basomis, atsiduoti kūrybiniam procesui ir, žinoma, pedagogikai. Mokyti šokio buvo ne ką mažiau svarbu, nei šokti, technikos perdavimas jaunajai kartai buvo tarsi savotiška būtinybė, kūrybinio proceso tąsa. Kas, beje, gana natūralu žvelgiant į tuo metu dar jauną modernaus ir išraiškos šokio istoriją. Juk baletas turėjo ilgalaikes tradicijas, aiškią mokymo sistemą, galų gale ir sistemingai besilankančią žiūrovų auditoriją, o modernus šokis buvo savotiško eksperimento, ieškojimų momente. Buvo ne tik kuriama šokio kalba, šokio mokykla, tačiau ir ieškoma bei atitinkamai formuojama publika. Šiandien šiuolaikinis šokis tampa vienu jautriausių sociopolitinių, socioekonominių įvykių mediatoriumi, užimančiu mąstančiojo, taip pat ir keičiančiojo poziciją kritinių momentų kontekste. XXI a. yra stiprių šokio asmenybių laikas, kurios ypač jautriai reaguoja į krizinius momentus. Aktyvus pasaulio stebėjimas ir jo kontempliavimas ne tik meninėmis, tačiau ir labai utilitariomis priemonėmis, ieškant galimybės praktiškai padėti, skleistis šokio pedagogikai per praktinį aspektą, turbūt yra vienas iš nematerialaus paveldo arba kolektyvinės kūrėjų pasąmonės atributų, kuris juos pasiekia dar nuo pirmųjų šiuolaikinio, arba išraiškos, šokio žingsnių Lietuvos kultūrinėje plotmėje.

38

ATSAKOMYBĖ,ADAPTACIJA,ATSTUMAI

Kaip karas formuoja kūrėjų sprendimus ir žiūrovų

percepciją?

Žymiojoje knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ ekonomikos Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas pasakoja apie jo ir kolegos Amoso Tversky atliktus ar išstudijuotus tyrimus, kurie analizuoja žmonių mąstymo tendencijas. Nors knygos ašis yra dviejų mąstymo sistemų – greitosios (refleksyvios) ir lėtosios, arba tingiosios (analitinės), aiškinimas, šiam tekstui aktualiau tai, kas joje pasakyta apie bet kokių patirčių įtaką žmonių mąstymui, reakcijoms ir veiklai.

Viename iš Kahnemano aprašytų eksperimentų jo dalyviai padalyti į dvi grupes: pirmoji grupė skaitė su senatve, o antroji – su jaunyste susijusių žodžių sąrašus. Tuomet visų paprašyta nueiti nuo vieno taško iki kito. Paaiškėjo, kad apie senatvę skaitę dalyviai nuo vieno taško iki kito ėjo lėčiau nei tie, kuriems buvo pateikti su jaunyste susiję žodžiai. Tai reiškia, kad su senatve siejamas lėtumas ir su jaunyste siejamas greitis pasąmoningai, bet apčiuopiamai paveikė tolesnius žmonių veiksmus.

Šis pavyzdys grindžia neišvengiamą visuomeninių aktualijų įtaką teatro kūrėjų interesams ir žiūrovų percepcijai. Jei žmogaus elgesį paveikia toks menkniekis kaip žodžių sąrašas, tik pagalvokite, kaip stipriai gyvenimą pakeičia žinios apie didesnio masto įvykius. Pavyzdžiui, karą, gresiantį išplisti į jūsų gyvenamą teritoriją.

Šiandien karas yra ne šiaip aktualija. Tai –poptema, lemianti svarbius žmonių sprendimus. Daugybė kūrėjų jos imasi natūraliai: vieni genami asmeninio susirūpinimo ar intereso, kiti spaudžiami visuomenės. Nespėliodami individualių menininkų motyvų, pabandykime apžvelgti kelis lygmenis, kuriais karo tema tarpsta Lietuvos scenoje ir žiūrovų percepcijoje.

DOKUMENTIKOS INTEGRACIJA

Daugumai žmonių saugumo poreikis yra svarbesnis už saviraiškos poreikį. Todėl imperialistinei valstybei grasinant Europos demokratijoms ir vieną jų užpuolus, asmeninė kova daug kam tapo svarbesnė už meninės kokybės siekį. Prasidėjus karui, Vilniuje išvydome bent du spektaklius, kuriuose socialiai svarbi karo temos integracija menine prasme nepasiteisino.

Vienas jų – žinomo ukrainiečių režisieriaus Staso Žyrkovo spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Pjesė pasakoja apie tikrąją karo Ukrainoje pradžią –2014­uosius, kai šalis pirmą kartą susidūrė su šiuolaikinėmis Rusijos karinėmis pajėgomis. Trečiojoje pjesės dalyje kalbama apie jį ir apie mirusiųjų norą prisikelti bei padėti gyviesiems kovoti. Greičiausiai vasario 24 dieną prasidėjęs didelio masto puolimas inspiravo režisierių į karo kontekstą įžengti su dokumentine medžiaga: iš nuo žiūrovų nusukto televizoriaus pasigirdo žinios rusų kalba apie Maidano įvykius, apie Rusijos karinių pajėgų įsiveržimą į Donbasą, apie Krymo okupaciją. Viską vainikavo legendinės Vladimiro Putino melagystės apie Ukrainos valstybingumą masinio puolimo išvakarėse.

Balandžio pradžioje vykusioje premjeroje tokia medžiaga turėjo stiprų emocinį poveikį. Tam teko paaukoti pasakojimo ir vaidybos linijų nuoseklumą, o su jais – dalį spektaklio kokybės. Neįprastõs ir pakankamai sėkmingos absurdo raiškõs spektaklyje dokumentinė medžiaga nederėjo stilistiškai. Be to, jautresnius žiūrovus paskandino realybės tamsoje ir tai trukdė grįžti į spektaklio atmosferą.

39
Aušra Kaminskaitė

Negaliu lygiavertiškai vertinti Gintaro Varno spektaklio „Belaukiant Godo“, nes jo pamatyti iki šiol nepavyko. Laimė, pavyko kolegėms kritikėms. Skaitydama jų recenzijas interpretuoju, kad bent keletui žmonių spektaklis nesėkmingai prasilenkė su neeilinėmis situacijomis realybėje, kurias teatrui pranokti visuomet sunku.

Gintaras Varnas daug metų savo poziciją ne vien meniniais klausimais deklaruoja ir sąlyginėje teatro scenoje, ir žiniasklaidos priemonėse. Tad galėjome neabejoti, kad pagal vieno žymiausių absurdistų Samuelio Becketto legendinę pjesę „Belaukiant Godo“ statomame spektaklyje karo Ukrainoje kontekstas nebus apeitas. Juk pjesė atliepia beviltišką situaciją, kurioje nežinantys, ką gali padaryti, todėl nieko ir nedarantys žmonės laukia kažko, kas turėtų galią juos išgelbėti.

Apibūdindama karo kontekstą iliustruojančių plakatų pritaikymą kritikė Dovilė Zavedskaitė teigia: „Tiesmukai suskamba ir žaidimas plakatais, tarpusavyje maišant „Belaukiant Godo“, „Karas ir taika“, „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“ žodžius. Visa tai jau pamaišyta socialiniuose tinkluose ir scenoje atrodo drungnai.“ Teatrologė Ieva Tumanovičiūtė svarsto, kad „šįkart išvestos kelios politinės paralelės su nūdiena neatrodo pakankamai stiprus motyvas imtis režisuoti „Belaukiant Godo“.“ Citatos liudija, kad autorės įžvelgė režisieriaus intenciją integruoti karo Ukrainos teritorijoje kontekstą, tačiau žiūrėdamos spektaklį nepatyrė adekvataus meninio idėjos pagrindimo. Šiuo atveju galiu tik teoriškai svarstyti, remdamasi kitais pavyzdžiais: galbūt karo griuvėsiuose žydintis absurdo žanras savo prigimtimi tiesiog nepasiduoda dokumentikos fonui?

SAVICENZŪRA, ARBA ADAPTACIJA

Perversmų akivaizdoje atsidūrę kūrėjai suvokia, kad dalis kadaise įgyvendintų meninių sprendimų šiandien gali pasirodyti nebeadekvatūs ar būti priimti ne itin maloniai. Tai suvokdami režisieriai operatyviai keičia prieš karą pastatytus spektaklius. Pavyzdžiui, latvių režisierius Elmārs Seņkovs atvyko į Klaipėdos dramos teatrą, kad pakeistų keletą „Mamos Drąsos“, pastatytos pagal karą reflektuojančią Bertolto Brechto pjesę, scenų. Kitas pavyzdys: „Teatrono“ trupė perrežisavo spektaklį „The Final Final Final“, kurio dramaturgijos pagrindą sudaro apie šimtas klasikos ir šiuolaikinių dramos kūrinių finalų. Savo feisbuko paskyroje pristatydamas paskutinį spektaklį, režisierius Gildas Aleksa nurodė: „aktoriai rusų autorių finalus tiesiog prašoks“, t. y. praleis. Rusų kūriniai Lietuvos scenose nėra draudžiami, tačiau susiklosčiusi situacija paskatino kūrėjus diskutuoti apie senus sprendimus pakitusiame kontekste ir priimti naujus.

Daug autorių palaikymą Ukrainai simboliškai reiškia prieš ar po spektaklių. Kai kuriais atvejais taip deklaruota ne tik kūrėjų, bet spektaklius rengiančių įstaigų pozicija. Pavyzdžiui, Antano Obcarsko premjera „Boksas“ su Ukrainos tema neturi nieko bendra, tačiau prieš kiekvieną iš keturių premjerų vakarų režisierius kilo į sceną skaityti Lietuvos nacionalinio dramos teatro pozicijos karo atžvilgiu, fone projekcijose plevėsuojant Ukrainos vėliavai. Šis atributas ekranuose pasirodo ir po Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre rodomo Uršulės Bartoševičiūtės spektaklio „Kaip jums patinka“, taip pat – daugybės kitų teatrų spektaklių pradžioje ar pabaigoje. Kūrinių

40
Teatro pozicijos išsakymas prieš Antano Obcarsko spektaklį „Boksas“ (LNDT, 2022 m.) Roko Morkūno nuotr. iš LNDT archyvo
41 Gildo Aleksos spektaklis „The Final Final Final“ Donato Ališausko nuotr. iš teatro „Teatronas“ archyvo
42

Meninė akcija „France in Trance“ prie Prancūzijos ambasados Gerdos Krutajos nuotr. iš organizatorių archyvo

Meninė akcija „France in Trance“ prie Prancūzijos ambasados Gerdos Krutajos nuotr. iš organizatorių archyvo

43

Meninė akcija „France in Trance“ prie Prancūzijos ambasados Gerdos Krutajos nuotr. iš organizatorių archyvo

44

turiniui toks sprendimas įtakos nedaro, bet žiūrovų percepcijai, apie kurią šnekėsime kiek vėliau, – neabejotinai.

NIŠINIŲ ŽANRŲ ŽYDĖJIMAS IR GALIA

Pirmaisiais dviem karo mėnesiais išaugo (o gal tik tapo matomesnis) akcijų ir kitokių performatyvių pasirodymų skaičius. Tokia kūryba tinkamiausia trumpai, aiškiai ir paveikiai žinutei nusiųsti. Joje į svarbiausią vietą iškeliama idėja, o ne poreikis ją apipinti išmaniais meniniais sprendimais. Viena labiausiai socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje sklidusių akcijų (autorių vadinama meniniu performansu) – kruvinas tvenkinys prie Rusijos ambasados Lietuvoje ir per jį plaukianti Rūta Meilutytė. Ekologiškais dažais nuspalvintas vandens telkinys ir jį skrodžianti olimpinė čempionė tapo galinga metafora apie žmones, kurie per aplink tekančias kraujo upes negali matyti kelio į priekį. Akcijos autorės – Berta Tilmantaitė, Neringa Rekašiūtė, minėtoji Rūta Meilutytė ir Aurelija Urbonavičiūtė. Kruvina akcija Prancūzijos prezidento rinkimų antrojo turo dieną buvo surengta ir prie Prancūzijos ambasados. Didelė organizatorių komanda, kurioje buvo ir masėms, ir nišinėms auditorijoms gerai žinomų žmonių, kreipė prancūzų (ir Vilniaus praeivių) dėmesį į Ukrainoje vykdomą genocidą bei ragino atsakingai rinktis jų valstybei atstovausiantį pareigūną. „France in Trance“ pavadintame vakarėlyje žmonės šokdami apsipylė

vyną imitavusiais raudonais dažais, darkart primindami apie kruvinus įvykius, už kurių stabdymą didžiausią atsakomybę turi prisiimti aukščiausio rango politikai. Kaip ir kruvino tvenkinio atveju, įspūdingos ir žiniasklaidoje paplitusios nuotraukos turėjo pabudinti bent dalį prie karo žinių per porą mėnesių pripratusių europiečių.

Šokio, performanso ir kitų menų atstovai Vilniuje surengė Meninių akcijų savaitę (MAS). Tai nebuvo karo inspiruotas renginys. Pačių menininkų lėšomis rengti performansai ir akcijos buvo susiję su įvairiomis socialiai angažuotomis temomis ir tik dalis jų integravo karo temą, nors kūrinių išeities taškas su ja nebuvo susijęs. Panašu, kad MAS reikėtų vertinti ne kaip renginį­reakciją į didžiąją aktualiją, bet kaip dar vieną įrodymą, jog karo tema negali nepaveikti kūrėjų, nesvarbu, kokios temos jiems individualiai yra svarbiausios ir skaudžiausios.

Įdomu, kad dėmesiui atkreipti skirtos akcijos suaktyvėjo pirmais dviem karo mėnesiais. Vėliau menininkai ir kiti aktyvistai (pavyzdžiui, Oleg Šurajev) vis rečiau jas rinkdavosi kaip priemones viešai atkreipti atsakingų struktūrų dėmesį.

UŽ KĄ ATSAKINGI ŽIŪROVAI?

Karo aplinkybės pakeitė ir meno vartotojų percepciją. Žinia, žiūrovų žvilgsnio nuspėti neįmanoma, tad anksčiau minėti režisierių sprendimai keisti dalį scenų remiasi spėlionėmis. Vis dėlto pravartu stengtis numanyti ir apsidrausti.

45

Neapsidraudę nukentėjo minėtojo „The Final Final Final“ kūrėjai. Pirmą kartą nuo karo pradžios rodę spektaklį, atlikėjai susidūrė su audringesne nei anksčiau reakcija. Smurto scenų (nes būtent tokios būdingos klasikinių dramos kūrinių finalams) gausa išsiskiriantis kūrinys suerzino žiūrovus, kurie aktyviau nei bet kada ėmė palikti salę nepasibaigus spektakliui. Autoriai teigia, kad vienas išeinantis žmogus net išvadino juos fašistais. Štai taip kūrinys apie intensyvų aktoriaus darbą pildant keisčiausius ir vienas nuo kito nutolusius režisūrinius bei dramaturginius reikalavimus žiūrovų akyse tapo... patyčiomis iš karo veiksmų ir aukų?

Ne vienas šiandien jaučiamės pasmerktas mirštančius ar sužeistus kūnus vaizduojančią išraišką traktuoti kaip karo Ukrainoje motyvą. Praėjus savaitei po karo pradžios, teko žiūrėti Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Pluto“, kuriame krintančių žmonių vaizdas nejaukiai priminė, nuo ko kenčia žmonės netolimoje valstybėje, kol mes jaukiai žiūrime šokio spektaklį. Asociacijos su karščiausia tema pernelyg stiprios, kad tokias scenas suprastume kaip metaforą, o ne kaip tiesioginę nuorodą.

Atsiranda žmonių, atsitiktinius sutapimus ir pasikeitusią žiūrovų percepciją laikančių pranašiškais kūrėjų gebėjimais. Vis dėlto karai, genocidai, aplinkos naikinimas pirmiausia yra žmonijos istorijos dalis. Kadangi istorija kartojasi, nieko keista, kad praeitį reflektuojantys autoriai „atspėja“ įvyksiančius dalykus. Tai nėra pranašystės. Tai atsitiktinumas, lemiantis, kad amžinos temos, kuriomis susidomi autoriai, netikėtai tampa dabartinio laiko aktualijomis.

KAS IŠ TO?

Kol kas negalime pasidaryti išvadų apie tai, kaip įvykiai Ukrainoje ir jų rezultatai pasaulyje paveikė Lietuvos teatro turinį – karas tebevyksta, menininkai, nors ir nebe taip aktyviai, vis dar jį jaučia, prisimena ir primena kitiems. Tačiau galime pamatyti du svarbius dalykus. Pirma – sėkmingai refleksijai vis dėlto reikalingas atstumas. Kol karo temą išgyvename pernelyg artimai ir jautriai, nesugebėsime jos integruoti į meninius darbus kaip kūrybinės dalies, o ne kaip politinės paraiškos. Tad tiek žiūrovams, tiek kūrėjams ilgainiui teks pripažinti, kad socialinė atsakomybė šiuo atveju skandina meną. Laimė, Lietuvoje kiekvienas esame laisvas rinktis tai, kas tuo metu atrodo reikšmingiausia, o ne tai, ką diktuoja kažkieno primesti reikalavimai. Antra – tai yra palankus laikas įsisąmoninti, kad turime paleisti iliuzijas, jog menas ir politika gali neturėti nieko bendra. Kultūra ir politika yra dvi sritys, kurios apima ir profesionalų kuruojamus laukus, ir asmeninius gyvenimus. Tik kultūra gimsta siauroje aplinkoje ir išsiplečia į bendruomenes, o politika gimsta tam, kad bendruomenės gebėtų sugyventi, ir tada persikelia į asmeninį kiekvieno pasaulį. Kahnemano knygoje aprašyti tyrimai ir eksperimentai įrodo, kad viskas, su kuo susiduriame, turi įtakos tam, ką darome toliau. Beprasmiška tikėtis, jog viską apimančios kultūra ir politika mumyse gyvuos nesusijusios viena su kita.

46

KRITIKO LAIŠKAS KRITIKAI

Nežinau, kaip pradėti šį laišką. Nežinau, bet štai, rodos, ir pradėjau. Tereikėjo parašyti pirmąjį žodį, kad jis prasidėtų. Bet turbūt žodžiu nežinau neprasideda patys įtikinamiausi tekstai. Turbūt šiuo žodžiu neprasideda jokie savimi pasitikintys dalykai. O juk kritikas turi žinoti. Nieko tokio, tai laiškas, jis gali prasidėti kaip tik jam norisi. Šių metų vasarį tokiais pat žodžiais pradėjau laišką kino režisieriui Mantui Kvedaravičiui. Neišsiunčiau, nes maniau, kad tokiais žodžiais negali prasidėti joks kritiko tekstas. Tačiau tai buvo laiškas ir jis galėjo prasidėti taip, kaip jam norėjosi. Neišsiunčiau tąsyk, todėl dabar siunčiu visai kitokį laišką. Tiesa, dabar pradėti kažką žodžiu nežinau tapo kur kas lengviau.

Koks jausmas užplūsta, kai nubudus ryte pirma žinia, kuri tave pasiekia, yra karo žinia? Nežinau tokio žodžio, kuris apibūdintų šią baimės ir nuostabos būseną. Šį išorinį sąstingį, kuris įvyksta dėl vidinės sumaišties. Tai akimirką trunkantis minties paralyžius. Tai laikas, kol žodžiai iš širdies nukeliauja į protą ar atvirkščiai. Niekada nežinau, kur jie atsiduria pirmiau.

Juk būna, kai žmogus labai išsigąsta, jis pradeda juoktis. Tas juokas iš baimės mane aplanko labai dažnai. Dar būna juokas iš skausmo, kai protas negali suvokti tokio stipraus pojūčio. Juokas išsprūsta iš nuostabos, kad skaudėti gali taip stipriai. Pažįstu ir juoką iš skausmo. Ir, rodos, šįkart juokas būtų visiškai adekvati reakcija. Bet

nebuvo jokio juoko, nes žodžiai nerado kelio atgal iš širdies. Nežinau kodėl, bet ten jie atsidūrė pirmiausiai.

O kas toliau? Baimę keičia pyktis, pyktį keičia pasibjaurėjimas, pasibjaurėjimą – nusivylimas, pastarąjį – nuovargis. Kai rašau šį laišką, tai vis dar tęsiasi. Turbūt tai tęsiasi ir tada, kai nustoju rašyti šį laišką. Ir turbūt būtent todėl žodį nežinau dar stipriau įrėžiu į popierių. Nes nežinau, kam skirtas šis laiškas, kai juokas iš baimės ir nevilties tik stiprėja. Nežinau, kodėl rašau dar vieną tekstą, kuris bus apie tai, bet niekada nebus tai, kas vyksta iš tiesų. Nežinau, ko verti žodžiai karo akivaizdoje. Griuvėsiuose jie galbūt ir turi savo prasmę, bet ką jiems veikti, kai tikrovė dar tik virsta griuvėsiais? Juk dar nėra ką prikelti, dar niekas negirdi tų žodžių, kuriuos pasakysi, dar pats nežinai ir nejauti, ką turėtum sakyti. Tuomet tik mėgini aptikti, bet visi jie pro šalį, pro mane, pro šį laiką, kurio dar nėra kalendoriuose, kuris dar tik tampa istorija. O juk man tai yra vienintelis dalykas, kurį moku. Todėl ir aš taip pat kažkur pro šį laiką – pro šalį. Nežinau, ką veikti kritikai karo metu. Juk sunku apsimesti, kad nieko nevyksta, dar sunkiau kalbėti apie tai, ko nesupranti.

Apie teatrą nuolat kalbame, kad tai esamojo laiko menas, kad jis pats efemeriškiausias iš menų. Bet ar pastebėjai, kad su laiku tai jis juk niekad nespėja. Jis arba lekia prieš arba velkasi iš paskos, bet niekada nepataiko į kasdienybės

47
Rimgailė Renevytė

ritmą. Meluoju, žinoma, kad pataiko, tačiau visiškai atsitiktinai. Kartais jis tiesiog išlaukia savo laiką. Bet į teatrą eiti vis dar labai sunku. Viskas jame atrodo netikra, lyg būtų iš popieriaus, o mano žodžiai apie tai – iš dūmų. Turbūt pirmą kartą stebiu, kaip staiga teatrui pasidarė sunku meluoti. O gal man tapo sunku juo patikėti. Nebegaliu įsijausti. Rodos, tikrovė sveria daugiau nei šie dūmai juodoje dėžutėje.

Čia prisimenu Antaną Škėmą: „Išvežimų dieną vaidinau linksmą vaidmenį spektaklyje vaikams. Salėje buvo keli žiūrovai. Užkulisyje – mirtina tyla. Gatvėje stovėjo sunkvežimis, į kurį sugrūdo surištomis rankomis du puikius vyrus, teatro darbininkus. Šis momentas galutinai mane įtikino grotesko ir tragizmo paralelizmu.“1 Galbūt nesinori būti abiejų jų liudininke vienu metu?

Kalbėti apie karą teatre bandyta. Bandyta ir nekalbėti. O kaip teisingiau pasielgti? Turbūt neatsakysiu į šį klausimą. Nežinau, ar prasminga net jį užduoti. Stebiu Dimitrio Papaioannou spektaklį „Transverse Orientation“ ir matau, kaip pro duris gabalais krenta subombarduoti miestai. Matau, kaip ant vieno iš tų betono gabalų bando išsilaikyti žmogus. Juk tai sutapimas, bet kaip stipriai jis mane veikia. Stebiu Gintaro Varno

„Belaukiant Godo“ ir matau, kaip prikišamai mėginama ne tik turėti poziciją karo atžvilgiu, bet ir kritikuoti jos neturinčius. Tai ne socialinė / politinė režisūra ir ji mane atstumia. Juk akivaizdu, kad visi smerkiame Rusijos veiksmus Ukrainoje, tačiau kaip juos integruoti į kūrybą? Gegužę vyko spektaklio „Respublika“ repeticijos, per kurias nemažai kalbėta apie tai, kaip spektaklyje reiktų kalbėti apie šiandienos neramumus. Režisierius kartu su aktoriais sprendė, ar reikia keisti tekstą, ar reikia aštrinti situacijas. Bet juk kiekviename kūrinyje yra to, kas bus apie šias ribines situacijas, ir nereikia dirbtinai to pridėti. Tai pasakoma kiekvieną kartą. Žinoma, tai tik mano požiūris, turbūt nesutapsiantis su mano teatro kolegų požiūriu. Kita vertus, tai mano laiškas, jame gali nebūti jokių sutapimų. Nežinau, ką turėtų veikti kritika šiuo konkrečiu metu. Galbūt todėl rašau šį laišką to klausdama. Žinau, kad šįkart jį išsiųsiu, bet nesu tikra, ką jis pasieks. Turbūt nesulauksiu atsakymo. Nieko tokio, jau pripratau prie tylos, nes visi žodžiai iš dūmų, nes jokie žodžiai dar neturi ko prikelti iš griuvėsių. Tik nežinau, ar tada, kai skaitysi šį laišką, dalis mano nežinojimų jau bus pasibaigę? Ar vis dar nežinosiu, kaip pradėti šį tekstą?

1 „A. Škėmai – 40 metų“ in: Raštai III, A M & M Publications: Chicago, 1985, p. 445.

48
49
Gabrielė Labanauskaitė

VEIKĖJAI: AŠ TU JI JIS MES JŪS JOS JIE

50

Konkrečių vaidmenų nėra, nors ir galėtų būti. Tačiau yra naratoriai, tad teksto perteikimas paliekamas kūrybinei laisvei.

I SCENA

Pabudau. Ir mane… Ne, – visą pasaulį ištiko šokas.

51

III SCENA

IV SCENA

Pabundivienąrytąirtiesiogištinkašokas.Darkeisči au,kaitąrytąpabundisukitaislaimingaisarbabentja uapsimetančiaislaimingaisžmonėmisatšventusid raugėsgimtadienį.Pošypsenųirvisųkitųbūtinųkulin ariniųšventėsatributųpirmojižiniapabudusnetnepag iriųaktualijos,oinformacijaapieprasidėjusįkarą.Nėr akaipkitaipreaguoti.Vienasgalingausiųišlikimojausm asstaigaįsijungiavisupajėgumu.Kasbus,kaipbus,kąd aryti,praskriejanepermėnesį,perkeliasminutes.Galv ojechaosas.Niekamnekvepianeipoilsiu,neinetikėt omisatostogomis,kaipkadpandemijosatveju.Bais uišvyktiiššalies,betirpavojingajojelikti.

V SCENA

Gyvename prie stoties, strategiškai patogioje vietoje. Tik dabar suprantame, kad strategiškai patogioje vietoje ir bombardavimui. Pasižiūrime į remontuojamą palėpę septintame aukšte ir nusistebime, kad meistrai atėjo į darbą.

– Reikia pabaigti, ką pradėjus, – paaiškina.

– O jeigu ir pas mus prasidės karas?

– Tada eisim kariauti, – kaip kirviu nukerta.

52 II SCENA ………………………………. ………………………………. ……………………………….
………………………………. ne ……………………………….

Kaip greitai pandemijos metu įsismarkavęs bambėjimas apie tai, kiek daug laiko teko praleisti tame pačiame name, bute, kambaryje, perauga į džiaugsmą, kad kol kas iš viso turi namus.

Naujienų tikrinimas socialiniuose tinkluose tau tampa kasdienybe.

Po to kasdienybė sunkės, užguls tave ir prispaus informaciniu svoriu prie žemės.

Dar niekados per žmonijos istoriją negalėjai stebėti karo gyvai, lyg jis čia vyktų prieš pat tavo nosį.

Net neturi teisės skųstis lengvai išbalansuojama psichika, nes tu net neišgyveni tiesiogiai visų tų baisybių, kurias tenka patirti ukrainiečiams. Atmintyje tarp visų žiaurių karo vaizdų, subombarduotų namų griuvėsių tau šypseną sukelia tik iš septinto aukšto iškeliama katė.

Privartos jūroje pasirodo gėrio laivelis.

Tu norėtumei būti ta kate, kurią, nieko nepaisydamas, kažkas išgelbėja.

VII SCENA

Po kurio laiko, sako man viena teatro režisierė, džiaugsiesi ne tik, kad turi namus, bet ir kad esi gyva –net jeigu tų namų ir nebeturėsi.

53
VI SCENA
………………………………. ……………………………….

Alio, na ką, bijai?

Bijau, tėti, kaip ir visi.

Nebijok, dar niekas nemoka taip gerai pralaimėti, kaip Rusija.

Aha.

Labai jau jūs visi tame Vilniuje įsibaiminę. Tokie jau mes.

Taigi vyksta šviesus istorijos momentas – Ukraina formuojasi kaip tauta, supranti?

Tėtis papasakoja Ukrainos istoriją, pristato politinę situaciją. Praktiškai tai prezentacija telefonu, tik be vizualinių priemonių. Tada paaiškina apie Karpatų kalnus, iki kiek ir kur gali privažiuoti rusų tankai, kada jie turės sustoti ir kokios teritorijos jiems bus sunkiau prieinamos arba iš viso neprieinamos dėl gamtinių sąlygų. Jis bando guosti, sakydamas, kad po kelių dienų rusams baigsis benzinas ir kad išsiųstų kareivių mamos išeis protestuodamos į Rusijos gatves. Aš bandau tuo patikėti. Tačiau nesu tikra, ar Rusija moka pralaimėti. Rusija moka skleisti propagandą, meluoti, manipuliuoti. Rusija moka apsimesti, kad ji nėra Rusija. Rusija moka pralošti, neprisiimdama kaltės, neatskleisdama karo būdų ir tikrojo aukų skaičiaus.

Rusija neapnuogina savo nuodėmių.

Rusija moka pralaimėti, lyg nieko nebūtų nutikę. Rusija moka taip pralaimėti, lyg net nebūtų pralaimėjusi.

IX SCENA

Atrodo, kad amžinos būsiančios vertybės ir vėl apsiverčia.

X SCENA

Ir nenuostabu.

Abi mano močiutės daug pasakojo man apie karą.

Mano irgi – apie abu karus.

Nuo pat mano ankstyvos vaikystės.

Štai ką girdėdavau vietoj pasakų pas senelius prieš miegą.

Senelis tik kartais, išgėręs, pasigirdavo, kaip kariavo.

Jis buvo partizanas.

Jis buvo tėvynės gynėjas.

Jis buvo pulkininkas.

Jis tarnavo rusams.

Jis tarnavo vokiečiams.

Jis buvo stribas.

Jis buvo.

Pagal išgertą alaus kiekį galėdavai matuoti jo kūrybiškumą.

54 VIII SCENA

Senelio žmonos pagrindinė istorija buvo apie apsukrią mergaitę juodomis angliukų akimis, kuris vienu metu nunešdavo maisto rūsyje slepiamai žydų šeimai.

O kitu metu prisigerindavo prie vokiečių kareivių, kurie netoli jų kaimo kasė gynybinius apkasus.

Ir taip ji išmoko kelis žodžius ir vis gaudavo tuo metu Žemaitijos kaime kokią retenybę – vokišką saldainį ar šokoladuką.

– Niekados neįsimylėk žmogaus rudomis akimis, – sakydavo ji, – rudakiai visada apgaus, – ir mirkteli tomis savo šokoladinėmis akutėmis.

O mano močiutės giminės vyrai buvo partizanai, jos tėtės brolis – dar ir partizanų vadas. Vieną dieną dėdei su visa šeima teko pabėgti iš Lietuvos Vokietijon, po to – Amerikon. Dar ne vieną kratą teko po to močiutės šeimai už dėdę atkentėti. Tėvai mažylę mokė niekados nemeluoti, tad kai rusai gyvulius išsivedinėjo ir paklausė, ar jau viskas, daugiau nieko neturi, močiutė neištvėrusi, šūktelėjo: – Dar karvutę turim, tik paslėpėm!

Turbūt net nereikia sakyti, kad močiutės akys nebuvo rudos.

XI SCENA

Galvoju, kas šito karo atveju yra ta bandyta išsaugoti karvutė?

XII SCENA

Nežinau, kaip atrodo kaltės jausmas, tik pajaučiau, kai jis išlindo.

Iš tiesų ilgai laukti net nereikėjo. Pasireiškė kultūringai saugiai komfortiškai –finansiniu aukojimu. Savanorystei neturėjau laiko. Žinutėmis socialiniuose tinkluose nebenorėjau dauginti tos pačios, paniką keliančios informacijos. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, informacija niekados nėra ta pati. Tačiau kai kada jos versijos visai sutampa.

Rašinėjau užsieniečiams draugams ir kolegoms rašytojams iš viso pasaulio, skleidžiau žinią apie tai, ką kai kurios šalys norėtų nuslėpti.

Kaltės jausmas vis tiek didėjo kaip dramblys kambaryje. Atrodo, nepakankamai darau.

Protestai, eitynės, visur buvau pirmose gretose. Protestai, eitynės, pasipriešinimo akcijos – nė viename jų nesudalyvavau. Arba sėdėjau repeticijų salėje teatre, arba buvau ne Lietuvoje. Rizikavau, keliavau, keičiau aplinką.

Na ir kas?

55

Stebėjau žmones, darančius gerus darbus. Vieni juos atliko iš sąmoningumo, humaniškumo, religinių paskatų, kiti – iš elementarios baimės numirti. Kad ir mus užpuls, subombarduos.

Na ir kas, tebūnie visi herojai, argi svarbu, iš kokių paskatų.

Ar mes žudome kitus iš baimės būti nužudyti?

Savisaugos instinktas užkrito kažkur už sofos.

Užtai (savi)ironija auga iki dangaus.

XIII SCENA

Vis tęsiasi sausra. Miestas pilnas dulkių. Valgau daug cukraus turinčių produktų. Šokoladiniaisaldainiaislyvospapajoskaramelėva rškėsuuogienevarškėssūreliaibananaivisokiausilim onadainenatūraliosalenatūraliosultysvynuogėsm eduslabiaupasaldintineiįprastaimarinuotiburokėlia itiepatysskaniausi. Nevalgau tik grynojo cukraus. Cukrus viską gadina.

XIV SCENA

Nors ir kokių skirtingų epitetų nuo vaikystės prisiklausėme apie visus Antrojo pasaulinio karo dalyvius, vis dėlto dauguma protėvių unisonu keikė rusų kareivius, vadino juos kiaulėmis šlykštynėmis monstrais mužikais ir ... ir ... ir

dar daugybe niekinančių žodžių, persmelktų neapykantos.

Protėviai sakydavo, kad į bet kokius namus įsisukę rusų kareiviai pasėdavo prievartą, chaosą, išgąstį ir nesaugumą. Jie buvo nenuspėjami, neprognozuojami, išbadėję, ištroškę.

Mūsų proseneliai, net ir tie, kurie niekados nekeldavo taurelės, visada turėdavo šalia savęs naminukės atsargų, nes be jos svečių kratos tikslais vykdavęs vizitas galėdavo dar liūdniau baigtis.

56

Mes nešamės savo protėvių traumas kaip kuprines ant savo pečių. Kartais jas pamirštame, bet jos niekur nedingsta.

XVI SCENA

Situacija Ukrainoje blogėja. ...................................................................................................... XVII SCENA

Vi d uje – siaubingas mi nčių ch s. a o s o k ar a

XVIII SCENA

Remonto meistras man sako, kad pabrango „Iki“ parduotuvėje parduodama „Clever“ produkcija. Pats buvęs prekybininkas, pastebėjo, kad jo mėgstama linija kelia kainas.

– Atrodo, bandelė pabrango tik centais, – sako jis, klijuodamas plyteles vonioje prie sienos. – Bet va, kai paskaičiuoji, tie centai sudaro 20 procentų padidėjusios prekės kainos. Kai jis kalbėjo, lyg koks pranašas, gilią žiemą, nelabai kreipiau dėmesio. „Clever“ linija nedomino, kainų kilimą priėmiau kaip natūralų dalyką. Juo labiau kad šios sumos su remonto išlaidomis ar pabrangusiu šildymu atrodė juokingos.

Tačiau, prieš kelis mėnesius nuėjusi į parduotuvę, pastebiu tą patį principą, pritaikytą mano

mėgstamiems sūreliams. Vietoj 40 „kažkiek“ centų, dabar – 66 centai. Pabrango daugiau kaip 50 procentų. Tą dieną supykau ir sūrelių iš viso nepirkau, galvodama, kad dieta kūnui nepakenks, ypač kai dalis pasaulio skursta ir neturi ką valgyti. Deja, didžioji dalis pasaulio ir toliau skurdo, o kainos ir toliau kilo.

57 XV SCENA

Šiąnakt jis sapnavo, kad stovi ant lieptelio ir laukia atvykstant kelto. Savaime suprantama, kad keltas turi jį kažkur perkelti. Karas – kaip Dionisas, kuris eina ir negali atsisukti atgal.

Pro lieptelio šoną, neįmanomai arti jo paties plaukė didžiulis pilkas laivas, kuris netikėtai pakeitė kryptį ir, likus keliems metrams iki vaikino, pasuko tiesiai į lieptelį. Šoko apimtas jis negalėjo net pajudėti. Kapitonas pradėjo rėkti: nežinau, ar man pavyks sustoti!

Ji sapnavo, kad viena lietuvių kultūros atašė užsienyje ją pervažiavo automobiliu.

Išvada: ko nepribaigia rusų laivas, pribaigs kultūra. Matau raudoną didžiulį diską virš savęs kaip saulę ir jis sprogsta.

Bam! XX SCENA

XXI SCENA

Aš nebemiegu. Visai?

Ta prasme, miegu, bet labai prastai, paviršiuje. Daug vartausi.

Dabar toks nelengvas metas, aplinkui daug įtampos.

Taip, labai daug įtampos. Dabar jau pradedu galvoti, kad ji buvo visada. Visada gyvenimas šalia grėsmingų kaimynų, suprantate?

Taip, suprantu.

O dar tas prievartavimas... Pauzė.

Neskubėkite, mes turime daug laiko.

Ne taip jau daug – tik valandą. Ir tai jau praėjo koks dešimt minučių.

Koncentruokimės į Jus. Jūs norėjote pakalbėti apie išprievartavimą?

Apie prievartos mechanizmą, kurį jaučiu visur. Apie grėsmę. Agresiją. Pasyvią agresiją, kabančią ore. Žinote, čia ir dabar aš jaučiuosi prievartaujama kiekvieną dieną.

Jums turėtų būti labai nelengva...

Niekam nėra lengva. Tikroji prievarta dar baisesnė.

Pauzė.

Aš džiaugiuosi – jeigu taip galima pasakyti –džiaugiuosi, kad galėjau pasidaryti abortą. Kad nereikėjo nešiotis to vaiko, žinote.

58 XIX SCENA

Taip...

Ir tie visi vaizdeliai per teliką man tik priminė tą siaubą. Tos išprievartautos moterys. Tas šlaunimis varvantis kraujas. Tas gyvuliškas žmogaus žiaurumas. Kodėl sakau „gyvuliškas“? Gyvūnėliai nėra tokie jau žiaurūs. Jie juk tiesiog gyvūnėliai. Ar manote, kad gyvūnėliai žiauresni už žmones?

Manau, kad būna visaip.

Aš žiūrėjau jų pavardes internete, tų prievartautojų. Dabar nebenuslėpsi istorijos, suprantate? Ką jie grįžę sakys savo žmonoms ir merginoms – „prievartavau, nes taip gyniau mūsų šalies garbę?“. Kokią garbę?

Pauzė.

Kaip manote, ar įmanoma pamiršti traumas ir gyventi lyg niekur nieko?

Taip, traumas galima įveikti.

Ar galima jas pamiršti?

Deja, trauminių įvykių visiškai pamiršti neįmanoma, tad juos išgyvenęs žmogus jau gyvens kitaip.

Ką reiškia – „kitaip“?

Na, nebe tokį įprastą gyvenimą.

O kas yra „įprastas“ gyvenimas? Aš jau seniai nebežinau, kas yra „įprastas“ ar „normalus“ gyvenimas, ar iš viso kada nors toks buvo?

Na, kažkas buvo.

Mes patiriame traumą po traumos ir klijuojame ant tų žaizdų mentalinius pleistrus. Bet tikroji žaizda nuo to juk negyja!

Labai taikliai pasakėte. Įprastą gyvenimą žmogus gali gyventi tik įveikęs traumą.

Jo, tik kaip tai padaryti?

Profesionaliai tariant, trauma turėtų būti integruota į autobiografinę atmintį, o prisiminimai kontroliuojami.

Mm.

Neįveikta trauma sukelia sudėtingesnę būseną – potrauminio streso sukeltą sindromą, kurį dažnai lydi gretutiniai sutrikimai: nemiga, depresija ar kiti sunkumai.

Taip, – nemiegi arba jeigu miegi, vis suki tuos pačius vaizdus. Žiaurius karo vaizdus, žiaurias savo protėvių patirtas istorijas, sušaudymus, miškus, išvežimus į Sibirą, nukankinimus.

Tai, ką jūs patiriate, visiškai natūralu, nes potrauminio streso sutrikimo sindromo ašis yra atminties sutrikimas.

Atrodo, aš ten irgi buvau, atrodo, tą pačią informaciją aš dar nešiojuosi savo DNR.

Taip įmanoma jaustis, bet jūs viso to iš tiesų nepatyrėte. Kaip ir nepatiriate tiesiogiai, ką rodo per televizorių, nors, be abejonės, tai veikia jūsų nervų sistemą.

Ką Jūs sakote? Aš gyvenu „aliarmo režimu“, sapnuoju košmarus ir net ne po vieną kiekvieną naktį. Mane apninka netikėti prisiminimai. Jaučiu nuolatinį stresą, kad neišgyvensiu, kad mirs mano artimieji, kad bus sunaikinta visa šalis.

Pauzė.

59

Susigūžiu nuo kiekvieno pralekiančio naikintuvo. Pauzė.

Aš ir esu tos prievartaujamos moterys. Aš ir esu tie kankinami žmonės. Aš esu tie sušaudyti kareiviai ir civiliai žmonės. Esu tos ašaros, riedančios į beprasmybę. Esu kaukiančios sirenos, esu vienas didžiulis aliarmo signalas, esu vaiduoklis, kuriam jau nebeegzistuoja įprasto gyvenimo taisyklės. Nes įprasto gyvenimo, net jeigu kada nors toks ir buvo, jau seniai nebėra.

XXII SCENA

Daugėja žinučių apie trečią pasaulinį karą. Tėtis apskaičiuoja, kaip kristų aplink jį stovintys daugiaaukščiai. Pasidalina gera žinia – jo namas nugarmėtų paskutinis.

XXIII SCENA

Ji priėmė ukrainiečių šeimą. Tris skirtingų kartų moteris: močiutę, mamą, anūkę. Mergaitės tėtis kariauja. Moterys paliko savo gimtąjį miestą, paliko savo neseniai nusipirktus erdvius namus. Neseniai įsikėlė, susiremontavo, pradėjo naują gyvenimą. Nė metų nepasidžiaugus savo erdviaisiais namais, teko išvykti.

Svetimoje šalyje jos mokosi lietuvių kalbos, o ji mokosi iš naujo primirštos rusų kalbos. „Google“ paieškoje ji įveda lotyniškais rašmenimis, kas yra „nožnicos“. Žirklės. Ji jau greitai suprato, kad karo pabėgėlių geriau neklausti, kaip jautiesi. Su ta emocijų jūra neaišku, kaip susidoroti. Geriau klausti: ko reikia, kuo galiu padėti? Šiandien reikia žirklių, kitomis dienomis reikia įvairiausių kitokių daiktų.

XXIV SCENA

Mūsų galvose kognityvinis disonansas.

Tarsi suprantama, kad grožėjimasis rusų literatūriniu palikimu dabar netinkamas ir įžeidžiantis. Rusų dramaturgijos repertuarą reikia keisti kitokiu, geriausia – ukrainietišku.

Tačiau tiems patiems ukrainiečiams su lietuviais tenka kalbėtis rusiškai.

Rusų kalba tampa techniškai komunikacinė. Daugėja rusų kalbos gatvėse, kavinėse, net teatre, per repeticijas mes bendraujame rusiškai, nes bendradarbiaujame su režisieriumi iš Ukrainos.

Dauguma aktorių nesupranta rusiškai, todėl mes turime vertėją.

60

Susikalbėjimo paradoksas. Vengiu cituoti rusų literatūros citatas. Kuriam laikui kalbos grožį geriau atidėti nuošalėn.

– Aš tikrai nesėdėsiu ant šitos kėdės! –temperamentingai „Ikea“ parduotuvėje rėkia vyras savo šeimai rusų kalba.

– Blyn, gera kėdė, kas tau nepatinka? – atšauna kita šeimos narė.

Dėl savo besibaigiančių remontų tenka kasdien užsukti į „Ikea“. Savotiškai džiaugiuosi, kad skandinaviška ramybė sudrumsčiama slaviško temperamento. Kai kėdė, stalas, baldų komplektas gali tapti karštu diskusijų objektu, o ne tik abejingai pastatytu baldu kambaryje.

O gal prigesintos bombos gali sprogti ne tik minų lauke, bet ir skandinaviškose, perdėtai taikiose ir visiems pritaikytose parduotuvėse?

Juk „Ikea“ – irgi monstras, okupuojantis šalį ir naikinantis visą nepasijungiantį bendradarbiavimui smulkų baldininkystės verslą.

XXVI SCENA

– Mano gimtajame mieste Odesoje ką tik paleido raketas, – tarė ukrainiečių teatro režisierius, pasižiūrėjęs į naujienas savo išmaniojo telefono ekranėlyje. – Blyn, kokiame mes pasaulyje gyvename!

Niekas to nesitikėjo. Nesitikėjome ir mes, kartu su režisieriumi stovėdami saulėtame Gedimino prospekte Vilniuje po repeticijos.

– Visas kūrybinis procesas dabar nebetenka prasmės... – išsprūsta garsiai tai, kas verda viduje. – Kodėl? Priešingai. Tai ir yra mano vienintelė prasmė – tiesiog gyventi, kurti, skleisti žinią. Gal aš per didelis optimistas, bet kitaip savo pasipriešinimo šiam naikinimui neįsivaizduoju. Kurį laiką stovime tylomis. Jis, aukštas keturiasdešimtmetis, įdėmiai stebintis praeivius. Mano europietiškas privilegijuotas komfortas susitraukia kaip neseniai medvilnei skirtu režimu išskalbtas vilnos ir kašmyro megztinis. Nepatogiai nebekomfortiška jį vilkėti.

XXVII SCENA

Kainos vis kyla. Šalia besipiktinančių žmonių inteligentiška močiutė su melsva berete, tinkančia prie jos vis dar spindinčių akių, sako:

– Man tas pats. Tegul kyla, kiek reikia. Mes kaip nors išgyvensim.

61 XXV SCENA

Depresija kažkur už kampo, bet ji neįvardinta. Kurti pasidaro sunku, nes dingo prasmės jausmas – kam visa tai. Tada įvairi psichologinė pagalba skelbia, kad didžiausias pasipriešinimas – tiesiog gyvenimas. Dirbant savo darbus, toliau tęsiant, kas pradėta. Tik kaip?

XXIX SCENA

Naktį jis sapnavo, kad ir čia prasidėjo karas. Pabudo rėkdamas ir išpiltas prakaito.

– Mieste kaukia sirenos! – pabudino savo partnerį. – Kas?

– Ar tu girdi, kaip sklando naikintuvai?

Jie abu įsiklausė. Miestą slėgė tyla, pilna įtampos. Šalia, studijos tipo bute netoliese, garsiai burzgė šaldytuvas. Jame ramiai gulėjo du neseniai nupirkti sūreliai. XXX SCENA

Galiu skambinti tėtei, bet susisiekiu su Siri.

Hey, Siri, when the war in Ukraine will end? Our world is 4.543 billion years old. It seems to have a knack for sticking around. Siri? Mm.

I asked, when the war in Ukraine will end?

I have find out: Ukraine: How might the war end? Five scenarios. – BBC News. Siri, what is peace?

I am not sure I understand.

XXXI SCENA

Remontai baigti, liko tik laiptus nudažyti. Tai nesubombardavo palėpės?

Ne. Bet statybininkus jau išgrūdau, užkniso mane tie vyrai purvinais batais. Taip – visi tie svetimose teritorijose grindis pritapenantys vyrai. Būtent.

62 XXVIII
SCENA

XXXIII

– Istorija kartojasi. Tradiciškai – iš pradžių būna pandemija, po to – karas, po to – badas, – sako vienas režisierius po ką tik pristatyto spektaklio eskizo. Visi šventiškai nusiteikę, tarp įvairių temų kalbame ir apie kylančias kainas.

Aktorius geria juodą kavą, joje ištirpdyti du šaukšteliai cukraus.

63 XXXII ………………….
64
65
66 9 772424 443008
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.